Artėjant Knygų mugei, ir mes džiaugiamės nauju, 4-erių metų projektą vainikuojančiu leidiniu, prie kurio prisidėjo Katedros kolegos – solidžia knyga „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis: Lietuva, 1940–1990“.
Kaip rašoma knygos Pratarmėje, ši knyga skiriama ne vien tyrėjams ir vertimo specialistams. Jos autoriai tikisi, kad ji bus įdomi visiems, kam rūpi, kurių autorių ir kūrinių vertimai mus pasiekė sovietmečiu, o su kuriais mūsų skaitytojai negavo progos susipažinti, kaip buvo vykdoma jų atranka, kaip ir kodėl jie buvo pristatomi skaitytojams, kokias papildomas (auklėjamąsias, aiškinamąsias) funkcijas tokie pristatymai turėjo, o sykiu ko iš jokių knygų ir kūrinių nematyti – kaip buvo vykdomas už teksto likęs cenzūros funkcijų delegavimas. Knygoje pateikiama daug įdomių duomenų bei statistinių skaičiavimų, naujai nušviečiančių visų 50-ies metų verstinės grožinės literatūros leidybos lauko dinamiką ir sykiu paneigiančių tam tikras egzistavusias nuostatas. Joje taip pat rasite garsių ir nežinomų, beveik detektyvinių kai kurių knygų vertimo, cenzūravimo ir leidybos istorijų. Iš jų ir ne tik matysite, kaip sovietinė cenzūra paveikė ir pačius tekstus, kurie mus pasiekė ir kurie iki šiol cirkuliuoja mūsų kultūros lauke.
Kartu su sudarytojomis ir autoriais tikimės, kad ši knyga bent iš dalies užpildys vertimų kritikos spragas, leis kiek kitu kampu žvilgtelėti į sovietmetį, o tiems, kas domisi vertimu, cenzūra ir ideologija, dar sykį apmąstyti šias sąvokas, jų sampratas, vartojimą ir mūsų pačių santykį su jomis.
Knygą sudarė Nijolė Maskaliūnienė ir Ingrida Tatolytė.
Knygos autoriai: Liucija Černiuvienė, Nijolė Keršytė, Dalia Mankauskienė, Nijolė Maskaliūnienė, Paulius V. Subačius, Ingrida Tatolytė, Daina Valentinavičienė, Deimantė Veličkienė ir Agnė Zolubienė.
Knygą išleido Vilniaus universiteto leidykla, 2024. Ją galima įsigyti čia: https://doi.org/10.15388/vup-book-0047
Knygą ir projektą parėmė LMT.
***
„Sovietmečio verstinės literatūros cenzūra pirmiausia pasižymi tuo, kad nors iš pažiūros ji buvo švelnesnė nei originaliosios literatūros cenzūra, vis dėlto buvo labai apgaulinga, efemeriška, išsklaidyta. Kartu ji buvo įsismelkusi, mažiau reflektuojama, bet veikė tiek vertimo kūrybos ir leidimo procesus, tiek jo recepciją, skaitytoją, visą verstinės literatūros lauką. Kitas sovietmečio vertimo cenzūros ypatumas kyla iš paties vertimų leidybos proceso: iš jo etapų geografinės dispersijos (dalis sprendimų buvo priimama Maskvoje, kita dalis – Lietuvoje), o užtekstiniame lygmenyje – daugybės įvairių veikėjų, kurie, prisidėdami prie vertimo, prisidėjo ir prie jo cenzūros. Todėl vertimo cenzūros (savi)refleksija yra labai sudėtinga, reikalaujanti beveik detektyvinio darbo ją nušviesti ir įvardyti. O sovietmečiu suformuotas užsienio grožinės literatūros kanonas ir tekstinės refrakcijos, įtvirtinančios ideologizuotą kūrinių perteikimą, yra dauginamos iki šių dienų.“