Naujienos

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos 2019 m. lapkričio 29 d. posėdžio darbotvarkė (projektas)

Posėdis vyksta Jono Balkevičiaus auditorijoje, pradžia – 11 val., posėdžio trukmė 90 min.

Bernardo Brazdžionio vardinės stipendijos skyrimas Lietuvių filologijos III k. studentei Paulai Urbonaitei. 

Daktaro diplomo įteikimas dr. Veronikai Girininkaitei. 

1. Posėdžio darbotvarkės tvirtinimas (prof. dr. Jurgis Pakerys, 2 min.).
2. Praėjusio posėdžio protokolo tvirtinimas ( dr. Jurgis Pakerys, 3 min.).
3. Dėl 2020 m. mokslo temų aprobavimo (pristato prof. dr. Inesa Šeškauskienė, 15 min.).
4. Naujų studijų programų variantų tvirtinimas (prodekanė doc. dr. Diana Šileikaitė-Kaishauri, doc. dr. Linara Batkuvienė,5 min.).
5. SPK ataskaita už studijų programų vykdymą 2018‒2019 m.m. (prodekanė doc. dr. Diana Šileikaitė-Kaishauri, doc. dr. Linara Batkuvienė 20 min.).
6. 2020 m. priėmimo į pirmosios ir antrosios pakopos studijas planas (prodekanė doc.  Diana Šileikaitė-Kaishauri, 5 min.).
7. Dėl konkurso profesoriaus pareigoms užimti (prof. dr. Inesa Šeškauskienė, 10 min.).
8. Dėl kūrybinių atostogų prašymų (prof. dr. Paulius Subačius, dr. Daumantas Katinas, dr. Dovilė Keršienė, dr. Regina Jakubėnas, 10 min.).
9. Dėl leidinio tvirtinimo spaudai (doc. dr. Birutė Kabašinskaitė, 5 min.).
10. Dėl Sakartvelo vardo suteikimo 109 aud.(dekanė prof. dr. Inesa Šeškauskienė, 3 min.).
11. Dėl Mokslo kolegijos sudėties papildymo (pristato prof. dr. Nijolė Maskaliūnienė, 10 min.).
12. Dėl kandidato 2019 m. jaunųjų mokslininkų ir doktorantų geriausių mokslinių darbų konkursui (2 min.).
13. Kiti klausimai.

Šių metų lapkričio 5 d. netekome nuoširdžios kolegės iš Miunsterio universiteto, Vilniaus universiteto garbės daktarės, buvusios Miunsterio Vestfalijos Vilhelmo universiteto rektorės ir „Baltikum“ fondo steigėjos prof. dr. M. Wasnos. 

Maria Wasna gimė buvusios Rytų Prūsijos teritorijoje, Tilžėje. Baigusi psichologijos, sociologijos, filosofijos ir pedagogikos studijas Miunsterio ir Bochumo universitetuose, 1968 metais apgynė vaikų pedagogikos srities disertaciją ir po kelerių metų tapo Vestfalijos Lipės miesto Pedagoginės aukštosios mokyklos Pedagoginės psichologijos katedros profesore, o nuo 1980 m. – Miunsterio universiteto mokslininke. 1990 m. gegužės 31 d. Miunsterio universiteto konvento balsų dauguma ji buvo išrinkta Miunsterio universiteto rektore – pirmąja universiteto rektore moterimi Vokietijoje. Tai itin svarbus įvykis visos Vokietijos akademinės bendruomenės istorijoje.

Atkūrus Baltijos valstybių nepriklausomybę M. Wasna dėjo didžiules pastangas, kad užmegztų mokslinius ryšius su mūsų regiono universitetais. Taip pat jos iniciatyva Miunsterio universitete buvo įsteigtas tarpdalykinis Baltijos studijų institutas ir „Baltikum“ fondas. 

„Baltikum“ fondas įkurtas 1993 metais. Jo tikslas buvo remti gabiausius Baltijos šalių studentus ir jaunuosius mokslininkus. Fondo narių ir draugų įnašai bei aukos leido per 15 jo veiklos metų premijomis apdovanoti gabiausius Vilniaus, Rygos ir Tartu universitetų studentus už geriausius magistro ir daktaro darbus. Fondo laureatais tapo daug Vilniaus universiteto Filologijos, Filosofijos, Komunikacijos, Medicinos ir kitų fakultetų bei TSPMI studentų.

Profesorės M. Wasnos veikla buvo įvertinta aukštais apdovanojimais: Latvijos valstybinis universitetas Rygoje ir Vilniaus universitetas suteikė jai garbės daktarės vardą, o Tartu universitetas – garbės narės vardą. 2004 m. jai įteiktas aukščiausias Lietuvos Respublikos apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius (Nr. 365).

Nepaisydama itin didelio užimtumo ir akademinių įsipareigojimų, M. Wasna daug dėmesio skyrė Baltijos regionui, bendradarbiavimui su jo universitetais ir žmonėmis. Ji visada džiaugėsi viešnage Vilniuje. Pirmą kartą į VU ji atvyko 1993 metais ir pasijuto labai įsipareigojusi šiai aukštajai mokyklai. „Labai svarbu puoselėti visuomenės vertybes ir, kaip sako vokiečiai, matyti toliau savo nosies, palaikyti draugiškus ryšius“, – anuomet sakė ji.

Šviesus M. Wasnos atminimas ilgai išliks visų ją pažinojusiųjų atmintyje, jos darbuose ir Vilniaus universiteto istorijos puslapiuose.

Vilniaus universiteto bendruomenė

• - 10 komandų iš įvairių VU fakultetų
  - 5 teisėjai, skirtingų sričių ekspertai
  - 5 debatų temos

Renginio ambasadorė – Fakulteto dekanė prof. dr. Inesa Šeškauskienė. Renginys vyks anglų kalba. Renginio tikslas – aktyvaus mokymo metodo (debatų) taikymo praktinis pristatymas Universiteto viešajame renginyje. 

Lapkričio 19 d. Vilniaus universiteto senato nutarimu profesoriaus emerito vardo statusas buvo suteiktas Fakulteto profesoriams Bonifacui Stundžiai ir Arūnui Sverdiolui. Taip pat šio vardo statusas buvo suteiktas Universiteto profesoriams Valerijui Smilgevičiui, Vaclovui Lakiui ir Eugenijui Butkui.

Lapkričio 14 d. Lietuvos mokslų akademijos įkurta LMA Jaunoji akademija pasipildė naujais nariais. Humanitarinių ir socialinių mokslų srityje nariu tapo Baltistikos katedros doc. dr. Vytautas Rinkevičius.

Jaunosios akademijos nariai yra mokslininkai, pasiekę reikšmingų mokslinių tyrimų rezultatų ir aktyviai dirbantys profesinėje srityje, kuriems doktorantūros laipsnis buvo suteiktas ne anksčiau kaip prieš dešimt metų, o rinkimų dieną yra 40 metų ar jaunesni. Kiekvienais metais dešimt narių renkami ketverių metų kadencijai, todėl bendras Lietuvos mokslų akademijos Jaunųjų akademijos narių skaičius turi pasiekti 40 asmenų skaičių.

Š. m. rugsėjo 10 d. buvo paskelbti LMA Jaunosios akademijos naujų narių rinkimai. Gauta 31 paraiška, iš jų humanitarinių ir socialinių mokslų srityse – 7 paraiškos, fizinių mokslų – 3, biomedicinos mokslų – 6, žemės ūkio mokslų – 8, technikos mokslų – 7. LMA mokslų skyriuose patikrinus kandidatų pateiktus dokumentus, nutarta pritarti visų kandidatų į LMA Jaunosios akademijos narius sąrašui. Vėliau LMA mokslų skyriuose buvo išklausyti pretendentų prisistatymai, vyko kandidatų aptarimai, diskusijos ir rinkimai į LMA Jaunosios akademijos narius.

Lapkričio 28–29 d. Fakulteto bendruomenė kviečiama į tarptautinį mokslinį seminarą „Senųjų lietuviškų tekstų rengimas mokslo tyrimams“, subursiantį ne tik senųjų lietuviškų tekstų rengėjus ir tyrėjus, bet ir visus besidominčius tekstų skaitmeninimu.

Mokslinį seminarą sudarys dvi dalys:

           9.00–12.40  Moksliniai pranešimai (107 auditorija)  

           14.00–17.30  Kūrybinės dirbtuvės  (A4 auditorija)

Smulkesnė programa > 

Renginio tezės >

Mokslinius pranešimus skaitys ir tekstų skaitmeninimo patirtimi dalinsis pranešėjai iš Lietuvos, Vokietijos, Latvijos, Rusijos ir Lenkijos, o kūrybines dirbtuves ves programuotojas dr. Wolf-Dieter Syring, turintis ilgametę Šventojo Rašto tekstų skaitmeninimo patirtį, ir informacinių technologijų bakalauras Ignas Rudaitis, besidomintis kompiuterinės lingvistikos tyrimais. 

Renginys atviras visiems, tačiau norintiems dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse BŪTINA registracija adresu (nurodant vardą, pavardę ir ar reikalingas kompiuteris (galima turėti savo)).

Renginio plakatas >

Kūrybinių dirbtuvių plakatas >

Kūrybinių dirbtuvių aprašas >

Renginio kalbos: lietuvių, anglų ir vokiečių

Renginį organizuoja: Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas

Renginį remia: Valstybinė lietuvių kalbos komisija

Lapkričio 20 d., trečiadienį, 15.00 val. 116 aud. Fakulteto bendruomenė kviečiama į doc. dr. Daliaus Jarmalavičiaus seminarą Vokiečių kalbos daiktavardžio dūriniai XVII a. rankraštiniuose dvikalbiuose baltų kalbų žodynuose.

Seminare bus pristatomi tyrimo duomenys rinkti iš XVII a. dvikalbių baltų kalbų rankraštinių žodynų. Iš pradžių bus aptariami tyrimo šaltiniai, apžvelgiami vokiečių kalbos daiktavardžio dūrinių dėmenų jungimo ypatumai bei kompozitų struktūriniai tipai. Po to bus pateikiami tyrimo duomenys, išryškinantys šaltiniuose užfiksuotų dūrinių modelių darybos dažnumą. Taip pat bus kalbama apie žodynų vokiškosios dalies dūrinių darybinius atitikmenis lietuvių ir latvių kalbose. Kodėl dūrinių tyrimams pasitelkti rankraštiniai žodynai? Kuo tokie tyrimai pasitarnautų baltistikai ir germanistikai? Į šiuos ir kitus klausimus bus pabandyta atsakyti šio seminaro metu.

Lapkričio 13 d., trečiadienį, Vilniaus universiteto Filologijos fakultete po renovacijos buvo atidaryta Estų kalbos auditorija, kuri buvo įrengta su privačių Estijos kompanijų finansine pagalba. Kaip pasakojo rektorius Artūras Žukauskas, Universitetas didžiuojasi turėdamas galimybę dėstyti estų kalbą. Jos dėstymas yra labai svarbus, nes padeda vystyti abiejų nedidelių šalių kultūrą.

Pasak Universiteto estų kalbos dėstytojos Eve Raeste, Universiteto parama mokant estų kalbą per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo labai aukšta. Apskritai ši kalba, nors ir nėra tarp populiariausių, susilaukia stabilaus studentų dėmesio – kalbėti estiškai studentai mokosi jau 28 metus. Kiekvienais metais studentų skaičius šiek tiek skiriasi, tačiau įprastai kursą sudaro apie 15 studentų.

Universiteto rektorius taip pat išreiškė tikėjimą, kad ateityje pavyks išplėsti estų kalbos dėstymą, bei kad ne tik Lietuvos studentai, bet ir užsienio studentai, studijuojantys Vilniaus universitete, išmoks estų kalbą.

Estijos televizijos reportažas apie auditorijos atidarymą >

In memoriam prof. Vitas Areška (1927 01 06–2019 11 05)

Kitoks ir lituanistas, kitoks, ne iš VDU ir ne iš VU, baigęs Vilniaus Pedagoginį institutą, Maskvos M. Gorkio pasaulinės literatūros aspirantas (doktorantas). Pedagoginiame institute keliolika metų dėstęs, katedros vedėjas, fakulteto dekanas. Nuo 1971 m. Vilniaus universitete, Lietuvių literatūros katedroje, jos vedėjas. Į jokias aukštesnes pareigas nesutiko būti skiriamas. Buvo kviečiamas dar Jurgio Lebedžio, kai reikėjo „stiprinti katedrą“. Vito Areškos tas nežeidė – sutiko, kad yra „tinkamas kadras“, toks ir jautėsi. Lebedžio mirtis galbūt prisidėjo prie teigiamo sprendimo – prisiimti atsakomybę už Vilniaus universiteto katedrą. Prisiminęs juokdavosi, kad Lebedys bandęs jį vilioti didesniu atlyginimu, buvęs tikras, kad universitetas aukščiau už pedagoginį. Katedros autoritetingesni žmonės (Petronėlė Česnulevičiūtė, Donatas Sauka, Juozas Girdzijauskas) žinojo, kad Vitu Areška galima pasikliauti. Tikriausiai – iš Aldonos Vaitiekūnienės. Iš tų humanitarų, kurie galvojo, kad privalo elgtis pagal aplinkybes, daryti kas įmanoma. Bet ir šiuo požiūriu Vitas Areška buvo kitoks – iš prigimties stipraus, netgi azartiško būdo, nelinkęs pralaimėti, būti nustumtas, įsitikinęs, kad bet kuriuo atveju žmogus iš gyvenimo turi atsiimti savo dalį. Ir universitete išsiskyrė savo išvaizda – visada gerai, netgi elegantiškai apsirengęs, dailiu kostiumu, brangiu kaklaraiščiu, išvaizdžiais batais. Katedroje per pertraukas būdavo geriama kava, koks sumuštinėlis, pyragėlis. Mandagiai atsisakydavo – valgąs namie, žmona rūpinasi, ir kavą, gerą ir stiprią, geriąs namie iš ryto. Aprūpinta šeima. Geras butas Žvėryne. Kartais prasitardavo ką apie dukras, vėliau apie anūką Emilį, dėjo į jį vilčių. Bet labai santūriai, jo namai buvo už katedros dėmesio ribų. Esame buvę sode, Antakalnio gale, Nemenčinės linkui, pušyne. Viskas buvo jo paties rankomis padaryta. Stipriai, patikimai. Buvo patikimas – visi tą jautėm. Daug ką prisiėmė sau – ir ideologinius priekaištus; „pasiaiškinau“ – patikimesniems reziumuodavo. Buvo griežtai apsisprendęs, kad turiu likti katedroje, reikalavo, kad paklusčiau reikalavimams, kurie man buvo keliami. Bet niekad nebandė kaip nors pakreipti mano interesų, juolab neturėjo priekaištų Donatui Saukai, Juozui Girdzijauskui ar Marcelijui Martinaičiui, gal net pripažino jų išskirtinumą. Donatas Sauka, vedėjo remiamas, tapo profesorium 1983 m., jis pats tik 1987-aisiais. Tikriausiai jautė, kad autoritetingesni katedros žmonės negalėtų pritarti jo mintims, likusioms ir 1984 m. Salomėjos tritomio, parengto kalinio ir tremtinio Viktoro Aleknos, daug ką praskleidusio, įvade: Salomėjos Nėries likimas yra laimingas ir istoriškai prasmingas; poema „Bolševiko kelias“ yra meniškiausias to laikotarpio kūrinys... Svarbiau atrodė, kad tritomis, kad ir apkarpytas, išeitų, kad sudarytojas būtų Viktoras Alekna... Gal tik Donatas Sauka irsuprato, ką iš tiesų daro Vitas Areška, kam naudoja savo partinį autoritetą, sukauptą nemažą laiko tarpą dirbant „partinį darbą“ (išrašiau iš autobiografijos tą „partinį darbą“ ir pagalvojau – kaip keistai skamba, kaip beprasmiškai šiandien atrodo ir tie „užstojimai“ , ir tos „užuovėjos“, vedėjo teiktos ir neramesnėms studentų galvoms...). Bet ar tikrai beprasmiškai?

Žmogus, kuris neturėjo pavydo, nelenktyniavo, nesileido į intrigas. Azartiškas, sangviniškas būdas galėjo pastūmėti į kokią riziką, bet įgimtas padorumas grąžindavo atgal. Mokėjo nusijuokti ir pasijuokti – ir iš savęs. Nedramatizavo nei gyvenimo, nei literatūros. Nebuvo linkęs ir lyrikoje ieškoti giluminių dalykų. Nesmulkino ir teksto analizės. Jo kritinio mąstymo potėpiai platūs, ryškūs, apibendrinti. Už literatūros tekstų specifiką svarbesni jam liko gyvenimo tekstai. Ypač socialiniai. Socializmo ideologija jam buvo priimtina ir dėl rupios gyvenimo patirties – po tėvo mirties nebegalėjo mokytis, karo metai dar paauglį (gimęs 1927 m.) prispaudė prie žemės. Turėjo gają ir stiprią motinos pusės giminę – šmaikštuolių, artistų. Azartininkų. Motina išgyveno kone šimtą metų; nemačiau savo motinos nusiminusios, – sakydavo. Pasakojimai apie dėdes (aukštaičiai Malalos), kad ir santūriau, bet atskleisti ir memuarų knygoje Kumelė vardu Emilija (2007), keldavo linksmą susidomėjimą. 

Literatūros kritikas, pats stebėjęsis – kodėl literatūra? Juk buvęs gal net labiau linkęs į tiksliuosius mokslus, į konkrečią gyvenimo veiklą. Literatūra tiesiog įtraukė, maždaug nuo 1971 m., kai rekomenduotas Eugenijaus Matuzevičiaus, buvo priimtas į Rašytojų sąjungą, buvo vienas aktyviausių kritikų, kasmet paskelbdavo maždaug po penkiolika straipsnių ir recenzijų. Pirmoji knyga Tradicija ir ieškojimai (1973). Svarbiausia laikytina monografija Lietuvių tarybinė lyrika (1983), apimanti maždaug keturis dešimtmečius (1940–1981). Siekiama kalbėti ir literatūros mokslo sąvokomis, pirmą kartą pateikiamas lyrikos žanrinės bei tipologinęs klasifikacijos bandymas. Yra parašęs mokyklai skirtų biografinių apybraižų, bet šiandien jose jau maža gyvybės. 

Tad kas lieka, kur vieta žmogaus, turėjusio gyvą kritiko nervą, būdą, atitinkantį kritiko pašaukimą: dalyvauti, vertinti, spręsti? Du dešimtmečius Vitas Areška buvo pačiame viešojo nelaisvos šalies literatūros gyvenimo sukūryje. Patyrė jo įtampas. Veikė skatinančiai, labiau gynybiškai negu puldamas. Vytauto Kubiliaus ir Vito Areškos paralelės galėtų daug ką paaiškinti tame jau į praeitį grimztančiame gyvenime. Vienmečiai, kilę iš to paties Rokiškio krašto. Nelengvų socialinių patirčių. Ir skirtingų, gal net priešingų literatūrinių laikysenų bei principų. 1972 m. ruduo – V. Kubiliaus įrašas dienoraštyje, kad perskaitęs Nemune Vito Areškos straipsnį (turbūt kalbama apie straipsnį „Duona ar grožis?“). Tai – po V. Kubiliaus „Talento mįslių“. V. Areškos tezė – visuomeninis būtinumas, o ne vidinis būtinumas lemia kūrybą. Taip, perskyra, ir ji buvo veiksminga. Sustabdyta V. Kubiliaus disertacija. V. Areška buvo recenzentas. Savo nuomonės neišsigina, jis ir šiandien Kubiliaus disertaciją rekomenduotų, „nes darbas rimtas“, – cituoja V. Kubilius.

Ne, neišsigina, neatsitraukia. Bet pernelyg rimtai, juolab dramatiškai ir nežiūri. Kiekvienas turi žiūrėti ir visuomenės, ir savo interesų. Kodėl tarp lituanistų tiek paniurusių, nelaimingų, negalinčių, nepajėgiančių. Jei nemoki vinies įkalti, tai ką tu moki? Jei jau pradėjai rašyti disertaciją, tai nekomplikuok jos be pabaigos, o pabaik. Pabaik ir imkis kito darbo. Jei silpnas, tai visurs silpnas. Ir lituanistikoje. 

Auditorijose Vitas Areška buvo gyvas, kartais provokuojantis, žaismingas. Jautė su auditorija kontaktą, ieškojo būdų, kaip jį palaikyti. Išliko studentų atmintyje – ir ne tiek filologine išmintim, kiek filologiniu gyvastingumu. Paskaita be kančios ir savigraužos. 

Kitoks. Kitoks lituanistas. Iš esmės tikras, kad gali pasakyti ir apie Salomėją Nėrį, ir apie Eduardą Mieželaitį, ir apie Teofilį Tilvytį tai, ką galima pasakyti, ką pats laiko reikalinga pasakyti. Kad didelių paslapčių nei gyvenime, nei kūryboje nėra. Be savigraužos, kad nepasakė to ar dar ko. Pasakys kitą kartą. Arba kitas pasakys. Lituanistika yra. Turi būti. Tą žinojo iš patirties, jautėsi pasišauktas. Nuo arklo. Pedagogas, su kuriuo nesunku. Jei tik dirbsi pats. Niekam neparodęs, kad yra viršesnis. Kad Vedėjas. Kitoks.

Kitoks ir atsisveikinimas su Vitu Areška. Kitaip nei įprasta. Ne prie karsto ar urnos. Ne prie kapo duobės. Tik baltame popieriaus lape juodomis raidėmis, bėgančiomis prieš akis ir skubrioje, sunkiai įskaitomoje Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjo rašysenoje. Dvidešimt metų (1971–1991) ta beveik neįskaitoma rašysena buvo rašomi katedros „planai“, „ataskaitos“, „pasiaiškinimai“, paliekant kuo didesnius tarpus gyvajam gyvenimui. 

Ačiū, Vedėjau, nors jau ir visai mažai belikę tų, kuriems šis kreipinys buvo įprastas, savas, toks nei per didelis, nei per mažas – kaip tik. 

Viktorija Daujotytė 

Lapkričio 11 d., Lenkijos nepriklausomybės dienos proga, Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda keliolikai Lietuvos piliečių skyrė aukštus valstybinius apdovanojimus – Auksinius Kryžius – už nuopelnus plėtojant lenkų kalbą ir kultūrą, veiklą Lietuvos lenkų bendruomenės labui.

Tarp apdovanotųjų – ir VU Polonistikos centro dėstytojai: dr. Teresa Dalecka, doc. dr. Irena Fedorovič, doc. dr. Kinga Geben, dr. Regina Jakubėnas, doc. dr. Viktorija Ušinskienė. 

Vykusios iškilmės tapo apdovanojimų tęsiniu. Reikšmingiausias – ordinas „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Komandoro kryžius su žvaigžde – po mirties buvo skirtas vienam iš Vilniaus universiteto Polonistikos centro įkūrėjų profesoriui Algiui Kalėdai šių metų sausio mėnesį. Prieš metus aukštus valstybinius apdovanojimus gavo doc. dr. Miroslav Davlevič ir prof. dr. Kristina Rutkovska.

Lapkričio 11–12 d. vyksta antrasis rinkimų į Vilniaus universiteto (VU) Tarybą turas, kuriame renkami Universiteto Tarybos nariai šešiose srityse. Dar trijose srityse nugalėtojai išaiškėjo jau pirmajame rinkimų ture. Visa informacija apie pirmojo turo rezultatus > 

Pakartotinai balsuoti Fakulteto bendruomenė kviečiama 105 aud. nuo 9.00 iki 15.00 val.

Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, 18 val. Rašytojų menėje Fakulteto bendruomenė kviečiama į jau 6-ąjį kartą vyksiantį Kalbų vakarą.

Amerikiečių rašytojas, filosofas R. V. Emersonas kartą kalbą sulygino su miesto statyba, sakydamas, jog kalba – tai miestas, kurio statybai kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį. Tad šiais metais studentai, dėstytojai ir alumni iš visos Vilniaus universiteto bendruomenės kviečiami statyti miestą: pa(si)kalbėti, kaip bendrauja skirtingų specialybių atstovai ir ar visuomet jiems pavyksta susišnekėti.

Preliminari renginio trukmė – 2 val. Renginio metu numatoma pertrauka.

Lapkričio 7 d., ketvirtadienį, 12.30–13.00 val. Rašytojų menėje ARKSI Italų kalbotyros ir literatūros katedra Fakulteto bendruomenę kviečia į italų gitaristų dueto Oscar Bauer ir Andrea Lupi akustinį koncertą Spuntino musicale fingerstyle.

15.00 val. 115 aud. atlikėjai taip pat skaitys paskaitą Blues, folk e fingerpicking: contenuti culturali ed emotivi italiani in generi internazionali. Paskaita vyks italų kalba. Rekomenduojamas italų kalbos lygis – A2.

Lapkričio 8 d., penktadienį, 11.00 val. K. Donelaičio aud. Oscar Bauer ir Andrea Lupi italų kalba ves užsiėmimą:

• a) cantare la voce: respirazione, emissione, interpretazione nei ruoli di cantante e attore;
• b) la gestione del palco e della performance: equilibrio e completezza tra due musicisti.

Vienos svarbiausių akademinių duomenų bazių „Scopus“ vertintojai pagal visus punktus įvertino žurnalą Baltistica ir pasiūlė įtraukti jį į bazę. Žurnalo publikacijos bus indeksuojamos pagal SJR reitingo rodiklius.

Baltistica – tarptautinis baltų kalbotyros žurnalas, įsteigtas 1965 m. daugiausia Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Kazlausko rūpesčiu. Jį rengia VU Baltistikos katedra, leidžia VU leidykla. Redaktorius: Bonifacas Stundžia (nuo 1996). Žurnale straipsnius, recenzijas ir informacijas skelbia viso pasaulio baltistai lietuvių, latvių, anglų, vokiečių, prancūzų ir rusų kalbomis.

Žurnalas teikia pirmenybę istoriniams, lyginamiesiems ir tipologiniams baltų kalbų ir jų tarmių tyrimams, baltų ir kitų kalbų ryšių klausimams, baltų kalbotyros istoriografijai; skelbia mokslines baltistų diskusijas, naujausių baltų kalbotyros veikalų recenzijas, informaciją apie baltų kalbų tyrimus pasaulyje, tačiau spausdina ne tik grynai baltistinius, bet ir indoeuropeistinio, germanistinio, slavistinio ir bendrosios kalbotyros profilio straipsnius bei recenzijas.

Kviečiame visus besidominančius bendrąja kalbotyra ir ypač lingvistine tipologija sudalyvauti atvirame paskaitų-seminarų cikle LINGVISTINĖ TIPOLOGIJA XXI AMŽIUJE: METODOLOGOGINIAI IŠŠŪKIAI. Pirmas seminaras vyks šį penktadienį, lapkričio 8 d., 13.00 val.,  314b auditorijoje.

Savo trumpame paskaitų-seminarų cikle siūlau kartu pažvelgti į tai, kuo ir kaip užsiima šiuolaikinė lingvistinė tipologija. Susiformavusi XX amžiaus 60-ais metais kaip atsakas į Naomo Čiomskio generatyvinę gramatiką ši disciplina asucijuojasi pirmiausia su Josepho Greenbergo vardu. Per pusę praėjusio amžiaus lingvistinė tipologija plėtėsi ir keitėsi. Per seminarus pažvelgsime, su kokiais metodologiniais iššūkiais susiduria tipologiniai tyrimai ir kaip su šiais iššūkiais yra tvarkomasi skirtingų tipologijos krypčių rėmuose. Į šiuos metodologinius aspektus bus pažvelgta iš konkrečios teorinės problematikos perspektyvos: žiūrėsime, kaip skirtingos prieigos sprendžia morfologijos ir sintaksės dichotomijos ir „žodžio“ sąvokos problemą. Seminarų dalyviai kviečiami aktyviai dalyvauti diskusijoje ir reikšti savo nuomonę. Dalyviai prašomi iš anksto perskaityti Arnoldo Zwicky ir Martino Haspelmath'o straipsnius.

Skaitydami straipsnius, pagalvokite apie tai, kaip būtų galima atsakyti į tokius klausimus:

1. Kokią problemą stengiasi spręsti autorius?
2. Kaip jis tai daro?

Laukiu įdomių diskusijų!

Vladimir Panov

Lapkričio 4 d., pirmadienį, 17.00 val. VU Filologijos fakulteto 92 aud. vyks renginys „30 metų VDR Taikiajai Revoliucijai – aplinkybės, procesai, veikėjai“, skirtas Berlyno sienos griūties 30 metinėms paminėti.

Pranešimai:

1. Silke Flegel (Ruhro universitetas Bochume) „Lūžio visuomenė – utopijos praradimo vaizdai vėlyvojoje VDR kultūroje“
2. Silke Flegel ir dr. Frank Hoffmann (Ruhro universitetas Bochume) „‘Atsisakome savo vaidmenų̕ – VDR menininkai ir intelektualai Taikiosios Revoliucijos metu“

Žodį tars prof. dr. Vytautas Landsbergis. Pranešimai bus skaitomi vokiečių kalba su sinchroniniu vertimu į lietuvių kalbą.

Maloniai kviečiame!

Lapkričio 12 d., antradienį, 15.00 val. 118 aud. vyks Sandros Petraškaitės-Pabst, 2019 m. Mokslo premijos užsienio lietuviams laureatės, paskaita Kaip lietuviai emigracijoje permąsto savo tapatumą? Diskursinė sąvokų ir metaforų, susijusių su tautinio identiteto įvardijimu, analizė.

Sandra Petraškaitė-Pabst Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbotyrą, Manheimo universitete apgynė daktaro disertaciją apie žiniasklaidoje vartojamų metaforų ypatumus politinių permainų kontekste. 2006–2016 m. Vokietijoje dirbo germanistinės lingvistikos dėstytoja, analizavo kalbinius bei kultūrinius fenomenus vokiečių ir lietuvių kalbų lyginamuoju pagrindu. Savo moksline ir šviečiamąja veikla propaguoja lietuviškos tapatybės išlaikymo ir perdavimo užsienyje svarbą. 2011 m. Štutgarte įkūrė lituanistinę mokyklėlę, su Vokietijos lietuvių bendruomene dalijasi asmenine ir moksline patirtimi paremtomis teorijomis apie daugiakalbystės naudą asmenybės raidai. 2019 m. jai įteikta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos mokslo premija užsienio lietuviams.

Užsienyje gyvenantiems lietuviams ŠMSM mokslo premijas skiria nuo 2007 m. Iki šiol premijas yra gavę 34 mokslininkai. Premijų tikslas – skatinti išeivijos mokslininkus puoselėti lietuvybę ir siekti, kad jie garsintų Lietuvą, palaikytų glaudžius ryšius su Lietuvos mokslo bendruomene, aktyviai dalyvautų užsienio lietuvių bendruomenių veikloje.

Spalio 25 d., penktadienį, 15.00 val. 92 aud. vyks BKKI Baltistikos katedros mokslo darbuotojos, Chylinskio Biblijos tyrėjos, serijos sudarytojos ir internetinio leidimo kūrėjos dr. Gina Kavaliūnaitė seminaras Samuelio Boguslavo Chylinskio Lietuviška Biblija: publikacijos ir tyrimai.

Prieš mėnesį išspausdintas trečiasis XVII a. Chylinskio Biblijai skirtos serijos tomas, apimantis Chylinskio Naujojo Testamento rankraščio faksimiles ir dvi studijas apie rankraštį. Prieš keletą metų buvo išleisti Senojo Testamento (2008) ir Chylinskio Biblijos istorijos šaltinių (2016) tomai su įvadinėmis studijomis, o šaltiniai – su transkripcija, vertimais ir komentarais.

Serijos dailininkas Šarūnas Leonavičius, pasitelkdamas vis kitokią, Chylinskio laikais naudotą techniką, kiekvienai knygai sukūrė iliustracijas. Pirmojo ir antrojo tomų iliustracijos parengtos Šventojo Rašto tema, o istorinių šaltinių tomo iliustracijose skaitytojas gali atpažinti Chylinskio gyvenimo ir jo laikmečio siužetus.

Šiais metais pradėjo veikti Chylinskio Biblijai skirta interneto svetainė www.chylinskibible.flf.vu.lt. Tai Chylinskio Naujojo Testamento interaktyvus skaitmeninis leidimas, pirma tokio pobūdžio interneto svetainė Lietuvoje.

Universiteto Centrinė rinkimų komisija (CRK) skelbia oficialų kandidatų į Universiteto Tarybos narius sąrašą. Visa informacija apie Tarybos rinkimus >

Pagal rinkimų tvarką 2019 m. spalio 16–25 d. (imtinai) skelbiamas agitacinis laikotarpis. Agitacinio laikotarpio metu be pačių kandidatų savarankiškų agitacinių iniciatyvų bus organizuojami ir bendri debatai pagal atskiras interesų sritis. Visą informaciją apie kiekvienų debatų konkretų laiką ir vietą galite rasti čia >

Rinkimai Filologijos fakultete vyks lapkričio 4–5 d. 105 aud. nuo 9.00 val. iki 15.00 val. Išankstiniuose rinkimuose gali balsuoti tik tie rinkėjai, kurie lapkričio 4–5 d. bus oficialiai išvykę į stažuotę ar komandiruotę. Išankstiniuose rinkimuose balsuoti galima spalio 28–29 d. nuo 9.00 val. iki 12.00 val. Filologijos fakulteto Vokiečių filologijos katedroje.

Humanitarinių mokslų interesų srities kandidatų debatai vyks 2019 m. spalio 21 d. 15.00 val. VU Filosofijos fakulteto 201 aud. (Universiteto g. 9, Vilnius). Moderatorius – dr. Audrius Valotka.

2019 m. spalio 16 d. CRK sprendimu kandidatais į Vilniaus universiteto Tarybą įregistruoti šie Universiteto dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai, atstovaujantys humanitarinių mokslų interesams:

kandidatais į Vilniaus universiteto Tarybą įregistruoti šie ne Universiteto darbuotojai ar studentai:

Rugsėjo 16–21 d. ARKSI Italų kalbotyros ir literatūros katedra surengė jau tradicine tapusią dialektologinę mokomąją ekspediciją, kurioje dalyvavo Italų filologijos programos studentės ir dėstytojai. Viena iš ekspedicijos dalyvių, Karilė Mozerytė, mielai sutiko pristatyti vykusios ekspedicijos tikslus, nuveiktus darbus ir pasiektus rezultatus.

Dialektai – vienas unikaliausių ir labiausiai žavinčių Italijos kultūros aspektų. Deja, ilgą laiką kalbėjimas dialektu laikytas neišsilavinimo požymiu, tad žmonės sąmoningai stengėsi tarmę keisti standartine pripažinta Toskanos regiono (o tiksliau – Florencijos) kalba. Šis reiškinys privedė prie šnektų asimiliacijos ar net nykimo ribos. Jaunoji italų karta dažniau renkasi vartoti standartinę italų kalbą, tad dialektai lieka tik senosios kartos atmintyje. Džiugu, kad atsiranda vis daugiau žmonių ir organizacijų, suprantančių dialektų išsaugojimo svarbą. Viena tokių yra Ligūrijos regione veiklą nuo 1957 m. vykdanti Associazione San Matteo (prezidentas – Claudio Elena). Tai – savanorių organizacija, įkurta San Bartolomeo al Mare miestelio teritorijai priklausiančių Molino del Fico, Freschi, Bossai ir Richieri vietovių gyventojų iniciatyva, siekiant surinkti lėšų šalia paminėtų vietovių esančios ir tuo metu apleistos kaimo koplyčios restauracijai. Ilgainiui Associazione San Matteo tapo krašto kultūros, papročių ir tradicijų puoselėjimo centru. Asociacija organizuoja paskaitas, ekskursijas, koncertus ir kitus renginius, padedančius gaivinanti Ligūrijos paveldą. Prie vienos iš draugijos veiklos sričių – vietos dialektų tyrimų – jau trečius metus prisideda Vilniaus universiteto dėstytojai ir studentai.

Į dialektologinę ekspediciją Ligūrijoje šiemet vykome aštuoniese: Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojai doc. dr. Diego Ardoino, Alessandra Calì ir prof. dr. Vytautas Kardelis, Pizos ir Vilniaus universitetų doktorantė Julija Šabasevičiūtė ir mes, Italų filologijos trečio kurso studentės Ramunė Blankaitė, Karolina Grigaitė, Karilė Mozerytė ir Gabija Radžiūtė.

Ekspedicijos tikslų buvo ne vienas: tyrėme Ligūrijos dialekto variantus, gilinome žinias apie regiono ir visos šalies istoriją, prisilietėme prie krašto kultūros. Ekspedicijos metu teko garbė susipažinti su profesoriumi Franco Gallea, kuris atskleidė, kad klaidinga yra manyti, jog egzistuoja tik vienas bendras Ligūrijos regiono dialektas: iš tiesų jų yra daugiau ir vos kelių kilometrų atstumu išsidėsčiusių miestelių šnektos pastebimai skiriasi.

Pagrindinis ekspedicijos uždavinys – pažinti Ligūrijos regiono dialekto variantus ir pamėginti išskirti kiekvieno jų charakteristikas ir ypatumus. Paprašėme informantų – vietinių gyventojų, dar tebekalbančių tarmiškai, – pagalbos. Prieš pradedant darbą reikėjo surasti kokį nors atspirties tašką. Kadangi dialektologijos mokslas tiria tarmes istoriniame ir socialiniame kontekste, nusprendėme sujungti šiuos aspektus ir kalbėti su informantais apie jau istorija virtusius daiktus. Daiktus, kuriuos naudodavo mūsų pašnekovai, jų tėvai ar seneliai. Apsilankėme Červo miestelio etnografiniame muziejuje (Museo Etnografico del Ponente Ligure), kuriame eksponuojami XIX–XX a. daiktai, susiję su namais, ūkiu, laisvalaikiu ir pan. Nufotografavome didžiąją dalį eksponatų, vėliau atrinkome pačias informatyviausias nuotraukas, jas sutvarkėme ir sukatalogizavome pagal objektų charakteristikas. Taip pokalbiai su informantais įgavo bendrą formą ir turinį – turėjome ne tik galimybę klausytis šnektos, bet ir išgirsti dalelę istorijos iš pirmų lūpų. Visus pokalbius įrašinėjome, tad turimus failus galime tirti pasitelkdami kompiuterines programas – transkribuoti tekstą, jį padalyti į smulkesnes dalis, atidžiai išnagrinėti atskirus garsus, o sukauptus duomenis panaudoti tolesniuose tyrimuose.

Gilinome žinias ir teoriniame lygmenyje. Čerialės miestelyje turėjome galimybę pasikalbėti su jau minėtu profesoriumi Franco Gallea, kuris mums paaiškino Ligūrijos dialektų skirtybes, jų atsiradimo priežastis bei pasiūlė gausų literatūros sąrašą ateities studijoms. Lankantis Genujoje profesorius Franco Bampi pristatė dialekto gaivinimu, krašto kultūros ir tradicijų puoselėjimu užsiimančios asociacijos A Cumpagna, kuriai jis pats vadovauja, veiklą. Tai – svarbiausia ir didžiausia tokio pobūdžio organizacija regione, turinti virš 800 narių. San Bartolomeo al Mare miestelyje pasikalbėjome su istoriku, Vakarų Ligūrijos studijų centro (Centro Studi Ponentini) prezidentu Giorgio Fedozzi. Ventimilijoje aplankėme pirmąją Ligūrijos regiono biblioteką (Biblioteca Civica Aprosiana), veikiančią nuo XVII a. vidurio, o Bordigeroje – pirmąjį Vakarų Ligūrijos muziejų (Museo-biblioteca „Clarence Bicknell“). Be to, buvome maloniai sutikti Ligūrijos studijų institute (Istituto Internazionale di Studi Liguri), kuriame šią vasarą, vadovaujami archeologų dr. Danielos Gandolfi ir dr. Lorenzo Ansaldo, Erasmus praktiką atliko VU Filologijos fakulteto studentai Gabija Radžiūtė ir Andrej Tacjak.

Keliaudami sėmėmės ir istorinių žinių. Pradėjome nuo paleolito ir pirmųjų šių žemių gyventojų, apie kuriuos išgirdome priešistoriniame muziejuje Museo preistorico dei Balzi Rossi. Tęsėme apžiūrėdami mūsų eros pradžios archeologinius radinius, eksponuojamus Museo archeologico di Ventimiglia. Baigėme naujuosius ir naujausiuosius laikus liudijančiais rakandais Červo miestelyje (Museo Etnografico del Ponente Ligure).

Galų gale pažinome regiono kultūrą iš visai arti – sudalyvavome šv. Mato garbei rengiamoje šventėje San Bartolomeo al Mare miestelyje. Šventės, rengiamos jau 62-ą kartą, šūkis – „...kur tradicija susitinka su gera virtuve“. Prie pokalbių apie petankės varžybas ragavome tradicinių Ligūrijos patiekalų: quaglie alla brace (ant grotelių kepta putpelė), stoccafisso alla ligure („ligūriškai“ paruošta džiovinta menkė), polenta. Šios šventės metu miestelio bendruomenei pristatėme savo darbo rezultatus ir ateities idėjas.

Pagrindiniai ekspedicijos tikslai pasiekti. Girdėdami pašnekovus kalbant ne standartine italų kalba, o dialektu – tuo, kurio klausydami jie užaugo, – pažinome juos iš arčiau, kartu parodėme, kad dialektas – unikalus ir svarbus kultūros bruožas, kurį būtina saugoti. Klausydamiesi profesorių ir lankydami muziejus sukaupėme teorinių bei istorinių žinių. Kalbindami vietinius Ligūrijos gyventojus ir drauge dalyvaudami veiklose patys prisilietėme prie regiono kultūros. Visa tai turi didelę išliekamąją vertę – mes ne tik sukaupėme žinių tolesniems tyrimams ir studijoms, bet ir parodėme žmonėms, kad mums rūpi jie, jų tradicijos ir istorija. Džiaugiamės, kad ši dialektologinės ekspedicijos idėja jau tapo tradicija ir neatsiejama šv. Mato šventės dalimi.

Susitikimas su Associazione San Matteo draugais San Bartolomeo al Mare © V. Kardelio nuotrauka