Vakar mokslo metų pradžios renginyje Vilniaus universiteto rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas pasveikino Vilniaus universiteto fondo konkurso jauniesiems mokslininkams pritraukti ir išlaikyti laimėtojus.

Džiaugiamės Filologijos fakulteto dr. Ievos Bisigirskaitės laimėjimu. Ji - viena iš penkių perspektyviausių tyrėjų, pelniusių fondo finansavimą.

Dr. I. Bisigirskaitė bakalauro studijas baigė Velso universiteto institute, magistrantūros – Svonsio universitete Jungtinėje Karalystėje. Filologijos mokslų srities daktaro disertaciją mokslininkė apgynė Ciuricho universitete Šveicarijoje. Jau pora metų I. Bisigirskaitė Filologijos fakultete dėsto feministinės kritikos pagrindus, kursą apie šiuolaikinę motinystę/tėvystę bei vykdo mokslinę veiklą.

Renginyje dalyvavę Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas ir Mokslo prodekanas doc. dr. Giedrius Tamaševičius sveikino Fakulteto mokslininkę, pasidžiaugė jos drauge su kolegomis iš Švedijos Siodertiorno (Södertörn) universiteto vykdomu tyrimu projektu „Motinystė „tradicinių vertybių“ ir femonacionalizmo laikais“.

Sveikiname ir Gyvybės mokslų centrą bei Fizikos fakultetą, kurių talentingiausi mokslininkai –  dr. Eric Banan-Mwine Daliri, dr. Laurynas Dagys, dr. Dimitra Ladika ir dr. Gordon Zyla – buvo tai pat apdovanoti šio renginio metu.

Vilniaus universitas / Ugnius Bagdonavičius

Magnificencija Rektoriau, garbieji Universiteto vadovai, kolegos dekanai, brangioji bendruomene,

pradėdami universiteto akademinius metus, kaip kaskart atsigręžiame į mus vienijančias tradicijas, principus ir simbolius – universiteto vėliavą, himną „Gaudeamus“, iškilmingas lotyniškas frazes, universiteto šūkį – „Hinc itur ad astra“. Visai neseniai fakulteto pirmakursių stovykloje mačiau, kaip studentų atstovybė moko fuksus sušukti šią frazę iškėlus smilių aukštyn, štai taip: „Hinc itur ad astra!”. Kaip puikiai žinome, minėta frazė susijusi su astronomija ir užrašyta ant senosios observatorijos fasado. Tai dalis ilgesnio lotyniško dvieilio, kurį sukūrė VU rektorius, astronomas, fizikas, matematikas, politikas ir poetas, universalus Apšvietos laikų intelektualas Martynas Počobutas. “Haec domus Uraniae est: Curae procul este profanae: Temnitur hic humilis tellus: Hinc itur ad astra" (“Šis namas Uranijos: dinkit, niekingi rūpesčiai! Čia nepaisoma Żemės menkumo: iš čia kylama į žvaigždes”). Iš tiesų šiame dvieilyje Počobutas sutalpino kur kas platesnę, ne tik astronomijos tyrimų, prasmę, juolab, kad jame subtiliai parafrazavo Vergilijaus „Eneidą“, joje dievo Apolono ištartus žodžius („sic itur ad astra“ – „taip kylama į žvaigždes“), skirtus mūšio lauke atlikusiam didžiulį žygdarbį jaunuoliui. Počobuto eilėse užkoduota mintis, kad universitete siekiama peržengti įprastinius kasdienybės rėmus, išplėsti žmogiškojo mąstymo horizontus, įveikti savo pačių ribas, pakilti aukščiau, nei vidutinybė, tobulinti save. Idėja, kad universitetas – tai minties mūšio laukas, kuriame nuolat kuriasi nauja ateitis.

Pasitinkant naujuosius mokslo metus, norisi viltis ir linkėti, kad universitete turėtume kuo daugiau ryžto ir kuo geresnių galimybių susitelkti prie esminių minties mūšių, prie abipusio studentų ir dėstytojų tobulėjimo, o žemiškus reikalus tvarkytis taip, kad jie mus ne slopintų, bet keltų ir leistų dažniau susitikti Uranijos ar kitų mūzų namuose, kaip pasakyta Počobuto. Kaip tai pasiekti dabartyje, šiais Viešpaties metais, šioje situacijoje, šiame politinių kovų ir socialinio gyvenimo kontekste, tarp šių iššūkių ar šios biurokratijos – tai atviras klausimas kiekvienam. Vienoje esminių knygų apie Europos universitetų vaidmenį, kuri vadinasi „Universiteto idėja“, jos autorius, vokiečių egzistencializmo filosofas Karlas Jaspersas teigia, kad universiteto būklė valstybėje visuomet yra iki galo neapibrėžta, ribinė, nes universitetas kiekvienoje visuomenėje turi derėtis dėl savo teisės būti kitoniška, alternatyvia, autonomiška bendrija, kurios pagrindinis tikslas – pažinimo laisvė. Niša universiteto veiklai, anot Jasperso, atsiranda tik tada, kai politinis kūnas – Hobbeso Leviatanas – sutinka savo paties labui apsiriboti ir palikti savyje tuščią erdvę tiesos pažinimui. Erdvę, kurioje gali skleistis ir klausimo laisvė, ir tolerancija klaidai, ir siekis grumtis su kvailybe, ir gebėjimas suabejoti savo pačių teisumu, ir dar daugiau – tikėjimas, kad žmogaus sąmonei ir visuomenei būtina tobulėti toliau, nepaisant visų atkryčių ir klaidų.

Naujame Vilniaus universiteto alumno, poeto Tomo Venclovos eilėraščių rinkinyje „Už Onos ir Bernardinų“, kurį laikau šių metų literatūros įvykiu, yra nuostabus universitetui skirtas eilėraštis pavadinimu „Počobuto observatorija“. Norėčiau kaip palinkėjimą mums visiems pacituoti šio eilėraščio pabaigos eilutes:

„Miestas triūsė, ilsėjos, puotavo, kaip kiekvienas miestas nuo amžių pradžios, ir juto, kad jis tik apsimeta.

Tačiau ant pusapvalių bokštų už neeuklidinio fasado švytėjo Zodiako ženklai.

Netikėjau, kad jie nulemia mūsų likimą, bet žinojau – žvaigždynai vyresni už mus ir gyvuos ilgiau už vergiją.

Jie skelbė kitokią – ne vienodumo, ne melo, ne kerštavimo tvarką. Keisti padarai visatos sode, laimingi žvėrys ir žmonės, pažinę stebuklą.

Tik tiek ir atsinešiau iš praeities. Virš naujosios žolės – Liūtas ir Žuvys, Dvyniai ir Mergelė.”

Tegu mūsų universiteto bendruomenės darbai naujaisiais mokslo metais sustiprins tų žvaigždžių, į kurias siekiame kilti, šviesą.

Prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas

VU Filologijos fakulteto dekanas

Rugsėjo 2 d. 14 val. Lietuvių literatūros seminarų auditorijoje paminėsime Lietuvių literatūros katedros profesorės Elenos Nijolės Bukelienės (1934–2006) 90 metų sukaktį.

Atsiminimais apie Profesorę, įžvalgomis apie jos akademinį ir kultūrinį palikimą dalinsis jos kolegos Lietuvių literatūros katedroje prof. Viktorija Daujotytė, doc. Kęstutis Urba, doc. Rita Tūtlytė, Filologijos fakulteto alumnė, Profesorės vaikaitė Elžbieta Kmitaitė.

Kviečiame!

Lietuvių literatūros katedra

Maloniai kviečiame sutikti naujų 2024/2025 studijų metų pradžią drauge!

RUGSĖJO 2 d. PROGRAMA

9:30 Vilniaus universiteto vėliavos kėlimas Bibliotekos kieme.

10:00–11:00 Pirmakursių (bakalaurantų ir magistrantų) imatrikuliacijos ceremonija. Filologijos fakulteto dekanas pagal senovinę Universiteto tradiciją perskaitys kiekvieno, naujai įrašyto į studentų sąrašus, vardą ir pavardę. Vieta: Šv. Jonų bažnyčia.

11:00–12:00 Pirmakursių susitikimai su VU SA FilF kuratoriais. Vieta: Filologijos fakulteto kiemeliai (Universiteto g. 5)

12:00–14:00 Susitikimai su SPK (studijų programų komitetais). Susipažinsite su savo dėstytojais, studijų programos ypatumais.

14:45 – 15:30 Tradicinė Vilniaus universiteto bendruomenės eisena. Vilniaus universiteto bendruomenė šventiškai žygiuos nuo Seimo rūmų iki VU Didžiojo kiemo.

15:30 – 16:30 Iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

16:45–17:45 Susitikimai su SPK (studijų programų komitetais). Susipažinsite su savo dėstytojais, studijų programos ypatumais.

Netrukus prasidėsiantis devintasis „Arqus Café“ sezonas kviečia prisijungti kalbos dėstytojus.

„Arqus Café“ – tai virtuali susitikimų vieta, kurioje „Arqus“ aljanso universitetų studentai ir darbuotojai gali lavinti savo kalbinius įgūdžius ne mokydamiesi, o tiesiog kalbėdami. Tai puiki galimybė studentams neformaliai plėsti savo kalbos ir kultūros žinias kartu su kitais kalbų besimokančiais bendraminčiais.

Šiuo metu kviečiame prisijungti savanorius, norinčius vesti kalbų kavinės susitikimus savo pirmąja arba gimtąja kalba.

Pagrindinė „Arqus Café“ dėstytojų užduotis – palaikyti bei moderuoti pokalbį savo kalba ir skatinti dalyvius mokytis kalbos. Prieš kavinės susitikimus dėstytojams bus surengti mokymai, supažindinantys su pagrindiniais tikslais, temomis ir strategijomis, kaip vesti užsiėmimus. Daugeliu atvejų kiekvienai kalbai galėsime skirti po du dėstytojus, kad jie galėtų vesti užsiėmimus kartu arba pakaitomis.

Jei norite dalytis savo žiniomis ir padėti kitiems tobulinti kalbų įgūdžius, kviečiame užpildyti šią formą ir tapti „Arqus Café“ dėstytoju.

Atkreipkite dėmesį, kad 9-oji „Arqus Café“ kavinė prasidės rugsėjo 23 d. ir tęsis iki 2024 m. gruodžio 6 d. Kavinės užsiėmimai vyks kas savaitę ir truks vieną valandą. Atrinkti dėstytojai galės pasiūlyti užsiėmimą jiems patogiu laiku. Kviečiami visų kalbų atstovai. Vedantiems užsiėmimus bus organizuotas parengiamasis seminaras ir suteiktas dalyvio pažymėjimas, išsamiai aprašantis šį darbą.

Sužinokite daugiau apie „Arqus Café“, o jei turite daugiau klausimų, susisiekite su mumis el. paštu .

Vilniaus universitetas, vykdantis projektą „Lietuvių kalbos mokymai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pasitraukusiems Ukrainos pabėgėliams“, kviečia Lietuvoje gyvenančius Ukrainos piliečius į nemokamus lietuvių kalbos kursus. Projektas finansuojamas 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis.

Tris mėnesius truksiantys kursai prasidės 2024 m. rugsėjo 16 d. Registracija į kursus jau prasidėjusi ir vyks tol, kol bus pasiektas maksimalus dalyvių skaičius, bet ne ilgiau nei iki 2024 m. rugsėjo 9 d.

Užsiėmimai vyks 2 kartus per savaitę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (Universiteto g. 5, 01513 Vilnius) arba nuotoliu. Bus formuojamos iki 15 žmonių dydžio rytinės ir vakarinės grupės auditoriniams mokymams ir rytinės, pietinė ir vakarinės grupės mokymams nuotoliu. Rytinių ir vakarinių grupių paskaitos trukmė – 1,5 val., pietinės – 45 min.

Planuojamų mokymų kalbos lygiai – A1 ir A2, tad dalyviai gali visai nemokėti lietuvių kalbos arba šiek tiek mokėti kalbėti lietuviškai. Kursų dalyviams paaiškinimai bus teikiami anglų kalba, esant galimybei – rusų kalba.

Vietų skaičius ribotas, norintieji dalyvauti kursuose įsipareigoja lankyti ne mažiau kaip 80 proc. visų paskaitų.

Mokymų pabaigoje išduodamas pažymėjimas, patvirtinantis kursų baigimą. Šis pažymėjimas nėra kalbos mokėjimo lygio patvirtinimas. Jeigu kurso dalyviai nori gauti pasiekto kalbos mokėjimo lygio patvirtinimą, jie gali laikyti specialų egzaminą. Šis egzaminas yra mokamas ir vyksta keletą kartų per metus. Daugiau informacijos apie egzaminą: https://www.flf.vu.lt/en/lsk/testing/level-examinations.

Daugiau informacijos anglų kalba: https://www.flf.vu.lt/en/lsk/courses/course-for-ukrainians

Registracija: https://www.flf.vu.lt/en/lsk/courses/course-for-ukrainians#registration

Rugpjūčio 5–10 d. Vilniaus universitete vyksta unikalus Europoje tarptautinis lotyniško teatro festivalis THALIA 2024. Vilnius sutraukė gyvosios lotynų kalbos ir antikinio teatro entuziastus iš visos Europos. Festivalio konkursinėje programoje bus pristatytos keturios originalios pjesės lotynų kalba, sukurtos Belgijoje, Italijoje ir Lietuvoje.

Lotyniško teatro festivalis-konferencija THALIA 2024 yra unikalus ne tik Europoje, bet ir pasaulyje renginys, sutraukiantis gyvosios lotynų kalbos ir antikinio-renesansinio teatro mėgėjus iš Belgijos, Italijos, Ispanijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų valstybių. Festivalio metu Vilniaus universiteto auditorijos ir Teatro salėje aidi lotynų ir senovės graikų kalbos, kuriomis skaitomos paskaitos, vyksta diskusijos ir pristatomi spektakliai.

„THALIA metu keturios teatro trupės iš Belgijos, Italijos ir Lietuvos pristatys originalias komedijas lotynų kalba. Pjesės yra itin skirtingos, bet jas visas vienija pagrindinė šių metų festivalio tema – metamorfozė. Ją pasirinkome, nes pokyčiai puikiai atspindi ne tik šiuolaikinį pasaulį, bet ir lotynų kalbos situaciją. Mirusia dažnai vadinama kalba įgauna vis daugiau kvėpavimo visoje Europoje. Lotyniško teatro festivalis THALIA yra vienas iš to įrodymų“, – pasakoja vienas iš THALIA organizatorių, „Schola Humanistica“ bendraįkūrėjas Paolo Pezzuolo.

„Kviečiame ne tik vilniečius, bet ir miesto svečius pasimėgauti šia unikalia patirtimi. Vilnius šią savaitę yra tikras klasikinės kultūros ir lotynų kalbos centras. Net jei nemokate lotyniškai, teatro kalba yra universali. Be to, kviečiame palaikyti dvi Lietuvos atstovų teatro trupes, kurios varžosi konkursinėje THALIA programoje. Viena iš jų pristatys neapsakomai linksmą komediją apie legendinio Palemono atvykimą ir įsikūrimą Lietuvoje“, – teigia Klasikų asociacijos atstovas ir festivalio organizatorius Tomas Riklius.

Žiūrovai turės galimybę Vilniaus universiteto Teatro salėje nemokamai stebėti konkursinius festivalio pasirodymus. Rugpjūčio 8 d., ketvirtadienį, 17 val. iš Belgijos atvykusi trupė pristatys pjesę „Dira lux sed lux“ (lot. Pražūtinga šviesa, bet šviesa), o Lietuvos trupė iš Vilniaus universiteto – originalią komediją „Palemonas pas hiperborėjus“. Rugpjūčio 9 d., penktadienį, 17 val. kita lietuvių trupė pristatys dramą „Fabellae vetuli vetulaeque“ (lot. Senstelėjusios senolio pasakėlės), o teatro trupė iš Italijos – pjesę „Agaujė“.

THALIA – tai septynias dienas trunkantis tarptautinis festivalis-konferencija, skirta antikinio ir renesansinio teatro paveldui puoselėti bei kultūriniam dialogui kurti. Festivalis THALIA pirmąkart buvo surengtas 2022 m. Vicenzoje, Italijoje. Jį rengia Italijoje veikianti švietimo organizacija „Schola Humanistica“. Antrąkart vykstantį tarptautinį renginį Vilniuje organizuoja Klasikų asociacija ir Vilniaus universitetas.

Festivalis siekia pristatyti unikalią renesansinio lotyniško teatro ir literatūros tradiciją Lietuvoje bei Europoje. Programą papildė lotyniškos ekskursijos po Vilnių, Trakus, filmo senovės graikų kalba pristatymas bei užsiėmimai apie lotyniškąjį Lietuvos paveldą, antikinę dramą, kūrybiškumą, gyvosios lotynų kalbos iniciatyvas Europoje.

Festivalio veikslas dalinai finansavo Lietuvos mokslo taryba (Sut. Nr. S-ACO-24-12).

Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.

Emilijai Čiraitei dar tik 27-eri, bet ji jau išbandė ir sėkmingai vysto skanų verslą – iš Prancūzijos importuoja natūralius vynus. Jauna, ryžtu spinduliuojanti mergina verslą pradėjo nuo atsitikinės vienos vynų paletės draugams. Šiuo metu krautuvę-barą atidariusi pradedanti verslininkė spėja, kad sėkmė ją aplankė tikriausiai todėl, kad ji pardavinėjusi „ne vyną, o savo ir vyndarių istorijas“.

Įkvėpė pažintys su vyndariais

E. Čiraitė 2019 m. baigė prancūzų filologiją, tada porą metų klajojo po Prancūziją dirbdama skirtingus darbus, bet lemiamais tapo vedusieji į vynuogynus, restoranus, vyno parduotuves. Mergina prisimena Reunjono saloje supratusi, kad iš fille au pair algos neišgyvens, tada drąsiai pasibeldusi į vyno parduotuvėlės duris ieškodama papildomo darbo.

„Tuo metu savininkui darbuotojų nereikėjo, bet jis man pasiūlė užsirašyti į vyno kursus, kuriuos sudarė teorinė dalis ir darbas restorane“, – pasakoja mergina, iš pradžių planavusi pasimokyti vos tris mėnesius, bet baigusi visą devynių mėnesių kursą.

Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.

E. Čiraitė nemažai savanoriavo vynuogynuose – ją užbūrė vyno gamybos procesas, fermentuojamo vyno aromatai, rankų darbas ir vyndarių santykis su savo vynuogynu bei žmonėmis. Ji pasakoja, kad vyndariai ją vertino dėl nuoširdaus darbo.

 „Jie supranta, kad šiame skubančiame pasaulyje aš pora savaičių atiduodu darbui vynuogyne, dovanoju savo laiką – svarbiausią dalyką. Vyndariai tai vertino, tuo labiau kai dirbdavau nemokamai. Kas nori dirbti nemokamai?“ – retoriškai klausia Emilija.

Vyndarius papirkdavo ir nuoširdus lietuvaitės žingeidumas. „Aš iš tų, kurie nebijo užduoti kvailų klausimų. Domėdavausi, kaip jie atskiria, kur pasibaigia vienas vynuogynas ir prasideda kitas, ar tikrai nereikia plauti vynuogių... O vyndariai šypsodamiesi atsakinėdavo. Jie suprasdavo, kad man tiesiog viskas įdomu“, – kaip gimė iki šiol tebesitęsiančios pažintys, prisiminė E. Čiraitė.

Jauna verslininkė pasakoja, kad tik pažinusi visą vyno atsiradimo kelią, vyndarių kasdienybę, sunkumus, su kuriais jiems tenka susidurti, supratusi „tikrą vyno butelio vertę“ ir tai, kad „už vyno visada yra žmogus“.

Pirma paletė draugams virto degustacijomis „Vynuogyno istorijos“

Pirmą vyno paletę E. Čiraitei į Lietuvą pargabeno pažįstamas vyno importuotojas. Tuo metu mergina dar savanoriavo Prancūzijos vynuogynuose, o vynus siuntusi, „nes labai norėjosi duoti to vyno paragauti draugams“. Tačiau gavus virš 600 butelių (aut. past. tiek ir yra viena paletė), reikėjo greitai priimti sprendimą. Mamai patarus, Emilija ėmė organizuoti vyno degustacijas. Verslininkė pripažįsta, kad buvo ir jaudulio, nes „kai esi jaunas, be kapitalo, tau svarbus kiekvienas butelis, skaičiuoji centus“, bet ryžtas ėmė viršų. E. Čiraitė tada galvojusi: „Kad tiek parduočiau, reikės labai daug pasakoti, bet aš kalbėti mėgstu, surengsiu daug degustacijų ir viskas bus gerai“.

Mergina prisimena, kad degustacijoms paruošdavo nemažai teorinės medžiagos, tačiau greitai pastebėjo, kad susirinkusiuosius labiausiai traukė jos patirtis: „Prispausdindavau daug nuotraukų, padėdavau vidury stalo ir imdavau pasakoti savo istorijas, kaip pati įkritau į tą vyną, kaip dirba vyndariai.“ Degustacijų „Vynuogyno istorijos“ dalyviai išgirsdavo tai, ko internete nerasi, ir ragaudavo tik tuos vynus, kuriuos išliūliavo pati Emilija: vienam vynui klijavo etiketes, kitam vašką, trečiam vynuoges rinko. Emilija įsitikinusi: „Nors vyno kelyje tai mažas etapas, bet ir man, ir klientams svarbu, kad aš prie jo prisiliečiau.“

Emilija džiaugiasi atradusi bendraminčių, suprantančių, kad vyno gamybos centre yra žmogus. Emilija tiek draugams, tiek per degustacijas pasakodavo, kad natūralus vynas, tai „mažas vynas su didele istorija“, gero žmogaus rankų darbo vynas. Jam būdingas stiprus vyndario santykis su žeme, meilė darbui, rūpestis bioįvairove, klimato kaita, bendravimas su žmonėmis. „Tai tokie maži dideli dalykai, primiršti gyvenant pašėlusiai greitame šių dienų pasaulyje. Natūralaus vyno pasaulyje tai lengva prisiminti“, – šypsosi Emilija.

Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.

Anot E. Čiraitės, iš vienų degustacijų klientai išeidavo nešini dėže vyno, po kitų nenupirkdavo nieko, tačiau ji pastebėjusi, kad per ilgesnį laiką degustatoriai grįžta: „Būna ir tokių, kurie ateina ne tik vyno, bet ir patarimo, kaip, pavyzdžiui, nuvažiuoti pas vyndarius į Prancūziją.  Man tai reiškia įvertinimą, kad galiu būti tiltas tarp Prancūzijos ir Lietuvos.“

Dėkinga būdui ir prancūzų kalbai

Emilija sako mokykloje jokiu išskirtiniu talentu nepasižymėjusi. „Nebuvo taip, kad būčiau mokėjusi gražiai piešti, dainuoti ar šokti, bet pakalbėti ir organizuoti visada galėjau“, – pasakoja apie save Emilija. Tiesa, visada mėgo skaityti ir rašinėlius rašyti, šypteli – „daug žodžių prirašydavau.“

Dar Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijoje E. Čiraitė pradėjo mokytis prancūzų kalbos, lankė teatro trupę, kur buvo vaidinama prancūziškai. Taip įsitraukė į prancūzakalbių bendruomenę. Mergina jau tada suprato, kad papildoma kalba gali tapti galingu įrankiu, – ją mokant atsiveria dar vienas pasaulis.

Vėliau E. Čiraitė įstojo į Prancūzų filologiją, kur tuometinio Filologijos fakulteto dekano doc. Antano Smetonos pasakyti žodžiai pirmakursiams įsirėžė į atmintį iki šiol.

„Pasveikinęs pirmakursius, jis sakė: džiaukitės, čia išmoksite kitą kodą – kalbą, kitų dalykų jus išmokys darbdaviai, o puikiai išmokti kalbą nėra taip lengva, ir to jūs išmoksite čia“, – prisimena alumnė ir sako tada pasiryžusi išmokti „tą sunkią kalbą“.

E. Čiraitė pastebi, kad universitetinės studijos davė gerokai daugiau nei kalbos išmanymą. Čia ji išmoko prancūziško „art de vivre“, elgesio kodo, kuris, norint užmegzti kontaktą su prancūzais, atlieka labai svarbų vaidmenį. Todėl savo sėkmę Filologijos fakulteto alumnė sieja su kalba: „Jeigu nebūčiau mokėjusi šios kalbos, niekada nebūčiau užmezgusi tokio ryšio su Prancūzijos vyndariais, o būtent šios pažintys paskatino mane verslui.“

Krautuvė-baras tapo „gyva kalbų mokykla“

E. Čiraitė kartu su kolege iš Italijos, pardavinėjančia gurmaniškus itališkus produktus, Vilniaus centre atidarė krautuvėlę-vyninę „Vištidė“. Parduotuvė yra netoli vadinamojo „Kiaušinio“, todėl ir kilo krautuvės pavadinimas.  

Dera ne tik šių dviejų merginų asmenybės, bet ir jų produktai: kas užsuka vyno, mielai nusiperka ir skanaus maisto. Merginas vienija ir atsidavimas savo veiklai, kaip sako Emilija, „nieko išskirtinio nedarome, niekaip ypatingai nesireklamuojame, tiesiog labai daug dirbame ir visko imamės aistringai“. 

Jaukioje krautuvėlėje-bare vos 30 kvadratinių metrų, bet dėl mielos aplinkos žmonės neskuba skirstytis, įsitikinusios verslininkės.

„Visko galime atpjauti, duoti paragauti, neskubame, įsikūrėme jaukiai, kaip namie. Nors erdvė maža, kartais jau atrodo, kad glaudžiamės kaip šprotų dėžutėje, bet klientams čia gera, jie niekur neskuba“, – sako E. Čiraitė.

Maisto produktai į „Vištidę“ traukia ir itališkų skonių pasiilgusius Vilniuje gyvenančius italus. Prancūzų bendruomenė irgi jau gerai žino šią vietą ir mėgsta čia užsukti. Su klientais verslininkės bendrauja anglų, italų, prancūzų ir lietuvių kalbomis.

Jaunos verslininkės spėja, kad klientus traukia tai, kad čia pinasi skirtingos kultūros. Tiesa, būna ir tokių, kurie, pravėrę duris pamano, kad nė viena mergina nekalba lietuviškai, tad jau sukančius atgal tenka šaukti lietuviškai ir susigrąžinti. „Čia galite užeiti, nesvarbu, kokia kalba kalbate, o ir vynų žinovu būti tikrai nereikia, mes jums patarsime, papasakosime, duosime paragauti“, – kviečia savo laiko klientams neskaičiuojanti E. Čiraitė.