Dalinamės labai šilto ir pakylėto renginio akimirkomis dar kartą sveikindami kolegą su puikiu apdovanojimu! Kultūros ministerijos Baltojoje salėje vakar Rimui Užgiriui įteikta Šv. Jeronimo premija!
Laudacija vertėjui dr. Rimui Užgiriui šv. Jeronimo premijos įteikimo proga 2024 m. rugsėjo 30 d.
Gerbiamieji laureatai, šio renginio šeimininkai ir svečiai, kolegos ir bičiuliai,
Šiandien mums suteikta garbė kalbėti apie Šv. Jeronimo premijos laureatą vertėją dr. Rimą Užgirį, o per jo asmenį – apie lietuvių poezijos vertimus į anglų kalbą, lietuvių literatūros sklaidą, apie poeto ir vertėjo misiją. Rimui Užgiriui ši garbinga šv. Jeronimo premija skiriama „už meniškus šiuolaikinės ir klasikinės lietuvių poezijos, prozos, dramaturgijos vertimus į anglų kalbą ir aktyvią bei įvairiapusišką lietuvių literatūros sklaidą pasaulyje“, taigi už tą taką, kurį jis nutiesė tarp Lietuvos ir anglakalbio pasaulio, o per jį ir dar plačiau. Dvikalbį taką – todėl ši laudacija taip pat skambės dviem kalbomis.
Rimas augo su dviem kultūrom: lietuvių emigrantų šeimoje buvo kalbama ir mąstoma lietuviškai, Lietuva jo tėvams ir vyresnės kartos artimiesiems buvo gyva. Bet Jungtinėse Valstijose gimusiam ir augusiam vaikui ji tebuvo taškelis žemėlapyje, egzotika, kai Niujorko dangoraižiai – daug suprantamesnė ir priimtinesnė aplinka. Rimas ir anksčiau kelis kartus buvo trumpam atvykęs į tėvų žemę, bet nuolat gyvena Vilniuje nuo 2011-ųjų, kai gavęs Fulbright‘o stipendiją, o po metų ir JAV Nacionalinio meno fondo paramą vertimo projektui pradėjo dirbti Vilniaus universitete. Tą kartą atvyko ir pasiliko, nors pirmas įspūdis, ko gero, buvo gana slegiantis. Bent jau taip atrodo iš jo paties eilėraščio Ištremtas namo:
Exiled home
– Vilnius, Lithuania
Turn on another light
And the electricity
Goes out. Now
You are really in it:
Toes in ancient loam,
Creaky wooden stairs,
A grimy window view,
A man chops wood
In the alley draped with snow.
White gauze wraps
The pleated roofs.
Light bleeds through,
Trickling...
Is this what life is like?
The sharp strike of an axe,
The splinter and the crack,
A silent crow watches
From dead limbs.
Šį Rimo eilėraštį į lietuvių kalbą išvertė Marius Burokas. Štai kaip jis skamba:
Ištremtas namo
Lietuva, Vilnius
Įjunk dar vieną lempą
Ir elektra
Dingsta. Dabar
Tikrai įkliuvai:
kojų pirštai įsirausę į senovinę dirvą,
Girgždantys mediniai laiptai,
Vaizdas pro murziną langą,
Sniegu nuklotame skersgatvyje
Vyras skaldo malkas.
Stogų klostės baltai sutvarstytos
Šviesa sunkiasi pro tvarstį,
Varva –
Ar toks ir yra gyvenimas?
Staigiai kerta kirvis,
Pokšt ir skyla
Varnai tyliai stebint
Ant nudžiūvusios šakos.
Taigi ištremtas... NAMO. Kritikai yra atkreipę dėmesį, kad Rimas mėgsta paradoksus ir kad jo poezijoje keliami egzistenciniai Tėvynės, migracijos, savų šaknų ieškojimo klausimai. Kritikė Rachel Hadas jo poeziją apibūdina kaip nuoširdžią ir šiuolaikinę, bet ir kaip amžiną („timeless“). Laimei, Rimas neišsigando savo pirmųjų įspūdžių, pasiliko, susidraugavo, įsiliejo. Pats būdamas poetu atrado pašaukimą padėti kitiems poetams būti plačiau matomiems, vertinamiems ir atrandamiems. Ir ėmėsi versti. Vis daugiau ir daugiau – per vertimą atversdamas vis daugiau lietuvių poetų anglakalbiam pasauliui, o dažnai per jį paskleisdamas gandą apie lietuvių poeziją ir toliau, kitiems kraštams.
Jau dešimt metų jis nuolatos dalyvauja įvairiausiuose poezijos sklaidos renginiuose: mugėse, festivaliuose, knygų pristatymuose, poezijos skaitymuose, pristatydamas ir reklamuodamas lietuvių poeziją. Visų renginių neįmanoma net suminėti. Štai ir šiandien jis šioje salėje tiesiai iš Ukrainos, kur dalyvavo ukrainiečių organizuotame renginyje. Stengiasi būti visur, dovanoti savo ir kitų lietuvių poezijos grožį ir jėgą. Ir ne tik poezijos.
Rimas Užgiris yra išvertęs ne vieno filmo subtitrus, Venecijos festivalyje Auksinio liūto apdovanojimą laimėjusios operos „Saulė ir jūra“ libretą, keletą pjesių, Rimanto Kmitos, Danutės Kalinauskaitės, Giedros Radzevičiūtės, Vido Morkūno apsakymų ir romanų ištraukų, išspausdintų Vilnius Review, No More Amber: The Baltic Literary Review ir Trafika Europe žurnaluose.
Daug laiko Rimas skiria ir studentams. Dėsto vertimo, kultūros antropologijos kursus, veda kūrybinio rašymo seminarus. Studentai jį myli, jiems jis ir savotiška egzotika – poetas, dėsto kitaip, kitokias knygas liepia skaityti. Tai premijomis nevertinama, bet labai svarbi veikla. Ji ugdo ne tik vertėją. Pirmiausia ji ugdo skaitytoją, kad ir kur vėliau tas mūsų absolventas atsidurtų.
Bet svarbiausia – poezija. Jau 10 metų Rimo Užgirio verstų lietuvių poetų knygelės rikiuojasi viena po kitos: Marius Burokas ir Aušra Kaziliūnaitė, Gintaras Grajauskas ir Judita Vaičiūnaitė, Elzė Butkutė ir Tomas Venclova, Kęstutis Navakas ir Rolandas Rastauskas...
Šiemet įsiklausyta ir į lietuvių poezijos klasiko Maironio „Pavasario balsus“. Štai kaip skamba visiems mums taip gerai žinomas Maironio eilėraštis „Užmigo žemė“ lietuviškai ir anglų kalba:
|
Užmigo žemė
Užmigo žemė. Tik dangaus Negęsta akys sidabrinės, Ir sparnas miego malonaus Nemigdo tik jaunos krūtinės.
Neužmigdys naktis žvaigždės, Nenuramins širdis troškimų; Dvasia ko ieško, kas atspės, Kai skęsta ji tarp atminimų!
Aušra saulėtekio nušvis, Ir užsimerks nakties šviesybės; Neras tik atilsio širdis: Viltis nežvelgs į jos gilybes!..
|
The Earth Slumbers
The earth still slumbers. But the sky Will not yet shut its silver eyes. And the wings of pleasant sleep Do not graze the youthful cheek.
The night can‘t put the stars to bed. The heart won‘t listen to the head. Who can tell for what the soul repents When it sinks into a life that‘s spent?
Dawn gives way to day with little steps. The lights of night now close their lids. And yet the heart still roams unbid, Though hope won‘t glance into its depths.
|
O kur dar lietuvių poezijos rinktinė How the Earth Carries Us: New Lithuanian Poets, vertimai almanachuose „Poezijos pavasaris“, „Druskininkų ruduo“, „Baltic Review“, „New Baltic Poetry“, Iš Šiaurės Jeruzalės arba From the Jerusalem of the North.
Kas jam yra vertimas, ypač poezijos vertimas? Vėl geriausiai atsako Rimo eilėraščio eilutės:
“Sipping black coffee, we translated again.
Turning self into other, yours into mine,
Being reborn, or not, in every line.”
(Rimas Užgiris. North of Paradise)
Rimas sako, „Vertimas man primena aktoriaus darbą. Tu, kaip vertėjas, turi paimti kažkieno kito žodžius ir paversti juos savais. Nepakanka perskaityti eilėraščio eilutes, net jei skaitai įsijautęs. Reikia sudaryti įspūdį, kad gyveni tuo eilėraščiu. Žinoma, palyginimas netobulas, nes vertėjas vartoja savo žodžius. Bet vertėjams būtina visiškai įsijausti į svetimą tekstą, priimti jį į savo mintis, kad tai, ką užrašysi, jau būtų tavo, nors ir ne tavo. Tai man didžiausias vertimo paradoksas.“
Tikrai. Vėl paradoksas. Bet Rimui puikiai sekasi įsijausti, prisijaukinti pačius įvairiausius balsus ir Kitą paversti Savu to Kito neuzurpuojant, o išsaugant jį. Bandžiau suskaičiuoti, kiek lietuvių poetų yra išvertęs ir paskelbęs įvairiuose leidiniuose – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje. Žinojau, kad daug, bet skaičiuoti nesisekė. Rimas pasakė: daugiau kaip šimtą. Daugiau kaip šimtą?! Ar mes patys žinojome, kokie esam turtingi?
Literatūros konferencijos, kuri vyko Vilniuje kaip Unesco literatūros mieste, organizatoriai paprašė, kad Rimas trumpai, penkiais sakiniais pristatytų šiuolaikinę lietuvių poeziją. Renginio išvakarėse jis parašė atsakymą – vienu ilgu sakiniu, žinoma, eilėraščio forma, kaip pats sako, „To be read in the spirit of fun, certainly, but containing the light touch of truth, perhaps.“ Žinoma, jį reikia priimti juokais, nors dalelė tiesos galbūt jame yra.
|
- With apologies to all the splendid poets and friends unmentioned in this summatory salmagundi of my device...
|
Ir atsiprašė tų puikių poetų ir draugų, kuriuos išvertė, bet nepaminėjo (o man gal Rimas atleis vertimo pažodiškumą, nes nesu poetė):
|
|
From the elegant ironic sonnets of Jonynas To the intricate experimentalism of Januševičius
From the surreal standing apart while being a part of Kaziliūnaitė To the reconfined confessionalism of Brunzaitė
From the domestic intellectualism of Kazlauskaitė To the urbanistic observations of Burokas
From the paganistic duende of Gintalas To the crafted cosmopolitanism of Venclova
From the minimalist romanticism of Kaziela To the wrought iron modernism of Platelis
From the arch elementarism of Kajokas To the fragmented folkloric of Jasponytė
From the thrumming vatic voice of Stankevičius To the art in poems and poems in art of Bagdonaitė
From the kaleidoscopic imagery of Ambrazaitė To the earnest cynicism of Grajauskas
From an American in self-exile on a Lithuania dogpatch To a Lithuanian, bending syntax and logic in Belgium
We‘ve got it all, as they say: Serious and sad Sarcastic and playful Intellectual and earnest Romantic and classical Post-modern and post-colonial Post-poetry and prie-prose
Architecture, history, domesticity, flights of fancy Love poems gay and not so gay, and nature, nature, nature Just don‘t mention the rain
|
Nuo elegantiškai ironiškų Jonyno sonetų iki sudėtingo Januševičiaus eksperimentavimo
Nuo siurrealistinio stovėjimo šalia, kai esi tapęs Kaziliūnaitės dalimi iki prikaustančių Brunzaitės išpažinimų
Nuo Kazlauskaitės buitinio intelektualizmo Iki urbanistinių Buroko pastebėjimų
Nuo Gintalo mistinio dvasingumo Iki Venclovos nušlifuoto kosmopolizmo
Nuo Kazielos minimalistinio romantizmo iki Platelio geležim kaustyto modernizmo
Nuo Kajoko žaismingo elementarumo iki Jasponytės suaižėjusios folkloristikos
Nuo Stankevičiaus pranašiško balso iki Bagdonaitės meno poezijoje ir poezijos mene
Nuo Ambrazaitės kaleidoskopinių vaizdinių iki Grajausko nuoširdaus cinizmo
Nuo savanoriško tremtinio amerikiečio Lietuvoj Iki sintaksę ir logiką laužančio lietuvio Belgijoje,
Kaip sakoma, turime visko ir visokių: Rimtų ir liūdnų Sarkastiškų ir žaismingų Intelektualių ir tiesmukų Romantinio ir klasikinio stiliaus Postmodernių ir pokolonijinių Postpoezijos ir pre-prozos
Architektūros, istorijos, buities, fantazijos blyksnių, Meilės eilėraščių – linksmų ir ne tokių linksmų, ir gamtos, gamtos, gamtos Nė neminėkim lietaus |
Ačiū, Rimai, kad tiek atradai mumyse ir rodai pasauliui!
Skaitė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Vertimo studijų katedros vedėja, prof. Nijolė Maskaliūnienė ir meninio vertimo magistrantūros programos absolventas Saulius Venclovas.