Baltijos kalbų ir kultūrų institutas

Tiek veiksmažodžio virsti, tiek ir veiksmažodžio tapti būtojo ir būsimojo laiko formos pokyčio įvykį perteikiančiose jungties konstrukcijose pasitelkiamos ingresyvinio aspekto raiškai, tačiau vieno esinio ingresiją į kito būtį jos, dėl inherentinių semantinių savybių, dažnai perteikia skirtingai. Skirtumą reikėtų sieti su šių formų galimais turėti aspektiniais profiliais. Pavyzdžiui, jungties forma virto paprastai pasirenkama, kaip subjektinio referento ingresija į naują būtį vyksta laipsniškai, inkrementine tvarka. Taip vartojama ši forma turi vyksmo (accomplishment) akcionalinio tipo predikato profilį. Jungties forma tapo paprastai vienareikšmiškai perteikia atsitikimo (achievement) įvykį, kuriame inceptyvinė pokyčio fazė sutampa su kompletyvine/tranzitine, taigi tokiam pokyčiui nebūdingas duratyvumas.

Atlikta kontrastinė jungties formų virto vs. tapo semantinės distribucijos tirtose DLKT imtyse analizė leidžia manyti, kad abiejų jungčių koegzistavimą gramatėjimo kelyje lydėjo ne tik tarpusavio sąveika dėl funkcinės analogijos, bet ir semantinės ingresyvinio aspekto raiškos erdvės dalijimasis pagal paveldėtosios reikšmės nulemtas šių jungčių semantines specifikacijas ir jas atliepiančius jų aspektinius profilius.

Vis dėlto esama empirinio pagrindo manyti, kad nepaisant reikšmingų semantinės distribucijos skirtumų, jungties konstrukcijos su minėtomis veiksmažodžių formomis kalboje funkcionuoja kaip bendresnės ingresyvinio aspekto raiškos konstrukcijos dvi atskiros instanciacijos. Pirmiausia, žinoma, tą liudija tas pats jungties konstrukcijų su veiksmažodžiais virsti ir tapti predikatyvinių komplementų morfosintaksinis kodavimas ir (retsykiais) net kai kurie bendri sintaksinės jų struktūros elementai dabartinėje lietuvių kalboje. Tačiau ne mažiau svarus argumentas įrodinėjant bendresnės ingresyvinio aspekto raiškos konstrukcijos egzistavimą kalboje yra besiribojantys semantiniai kontekstai, kuriuose be didesnio reikšmės nuostolio viena jungtis galėtų keisti kitą. Pranešime pagrindinį dėmesį ir skirsiu tokių kontekstų DLKT nustatymo metodikai, kuri leistų patikimiau spręsti apie aspektinių jungčių virsti ir tapti tarpusavio sukeičiamumo kalbos vartosenoje mastą.

In copular constructions denoting change events both virsti ‘turn into’ and tapti ‘become’, (especially their past and future forms), are used to express ingressive aspect, but these verbs express ingression into another state in different ways due to their inherent semantic properties. The difference may be accounted for by the different aspectual potential of the two verbs. So, e.g., virto is usually chosen when ingression of the subject referent into a new mode of existence proceeds incrementally, so that the verb is profiled as an accomplishment. In contrast, tapo always profiles the event as an achievement, the inceptive phase of the change event coinciding with its completive/transition phase, so that the profiled event is completely devoid of durativity.

A contrastive analysis of the semantic distribution of the copular forms virto and tapo in the Corpus of Modern Lithuanian shows that parallel development of these copulas can be characterized not only as their mutual interaction on the basis of functional analogy but also as the division of the semantic space of aspectual expression between them according to their inherited semantic specifications and corresponding aspectual profiles.

Nevertheless, empirical facts suggest that the copular constructions, featuring the copular verbs under discussion, function in language as two separate instantiations of one more abstract ingressive construction. They share the same morphosyntactic coding of their predicative complements (instrumental) and occasionally also additional elements of syntactic structure. Secondly, and most importantly, in some relevant borderline contexts, these copular verb forms can be used interchangeably without any noticeable loss in sentential meaning. In my talk I will concentrate on the methodology of establishing such contexts. That should allow us to judge with reliability to what extent aspectual copulas can replace each other in language usage in general.

Klauzų jungime ypač aiškiai pasireiškia skirtumai tarp apgalvotos rašytinės kalbos ir spontaniškos sakytinės kalbos. Nors klauzas abiejuose variantuose galima identifikuoti remiantis ta pačia metodika, sakiniai yra rašytinės kalbos vienetai, o sudėtinių sakinių konstravimas rašytinėje kalboje negali tarnauti kaip modelis aprašinėjant klauzų samplaikas sakytiniame diskurse. Savo pranešime, klauzų jungimui pritaikydama „nuo atskiro prie bendro“ modelį, pristatysiu spontaniškame latgališkame diskurse vartojamas priemones laiko, salygos ir priežasties santykiams reikšti. Tyrimas remiasi 5 val. trukmės įrašais, apimančiais pokalbius su informantais iš skirtingų Latgalijos regionų. Ypatingas dėmesys skiriamas prozodinių, gramatinių ir leksinių klauzų jungimo žymiklių bei specifinių semantinių klauzų ryšių sąveikai.

Clause linkage is an area of grammar where differences between planned written and spontaneous spoken language use are especially apparent. While clauses can be identified in both modalities with the same methodology, sentences are units of written text and the construction of complex sentences in writing cannot be taken as the model for describing clause complexes in spoken discourse. In my talk I want to show a “bottom-up” approach to clause combining and discuss techniques that are used for marking temporal, conditional, and causal relations in spontaneous spoken Latgalian. My study is based on 5 hours of recorded interviews with ten speakers from different parts of Latgalia. Special attention is payed to the interplay of prosodic, grammatical and lexical markers of linkage and of specific semantic relations between clauses.

Senosiose germanų kalbose būdvardis kaitomas ne vien gimine, skaičiumi ir linksniu, bet taip pat ir apibrėžtumu. Pastaroji kategorija reiškiama per morfologinę neapibrėžtųjų („stipriųjų“) ir apibrėžtųjų („silpnųjų“) būdvardžių formų opoziciją: plg. gotų k. stipr. ubil-s ‘blogas’: silpn. sa ubil-a ‘blogasis’. Tradiciškai teigiama, kad silpnosios būdvardžio formos pavartojimą lemia prieš ją einantis determinantas (rodomasis įvardis). Seniausiųjų tekstų duomenys leidžia suabejoti šiuo tradiciniu būdvardžių apibrėžtumo opozicijos aiškinimu, kadangi tiek gotų kalbos, tiek senosios anglų kalbos medžiagoje gausu nedeterminuotų silpnųjų būdvardžių formų. Ištyrus būdvardžių vartosenos variantiškumą gotų tekstuose aiškėja, kad silpnosios būdvardžių formos nėra vienareikšmės ir savaime nesietinos su apibrėžtumu. Nedeterminuotųjų silpnųjų būdvardžio formų pavartojimas yra taip pat dėsningas, kaip ir determinuotųjų, o apibrėžtumas aiškintinas kaip daiktavardžio kategorija, realizuojama per būdvardžio silpnosios formos ir determinanto sintaksinę samplaiką. Nedeterminuotosios silpnosios būdvardžių formos atlieka klasifikacinę arba identifikacinę funkcijas. Atskirais atvejais silpnąją būdvardžio formą lemia paties būdvardžio leksinė reikšmė.

Old Germanic adjectives inflected not only for gender, number and case but also for definiteness. This category manifests itself in the choice between the indefinite (strong) and and the definite (weak) form of the adjective, cf. Goth. ubil-s ‘evil’ (strong) vs. ubil-a ‘the evil one’ (weak). The use of the weak form is traditionally considered to be induced by a preceding determiner (demonstrative). The oldest texts, however, cast doubt on this account, as both Gothic and Old English abound in determinerless weak adjectives. A closer look at variation in Gothic texts reveals that weak adjectival forms are heterogeneous and not inherently associated with definiteness. The use of weak adjectives without determiners is as their use with determiners; definiteness should be viewed as a category of the noun, realized through the syntactic grouping of weak adjective and determiner. Determinerless weak adjectives have classifying or identificational functions. In individual cases, the use of the weak adjective is determined by the adjective’s lexical meaning.