2019 m. rugsėjo 26–28 d. organizuojama penktoji tarptautinė taikomosios kalbotyros konferencija „Kalbos ir žmonės: komunikacija daugiakalbiame pasaulyje“, kurią rengia Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Taikomosios kalbotyros institutas kartu su Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacija LITAKA. 

Renginys skirtas naujausiems Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkų tyrimams, susijusiems su sociolingvistikos, kalbų politikos, diskurso analizės, vertimo, kalbų mokymo ir mokymosi, kalbų įsisavinimo, kalbų testavimo, tekstynų lingvistikos, psicholingvistikos, pragmatikos ir kitoms taikomosios kalbotyros sritimis.

Plenarinius pranešimus skaitys pasaulyje garsūs taikomosios kalbotyros mokslininkai: Monica Schmid (Esekso universitetas), Anna Mauranen (Helsinkio universitetas) ir Danielis Perrinis (Ciuricho taikomųjų mokslų universitetas).

Kviečiame dalyvauti visus, besidominčius taikomąja kalbotyra. Daugiau informacijos: http://www.taikomojikalbotyra.flf.vu.lt

Rugsėjo 4 d. Filologijos fakultete lankėsi 97 tarptautinių mainų studentai iš devyniolikos Europos ir pasaulio šalių. Tarptautinių mainų koordinatorė Giedrė Matkėnienė supažindino juos su studijomis Filologijos fakultete, papasakojo ape VU istoriją, Fakulteto struktūrą, Studentų atstovybę.

Iš viso šį semestrą Filologijos fakultete studijų dalykus pasirinko 364 tarptautinių mainų studentai iš 28 šalių.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto (VU FLF) docentė dr. Nijolė Keršytė šiemet studentams pasiūlė visiškai naują kursą „Ideologijos analizė“. Jame tyrėja siekia, kaip pati teigia, „išjudinti išankstinį žinojimą“ ir į ideologiją pažvelgti kaip į tam tikrą mąstymo būdą. Pakalbinome docentę apie naująjį kursą, jo atsiradimą ir kodėl toks kursas dėstomas A. J. Greimo semiotikos centre.

– Kaip trumpai pristatytumėte savo kursą „Ideologijos analizė“? 

Jei paklaustumėt žmonių iš gatvės – kas yra ideologija? – kiekvienas turėtų, ką jums atsakyti, nes jaustųsi žinantis, kas tai yra ir kaip tai atpažinti. „Ideologija – blogai“, pasakytų, „štai sovietinė, nacistinė ideologija“; arba „ideologija – tai politikų reikalas: kairiųjų, dešiniųjų, liberalų ideologija“. Tad kam ją analizuoti? Juk ir taip aišku, kas tai yra, galima atpažinti pagal visokius ženklus, vaizdinius, simbolius: raudona žvaigždė, kūjis ir priekalas, svastika, Stalinas kaip saulė, tautų Tėvas ir t.t.

„Ideologijos analizės“ kurso tikslas – išjudinti visą šį išankstinį žinojimą. Mane, kaip struktūralistinio mąstymo sekėją, domina ne dalykų apibrėžimai, galutiniai atsakymai, bet būdai, kuriais apie ką nors kalbama: kaip kalbama apie ideologiją? kaip ji analizuojama? koks kalbėjimas apie šį fenomeną dominuoja Vakaruose, koks čia, Lietuvoje? kaip galima ne atpažinti, bet analizuoti ideologinius reiškinius?

– Kuo šis kursas skiriasi nuo kitų panašios tematikos kursų? Kaip gimė jo idėja?

Šio kurso idėja gimė iš mano mokslinės veiklos. Ideologijos tyrimų ėmiausi tada, kai istorikas sovietologas Nerijus Šepetys ir sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė pasikvietė į projektą, skirtą sovietinei kalbos ideologijai, kalbos kontrolei. Vėliau dalyvavau kitame tyrime, susijusiame su A. J. Greimo gimimo šimtmečiui ir mėginau parodyti Greimo idėjų aktualumą būtent nagrinėdama labai neįprastą jo ideologijos supratimą. 

Kai rengiau kurso programą, nepasižiūrėjau, kokie kursai ideologijos tema dėstomi Lietuvos universitetuose, bet dabar, prieš šį pokalbį, nusprendžiau peržiūrėti filosofijos, politikos mokslų studijų programas ir savo didžiai nuostabai aptikau, kad tokių kursų beveik nėra. Yra daug visokiausių „kritikos“ kursų: socialinė kritika, politinė kritika, medijų kritika, poststruktūralistinė kritika, kritinės studijos, religinės ideologijos kritika... Visi šiais laikais gudrūs viską kritikuoti, bet niekas nebenori analizuoti... Tai galbūt susiję su tuo, kad, kaip sakiau, mūsų kraštuose galvojama, jog ideologiją tai mes jau tikrai gerai išmanom, pažįstam ir atpažįstam. O ar galima ideologiją analizuoti jos nekritikuojant? Ar galima neutrali ideologijos analizė? Tai vienas pagrindinių mano kurso klausimų.

– Ideologijos analizė pirmiausia asocijuojasi su politikos mokslais ar politine filosofija. Tad ką gi ji veikia Filologijos fakultete, A. J. Greimo semiotikos centre? 

Taip, Vakaruose, o ypač Lietuvoje linkstama ideologiją apriboti politikos sfera. Be to, ideologiją įprasta sieti su mąstymu, su idėjomis, ir pirmiausia su politinėmis idėjomis, su propaganda (štai TSPMI skaitomas kursas „Politinės idėjos ir ideologija“; Lietuvoje itin paplitusios sovietinės ideologijos studijos, parašyta rimtų knygų apie propagandą). O mane, daugiausia susipažinusia su XX a. prancūzų filosofija, labiau domina ideologija, siejama ne su (melaginga) sąmone, o su pasąmone, ne su mąstymu, o su veiksmais, praktikomis – plačiausia nesąmoningumo sfera. Antai, kuo skiriasi žmonių, rūkančių pypkę, cigaretę, suktinę, elektroninę cigaretę, ar išvis nerūkančių, ideologijos? Man įdomiausios ne akivaizdžios, sąmoningai išpažįstamos, per propagandą perduodamos ideologijos, o tai, ką prancūzų semiologas Roland‘as Barthes‘as vadino „bereikšmėmis ideologijomis“, aptinkamomis per kasdienes praktikas (per tai, ką žmonės valgo, kaip leidžia atostogas, kokius žaislus perka vaikams ir t.t.). Ideologija kaip dvasios „akloji dėmė“... Arba ideologija ir mokslas. Paprastai manoma, kad mokslas – ideologijos priešybė. Ar gali būti mokslo ideologija? O koks ideologijos ir vaizduotės santykis? Ar ideologija reiškiasi tik vaizdinija (įvaizdžiais, simboliais, metaforomis), ar veikia gerokai giliau? Ar jos analizei pakanka išmanyti retoriką (dažniausiai ideologinio diskurso analizė apsiriboja retorine analize), ar dar reikia ir semiotikos?

Savo kursu mėginu parodyti, kad ideologijos esama visur, kur žmogaus veikla, mąstymas, kalbėjimas susiję su siekiamomis vertėmis, išpažįstamomis ar neįsisąmonintomis vertybėmis. Išmokti jas aptikti ir analizuoti kaip tam tikras sistemas – tai „ideologijos analizė“, kurią norėčiau praktikuoti ir išmokyti to daryti kitus.

© Nuotrauka – Nijolės Keršytės

Rugsėjo 4 d. VU Filologijos fakultete lankėsi j. e. Nepaprastoji ir įgaliotoji Estijos ambasadorė Jana Vanaveski ir Tartu universiteto rektorius Toomas Asser. Jie susitiko su fakulteto dekane aptarti bendradarbiavimo galimybes dėstant estų kalbą, taip pat apžiūrėjo atnaujintą 108 (estų) auditoriją, kuri buvo įrengta su privačių Estijos kompanijų finansine pagalba.

Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, Respublikinė lenkų literatų draugija ir Vilniaus universiteto Polonistikos centras skelbia lenkų ir lietuvių literatūros (prozos ir poezijos) vertėjų konkursą Amat victoria curam.

Konkurso reglamentas 

1. Konkursas rengiamas dviejų kategorijų:
   1.1. Lietuvių literatūros kūrinių vertimas į lenkų kalbą.
   1.2. Lenkų literatūros kūrinių vertimas į lietuvių kalbą.
2. Konkurse gali dalyvauti visi Lietuvoje gyvenantys vertėjai (amžius neribojamas), kurie neturi išleistos savo verstos knygos. Kiekvienas dalyvis gali dalyvauti abiejose konkurso kategorijose.
3. Dalyvavimo 1.1 konkurso kategorijoje – lietuvių literatūros kūrinių vertimo į lenkų kalbą – sąlygos:
   3.1. Dalyvis turi išversti į lenkų kalbą kūrinį arba kūrinius, parašytus lietuvių kalba, arba didesnio kūrinio fragmentą, kurie iki šiol nebuvo išspausdinti lenkiškai. Verčiamą tekstą dalyvis pasirenka pats.
   3.2. Išversto teksto apimtis: proza – 5400–7200 ženklų (3–4 mašinraščio puslapiai po 1800 ženklų), poezija – 40–60 eilučių.
   3.3. Dalyvis turi pateikti spausdintus originalius tekstus, nurodydamas jų autorių ir pavadinimą, taip pat tų pačių tekstų vertimo į lenkų kalbą mašinraštį.
4. Dalyvavimo 1.2 konkurso kategorijoje – lenkų literatūros kūrinių vertimo į lietuvių kalbą – sąlygos:
   4.1. Dalyvis turi išversti į lietuvių kalbą kūrinį arba kūrinius, parašytus lenkų kalba, arba didesnio kūrinio fragmentą, kurie iki šiol nebuvo išspausdinti lietuviškai. Verčiamą tekstą dalyvis pasirenka pats.
   4.2. Išversto teksto apimtis: proza – 5400–7200 ženklai (3–4 mašinraščio puslapiai po 1800 ženklų), poezija – 40–60 eilučių.
   4.3. Dalyvis turi pateikti spausdintus originalius tekstus, nurodydamas jų autorių ir pavadinimą, taip pat tų pačių tekstų vertimo į lietuvių kalbą mašinraštį.
5. Abiejų kategorijų konkurso dalyviai iki 2019 m. rugsėjo 30 d. turi atsiųsti arba patys atnešti medžiagą, nurodytą atitinkamai 3 ir 4 Reglamento punkte, į Lietuvos rašytojų sąjungą (Vilnius LT-01101, Sirvydo g. 6). Ant voko, be būtino teksto, turi būti įskaitomai užrašyta „Konkursas „Amat victoria curam”. Į voką dalyvis turi įdėti kitą užklijuotą voką su savo vardu, pavarde ir kontaktais (telefono numeris, elektroninis arba pašto adresas).
6. Konkursinius darbus vertins nepriklausomų literatūros vertėjų, atstovaujančių konkurso organizatoriams, komisija.
7. Abiejų kategorijų konkurso laureatai gaus tokio dydžio apdovanojimus:
8. I vieta – du šimtai penkiasdešimt (250) €.
9. II vieta – šimtas penkiasdešimt (150) €.
10. III vieta – šimtas (100) €.
11. Papildomai abiejų kategorijų I vietos laureatai bus apdovanoti daiktiniais prizais – elektroninėmis skaityklėmis. 
12. Apdovanoti lenkų literatūros vertimai bus publikuoti ketvirtiniame žurnale „Naujoji Romuva”. Apdovanoti lietuvių literatūros vertimai bus publikuoti dvisavaitiniame portale Pisarze.pl.
13. Apdovanojimai bus teikiami lapkričio pabaigoje, per iškilmingą literatūros vakarą, kurio metu apdovanoti vertimai bus pristatyti viešai. Vakaro data konkurso dalyviams bus pranešta atskirai.

Konkurso organizatoriai: Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, Respublikinė lenkų literatų draugija ir Vilniaus universiteto Polonistikos centras.

Konkurso partneriai: ketvirtinis žurnalas „Naujoji Romuva”, dvisavaitinis portalas Pisarze.pl, Naujoji Romuva.

Apdovanojimus įsteigė: Orlen Lietuva ir Lenkijos institutas Vilniuje.

Kiekvieną rugsėjį virš Vilniaus universiteto (VU) iškilus Universiteto vėliavai žinome, kad prasidėjo nauji akademiniai metai. Po vėliavos pakėlimo ceremonijos keliaujame į tradicine tapusią visų Universiteto studentų ir dėstytojų eiseną, o po jos Didžiajame kieme mokslo metus pradedame Renovatio studiorum iškilmėmis. 

Pastaroji kaip ir mokslo metų užbaigimo šventė Finis anni academici ar Rektoriaus, dekanų ir Senato dėvimos akademinės togos bei Rektoriaus skeptras yra neatsiejama daugelio Vakarų Europos universitetų tradicijų dalis. Visa tai turi miestiečiams parodyti, kad universitetas yra nepriklausoma institucija, kur susitelkusi bendruomenė pripažįsta mąstymo laisvę. 

Tačiau Vilniaus universitete egzistuoja viena tradicija, senesnė už patį Universitetą. Kiekvienų mokslo metų pradžioje VU Filologijos fakultetas (VU FLF) visus naujus studentus pakviečia į mįslingai skambančią imatrikuliacijos ceremoniją. Jos metu Šv. Jonų bažnyčioje Fakulteto dekanas garsiai perskaito visų naujai į Universiteto sąrašus (lot. matricula) įtrauktųjų vardus. 

Taip įgarsinamas oficialus jaunuolio tapimas akademinės bendruomenės nariu. Kitąkart studento vardas Šv. Jonų bažnyčioje garsiai ištariamas jau tik įteikiant Universiteto diplomą. Ši tradicija Vilniuje siekia dar jėzuitų kolegijos, įkurtos 1569 m., laikus. Tiesa, Šv. Jonų bažnyčia, kuri tuomet vadinosi tik Šv. Jono bažnyčia, jėzuitams perduota po dvejų metų – 1571 m. Būtent tuomet prasidėjo tradicija svarbiausius akademinius renginius organizuoti bažnyčioje ar priešais ją buvusioje aikštėje.

Jėzuitiška ceremonija įrašyti naujų studentų vardus nėra unikali Vilniaus universiteto tradicija. Iškilmingas naujų akademinės bendruomenės narių įtraukimas į oficialų universiteto sąrašą siekia tikriausiai dar XI a., kai Bolonijoje įkurtas seniausias Vakarų Europos universitetas. Panašią ar identišką tradiciją vis dar puoselėja dauguma prestižiškiausių Jungtinės Karalystės universitetų. Oksforde, Kembridže, Edinburge ar St Andrews universitetuose iki šiol kiekvieni mokslo metai sutinkami oficialiai įrašant naujų akademinės bendruomenės narių vardus į universiteto ar koledžo sąrašą ir juos pasveikinant. 

Kai kuriuose JK universitetuose studentai patys įrašo savo vardą į universiteto sąrašą arba tai už viso koledžo naujokus padaro išrinktas atstovas. Seniausiuose Škotijos universitetuose studentai netgi turi pasirašyti „akademinę priesaiką“ (lot. sponsio academica), kurioje įsipareigoja paklusti Universiteto Statutui ir visaip kaip prisidėti prie akademinės gerovės.

Didėjant aukštojo mokslo prieinamumui ir gausėjant studentų skaičiui, universitetuose pasidarė sunku išlaikyti tokią archajišką tradiciją. Įsivaizduokime, jei VU Rektorius turėtų Didžiajame kieme perskaityti beveik penkių tūkstančių pirmakursių vardus... Imatrikuliacijos dauguma Europos universitetų atsisakė dėl itin praktinių priežasčių. Taip jau sutapo, kad VU imatrikuliacijos ceremonijos tradicija išliko vieninteliame Filologijos fakultete.

Šių mokslo metų pradžios renginiai:

9.30 – VU vėliavos pakėlimas Bibliotekos kieme;

10.00 – Filologijos fakulteto pirmakursių imatrikuliacijos ceremonija Šv. Jonų bažnyčioje;

12.00 – susitikimas su fakulteto bendruomenės senjorais K. Donelaičio aud.;

14.45 – VU darbuotojų, studentų ir alumnų eisena į universiteto centrinius rūmus, Didįjį kiemą (Universiteto g. 3) nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų;

15.30–16.30 – iškilminga studijų metų pradžios Renovatio studiorum ceremonija universiteto Didžiajame kieme;

18.30 – šv. Mišios akademinei bendruomenei Vilniaus arkikatedroje bazilikoje (šv. Mišioms vadovaus Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas);

19.30 – VU Šv. Jonų bažnyčios Gospel choro koncertas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje (Katedros a. 2).

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Su liūdesiu pranešame, kad rugpjūčio 24 d. netikėtai mirė Lietuvių literatūros katedros doktorantė Urtė Šegždavičiūtė.

Urtė buvo Vilniaus universiteto auklėtinė: 2014 m. Filologijos fakultete baigė Lietuvių filologijos bakalauro studijas, 2017 m. – Religijos studijų magistrantūrą VU Religijos studijų ir tyrimų centre. Pernai rudenį pradėjo doktorantūros studijas Fakultete, rengėsi rašyti lituanistinę disertaciją „Postsekuliarios religinės sąmonės raiška šiuolaikinėje lietuvių poezijoje“ (vad. doc. D. Čiočytė).

Urtė dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja VGTU inžinerijos licėjuje. Dar viena Urtės aistra – piešimas, kitas būdas išskleisti ir patirti žmogaus kūrybiškumą. Kaip menininkė turėjo savo bičiulių ir gerbėjų ratą; šiuo metu rengė savo darbų parodą „Laiku ir vietoje“, numatytą eksponuoti rugsėjo 17 d. – spalio 17 d. Didsodės bibliotekoje.

Atsisveikinimas su velionės urna vyks rugpjūčio 28 d., trečiadienį, nuo 10 val. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios koplyčioje (Savičiaus g. 13, Vilnius). 14.30 val. ten pat vyks šv. Mišios. Laidotuvės – 15.30 val. Kairėnų kapinėse. Artimieji prašo nenešti vainikų, tik astrų žiedų.

Nuoširdžiai užjaučiame Urtės artimuosius dėl tragiškos netekties.