Spalio 10 d. Vilniaus universiteto (VU) Šv. Jonų bažnyčioje VU garbės daktarais buvo iškilmingai inauguruoti trys iškilūs užsienio mokslininkai. Vienas iš jų – Prancūzijos „Ecole normale supérieure“ (ENS) ir „École pratique des hautes études“ (EPHE) profesorius Danielis Petit, pagerbtas už fundamentinius kalbotyros ir baltistikos tyrimus ir glaudžius ryšius su VU Filologijos fakulteto baltistais.
Dalijamės Vilniaus universiteto garbės daktaro Danielio Petit kalba, pasakyta Šv. Jonų bažnyčioje garbės daktaro vardo suteikimo proga.
„Jei šiandien esu čia, šioje gražioje Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniaus universiteto daktaro laipsnio suteikimo proga, tai, turiu pripažinti, kad tai tik didžiausio atsitiktinumo dėka. Niekas net nenumatė, kad susidomėsiu lietuvių kalba ir jai skirsiu didžiąją dalį savo mokslinių tyrimų. Nuo gimimo viena kalba tekalbantis prancūzas apie Lietuvą išgirdau tik besiruošdamas mokyklos baigiamiesiems egzaminams 1985 m., kai buvome verčiami mintinai išmokti Tarybų Sąjungos Respublikų sąrašą.
Vėliau, kai Reimso universitete studijavau graikų ir lotynų kalbas, mano profesorius Charles de Lamberterie, supažindinęs mane su indoeuropiečių kalbų lyginamąja gramatika, atkreipė mano dėmesį į lietuvių kalbą, žinomą kaip labai archajišką, artimą rekonstruotai indoeuropiečių prokalbei. Pirmasis mano išgirstas lietuviškas žodis buvo dievas, kurio panašumas į sanskrito devas mane iš karto sužavėjo.
Vėliau, būdamas studentas Vienoje, Austrijoje, 1991 m., su dviem draugais vokiečiais vidury žiemos išsiruošiau į nuotykių kupiną kelionę į tuometinę jau griūvančią Tarybų Sąjungą. Mūsų maršrutas vedė per Lenkiją į Vilnių, kur praleidome kelias dienas prieš tęsdami kelionę į Leningradą. Prie Vilniaus Parlamento tebebuvo barikados, ir aš su jauduliu prisimenu, kaip perskaičiau ir supratau ant vienos iš šių barikadų užrašytą frazę: Lietuvos širdis.
Grįžęs į Prancūziją ir rašydamas daktaro disertaciją apie sangrąžinį įvardį senovės graikų kalboje, nusprendžiau išmokti lietuvių kalbą iš Michelio Chicouène’o Paryžiaus Rytų kalbų institute. Nuo to laiko lietuvių kalba manęs neapleido, ir jei šiandien ja kalbu taip prastai, tai tik todėl, kad niekada neturėjau daug laiko praleisti Lietuvoje, nors prie šios kalbos prisirišau taip, tarsi ji būtų buvusi mano tapatybės dalis nuo pat vaikystės.
Lietuvoje susipažinau su savo žmona Justyna, jauna lenkų studente, kuri studijavo baltų kalbų filologiją ir laisvai kalbėjo lietuviškai. Iš pradžių vienas su kitu kalbėjomės tik lietuviškai, nes aš tada dar nemokėjau lenkiškai, o ji nemokėjo prancūziškai, todėl kelerius metus mūsų bendravimo kalba buvo lietuvių kalba. Net ir šiandien lietuvių kalba mūsų neapleido, ji iki šiol yra viena iš mūsų sukurtos šeimos kalbų. Visi mūsų vaikai buvo atvykę į Lietuvą, kiekviena Vilniaus gatvė pilna šeimos prisiminimų.
Netrukus mano mokslinė karjera pasuko link lietuvių kalbos. Po senovės graikų kalbos daktaro disertacijos parengiau habilitaciją apie apofoniją baltų kalbose, pradėjau publikuoti lietuvių kalbos temomis. 2003 m. tapau indoeuropiečių kalbotyros profesoriumi Paryžiaus Ecole Normale Supérieure, o 2011 m. buvau išrinktas Paryžiaus Ecole Pratique des Hautes Etudes studijų direktoriumi Baltų ir indoeuropiečių kalbų istorinės kalbotyros katedroje.
Lituanistikos studijos Prancūzijoje praeityje turėjo prestižines ir gilias tradicijas, kurias puoselėjo tokie mokslininkai, kaip Ferdinandas de Saussure’as, Antoine’as Meillet ir Robert’as Gauthiot, ir net šiandien mane gąsdina didžiulė tų, kurie buvo mano pirmtakai, vertė, nuolat jaučiant, kad po jų blykstelėsiu nereikšmingai.
Lietuvių kalba susidomėjau tuo metu, kai Lietuvoje vyko dideli sukrėtimai, po ilgos sovietinės okupacijos atgaunant nepriklausomybę. Tai buvo žavi šalis, trokštanti būti laisva ir atvira pasauliui. Atradau labai originalią kultūrą, dosnius žmones, su kuriais jaučiausi kaip namie, ir, žinoma, nuostabią kalbą, kuriai skyriau didžiąją savo, kaip kalbininko, mokslinės veiklos dalį. Prisimenu valandas, praleistas verčiant Mikalojaus Daukšos „Postilės“ puslapius, vieną po kitos atrandant nuostabias Liudviko Rėzos surinktas liaudies dainas arba su susižavėjimu skaitant dviejų lietuvių kalbininkų, kuriems, tarp daugelio kitų, visada jaučiau ypatingą simpatiją, Jono Kazlausko ir Vytauto Ambrazo, darbus.
Laikas prabėgo, ir dabar Lietuva vėl užima deramą vietą Europos šalių koncerte. Po tiek metų nei amžius, nei gyvenimo vingiai manęs niekada neatitraukė nuo Lietuvos. Tai savotiška ištikimybė, kuri mane sieja su jūsų šalimi, tarsi su antrąja tėviške.
Šiandien Vilniaus universitetas nori mane pagerbti suteikdamas garbės daktaro vardą. Iš tikrųjų tai aš turiu padėkoti Lietuvai. Net praėjus trisdešimčiai metų po pirmojo apsilankymo, vis dar jaučiu tą patį jausmą šiai šaliai, jos kultūrai ir žmonėms, todėl dėkoju, kad atvykote šiandien čia, į šią nuostabią Šv. Jonų bažnyčią ir už man suteiktą garbę.“