2022 m. balandžio mėnesį VU FilF Klasikinės filologijos katedros studentai, dėstytojai ir alumnai dalyvavo pažintinėje ekspedicijoje, kuri šiemet tyrinėjo daugiausiai senovės makedonų kultūrinį palikimą. Klasikinės filologijos magistrantė Vaiva Vasiliauskaitė pasidalijo savo įspūdžiais.
„Balandžio mėnesį, po dvejus metus trukusios pertraukos, vėl vykome į „klasikų kelionę“ – taip vadiname kasmet ar kas porą metų katedros vedėjos Audronės Kučinskienės organizuojamą klasikinės filologijos studentų ir dėstytojų edukacinę išvyką į kraštus, apie kuriuos skaitydami ir rašydami leidžiame dienas. Šįkart lankėme šiaurės Graikiją, Makedonijos karalių kraštą, IV a. iš nedidelės karalystės virtusį didžiąją tuo metu pažinto pasaulio dalį kontroliuojančia imperija. Atvykome pamatyti senųjų Makedonijos sostinių, kuriose Aleksandras Didysis kadaise švęsdavo savo karinius triumfus, o pakeliui aplankėme Kerkyrą, senuosius Acheronto ir Dodonės orakulus, Salonikus, kupinus įdomių bizantiškojo Graikijos laikotarpio fragmentų, Olimpo kalną, stūksantį aukštai virš senųjų miestų griuvėsių.
Kerkyra, kurioje nusileido lėktuvas, pasitiko kvapniu oru ir jūros bangų mūša. Vaikštinėdami siauromis miestelio gatvėmis sužinojome, kad labirintiškas išplanavimas neatsitiktinai primena venecijietišką: XV–XVIII a. Kerkyra buvo vadinama „Venecijos vartais“, iš čia venecijiečiai daugelį metų sėkmingai gynėsi nuo osmanų imperijos. Kerkyros archeologijos muziejuje išvydome ir pribloškiantį Artemidės šventyklos frontoną su Gorgone Medūza – seniausią žinomą skulptūrinį frontoną Graikijoje. Persikėlus į žemyną įspūdį netruko padaryti senųjų Acheronto ir Dodonos orakulų archeologinės vietovės, įsitaisiusios plačiuose saulės nutviekstuose slėniuose. Į Acheronto orakulą žmonės kreipdavosi, norėdami susisiekti su mirusiaisiais. Pasak legendos, prie Acheronto upės buvęs ir nusileidimas į Hado viešpatiją, kurioje keliaudamas į Italiją viešėjo Enėjas. Dodonos orakulas, priešingai, vedė arčiau olimpietiškų aukštumų: pradžioje deivės-motinos Dionės, vėliau Dzeuso ištarmes žyniams čia šnibždėdavo šnarantys ąžuolo lapai. Nors pranašaujančio ąžuolo rasti jau nepavyko, mėlynos kalnų keteros suteikė puikų foną šviesiems buvusio miesto griuvėsiams, žymintiems orakulą supusio miesto klestėjimą.
Antroji kelionės dalis prasidėjo atvykus į Salonikus, miestą, kurį 315 m. pr. Kr. įkūrė Kasandras Makedonas savo žmonos, Aleksandro Didžiojo sesers garbei (todėl tikslus miesto pavadinimas lietuviškai būtų Tesalonikė). Nors iš pirmo žvilgsnio ant jūros krašto įsikūręs miestas pasirodė atitrūkęs nuo praeities, modernus ir triukšmingas, pasivaikščiojus atsiskleidė, kad už kiekvieno posūkio stūkso bizantiškosios Tesalonikės praeities ženklai: įspūdingos bažnyčios ir monumentai, primenantys, kad kadaise čia buvo antroji Bizantijos imperijos sostinė šalia Konstantinopolio. Iš Tesalonikės nesunkiai pasiekėme ir senovės Makedonijos sostines – Aigus, kuriuose įsikūręs muziejus puikavosi valdovų kapais bei senoviniais auksakalystės meno šedevrais, ir Aleksandro Didžiojo gimtinę Pelą, išsiskiriančia milžiniška agora bei puikiai išlikusiomis mozaikomis. Nors tolimesnį kelionės maršrutą sutrukdė Graikijos darbuotojų streikai, dėl kurių nepavyko iš karto aplankyti archeologinės Dijo vietovės, dieną vainikavo kvapą gniaužiantys vaizdai pakilus į dievų buveinę Olimpą – pribloškiantį tiek žvelgiant į ūkanotą kalno viršūnę iš apačios, tiek į žėrinčius tolius nuo jo šlaitų. Galiausiai aplankėme ir Diją, miestą aplink Dzeusui dedikuotą šventyklą. Gali būti, kad būtent čia įvyko Plutarcho aprašytas epizodas, kuriame jaunas Aleksandras Didysis sutramdė savo šešėlio bijojusį žirgą Bukefalą.
Keliaujant po Graikiją nustembi, kad mene ir literatūroje užfiksuota mistinė šalies aura nėra su laiku išblėsusi fikcija: pradedant skardingais kalnais, akytomis salų pakrantėmis, baigiant juodais kiparisais ir gėlių nubarstytomis pievomis, nesunku patikėti, jog tokioje vietoje išties gali vertis urvai į mirusiųjų karalystę ir medžių šlamėjime reikštis kasdieniais pavidalais prisidengę dievai. Savo grožiu ir įvairove šalies gamta buvo nepamainomas fonas mūsų, keliautojų, pasakojimams apie istorinę ir mitologinę lankomų vietų praeitį, padėjo patirtimi geriau suprasti sluoksnius, egzistuojančius už skaitomų tekstų. Buvo nuostabu po dvejų karantino metų vėl atgaivinti puikią klasikų tradiciją, susiformavusią būtent todėl, kad patirtume malonumą sujungdami tekstą ir vaizdą į viena, atrasdami savo asmeninį senojo ir naujojo pasaulio paveikslą.“
Birželio 20 d., pirmadienį, 17 val. K. Donelaičio aud. kviečiame į akademinę diskusiją „Lietuva ir Maskva istorijos kryžkelėse: ką sako mūsų patirtys?“ ir Dariaus Kuolio knygos „Apie Respubliką: iš archyvų ir ambonų“ sutiktuves.