Baltijos kalbų ir kultūrų institutas

2022 m. Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedros ir Hamburgo universiteto germanistai ir germanistės pradėjo bendradarbiavimą pagal germanistikos katedrų partnerystės programą (Germanistische Institutspartnerschaft, GIP).

Universitetų bendro darbo programa parengta atsižvelgiant į naujas technologijas ir skaitmeninius metodus, taikomus atliekant humanitarinių mokslų tyrimus. Kalbos ir literatūros mokslas tampa glaudžiai susijęs su elektroniniais tekstynais, visų pirma jų sudarymu, anotavimo principais, tekstynų kalbinės medžiagos analize naudojant automatizuotus kalbos analizės įrankius. Mokantis kalbos taip pat neapsieinama be skaitmeninių technologijų. Būtent šiose srityje bus gilinamos žinios ir keičiamasi patirtimi.

Pirmasis projekto etapas apims laikotarpį nuo 2022 m. iki 2024 m., vėliau bendradarbiavimą bus galima pratęsti. Projektą koordinuoja Hamburgo universiteto Germanistikos instituto Vokiečių kalbos ir tekstynų lingvistikos profesorė dr. Heike Zinsmeister.

Šios naujos germanistų partnerystės tema – „Tekstynų didaktika ir tekstynais grįsti bendrosios ir dalykinės kalbos stabiliųjų junginių tyrimai“ (Korpusdidaktik für formelhafte (Fach)Sprache (KoDi-FS)). Projekto metu numatyti dėstytojų mainai, stažuotės, studijų stipendijos, praktikos, kūrybinės dirbtuvės ir bendros publikacijos.

Dėstytojai (-jos) ir studentai (-ės) galės įgyti moderniame pasaulyje reikalingų darbo skaitmeninėje aplinkoje įgūdžių. Tekstynai bus plačiau naudojami atliekant vokiečių ir lietuvių kalbos mokslinius tyrimus, mokantis kalbos ar studijuojant literatūrą. Pirmasis Hamburgo mokslininkių Belqis Aimaq, Carlos Sökefeld ir prof. Heikes Zinsmeister vizitas pagal šią programą Vilniaus universitete įvyko 2022 m. kovo 13–19 d.

Projektą finansuoja Vokietijos akademinių mainų tarnyba (Deutscher Akademischer Austauschdienst, DAAD).

Šis naujas projektas yra natūrali 10 metų trukusio VU germanistų ir germanisčių bendradarbiavimo su Duisburgo-Eseno universiteto germanistais (-tėmis) tąsa. Pastarojo bendradarbiavimo metu, vadovaujant profesorei Ulrikei Haß, VU Vokiečių filologijos katedra gilinosi į tekstynų ir glosarijų sudarymo klausimus, domėjosi germanistikos ir vokiečių kalbos ateities perspektyvomis.

Daugiau apie naują žurnalo numerį galite sužinoti čia >

STRAIPSNIAI

Marina Čistiakova

Пандекты Антиоха в церковнославянском Прологе (на материале
чтений первого полугодия)

Сергей Темчин

Новые тексты в списках руськомовного перевода 1636 года чешского
Луцидария (*Оломоуц, 1622)

Jelena Celunova

Текстологическое исследование латинографичной Псалтири на
церковнославянском языке из собрания А. С. Норова

Ekaterina Matveenko

Księgi Metamorphoseon В. Отвиновского как источник для русских переводов Метаморфоз Овидия начала XVIII века: номинация святилищ

Илья Мельников

Личность книжника и общинные книжные собрания в старообрядчестве: инок Киприан и библиотека скита на Ильюшкином острове

Jelena Konickaja

Русские и литовские фразеологизмы с компонентом береза / beržas: лингвокультурологический и этнолингвистический аспекты

Драгана М. Ратковић

Фитонимски пејоративни називи за човека у пиротском говору (лингвокултуролошки аспект)

Татьяна Шкапенко | Евгений Шаповаленко

Функционирование словообразовательных компонентов гомо- / гетеро- в русском языке

2021 metų spalį netikėtai mirė Lars Erik Blomkvist – garsus švedų slavistas, puikus rusų literatūros vertėjas, už vertimus apdovanotas daugybe premijų, išrinktas geriausiu Upsalos universiteto dėstytoju, Stokholmo universiteto garbės daktaras. Jis buvo vienas iš Södertörno universiteto grožinės literatūros vertėjų seminaro organizatorių ir vadovų. Pirmasis jo vertimas – M. Bulgakovo Meistras ir Margarita (1971) – Švedijoje tapo kultine knyga. Tarp Lars Eriko verstų autorių daug XX a. rašytojų: I. Erenburgas, L. Leonovas, Č. Aitmatovas, A. Pristavkinas, V. Pjecuchas, B. Pilnyakas, V. Grosmanas, A. Bitovas ir kt. Lars Erikas taip pat išvertė daug rusų XIX a. klasikų – A. Radiščevą, L. Tolstojų, F. Dostojevskį, F. Sologubą ir kt. Ypatingą vietą tarp jo vertimų užima rusų poezijos antologija Från Derzjavin till Brodsky [Nuo Deržavino iki Brodskio] (1989) – bendras Lars Eriko Blomkvisto ir Hanso Björkegreno projektas. Lars Erik ne kartą yra lankęsis Vilniaus universitete su paskaitomis ir grožinės literatūros vertimo meistriškumo seminarais. Mums jo labai trūks.

Dabar daug kam kyla klausimų dėl Rusijos istorijos, jos vertinimo vingių. Simptomatiška, kad paskutinis Lars Eriko, deja, taip ir nebaigtas vertimas buvo Aleksandro Gerceno, vakarietiškų pažiūrų rašytojo, veikalas Былое и думы [Praeitis ir mintys].

Su pilnu pro memoria tekstu galima susipažinti paskutiniame Slavistica Vilnensis numeryje > 

Erika Sausverde

Vilniaus universiteto garbės daktaras, Humboldtų universiteto profesorius emeritas ir Rusijos mokslų akademijos Kalbotyros instituto profesorius Jurijus Kuzmenko, šiuo metu gyvenantis Berlyne, sutiko pasidalinti savo mintimis apie tai, kas šiomis dienomis visiems kelia didžiausią rūpestį. Kviečiame skaityti Bernardinai.lt publikuotą interviu > 

Sveikiname Baltistikos katedros profesorių Bonifacą Stundžią, apdovanotą Lietuvos mokslų akademijos vardine Kazimiero Būgos premija už fundamentalius baltistikos tyrimus ir Kazimiero Būgos tradicijų nuoseklią tąsą.

Kviečiame klausytis LRT laidos „Langas į valdžią“ (ved. Rita Miliūtė) su profesore Loreta Vaicekauskiene: „Kokiam kurčiam ir aklam reikia būti, kad iki šiandien išlaikytum „kalimą“ mintinai ir propagandą apie kalbos nykimą?“ Laidos nuoroda >

Sociolingvistė, Fakulteto profesorė dr. Loreta Vaicekauskienė yra ryškiausia lietuvių kalbos normintojų kritikė. Kas ją paskatino imtis šios kritikos? Kodėl lietuvių kalba Lietuvoje yra tokia sakralizuota, o jos kasdienis vartojimas griežtai kontroliuojamas įvairių valstybinių institucijų? Iš kur kyla kalbininkų autoritetas ir ambicija būti visuomenės moraliniais prievaizdais? Koks galėtų būti alternatyvus, laisvesnis požiūris į kalbą ir ko reikia, kad kalbos politika pamažu keistųsi? Kaip reikėtų paįvairinti lietuvių kalbos ir literatūros mokymą mokykloje? Kodėl tokį skandalą sukėlė VU priimtos lyčiai jautrios kalbos gairės? Apie visa tai – pokalbis su L. Vaicekauskiene LRT radijo laidoje Homo Cultus. Tarp praeities ir ateities >

Spalio mėnesį netoli sienos su Lietuva, Krasnogrūdoje (lenk. Krasnogruda) ir Seinuose, įvyko tarptautinis seminaras „Girdėti kitą‟, kuriame dalyvavo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos nevyriausybinių organizacijų atstovai. Pagrindiniai seminaro organizatoriai ir remėjai: Atviros Lietuvos fondas ir  Stepono Batoro fondas (Lenkija), priimančioji organizacija – „Paribio fondas“ (lenk. Fundacja Pogranicze – Borderland). Iš Lietuvos dalyvavo Lietuvos socialinių mokslų centro, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro, Baltarusių bendruomenės ir kultūros centro Vilniuje, Lietuvos žydų (litvakų) ir kitų bendruomenių atstovai.

„Paribio fondo‟ veikla ir jo vadovo Krzysztofo Czyżewskio asmenybė yra gerai žinomi Lietuvoje. 2016 metais už nuopelnus Lietuvos kultūrai jam buvo įteiktas aukščiausias Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apdovanojimas – aukso garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Šis fondas populiarina lietuviškuosius rašytojo, Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo kontekstus. K. Czyżewskio vadovaujamas „Paribio fondas‟ organizuoja lietuvių ir lenkų literatūros konferencijas, įvairius mokymus bei dirbtuves, vykdo kultūros ir edukacijos programas, kitus projektus, kuriuose dalyvauja Lietuvos ir Lenkijos intelektualai, literatai, istorikai, dailininkai, kino ir teatro žmonės. Fondas bendradarbiauja su įvairiomis kultūros institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis. „Paribio“ leidykloje yra nuolat leidžiamos lietuvių autorių knygos, kultūros žurnalas „Krasnogruda“ ir „Almanach Sejneński“.

Krasnagrūdos bibliotekai Tomas Venclova podovanojo 1450 knygų ir 250 žurnalų. Tarp dovanuotų knygų yra Lietuvos ir Vilniaus nuotraukų albumų, knygų apie Lietuvos istoriją. Vienas vertingiausių yra 1909 metais Tilžėje išleistas lietuvių poeto, prozininko ir žurnalisto, Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos šešių tomų raštų rinkinys („Raštai‟).

Krasnagrūdos dvaras

Krasnagrūdos dvarą 1853 metais įsigijo Kunatų giminė. XIX amžiaus antrojoje – XX a. pirmojoje pusėje šis dvaras tapo vienu svarbiausių Kunatų giminės centrų. Jame 1858 metais gimė Czesławo Miłoszo senelis Zigmuntas Kunatas, o Cz. Miłoszo tėvai Aleksandras Miłoszas ir Weronika iš Kunatų giminės Miłosz 1930–1935 metais gyveno Suvalkuose.

Cz. Miłoszo tėvas 1920 metais įkūrė Vilniuje tiltų statybos įmonę „Budmost‟, tačiau šį įmonė bankrutavo. Cz. Miłoszo tetos Gabriela iš Kunatų giminės Lipska ir Janina iš Kunatų giminės Niementowska įkalbėjo Aleksandrą Miłoszą įsidarbinti kelių inžinieriumi Suvalkuose. 1926 metais jis pradėjo eiti Suvalkų apskrities kelių direkcijos vadovo pareigas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Cz. Miłoszas studijuodamas Vilniuje gana dažnai lankydavosi Krasnagrūdoje, čia praleisdavo vasaros atostogas. Jis keliaudavo traukiniu iš Vilniaus per Gardiną į Suvalkus, o iš Krasnagrūdos būdavo siunčiama karieta jo pasiimti. Vėliau tėvas automobiliu veždavo jį iš Suvalkų į Krasnagrūdą, o trečiojo dešimtmečio viduryje Cz. Miłoszo dėdė ir tetos Gabriela Lipska ir Janina Niementowska jau turėjo automobilius. Krasnagrūda minima Miłoszo atsiminimuose ir kūriniuose, čia jis parašė eilšraštį „Paukščiai‟. Krasnagrūdos dvare jis taip pat susipažino su bajorišku gyvenimu, visais jo papročiais, aukštuomenės etiketu.

Po Antrojo pasaulinio karo dvaro rūmai ilgus metus priklausė valstybiniams miškams, Pamario girininkijai. XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje paskutinių Krasnogrūdos savininkų Czesłavo ir Andrzejaus Miłošų bei Janinos ir Andrzejaus Jurewiczių valia buvo nuspręsta Krasnagrūdos dvare įkurti Europos integracijos centro susirinkimų namus.

2002 metais „Paribio fondas‟ išsinuomojo iš Pamario girininkijos dvarą su 10 hektarų parku. 2005 metais „Paribio fondo‟ vadovas K. Czyżewskis pristatė Tarptautinio dialogo centro Krasnagrūdoje projektą, kurio tikslas, be kita ko, buvo dvaro komplekso atgaivinimas, muziejaus, skirto ne tik Cz. Miłoszui, bet pristatančio visos Miloszų giminės istoriją ir jos indėlį į Lietuvos–Lenkijos paribio istoriją, įkūrimas ir Tarptautinio dialogo centro įsteigimas, kurio užduotis yra puoselėti daugiakultūrės Abiejų Tautų Respublikos tradicijas. 2011 metais po renovacijos Karsnagrūdos dvare įsikūrė ir Cz. Miłoszo ir jo šeimos muziejus, biblioteka, parodų ir konferencijų salės.

Seminaras „Girdėti kitą‟

Seminaro metu vyko paskaitos, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, susitikimai su vietos bendruomenės atstovais ir įvairių objektų lankymas.

Viena iš tokių išvykų buvo į Mackovą Rudą (lenk. Maćkowa Ruda) – garsaus menininko prof. Andrzejaus Strumiłło, kilusio iš Lietuvos, galeriją. Šiuo metu Mackovoje Rudoje gyvena ir dirba profesoriaus dukra Anna Strumiłło – dailininkė, fotografė, kuri pristatė galerijos veiklą. Susitikimo metu Rasa Rimickaitė, Lietuvos Respublikos kultūros atašė Lenkijoje, paminėjo, kad prof. A. Strumiłło yra labai nusipelnęs Lietuvai. Nuo pat pradžių jis visais būdais palaikė Lietuvos nepriklausomybės idėją, po 1990 metų, gresiant pavojui, suteikė prieglobstį ne vienam Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui. A. Strumiłło pasakojo apie prof. A. Strumiłło kūrybą ir veiklą, apie tai, kaip menas gali tapti daugiakultūrio dialogo priemone, apie savo kurybinę patirtį dirbant su augalais ir, žinoma, apie Strumiłło galeriją, kurioje galima pamatyti profesoriaus darbus.

Viename buvusios Suvalkų sinagogos pastatų savo veiklą pristatė pedagogė, kultūros animatorė, viena iš „Menų, kultūrų ir tautų paribiai‟ centro Seinuose įkūrėjų Bożena Szroeder. B. Szroeder – tarpkultūrinio vaikų ugdymo programos autorė – dirbdama su vaikais daug metų vis iš naujo kuria „Seinų kronikas‟ (animacinius filmukus, spektaklius, miestelio maketus). Seinų istorija atkuriama iš senų žmonių pasakojimų, legendų, fotografijų, maldų ir gyventojų prisiminimų. Jos programoje „Seinų kronikos“ dalyvauja įvairių tautybių ir konfesijų vaikai ir jaunimas – lenkai, lietuviai ir sentikiai. Svarbu, kad jaunuolių grupės, pasakodamos Seinų istorijas, spektaklį praturtintų naujais pasakojimais apie jų šeimų istorijas.

Tarp kitų „Menų, kultūrų ir tautų paribiai‟ centro Seinuose veiklų seminaro metu verta paminėti įdomias diskusijas, paskaitas, parodos „Sentikiai. Tylos religija‟ lankymą, Seinų teatro Klezmerio orkestro koncertą, įvairias kūrybines dirbtuves. Organizatoriai sukurė įdomią ir labai turiningą tarptautinio seminaro programą, o vienas iš renginio tikslų, kaip apibūdino Atviros Lietuvos fondo vadovė Sandra Adomavičiūtė, buvo „permąstyti vertybes, apžvelgti tarpkultūrinio dialogo iššūkius Lietuvoje ir Lenkijoje, susiskaldymo ir etnocentristinių autoritarinių tendencijų laikais‟.

Straipsnio aut. Regina Jakubėnas

Filologijos fakultetas
BKKI
Polonistikos centras