Seminaras „Dabartiniai emigrantų iš Lietuvos vaikų vardai ir lietuvių kalba“

2024 m. gruodžio 16 d. (pirmadienį) 15 val. nuotoliniu būdu MS Teams kanale vyks seminaras Dabartiniai emigrantų iš Lietuvos vaikų vardai ir lietuvių kalba. Seminare Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė pristatys 2022-2024 m. vykdyto projekto „Lietuvos emigrantų vaikų vardai 1991-2020 m.“ tyrimų rezultatus. Projektą finansavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija pagal Valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programą. Seminarą organizuoja Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedra.

MS Teams nuorodą galite rasti čia. 

Laukiama prisijungiant!

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija / Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr. Audronės Kučinskienės padėkos kalba, pasakyta 2024 m. gruodžio 11 d. Valdovų rūmuose vykusio Kalbos vakaro metu Felicijos Bortkevičienės kalbos premijos įteikimo proga.

Turbūt kai kas iš jūsų stebisi, kaip nutiko, kad šiandien čia, kur teikiama Felicijos Botkevičienės premija „už reikšmingą lituanistinę veiklą“, šalia Lituanistinių mokyklų sąjungos, neabejotinai vertos šio apdovanojimo, atsidūriau aš, kuri tik puse lūpų galiu vadintis lituaniste. Nors baigusi lietuvių kalbos studijas, laikau save visų pirma lotynų kalbos ir Antikos kultūros lauko žmogumi. Už tai, kad stoviu čia, pirmiausia turiu dėkoti kolegoms, kuriems šovė į galvą keista mintis pagerbti mano pastangas rūpinantis antikinių vardų bei terminų lietuvinimu, diegiant gimtosios kalbos pojūtį jauniesiems vertėjams, per lotynų kalbos studijas ugdant gilesnį gimtosios kalbos suvokimą. Dėkoti reikia ir vertinimo komisijai, kuri lituanistiką suprato platesne prasme, tarsi išplėsdama jos ribas. Kaip tik čia įžvelgiu didžiausią šio apdovanojimo prasmę – įtraukti į lituanistikos lauką ne tik kalbininkus, tikruosius lituanistus, bet ir kitų kalbų mokytojus bei vertėjus – visus mano bendradarbius, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie gimtosios kalbos puoselėjimo.

Turbūt nesitikite, kad savo kalboje apsieisiu nepacitavusi Cicerono, o atidesni jo skaitytojai jau mano įžangoje turbūt įžvelgė Cicerono parafrazę. Kaip tik šis autorius tavo vedliu, formuojančiu mano pačios kalbą ir padedančiu mokyti kalbos kitus.

non tam praeclarum est scire Latine quam turpe nescire. (Cic. Brut. 140) – „Ne taip šaunu yra lotyniškai mokėti, kaip gėdinga nemokėti“.

Šia sentencija tinka pasinaudoti kalbant apie klasikinių studijų ir lotynų kalbos svarbą žmogaus išsilavinimui. Bet iš tiesų Ciceronas turi galvoje ne svetimą kalbą ir jos mokėjimą. Latinitas – viena iš keturių oratoriaus kalbos „dorybių“ (virtutes), privalumų, kurių nepaisymas veda į priešingybę – kalbos ydas (vitia). Nepaisant Latinitas, kalba tampa „barbariška“. Be to, priduria Ciceronas, Latine scire yra ne tiek gero oratoriaus, kiek Romos piliečio savybė. Jei perkeltume tai į mūsų realybę ir žodžius Latine, Latinitas pakeistumėm Lithuane, Lituanitas, turėtume ne mažiau vertą dėmesio sentenciją: ne taip šaunu yra švariai lietuviškai kalbėti, kiek gėdinga nekalbėti, ir tai, man rodos, ne tiek gero oratoriaus, kiek Lietuvos piliečio savybė.

Štai ir atlikome vertimo plačiąja prasme veiksmą: ne tik išvertėme sakinį, bet ir pakomentavome, taip sakant, perkėlime ir pritaikėme savo kultūrai. Šiam veiksmui nusakyti Ciceronas vartoja keletą veiksmažodžių su įvairiais prasmės niuansais. Atrodo, kad vertimas kaip veikla jam neturi apibrėžtumo, todėl nėra didelio poreikio paženklinti šį aktą tam tikru konkrečiu žodžiu. Visos kryptys, kur link mus veda vertimą reiškiantys žodžiai, yra parankios.

Įprasčiausias ir neutraliausias lotyniškas vertere, arba convertere, yra bendrašaknis ir bendrareikšmis su lietuvišku „versti“. Be jo, Ciceronas pirmą kartą vertimo prasme pavartoja veiksmažodį transferre, naujosiose kalbose tapsiantį žodžių „versti“, „vertimas“ pagrindu (pvz., translate, tranlation). Transferre, pažodžiui pernešti, turi reikšmės atspalvį „perkelti iš vienos kultūros į kitą“, ypač kai kalbama, Cicerono atveju, apie graikiškų kūrinių, o mūsų atveju – lotyniškų perteikimą savo tėvynainių pažinimui. Toliau į darbą paleidžiamos metaforos. Interpretari – „tarpininkauti“ Cicerono kalboje perteikia tikslų, pažodinį vertimą; explicare – „išskleisti“ originalo tekstą savąja kalba, imitando exprimere – „mėgdžiojant“ svetimą kalbą, tarsi vaške ar marmure savojoje kalboje „išspausti, išreikšti“ ne pavienius žodžius, bet kūrinio jėgą (non verba, sed vim). Galiausiai reddere – „atiduoti“ skaitytojui lotyniškai/lietuviškai perteiktus graikų/romėnų rašytojų kūrinius. Veiksmažodis reddere turi skolos grąžinimo atspalvį. Vertėjas kaip įsiskolinimą pasiima originalo tekstą ir privalo jį „atiduoti“ skaitytojui savosios kalbos žodžiais. Tačiau vertėjas nemano esąs skolingas atskaičiuoti skaitytojui lygiai tiek žodžių (tarsi monetų), kiek jų buvę originalo tekste, bet verčiau atsverti juos pagal minties svorį. Galime suprasti, kad iškeistas į naująją valiutą originalo tektas įgys naują kokybę.

Štai ko privalome mokytis iš Cicerono, štai ko mokau savo studentus ir jaunuosius vertėjus: pernešti lotyniškus tekstus į lietuvišką terpę, tarpininkaujant tarp Antikos ir mūsų kultūros išversti, išskleisti tautiečiams antikinę mintį, kuo tiksliau, ko arčiau originalo išreikšti, įspausti lietuvių kalboje stiliaus skambesį ir atiduoti  visa tai kaip vertėjo skolą skaitytojams, ne žodis į žodį, bet mintis į mintį (not ad verbum, sed ad sensum). Converti ut orator „išverčiau kaip oratorius“ – skelbia garsioji Cicerono frazė (Opt. gen. 14). Ir tai anaiptol nereiškia „išverčiau laisvai“, kaip dažnai interpretuojama, bet išverčiau, vadovaudamasis oratoriui būdingu kalbos pojūčiu, subtiliai parinkdamas ir derindamas kiekvieną žodį, posakį kalbos figūrą, kad jie optimaliai perteiktų originalo teksto grožį ir įtaigą.

Vertėjo darbą visuose lygmenyse valdo deramumo (decorum, gr. prepon) principas – vienas svarbiausių retorikos reikalavimų. Iš esmės tai saiko ir gero skonio pojūtis, kurio stoka gyvenime veda prie netinkamo elgesio, o mene – prie neskoningumo. Vertėjas, kaip ir geras oratorius, kiekvieną žodį, retorinę figūrą ar stiliaus puošmeną privalo priderinti prie bendro kalbos stiliaus, koncepcijos ir situacijos.

Cicerono vertėjas, tikriausiai ir visi kiti vertėjai, susiduria su tais pačiais iššūkiais, kuriuos įveikti teko pačiam oratoriui, užsimojusiam savo tautiečiams lotyniškai perteikti graikų filosofijos bei retorikos mintį. Kitaip nei Lukrecijus, besiskundžiantis „gimtosios kalbos skurdumu“ (patrii sermonis egestas), Ciceronas atkakliai tvirtina, „kad lotynų kalba ne tik nėra skurdi [...], bet dargi turtingesnė už graikų“ (Fin. I.10). Taip ir mes galime skųstis, kokia kaimietiška, agrarinė yra mūsų kalba, kaip jai stinga abstrakčių sąvokų subtiliems mintiems niuansams perteikti. Galime kliautis angliškais vertimais, kurie esą daug tikslesni ir geresni nei lietuviški. Bet galime manyti priešingai, kad jokia kita kalba neįmanoma taip tiksliai ir taupiai perteikti lotyniško teksto minties, stiliaus, metro kaip lietuviškai. Tai dėl nepaprastos šių giminystės, gramatinės sistemos artumo, lietuvių kalbos sintaksės bei kirčių lankstumo.

Taigi aš laikausi Cicerono pozicijos. O jis išties liejasi žodžių, epitetų gausa, ieškote ieško atitikmenų graikiškiems terminams. Versdamas tiesiog jauti tą kūrybos procesą ir tarsi jame dalyvauji. Įvesdamas naują terminą autorius dažnai priduria „tarsi, lyg“, tuo parodydamas, kad naudoja jį neįprasta reikšme, metaforiškai ir paaiškina per palyginimą: graikai sako taip, o mes galbūt galėtumėm pasakyti taip, taip ir anaip.

Tad vertėjas turi suvaldyti tą nepaprastą žodingumą, nors kartais išties ima stigti gimtosios kalbos žodžių. Galynėdamasis su ta gausa ir įvairove, vertėjas pasineria į tą patį žodžių paieškos bei terminų kūrimo vyksmą ir neišvengiamai turtina savo paties kalbą.

Pauliaus Balčyčio nuotr.

Kviečiame į Filologijos fakultete vyksiantį Literatūros seminarą „Atminties konfliktai, aktyvizmas ir susitaikymas Holokausto (po)atminties pasakojimuose“. Seminaras vyks gruodžio 17 d., antradienį, 17 val. Filologijos fakultete, J. Balkevičiaus auditorijoje (Universiteto g. 5). Seminaro pranešėja – Vilniaus universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Greta Štikelytė.

Pranešime bus koncentruojamasi į atminties konfliktus, kylančius dėl lietuvių įsitraukimo į Holokausto nusikaltimus kaltės konfigūracijų ir individualias bei kolektyvines tų konfliktų išraiškas Holokausto (po)atminties literatūroje. Remiantis sociologine konflikto koncepcija, skirtingi atminties režimai ir jų įtaka konfliktų reprezentacijai bei jų formavimui bus analizuojami anglų kalba publikuotų išeivijos autorių autobiografiniuose pasakojimuose: Ritos Gabis „A Guest at the Shooters’ Banquet“ („Svečias šaulių puotoje“), Julijos Šukys „Siberian Exile“ („Sibiro tremtis“) ir Silvijos Foti „Storm in the Land of Rain: A Mother's Dying Wish Becomes Her Daughter's Nightmare“ („Vėtra Lietaus šalyje. Jono Noreikos anūkės pasakojimas“) bei lietuviškai publikuotose istorijos populiarinimo knygose – Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ ir Arkadijaus Vinokuro „Mes nežudėme“. Bus aptariami didžiausią konfliktiškumo potencialą turintys Lietuvoje vykdyto Holokausto aspektai, konfliktų reprezentacijose išryškėjančios kolektyvinių bei individualių pasakojimų sankirtos ir tai, kaip generacinis nuotolis modifikuoja aukos-nusikaltėlio-stebėtojo tapatybes bei santykius.

„Skaitydama Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ supratau, kad visą gyvenimą Lietuvoje vykusį Holokaustą suvokiau klaidingai – įsivaizduodavau, kad į Lietuvą įsiveržę vokiečiai gaudė Lietuvoje gyvenusius žydus ir vežė juos į koncentracijos stovyklas. Nieko nežinojau apie Holokaustą kulkomis, o tą žinojimo stoką aštrino tai, kad mano aplinka buvo jam labai palanki (mama 30 metų dirbo žydų mokykloje, vieni proseneliai buvo Pasaulio tautų teisuoliai – šeima visą gyvenimą bendravo su jų išgelbėta moterimi, puikiai mokiausi istoriją mokykloje). Taigi į doktorantūrą mane atvedė bandymas išsiaiškinti, ar dėl savo nežinojimo esu kalta pati, ar tam nežinojimui buvo ir kitokių priežasčių. O pradėjusi gilintis į istorinių pasakojimų subtilybes pastebėjau, kad kiekvienas pasakotojas pateikia savo versiją, tačiau tam tikri elementai ir struktūros juose atsikartoja, o faktus kartais užgožia retorika. Panūdo suprasti, kodėl vieni pasakojimai pristatomi kaip objektyvūs ir nekritikuotini, o kituose atsiskleidžia daugiau niuansų“, – apie savo darbo temos idėją pasakoja doktorantė Greta Štikelytė.

„Gretos Štikelytės disertacija „Atminties konfliktų struktūra ir raiška lietuvių ir lietuvių diasporos Holokausto (po)atminties literatūroje“ kolegų buvo įvertinta kaip itin profesionalus ir aktualus tyrimas, kuriame suformuotas metodoliginis modelis gali būti naudingas tiriant ir kitus atminties konfliktus“, – teigia disertacijos vadovė prof. dr. Dalia Satkauskytė.

Norinčius jungtis prie Literatūros seminaro nuotoliu, kviečiame naudotis Zoom platformos nuoroda.

Filologijos fakulteto Baltistikos katedros mokslininkė dr. Ernesta Kazakėnaitė sako, kad neseniai pasirodęs jos kartu su kolega iš Upsalos universiteto prof. Rogier Blokland parengtas straipsnis apie samių rankraštį tik „truputį ypatingas“, tačiau šio rankraščio vandenženkliai leidžia spėti, kad jis yra XVI a. pab. arba XVII a. pirmos pusės, o tai reiškia, kad ji atrado seniausią išlikusį šia kalba parašytą rankraštį.

„Švedijos nacionalinės bibliotekos fonduose saugoma rankraštinė knygelė pavadinimu „Pater noſter: Varijs Linguis“ į mano akiratį pateko rengiant knygą apie latvišką XVI a. maldą ir jos sklaidą pasaulyje, nes tame rinkinyje kartu publikuotos 20 maldų, tarp jų ir latviška, kurią dar 1955 m. aprašė H. Biezais. Paskutinis rankraščio puslapis labai defektinis ir sunkiai įskaitomas, bet nenorėjau palikti knygoje sakinio, kad tekstas neįskaitomas, todėl stengiausi man žinomais būdais ir technologijomis jį perskaityti. Lengva nebuvo, nes rašyba labai pakitusi ir jau buvau benuleidžianti rankas. Kai identifikavau, kad tai samiškai, negalėjau rasti nieko ankstesnio. Buvo sunku patikėti, kad tai galėtų būti seniausias, todėl susisiekiau su keliais finougristais, visi patvirtino, kad taip ir yra. Tuomet su samių kalbų specialistu, Upsalos universiteto profesoriumi Rogier Blokland ėmėmės beveik metus trukusio tyrimo. Jo egzistavimas tame rinkinyje yra labai netikėtas ir mįslingas, todėl kelia daug naujų mokslinių klausimų tiek finougristams, tiek to regiono istorikams, į kuriuos, tikėkimės, pavyks atsakyti ateityje.” – teigė tyrėja dr. E. Kazakėnaitė.

Filologijos fakultete net dvi dienas iš eilės vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lenkijos ir Lietuvos mokslo ryšiai Vilniaus universiteto istorijoje“, kuria pažymimas Polonistikos katedros trisdešimtmetis. Į konferenciją susirinkusius polonistus, profesorius, bičiulius ir partnerius iš skirtingų Lenkijos universitetų ir Lenkijos mokslų akademijos pasveikinęs Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas prisiminė laisvų ir visaverčių akademinių polonistikos studijų atkūrimą Vilniaus universitete po XX a. vidurio tragedijų ir okupacijų ir linkėjo išlaikyti tą dvasią, su kuria Vilniaus polonistika buvo kuriama.

„Polonistikos centras buvo įsteigtas kaip viena iš tų vizionieriškos akademinės laisvės iniciatyvų kitokiai ateičiai, susitelkus Lenkijos ir Lietuvos humanitarams, abiejų valstybių polonistams ir lituanistams (Algis Kalėda, prisiminkime, taip pat buvo lituanistas ir polonistas kartu, iki šiol – konceptualiausias lietuvių romano tyrėjas). Štai tokia jungtis, toks naujų perspektyvų atsivėrimas, tokia intelektuali ir atvira dvasia į polonistiką labai traukė ir jaunus žmones.” – dalijosi prisiminimais Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas.

„Verta iš naujo atsigręžti į tas idėjas ir tą dvasią, kuria Vilniaus polonistika buvo kuriama. Tai intelektualinės energijos, tai dialogiško atvirumo, tai bendradarbiavimo tarp Lietuvos, Lenkijos ir kitų Vidurio Europos kultūrų, tai asmeninio iniciatyvumo dvasia, tai suvokimas, kad polonistika turi svarbią misiją visai Lietuvos visuomenei, stiprindama tiltą tarp jos ir Lenkijos visuomenės bei Lietuvos lenkų bendruomenės, gilindama joje lenkiškojo Lietuvos kultūrinio paveldo ir bendros istorijos suvokimą.” – polonistikos reikšmę platesniame kontekste dėstė Filologijos fakulteto dekanas.

Vilniaus universitetas / Justino Auškelio nuotr.

Studentai sako, kad tai savo vietą atradęs dėstytojas, kad jo paskaitose nebūna monotoniško skaidrių skaitymo, jos yra kruopščiai parengtos ir paremtos ne tik nauja mokomąja medžiaga, bet ir asmeninėmis kelionėmis bei meile Antikos ir Romos kultūrai. Studentai žavisi jo iškalba ir gebėjimu bet kurią dėstomą medžiagą susieti su globaliu kontekstu. Šio dėstytojo studentai yra jam dėkingi už paskaitose kuriamą atvirą dialogui atmosferą ir už tai, kad reikalui esant jis labai paprastai paaiškina dalykus, kurie turėtų būti savaime suprantami.

Sveikiname!

Akira Takaki Vilniuje. Asmeninio archyvo nuotr.

Akira Takaki devynerius metus Helsinkio universitete studijavo lietuvių kalbą. „Mokytis lietuvių kalbos pradėjau 2015 m. Prieš trejus metus baigiau Bendrosios kalbotyros magistrantūrą. Rašiau apie ištiktukus suomių, estų, latvių ir lietuvių kalbose. Šią vasarą baigiau slavistikos ir baltistikos magistrantūrą. Taigi dabar esu dvigubas magistras“, – šypsosi pašnekovas.

Paklaustas, kaip atrado lietuvių kalbą, atsako, kad tokį susidomėjimą lėmė „Eurovizija“, ir priduria, kad jau dešimt metų kiekvieną dieną klausosi lietuviškos muzikos.

„Norėjau suprasti, apie ką yra dainuojama“

Akira „Eurovizija“ susidomėjo 2006 m., kai laimėjo Suomijos grupė „Lordi“: „Pradėjau sekti įvairių šalių atrankas ir dalyvauti diskusijų forumuose. Viename iš tokių tarptautinių forumų vykdavo įvairūs dainų konkursai. Naujų leidimų konkurse (New Releases Game) dalyviai kiekvieną mėnesį galėdavo siųsti po vieną dainą iš bet kurios šalies, kuri pasirodė praėjusį mėnesį, o kiti – balsuoti už jiems patikusią. Daina, surinkusi daugiausia balų, laimėdavo. Aš pasirinkau Lietuvą. Radau dainą, kurią atliko muzikantas, seniai dalyvavęs „Eurovizijos“ atrankoje, ją įkėliau ir nuo tada nuolat dalyvaudavau panašaus pobūdžio konkursuose.“

Akira atrado mažai žinomą Lietuvos atlikėją, kurio sceninis vardas – „GeraiGerai“. „Dėl tokios muzikos pradėjau domėtis lietuvių kalba. Norėjau suprasti, apie ką yra dainuojama“, – sako jis ir priduria, kad Lietuva kasmet į „Euroviziją“ turėtų siųsti dainas lietuvių kalba, o dar geriau – žemaičių ar prūsų: „Visos šalys turėtų atlikti dainas gimtąja kalba. Dainuoti kalba, kuri nėra tau gimtoji – nesąmonė.“

Paklaustas, kokia lietuvių siųsta „Eurovizijos“ daina yra mėgstamiausia, Akira sako, kad ilgą laiką tai buvo 1999 m. daina „Strazdas“, kurią atliko Aistė Smilgevičiūtė. Tačiau, jo nuomone, šių metų atlikėjo Silvester Belt daina „Luktelk“ yra geriausia Lietuvos daina „Eurovizijos“ istorijoje.

Kadangi Akira jau dešimt metų klausosi lietuvių grupių ir atlikėjų, jam patinka ne viena daina, o labiausiai jį žavi liaudies arba elektroninė, psichodelinė liaudies muzika.

„Turbūt mėgstamiausia lietuvių grupė yra „Driezhas“. Tai truputį avangardiška grupė, jungianti etno, elektro, ambient, darkwave, synthpop muzikos elementus. Abejingų nepalieka „Drumbacilos“ stilius – svajingos, melancholiškos melodijos derinamos su frenetiškais ritmais. Norėčiau paminėti dainininkę Monikaze. Man patinka jos išradingas eksperimentinės populiariosios muzikos stilius. Klausausi ir mažiau žinomų grupių ir atlikėjų, pavyzdžiui, „Romowe Rikoito“ – tai neofolkloro muzikos grupė, dainuojanti prūsiškai. „Golden Parazyth“ atlieka alternatyvią populiariąją muziką. „Vėjopatis“ groja šiuolaikinę elektroninę muziką ir su lietuvių folkloru elementais. Saulius Petreikis yra žinomas liaudies muzikantas ir multiinstrumentalistas.

„Solo ansamblis“ – eksperimentinio postpanko grupė. „Girių dvasios“ – tai elektroninės ethno-dub muzikos projektas, grojantis senas sutartines, o „Kamanių šilelio“ muzikoje jaučiama elektroninės ir ambiento muzikos įtaka. „Vilniaus energija“ yra psichodelinio repo grupė.

„Fume“ – tai elektroninio ambiento ir klasikinės muzikos derinys. „Palmės žiedas“ atlieka alternatyvią elektroninę muziką. „Planeta Polar“ dainuoja ispaniškai, tai – Lotynų Amerikos populiariojo fanko grupė. Rūta MUR keri retro synthwave su giliu vokalu. Vitalijus Špokaitis groja elektroninę muziką su satyriniais-intelektiniais elementais“, – vardija Akira.

Jam taip pat labai patinka grupė „Fanera“, kuri kuria atvirą ir humoristinę šokių muziką. Gabrielė Vilkickytė atlieka atmosferinę indie muziką, kurioje klausytoją veikia jaudinantys, daugiasluoksniai tekstai. Jo nuomone, grupė „Garbanotas“ yra geriausia psichodelinio roko grupė Lietuvoje. Alina Orlova – viena žinomiausių alternatyvios liaudies muzikos atlikėjų Lietuvoje. Akira pabrėžia, kad dainai svarbiausia – melodija.

Lietuvių kalbos studijos

Gimnazijoje Akira nežinojo, į kokį universitetą norėtų stoti: „Vienas draugas pasiūlė studijuoti bendrąją kalbotyrą Helsinkio universitete, kadangi jau tuomet mokėjau daug kalbų. Vidurinėje mokykloje, vėliau gimnazijoje mokiausi lotynų kalbos. Mūsų vidurinės mokyklos klasė buvo vienintelė Suomijoje, kurioje buvo galima tobulinti lotynų kalbos žinias. Žinoma, mano šeima taip pat yra dvikalbė. Mama kalba suomiškai, tėtis – japoniškai. Kalbu angliškai, švediškai, kadangi Suomijos mokyklose privaloma mokytis švedų kalbos. Rusų studijavau gimnazijoje ir universitete, truputį moku vengrų, kartvelų, estų, bulgarų kalbas, lankiau ir vieną šumerų kalbos kursą universitete. Moku okinavų kalbą. Hokaido saloje studijavau ainų kalbą. Tai yra tokia izoliuota kalba, kuria buvo kalbama Japonijoje. Manau, kad tikrų gimtakalbių jau nebėra.“

Akira lietuvių kalbos mokėsi Helsinkio universitete. Tiesa, metus gyveno Japonijoje. Tuomet vieną semestrą studijavo lietuvių kalbą nuotoliniu būdu Vilniaus universitete, sykį dalyvavo vasaros kursuose Kaune.

„Kaunas – toks gražus, švarus kompaktiškas miestas. Galėčiau jame gyventi, – tvirtina jis. – Taip pat esu stovyklavęs prie Panevėžio, kita stovykla vyko Žemaitijoje. 2016 m., po metus trukusių lietuvių kalbos studijų, mėginau su vilniečiais bendrauti lietuviškai, bet nepasisekė. Buvau truputį nusivylęs, nes jutau, kad gerai moku ir laisvai galiu kalbėti, bet nesupratau, ką kiti žmonės man kalba.“

Vis dėlto Akira tikina, kad dabar jau puikiai susikalba ir jam neiškyla tokių nesusipratimų.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Baltistikos studijos Helsinkio universitete prasidėjo kartu su Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybe. Šiuo metu Helsinkyje vykdomos lietuvių ir latvių kalbos bakalauro ir baltų filologijos magistrantūros studijų programos. Baltistikos centre mokoma lietuvių ir latvių kalbų, lietuvių ir latvių literatūros bei šalityros, dėstomas baltistikos įvadas ir įvairūs specialieji kursai. Daugiau informacijos apie Helsinkio universiteto Humanitarinio fakulteto Kalbų skyriaus baltistikos studijas galima rasti Baltnexus tinklalapyje.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Šiandien, gruodžio 3 d., 18 val. Rašytojų klube vyks Juozo Tysliavos „Išklydusio futuristo dainos“ ir Juozo Kėkšto „Ruduo žydi aguonom“ poezijos rinktinių pristatymas. Tai pirmosios dvi knygos naujausioje leidyklos „Slinktys“ serijoje „Modernioji XX amžiaus lietuvių poezija“. Rinktinių sudarytojai – Filologijos fakulteto studentai Martynas Pumputis ir Linas Daugėla.

Vienos iš rinktinių sudarytojas Martynas Pumputis teigė, jog „šia serija siekiame atkreipti dėmesį į primirštus, mažiau skaitytus, bet dėmesio vertus XX amžiaus lietuvių poetus. Tiesą sakant, įkyrėjo matyti kas trejus metus išleidžiamų tų pačių kanoninių rašytojų knygas. Norisi pasiūlyti kažką naujo, bet iš praeities. Juozą Tysliavą atradau bakalauro studijų metais, kai dėstytoja Aistė Kučinskienė dėstė apie avangardą. Svarbiausia Tysliavos poezijos ypatybė – neužsidarymas vienoje poetinėje programoje. Gebėjimas jungti priešingus ir netgi vienas kitam priešiškus simbolizmą ir avangardą (Vytautas Kubilius tai laiko istoriniu poeto nuopelnu, praskynusiu kelią Miškiniui ir Aisčiui), veržlią jaunatvę ir brandų tragizmą, miesto ir žemdirbiškąją kultūras, keliauti po Europos sostines, jose gyventi ir vis tiek atsiminti, kad yra „Nemuno laukų sūnus“.

Tuo tarpu kitas sudarytojas Linas Daugėla savo santykį su Juozo Kėkšto poezija įvardijo taip: „Juozą Kėkštą atradau kažkada užtikęs eilėraštį apie iš kamionetės, riedančios saulėtekin, išmestą žmogų. Prisiminiau, kaip ir pats pirmam kurse netilpęs į paskutinį troleibusą pėstinau Saulėtekin. Man patiko Kėkšto ironijos žaismė su tragiškumu, kurio jo poezijoje daug. Kaip ir įdomiai kuriamo rudens, persmelkiančio ne vieną poezijos rinkinį. Taip pat stebino ir tai, kad paskutinė poezijos rinktinė išleista tik sovietmetį. Naujoje rinktinėje ruduo ne vien slogus – eilėraščiuose dažnai žydi jaunatviška žaisme, pastangomis keisti pasaulį, dažnai sušvykšo ir džiugesio gaida.“

Daugiau apie renginį galite rasti čia: