Baltijos kalbų ir kultūrų institutas

Radikalioji konstrukcijų gramatika (Croft 2001) leidžia vadinamąsias „negrynąsias“ jungtis ir tipiškas jungtis aprašyti kartu, kaip tos pačios jungties kategorijos narius. Jungtis apibrėžiama kaip veiksmažodis, užimantis vietą tarp sakinio teminio argumento ir predikatyvinio komplemento. Šiame modelyje neegzistuoja nepriklausoma žodžių klasė „jungtys. Grynai sintaksiškai jungties veiksmažodžiai atlieka konektyvinę funkciją. Be to, kai kurie iš jų papildomai reiškia įvairias aspektines reikšmes ir pelnytai gali būti laikomi aspektiniais tipiškos jungties „būti“ variantais. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos veiksmažodžiai (ppr. jų būtojo ir būsimojo laiko formos) tapti, virsti, darytis/pasidaryti ir (anksčiau plačiau vartotas) stotis/pastoti, eidami jungtimis, kartu reiškią ingresyvinį pokyčio įvykio aspektą. Kitose konstrukcijose, kaip antai egzistencinėse, lokomocinėse ir tt., vartojami šie veiksmažodžiai išlaiko savo pirmines reikšmes. Ir eidami tas pačias konektyvo bei aspekto rodiklio pareigas jungties konstrukcijose, šie veiksmažodžiai tebeturi išlaikę skirtingas sintaksines ir semantines savybes. Pastarosios yra iš kilmės konstrukcijų paveldėtųjų reikšmių pėdsakas (‘backward pull’; Traugott 2008). Akivaizdu, kad minėtieji veiksmažodžiai ne visi vienodu laipsniu yra sugramatinti jungties (ir aspekto rodiklio) funkcijai. Tad deskriptyvistui kyla praktinė problema: kuri iš minėtųjų veiksmažodinių leksemų jau vadintina jungtimi, o kuri dar ne? Vienas iš kriterijų – jungties komplementų tipai neturi būti nuspėjami iš jos reikšmės, arba kitaip: jungties veiksmažodis turi būti pakankamai desemantizuotas, kad galėtų prisijungti įvairių semantinių tipų ir klasių (t. y. NP, ADJ, PP) komplementus. Pranešimu išanalizuosiu veiksmažodžio virsti vartoseną, remdamasi DLKT medžiaga.

Radical Construction Grammar (Croft 2001) allows for a unified account of copular verbs, as it views both so-called ‘semi-copulas’ and typical copulas as members of a single category as long as each fills the same slot between thematic argument and predicative complement in a copular construction. According to Radical Construction Grammar, an independent word class ‘copula’ does not exist. Syntactically, copular verbs have a linking function. Additionally, some of them express various aspectual meanings, e.g, Lithuanian tapti ‘become’, virsti ‘turn into’, darytis/pasidaryti ‘become’ and, formerly, stotis/pastoti ‘become’ (lit. ‘stand up’), express ingressive aspect. These verbs, used in different constructions, such as existential, locomotional etc., retain their original meaning. Even when used in copular constructions they can still have different syntactic and semantic properties inherited from the source constructions (‘backward pull’; Traugott 2008). Nevertheless, each of these verbs is in a different stage on its way to grammaticalization. A problem for descriptive grammar is therefore to establish which verbs can be considered copulas. The main criterion for copular status is that the types of complement of the verb must be unpredictable from its semantics or, in other words, the copular verb must be desemanticized to a sufficient degree to be capable of selecting its complements from a wide array of semantic and syntactic types (that is, NP, ADJ, PP). My analysis of virsti is based of the Corpus of Contemporary Lithuanian.

Literatūroje išskiriami „konversiniai“ sangrąžiniai veiksmažodžiai, kurie (bent iš pažiūros) nemažina veiksmažodžio valentingumo (kaip tai daro antikauzatyvai, plg. Sargas uždarė vartus : Vartai užsidarė), o tik sukeičia jo argumentų sintaksines pozicijas, pvz. Ežeras atspindi dangų : Dangus atsispindi ežere. Savo pranešime įrodinėsiu, kad, nors „sangrąžinių konversų“ sąvoka yra pagrįsta (konversinis santykis yra neabejotinas faktas, ir jis morfologijos lygmeniu atsispindi sangrąžinėje veiksmažodžio formoje), nėra konversinių refleksyvų kaip atskiro sangrąžos tipo, kuriame sangrąžinė derivacija turėtų kitokį poveikį, nei kituose tipuose. Veiksmažodžių porose, kuriomis grindžiama konversinių refleksyvų sąvoka, sangrąžinės derivacijos poveikis yra panašus, kaip daugeliu kitų atvejų: ji pašalina agentą iš argumentų struktūros. Konversinis santykis remiasi tam tikromis atitinkamų leksinių klasių ypatybėmis: argumentų pozicijų suplakimu (kai žemesnis argumentas perima agento sintaksinę poziciją) ir argumentų bei adjunktų ribos neryškumu.

In the literature we find the notion of converse reflexives, i.e. reflexives that (at least on the face of it) do not reduce a verb’s valency (as anticausatives do, cf. Sargas uždarė vartus ‘the caretaker closed the gate’: Vartai užsidarė ‘the gate closed’) but change the syntactic positions of its arguments, giving rise to a converse relationship: Ežeras atspindi dangų ‘The lake reflects the sky’: Dangus atsispindi ežere ‘The sky is reflected in the lake.’ In this talk I will argue that though the notion of ‘reflexive converses’ is, of course, legitimate (the converse relationship is not at issue, and its formal marker in verbal morphology is the reflexive affix/clitic), that of ‘converse reflexives’ in the sense of a distinct group of constructions in which the reflexive derivation allegedly has an effect different from the one it produces in other cases is ill-founded. In fact, in the verb pairs involved (such as Lith. atspindėti : atsispindėti, Russian ispugat’ : ispugat’sja) the reflexive derivation has its usual effect of eliminating the agent, and the converse relationship is the outcome of certain properties of the lexical classes involved, viz. argument conflation and argument-adjunct indeterminacy.

Pranešime siekiama bendrais bruožais išdėstyti podoktorantūros projekto „Sakinio dalelyčių pozicijos ir funkcijos Eurazijos kalbose: arealinės tipologijos tyrimas“ problematiką. Sakinio dalelytės (toliau – SD), t.y., su visu sakiniu susijusios dalelytės, yra pakankamai gerai apibūdintos konkrečių kalbų gramatikose, bet iki šiol mažai tirtos kaip lyginamasis konceptas. Kalbėsiu apie keletą SD tipologinio tyrimo problemų, pradėdamas jų klasifikacija. Sieksiu atsakyti į tokius klausimus: ar galima žiūrėti į sakinio dalelytes kaip į tipologinį lyginamąjį konceptą; kokie yra santykiai tarp jų ir kitų žodžių klasių, pvz., diskursinių žodžių ir fokusinių dalelyčių. Antra problemų grupė susijusi su SD arealiniu pasiskirstymu. Ypač pasirodžius įtakingam M. Dryer’io straipsniui „Large linguistic areas and language sampling“ (Studies in Language 13.2, 1989, 257-292) tapo aišku, kad reprezentatyvi pasaulio kalbų imtis neįmanoma be preliminaraus tiriamųjų požymių arealinio pasiskirstymo vaizdo. Parodysiu, kaip SD yra pasiskirsčiusios Eurazijos žemyne, atsižvelgdamas tiek į SD pozicijas, tiek į jų funkcijas (patvirtinimo, klausimo, kreipimosi, loginio minčių jungimo diskurse/tekste ir kt.). Tam tikros izoglosės yra, be abejo, ilgalaikių kalbinių kontaktų rezultatas. Pranešimo pabaigoje bandysiu tam tikras izogloses susieti su žinomais istoriniais procesais.

In my talk I will outline the main problems of my postdoctoral project “Positions and Functions of Sentential Particles (SP) in Eurasian Languages: A Study in Areal Typology”. Sentential particles, i.e, particles having a whole sentence in their scope, are usually well characterized in the grammars of individual languages but the notion of sentential particle as a comparative concept is underinvestigated. I will touch on a number of typological aspects of SPs starting with their classification. I will attempt to answer the following questions: is the notion of SP a workable typological concept? How to SPs relate to other word classes like discourse markers and focus particles? Another aspect I will touch upon is areal distribution. Especially after Dryer’s influential article “Large linguistic areas and language sampling” (Studies in Language 13.2, 1989, 257-292) it has become clear that adequate sampling is impossible without at least a preliminary idea of areal distribution. I will discuss the distribution of SPs in the Eurasian area, taking into account both their positions and their functions (affirmative, interrogative, addressative, text/discourse connective). Certain isoglosses are undoubtedly the outcome of language contacts. In the concluding part of my talk I will attempt to establish connections between isoglosses and known historical processes.