Elīza Paula Graudiņa prie Baltojo tilto Vilniuje. Nuotrauka – Veslavos Sidaravičienės

Elīza Paula Graudiņa puikiai kalba lietuviškai ir Vilniaus universitete studijuoja intermedialių literatūros studijų magistrantūroje. Mergina prisipažįsta niekada nemaniusi, kad lietuvių kalba taps tokia svarbia jos gyvenimo dalimi. „Kai rinkausi studijas, apie lietuvių kalbą net negalvojau – iš pradžių man nepatiko, kaip ji skamba. Planavau gilintis į latvių kalbą ir kultūrą“, – prisimena Elīza.

Viskas pasikeitė po lemtingo susitikimo su Latvijos universiteto Lituanistikos centro vadovu Edmundu Trumpa ir vasaros kursų Lietuvoje – dabar Elīza studijuoja Vilniuje ir ruošiasi rašyti magistro darbą, kuriame analizuos Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygos „Sibiro haiku“ adaptacijas Lietuvos ir Latvijos teatro scenose.

Studijų pradžia Latvijos universitete

E. P. Graudiņa lietuvių kalbos mokytis pradėjo studijuodama baltų filologijos bakalauro programą Latvijos universitete. „Pirmaisiais metais lietuvių kalbos seminarai yra privalomi visiems studentams, tačiau vėliau galima rinktis, ar tęsti šias studijas. Aš nusprendžiau gilinti lietuvių kalbos žinias“, – sako Elīza.

Kad patobulintų kalbos įgūdžius, ji dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto organizuotuose lietuvių kalbos vasaros kursuose, tačiau mokymasis nuotoliniu būdu tapo tikru iššūkiu. „Visą vasarą mokytis prie kompiuterio nebuvo lengva, tačiau tai padėjo man išlaikyti ryšį su lietuvių kalba ir išmokti naujų dalykų“, – pasakoja ji.

Vėliau Elīza išbandė lietuvių kalbos vasaros kursus Vilniaus universitete. Iš pradžių ją gąsdino tai, kad pateko į aukštesnio lygio grupę, nes jos kalbos įgūdžiai atrodė per menki. „Maniau, kad sugebu pasakyti vos kelis sakinius, kurių reikėjo universiteto egzaminui. Tačiau kursuose supratau, kad galiu daug daugiau“, – sako Elīza.

Esminis lūžis įvyko vieną vakarą, kai ji apsilankė svečiuose pas lietuvius. „Ten buvo kelios merginos, mokančios latviškai, bet didžioji dalis svečių kalbėjo tik lietuviškai. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik bandyti bendrauti. Tada ir suvokiau – aš iš tikrųjų galiu kalbėti lietuviškai“, – prisimena ji.

Meilę lietuvių kalbai skatino ir Lituanistikos centro vadovo E. Trumpos organizuojamos vertimų dirbtuvės. „Į Rygą iš Lietuvos atvykdavo įvairių poetų ir prozininkų. Kai aš dalyvavau, buvo atvykę Vladas Braziūnas ir Rimantas Kmita. Dirbtuvėse studentai kartu su rašytojais verčia tekstus ir garsiai skaito išverstas dalis. Kadangi man patogiau vertimus paruošti iš anksto, tai dažniausiai dirbdavau namuose ir tik vėliau aptardavau su autoriais. Buvo pakviesta ir profesionali vertėja, kuri padėdavo iškilus sudėtingiems klausimams“, – pasakoja Elīza ir prisipažįsta, kad norėtų versti daugiau grožinės literatūros.

Mergina neapsiribojo vien dalyvavimu lietuvių kalbos vasaros kursuose – ji juose ir dėstė. „Praėjusią vasarą dalyvavau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vasaros kursuose kaip studentė. Norėjau prieš studijas sustiprinti savo gramatikos žinias ir viską pasikartoti. Tačiau žiemą instituto organizatoriai pasiūlė grįžti dar kartą – šįkart ne tik kaip studentei, bet ir kaip mokytojai“, – pasakoja Elīza.

Literatūros skaitymo pamokas mergina vedė kartu su instituto doktorantu. Šiais metais ji imasi šios užduoties savarankiškai, nors pripažįsta, kad vis dar jaučia jaudulį: „Labiausiai nerimauju dėl klausimų apie kirčiavimą.“

Nors niekada neplanavo tapti mokytoja, ši patirtis atvėrė naujų galimybių. „Niekada nemaniau, kad tapsiu mokytoja, tačiau dabar dėstyti lietuvių kalbą atrodo kur kas įdomiau nei, pavyzdžiui, latvių“, – sako Elīza.

„Pasirinkau bakalauro ir magistro darbų temas, susijusias su lietuvių kalba“

E. P. Graudiņa savo bakalauro darbą paskyrė lietuvių literatūros vertimų į latvių kalbą 2008–2022 m. laikotarpiu analizei. „Pirmojoje darbo dalyje apžvelgiau įvairių žanrų lietuvių literatūros vertimus, o antrojoje lyginau penkių autorių kūrinių recepciją Latvijoje ir Lietuvoje“, – pasakoja ji.

Analizei Elīza pasirinko Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Undinės Radzevičiūtės „Kraujas mėlynas“ ir Andriaus Tapino „Vilko valandą“. Pasirinkimą lėmė šių knygų apdovanojimai ir populiarumas.

„Tyrimo metu pastebėjau daugiau panašumų nei skirtumų, tačiau skirtumai dažniausiai susiję su istorinių romanų recepcija. Pavyzdžiui, Lietuvoje apie „Silva rerum“ kyla diskusijų, ar tai populiarioji, ar grožinė literatūra. Latvijoje tokio klausimo nėra – populiarioji literatūra čia vis tiek laikoma grožine“, – pažymi Elīza.

Ji taip pat pastebėjo, kad lietuviai daugiau dėmesio skiria istorinių detalių tikslumui, tuo tarpu Latvijoje tokios smulkmenos nėra laikomos esminėmis. „Tai nėra mūsų istorija, tad mes dažniau skaitome kūrinius kaip grožinę literatūrą“, – teigia ji.

Įdomių skirtumų atsiskleidė ir analizuojant „Sibiro haiku“ recepciją: „Vienas lietuvių recenzentas kritikavo komikso formatą, tvirtindamas, kad jis perimtas iš kitų kultūrų ir netinkamas tokioms skaudžioms istorinėms temoms perteikti. Tuo tarpu Latvijoje komikso formatas buvo priimtas palankiai ir tokių diskusijų nekilo.“

Magistrantūroje Elīza planuoja tęsti „Sibiro haiku“ tyrimus, tačiau šįkart gilinsis į knygos adaptacijas teatrui. „Šiuo metu planuoju rašyti darbą apie „Sibiro haiku“ pastatymus Lietuvoje ir Latvijoje analizuodama juos intermedialumo požiūriu. Domėsiuosi, kaip grafinis romanas virsta scenarijumi, kaip pereinama nuo vizualumo prie teksto ir kaip galiausiai šis tekstas tampa spektakliu“, – pasakoja ji.

Šiuo metu abu spektakliai jau rodomi Lietuvos ir Latvijos teatruose, o Elīza ketina analizuoti jų įrašus. „Latvijoje įrašų gauti sudėtingiau, nes spektaklis dar tik pradėtas rodyti. Tačiau organizatoriai pažadėjo bent trumpam atsiųsti įrašą, kad mano darbo vadovė galėtų susipažinti su medžiaga“, – sako ji.

Laisvalaikiu Elīza dainuoja Vilniaus universiteto chore „Gaudeamus“. „Vos atvykusi nusprendžiau stoti į chorą – tai buvo savotiškas socialinis eksperimentas. Su choru koncertavome Liepojoje, ir man buvo smagu, kad puikiai supratau tiek lietuvius, tiek latvius. Vieną kartą latvė manęs net paklausė, ar moku kalbėti latviškai. Tai buvo labai linksma, nes esu latvė! Bet, žinoma, malonu“, – juokiasi mergina.

Dėl ateities planų Elīza dar nėra apsisprendusi. „Svarstau apie absolventų praktiką – tai galimybė po studijų išvykti į užsienį ir dėstyti lietuvių kalbą. Kas žino, galbūt tapsiu lietuvių kalbos mokytoja Urugvajuje“, – šypsosi ji.

Kita vertus, Elīzai artimas ir akademinis kelias: „Latvijoje dirbu Literatūros, tautosakos ir meno institute asistente. Galėčiau tęsti mokslinę veiklą, svarstyti apie doktorantūros studijas, galbūt net Lietuvoje.“

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Albino Kentros archyvas / Donato Jokubaičio nuotrauka

Šiandien Albino Kentros (1929–2023) – rezistento, politinio kalinio, atgimimo metraštininko, Laisvės premijos laureato ir Anglų filologijos katedros dėstytojo, su bendraminčiais menininkais kūrusio puošniuosius mūsų fakulteto interjerus, mirties metinės.

Kviečiame pasižiūrėti šiemet sukurtą jo gyvenimą ir kūrybinį palikimą pristatantį trijų dalių dokumentikos ciklą „Prakalbintos sienos“, kuriame atskleidžiama  A. Kentros šeimos istorija ir asmenybė – ypatingas charakteris, organizaciniai bei diplomatiniai gebėjimai, kultūrinės iniciatyvos.

https://youtu.be/nt7ZuX_P13g

https://youtu.be/kmpPw6RDhLU

https://youtu.be/TX8uq5ECI4o

Filmą kūrė dokumentalistė, ne vieno išskirtinio kino portreto autorė Agnė Marcinkevičiūtė ir ukrainietis Aleksandras Dirdovskis – nuo 1991-ųjų kuriantis kiną ir Lietuvoje. Jo filmas apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir Vilių Orvydą „Aliuzija“ (2006 m.) yra pelnęs tarptautinių apdovanojimų.

Kuriant „Prakalbintas sienas“ panaudoti iki šiol viešai nerodyti, paties Albino Kentros nufilmuoti 7–8 deš. Vilniaus universiteto vaizdai, Filologijos fakulteto interjerų kūrimo darbai, ten dirbę menininkai. Įamžinti Lietuvos dailės korifėjai: Rimantas Gibavičius, Petras Repšys, Šarūnas Šimulynas, Antanas Kmieliauskas, Ramutė Aleksandra Jasudytė, Vytautas Valius.

Mažai kas tuo metu turėjo kameras ir suvokė būtinybę fiksuoti tyliąją kūrybinę menininkų rezistenciją, tad tai kitoks pasakojimas apie to meto tikrovę, nei pateikiamas oficialiojoje „Tarybų Lietuvos kronikoje“.

Filme kalbinti:  Jūratė Vaičėnaitė – Albino Kentros dukterėčia, Petras Repšys – grafikas, medalių kūrėjas, monumentalistas, Bronius Leonavičius – dailininkas, visuomenės veikėjas, Irena Tumavičiūtė – germanistė, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėja ir propaguotoja, vertėja, Saulius Valius – menininkas, Rimantas Dichavičius – dailininkas, fotografas, leidėjas, Loreta Kalnikaitė – partizanų rėmėjų duktė, Lietuvos Laisvės Kovų–Miško Brolių draugijos narė, Antanas Burokas – Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrėjas, Valentinas Bartašiūnas – 1991 m. sausio 13-osios Seimo gynėjas savanoris, Juozas Valiušaitis – menininkas, Saulė Matulevičienė – Lietuvių literatūros katedros dėstytoja.

Pagrindinis projekto rėmėjas – Medijų rėmimo fondas.

Asociatyvi „Unsplash“ nuotrauka

Ilgą laiką lietuvių kalba buvo neprieinama daugelyje kasdien naudojamų technologijų. Kodėl negalima kalbėti su savo išmaniaisiais įrenginiais lietuviškai, kodėl robotas siurblys nereaguoja į lietuviškas komandas, kodėl balso asistentai mūsų gimtąja kalba yra tokie riboti? Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai tam, kad technologijos taptų kuo prieinamesnės lietuvių kalba, dirba daugiau nei dešimt metų.

Šiuo metu gautas finansavimas projektui „Didžiojo lietuvių kalbos garsyno sukūrimas“ (LIEPA-3), kuris yra vienas reikšmingiausių žingsnių lietuvių kalbos technologijų srityje. LIEPA-3 suteiks naujų galimybių mūsų kalbai būti pritaikytai šiuolaikinėse išmaniosiose sistemose. Projektu siekiama, kad lietuvių kalba taptų neatsiejama technologijų dalimi, kuri būtų lygiai taip pat prieinama kaip ir didžiosios kalbos, tokios kaip anglų ar vokiečių.

„Mes gyvename tokiame pasaulyje, kur kalbos technologijos tampa vis svarbesnės kasdieniame gyvenime. Jei lietuvių kalba neišsilaikys šioje srityje, mes liksime nuošalyje. LIEPA-3 yra mūsų šansas išlaikyti lietuvių kalbą gyvybingą ir integruotą į šiuolaikines technologijas“, – sako VU Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininkas ir vienas iš projekto LIEPA-3 iniciatorių Gediminas Navickas.

Vienas iš projekto LIEPA-3 iniciatorių Gediminas Navickas. Vilniaus universitetas / Justino Auškelio nuotrauka

Pasak VU matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) G. Navicko, šiame projekte ne tik sukuriamos technologijos, bet ir ateities kartoms užfiksuojamas unikalus mūsų kalbos skambesys bei savitumas, kurie ypač svarbūs ir kalbos technologijų kūrimui, ir pačios kalbos tyrimams.

Lietuvių kalbos ateitis technologijose

LIEPA-3 yra tęstinis projektas, kuriuo siekiama užtikrinti lietuvių kalbos išlikimą ir pritaikymą modernioje skaitmeninėje aplinkoje, stiprinant valstybės skaitmeninimo pajėgumus. Šis projektas – ankstesnių projektų LIEPA ir LIEPA-2 sėkmės rezultatas, perimantis jų pasiekimus ir praplečiantis lietuvių kalbos technologijų galimybes.

Projektus LIEPA ir LIEPA-2 taip pat įgyvendino mokslininkai iš VU Matematikos ir informatikos bei Filologijos fakultetų. Abu minėti projektai apėmė dvi esmines kryptis: informacinių technologijų sprendimus – naujas paslaugas visuomenei ir infrastruktūrinius sprendimus, susijusius su lietuvių šnekamosios kalbos garsynu, kalbos sintezatoriais bei šnekos atpažinimo sistemomis.

Gausi mokslininkų komanda jau vykdo naująjį projektą LIEPA-3. Skirtingai nei jo pirmtakai, šis projektas orientuojasi ne į kelias kryptis, o į vieną pagrindinę – plataus masto Didžiojo anotuoto lietuvių kalbos garsyno sukūrimą. Anotuotas garsynas – tai struktūriškai aprašyti garso įrašai (lietuvių šnekos pavyzdžiai), jį sudaro garso įrašai ir juos atitinkantys tekstai su laiko žymėmis. Naujai kuriamas garsynas bus net 10 kartų didesnis nei didžiausias šiuo metu egzistuojantis lietuvių kalbos garsynas ir apims 10 tūkstančių valandų.

Turėdami tokio dydžio garsyną, galėsime turėti lietuvių šnekos atpažintuvus (kai kompiuteriai ir kiti įrenginiai supranta, ką jiems sakome lietuvių kalba), atitinkančius šiuolaikinius kokybės kriterijus.

Nekilnojamojo turto prekeiviai į klausimą, kokie trys svarbiausi komponentai sudaro nekilnojamojo turto vertę, atsako: vieta, vieta ir vieta. Perfrazuojant klausimą: kokie trys svarbiausi komponentai sudaro kalbos technologijų vertę, atsakymas būtų: duomenys, duomenys, duomenys. Iki šiol nėra sukurto įvairiapusiško, išsamaus ir, svarbiausia, didelės apimties lietuvių kalbos garsyno.

Projekto LIEPA-2 metu sukurtas 1000 valandų garsynas yra labai mažas, palyginti su technologiškai pažengusių kalbų garsynais. Be apimties, garsyno kūrimas svarbus ir dar vienu aspektu: kurdami šnekos technologijas kolegos informatikai pasitelkia ir filologus, lingvistus.

VU Filologijos fakulteto profesorius Vytautas Kardelis. Žygimanto Savicko nuotrauka

„Tai gražus ir prasmingas bendradarbiavimo ir tarpdalykiškumo pavyzdys, kuris tęsiasi nuo projekto LIEPA-1 pradžios. Didelės apimties garsynas svarbus ne tik šnekos technologijoms, jis bus puiki bazė ir įvairiems lingvistiniams tyrimams. Ypač svarbu, kad pusę garsyno sudarys spontaninė kalba, ši dalis gerai parodys šiuolaikinės šnekamosios lietuvių kalbos būklę, kurią mes, deja, dabar matome gana fragmentišką būtent dėl išsamių, plačių duomenų trūkumo. Garsynas svarbus ne tik šnekos technologijų ir lingvistinių tyrimų kontekste – gal nebus per drąsu jį palyginti su didžiuoju Lietuvių kalbos žodynu, kur išsaugoti ne tik mūsų kalbos, bet ir tapatybės ženklai – šiuo atveju ne užrašyti, bet pasakyti gyvu žodžiu“, – džiaugiasi VU Filologijos fakulteto profesorius Vytautas Kardelis.

Projektą vykdo VU Matematikos ir informatikos fakultetas bendradarbiaudamas su Filologijos fakultetu kartu su partneriais Vytauto Didžiojo universitetu ir Lietuvių kalbos institutu. „Projektui vykdyti skirtas laikas yra labai trumpas – vos daugiau nei pusantrų metų, nors įprastai tokiam darbui reikėtų bent trejų metų. Tačiau projektą vykdo stipriausias šios srities ekspertų konsorciumas, suburtas iš patyrusių organizacijų, todėl tikime, kad projektas bus sėkmingai užbaigtas“, – sako projekto LIEPA-3 vadovė, VU MIF mokslininkė dr. Gražina Korvel.

Laukiami projekto rezultatai

„Projekto LIEPA-3 pagrindinis tikslas – sukurti 10 tūkst. valandų lietuvių kalbos anotuotą garsyną, kuris bus sudarytas pagal diktorių amžiaus, lyties, tarminio regiono kriterijus. Garsynas atspindės šnekos turinio fonetinę, morfologinę, sintaksinę, stiliaus ir tarminę įvairovę, skirtingos įrašymo įrangos ir aplinkos akustinio fono skirtumus“, – svarbą ne tik mokslui, bet ir visuomenei pabrėžia dr. G. Korvel.

Projekto LIEPA-3 vadovė, VU MIF mokslininkė dr. Gražina Korvel. Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Pats garsyno kūrimo procesas reikalauja nemažai darbo: nuo garsinių duomenų rinkimo, apdorojimo ir tikslumo vertinimo iki galutinio duomenų įkėlimo į atviros prieigos platformas, kad projekto rezultatai būtų prieinami visiems besidomintiems. Pasak projekto vadovės, turėdami viešai prieinamą ir išsamų garsyną, mokslininkai galės plėtoti pažangias kalbos atpažinimo, sintezės ir natūralios kalbos apdorojimo metodikas, o tai atvers galimybes dirbtinio intelekto plėtojimui Lietuvoje. Be to, garsynas bus itin vertingas dirbant su moksliniais tyrimais, orientuotais į socialinės įtraukties didinimą – galėsime labiau atsižvelgti į specialiųjų poreikių turinčius žmones ir kurti technologijas, kurios būtų intuityvios ir visiems prieinamos.

Įgyvendinus projektą, atsiras daugybė galimybių praktiškai pritaikyti jo rezultatus. Visų pirma, Lietuvos mokslininkai ir technologijų kūrėjai galės plėtoti pažangias kalbos technologijas ir kurti inovatyvias elektronines paslaugas lietuvių kalba. Be to, viešai prieinami lietuvių kalbos garsyno ištekliai skatins ir kitų šalių mokslininkus, dirbančius kalbos technologijų srityje, įtraukti lietuvių kalbą į savo tyrimus ir taip užtikrinti lietuvių kalbos aktyvumą skaitmeninėje erdvėje bei atverti tarptautinio bendradarbiavimo galimybes.

Pasak G. Navicko, projektu siekiama prisidėti prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Valstybės skaitmeninimo plėtros programos įgyvendinimo, padidinti kalbos technologijų pasiekiamumą, užtikrinti jų veikimą lietuvių kalba ir padėti modernizuoti visuomenės skaitmeninius įgūdžius: „Per ateinančius porą metų bus sukurtas garsynas, kuris taps viešai ir nemokamai prieinamas ir naudojamas moksliniuose tyrimuose bei kuriant skaitmeninius sprendimus. Taip bus prisidedama prie aukštesnės kokybės elektroninių paslaugų kūrimo ir skaitmeninimo plėtros Lietuvoje.“

Šį penktadienį, gruodžio 20 d., 13.00 val., 314 B aud. vyks paskutinis šio semestro kalbotyros doktorantų seminaras. Pranešimą „Dalelytės, muzika, maistas ir gestai: permąstant kalbų arealus“ skaitys doc. dr. Vladimir Panov. 

Anotacija: Šiame ne visiškai akademiniame pranešime bus aptariamos problemos, susijusios su kalbų arealų identifikavimu. Tradicinių kalbinių arealų, tokių kaip Balkanai, Baltija, Pietų Azija ir t. t. apibrėžimai remiasi didžiąja dalimi „branduoliniais“ gramatiniais požymiais: žodžių tvarka, argumentų žymėjimu, TAM katergorijomis ir t. t. Tačiau išeinant už jų ribų ir žiūrint į kitas kalbos sistemos sritis – diskurso žymiklius ir dalelytes, koleksifikaciją, idiomas – galima rasti didesnes už tradicinius kalbinius arealus izoglosų samplaikas. Maža to – panašu, kad tokių bruožų geografinis pasiskirstymas iš dalies persidengia su kai kuriais ne kalbinėmis, bet materialiosios ir nematerialiosios kultūros apraiškomis, pvz. muzikos dermėmis, maisto tipais ir praktikomis, nekalbiniais gestais. Pranešimo metu, remiantis Vakarų Azijos ir Viduržemio jūros makroregiono pavyzdžiu, bus pristatytos šios idėjos.

Prie seminaro galite jungtis ir nuotoliniu būdu per MS Teams.

Lauksime atvykstant arba prisijungiant!

Anna Sedláčková. Nuotrauka iš Annos Sedláčkovos asmeninio archyvo

Anna Sedláčková Prahos Karolio universitete studijavo specializuotą Rytų Europos bakalauro studijų programą ir yra viena iš paskutinių studentų, baigusių baltistikos magistrantūros studijas. „Šiuo metu baltistikos programos šiame universitete nebeliko. Studentai gali rinktis lietuvių ir latvių kalbas kaip antrąjį dalyką, tačiau programos nebėra“, – pasakoja Anna.

„Verta mokytis visų kalbų, o lietuvių pirmiausia todėl, kad kalbotyros požiūriu – tai unikali kalba. Lietuva buvo ir yra labai geras pavyzdys, kaip reikia saugoti ir vertinti  kalbą ir kultūrą. Mes, čekai, pamiršome šiuos dalykus, tad jeigu norime ko nors išmokti apie save, turėtume mokytis iš kitų pavyzdžių“, – teigia ji.

„Pirma pamilau kraštą, o tuomet – kalbą“

Kai baigė gimnaziją, Anna mėnesį praleido Latvijoje ir Lietuvoje: „Pirma pamilau kraštą, o tuomet – kalbą. Grįžusi į Čekiją, pradėjau skaityti lietuvių ir latvių knygas, išverstas į čekų kalbą. Supratau, kad noriu pati šias kalbas išmokti ir skaityti knygas originalo kalba. Todėl universitete nusprendžiau rinktis latvių, vėliau – lietuvių kalbą.“

Bakalauro pakopoje Anna studijavo ir kinų kalbą, tačiau gyvenimo planus pakoregavo COVID-19 pandemija. Išvažiuoti į Kiniją galimybių nebuvo, todėl ji nusprendė gyvenimą sieti su baltistika.

„Man patinka, kad studijuodami baltų kalbas turime galimybę stebėti, kaip šios kalbos išliko beveik nepakeistos. Latvių ir lietuvių tautų istorija yra sudėtinga, bet joms pavyko išsaugoti tai, kas brangiausia – savo kalbas“, – pasakoja mergina.

Anna verčia knygas iš latvių ir lietuvių kalbų į čekų kalbą: „Kartu su kolege Inese Pintane išverčiau D. Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tikiuosi, kad ją išspausdins kitais metais. Svarbu, kad ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų žmonės žinotų, kas vyko Lietuvoje, ką išgyveno lietuvių tauta.“

Čekijoje  pasirodė ir daugiau Annos išverstų knygų: šiemet buvo išleista T. Dirgėlos knyga „Mano tėtis rašo knygą“ ir M. Marcinkevičiaus „Akmenėlis“. Kitais metais – E. Daciūtės knyga „Laimė yra lapė“. Anna norėtų čekų skaitytojams pristatyti kuo daugiau lietuvių  literatūros. Šiais metais buvo išleista ir šiuolaikinės latvių literatūros antologija, kurios pagrindinė redaktorė ir vertėja buvo Anna. Estiškas ir lietuviškas antologijas planuojama išleisti per artimiausius dvejus metus, prie to vertėja jau dirba.

Šiuo metu trūksta vertimų iš lietuvių į čekų kalbą. „Čekijoje buvo labai stipri lietuvių kūrinių vertimo tradicija. Nuo Pirmojo pasaulinio karo iki 1989 m. buvo išversta ir išleista daugiau nei 60 knygų. Tačiau po 1989 m. lietuvių literatūra Čekijoje tapo nepopuliari. Mes, vertėjai, norėtume pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, Věra Kociánová – vertėja ir leidyklos „Venkovské dílo“ direktorė – pati verčia ir leidžia iš lietuvių į čekų kalbą verstas knygas. Ji išleido J. Kunčino „Tūlą“, K. Kasparavičiaus knygų vaikams, dalį T. Venclovos eilėraščių. Dažniausiai leidyklos abejoja, ar verta versti knygas iš lietuvių kalbos, kai gali versti iš populiarių didžiųjų kalbų, pavyzdžiui, prancūzų ar vokiečių. Mums pavyko įrodyti, kad lietuviškos, latviškos knygos irgi yra vertingos, tad tikėkimės, kad vertimų bus dar daugiau“, – pasakoja Anna.

Annos Sedláčkovos Noros Ikstenos romano vertimas į čekų kalbą. Nuotrauka iš asmeninio Annos Sedláčkovos archyvo

A.  Sedláčkova džiaugiasi, kad vertimai iš baltų kalbų sulaukia vis daugiau pripažinimo Čekijoje. „Išverčiau N. Ikstenos knygą „Motinos pienas“. Čekijoje tai buvo pirmasis po 15 metų vertimas iš latvių kalbos. Išversta knyga sulaukė ne vienos nominacijos, todėl galiu teigti, kad mums pavyko pelnyti ne vien skaitytojų, bet ir leidyklų dėmesį.“ Anna ir pati siūlysis toliau versti kitas lietuvių ir latvių knygas į čekų kalbą.

Anna tiria Baltijos kalbų gyvybingumą

Anna studijuoja Helsinkio universitete ir rašo magistro darbą apie Baltijos kalbų gyvybingumą. „Lyginu karaimų kalbą Lietuvoje su lyvių kalba Latvijoje ir verų – Estijoje. Noriu sužinoti, kuo skiriasi ne tik oficialus požiūris į mažumos kalbas ir oficialioji trijų valstybių kalbos politika, bet ir kaip žmonės vertina šias kalbas. Aš domėjausi, su kokiomis problemomis susiduria karaimų, lyvių ir verų kalbas mokantys žmonės. Kokių, jų manymu, pokyčių reikėtų šalies kalbos politikoje, pavyzdžiui, kalbos statuso ar požiūrio į kalbą atžvilgiu? Gal jiems reikia daugiau kalbų kursų, medžiagos, knygų šiomis kalbomis? Klausiau, ko jiems trūksta, kad jie galėtų tobulėti vartodami šias kalbas. Ar Lietuva, Latvija, Estija daro pakankamai, kad apsaugotų šias kalbas, o gal galima padaryti dar daugiau? Per pokalbius nemažai sužinojau ir manau, kad šis tyrimas aktualus ne tik Baltijos, bet ir kitų šalių kontekste“, – pasakoja Anna, kuri šią temą ketina plėtoti ir doktorantūroje.

A. Sedláčkova taip pat dėstė lietuvių ir čekų kalbas Helsinkyje: „Šie kursai buvo skirti suomiams ar žmonėms, mokantiems suomių kalbą. Helsinkyje yra galimybė mokytis kitų kalbų ir kitų dalykų laisvu nuo studijų ar darbo laiku. Manau, kad mano studentams sekėsi labai gerai. Truputį jaudinausi, kad suomiams bus sunku išmokti tarti priebalsius č, š, ž ir perprasti gramatiką, bet visi labai greitai ir gerai išmoko.“

Mergina džiaugiasi savo studentais, nes jie visi norėtų tęsti lietuvių kalbos studijas. Šiuo metu ji dirba tyrėja Lyvių institute, kur naudojasi savo lyvių kalbos žiniomis ir kartu su ekspertų komanda bando dokumentuoti ir populiarinti šią ugrų-finų kalbą.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

 Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Vilniaus universitetqas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka 

2024 m. gruodžio 11 d. Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės apdovanojo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytoją doc. dr. Kingą Geben III laipsnio Sidabro garbės ženklas „Už nuopelnus“.

Šis apdovanojimas skirtas Vilniaus universiteto Polonistikos centro mokslinei bendradarbei už aktyvią visuomeninę bei mokslinę veiklą puoselėjant lenkų tautinį palikimą.

„Dirbdama su studentais, dažnai keliu klausimus apie tapatybę, kultūrą ir kalbos išsaugojimą. Kartu bandome ieškoti atsakymų į tokius esminius klausimus: kas iš tikrųjų formuoja mūsų tapatybę? Kokias tradicijas norime išlaikyti ir puoselėti skirtingų kultūrų bei istorinių įtakų laikais? Pastebiu, kad šiuolaikinis jaunimas vis geriau suvokia, kaip svarbu kurti pilietiškumo jausmą, puoselėti kultūrinį paveldą bei rūpintis savo kalba. Be to, mano mokslinis kelias yra glaudžiai susijęs su sociolingvistiniais tyrimais, apimančiais kalbines nuostatas, kalbinį elgesį ir tapatybės išsaugojimą. Todėl šis apdovanojimas man yra tikrai reikšmingas – jis įprasmina mano pastangas puoselėti lenkų kalbą ir kultūrą Lietuvoje ir įrodo, kad ši veikla yra svarbi tiek akademiniame, tiek visuomeniniame kontekste“, – pasakoja docentė.

„Apdovanojimų renginio metu buvo pabrėžta, kad tautinės mažumos yra neatsiejama Lietuvos visuomenės dalis. Ši mintis priminė, jog mūsų šalyje labai svarbi pagarba kultūrinei ir kalbinei įvairovei, o rūpinimasis lenkų kalbos ir kultūros išsaugojimu yra reikšmingas ne tik šiai tautinei mažumai, bet ir pačiai Lietuvai. Mano visuomeninė veikla – pavyzdžiui, lenkų kalbos diktantų plačiajai visuomenei rengimas, dalyvavimas taisyklingos kalbos radijo ir televizijos programų kūrime bei savanoriška veikla organizacijoje, besirūpinančioje senųjų Rasų kapinių išsaugojimu – yra įvertinta kaip svarbus indėlis į kultūros paveldo išsaugojimą. Šis apdovanojimas man yra svarbus ne tik asmeniškai – jis parodo, kad visuomeninė veikla ir savanoriškas darbas yra laikomas rūpinimusi neatsiejama Lietuvos ir Lenkijos kultūros bei istorijos dalimi. Man tai liudija, kad istorinės atminties išsaugojimas iš tiesų yra svarbus mūsų šaliai“, – teigia doc. dr. Kinga Geben.

Pasirodė naujas mokslinio žurnalo „Literatūra“ t. 66 (2) numeris, skirtas slavų literatūroms.

Kviečiame susipažinti su šiame numeryje publikuotais Armėnijos, Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos mokslininkų straipsniais. 

Mokslinis žurnalas laisvai prieinamas internete: https://www.zurnalai.vu.lt/literatura/issue/view/2572

Pedagogo užrašai. Tapti ar netapti filologu?

Šių metų spalio 26–27 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete įvyko 7-asis moksleiviams skirtas akademinis savaitgalis – „Lituanistikos akademijos“ rudens sesija. Renginys organizuojamas aktyvių lietuvių filologijos programos studentų: sumanydami veiklas, kviesdami lektorius, patys pristatydami savo darbus siekiame burti lituanistika besidominčių gimnazistų bendruomenę ir paskatinti rinktis šias studijas. Vienas „Lituanistikos akademijos“ tikslų – keisti vis dar pasitaikančius stereotipus apie humanitarus, parodyti moksleiviams filologijos studijų įvairumą ir laukiančias plačias veiklos galimybes. Ar „Lituanistikos akademijai“ pavyksta griauti mitus ir sudominti lietuvių filologijos studijų kryptimi, kalbėjomės su keliais rudens sesijos dalyviais.

Kai kurie „Lituanistikos akademijos“ veikloje dalyvaujate pirmą, kai kurie – ne pirmą kartą. Ką manėte apie filologijos studijas iki dalyvavimo šiame renginyje? Kaip įsivaizdavote filologą ir ką jis daro?

Adrijus P. Prieš ateidamas į „Lituanistikos akademiją“ maniau, kad filologijos studijos iš esmės reikalingos tik kalbų mokytojams rengti. Taip pat, kad toks išsilavinimas pravartus vertėjams ir redaktoriams.

Hubertas S. Iki šio akademinio savaitgalio į filologijos studijas žvelgiau kiek skeptiškai: galvojau, kad jos daugiausia susijusios su kalbos istorija, gramatikos taisyklėmis ir literatūra. Įsivaizdavau filologą skaitantį daug klasikinių tekstų ir analizuojantį kalbos struktūrą. Maniau, kad jo darbas – tirti tekstus ir galbūt versti ar redaguoti.

Olivija B. Iki artimesnės pažinties filologus įsivaizdavau tiriančius tam tikrą kalbą, jos kilmę, gramatiką, fonetiką ir įvairiausius kitus dalykus, susijusius su raidėmis, žodžiais ar jų junginiais, plačiau – kalbotyra. Galbūt filologijos mokslas man kiek siejosi su kalbos istorija ar jos tyrimais, kapstymusi giliau, nei prireikia buityje ar mokykloje.

Olivija Š. Iki „Lituanistikos akademijos“ mano suvokimas apie filologiją bei filologo darbą buvo gana stereotipinis. Galvojau, kad filologai labai daug skaito ir dirba su tekstu. Įsivaizdavau, kad per kiekvieną paskaitą universitete jie mokosi analizuoti kūrinius, suprasti jų sukūrimo kontekstą. Taip pat maniau, kad filologai tobulai išmano kalbą, vartoja ją be klaidų ir taiso kitus.

Rusnė Z. Prieš atvykdama į šį renginį net nežinojau, kad yra tokios studijos. Jeigu ir yra, tai turbūt kokia nors pedagogikos studijų dalis. Maniau, kad filologai – tai labai specifiškos srities istorikai, kurie tiria senus tekstus ir verčia juos iš senų kalbų. Dar maniau, kad filologai nemėgsta žmonių, kurie rašo su klaidomis arba kalba netaisyklingai.

Kai kurie esat užsiminę, kad baigę gimnaziją svarstote rinktis lietuvių filologijos studijas. Kaip jūsų aplinkoje kalbama apie šias studijas? Ar palaikomas noras studijuoti lituanistiką?

Emilė K. Mano mama baigė filologijos studijas ir pasirinko visai kitą karjeros kelią, todėl patarė man geriau nestudijuoti to paties. Ką gi aš veiksiu su ta filologija? Tačiau pasikeitė ne tik mano požiūris į filologiją, bet ir tėvų – galbūt jie iš tikrųjų mato mano potencialą, o gal tik susitaikė su mano „negabumu“ kitiems dalykams. Aišku, tikrai dažnai svarstau, ką vėliau veikčiau gyvenime, jei įstočiau į filologiją. Dar nesu tikra, kad tai mano kelias, bet dalyvauju šioje studentų veikloje, kad pažinčiau save ir pati sužinočiau, ko noriu.

Olivija B. Iš tikrųjų nesu sutikusi daug žmonių, kurie domisi šia sritimi. Esu girdėjusi, kad humanitariniai mokslai neturi daug potencialo, o žmogus, kuris nemoka matematikos, nemoka nieko. Arba: ką tu su tais humanitariniais mokslais ateityje veiksi? Jeigu skirčiau savo aplinką į dvi grupes, tai viena būtų humanitarų, kurie galbūt svarsto apie filologijos studijas, o kita – tų, kurie žvelgia į šią kryptį su šiokia tokia pašaipa ir mano, kad norint gerai uždirbti reikia stoti į matematikos ar informãcinių technologijų studijų programą.

Olivija Š. Dalis mano aplinkos žmonių, išgirdę, kad svarstau studijuoti filologiją, nustebo ir paklausė: jei įstotum į filologiją, tai ką dirbtum baigusi šias studijas? Nemažai žmonių teigia, kad filologo profesija yra neperspektyvi arba neaktuali. Manoma, jog filologą greitai pakeis dirbtinis intelektas ir nebus šios profesijos specialistų poreikio. Ir kad studijuoti kalbą paprasčiausiai nėra įdomu ar reikalinga – juk žmonės kažkaip vartoja ją nestudijavę. Tačiau turiu draugų, kurie studijuoja filologiją ir nėra nusivylę šiomis studijomis. Jie teigia, kad tai yra įdomu ir atveria plačias galimybes. Mano manymu, svariausia priežastis studijuoti filologiją – mokydamasis apie kalbą, jos struktūrą, pokyčius joje, imi mąstyti kitaip. Filologai kitaip suvokia kalbą – ne tik kaip komunikacijos priemonę, bet kaip sistemą. Kalbėdami dažnai nepastebime, kaip kalba kinta, tai vyksta natūraliai. Filologai stebi kalbos pokyčius ir analizuoja jų priežastis. Toks požiūris skatina mąstymo lankstumą ir gilesnį kalbos supratimą.

Ar „Lituanistikos akademija“ pakeitė (papildė) jūsų nuomonę apie filologiją? Ar kas nors nustebino? Kaip dabar apibūdintumėte filologiją ir filologą?

Adrijus P. Akademija padėjo suprasti, kad filologas yra tyrėjas, kuris bendradarbiaudamas su informatikais ar fizikais gali gerinti netgi dirbtinio intelekto kalbą, tirti fonetiką ir tobulinti šnekos sintezę. Tai labai įvairus mokslas, kurio reikšmė visuomenėje dažniausiai nematoma.

Emilė K. Mano suvokimą tikriausiai pakeitė pirmoji vasaros sesija. Nors visada supratau, kad filologijoje nėra viskas taip paprasta, po pirmosios „Lituanistikos akademijos“ likau, švelniai tariant, pasibaisėjusi savo negebėjimu susikaupti ir sutelkti dėmesį. Supratau, kad ne viskas privalo patikti, kad gali būti nuobodu. Svarbiausia, kad pirmasis apsilankymas Filologijos fakultete manęs smarkiai neišgąsdino ir atėjus rudeniui vėl užsiregistravau į „Lituanistikos akademiją“. Vienas dalykas mane iš tikrųjų nustebino: tai kontrastas tarp renginio dalyvių ir jį organizuojančių studentų. Dalis dalyvių per užsiėmimus supranta, kad vis dėlto nenori studijuoti filologijos, o šalia sėdi studentai, mėgstantys pasirinktą dalyką ir gyvenantys juo. Tai labai intriguoja ir skatina leistis į filologijos pasaulį bei jame atrasti tai, ką mato jie.

Hubertas S. Taip, „Lituanistikos akademija“ iš tiesų praplėtė mano suvokimą apie filologiją. Nustebino, kiek daug filologija apima – nuo tekstų analizės iki kalbos filosofijos. Dabar filologiją apibūdinčiau kaip studijas, kurios ne tik analizuoja kalbą ir literatūrą, bet ir atveria platesnes galimybes suprasti visuomenę, istoriją, kultūrą. Filologas, mano akimis, yra tyrėjas, kuris gali analizuoti ir interpretuoti tekstus, tai darydamas atskleisti gilesnius kultūrinius, istorinius, socialinius kontekstus.

Kamilė U. Akademija mane labai sužavėjo. Visada žavėjausi lietuvių kalba ir žmonėmis, kurie sieja savo gyvenimą su ja. Pradedant nuo savo lietuvių kalbos mokytojų, kurios yra labai inteligentiškos, išmintingos, iki pat rašytojų. Lietuvių kalbos mokytoja ir pati svajoju tapti. Nustebino platus dėstytojų žodynas, jis netgi truputį ir išgąsdino… Ši patirtis labai motyvavo dar daugiau skaityti, domėtis ir tobulėti. Man atrodo, kad filologijos studijas pasirinkę žmonės tobulės visą savo gyvenimą, atras vis ką nors naujo. Galbūt neįmanoma tapti visažiniu, bet tokios studijos – puikios durys, kurios atveria visai kitokį žvilgsnį į pasaulį.

„Lituanistikos akademijoje“ iš arčiau pamatėte studentišką gyvenimą, savo kailiu patyrėte, kas yra paskaitos, seminarai, netgi lauko tyrimas – kalbinote vilniečius, ėmėte iš jų interviu. Ar po šios patirties norėtumėte ką nors pakeisti lietuvių kalbos ir literatūros pamokose mokykloje?

Adrijus P. Norėčiau, kad mokykloje atsirastų literatūros kūrinių seminarai, kuriuose galėtume dalyvauti diskusijose, o ne skaitytume sukramtytą medžiagą. Norėčiau, kad būtų mokomasi net ne tik kalbos kultūros, o daugiau dėmesio skiriama lietuvių kalbos raidai, kad mokyklos suole sužinotume apie nebevartojamus vietininkus ir kodėl Mažvydas kreipiasi į mus bralei, o ne broliai.

Hubertas S. Norėčiau, kad pamokose būtų skiriama daugiau dėmesio šiuolaikiniams tekstams ir jų analizei. Be to, galėtų būti daugiau diskusijų apie šiandien aktualias temas, siejant jas su literatūra. Taip pat galėtų būti labiau pabrėžiama, kaip kalba veikia kasdienį mūsų gyvenimą ir formuoja mąstymą, kad mokiniai matytų ir suprastų praktinę naudą.

Kamilė U. Manau, kad lietuvių kalbos ir literatūros pamokų įdomumas priklauso nuo mokytojo. Kurio mokytojo pamokos bus įdomesnės – ar to, kuris griežtas, monotoniškas, nelaimingas ir nesimėgaujantis tuo, ką daro, ar to, kuris motyvuos, pateiks naujos įdomios medžiagos, kuris kupinas entuziazmo ir myli savo darbą? Manau, atsakymas aiškus. Ką tikrai norėčiau pakeisti, tai švietimo sistemą. Manau, jog iš dalies sistema yra kalta, kad nemažai jaunimo į lietuvių kalbos ir literatūros pamokas žiūri atgrasiai. Kalbos, literatūros pamokos gali būti beribės, o yra suspaustos į gana siaurus rėmus, kurie daugumai sunkiai įveikiami.

Olivija Š. Pastebėjau, kad per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas kūrinius dažnai analizuojame paviršutiniškai. Užuot įsiskaitę ir įsigilinę į jų problematiką, analizuojame kelis aspektus, kurių galbūt prireiks per egzaminą. O juk įdomiau būtų pažvelgti į kūrinį iš socialinės, istorinės perspektyvos arba patyrinėti, kaip, pavyzdžiui, personažo veiksmai būtų vertinami šiuolaikinėje visuomenėje. Būtų labai įdomu ir naudinga per lietuvių kalbos pamokas kalbėti apie visuomenės problemas ir susieti jas su analizuojamu kūriniu – tai leistų mokiniams geriau suprasti kūrinio aktualumą. Mokyklos galėtų kviesti dėstytojus iš universitetų, filologus, kad jie papasakotų apie kalbą savo tiriamu aspektu. Taip būtų galima sudominti jaunus žmones filologija.

Radvilė S. Mane ypač sužavėjo VU Dramos teatro nariai ir jų interaktyvi paskaita, per kurią pasirinktus tekstus analizavome apmąstydami potekstę, skaitymo aplinkybes, savo asmeninį santykį su jais. Patys turėjome pajusti ryšį su savo tekstu, suprasti aplinkybes, nuotaiką, mintį, kurią tekstas turėjo perduoti. Mokykloje to nemoko. Visai norėtųsi, kad tokių užsiėmimų būtų literatūros pamokose, nes toks analizavimo būdas, mano nuomone, visai kitaip sujungia tekstą su skaitančiuoju, ir žodžiai bei jais reiškiama mintis gali tūkstantį kartų stipriau atsiskleisti. Lietuvių kalbos pamokose norėtųsi šiek tiek daugiau įvairovės: ne vien mokytis taisykles ir atlikti užduotis, o pamėginti suprasti, iš kur visa tai atsirado.

Išvardykite tris bruožus, kurie, jūsų manymu, yra būtini filologui. Kodėl?

Emilė K. Mano akimis, jų yra tikrai daugiau nei trys – mažiausiai penki, ir tikrai sunku išsirinkti. Neskirstysiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbių. Kaip ir literatūroje svarbus kūrybiškumas, taip jis labai svarbus ir filologui; nemanau, kad vaizduotės neturintis žmogus leistųsi į literatūros pasaulį. Smalsumas – tikriausiai nesmalsiam žmogui greit pabostų domėtis sudėtingu filologijos pasauliu. Na, ir kantrumas. Mano galva, yra tikrai daug sunkių paskaitų ir dalykų filologyne, kurie nelengvai perkandami ir reikalauja kantrybės, todėl kantrumas ir pasiryžimas čia labai padeda.

Olivija B. Valia, analitinis mąstymas ir gebėjimas žvelgti kitu kampu. Tai pirmi bruožai, apie kuriuos pagalvojau. Valia neatsiejama nuo mokymosi ir yra svarbi tobulėjant kiekvienoje srityje. Vieno dalyko tyrimai gali apimti daugybę aspektų, todėl manau, kad žmogus, neturintis valios, nesugebėtų būti filologu. Tam reikalingas ir analitinis mąstymas. O sakydama „žvelgti kitu kampu“, omeny turiu tai, kad humanitariniai mokslai neveikia pagal griežtai surašytas formules ar taisykles. Į tiriamą objektą žvelgiama giliau, iš įvairiausių pusių, kad būtų įmanoma atrasti kuo daugiau.

Radvilė S. Pirma, filologui reikalingas atvirumas naujiems dalykams, kad būtų įmanoma atrasti naujų kalbos tyrimo būdų, kad būtų galima priimti naujus požiūrius į fonetikos, gramatikos ir kitokias taisykles, kad būtų įmanoma jas įvertinti. Taip pat reikia būti smalsiam. Filologui visad reikia naujų žinių. Tai, mano nuomone, yra būtina visose mokslo srityse. O kad sužinotum apie naujus atradimus ir galėtum juos suprasti, reikia būti apsiskaičiusiam.

Rusnė Z. Filologui būtina būti geru oratoriumi. Reikia sugebėti gerai ir drąsiai kalbėti prieš didelę auditoriją, sugebėti užkalbinti praeivius interviu ir juos apklausti, drąsiai perskaityti savo kūrinį prieš kitus žmones. Filologui reikalingas ir meniškumas. Filologija yra neapibrėžtas mokslas, todėl, manau, tiksliuko protui gali būti sunku tai suprasti. Jeigu esi meniškas, lengviau nagrinėti ir kurti tekstus. Taip pat būtina didelė motyvacija mokytis visą gyvenimą. Iš studentų girdėjau, kad gali tekti prisiversti valandų valandas ką nors rašyti. To tikrai nepadarysi be nors mažo lašelio motyvacijos.

Tekstas spausdintas žurnale „Gimtoji kalba“ (2024 m. Nr. 11).