Kodėl Jono vardas, atrodo, kaip buvo populiarus, taip, ko gero, pergyvens dar ne vieną kartą? O kodėl Viktorijos vardas, taip sužibėjęs vienu metu, dabar toli gražu neprasimuša į populiariųjų sąrašus? Gal taip netrukus nutiks ir Mato bei Sofijos vardams? Kas apskritai nulemia vardų madas ir kaip savo vaikus vis tik linkę vadinti lietuviai? Atsakymus į visus šiuos klausimus turi ne vienus metus lietuvių vardus tyrinėjanti Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorė Daiva Sinkevičiūtė. Skaitykite interviu >

Liepos 6 d. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Vokiečių filologijos studentė Kamilė Pavydytė buvo įvertinta LR Prezidento Antano Smetonos stipendija, skirta gabiems jaunuoliams. Mergina šį paskatinimą vadina didele motyvacija toliau mokytis, gilintis ir tirti vokiečių kalbą. Nors Kamilė prisipažįsta, kad vokiečių kalba yra ne vienintelė jos aistra. „Mano hobis nuo seno yra užsienio kalbų mokymasis, jau kelis metus mokausi estų kalbos ir tobulinu italų kalbos žinias, dažnai pradedu mokytis kokią nors naują užsienio kalbą, bet vis grįžtu prie šių dviejų“.

Studijuojate vokiečių filologiją VU Filologijos fakultete. Kas Jus paskatino šalia vokiečių filologijos studijų aktyviai įsitraukti į mokslinius tyrimus – dalyvauti projektuose, skaityti pranešimus studentų konferencijose. Kodėl ši veikla Jums yra svarbi?

Iš tikrųjų įsitraukiau į mokslinę veiklą visai netikėtai – antrame kurse vieno su vokiečių filologija nesusijusio pasirenkamojo dalyko atsiskaitymui parengiau pranešimą apie graikų kilmės žodžius vokiečių kalboje. Po pristatymo sulaukiau kritikos, kad nors pranešimas buvo detalus ir išsamus, jis buvo monotoniškas ir struktūra labiau priminė konferencinę. Šiuos žodžius priėmiau tiesiogiai ir, dėstytojų pastūmėta, nusprendžiau 2020 metais pirmą kartą sudalyvauti Vokiečių filologijos katedros rengiamoje studentų germanistų konferencijoje.

Įstojusi į vokiečių filologijos studijas greitai supratau, kad man labai įdomu analizuoti, bandyti nuo pagrindų suvokti įvairius vokiečių kalbos aspektus, ypač kalbotyros srityje. Anksčiau labai domino ir etimologija, dabar teko susidurti su man nauja ir be galo įdomia elektroninės leksikografijos sritimi. Mokslinė veikla man svarbi dėl to, kad bent kažkiek galiu prisidėti prie šios kalbos tyrimų ar naujų mokslinių įžvalgų.

Kodėl pasirinkote studijuoti Vokiečių filologiją? Kuo šios studijos Jus patraukė?

Vokiečių filologiją pasirinkau studijuoti dėl to, kad mokykloje man sekėsi ir išties domino kalbos – gimtoji lietuvių, taip pat ir anglų, vokiečių. Nors vokiečių kalbą buvau mokykloje pasirinkusi nuo šeštos klasės, ja išties susidomėjau ir pradėjau papildomai savarankiškai plėsti žodyną nuo dešimtos klasės. Paskui pradėjau galvoti, kur galėčiau studijuoti, pasidomėjau Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos studijų programa ir pagalvojau: „Kodėl gi nepabandžius?“ Sudomino ir studijų apraše nurodyti literatūros, kalbotyros seminarai, ir tai, kad buvo galimybė pasirinkti ir nebūtinai su pagrindine studijų kryptimi susijusius pasirenkamuosius dalykus.

Ką Jums asmeniškai reiškia LR Prezidento Antano Smetonos vardinė stipendija ir tai, kad ją laimėjote?

Ši stipendija man yra išties didelis įvertinimas už mano studijų įdirbį. Sužinojusi, jog ją laimėjau, buvau labai maloniai nustebinta. Toks pastebėjimas man yra kaip didelė motyvacija toliau mokytis, domėtis, dirbti ir tirti.

Kur save matote po kelerių metų? Kokie Jūsų studijų ir mokslinės veiklos planai?

Gavus bakalauro diplomą, norėčiau toliau tęsti magistro studijas Vilniaus universitete, matyt, Filologijos fakultete. Nors studijos ir nėra lengvos, jos man yra labai vertingos ir svarbios, studijų dėka augu kaip asmenybė.

Beje, neseniai teko porą mėnesių dirbti vokiečių kalbos mokytoja vienoje mokykloje, o tai man buvo didelis ir džiugus atradimas – niekada negalvojau ir neplanavau, kad kada nors susidursiu su pedagogikos sritimi.

Ką aktyvi studentė ir mokslininkė veikia laisvalaikiu, gal turite kokių nors ypatingų pomėgių?

Mano didžiausias hobis jau nuo seno yra užsienio kalbų mokymasis, jau kelis metus mokausi estų kalbos ir tobulinu italų kalbos žinias, dažnai pradedu mokytis kokią nors kitą užsienio kalbą, bet vis grįžtu prie šių dviejų. Be galo mėgstu keliauti, ragauti įvairių pasaulio virtuvių valgius, neseniai pamėgau ir pati gaminti. Taip pat domiuosi menu ir mėgstu lankytis parodose.

Ko palinkėtumėte savo kolegoms studentams ir tiems jauniems žmonėms, kurie šiuo metu dar tik svarsto, kur stoti?

Palinkėčiau labai gerai įsiklausyti į save ir užduoti sau klausimą – ko AŠ noriu? Reikia sekti savo širdimi ir pomėgiu, nesvarbu, ką sako kiti (dažnai vis girdžiu aplinkoje, kad viena ar kita studijų kryptis yra „neperspektyvi“, „per sunki“, „joje per didelė konkurencija“ ir panašiai). Reikia nepamiršti, kad visa tai darote dėl savęs ir studijos yra indėlis į save kaip žmogų, asmenybę, individą. O gyvenimas, matyt, viską sudėlios į savo vėžes ir galiausiai atsidursite ten, kur turėjote atsidurti, bent aš tuo iš širdies tikiu.

Dr. Erikos Jasionytės-Mikučionienės lectio ultima absolventibus

Mieli absolventai!

Džiaugiuosi galėdama sveikinti Jus, susirinkusius į paskutinę šių mokslo metų paskaitą!

Įprastai savo paskaitose dėstomąją medžiagą sieju su naujesniais savo tyrimais. Šiandien kai kuriuos savo naujesnių tyrimų aspektus susiesiu su palinkėjimais Jums – Vilniaus universiteto absolventams, atviriems bei aktyviems kalbos vartotojams ir individualios kalbėtojo gramatikos kūrėjams. Taigi, labai trumpai pakalbėkime apie kalbėtojo gramatiką ir apie tai, kad iš esmės kalbėtojo gramatika susideda iš mažų bei struktūriškai primityvių dalelių, reikšmingai prisidedančių prie kalbėtojo vaidmens, arba kalbėtojo pozicijos, kūrimo.

Kaip gerai žinote, gramatika – tai žodžių, žodžių junginių ir sakinių sandara, lemianti vienos ar kitos kalbos savitumą. Gramatiniai elementai yra privalomi: mes juos vartojame tam, kad mūsų ištarti sakiniai būtų gramatiški. Vis dėlto XX a. antroje pusėje pradėta akcentuoti, kad vien gramatinės kompetencijos nepakanka, kad kalbos vartojimą sąlygoja vienokia ar kitokia priežastis ar kalbėtojo išsikeltas tikslas. Taip radosi funkcinės kalbõs (kartu ir gramatikos) teorijos, kurios kalbą traktuoja kaip komunikacijos priemonę ir kurių objektas – komunikacinės kalbėtojo kompetencijos, t. y. žinios, reikalingos sėkmingai komunikacijai, taip pat ir kalbėtojo intencijos, kuriomis remiasi pagrindinės kalbos funkcijos. Sekant funkcinėmis teorijomis, teigiama, kad gramatika nėra izoliuota: kalbama apie tiesioginę tarpusavio sąveiką tarp gramatikos ir to, kaip konkrečiõs kalbos vartotojai suvokia, konceptualizuoja pasaulį, tarp gramatikos ir kalbinio konteksto, t. y. diskurso, tarp gramatikos ir diskurso kūrėjų, t. y. pašnekovų, bendriau – tarp gramatikos ir sociumo. Būtent dėl kalbinės minties raidos studijų metu – ir bakalauro, ir ypač magistro studijų lygmeniu – kalbėjote ne tik apie sisteminius gramatikos dalykus, bet ir apie tai, kaip gramatikos reiškiniai bei gramatiniai elementai galėtų būti aprašomi ir aiškinami atsižvelgiant į aktualų kalbos vartojimą, į platesnį – tekstinį, situacinį bei kultūrinį – kontekstą.

Funkcinės gramatikos rėmuose atsiradusioje ir pastaruoju metu populiarėjančioje diskurso gramatikoje kalbėtojo vaidmuo dar labiau sustiprinamas: kalbėtojas sprendžia ne tik, ką sakyti, bet ir kaip pasakyti. Ir gramatika, ir žodynas, kuriais kalbėtojas naudojasi bendraudamas, remiasi jutimine ir pažintine patirtimi, taigi tampa svarbūs socialiniai ir individualūs – individualaus kalbėtojo – gramatikos bei žodyno aspektai. Kalbėtojo gramatikai priklauso ne tik privalomi, pačiõs kalbos sistemos reikalaujami ir nuo kalbėtojo valios nepriklausantys elementai, bet ir neprivalomi, nuo kalbėtojo valios priklausomi, bet, kalbėtojo požiūriu, tam tikroje kalbinėje situacijoje būtini. Keliu ir ginu tezę, kad mums, kalbėtojams, kuriantiems savo gramatiką ir perteikiantiems savo poziciją, itin svarbūs maži, struktūriškai paprasti, iš pirmo žvilgsnio gal net atrodantys ir visai menkaverčiai elementai, lietuvių lingvistikoje įvardijami mažybiniu terminu dalelytės, tokios kaip lietuvių kalbos gal, net, tik, tegu, lai ir daug daug kitų, kurios nėra sakinio propozicinio turinio, atspindinčio realybę, dalis, bet kurios nuspalvina propozicinį turinį įvairiomis spalvomis ir atspalviais.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, iki maždaug XX a. vidurio dalelyčių „reputacija“ nebuvo geriausia: šie maži žodelyčiai lingvistų buvo vertinami kaip perteklinės, bereikšmės kalbos raiškos priemonės, neprisidedančios prie kalbos informatyvumo. Ir tik vėliau „pertekliniai“, „bereikšmiai“ žodeliai pateko į lingvistų akiratį ir iki šių dienų susidomėjimas jais (ypač kalbėtojo kuriamame diskurse) yra itin išaugęs. Kaip tvirtina norvegų kalbininkė Karja Borthen, iš tikrųjų dalelytės yra kur kas geresnės nei jų „reputacija“, ir tai yra daugiau nei vien tik paprasti žodžiai.

Tipiška dalelyčių vartojimo terpė – sakytinės kalbos registrai. Dalelytės sakytiniam diskursui suteikia įvairiopų prasminių atspalvių: apibendrintai tariant, jos signalizuoja kalbėtojo poziciją, ar kalbėtojas yra užtikrintas dėl to, apie ką kalba, ar ne, ar jaučia teigiamas ar neigiamas emocijas, ar klausytojas žino ar bent nujaučia, apie ką kalba kalbėtojas, ir pan. Negana to, vartojant dalelytes, atskleidžiamas kalbėtojo identitetas: vienokios dalelytės gali būti būdingos jauniems, ką tik baigusiems universitetą žmonėms, kitokios – vyresnio amžiaus žmonėms, vienokios – vyrams, kitokios – moterims. Kitaip tariant, dalelytės – svarbi kalbėtojo gramatikos dalis, padedanti formuoti kalbėtojo poziciją.

Remdamasi lietuvių kalbos dalelyčių tyrimais, galiu teigti, kad kalbėtojo vaidmeniui atskleisti svarbios bent kelios dalelyčių grupės, kurios bus aktualios ir Jums, aktyviems kalbėtojo gramatikos kūrėjams. Pirmoji grupė – tokios dalelytės, kurios signalizuoja kalbėtojo požiūrį į realybę, taip pat ir kalbėtojo valią, norus, silpnus ar stiprius pageidavimus, dar kitaip vadinamos modalinėmis dalelytėmis. Vienomis modalinėmis dalelytėmis ką nors tvirtiname (taip) arba neigiame (ne), ko nors klausiame (ar, argi) arba kuo nors abejojame (gal, galbūt), dar kitomis ko nors geidžiame, linkime arba ką nors skatiname (te, tegul, lai). Taigi, mieli absolventai, linkiu nebijoti abejoti, aiškintis, ieškoti ir atrasti. Darydami prielaidas, būkite taktiški ir atsargūs, remkitės tikimybės laipsniais nuo abejonės iki visiško įsitikinimo. Kaip žinote, neretai realybės vertinimas priklauso nuo požiūrio: prireikus keiskite požiūrio poliariškumą iš neigiamo į teigiamą. Jei kas nors atrodys veik ar visiškai neįmanoma, tebūna Jums tai nesunkiai įveikiama.

Antroji grupė – tos dalelytės, kurios paryškina, pastiprina, pabrėžia kalbėtojo žodžių reikšmingumą, emocionalumą, ekspresyvumą, kitaip vadinamos pabrėžiamosiomis, arba stiprinamosiomis, dalelytėmis (tokios kaip gi, net, tik ir pan.). Šias dalelytes vartojame kalbėdami apie ypatingus, išskirtinius ar vienetinius dalykus. Įdomu, kad priklausomai nuo kalbėtojo intencijų, pabrėžiamosios dalelytės gali atlikti ir priešingą – švelninamąją funkciją: pavyzdžiui, į klausimą Ar gali man šį dalyką paaiškinti? galima atsakyti pavartojant dalelytę net: Net nežinau, taip siekiant sušvelninti neigiamą atsakymą, pridengti tikrąją – nežinojimo – poziciją ir būti mandagiems. Taigi, linkiu, kad gyvenime įžvelgtumėte net ir mažiausių dalykų reikšmingumą, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo tik maži pasiekimai, Jūsų pačių ir aplinkinių būtų vertinami kaip net labai dideli ir prasmingi laimėjimai. Kurkite konstruktyvų santykį su pašnekovu, kai reikia, pabrėžkite savo poziciją, o kai reikia – ją sušvelninkite.

Galiausiai svarbios tokios dalelytės, kuriomis kalbėtojas atspindi savo kalbos struktūrą, pokalbio su pašnekovu kūrimo žingsnius: vienomis dalelytėmis pradedame pokalbį (na, tai ir pan.), kitas siejame su pokalbių plėtojimu, t. y. jomis parodome naujos temos įvedimą arba grįžimą prie ankstesnės temos (štai, va ir kt.), tiksliname ankstesnius pasakymus arba ieškome tikslesnio žodžio norėdami ką nors apibūdinti (ten, dabar, šita ir kt.), galiausiai, dar kitomis dalelytėmis užbaigiame, apibendriname pokalbį (pavyzdžiui, dalelytė na ar sudėtinė dalelytė tai va ir pan.). Tad linkiu, kad būtumėte struktūruoti ir nuoseklūs kalbėtojai, saviti individualiosios gramatikos sudedamųjų dalių kūrėjai, kad gyvenime, kaip ir kalboje, mažos detalės bei akimirkos įneštų įvairiabriaunio turinio ir dėliotųsi į darnią visumą.

Na, o dabar, dėdami studijų pabaigos tašką, keliaukite mažais žingsneliais į sėkmingą ateitį – į žvaigždes!

Dr. Giedriaus Tamaševičiaus lectio ultima absolventibus: „Raidė užmuša – dvasia atgaivina“

Brangūs Vilniaus universiteto bakalaurai ir magistrai,

kai dirbi iš namų ir į paskaitas tenka jungtis nuotoliniu būdu, vienas iš svarbesnių klausimų tiek studentui, tiek dėstytojui – ką apsirengti.

Galiu prisipažinti, kad mane per šiuos metus ne kartą gelbėjo mėlynas Fakulteto džemperis. Vieną dieną atidžiau įsižiūrėjau į jį puošiantį mūsų fakulteto herbą, jį matome ir Fakulteto vėliavoje.

Herbo centre – atversta knyga. Ant jos padėtas senovinis raktas, o atverstuose puslapiuose perskaitome lotynišką sentenciją: Littera occidit. Spiritus vivificat. Raidė užmuša – dvasia atgaivina.

Apie sentenciją pakalbėsime šiek tiek vėliau. Pradėkime nuo atverstos knygos ir rakto simbolių – juos neabejotinai galima susieti su daugeliu patirčių, kurių įgijote studijuodami Vilniaus universitete.

Svarbiausia iš jų  – tai atradimų džiaugsmas. Prisiminkime, regis, tokius tolimus pirmuosius studijų metus. Per juos numatyta nemažai įvadinių kursų, pirmą kartą atsiverstų knygų, pilnų naujų sąvokų, teorijų ir idėjų. Kiekvienas šių įvadinių kursų – tai raktas, atrakinantis duris į kokį nors prieangį, už kiekvieno iš jų – įdomiausi lingvistikos, literatūros, vertimo, tarpdisciplininių tyrimų pasauliai.

Per tolesnius studijų metus kiekviena ir kiekvienas išsprendėte ne vieną keblų akademinį galvosūkį, kol atsirinkote, kurį iš tų pasaulių verta pažinti labiausiai.

Su ypatingu raktu galime palyginti ir daugelio per šiuos metus išmoktas kalbas.

Žinau, kad ir dėstytojai kiekvienus baigiamųjų darbų gynimus pasitinka su nuostaba dėl studentų nueito kelio – nuo tarties keblumų ir nerangių dialogų apie laisvalaikį pirmaisiais studijų mėnesiais iki frazeologijos išmanymo, rimtų vertimo iššūkių ir solidžių diskusijų su gimtakalbiais oponentais ginant baigiamuosius darbus.

Žinoma, vien pramokti kalbą, jos gramatiką neužtenka – juk tai tik raktas į kitos šalies visuomenę. Ją pačią reikia perprasti, aptikti esminius kultūrinius kodus, kuriuos būtina išmanyti, į kuriuos referuojama tiek kasdieniuose pokalbiuose, tiek politiniuose debatuose. Neabejoju, kad ir šiuo keliu jūsų nemažai nukeliauta.

Kaip tai yra svarbu, net ir santykiuose tarp tokių vieni kitus gerai pažįstančių kaimynų kaip danai ir švedai, sužinojau neseniai užsukęs į Danijos ambasados Stokholme internetinę svetainę. Čia, skiltyje, skirtoje danų verslininkams, ketinantiems susitikti su partneriais Švedijoje, tiesiai šviesiai sakoma, kad danų humorą, kuris remiasi saviironija ir dažnai yra suprantamas klaidingai, derėtų vartoti laikantis atsargumo. Kitaip tariant, tik nebandykite juokauti svarbių derybų metu, liksit nesuprasti, o juokelius verčiau pasilikite vakarienei.

Kaip kitą kultūrinio išmanymo reikalaujantį pavyzdį norėčiau paminėti skandinavistikos studentams pažįstamą ir Skandinavijos šalyse ypatingu būdu veikiantį garsųjį Jantės įstatymą. Tai dešimt tezių, paimtų iš danų rašytojo Akselio Sandemoses romano „Pabėgėlis suka ratais“. Knygoje šiais įsakymais besivadovaujanti pilka paprastų žmonių  masė užsipuola tuos, kurie neatitinka vidutinybėms priimtinų normų. Pasinaudosiu prieš keletą metų jūsų kolegų danų kalbos studentų atliktu vertimu ir pacituosiu keletą Jantės įsakymų: Nemanyk, kad esi kažkas. Nemanyk, kad mums prilygsti. Nemanyk, kad žinai daugiau už mus. Nemanyk, kad esi daugiau nei mes. Nemanyk, kad esi kam tikęs. Nemanyk, kad gali mus ko nors išmokyti.

Danijoje šį sąrašą pirmą kartą pamačiau dailiai įrėmintą ir pakabintą vienos didelės įmonės vadovo kabinete. Paaiškėjo, kad tai dovana, kurią bendradarbiai jam įteikė drauge su gėlėmis pirmąją darbo dieną.

Jei skandinavų kultūroje tai reiškia tiesiog šmaikštų kolegišką priminimą, kad būdamas vadovu, tu neišpuiktum, neiškeltum savęs virš kitų, kitaip tariant pats nepradėtum taikyti Jantės įsakymų kolegų atžvilgiu.

Akivaizdu, kad kitos kultūros aplinkoje, kurioje vadovų gebėjimas pažvelgti į save su ironija anaiptol nėra pageidaujama kompetencija, tam dailiam rėmeliui ant sienos nebūtų palikta vietos.

Universiteto alumnai jums taip pat paliudytų, kad esminių kultūros kodų išmanymas neabejotinai praturtina kiekvieną ir atveria nemažai karjeros galimybių – jau dabar jums tampant ambasadoriais – tiesa neoficialiais, bet nemažiau svarbiais – atstovaujančiais Lietuvai, pavyzdžiui, Švedijoje, ar Vokietijai, Lenkijai – Lietuvoje.

Galiausiai, nemažiau svarbu ir tai, kad išmokę naudotis kitų kalbų ir kultūrų pažinimo raktu gebate kitomis akimis pamatyti į savo pačių visuomenę, neužsimiršti, kad pasaulis nesiriboja vien mūsų vietine ančių bala. Juk būtent taip garsiojoje Anderseno pasakoje ką tik išsiritusiems ančiukams sakė išmintingoji mama antis.

Na, o dabar sugrįžkime prie mūsų sentencijos: Littera occidit. Spiritus vivificat. Raidė užmuša – dvasia atgaivina.

Nežinau aplinkybių, kuriomis būtent šie žodžiai buvo parinkti Fakuleto herbui, tačiau sunku nepripažinti jų jėgos.

Šių žodžių autorius – I amžiuje gyvenęs Paulius iš Tarso – didysis krikščionybės skleidėjas, dar vadinamas ir tautų apaštalu. Būtent jo kelionės, laiškai ir ypač asmenybė lėmė, kad krikščionybė išplito visame Romos imperijos pasaulyje. Minėtą citatą skaitome Naujajame Testamente, Antrajame laiške Korinto bendruomenei.

Raidė čia nurodo Mozės įstatymą – su Izraelio tauta Dievo sudarytą Senąją Sandorą, o Dvasia – tai Dievo veikimas per Jėzaus Kristaus Naująją Sandorą, atnaujinusią ir pakeitusią Senąją.

Aklą įstatymo raidės laikymąsi Naujajame Testamente reprezentuoja fariziejai. Aiškumo dėlei, trumpai priminsiu bene ryškiausią evangelinį palyginimą – apie fariziejaus ir muitininko maldą. Pirmasis išdidžiai stovi šventyklos priekyje, mėgaujasi savo pasiekimais ir dėkoja Dievui, kad nėra toks, kaip antai tas nusmurgęs muitininkas. O antrasis, susigūžęs kamputyje mušasi į krūtinę, pripažindamas padarytas klaidas ir nepakeldamas galvos tyliai kartoja prašymą pasigailėti.

Pagal įstatymo raidę teisus yra pirmasis, o antrasis – vertas vien pasmerkimo. Tačiau išteisinimo – to atgaivinimo dvasia – sulaukia būtent jis, o ne pasipūtėlis teisuolis.

Raidės laikymasis iki šiol siejamas su priešinimusi naujovėms, kitoniškumo, bet kokio neatitikimo normai smerkimu, slepiantis po gausiais reglamentais ar normomis, lydimu veidmainystės, klastos, manipuliacijų ir dvigubų standartų.

Tuo tarpu kalbant apie elgesį pagal dvasią, tikimasi empatijos, kai su atjauta atsižvelgiama į unikalų kiekvieno žmogaus atvejį, nebijoma koreguoti esamos tvarkos ir atsinaujinti.

Dvasia atgaivina, kai sprendimai priimami vadovaujantis išmintimi, turint kantrybės ir išlaikant ramybę.

Jau artėdamas prie pabaigos, šią temą pratęsiu keliomis mintimis apie humorą. Juk įvairiais laikais būtent juokas suveikdavo kaip puiki gaivinančios dvasios atsvara prieš visu svoriu slegiančios raidės ribotumą. Dar kartą atsigręžkime į danų humoro tradiciją.

Kodėl būtent danų? Tam yra daug priežasčių. Visų čia neišvardinsiu. Tik pasakysiu tai, ką taikliai yra pastebėjęs danų rašytojas Villy Sørensenas, kad humoras graikų kalba (o būtent iš jos yra kilęs šis žodis) reiškia drėgmę.

Kadangi Danijos klimatas yra labai drėgnas, vadinasi, humoristams rastis čia sąlygos yra itin palankios, kaip, beje, ir Lietuvoje.

Viename iš daugelio ironiškų tekstų, parašytų prieš ketvirtį amžiaus vienai humoristinio pobūdžio enciklopedijai,  Sørensenas lygina ironijos ir humoro apraiškas. Čia pasitelksiu keletą šio teksto minčių, iš kurių atpažinsime, kad ironija – artimesnė užmušančiai raidei, o humoras – atgaivinančiai dvasiai:

Kalbėdamas ironiškai žmogus, nepasako tiesiogiai, ką iš tiesų mano, o humoristas – savo nuomonei ypatingos reikšmės nesuteikia.

Jei ironikas aplinkinių atžvilgiu laikosi distancijos ir jaučiasi esąs protingesnis, tai humoristui – pažįstamas žmogaus silpnumas ir trapumas.

Jei ironiją lydi pašaipi visažinio šypsena, tai humorą – nuoširdus juokas.

Mažasis humoras, kurį galima vadinti ir humoro jausmu, – tai tiesiog komiškumo pojūtis.

Tuo tarpu didesniam humorui ne mažiau būdingas ir tragiškumo arba žmogaus tragikomiško ribotumo pojūtis.

Tie, kurie nepripažįsta šio ribotumo, tampa lengvu ironijos grobiu. Kaip antai, višta ir katinas iš pasakos apie Bjaurųjį ančiuką, kurie visada sakė: „Mes ir pasaulis!“ („jie mat manė, kad atstoja pusę pasaulio, ir dar geresniąją“).  

Galiausiai galima sakyti, kad ironija – tai įžvalga į kitų ribotumą, saviironija – į savo paties ribotumą, o humoras – apskritai į žmogaus ribotumą.

Apibendrindamas danų rašytojo žodžius nuo savęs pridursiu baigiamąjį palinkėjimą – svarbiausia atsirinkti, kada ir kuo pasinaudoti. Tikiu, kad per tuos universitete praleistus metus jūs puikiai išmokote ir šio meno. Kitaip tariant, išsinešate ir šį raktą.

O geriausias dalykas iš visų paminėtų – tai prisiminti, kad Universiteto dvasia visuomet atgaivina.

Tesitęsia jūsų augimas! Vivat Academia!

Šių metų birželio 28 d. vykusios Filologijos fakulteto diplomų teikimo ceremonijos metu tradiciškai nuskambėjo absolventų kalbos. Dėl pandeminės situacijos absolventams diplomai buvo teikiami dviem srautais, tad ir kalbos buvo dvi: pirmajame sraute kalbą sakė Lenkų filologijos bakalaurė Karolina Slotvinska, antrajame – Klasikinės filologijos bakalauras Simonas Baliukonis. Abiem absolventams buvo įteikti Magna cum laude diplomai.

Karolinos Slotvinskos žodis:

Gerbiamas Rektoriau, gerbiama Dekane, Prodekane, mieli dėstytojai, studentai, artimieji, svečiai ir visa universiteto bendruomene,

nepaprastai džiaugiuosi galėdama šią iškilmingą dieną tarti sveikinimo (ir padėkos) žodį. Ir nepaprastai džiaugiuosi galėdama jį tarti gyvai! Baigiamuosius darbus apsigynėme virtualiai, tačiau širdis džiaugiasi, kad šiandien galime vienas kitą pamatyti, sutikti, vienas kitam nusišypsoti nebe iš ekranų, o žiūrėdami vienas kitam į akis, kurios juk atskleidžia tikrąjį sielos pasaulį, tikrus jausmus. Praeitais metais netikėtai užklupusi, bet iki šiol užsitęsusi pandemija tikriausiai visus mus privertė iš naujo permąstyti vertybes, bandyti iš naujo suvokti mus supantį pasaulį. Tačiau svarbiausia – tikiu, kad supratome, kokie esame vieningi, kad išties galime įveikti visus iššūkius. Kartu. Ačiū visai bendruomenei už kiekvieną padrąsinimą, ištiestą pagalbos ranką, kad ir virtualią, ačiū visiems dėstytojams ir ypatingai baigiamųjų darbų vadovams už tikrų tikriausią atsidavimą.

Kartu su mokslo kokybe visus šiuos metus (na, beveik visus) nuostabias sąlygas tobulėti kūrė taip pat ypatingai jaučiama neįprasta VU Filologijos fakulteto vietos dvasia, vadinamasis genius loci. Istoriniai kiemeliai, įkvepiančios freskos, paslaptingi koridoriai, kuriuose tiek priklaidžiota, visada mūsų laukiantis, mus pasitinkantis miegalius Filologyno katinas Vincas... Kartą tam tikros čia vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos metu, lydėdama vieną žymią užsienio mokslininkę, visai nenustebau, kai ši, stabtelėjusi prie Šv. Jonų bažnyčios, šiame Didžiajame kieme, svajingai pasakė, kad tai yra vienas gražiausių universitetinių kiemų visame pasaulyje. O mums šiandien būtent šiame bene gražiausiame ir jaukiausiame kieme bus įteiktas ketverių ar dviejų metų malonaus vargo įrodymas.

Tegul šis diplomas – bet ne pats popierius ir vienokia ar kitokia jo spalva, bet būtent tas jausmas, kuris lydės jį atsiimant, būna stipriausias padrąsinimas tikėti savo jėgomis tolesniame kelyje, tegul tai būna motyvacija nesustoti, siekti naujų aukštybių net tik karjeros kelyje, bet ir mūsų, kaip asmenybių, tobulėjime.

Visada tai pabrėžiu ir šiandien to linkiu Jums – iš asmeninio žodyno išsibraukti žodį „neperspektyvu“, kuris, deja, pastaruoju metu yra toks madingas, kai kalbama apie filologijos studijas. Kad ir kaip patetiškai ar gal romantiškai skambėtų, tačiau širdis tikrai žino geriau. Aš tuo visada tikėjau ir tikiu. Tikiu, kad esant norui visada atsiranda ir galimybės. Lietuvoje jų tikrai nemažai, manau, studijos šiame universitete mus tuo įtikino. Ir toliau būkite atviri iššūkiams, nebijokite ieškoti ir vis atrasti. Nesvarbu, ar tolesnėse magistrantūros ar doktorantūros studijose, ar naujame darbe. Nesvarbu, ar tas darbas bus tiesiogiai susijęs su Jūsų baigtomis studijomis, ar – iš pažiūros – ne. Juk kalba yra visur. O mes esame jos puoselėtojai, sergėtojai, mes ją per visus šiuos metus taip prisijaukinome, todėl ir toliau tuo dalinkimės bei skleiskime jos svarbą. Carpe diem! Sėkmės.

Fot.: Joanna Bożerodska

Simono Baliukonio žodis:

Gerbiamas Rektoriau, gerbiama Dekane, miela fakulteto bendruomene, mieli svečiai,

atrodo, kad filologija, nors ir ne vienintelė tokia, yra ypatingai linkusi kreipti ad universitatem. Juk įvairių tekstų studijos čia visai nepastebimai tampa tuo pačiu ir istorijos, kultūros tyrinėjimais, kalbotyros metodai kartais panėši į tiksliųjų mokslų, o esminiai teksto prigimties klausimai yra filosofiniai. Tad ir į mano mintis šiandien skverbiasi ne tiek konkretybės, kiek universitas per se ir jo natura.

Kaip pirmasis literatūros teorijos objektas yra jos objektas, taip ir mūsų pirmoji ir tuo pačiu nuolatinė užduotis yra universiteto pažinimas. Pradėtas tyrinėti prieš ketverius ar šešerius metus, universitetas ilgai netrukus atsiskleidė esantis kur kas sudėtingesnis nei buvo galima numanyti. Mat universitetas yra tam tikra įtampos teritorija, o bandymas suprasti tiek jį, tiek save jame – nuolatinis aukso vidurio ieškojimas.

Įžengęs į universitetą pirmiausia patyriau, kad čia esu kviečiamas ieškoti vidurio kelio tarp individualaus, absoliučiai nesuvaržyto pažinimo bei pasitikėjimo autoritetu. Juk studijų tikslas yra ugdyti savarankišką asmenybę, tačiau stokodama savojo vedlio žinijos ir klausimų pasaulyje siela nesunkiai pasimeta. Šio laviravimo tarp savarankiškumo ir kliovimosi autoriteto patarimais praktinę išraišką kaip tik neseniai patyrėme rašydami baigiamuosius darbus. Tačiau, kolegos ir bičiuliai, argi ne svarbiau yra tai, kaip šis laviravimas keitė mus pačius? Viena vertus, jis įkvėpė kiekvienai asmenybei reikalingo skepsio, kita vertus mokė ne mažiau svarbaus pasitikėjimo bei kūrė asmeninį santykį.

Pastarasis santykis universitete mezgėsi ne tik tarp mokytojo ir mokinio, bet ir tarp kolegų. Tačiau ir čia teko patirti savotišką įtampą tarp individualumo ir bendruomeniškumo. Vieną vertus, be asmeninių kiekvieno bendruomenės nario studijų pati bendruomenė patiria žalą nelyginant kūnas, kai paralyžiuojami jo nariai. Kita vertus, individualūs ieškojimai čia ypatingi tuo, kad klesti būtent dėl kolegiškumo. Puikiai pamename tas vienišas valandas MKIC‘e ar namuose. Tačiau buvimą čia visų pirma simbolizuoja bendraminčių ir kitaminčių diskusijos ištikusios tiek šiuose kiemeliuose, tiek ir prisėdus kavinėje ar bare. Diskusijos, kurios ne tik lydėdavo pertraukas, bet ir netikėtai užsitęsdavo, kai užsidarius bibliotekai išnirdavom po žvaigždėtu Vilniaus dangumi.

Nemažesnių dilemų patirta ir praktiniame studijų lygmenyje. Universitetas per šiuos metus ne kartą pasireiškė galvos skausmu renkantis studijų dalykus ir papildomai dienotvarkėn spraudžiant neoficialius seminarus. Iš pradžių maniau tai esant savotiška pirmųjų kursų liga, kai dar neišryškėjęs studijų profilis lenkia prie pernelyg įvairios dalykų pynės. Tačiau dabar atrodo, kad tai yra šiandienos universitetą nusakanti itin svarbi įtampa tarp horizontalaus ir vertikalaus pažinimo.

Jei nevaržytų laikas, universitetą toliau būtų galima apmąstyti kaip įtampą tarp intelekto ir dorybių ugdymo, tarp laisvės ir disciplinos, tarp autonomiškumo ir įsišaknijimo visuomenėje, galiausiai, tarp savumo ir kitoniškumo. Būtų šaunu, jei baigdami studijas galėtume drąsiai pasakyti atradę, kas gi yra universitetas ir kaip spręsti minėtas įtampas. Deja, svarstymą vainikuoja veikiau sokratiška aporija nei tvirtas atsakymas. Ir net laiko rėmai neverti tapti pasiteisinimu – juk šioms paieškoms turėjome ne vienerius metus.

Vis tik, keli dalykai yra aiškūs. Pirmiausia, šios ir panašios skirtys yra ne priešingi poliai, o veikiau skirtingi aspektai, kuriais žvelgiame į savąjį tyrimo objektą. Antra, universitetas kaip įtampos teritorija yra transformuojanti erdvė. Ši erdvė ir konkrečiai mūsasis fakultetas keičia santykį su žosme, moko naujai matyti tekstą. Bet svarbiausia – keičia mus, bandančiuosius pažinti žosmę. Įžengus čia, jau per pirmuosius semestrus belieka užsisegti saugos diržus idant išlaikytume savastį spartaus kismo aplinkybėmis, o tokio kismo nesant būtina apsidairyti, ar išties supratome, kur atėję.

Dabar norėtųsi užbaigti džiaugsmingai tariant finis coronat opus ir palikti šią erdvę. Dalis mūsų tą ir padarys. Tačiau minėta transformacija ir patirti ieškojimai skatina likti ir tęsti tai, kas pradėta. Tad pasiliekantiems kartu bei nuolat čia esantiems norėčiau palinkėti būtent to – aistringai tirti universiteto prigimtį ir leistis į kismą, kurį teikia logos bei jo pažinimas. O išeinantiems kolegoms linkiu, kad studijų baigimas būtų veikiau formalumas nei atsiskyrimas nuo transformuojančios įtampos teritorijos.

Birželio 27 d. prasidėjo 57-asis tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“, truksiantis iki liepos 11 d. Be gausybės renginių, festivalyje bus įteiktos ir įvairios premijos bei prizai, tarp kurių ir Salomėjos Nėries, Jono Aisčio, Antano Miškinio, Zigmo Gėlės, Dionizo Poškos premijos, taip pat Vilniaus miesto mero premija ir „Poezijos pavasario“ rengėjų premija už geriausią poezijos knygą vaikams. Be premijų, bus įteikti įvairūs prizai – už eseistiką, už lietuvių ir už pasaulio poezijos vertimus, už literatūros sklaidą ir kita.

Birželio 28 d. Rašytojų sąjungos kieme prizas už literatūros sklaidą buvo įteiktas ir Filologijos fakulteto dėstytojai, doc. dr. Audingai Peluritytei-Tikuišienei. Nuoširdžiai sveikiname!

Docentė taip pat dalyvaus ir skaitys pranešimą liepos 8 d. Rašytojų sąjungoje rengiamoje tarptautinėje poetų ir kritikų konferencijoje „Popierinio pasaulio drąsa ir baimė“, kurioje pranešimus skaitys poetai, literatūrologai ir kritikai. Detali festivalio programa >

Sofijos Čiurlionienės premijos laureatu šiemet tapo Vladas Rožėnas, „Intermedialiųjų literatūros studijų“ programos magistras. Premija, įsteigta JAV Vydūno jaunimo fondo, skiriama magistrantams, atliekantiems baigiamųjų darbų tyrimus iš lituanistikos srities, pasižymėjusiems gerais akademiniais pasiekimais ir visuomeniškumu. V. Rožėnas apgynė puikiai įvertintą MA darbą „Kinematografiškumo raiška šiuolaikinėje lietuvių prozoje“, premija pažymėta individuali kūryba ir iniciatyvumas įvairiose srityse.

Prof. Vandos Zaborskaitės premija, skiriama už geriausią magistro darbą iš lietuvių literatūros klasikos, lietuvių (Lietuvos) literatūros istorijos, šiemet įvertinta Justyna Sadovska, „Intermedialiųjų literatūros studijų“ programos magistrė, už baigiamąjį darbą „Atminties naratyvai Stanislovo Moravskio prozoje“. Premiją, įsteigtą prof. V. Zaborskaitės testamentine valia, mecenuoja jos dukra mokytoja lituanistė Virgilija Stonytė.

Sveikiname laureatus!

Premijos bus įteiktos birželio 28 d., pirmadienį, diplomų teikimo ceremonijos metu. Daugiau informacijos apie diplomų teikimus > 

Sveikiname apsigynus baigiamuosius darbus ir sėkmingai baigus studijas Filologijos fakultete! Nepamirškite atsiskaityti su Universitetu ir pasirašyti Diplomų registracijos žurnale. Daugiau informacijos apie tai > 

Šventė vyks dviem srautais skirtingų programų absolventams. Numatoma vieno srauto trukmė – 1,5-2 valandos.

PROGRAMA

I srautas: nuo 10.00 val.

9.15-10.00 – įleidimas.
10.00 – iškilmių pradžia. Į Didįjį kiemą atkeliauja Fakulteto delegacija su vėliava. Giedamas Gaudeamus.
10.05 – Vilniaus universiteto rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko sveikinimo žodis.
10.10 – dekanės sveikinimo žodis.
10.20 – nepaprastojo įgaliotojo Norvegijos ambasadoriaus Lietuvoje Ole Terje Horpestad sveikinimo žodis. 
10.23 – nepaprastosios įgaliotosios Suomijos ambasadorės Lietuvoje Arja Makkonen sveikinimo žodis. 
10.26 – nepaprastosios įgaliotosios Švedijos ambasadorės Lietuvoje Inger Buxton sveikinimo žodis.
10.29 – kalba.lt premijos už geriausią šių metų Anglų filologijos bakalauro baigiamąjį darbą įteikimas.
10.34 – Vandos Zaborskaitės premijos įteikimas.
10.37 – Vydūno jaunimo fondo Sofijos Čiurlionienės premijos įteikimas.
10.40 – absolventų žodis.
10.45 – daktaro Giedriaus Tamaševičiaus lectio ultima absolventibus.
11.00 – įteikiami MAGNA CUM LAUDE ir CUM LAUDE diplomai bei Rektoriaus padėkos ilgamečiams fakultetų darbuotojams.
11.10 – įteikiami diplomai visiems Anglistikos, Anglų filologijos, Dalykinės (teisės) kalbos, Intermedialiųjų literatūros studijų, Literatūros antropologijos ir kultūros, Lenkų filologijos, Semiotikos, Skandinavistikos (danų / norvegų / suomių ir švedų / švedų), Šiaurės Europos kalbų ir kultūrų, Vertimo, Vertimo (raštu / žodžiu) ir Vokiečių filologijos studijų programų absolventams.
11.50 – iškilmių pabaiga.

II srautas: nuo 13.00 val.

12.15-13.00 – įleidimas. 
13.00 – iškilmių pradžia. Į Didįjį kiemą atkeliauja Fakulteto delegacija su vėliava. Giedamas Gaudeamus.
13.05 – Vilniaus universiteto rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko sveikinimo žodis. 
13.10 – dekanės sveikinimo žodis.
13.20 – nepaprastosios įgaliotosios Prancūzijos ambasadorės Lietuvoje Claire Nathalie Marie Lignieres-Counathe sveikinimo žodis.
13.25 – absolventų žodis.
13.30 – daktarės Erikos Jasionytės-Mikučionienės lectio ultima absolventibus.
13.45 – įteikiami MAGNA CUM LAUDE ir CUM LAUDE diplomai bei Rektoriaus padėkos ilgamečiams fakultetų darbuotojams.
13.55 – įteikiami diplomai visiems Anglų ir kitos užsienio kalbos (ispanų / norvegų / prancūzų), Anglų ir rusų kalbų, Ispanų filologijos, Italų filologijos, Kalbotyros (bendrosios / taikomosios / gretinamosios), Klasikinės filologijos, Klasikinių studijų, Lietuvių filologijos, Prancūzų filologijos, Rusistikos (medijų lingvistikos), Rusų filologijos studijų programų absolventams.
14.35 – iškilmių pabaiga.

*Atkreipiame dėmesį, kad nors studijų programos teikimų programoje yra išvardytos ABC tvarka, renginio metu absolventai diplomus gaus kitokia tvarka.

Renginys bus fotografuojamas bei transliuojamas, todėl visi norintys, bet negalintys dalyvauti, šventę galės stebėti internetu – transliaciją bus galima rasti tiek oficialioje Vilniaus universiteto, tiek Filologijos fakulteto Facebook paskyrose.

Norėtume surengti jums kuo labiau tradicinę šventę, tačiau dėl COVID-19 situacijos esame priversti laikytis šiokių tokių apribojimų: dėl visų dalyvių saugumo į renginį kiekvienas absolventas gali atsivesti DU (2) lydinčiuosius. Lydintysis į renginį be absolvento patekti negalės, tad prašome ateiti kartu.

Visi kiti, norintys pasveikinti absolventus, tai padaryti galės Fakulteto prieigose ir įvairiuose kiemeliuose, kai studentai po teikimų išeis į M. K. Sarbievijaus kiemelį.

Kaukės renginio metu, pagal šiuo metu galiojančias taisykles, privalomos. Absolventai ir svečiai renginio metu turės užimti sėdimas vietas. Jeigu taisyklės keisis, informuosime. 
Atsiimant diplomą, rankos nespaudžiamos.

Šventė vyks VU Didžiajame kieme šalia Šv. Jonų bažnyčios.  

• ĮEITI bus galima TIK pro vartus iš Šv. Jono g. pusės (Šv. Jono g. 12), kiti įėjimai bus uždaryti, prie jų budės apsaugos darbuotojai. 
• IŠEITI bus galima tik per M. K. Sarbievijaus kiemelį.

Labai prašome nevėluoti (bet ir neatvykti anksčiau nei 45 min.!), šventei prasidėjus vartai bus uždaryti, ir visi pavėlavusieji patekti negalės.

Taip pat primename, kad mantijos nėra mūsų Universiteto tradicija. Daug gražiau atrodytumėte pasipuošę universitetinėmis kepuraitėmis ar net tautiniais drabužiais. Rekomenduojamas aprangos kodas – oficialus. 

P. S. Prie įėjimo budintys darbuotojai ir savanoriai turės teisę paprašyti jūsų pasimatuoti temperatūrą, jeigu jiems kils įtarimų dėl asmens sveikatos būklės. Apsaugos darbuotojai turi teisę neįleisti žmonių, kurie atrodys sergantys.

Renginys vyks atviroje erdvėje, todėl rekomenduojame pasirūpinti atitinkama apranga ir apsauga nuo saulės ar skėčiais nuo lietaus.