2022 m. sausio 24 d.
Dalinamės LRT.lt pasirodžiusiu prof. Loretos Vaicekauskienės straipsniu apie jos patirtį vienoje iš Vilniaus mokyklų. Joje L. Vaicekauskienei buvo leista kurti lietuvių kalbos pamokų turinį taip, kaip jai atrodė prasmingiausia – kviečiame skaityti apie profesorės padarytas įžvalgas >
2022 m. sausio 24 d.
Daugiau apie naują žurnalo numerį galite sužinoti čia >
STRAIPSNIAI
Daniel Petit
On the etymology of Lithuanian dangus
Kristina Bukelskytė-Čepelė
Nominal compounds with mobile stress in Lithuanian dialects
Mindaugas Strockis
De Saussure’o dėsnio išimtys Kuršaičio žodynuose
Evaldas Švageris
Anta Trumpa
Lituānisms ģērbt un tā semantika latviešu valodas 17. gadsimta tekstos
Jade Samara Piaia, Andris Straumanis, Priscila Lena Farias
Lihdumneeks: the use of antiqua typefaces in a pioneering Latvian newspaper printed in Brazil
2021 m. gruodžio 30 d.
Sveikiname RINGAILĘ TRAKYMAITĘ (Skandinavistikos centras) sėkmingai apgynusią daktaro disertaciją Adjectival Definiteness Marking: Lithuanian in a Typological Context (Būdvardinė apibrėžtumo raiška: lietuvių kalba tipologiniame kontekste)! Vadovas prof. habil. dr. Axel Holvoet. Linkime sėkmės tolesniame akademiniame kelyje!
2021 m. gruodžio 29 d.
Įteikiant Rektoriaus premijas už 2021 m. mokslinius pasiekimus, jos laureate tapo ir Filologijos fakulteto jaunoji mokslininkė dr. Atėnė Mendelytė. Bakalauro ir pirmąsias magistro studijas Atėnė baigė Vilniaus universitete, tačiau antrąją magistrantūrą ir doktorantūrą studijavo užsienio – Nyderlandų ir Švedijos – universitetuose. Grįžusi po studijų, nuo 2019 m. mokslininkė darbuojasi Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Skandinavistikos centre: Atėnė yra skandinavų kinematografijos ir kino filosofijos specialistė, viena produktyviausių Filologijos fakulteto jaunųjų mokslininkų, kiekvienais metais išleidžianti net po kelias publikacijas aukštą cituojamumo rodiklį turinčiuose žurnaluose ar tarptautiniu mastu pripažintose leidyklose. Ji taip pat sėkmingai atstovauja Vilniaus universitetui tarptautiniame mokslininkų tinkle MotherNet. Rektoriaus premijos laureatė papasakojo, kas atvedė į dabartinį akademinį kelią, kodėl tolesniems tyrimams jai perspektyvesnis už Švedijos pasirodė Vilniaus universitetas, ir kodėl kiekvienam universiteto dėstytojui itin praverstų dėstymo patirtis mokykloje.
Magistrantūrą ir doktorantūrą baigėte Amsterdamo ir Lundo universitetuose. Kadangi nusprendėte (ir labai sėkmingai) gilinti žinias užsienyje, kyla natūralus klausimas, kodėl nusprendėte grįžti ir akademinę karjerą tęsti Lietuvoje?
Mano pagrindinė motyvacija visuomet buvo nuoširdus susidomėjimas suvokimo plėtimu bei asmeniniu augimu, kam tarptautinė patirtis buvo būtina ir neįkainojama. Visgi, galvojant apie savo mokslo sritį ir Švedijos mokslo kontekstą, sugrįžimas buvo daugiausiai motyvuotas tų pačių gairių. Švedijoje kino studijų sritis beveik išskirtinai apsiriboja kino istorijos tyrimais, o mane domina daugiau filosofiniai ir teoriniai klausimai bei ne vien kino medija. Sužinojus apie mano sprendimą Švediją palikti, buvęs kolega netgi apgailestaudamas paminėjo, jog Švedija dėl mano išvykimo nebetenka 33 procentų kino filosofų – situacija mums Švedijoje nėra labai jau palanki. Jaučiau, jog Vilniaus universitete galėčiau laisviau savo įvairias idėjas įgyvendinti ir mažiau būčiau verčiama „profiliuotis“. Kitas faktorius buvo dar ir tas, jog mane grįžti pasikvietė Skandinavistikos centras, kuris dar studijų metu man kėlė itin pozityvias asociacijas.
Esate skandinavų kinematografijos ir kino filosofijos specialistė – ką konkrečiai tyrinėjate šiuose laukuose?
Kaip minėjau (bent iki šiol), užsiimu daugiau filosofiniais ir teoriniais tyrimais, tad specifinių autorių ar laikotarpių dažniausiai netiriu. Samuelis Beckettas yra išimtis – apie Beckettą visuomet rašau, kad ir kaip kita veikla nuo jo būtų atitolusi. Jau dešimt metų galvoju, kad bus jau paskutinis straipsnis ir vis atsiranda dar kitas. Žinoma, kartais šios sritys susisieja ir teoriškai/filosofiškai mąstau apie skandinaviškus autorius bei autores. Šiuo metu, pavyzdžiui, tiriu norvegų režisierės Aslaug Holm dokumentiką bei iraniečių kilmės švedų menininkės Aidos Chehrehgoshos fotografijas. Mokslinių tyrimų idėjos daugiausiai išauga iš pavienių ir individualių objektų, kurie sudomina mane dėl tam tikrų aspektų – o kartais tiesiog šaukiasi būti aptariami ir apmąstomi – į kuriuos galima įsigilinti pasitelkiant tam tikras filosofines ir teorines perspektyvas.
Ir kodėl gi sudomino būtent šios sritys, ypatingai skandinaviškoji kryptis?
Į skandinavistiką norėjau stoti baigusi mokyklą, bet tais metais ir tais laikais studentai būdavo priimami tik kas antrais metais, o laukti nenorėjau. Filosofija ir teorija mane domino visą gyvenimą ir prieš baigiant mokyklą jau buvau individualiai išstudijavusi žymiausius filosofus, mokyklas, idėjas ir kryptis. Buvusi lietuvių kalbos mokytoja buvo mane net egzistencializmo mąstymo tradicijai priskyrusi. Žinoma, ne viskas buvo tobulai suvokiama. Pradėjus skaityti Immanuelį Kantą, studijos šiek tiek „užstrigo“, nes tai buvo sunkiai suprantama tais laikais. Pagalvojau, jog kaltė vertimo, bet paskaičiusi jį vokiškai suvokiau, jog kaltas ne vertimas... Grįžtant prie skandinavistikos, kadangi doktorantūrą pasirinkau atlikti Švedijoje (dėl nuostabių finansinių sąlygų doktorantams bei ilgalaikio noro išmokti kokią nors skandinavų kalbą), man teko išsamiai įsigilinti į skandinavišką kultūrą. Dirbant Lundo ir Erebru universitetuose teko daug išmokti pačiai, ir studentus mokyti apie Skandinavijos kino istoriją ir kontekstą. Kadangi pati lankiau švedų kalbos gimnazijos kursus ir laikiau brandos egzaminus, privalėjau įsigilinti į švedų kultūros, kalbos ir literatūros istoriją, kas man suteikė visokeriopą šios kultūros pažinimą.
Kiek anksčiau esate dėsčiusi moksleiviams vienoje iš Švedijos gimnazijų. Kokią patirtį iš to išsinešėte? Galbūt darbas su mokiniais padėjo formuoti ir akademinę veiklą universitete?
Sėkmingai apgynusi daktaro disertaciją, norėjau pailsėti nuo tyrimų ir akademinės aplinkos bei išbandyti kažką praktiškesnio, nes apėmė dvejonės – o jeigu nieko daugiau, išskyrus užsiimti moksline veikla, negaliu dirbti? Visuomet reikia turėti atsarginį planą. Kolegos patarė padirbėti gimnazijoje, nes tai be galo populiarus sprendimas tarp Švedijos naujai „iškeptų“ daktarų, ten laimę išbandančių. Kai kas tik laikinai, dalis ten ir pasilieka. Be to, Švedijos gimnazijose dalykų turinys yra žymiai aukštesnio lygio nei Lietuvoje, tad teko dėstyti gana sudėtingas temas. Aš dėsčiau anglų (kaip užsienio kalbą) ir švedų (kaip gimtąją kalbą) dešimtoms bei dvyliktoms klasėms ir šių dalykų turinys prilygsta tam, ką mūsų studentai mokosi pirmais, antrais ar vėlesniais universitetinių studijų metais. Savo sprendimu esu neapsakomai patenkinta, nes tai buvo neįkainojama patirtis. Dirbdama gimnazijoje daugiau išmokau apie pedagogiką ir darbo kultūrą nei anksčiau dirbusi su bakalauro ir magistrantūros studentais universitete ar lankiusi dėstymo pedagogikos kursus. Mokiniai yra mažiau pakantūs ir nebijo kelti klausimų, kurių studentai neišdrįsta užduoti, kas priverčia pagerinti savo dėstymo kokybę. Viskam turi turėti aiškų ir logišką atsakymą, pateikiamą smagia, nenuobodžia forma. Apskritai, manau, jog universiteto dėstytojams itin praverstų dėstymo mokykloje patirtis.
Kokie jūsų ateities akademiniai planai?
Kadangi šiuo metu dalyvauju Vilniaus universiteto koordinuojamame tarptautiniame projekte MotherNet, kuris iš įvairių perspektyvų tiria šių laikų motinystės Europoje temą, tad užsiimu šio pobūdžio tyrimais. Mano studijos apie minėtas norvegų ir švedų menininkes irgi su šiuo projektu susijusios. Bręsta idėja aptarti šią temą ir kompiuterinių žaidimų kontekste. Dar esu pakviesta būti ruošiamos knygos apie atminties tematiką skandinavų kultūroje redaktore. Jau ilgą laiką esu „spaudžiama“ iš įvairių pusių rašyti monografiją, bet to noriu išvengti, kadangi (be kelių išimčių) nebetikiu monografijų nauda ir reikme – straipsnių rašymas yra daug įdomesnis ir naudingesnis užsiėmimas. Matysime, ar spaudimui atsispirsiu.
Rektoriaus premija Atėnei suteikta už šiuos 2021 m. straipsnius:
2021 m. gruodžio 22 d.
Santykis su kalba atsiranda ją pradėjus naudoti kaip priemonę, padedančią kurti savo tapatybę ir vietą socialiniame pasaulyje, – taip žurnalui „Lamų slėnis“ teigia Fakulteto profesorė Loreta Vaicekauskienė. „Kalba yra gyva tiek, kiek mes ją panaudojame savo gyvybingumui.“ Bijodami būti spontaniški, kurti naujas kalbos formas ir atgaivinti senas, pradanginsime kalbos autentiškumą, o su juo – ir visa, kas kalbą daro kalba.
Kviečiame skaityti visą interviu „Kalba – visada gyva“ su profesore naujausiame „Lamų slėnio“ internetiniame žurnale > (nuo 106 p.)
Nuotr. Dovaldės Butėnaitės
2021 m. gruodžio 22 d.
Dalinamės nauja tinklalaidės Kalba kalba laida ir kviečiame klausyti! Šį kartą su VU Filologijos fakulteto dėstytoju Vladimiru Panovu kalbėtasi apie vieną iš kalbos nagrinėjimo būdų – kalbų tipologiją. Bandyta išsiaiškinti, kada bendrosios kalbotyros šaką papildė kalbų įvairovės tyrimai, kokios jos galimos ribos ir kodėl nereikėtų sakyti, kad tipologai klasifikuoja kalbas. Taip pat svarstyta, kuo kalbų tipologija skiriasi nuo istorinės lyginamosios ar arealinės lingvistikos, kiek kalbų turėtų mokėti geras tipologas, kuo įdomios dalelytės bei daug kitų įdomių dalykų.
Tinklalaidės klausykitės jums patogioje platformoje:
2021 m. gruodžio 17 d.
Gruodžio 16 d. Kultūros ministras Simonas Kairys įteikė 2021 metų Kultūros ministerijos premijas labiausiai įvairiose srityse nusipelniusiems kultūros ir meno darbuotojams, kūrėjams. Džiaugiamės, kad Martyno Mažvydo premija už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui buvo apdovanota Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto mokslo darbuotoja dr. Gina Kavaliūnaitė-Holvoet. Premija jai skirta už Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos vertimo į lietuvių kalbą publikavimą knygų serijoje ir skaitmeninėje erdvėje bei šiai temai skirtus pastarųjų metų tyrimus. Sveikiname!
Chylinskio Biblija – pirmą kartą lietuvių kalba spausdinta Biblija, ji išversta ir buvo spausdinama Londone XVII a. viduryje. Spaudos darbai dėl sudėtingų aplinkybių nebuvo baigti ir savo metu Chylinskio vertimas skaitytojų nepasiekė, tačiau 1660 m. lietuviška Londono Biblija keletą šimtmečių buvo bibliofilų medžiojama knyga. Ji buvo minima svarbiausiuose XVII–XIX a. bibliografiniuose leidiniuose ir daugiakalbiuose leidiniuose, nors pačios Biblijos niekas nebuvo matęs. Išlikęs vienintelis šios knygos spausdintosios Senojo Testamento dalies egzempliorius ir Naujojo Testamento rankraštis saugomi Britų bibliotekoje Londone.
2019 m. išspausdintas trečiasis XVII a. Chylinskio Biblijai skirtos serijos tomas, apimantis Chylinskio Naujojo Testamento rankraščio faksimiles ir dvi studijas apie rankraštį. Prieš tai išleisti Senojo Testamento (2008) ir Chylinskio Biblijos istorijos šaltinių (2016) tomai su įvadinėmis studijomis, o šaltiniai – su transkripcija, vertimais ir komentarais.
Biblijai skirtas interneto puslapis su daugiau informacijos >
Kultūros ministras Simonas Kairys ir dr. Gina Kavaliūnaitė-Holvoet. Liudas Masys / LRKM nuotr.
2021 m. gruodžio 15 d.
2021-ųjų gruodžio 14 d. mirė Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius Jonas Palionis. Su jo mirtimi užvertėme didelį, svarbų mūsų lituanistikai ir baltistikai lapą. Pokario Vilniaus universitete išaugo ir subrendo iškilių kalbininkų ratas – Jonas Palionis, Jonas Kazlauskas, Zigmas Zinkevičius, Vytautas Mažiulis, Vincas Urbutis, Jonas Balkevičius, Algirdas Sabaliauskas... Palionis neabejotinai buvo vienas reikšmingiausių šio rato narių, o šiais laikais – ir vienintelė likusi sąsaja su tos epochos ąžuolais.
Jonas Palionis gimė 1924 m. birželio 20 d. Mišiškėse, Alytaus rajone, prie garsiojo Punios šilo. Dar mokydamasis Prienų Žiburio gimnazijoje, vėliau dvimečiame Vilniaus pedagoginiame institute jis susidūrė su žymiais lituanistais – mokytoju Stasiu Barzduku, prieškario lietuvių kalbos istorikais Petru Joniku ir Jonu Kruopu. Pastarojo paskatintas 1948 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete, o nuo 1951-ųjų pradėjo čia dėstyti.
Palionio mokslinė veikla buvo daugialypė, tačiau ryškiausia joje viena kryptis – lietuvių rašomosios kalbos istorijos tyrimai. Su šiais tyrimais susijusios abi disertacijos – daktaro (1953) „Lietuvių literatūrinės kalbos normalizacija XIX a. pabaigoje“ ir habilituoto daktaro (1968) „Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a.“. Palionis buvo žymiausias senosios raštijos tyrėjas, analizavęs visus jos lygmenis ir paskelbęs didelį pluoštą reikšmingų mokslinių straipsnių bei studijų. Jis tyrė ir pirmuosius lietuviškus rankraštinius poterius, ir pirmąsias D. Kleino lietuvių kalbos gramatikas, plačiajai visuomenei pristatė pirmojo lietuviško Biblijos vertimo fragmentus (Jono Bretkūno Rinktiniai raštai, 1983), parengė vertingą XVI–XVII a. lietuvių raštų atrankinį žodyną (2004), M. Daukšos katekizmą (1995) ir postilę (2000). Išsamius kompleksinius raštijos tyrimus Palionis apibendrino veikale Lietuvių literatūrinės kalbos istorija (1979) ir perdirbtame variante Lietuvių rašomosios kalbos istorija (1995). Šis veikalas iki šiol aktualus kaip lituanistinių studijų universitete vadovėlis. Su senosios raštijos tyrimais susiję ir Punios parapijos senųjų asmenvardžių ir vietovardžių tyrimai (2003, 2008).
Vėlyvosios raštijos studijos, gilinimasis į aušrininkų, varpininkų, Jono Jablonskio ir kitų kalbininkų veiklą Palionį pastūmėjo į dar vieną platų kalbotyros lauką – dabartinės lietuvių kalbos kultūros vertinimą. Praktinės kalbos vartosenos klausimais jo paskelbta galybė straipsnių, straipsnelių, knygelių. Palionis buvo vienas iš Lietuvių kalbos draugijos kūrėjų (1989). Draugijos veikloje jis aktyviai dalyvavo ir sulaukęs brandaus amžiaus. Profesoriaus mokslinio ir visuomeninio gyvastingumo ženklas yra periodikoje iki šiol rašyti straipsniai kalbos kultūros klausimais, sugulę į knygelę Kalbos langelis (2019).
Joną Palionį prisiminsime ne tik kaip iškilų mokslininką, bet ir jaunatvišką žmogų, dainininką, šokėją, mokėjusį gražiai bendrauti su kolegomis, patraukti gabius studentus.
Atsisveikinimas su Velioniu šv. Jonų bažnyčioje sekmadienį (gruodžio 19 d.) nuo 14 iki 20 val. ir pirmadienį nuo 10 iki 12 val. Šv. mišios 11 val., išlydėjimas į Nemajūnų kapines – 12 val.
VU Baltistikos katedra
