Žygimanto Gedvilos / BNS nuotrauka
Lapkričio 15 d. Vilniaus universiteto (VU) Centrinė rinkimų komisija patvirtino į Tarybą išrinktus narius. Ateinančius penkerius metus aukščiausioje VU strateginio valdymo institucijoje humanitarinių mokslų sričiai atstovausiantis Filologijos fakulteto dėstytojas, mokslo darbuotojas ir tarybos pirmininkas prof. Jurgis Pakerys mano, kad universitetas visuomenei turėtų „pateikti supančio pasaulio interpretacijas, pagrįstas moksliniu pažinimu ir duomenų analize“, ir teigia, kad dėl bendrų strateginių tikslų Tarybos nariai iš pradžių turėtų šiek tiek pamiršti, iš kokių sričių atėjo, ir „tapti darnia komanda“.
Kas Jus paskatino kandidatuoti?
Kaip ir kitais panašiais atvejais, kandidatuoti paskatino kolegos, kurie pakalbino, o aš pagalvojau ir sutikau.
Ar kolegos buvo iš Filologijos fakulteto?
Ne tik iš Filologijos. Tai buvo svarbu, nes juk kalbame apie humanitarinių mokslų atstovo vietą. Ir čia atsiranda šiokio tokio sudėtingumo, tam tikra intriga. Jeigu kas klaustų manęs, ar aš filologas, atsakyčiau, kad taip, į klausimą, ar aš humanitaras, irgi atsakyčiau teigiamai, bet paskui svarstyčiau, ne kasdien juk, ne visada. Žinote, čia yra panašiai, kaip klausti žmogaus, ar jis tiki, ir jis atsako, kad taip, bet koks konkrečiai yra jo tikėjimas, kokios jo tikėjimo praktikos? Sakysim, lingvistas esu labai dažnai, filologas – priklausomai nuo to, kiek man ir literatūra rūpi, o jau humanitaras būnu tiek, kiek man svarbi filosofija, istorija, menotyra ir kiti dalykai.
Kokį Jūs, kaip humanitarinių mokslų atstovas, matote universiteto vaidmenį šiandienos visuomenėje?
Manau, kad pagrindinis universiteto vaidmuo yra pateikti mus supančio pasaulio interpretacijas, pagrįstas moksliniu pažinimu ir duomenų analize. Tai darome organizuodami studijas ir pristatydami savo tyrimus. Visiškai suprantamas yra visuomenės noras išgirsti aktualiausių dalykų interpretacijas, su tuo sutinku, bet labai svarbios ir mažiau žinomų klausimų interpretacijos, tų klausimų suaktualinimas – tai visų mokslininkų atsakomybė.
Taryboje atstovausite humanitariniams padaliniams. Kokiems klausimams planuojate skirti daugiausia dėmesio?
Manau, kad iš pradžių mums, Tarybos nariams, reikėtų šiek tiek pamiršti, iš kokių sričių atėjome, tapti darnia komanda, bendradarbiaujančia su Senatu, su rektoriumi ir jo komanda. Turime išsiaiškinti, kas iki šiol buvo daroma tinkamai, kokios priemonės veikė, o ką reikėtų pakoreguoti. Taip pat manau, kad turime saugotis pagundų užsiimti įvairiais smulkiais dalykais, mikrovadyba, turime susitelkti ties strateginiais universiteto klausimais. O šie turėtų būti paremti ne gražiais ir ambicingai skambančiais žodžiais. Siekčiau kuo daugiau konkretumo, pagrįstumo ir kad planuojamus dalykus būtų galima nesunkiai pamatuoti, įvertinti. Žinoma, bus ir konkrečių su humanitariniais mokslais susijusių klausimų, pavyzdžiui, dėl lėšų skirstymo, dėl mokslo etatų plėtros, dėl infrastruktūros ir panašiai – tada, suprantama, būsiu vienas iš humanitarų atstovų, bet visada stengsiuosi matyti tuos klausimus platesniame universiteto ir valstybės kontekste.
Esate labai studentų mylimas dėstytojas. Kokia Jūsų paslaptis?
Tikriausiai į šį klausimą geriau atsakytų studentai, bet galiu pabandyti ir aš. Turbūt vienas iš svarbių dėmenų yra banalus – kad man patinka mano darbas, tiek moksliniai tyrimai, tiek ir dėstymas, iš jų abiejų semiuosi užsidegimo, bet noriu pabrėžti, kad ne visada sekasi ir ne visada lengva. Taip pat atrodo, kad studentai vertina, kai sugebu sudėtingesnius dalykus paaiškinti paprasčiau. Kartais duodu ir kūrybinių užduočių, pavyzdžiui, kai aiškinamės, kas yra gramatinės kategorijos, kaip jos žymimos, paprašau, kad mažos studentų grupelės sukurtų dirbtinių kalbų fragmentus. Tada lentoje užrašome sakinį viena iš tų kalbų, o auditorija kartu su manimi turi išsiaiškinti, kas ir kaip ten užkoduota. Kartais net ir man būna nelengva!