Decane aestimande, prodecanae, profesores sapientes, familiares omnesque collegae carissimi,
Kartą galvojau, kad suprantu visko esmę. Atsiverčiau Elementa Latina ir už raidžių įžvelgiau gelmę. Rodės mačiau, kaip viskas mainosi ir keičias epikūriškam lygmeny, kaip būtis susijungia su niekuo, kaip atsiranda visata, tuomet – galaktikos, planetos ir mes. Atrodė supratau, kodėl ir dėl ko yra viskas, kas yra, ir nėra to, ko nėra. Nes pradžioje buvo žodis.
Žodis ištartas įgavo materiją ir virto knyga. Platonas rašė, jog savyje turime tik pusę sielos, nes kitą dievai atskyrė ir nutrenkė kažkur į pasaulio pakraštį. Todėl praleidžiame visą gyvenimą ieškodami alter ego. Knygos – tai ko turėtume išties ieškoti, nes jose atrandame save ir visus kitus atsakymus.
Knygų išmintis tarsi vanduo sruvena vos prie jų prisilietus. Iš pilnos pažinimo taurės lėtai, raidė po raidės, sruvena į skaitantį. Omnium rerum principia litterae sunt, todėl visko atsakymus galime rasti filologijoj.
Tačiau knyga, kad ir koks nuostabus dalykas bebūtų, tėra įrašas, dar viena atminties forma, priemonė Platono žodžiams neišnykti nebūtin. Laimingi buvo tie, kurie girdėjo juos gyvai, nes jie galėjo klausti, abejoti, prieštarauti. Vykdavo seminaras.
Tokius seminarus turėjome ir mes. Galbūt tai buvo tos akimirkos, kuriomis sukibirkščiuodavo diskusija ir iš auditorijos išeidavome nuo minčių degančiomis galvomis. Bet dažnai, galbūt dažniausiai seminaras gimsta ne auditorijoje, o atsitiktiniame pašnekesyje su kolegomis dėstytojais ir studentais. Tada žodis atsiskleidžia visa savo didybe kaip vienintelis būdas minčiai ištrūkti iš pavienės sąmonės ir akimirką tapti kolektyvine patirtimi.
Toks tikrasis seminaras, kolektyvinė minties kelionė, turbūt yra tai, kas vykdavo Akademijoje. Galbūt Platonas atsitiktinai pasakė viską ir niekas nebepasakys nieko naujo, pasakys tik kitaip, tačiau galimybė patirti minties kelionę – tai galimybė iš naujo išgyventi Platono būklė, naujos protinės patirties džiaugsmas yra tai, už ką turime būti labai dėkingi tiems žmonės, kurie mums pirmieji leido pajusti ir suprasti, kas yra seminaras ir žodžio alchemija.
Žmonėms, kurių širdyse kiekvieną rugsėjo pirmąją aidi „Meilė žodžiui“ ir ne tik dėl skardžiabalsių pirmakursių Gedimino prospekte. Žmonėms, kurie neleido pasiklysti ne tik klaidžiuose koridoriuose, bet ir knygų puslapiuose – savotiškoms ariadnėms, ketverius metus eilutė po eilutės vyniojusioms savo siūlą tam, kad iš čia išeitume atviresni ir kartu mąslesni, kad išeitume klausti ir mokytis, klysti, žavėti, atrasti, įminti visatos ar vieno vienintelio individo mįslę, nes juk visa atsiveria pažinus ieškojimo džiaugsmą. Už tai kuo esame, už tapsmą ir palydą ne tik tuos ketverius metus, bet, nė neabejoju, ir toliau – dėkojame dabar.
Dabar juk viskas prieš akis, tik viskas – žvaigždžių link.
Lauke gali užuosti laikinumu alsuojantį jazminų kvapą, tačiau nosį ir širdį kutena mielesnis – knygos, kompanionės, lydėjusios viso akademinio labirinto metu. Sukorus tokį ilgą ieškojimų kupiną kelią, supranti, kad buvo verta klupti, keltis ir vėl klysti iš naujo siekiant pažinti pasaulį. Ko gero, galvoje dažniau iškildavo epistemologinis „kaip?“ nei ontologinis „kas?“, juk per individualias patirtis suvokiame save ir tai, kas mus supa. O koks gi apima džiaugsmas, kai atrakini literatūrinius klodus ir įmini lingvistines mįsles! Įsižiebia šypsnis veide, kai skaitai, analizuoji ir ieškai atsakymų, nesvarbu, kad galbūt ne visada pavyksta juos rasti. Bet radus, saldus jausmas užlieja širdį ir apima ramybė. Ir nors galbūt kartais norisi retrospektyviai gręžiotis, ir už kampo tyko melancholija, nenusigąsk, giliai įkvėpk ir ženk žingsnį į priekį.
Juk pabaigos yra tik senos naujos pradžios.
Julija Lekavičiūtė
Greta Tikužytė
Andrius Ledas
Tomas Riklius
