Prof. Paulius V. Subačius / Vilniaus universiteto nuotrauka

Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus vyriausiojo patarėjo pareigas pradėjęs eiti prof. Paulius V. Subačius į rektoriaus kvietimą prisidėti prie VU strategijos kūrimo žvelgia kaip į ilgamečio dalyvavimo VU akademinėje ir valdymo veikloje tąsą. Jam svarbu ne tik kritiškai kelti klausimus, bet ir drauge su visa bendruomene įsitraukti į pokyčių įgyvendinimą.

Profesorius įsitikinęs, kad VU ateitis turėtų būti grindžiama toliaregiška vizija – svarbus ne tiek kasdienių klausimų sprendimas, kiek gebėjimas numatyti ateities iššūkius. Jis norėtų, kad VU išliktų vieta, kur skatinamas natūralus žmogaus smalsumas, nes būtent iš jo kyla naujos idėjos ir visuomenės pažanga.

Kokie pagrindiniai motyvai Jus paskatino sutikti talkinti rektoriaus komandai?

Rektoriui pasiūlius, neatsisakiau kvietimo prisidėti prie strategijos kūrimo, nes tokia veikla nemažai laiko užsiimu eidamas įvairias pareigas, įvairiu statusu. Save suvokiu kaip žmogų, kuris kritiškai paburba, jei kas blogai vyksta, bet apsisukęs ant kulno klausia savęs: o kuo aš galiu prisidėti, kad būtų kitaip? Man nepriimtina laikysena, kai vien kritikuojama, manau, pirmiausia kiekvienas turi sau atsakyti, ar pagal galimybes, gebėjimus, pareigas padarė, kad būtų kitaip, kad žengtume į priekį.

Daugiau kaip 30 metų dėstote Vilniaus universitete, dvi kadencijas buvote universiteto tarybos narys, konsultavote švietimo ir mokslo ministrą, esate įvairių mokslo, švietimo ir kultūros organizacijų narys, ekspertas. Kaip šios profesinės patirtys Jums pravers dirbant rektoriaus vyriausiuoju patarėju?

Turėjau galimybę save išbandyti dirbdamas ir įvairių vadovų konsultantu, ir vadovu. Vidiniu vertinimu, geriau sakėsi užsiimti ekspertine veikla, būti ne vadovu, o patarėju, dalyvauti kolektyviniuose valdymo organuose, kai ieškoma konsensuso.

Mano veikimo būdas, kaip pats jį suprantu – pasiūlyti šiek tiek radikalesnį, drąsesnį siekį ir tada pažiūrėti, kokius saugiklius reikia įdėti, kokius kampus nugludinti, su kuo dar pasitarti, kad kelias taptų priimtinas, gerai suprantamas ir prasmingas tiems, kurie turės juo eiti, nes universitete daugumą dalykų darome kartu.

Nors mano specialybė yra filologija, tekstologija, istorija, kai dažniau dirbama individualiai, kiekvienas prie savo teksto, rankraščio ar knygos, bet sprendimus dėl universiteto bendruomenės gyvenimo dera priimti ir įgyvendinti drauge. Kolegos – dėstytojai, studentai, neakademiniai darbuotojai – turi pritarti, įsitraukti.

Vilniaus universitetas šiuo metu formuoja naują strategiją. Kokiomis vertybėmis, principais vadovausitės kuriant ją?

Iš universiteto vertybių, kaip jos suformuluotos, man itin svarbus ilgalaikiškumas – perspektyvos įžvalga, grindžiama orientacija į ateitį, kaip atsakomybė valstybei ir visuomenei, kultūrai ir aplinkai. Turėtume ne tik šiandienos klausimus spręsti, bet visą laiką turėti galvoje, kas bus po kelių dešimtmečių, bandyti veikti taip, tarsi žinotume (nors niekada nežinome), kokia ateitis mūsų laukia. Kas gi kitas, jeigu ne universitetai, gali turėti, formuoti įžvalgą, kur keliaus žmonija, kokias problemas reikės spręsti.

Visas universitetas, būdamas labai didelis ir dėl to truputį nerangus, negali išsyk prisitaikyti prie kasdienių dalykų taip, kaip greitai prie jų prisitaiko pavieniai žmonės, dėstytojai, studentai – tarkim, prie nuotolinio bendravimo būdų įvairovės pandemijos metu. Todėl universiteto penkerių metų strategijos rengimas ir jos įgyvendinimo planas turėtų būti maksimaliai toliaregiškas. Žinoma, mes galime apsirikti spėdami, kokia bus situacija, kaip keisis išorinės aplinkybės, tačiau turime ne tik reaguoti į tai, kas jau įvykę, bet ir įžvelgti vos brėkštančias tendencijas, kurti palankią aplinką, kurioje mūsų universitetinės idėjos aktyviai formuotų ateitį, būsiantybę.

Esu filologas, todėl man rūpi, kad ir frazė, tekstas, kuriuo perteikiama tam tikra idėja, viena vertus, atrodytų suprantamas, kita vertus, nebūtų banalus. Žinoma, didelių organizacijų strateginiai tikslai ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje valstybių formuluojami paprastais, net gana elementariais teiginiais, vis dėlto, manau, juose turėtų būti akivaizdus intelektinis atspalvis, kultūrinė žymė.

Kokius pagrindinius tikslus sau keliate ir koks bus Jūsų pirmasis darbas?

Rektorius jau suformavo darbo grupę strategijos pasiūlymams, kurie plūsta iš bendruomenės, derinti, apibendrinti ir paruošti medžiagą Tarybai vertinti. Šaunu, kad bendruomenė išgirdo rektoriaus raginimą ir įsitraukė. Dabar reikia visas turimas ir dar gausimas idėjas suguldyti į koherentišką darinį, pagalvoti apie rodiklius, kurie leistų stebėti, ar einame teisingu keliu, kiek pasistūmėjome strategiją įgyvendindami.

Kaip humanitarui man atrodo labai svarbu, kad būsimai universiteto 450 metų sukakčiai būtų rengiamasi iš anksto, kad rastųsi šviežių idėjų. Žinome didžiuosius projektus ir rūpinamės jais – Saulėtekio miestelio plėtra, naujomis statybomis, renovacija, bet sukaktis nėra vien materialūs dalykai. Pirmiausia – tai vizija, kokį universitetą norime matyti ir koks jis pasitiks ateinančias kartas, ką jame galime padaryti, idant išliktų būsimam šimtmečiui ar bent penkiasdešimtmečiui.

Ar sukaktis bus įvykis, lems ne datos skaičiukai, o tai, ką sugalvosime, kokius netikėčiausius sumanymus įgyvendinsime, idant visa Lietuva iš tikrųjų švęstų savo universiteto gimtadienį, savo mokslą, kultūrą, istoriją ir įkvepiančią dabartį.

Kaip įsivaizduojate Vilniaus universiteto raidą per artimiausią penkmetį? Kas Jums dabar atrodo svarbiausia?

Po pandemijos patirties, geopolitinės sumaišties akivaizdoje itin svarbu suvokti, kaip universitetai bendradarbiauja viduje ir tarpusavyje, kaip mokslo ir studijų sistema plėtojasi pasaulyje, pagaliau, kaip dirbtinio intelekto įsiveržimas keičia tai, kokiems veikimo būdams teikiame pirmenybę.

Mano galva, visos šios aplinkybės akivaizdžiai byloja, kad aukščiausia universitetų – universitetinių studijų ir universitetinio mokslo – vertė kyla iš tiesioginio protingų, motyvuotų, pasitikinčių vieni kitais ir gerbiančių vieni kitus žmonių bendravimo. Universitetas kaip žinojimo kūrimo ir kompetencijos ugdymo vieta yra prasmingas tokiu mastu, kokiu žmogus perduoda žmogui visa, kas jam yra reikšminga, apie ką jis mąsto, kuo gyvena ir pripildo savo egzistenciją. Paties įvairiausio pobūdžio informacija šiandien prieinama laisvai ir nemokamai, ją gali gauti iš telefono sėdėdamas kavinėje, tad kam kažkur eiti, stoti, studijuoti? Tik tada, jeigu iš tiesų nori suprasti ir permanyti (kaip sakė Mažvydas), prireiks pavedėjančio bičiulio, rasis entuziazmas, kurį kelia mąstymo kelionė drauge, ir aistra, kurią žadina kritika ir metamas tyrimo iššūkis.

Man atrodo, kad jeigu universitetas nereflektuos radikaliai naujos situacijos ir neis glaudesnio visų bendradarbiavimo bei intensyvios mentorystės keliu, jis praras savo konkurencinį pranašumą. Esu tikras, kad įstengsime atviromis akimis pažvelgti į besirandančias galimybes, o ne vien į iškylančias kliūtis. Būdami autonomiška ir savarankiška bendruomenė, turime tartis, kaip matome ugdymo ateitį. Nėra savaime suprantama, kokie studijų metodai ir tyrimo būdai vaisingiausi, tačiau prasminga kasdienė pastanga jų ieškoti ir rūpintis, kad negrįžtų tie laikai, kai liepdavo, ką ir kaip dėstyti, koks mokslas teisingas, kokios pažiūros tinkamos.

Kokį vaidmenį, Jūsų nuomone, universitetas turėtų atlikti Lietuvos visuomenėje?

Universitetas turi reikšmingai prisidėti prie Lietuvos gyvastingumo – politinio, gynybinio, kultūrinio, ekonominio ir visų kitų sričių gyvastingumo. O tas gyvastingumas pirmiausia priklauso nuo mūsų visų sprendimų, nes gyvename demokratinėje valstybėje.

Pagrindinis universiteto indėlis – būti katalizatoriumi, kad žmonės galvotų. Net ne ką ar kaip galvotų, bet tiesiog galvotų. Kai žmonės galvoja, jie ir sugalvoja. Nebūtinai mums visiems patinka tas galvojimo rezultatas, bet vargiai galime žinoti, kokia mintis ateityje bus svarbesnė. Iš galvojimo ir sugalvojimų atsiranda mokslas, tyrimai, šviežios idėjos.

Galvoti, tiesą pasakius, yra darbas, o žmogus – tingus. Nors dirbame tarsi vis daugiau, bet nuolat išlenda mąstymo tingumas – negalvojimas. Ir nepasakysi – galvokim. Neliepsi, nesuagituosi…

Tikiu, kad žmogus iš prigimties yra smalsus; smalsumo nereikia pažadinti, pakanka jo neužmušti, kaip kartais nutinka ir mokyklose, ir šeimose. Universitetas turi visas galimybes sukurti terpę, kurioje smalsumas, natūrali žmogaus intencija aiškintis, gebėjimas domėtis ir kelti klausimus laisvai reiškiasi, kur jis nėra užmušamas. Kai smalsumas turi geras sąlygas reikštis, jis tampa rafinuotas, mąstymas tobulėja.

Kaip manote, kas Jums patiks labiausiai dirbant prie strategijos kūrimo ir kas gali būti sunkiausia?

Lietuvių tarmėse žodis smagus turi dvi iš pažiūros priešingas reikšmes. Smagus toks akmuo, kuris didelis ir jo nelabai pajudinsi. Bet kai tą akmenį pakeli, yra jau kitaip smagu, tad iš tiesų tarp smagumų nėra didelio prieštaravimo. Lengvi reikalai neįdomūs. Tie žmonės, kuriuos traukia tik nesunkūs dalykai, vargiai renkasi mokslą.

Institucijoje, kurioje yra 30 000 žmonių (darbuotojų ir studentų), niekaip negali pažinti visų, todėl universitetas yra netikėtos pažintys kasdien. Kiekvienais metais ateina daugybė naujų studentų. Dėstau ne tik doktorantams, magistrantams, bet ir pirmakursiams – vos įstoję bakalaurantai man yra smagūs. Kiekvienas susitikimas su ambicingais, budriais, kritiškais žmonėmis yra iššūkis. Reikia įveikti save, perkratyti savo galvojimą, išbandyti savo atvirumą, nes nuolat susitinki su Kolega, kuris gal galvoja kitaip, kalba kitaip, suvokia problemas kitaip. Tad nuolat ištinka daugybė su bendravimu, tarpusavio supratimu susijusių netikėtumų, kurie – smagūs. Šiuo požiūriu dėstymas ir strateginis planavimas universitete yra daug kuo panašios ir savaip smagios veiklos.

Su kokiu žodžiu ar jausmu Jums labiausiai asocijuojasi Vilniaus universitetas?

Žodis universitetas yra toks savipakankamas, kad prie jo dar ko nors lipdyti tikrai nereikia. Universitetas yra savųjų bendruomenė su visa jos patirtimi, perimamumu, istorija ir aplinka.

Vengrų lektoriaus Vilniaus universitete dešimtmečio proga István Báthory kultūros draugija, Vengrijos ambasada Vilniuje ir Vengrų lektorius organizuoja tarptautinę mokslinę konferenciją apie rečiau mokomų kalbų mokymą. Mišri konferencija vyks Vilniaus universitete ir internetu 2025 m. gegužės 16-17 d.

Konferencijoje kviečiami dalyvauti užsienio ir Lietuvos taikomosios kalbotyros specialistai ir kalbų mokytojai, kurie pasidalins savo profesine patirtimi ir moksliniais tyrimais.

Plenarinio posėdžio pranešėjai aptars įvairias aktualias temas, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto ir lingvistikos panaudojimą mokant kalbų ir kalbų politiką Rytų Europoje.

Pranešėjų registracija vyksta iki 2025 m. gegužės 5 d.

Renginys bus vedamas anglų, lietuvių ir vengrų kalbomis.

Daugiau informacijos galima rasti adresu - https://www.lvd.lt/conference/

Dieną Filologijos fakultetas skamba nuo tekstų analizės, literatūros interpretacijų ir kūrybinio rašymo, bet kas nutinka, kai nusileidžia saulė?

Gegužės 13–15 dienomis kviečiame Tave patirti, kuo fakultetas tampa naktį – kai Literatų menė pasikeičia neatpažįstamai. Šviesų instaliacijos, muzika ir net DJ pultas, prie kurio – ne kas kitas, o patys dėstytojai: Jurgis Pakerys, Audinga Peluritytė, Ernesta Kazakėnaitė ir dar penki jų kolegos.

„Filologų naktis“ – tai renginys ne tik filologams. Jei myli žodį, literatūrą ar tiesiog ieškai išskirtinio kultūrinio vakaro – esi laukiamas. Tavęs laukia:

• Poezijos piknikas

• Knygų aukcionas

• Stalo žaidimai

• DJ naktis su dėstytojais

Ateik, patirk, sugrįžk – Filologijos fakultete, Vilniaus universitete.

Daugiau informacijos Facebooke.

Nuotrauka: Arturo Valiaugos

Erasmus+ mišri intensyvi programa „Orientas Lietuvoje ir Tiurkologijos studijos“ (Orient in Lithuania and Turkology Studies) vyks 2025 m. gegužės 12–16 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

Tarptautinė savaitė suburs daugiau nei 30 mokslininkų tiurkologų iš Turkijos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos ir Lietuvos. Dalyvių lauks intensyvi akademinė ir kultūrinė programa: paskaitos, diskusijos, teminiai pranešimai apie tiurkologijos tyrimus, lietuvių kalbos istoriją, orientalizmo raišką lietuvių literatūroje, karaimikos ir totoristikos studijas.

Numatytos ekskursijos, parodos, muziejų lankymas bei kultūriniai renginiai kvies susipažinti su Lietuvos tiurkų (karaimų ir totorių) bei lietuvių tradicijomis, pasimėgauti tradiciniais lietuvių, totorių ir karaimų patiekalais ir pagilinti tarpkultūrinį pažinimą.

Renginio pradžia –  2025 m. gegužės 12 d. 10.00 val.
VU Filologijos fakulteto 118 (V. Krėvės) auditorijoje
(Universiteto g. 5, Vilnius)

Visą programą rasite čia.

Rėmėjai:
Erasmus+ programa
Vilniaus universitetas, Filologijos fakultetas
Vilniaus miesto savivaldybė

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, dvi ukrainietės – Kateryna Davydenko ir Kseniia Gracheva – atvyko į Lietuvą. Supratusios, kad greitu metu į savo šalį nesugrįš, pradėjo pažintį su Lietuva – ėmė mokytis lietuvių kalbos, o kartu – ir jos kultūros bei istorijos. Gegužės 9-ąją minint Europos dieną, ukrainietės papasakojo, kodėl apsisprendė mokytis lietuvių kalbos ir kultūros Vilniaus universiteto (VU) organizuotuose kursuose, kas jas labiausiai motyvuoja stengtis išmokti daugiau ir geriau.

Kalbos pradėjo mokytis vos atvykusi į šalį

Architektė K. Davydenko pirmaisiais karo mėnesiais į Lietuvą atvyko sulaukusi kvietimo prisijungti prie architektų komandos. Lietuvos architektų sąjunga buvo parengusi darbo pasiūlymų sąrašą nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Savo portfolio moteris išsiuntė trims architektų biurams, dirbusiems su ta pačia programine įranga kaip ir ji. Nors nesitikėjo, visi biurai, į kuriuos kreipėsi, sureagavo, pasiūlė paramą, darbą ar pagalbą.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Anot Katerynos, buvo sunku palikti tėvus, draugus ir gimtąjį miestą, tačiau ji tam ryžosi ir atvykusi prisijungė prie architektų biuro „A2SM“ komandos. Pradžioje manė, kad po kelių savaičių ar mėnesių galės grįžti į savo šalį, tačiau beveik iš karto VU pradėjo mokytis lietuvių kalbos, nors ir abejodama, ar užbaigs visą kursų ciklą. Kateryna kursus pabaigė, o praėjusį rugsėjį ėmėsi kitų kursų.

Iš pradžių su kolegomis ir klientais Kateryna susikalbėdavo anglų kalba. Pamažu, rašydama ir skaitydama elektroninius laiškus, lankydama kursus, pramoko lietuviškai. Sudėtingiausia, anot Katerynos, iki šiol – parinkti tinkamas žodžių galūnes, tačiau prireikus gramatikos subtilybes paaiškina kolegos.

Anksčiau aktyviai dirbusi su interjero projektais, šiuo metu su kolegomis ukrainietė darbuojasi prie rekonstrukcijos projekto, tad laukia naujas etapas karjeroje – gilintis į šalies teisinius dokumentus ir reglamentus. „Man tai didžiulė motyvacija mokytis toliau ir, gyvenant Lietuvoje, pasiekti dar daugiau profesinėje srityje“, – sako Kateryna.

Kodėl jai atrodė svarbu mokytis lietuvių kalbos, nors neketino šalyje likti ilgam? „Buvau girdėjusi, kad žmonės Lietuvoje kalba rusiškai, bet, mano akimis, tai visiškai klaidinga nuomonė. Architektūros biure, kuriame dirbu, per daugiau nei trejus metus sutikau vos keletą žmonių, mokančių rusiškai. Visi kiti kolegos iki 35 metų mokėjo tik kelis žodžius – žinoma, dauguma jų – juokingi arba grubūs. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos, nes norėjau suprasti savo kolegas ir kitus mane supančius žmones. Jaučiuosi dėkinga lietuviams už paramą, o VU – už galimybę mokytis kalbos nemokamai“, – pasakoja Kateryna.

Pašnekovė lietuvių kalbos mokytis ėmė ir dėl būsimojo vyro: „Didžiausia mano svajonė – gebėti kasdieniame gyvenime susikalbėti lietuviškai. Būsimasis vyras mane palaiko, padeda ir paaiškina kai kurias lietuvių kalbos gramatikos taisykles, žodžių reikšmes. Ateityje labai norėčiau padėti savo vaikams ruošti namų darbus“, – sako ji.

Susikalbėti lietuviškai – lengvesnei kasdienybei

Anot pašnekovės, su Lietuva pirmiausia ji susipažino per virtuvę – paragavusi kibinų ir šaltibarščių, namuose ruoštų cepelinų. Grįždama aplankyti artimųjų, Kateryna visuomet vežasi šakotį. „Vykdama į architektūros dirbtuves Ukrainoje kolegoms nuvežiau šakotį ir pasidalijau šilčiausiais žodžiais apie nedidelę, bet labai stiprią šalį. Pati domėjausi Lietuvos istorija, svarbiomis šaliai šventėmis. Savanoriavau architektūros festivalyje „Open House Vilnius“, kur susipažinau su kitais savanoriais, jie papasakojo daug įdomių dalykų apie Lietuvos architektūrą. Man labai patinka istorinė Vilniaus dalis, kaip architektė labai didžiuojuosi Lietuva, nes ji saugo paveldą, o nauji architektūros objektai į miesto audinį integruojami subtiliai“, – sako architektė.

Ar kalbos mokėjimas išties padeda lengviau integruotis į visuomenę? „Sakyčiau, kad integruotis nėra sudėtinga, jei esi lengvai bendraujantis, angliškai kalbantis žmogus. Bet, žinoma, aš esu labai laiminga, kad galiu kalbėti lietuviškai, ypač – išgirdusi komplimentą, kad kalbu be akcento. Man patinka tas jausmas, kai galiu bendrauti lietuvių kalba, ir, žinoma, visada esu dėkinga žmonėms, kurie kantriai manęs klauso“, – prisipažįsta pašnekovė.

Praėjusių metų vasarį Kateryna išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, kurį vadino labai svarbiu žingsniu mokantis kalbos. „Mokydamasi lietuvių kalbos, manau, parodau pagarbą šaliai ir žmonėms, kurie dėl manęs ir mano tėvynės daro tiek daug. Jauni žmonės beveik nekalba rusiškai, ir man tai atrodo puikus pavyzdys ukrainiečiams. Ypač įsiminė vienas gyvenimo aprašymas, kuriame buvo nurodyta: „Kalbos: ukrainiečių – gimtoji, rusų – stengiuosi pamiršti“. Manau, sąžininga, kad žmogus, norintis likti Lietuvoje, turėtų mokytis šalies kalbos, pažinti kultūrą, susipažinti su Konstitucija“, – teigia ji.

Nors kursas jau baigėsi, Kateryna sako pasiilgstanti pamokų ir grupės narių: „Tai buvo nepamirštama patirtis. Laukiu rugsėjo, nes norėčiau mokytis toliau. Kai kurios gramatikos temos man vis dar kelia sunkumų, bet turiu puikią galimybę tęsti mokslus savarankiškai ir žinau, kad aplink mane yra žmonių, kurie visada pasiruošę man padėti.“

Kalba – integracijos pagrindas

Ukrainietė Kseniia Gracheva į Lietuvą atvyko 2022 m. gegužę. Lietuvių kalbos ji pradėjo mokytis vos supratusi, kad šalyje liks ne keliems mėnesiams, kaip planavo, o galbūt visam laikui. „Aš gana greitai išmokau kalbos pagrindus ir išlaikiau valstybinį A2 lygio egzaminą. O štai toliau buvo sunkiau, progresas ne toks greitas ir sunkiau pastebimas, bet aš jokiu būdu nepasiduodu. Manau, kad labai svarbu toliau mokytis lietuvių kalbos, nesustoti“, – sako K. Gracheva.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Pašnekovė pasakoja, kad mokytis lietuvių kalbos ją motyvavo VU Filologijos fakulteto dėstytojos profesionalumas, nuotaika, su kuria ji ateidavo į klasę, pasitikėjimas, kurio ji įkvėpdavo – visi gali išmokti lietuvių kalbą.

Kseniia – ekonomikos mokslų magistrė, daugiau nei 15 metų dirbusi buhaltere. Šiuo metu Lietuvoje pagal specialybę ji nedirba, nes dėl darbo specifikos reikalingos puikios lietuvių kalbos žinios – ne tik šnekamosios, bet ir gebėjimas skaityti dokumentus, dirbti specialiomis buhalterinėmis programomis.

Šiuo metu ukrainietė mokosi šnekamosios kalbos. Ji pripažįsta, kad mokantis kalbos vis dar lydi baimė suklysti, netinkamai parinkti žodžius, neteisingai juos sukirčiuoti, būti nesuprastai, tačiau kalbą mokosi su malonumu net ir tuomet, kai nėra lengva.

„Lietuvių kalba – labai graži, ir tai man svarbu, būtų sunku mokytis grubios ar man nemalonios kalbos. Labai daug apie Lietuvos kultūrą ir istoriją sužinojau VU Filologijos fakultete vykusiuose kursuose. Dalyvavau keliose ekskursijose, kurias vedė profesionalūs gidai, taip pat klausiausi daug paskaitų apie gyvenimą Lietuvoje, jos istoriją, kultūrą, tradicijas, politinę ir ekonominę santvarką. Kai kurios paskaitos privertė mane pažvelgti į Lietuvą iš kitos, man anksčiau nepažintos pusės“, – pasakoja pašnekovė.

Kseniia pritaria, kad integracijai bet kurioje pasaulio šalyje kalba yra būtina. „Kadangi aš pati sau pasakiau, jog Lietuvoje mes apsistojome ilgam, galbūt net visam laikui, man svarbu integruotis maksimaliai“, – teigia ji.

Nors iš kursų Kseniia sako pasiėmusi viską, ką galėjo, lietuvių kalbos norėtų mokytis toliau. Jos nuomone, dar yra kur augti. „Aš tikiu, kad mes visi vėl susitiksime universitete ir tęsime gražios, nors ir sudėtingos lietuvių kalbos mokymąsi“, – apibendrina pašnekovė.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Vilniaus universitetas projektą „Lietuvių kalbos mokymai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pasitraukusiems Ukrainos pabėgėliams“ įgyvendino nuo 2024 m. rugsėjo iki 2025 m. kovo mėnesio. Projektas buvo finansuojamas 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis.

Kas iš tiesų yra Skandinavija? Ar tikrai kalbėdami apie skandinavus, turime omenyje tą patį? O kaip dėl suomių – jie skandinavai ar ne?

Apie tai pasakoja Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos centro įkūrėja, šiuo metu Baltijos kalbų ir kultūrų institutui vadovaujanti Ērika Sausverdė. Pokalbis įrašytas tinklalaidėje „Kalba kalba“, kurioje gvildenami kalbos, kultūros ir visuomenės klausimai.

Ērika dalijasi ne tik įžvalgomis apie tai, kas sudaro (ir kas nepriklauso) Skandinavijos sąvokai, bet ir pasakoja apie Skandinavistikos centro ištakas Vilniaus universitete – kada ir kodėl jis atsirado, kokią vietą užima fakulteto struktūroje ir akademinėje bendruomenėje.

Klausydamiesi sužinosite ir daugybę intriguojančių detalių: kodėl kai kurie švedai teigia nesą Europoje, kodėl Smolandas Ērikai primena Dzūkiją, o taip pat – kaip skandinavų vaikų literatūros herojai, tokie kaip Coliukė, Mumiai ar Mijo, įsiterpė į lietuvių kultūrinį peizažą.

Pokalbio pabaigoje – vertimų iš Skandinavijos kalbų kontekstas bei Ērikos literatūrinės rekomendacijos.

Tinklalaidės galima klausytis šiose platformose:

• Soptify
• YouTube
• Apple Podcast

Akimirkos iš ankstesnių metų debatų renginio / Simono Lukoševičiaus nuotr.

Gegužės 20 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyks tarpfakultetiniai akademiniai debatai anglų kalba „Diskursas ir visuomenė“, subursiantys studentų komandas iš keturių VU fakultetų: Filologijos, Filosofijos, Teisės, Ekonomikos ir verslo administravimo.

Šis renginys – tai bendrauniversitetinio kurso „Akademiniai debatai“, vykdomo Filologijos fakulteto anglų filologijos studijų programoje, baigiamoji dalis. Debatų tikslas – skatinti kritinį mąstymą, tarpfakultetinį dialogą bei stiprinti akademinės bendruomenės įsitraukimą ir bendradarbiavimą. Studentai, pasitelkdami įgytus argumentavimo, viešojo kalbėjimo ir diskusijų vedimo gebėjimus, diskutuos trimis aktualiomis temomis: apie technologijų poveikį socialinei darnai, darbo rinkos robotizaciją bei lyderystės iššūkius šiuolaikinėje visuomenėje.

Akimirkos iš ankstesnių metų debatų renginio / Simono Lukoševičiaus nuotr.

Pasak anglų filologijos SPK pirmininkės dr. Linaros Bartkuvienės, „debatai yra ne tik akademinių žinių taikymo forma, bet ir brandžios asmenybės bei emocinio intelekto raiška. Jie ugdo gebėjimą ne tik logiškai argumentuoti ir kritiškai mąstyti, bet ir įsiklausyti į kitą, konstruktyviai priimti kritiką bei argumentuotai apginti savo poziciją. Debatuose svarbus ne vien laimėjimas, bet ir pagarbi diskusija, gebėjimas suprasti skirtingas perspektyvas bei lavinti empatiją, komunikacijos įgūdžius ir vidinę laikyseną.“

Renginio globėjas, VU Filologijos fakulteto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas pabrėžia, kad „Akademiniai debatai – tai daugelio prestižinių Europos ir Didžiosios Britanijos universitetų taikoma tradicija, kurią tęsia ir VU Filologijos fakulteto bendruomenė. Šis formatas padeda gilinti supratimą apie šiuolaikinės visuomenės poreikius bei ugdo gebėjimą diskutuoti remiantis faktais, logika ir mokslinių tyrimų duomenimis. Debatai – tai intelektinis iššūkis ir galimybė ugdyti kritiškai mąstančią, gebančią argumentuotai reikšti mintis asmenybę. Renginyje „Diskursas ir visuomenė“ susitiks įvairios idėjos, pasaulėžiūros ir humanitarinė atsakomybė.“

Akimirkos iš ankstesnių metų debatų renginio / Simono Lukoševičiaus nuotr.

Debatuojančius studentus vertins nepriklausoma ekspertų komisija, sudaryta iš savo sričių profesionalų: JAV ambasados diplomato Jonathan P. Herzogo, Jungtinės Karalystės ambasados diplomato Mark Pass bei Vilniaus universiteto partnerystės prorektoriaus prof. Artūro Vasiliausko. Debatai vyks gegužės 20 d. 17.00 val. Filologijos fakulteto V. Krėvės auditorijoje (Universiteto g. 5). Renginį moderuos Filologijos fakulteto docentė Liudmila Arcimavičienė. Debatų kalba – anglų.

Kviečiame visą akademinę bendruomenę aktyviai įsitraukti – stebėti debatų eigą, palaikyti savo fakulteto komandą ir dalyvauti intelektualiniame renginyje, kuriame susilieja argumentuotas mąstymas, viešojo kalbėjimo menas ir tarpdisciplininis dialogas.

Renginio programą galite rasti čia.

Gegužės 20 d. 17.00 val. Filologijos fakulteto V. Krėvės auditorijoje (Universiteto g. 5) vyks tarpfakultetiniai akademiniai debatai anglų kalba „Diskursas ir visuomenė“, subursiantys studentų komandas iš keturių VU fakultetų: Filologijos, Filosofijos, Teisės, Ekonomikos ir verslo administravimo. Renginį moderuos Filologijos fakulteto docentė Liudmila Arcimavičienė. Debatų kalba – anglų.

Kviečiame visą akademinę bendruomenę aktyviai įsitraukti – stebėti debatų eigą, palaikyti savo fakulteto komandą ir dalyvauti intelektualiniame renginyje, kuriame susilieja argumentuotas mąstymas, viešojo kalbėjimo menas ir tarpdisciplininis dialogas.

Šis renginys – tai bendrauniversitetinio kurso „Akademiniai debatai“, vykdomo Filologijos fakulteto anglų filologijos studijų programoje, baigiamoji dalis. Debatų tikslas – skatinti kritinį mąstymą, tarpfakultetinį dialogą bei stiprinti akademinės bendruomenės įsitraukimą ir bendradarbiavimą. Studentai, pasitelkdami įgytus argumentavimo, viešojo kalbėjimo ir diskusijų vedimo gebėjimus, diskutuos trimis aktualiomis temomis: apie technologijų poveikį socialinei darnai, darbo rinkos robotizaciją bei lyderystės iššūkius šiuolaikinėje visuomenėje.

Daugiau apie renginį rasite pateiktoje nuorodoje.

Renginio programą galite rasti čia.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Filologijos fakulteto profesorius Paulius V. Subačius išrinktas Europos tekstologų draugijos ESTS tarybos nariu.

Paskutinėmis balandžio dienomis, Tūro universitete (Prancūzija) vykusios 20-tosios Europos tekstologų draugijos (The European Society for Textual Scholarship – ESTS) konferencijos metu, prof. dr. Paulius V. Subačius pradėjo kadenciją šios organizacijos taryboje. ESTS vienija teksto teorijos, tradicinių ir skaitmeninių mokslinių leidimų metodologijos specialistus iš viso žemyno. Jos konferencijose taip pat dalyvauja Kanados, JAV, Japonijos, Australijos tekstologai. Draugija leidžia recenzuojamą mokslo žurnalą „Variants“ (Marseille, OpenEdition), kurio redakcinę kolegiją sudaro ESTS tarybos nariai. Beje, priešpaskutinio „Variants“ numerio viršeliui buvo pasirinkta Maironio rankraščių iliustracija iš P. V. Subačiaus straipsnio. Profesorius jau yra rinktas ESTS tarybos nariu 2004–2014 m., o dabar vėl pakviestas prisidėti prie vadovavimo kaip vienas aktyviausių organizacijos narių, skaitęs pranešimus net 18-oje ESTS konferencijų, dusyk kviestas rengti plenarinius pranešimus giminiškos Amerikos organizacijos STS kongresuose. Šių metų pranešime „Mamutas tarp gėlyčių“ P. V. Subačius aptarė, kodėl žymėjimai ir piešiniai geltonu flomasteriu Kazio Sajos 1967–1968 metų rankraščiuose yra trečioji grafinių genezės pėdsakų dimensija ir turi labai nedaug analogų pasauliniu mastu.

Nuoroda į Europos tekstologų draugijos tinklapį – ESTS.

Džiaugiamės puikiomis žiniomis iš Tūro ir linkime profesoriui kuo geriausios kloties tolesniuose darbuose!

Pijus Opera ir Rimantas Kmita / Vilniaus universiteto nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete lietuvių filologiją studijuojantis reperis Pijus Vasiliauskas (Pijus Opera) sako į literatūrinį ir poezijos pasaulį atėjęs dėl skaitančių draugų ir repo įtakos, o studijas rinkęsis kaip akademinę atsvarą kūrybinei veiklai. Pijus prisipažįsta, kad studijose, kurios jį įkvepia kurti, labiausiai vertina pokalbius. Apie filologijos studijas, kūrybinius sunkumus ir įkvėpimą – P. Vasiliausko ir VU partnerystės docento, Filologijos fakulteto dėstytojo, romanų „Pietinia kronikas“, „Remyga“ ir monografijos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ autoriaus Rimanto Kmitos pokalbis.

Rimantas Kmita. Ar kur nors dar bandei stoti, be filologijos?

Pijus Vasiliauskas. Užtikrintai rinkausi lietuvių filologiją, bet antru pasirinkimu rašiau filosofiją. Iš tiesų visada galvojau apie aktorinį, bet norėjau pasilikti Vilniuje, o tuo metu kursą rinko tik Klaipėdoje. Tad lietuvių filologija buvo pirmas pasirinkimas, kurio kol kas dar nepasigailėjau.

R. K. Interviu esi pasakojęs, kad gana anksti pradėjai rašyti, repuoti – esi kūrybiškas žmogus. Kaip tokiam žmogui gali šauti mintis stoti į filologiją, juk atrodo, kad tai su kūrybinėmis industrijomis nelabai siejasi?

P. V. Aš buvau įsitikinęs, kad siejasi. Buvau paskatintas literatūros ir kalbos traukos. Kadangi daug užsiėmiau kūrybine veikla, norėjosi akademinės atsvaros. Aktorystė man – labiau kaip gyvenimo būdas, jos pasisemiu iš savo koncertų. Kartu labai stipriai įtraukė literatūrinis pasaulis, nors daugelis gąsdino, kad įstojęs nusivilsiu. Kol kas nenusivyliau. Man rodos, kad tai asmeninis reikalas, kur link pakreipsi savo studijas ir kaip jas vertinsi.

Vilniaus universiteto nuotr.

R. K. Kaip tave įtraukė literatūrinis pasaulis? Gal buvo geri lietuvių literatūros mokytojai?

P. V. Visada matydavau skaitančią mamą, bet ji neversdavo manęs skaityti. Labai anksti atsidūriau tokioje draugų kompanijoje, kurioje skaitymas buvo kietas reikalas. Jei skaitei, buvai ir protingas, ir kietas. Mane labai paveikė, kai aptarinėdavome skaitytus autorius, pavyzdžiui, Platoną ar Hesę. Mano draugai buvo vyresni, todėl jie man atrodė autoritetingi. Jie galėjo, pavyzdžiui, gerai žaisti futbolą, bet ir skaityti daug knygų – man tai padarė daug įtakos. O poeziją pradėjau skaityti labai anksti dėl repo įtakos, nes tai yra labai glaudūs žanrai savo ištakomis, esme – kad yra ritmas ir rimas. Jau antroje klasėje buvau pakviestas dalyvauti poezijos konkurse Jonavoje. Tada supratau, kad man patinka rašyti ne tik repo dainas, bet ir labiau literatūriškai.

R. K. Aš neįsivaizduoju reperio, sėdinčio su poezijos tomeliais ir gludinančio savo kalbinę klausą. Ar tu pažįsti daug reperių, kurie skaito poeziją?

P. V. Galbūt nėra tokio įvaizdžio, kad reperis skaito poeziją, gilinasi į tropus. Bet reperiai nesąmoningai tai analizuoja per savo kūrybą, nes vis tiek labai svarbu, kaip jauti ritmą. Poezijoje iš esmės yra svarbu eilėdara, ritmas, žodžių žaismas – aliteracijos, metaforos – ir kaip perpranti kalbą. Man atrodo, kad reperiai gludina savo poetiškumą net nenujausdami ir neskaitydami poezijos – intuityviai.

R. K. Yra nuomonė, kad jeigu pradėsi studijuoti tai, kas labai patinka, tą aistrą užgniauš racionalizavimas, analizavimas. Kyla tikriausiai neišvengiamas klausimas: ką tau duoda filologijos studijos ir ką galbūt atima, jeigu atima?

P. V. Aš turiu savo atsakymą, bet man įdomu, kaip tu jauteisi, įsitraukęs į filologiją. Ar jautei, kad pataikei teisingai?

R. K. Iš pradžių būdavo: guliu bendrabutyje, žiūriu į lubas ir galvoju, ką aš čia veikiu. Pirmi metai apskritai buvo susivokimo metai. O po to atsirado dalykų, kurie studijų metais sušvito visai kitaip. Pavyzdžiui, tvarkaraštyje buvo „Tautosakos“ kursas ir aš buvau nusiteikęs, kad ten bus tik liaudies kūryba, darbo, švenčių dainos ir panašiai. Bet kurso metu mums reikėjo skaityti G. Beresnevičiaus, A. J. Greimo knygas, baltų religijos šaltinius. Tada pamačiau visą mitologijos sistemą, struktūrą, kaip viskas veikia viduje. Man buvo didžiausia poezija skaityti šituos šaltinius, atrodė panašu į S. Gedos poeziją. Buvo, aišku, ir mažiau įdomių dalykų, bet, nors tai ir nebuvo man tiesiogiai naudinga kaip poetui, aš įgavau akiratį, supratau, kad kažkur šalia manęs yra dar platesnis vandenynas. Be to, mane veikė ir bendravimas su dėstytojais, kurie turi labai skirtingus požiūrius į literatūrą.

Vilniaus universiteto nuotr.

P. V. Man atrodo, kad S. Geda tau yra reikšmingas poetas.

R. K. S. Gedą aš žinojau nuo mokyklos laikų. Kartą pamačiau skelbimą, kad išparduodamos namų bibliotekos knygos. Ten besirausdamas radau S. Gedos poezijos knygą, iliustruotą P. Repšio. Man buvo įdomu vien dėl to, kad nebuvau matęs tokių gražių knygų – aš tiesiog norėjau ją turėti. Pradėjus skaityti liko įspūdis, kad nesupratau nieko, ką perskaičiau. Žinoma, tada ir negalėjau suprasti, nes S. Gedos poezijoje yra labai daug konteksto sluoksnių. Bet mane paveikė – tai buvo poezijos galios įrodymas. Kalba, ritmas, skambesys, asociacijos... Atrodė, kad tai nėra tik žodžių mišrainė, kad kada nors suprasiu. Tikriausiai todėl ir įstojau į filologiją, nes man atrodė, kad literatūra man atskleis paslaptis, kas yra gyvenimas, kaip reikia gyventi.

P. V. Ar atskleidė?

R. K. Na, tai buvo paauglystės norai... Gal grįžkime prie tavo atsiradimo filologijos studijose.

P. V. Vyresni filologai gąsdino, kad gali užgesti mano aistra, bet aš buvau užtikrintas, kad man pavyks. Tuose dalykuose, kurie man patinka, aš maudausi. Taip ir čia – įstojus bene viskas pasirodė įdomu, reikėjo net atsirinkti. Ir mitologija, ir lingvistika, kalbotyra, literatūra... Kelių – begalės. Čia dėsto žmonės, kuriuos žinojau jau prieš stojant, kurie man buvo autoritetai literatūros plotmėje, tai man buvo didelis įkvėpimas, kad gavau progą su jais bendrauti betarpiškai, diskutuoti apie literatūrą. Tokie momentai stipriai įkvepia jauną žmogų, įtraukia ir motyvuoja. (...) Filologijos studijos manęs nuo kūrybinio pasaulio neužrakina. Studijos mane lygiagrečiai kūrybai įkvepia, o ne iškvepia.

R. K. Taip, čia visada skaitai ne vienas, vyksta koks nors dialogas. Susiduri su daug skirtingų požiūrių, kurie praturtina skaitymą. Nors atrodo, kad skaitymas yra intymus reikalas, bet iš tiesų, kai patenki į dialogo erdvę, gauni žymiai daugiau, negu skaitydamas vienas. Taip atsiranda ne tik žinios, bet ir kažkokia patirtis. (...) Paminėjai autoritetus. Ar tau būna, kad lygini save su jais ir galvoji, kad pats niekada taip nekursi? Kaip įveiki, įgauni pasitikėjimo ar supratimo, kad tavo kūryba gali būti kažkam įdomi?

P. V. Repas mano gyvenime atsirado taip anksti (pirmą dainą įkėliau šešerių metų), kad tada dar apie tai net negalvojau. Man pasisekė, nes kol esi vaikas, palaiko visi, o tada natūraliai tobulėji. Savo poezijos kūrinius išdrįsau publikuoti tik praėjusiais metais. Iki tol tik savo Facebook'e kartais pasidalindavau su didžiuliu jauduliu. Tarsi jaučiau, kad neblogai, bet vis tiek galvojau, kad neparašysiu taip, kaip kiti gali. Tad pradžia buvo nedrąsi. Rašiau nuo paauglystės iki pat dvidešimties metų, kol parodžiau savo poeziją vienam dėstytojui. Tada, sulaukus kitų žmonių padrąsinimų, šilto priėmimo, pasitikėjimas išaugo. Žinoma, būna, kad ir sukritikuoja, ir atstumia, tada prisimeni, kad dar nesi tobulas. Reikia ir šitų sukrėtimų, „nuleidimo ant žemės“, dėl jų esu dėkingas tiek repo, tiek literatūros bandymų atžvilgiu.

R. K. Ar dabar, kai atsiranda vis naujų žingsnių – didesnė salė koncertui, naujas žanras, yra baimės momentų?

P. V. Džiaugiuosi, kad vis dar esu jaunas žmogus ir yra begalė naujų atradimų. Kiekvienas savotiškai jaudina, bet tai yra mieloji baimė, baimė, kuri traukia, kurią norisi išbandyti. Atrodo, baisu svajoti apie prozos rašymą, bet svajoju. O kaip tu pats?

R. K. Man baimė nedingsta. Nors ir esu išleidęs savo knygų, vis bandau padaryti kitaip, nebekartoti dalykų. Pasitaiko ir nepasitikėjimo momentų. Ką aš čia darau? Kam to reikia? Bet tada grįžtu prie idėjos, kuri buvo man suspindusi, nuo ko viskas prasidėjo, ir pagalvoju, gal ji man vis dar svarbi. Gal ir dar kažkam bus? Toks nuolatinis darbas su savimi. Stengiuosi daryti naujai. Kai rašiau pirmą romaną „Pietinia kronikas“, nieko nesitikėjau. Antrą romaną tikslingai rašiau kitokį, kad nebūtų pirmojo tęsinys. O tada išleidau knygą apie S. Gedą, kad niekas nebežinotų, ko tikėtis. Todėl niekad ir nežinojau, kaip man pavyks su vis naujais žanrais.

P. V. Aš irgi spėjau susidurti su kūrybiniu sunkumu – noriu kurti daug skirtingų dalykų, nenoriu užsidaryti, pavyzdžiui, vienoje muzikos srityje. Stengiuosi kiekvieną kūrinį padaryti vis kitaip. Iš pradžių buvo sunku, nes daugelį erzino, kad nėra apibrėžtumo. Bet gal tai jaunystės ieškojimai, gal natūralus smalsaus žmogaus bruožas.

R. K. Ar tave ištinka kūrybinės krizės, kai galvoji, kad daugiau nieko kito nebeparašysi?

P. V. Būna, bet šitos krizės, man atrodo, iš tiesų yra aktyviausias kūrybinis metas. Tai reiškia, kad mechaninis darbas atliktas, dabar laikas kaupti daugiau į save, metas gyventi. Kartais labai skauda, kad taip noriu rašyti, bet nieko neparašau.

R. K. Kai buvau tavo amžiaus, man atrodė, kad jei savaitę neparašau eilėraščio, mirsiu kaip poetas. Bet ilgainiui supratau: galiu pusę metų, metus nieko nerašyti, tai nieko nereiškia, nes visada galiu grįžti.

P. V. Dabar jaučiu daugiau pusiausvyros šiuo atžvilgiu, bet kai pradėjau kurti, atrodė, kad noriu rašyti, net jei neturiu įkvėpimo. Norisi norėti labiau, negu norisi. Būdavo momentų, kai negalėjau rašyti, tai iš tiesų skaudėjo, gadino nuotaiką, bet čia tikriausiai reikia mokytis tėkmės.

R. K. Ar žinai, kaip įeiti į tą tėkmę? Ar turi būdų, ar lauki įkvėpimo?

P. V. Tuomet užsiimu gyvenimu. Einu važinėti riedlente, susitikti su draugais, einu į teatrą, žiūriu filmus. Gyvenimas yra kūryba, ir kai tik jos nėra, einu ką nors veikti.

R. K. Mano būdai kitokie – filologiniai. Ką išmokau dar studijų laikais, tai eiti į biblioteką. Kai aptinku senų laikraščių ar knygų, man kyla idėjos naujiems personažams, straipsniams ar literatūros kritikai. Mano visos krizės dingsta bibliotekoje. Iki šiol pritaikau savo įgūdžius naudotis biblioteka ir kitiems darbams. Sakyčiau, tai buvo vienas svarbesnių mano išmoktų įgūdžių.

P. V. Man tai skamba kaip tobulas variantas. Aš tai romantizuoju, bet man natūraliai nepavyksta. Stengiuosi, bet man iki šiol kyla stresas, kaip bibliotekoje susirasti knygą. Tiesa, bibliotekos turi daug žavesio. Dažnai tarp paskaitų einu į biblioteką dirbti. O turėdamas laisvo laiko lendu į biblioteką ir atrandu netikėtų dalykų. Taip nutiko ir su tavo poezijos knyga. Ji praktiškai nukrito man į rankas ir atsivertė, kai klaidžiojau bibliotekoje. Perskaičiau ją visą.

Visą Rimanto Kmitos ir Pijaus Operos pokalbį kviečiame žiūrėti „YouTube“ kanale.

Gegužės 16 d., penktadienį, 13.00 val. 313 aud. vėl kviečiame į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Artimiausiame kalbotyros doktorantų seminare pranešimą skaitys Deepak Singh, kuris universitete vieši pagal ARQUS sutartį su Meinuto (Maynooth University, Airija) universitetu

Pranešimo tema: „Crosslinguistic influence in the acquisition of Spanish as a third language“.

Pranešimo santrauką galite rasti čia.

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >

Maloniai kviečiame atvykti arba prisijungti!

Blended Intensive Program (BIP) under the Erasmus+ Program “Orient in Lithuania and Turkology Studies” will take place from the 12th of May 2025 till the 16th of May 2025 at Vilnius University Faculty of Philology. This international event will bring together over 30 Turkology scholars from Türkiye, Poland, Germany, Austria, and Lithuania to share their academic insights and cultural experiences.

Participants will enjoy an intensive academic and cultural programme: lectures, workshops, and discussions on Turkology, including topics such as the history of the Lithuanian language, Orientalism in Lithuanian literature, and research on Karaimic and Tatar studies.

The week will also feature guided tours, exhibitions, museum visits, and cultural events, offering the opportunity to explore the traditions of Lithuania's Turkic communities (Karaims and Tatars) and enjoy traditional Lithuanian, Karaim, and Tatar cuisine.

Opening Ceremony will take place on the 12th of May 2025 at 10:00 a.m. at Room 118 (V. Krėvės), Faculty of Philology, Vilnius University (Universiteto str. 5, Vilnius).

The programme can be found here.

Organised and supported by:

Erasmus+ Programme

Vilnius University, Faculty of Philology

Vilnius City Municipality

Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas apdovanojo mokslininkus už reikšmingus mokslo pasiekimus 2024 metais.

Geriausios socialinių ir humanitarinių mokslų sričių publikacijos kategorijoje atminimo ženklu apdovanotas ir Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Artūras Ratkus už publikaciją Ratkus A. Linearization of adnominal possessives in Gothic: A comparative investigation. Studies in Gothic. (Oxford: Oxford University Press. pp. 172–199).

Geriausio taikomojo darbo kategorijoje apdovanojimą gavo ir Filologijos fakulteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų instituto asistentas Alius Jaskelevičius už taikomąjį darbą Markas Tulijus Ciceronas, Brutas. Iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir komentarus parašė Alius Jaskelevičius (Vilnius: VU leidykla. 2024).

Sveikiname!

 Dieną Filologijos fakultetas skamba nuo tekstų analizės, literatūros interpretacijų ir kūrybinio rašymo, bet kas nutinka, kai nusileidžia saulė?

Gegužės 13–15 dienomis kviečiame Tave patirti, kuo fakultetas tampa naktį – kai Literatų menė pasikeičia neatpažįstamai. Šviesų instaliacijos, muzika ir net DJ pultas, prie kurio – ne kas kitas, o patys dėstytojai: Jurgis Pakerys, Audinga Peluritytė, Ernesta Kazakėnaitė ir dar penki jų kolegos.

„Filologų naktis“ – tai renginys ne tik filologams. Jei myli žodį, literatūrą ar tiesiog ieškai išskirtinio kultūrinio vakaro – esi laukiamas. Tavęs laukia:

• Poezijos piknikas

• Knygų aukcionas

• Stalo žaidimai

• DJ naktis su dėstytojais

Ateik, patirk, sugrįžk – Filologijos fakultete, Vilniaus universitete.

Daugiau informacijos rasi Facebooke.

On the occasion of the 10th anniversary of the Hungarian Lecturer in Vilnius University, István Báthory Cultural Association of Hungarians in Lithuania, the Embassy of Hungary in Vilnius and the Hungarian Lecturer organizes an international scientific conference on teaching less widely taught languages. The blended conference takes place at Vilnius University and online on 16-17 May 2025.

International and Lithuanian applied linguists and language teachers are welcome at the conference to share their professional experience and scientific research.

Registration for speakers is open until 5 May 2025. More information is available at www.lvd.lt/conference/ 

Gegužės 8 d., ketvirtadienį, 11.10 val. (SP1 aud. lietuvių k.) ir 13:00 val. (Latvistikos kab. latvių k.) Filologijos fakultete vyks Latvijos universiteto doktorantės Sindijos Ančos  paskaita „Ornamentas latvių kultūroje“.

Sindija Anča yra menininkė, Latvijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto doktorantė. Paskaitoje ji pasakos, kodėl latviai taip vertina savo tradicinius ornamentus, aptars jų pavadinimus ir reikšmę šiuolaikinei kultūrai, taip pat požiūrio į ornamentiką skirtumus Latvijoje ir Lietuvoje.

Paskaitą rengia:

VU Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedra.

Balandžio 10-11 d. Vilniaus universitete vyko jau ketvirtosios Hamburgo universiteto germanistikos instituto ir Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedros rengiamos bendros kūrybinės dirbtuvės. Šis susitikimas buvo skirtas ne vien skaitmeninės humanitarikos klausimams, bet ir svarbiems tarpuniversitetinio bendradarbiavimo aspektams aptarti: bakalauro (BA) „Germanistikos“ studijų programai planuojama Vilniaus ir Hamburgo universitetų BA dvigubo laipsnio diplomo galimybė.

Išsamesnę renginio programą galite rasti šioje nuorodoje.

Pirmosios dienos ryte buvo aptartos planuojamų vykdyti germanistikos dvigubo diplomo studijų tarp Hamburgo ir Vilniaus universitetų (angl. „double degree“) turinys bei kai kurie formalūs aspektai. Doc. dr. Virginija Masiulionytė išsamiai supažindino su VU BA studijų programos „Germanistika“ struktūra ir kreditų sistema, Hamburgo universiteto studijų specialistė dr. Sabine Forschner pristatė bakalauro pakopos vokiečių kalbos ir literatūros studijas Hamburgo universitete. Po to vykusioje konstruktyvioje diskusijoje, kurioje dalyvavo ir VU Filologijos fakulteto studijų prodekanė doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė bei Hamburgo universiteto studijų programų koordinatorė dr. Sabine Forschner, buvo išsiaiškintos pozicijos dėl kreditų pripažinimo ir padėtas pagrindas būsimiems oficialiems tarpusavio susitarimams. Jei būtų patvirtintas šis bendradarbiavimas, dvigubo diplomo programa būtų galima pasinaudoti jau nuo 2025–2026 mokslo metų, įstojus į VU BA „Germanistikos“ studijų programą.

Popietinė pirmosios dirbtuvių dienos sesija buvo skirta VU ir Hamburgo universitetų dėstytojų, dalyvaujančių germanistinių kadedrų bendradarbiavimo „Germanistische Institutspartnerschaft, GIP“ programoje, tyrimų ir mokymo projektų pristatymui.

Prof. dr. Lars Sörries-Vorberger (Hamburgo universitetas) pristatė savo tyrimus ir studijų veiklą lyčių ir kvyro (queer) lingvistikos srityje (nuoroda į pranešimą). Prof. dr. Nadja Kerschhofer-Puhalo (Hamburgo universitetas) savo pristatyme nagrinėjo literacy (raštingumo) sąvoką, kuri pastaruoju metu vis dažniau sutinkama žodžių junginiuose digital literacy bei data literacy (skaitmeninis raštingumas, duomenų raštingumas).

Kiti ketvirtadienio popietę ir penktadienį vykę pristatymai bei diskusijos buvo susiję su skaitmeninės humanitarikos galimybėmis, įvairių metodikų ir technologijų taikymu. Carla Sökefeld (Hamburgo universitetas) pristatė savo disertacijos rezultatus ir aptarė galimybę naudoti vadinamuosius word embeddings žodžių reikšmės pokyčiams tirti (nuoroda į prezentaciją čia). Dr. Ernesta Kazakėnaitė (Vilniaus universitetas) pristatė neseniai VU pradėjusios veikti skaitmeninės humanitarikos laboratorijos (Digital Humanities Lab) darbą ir įsigytus įrankius, technologijas, licencijas bei jų atveriamas tyrimų galimybes (pvz., OCR skenerių naudojimas, akių judesių tyrimo (Eye-Tracking) įranga). Seminaro dalyviai turėjo galimybę apsilankyti laboratorijoje ir apžiūrėti įgytus įrankius.

Penktadienio ryto seminare buvo nagrinėjamos galimybės plėtoti bendrą tyrimų projektą, skirtą vokiškai tarpukario Lietuvos spaudai skaitmeninti ir tirti. Doc. dr. Lina Plaušinaitytė (Vilniaus universitetas) trumpai pristatė vokišką tarpukario Lietuvos spaudą, šioje srityje iki šiol jau nuveiktus skaitmeninimo darbus ir tyrimų rezultatus (žr. prezentaciją čia). Lietuvoje esančių tarpukario vokiškų laikraščių skaitmenines kopijas PDF. formatu galima pasižiūrėti puslapyje. Puslapį prieš keletą metų, LMT finansuojamos studentų praktikos metu parengė VU BA studijų pakopos studentė Vidmantė Nareckaitė. Prof. dr. Heike Zinsmeister (Hamburgo universitetas) savo pranešime pristatė spaudos skaitmeninimo tolesnes galimybes ir problemas (pvz., informacijos pateikimas skiltimis, automatinis skirtingų šriftų (ne-)atpažinimas ir kt.) bei pasiūlė bendradarbiavimo tarp Vilniaus ir Hamburgo universiteto studentų galimybę, siekiant padaryti Lietuvos vokiečių tarpukario spaudą geriau ir patogiau prieinamą tolesniems tyrimams. Šiuos pasisakymus svariai papildė ir praplėtė Marie Flüh (Hamburgo universitetas) pranešimas apie istorinės literatūrinės spaudos tyrimą, pasitelkiant skaitmenines priemones (nuoroda į prezentaciją čia). Vykusioje diskusijoje buvo nagrinėjami konkretūs projekto žingsniai.

Kūrybinės dirbtuvės ne tik padėjo pasiekti konkrečių rezultatų dvigubo diplomo studijų įgyvendinimo procese, bet kartu buvo ir labai sėkminga įžanga į antrąjį Hamburgo universiteto germanistikos instituto ir Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedros bendradarbiavimo programos (Germanistische Institutspartnerschaft, GIP) etapą. Programą finansuoja Vokietijos akademinių mainų tarnyba (Deutscher Akademischer Austauschdienst, DAAD). Projekto vadovė prof. dr. Heike Zinsmeister (Hamburgo universitetas), projekto koordinatorės Carla Sökefeld iš Hamburgo universiteto ir VU Vokiečių filologijos docentės dr. Skaistė Volungevičienė bei dr. Vaiva Žeimantienė. Nuoroda į projekto puslapį čia.

Straipsnį parengė:

Lina Plaušinaitytė, Vaiva Žeimantienė

Vilniaus universitetas, 2025 m. balandžio 10-11 d.

Skelbiame nuo balandžio 29 d. prasidedantį priėmimą į doktorantūros studijas 2025 m. Priėmimas į doktorantūrą vyksta VU nustatyta tvarka.

Filologijos fakultete projektai siunčiami adresu birute.gudeliene@flf.vu.lt (būtina atsiųsti .doc arba .docx formatu, taip pat pasirašytą ir nuskanuotą variantą) iki 2025 m. birželio 16 d. 10 val. Pateikus ne visą būtiną informaciją, ar ne visus reikalingus dokumentus, prašymas laikomas neužregistruotu. Atrankos į doktorantūros studijas forma: mokslinis projektas raštu ir pokalbis.

Mokslinio projekto bei pokalbio vertinimo datos: birželio 26 d. ir 27 d. nuo 10 val. V. Krėvės auditorijoje, Universiteto g. 5.

Daugiau informacijos lietuvių kalba Fakulteto puslapyje >

Daugiau informacijos lietuvių kalba bendrame Vilniaus universiteto puslapyje >

Daugiau informacijos anglų kalba Fakulteto puslapyje >

Daugiau informacijos anglų kalba bendrame Vilniaus universiteto puslapyje >

Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Mentorius, pagalbininkas ir asmeninis mokytojas – tokią pagalbą norint išmokti naują kalbą gali pasiūlyti generatyvinis dirbtinis intelektas (GDI). Nors šis įrankis gali padėti į esamą žodyną įtraukti naujų kitos kalbos žodžių, lavinti teksto suvokimą ir tartį, tačiau, anot Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto dėstytojų, pernelyg pasikliauti tokia priemone nereikėtų.

Kuo GDI gali būti naudingas mokantis kalbų?

Žodis „generatyvinis“ reiškia, kad dirbtinis intelektas geba kurti naują, anksčiau neegzistavusį turinį. Mokantis užsienio kalbų, GDI gali atlikti asmeninio mentoriaus vaidmenį – pavyzdžiui, padėti mokytis naujų žodžių. GDI gali pateikti dažniausiai vartojamų frazių ir žodžių sąrašus, jų vartojimo kontekstus, vertimus, susisteminti juos pagal tematiką. Jis gali įterpti iliustracijų ir kitų geriau naujas sąvokas įsiminti padedančių vaizdinių elementų. Naudodamiesi GDI, galite paprašyti sugeneruoti dažniausiai vartojamų A2 lygio žodžių sąrašą tam tikra tema, pavyzdžiui, „kelionės“.

Be to, GDI gali paaiškinti gramatikos taisykles, pateikti pavyzdžių ir pasiūlyti pratimų. Jeigu mokotės anglų kalbos ir norite suprasti, kaip vartojamas present perfect laikas, galite paprašyti GDI paaiškinti taisyklę ir pateikti pavyzdžių.

Parašėte esė arba rašinį, bet nesate tikri, ar viską suformulavote teisingai, ar nėra gramatinių klaidų? GDI, pavyzdžiui, „Quillbot“ arba „DeepL Write“, gali patikrinti jūsų tekstą ir pasiūlyti tinkamesnes formuluotes. Tą patį daro ir „ChatGPT“ bei kiti didieji kalbų modeliai, galintys paaiškinti klaidas, pateikti teksto šablonų ir pan. – tik reikia priskirti jiems konkretų vaidmenį („tu esi mano anglų kalbos mokytojas“) ir suformuluoti labai tikslią užklausą, ko iš jų tikitės.

Norite lavinti sakytinio teksto supratimą? GDI gali generuoti jūsų lygiui pritaikytus skirtingo sudėtingumo klausymosi pratimus. Taip pat galima pasirinkti, pavyzdžiui, britų, amerikiečių arba australų akcentą.

Naudojant balso atpažinimo technologijas, galima mokytis taisyklingos tarties. Pavyzdžiui, „Microsoft Speaker Coach“ analizuoja kalbėjimo stilių ir pataria, kaip jį patobulinti.

Mokantis kalbos svarbu nuolat ją aktyviai praktikuoti. Nepakanka pasyvaus mokymosi – skaitymo ar klausymo, tik aktyviai praktikuodami patys geriausiai suprantame, ko dar nemokame, o galiausiai įgauname drąsos. Jeigu jaučiate, kad jums reikia pokalbių partnerio, GDI gali juo tapti.

Pavyzdžiui, galite paprašyti „ChatGPT“ arba „Claude“ atlikti restorano padavėjo vaidmenį jums esant klientu. Kalbantis su virtualiu partneriu, nebaisu suklysti ar pasakyti ką nors ne taip, be to, kartu galima lavinti gebėjimą reaguoti į netikėtas situacijas ir lanksčiai prisitaikyti.

Norite pasitikrinti, ko išmokote? GDI gali sukurti savikontrolės (įsivertinimo) užduotis su atsakymais ir paaiškinimais. Įsivaizduokite, kad kitą savaitę turite atsiskaitymą iš tam tikros temos žodžių bei frazių ir norite juos pasikartoti. Tokiu atveju „ChatGPT“ galite priskirti, pavyzdžiui, prancūzų arba vokiečių kalbos mokytojo (-os) vaidmenį, pateikti šių žodžių, frazių sąrašą ir paprašyti sugeneruoti sakinių su tarpais, į kuriuos reikia įrašyti tinkamus žodžius iš sąrašo. Užklausoje reikėtų įterpti sąlygą „formuluok sakinius taip, kad tiktų tik vienas konkretus žodis, kiti netiktų“.

Mokantis kalbos aukštesniu lygiu (B1, B2, C1), GDI gali padėti generuoti idėjas, ieškoti papildomų šaltinių, pasiūlyti teksto struktūrą, kurią vėliau būtų galima pritaikyti savo poreikiams. Jis gali pabūti teksto kritiku, t. y. identifikuoti silpnas vietas, pasiūlyti, kaip tekstą galima patobulinti.

Tačiau kartais GDI gali tapti kliūtimi – ypač jei juo naudojamės nemąstydami.

Kada GDI trukdo mokytis?

Jeigu GDI naudojatės norėdami greito rezultato ir leidžiate atlikti kūrybines ar rašymo užduotis už jus, nieko neišmokstate. Mokymasis reikalauja aktyvaus darbo, nuolatinės praktikos, drąsos klysti ir mokytis iš savo klaidų.

GDI gali generuoti klaidingą arba šališką informaciją, pateikti neegzistuojančius šaltinius, haliucinuoti – pateikti faktiškai neteisingą informaciją kaip tikrą. Todėl jo sugeneruotą rezultatą visada reikia vertinti kritiškai – ypač dėl to, kad rezultatas labai dažnai būna paviršutiniškas.

Darbdaviai itin vertina kūrybiškumą ir savarankišką mąstymą. Šiuos gebėjimus reikia nuolat ugdyti, treniruoti ir stiprinti. Jeigu bet kokiai užduočiai atlikti pirmiausia griebsitės GDI, šiuos gebėjimus prarasite.

Naudojant GDI, reikia nepamiršti ir atsakomybės. Jei pateikiate GDI sugeneruotą tekstą kaip savo darbą, prisiimate atsakomybę už rezultatą. Todėl reikia įsitikinti, kad naudojama informacija yra teisinga. O tam reikia arba gerai išmanyti temą, arba patikrinti sugeneruotą rezultatą kituose šaltiniuose, pavyzdžiui, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. Be to, visada reikia nurodyti, kad rašydama (-as) šį tekstą naudojotės GDI – tai yra toks pat informacijos šaltinis kaip knygos ar straipsniai. Jeigu tekstas nuo pirmo iki paskutinio žodžio nėra tik jūsų kūrybos produktas, yra etiška pripažinti ir nurodyti šaltinius bei pagalbines priemones, kurie padėjo jums tekstą sukurti.

Užklausų menas

Dirbant su „ChatGPT“ ar kitais GDI, reikia žinoti, kaip klausti. Norėdami gauti kuo geresnį rezultatą, priskirkite dirbtiniam intelektui vaidmenį, pavyzdžiui: „Tu esi mano lietuvių / anglų / lenkų / prancūzų / vokiečių kalbos mokytojas.“ Kuo išsamiau aprašykite kontekstą: koks jūsų tikslas, kalbos lygis, ko konkrečiai norite išmokti. Jeigu bent apytiksliai numanote, kur ieškoti atsakymo ir koks jis turėtų būti, nurodykite tai užklausoje. Vėliau užklausą galėsite patikslinti. Parašykite, kokia forma turi būti pateiktas rezultatas, pavyzdžiui, lentelėje.

Būkite konkretūs ir aiškūs. Užuot rašę „Padėk man mokytis anglų kalbos“, rašykite „Sukurk man 5 pratimus su netaisyklingais anglų kalbos veiksmažodžiais B1 lygiu simple past laiku“. Stenkitės prašyti paaiškinimų, o ne baigtinių sprendimų.

Užklausų rašymas – vertingas įgūdis šiuolaikinėje visuomenėje, jo, kaip ir užsienio kalbų, taip pat reikia mokytis. Komunikuojant bet kuria (užsienio) kalba svarbu tiksliai perduoti norimą informaciją. Tokia pati taisyklė galioja ir komunikuojant su GDI. Žmogaus ir GDI kalbos, kaip ir komunikacinės kompetencijos, yra skirstomos į kategorijas pagal užklausų kūrimo kalbos mokėjimo lygį (A1, A2, B1, B2, C1, C2). Pradedantysis gali mokytis formuluoti paprastas užklausas, pažengęs vartotojas – sudėtingesnes, nurodydamas kontekstą ir tikslus.

Straipsnis parengtas VU Filologijos fakulteto svetimųjų (užsienio) kalbų dėstytojų doc. Vitalijos Kazlauskienės, doc. Anastasijos Belovodskajos, doc. Kingos Geben, doc. Virginijos Masiulionytės, doc. Dianos Šileikaitės-Kaishauri ir asist. dr. Eglės Žurauskaitės. Jos aktyviai domisi kalbų inovacijomis, yra dalyvavusios rengiant nacionalinę kvalifikacijos tobulinimo programą „Kalbų mokymo(si) optimizavimas pasitelkus generatyvinį dirbtinį intelektą (GDI)“.

Simono Lukoševičiaus nuotr.

Balandžio 29, 30 ir gegužės 6 d. Vilniaus universiteto (VU) Teatro salėje žiūrovų laukia premjera – VU Kinetinio teatro ir režisieriaus Andriaus Pulkauninko šiuolaikinio šokio spektaklis „Replika“. Tai drąsus, ribas išplečiantis scenos meno eksperimentas, kuriame vienu iš kūrėjų tampa dirbtinis intelektas (DI). DI šiame kūrinyje atsiskleidžia kaip pilnavertis meninis balsas – ne tik padedantis, bet ir kuriantis: formuojantis vizualines struktūras, žadinantis emocijas ir keliantis esminius klausimus apie mūsų pačių tapatybę ir santykį su technologijomis. Spektaklio pasirodymą organizuoja VU Kultūros centras.

Dialogas tarp žmogaus ir DI

Režisierius Andrius Pulkauninkas pažymi, kad DI šiame procese buvo ne tik įrankis, bet ir bendraautorius. „Dirbtinis intelektas spektaklyje nebėra tik techninis sprendimas. Jis kuria vizualinę kalbą, kuri kartais atrodo net bauginanti. Žmogaus bruožai išsikreipia: akys tampa žvairios ar paklaikusios, žvilgsnis praranda kryptį, veido forma susiskaido. Drabužiai keičia savo faktūras, spalvas, ant jų atsiranda keistos formos, kvadratai, lyg DI pats klystų, bet kartu ir kurtų naują estetiką. DI nesiūlo „teisingo“ atvaizdo – jis siūlo mutaciją, perinterpretavimą, keistą, bet paveikią alternatyvą“, – sako režisierius.

A. Pulkauninkas atkreipia dėmesį į netikėtumo momentą, kuris atsiranda bendradarbiaujant su dirbtiniu intelektu. „Viena iš labiausiai jaudinančių DI savybių – jo savarankiškumas. Jis dažnai sukuria tai, ko iš jo net neprašome – netikėtus objektus, tekstūras, vizualinius sprendimus, kurie iš techninio elemento staiga virsta savarankiška menine išraiška. Tokie momentai ne tik vizualiai stebina, bet ir verčia susimąstyti – tarsi įsitrauki į pokalbį, kuriame DI atsako ne į tai, ko klausi, o bando nuspėti, kodėl apskritai klausi. Tai, ką DI generuoja, man dažnai primena baltąsias eiles – be aiškios struktūros, bet įgaunančias vertę, kai kažkas iš šalies pasako: „tai prasminga“. DI kuria tarsi iš nieko – be emocijos, be intencijos, bet mes suteikiame jo sukurtam vaizdui prasmę. Ir kai jis netikėtai pataiko į mūsų vidinę nuojautą, mes tai priimame kaip patvirtinimą. Tai abipusis žaidimas – mes ieškome DI pritarimo, o jo „atsakymai“ tampa prasmingi tik todėl, kad patys juos tokiais laikome“, – apie spektaklio kūrimo procesą pasakoja režisierius ir priduria, kad tokiu būdu tarp žmogaus ir DI užsimezga keistas, bet galingas grįžtamasis ryšys – pokalbis, kuriame abu ieško prasmės vienas kitame. Būtent tokioje nejaukioje, bet beprotiškai įdomioje zonoje gimsta „Replika“.

Spektaklis kaip judesio manifestas

„Replika“ tyrinėja žmogaus ir DI sandūrą per šokį, vaizdą ir garsą. Spektaklį sudaro 12 trumpų veiksmų, iš kurių kiekvienas atspindi tam tikrą gyvybės, sąmonės ar civilizacijos vystymosi etapą. Judesio kompozicijos varijuoja nuo sinchroninių kontaktinių struktūrų iki dekonstruotų, individualizuotų fragmentų. Spektaklio choreografija sukurta glaudžiai bendradarbiaujant su VU Kinetinio teatro šokėjomis – joms buvo pateiktos choreografinės gairės, paremtos biologiniais ir fizikiniais reiškiniais: nuo planetų formavimosi iki vartotojiškos visuomenės refleksijos.

Scenoje skleidžiasi hibridiniai kūnai – tiek fiziškai, tiek estetiškai. Judesys čia tampa gyvybės metafora: replikuojantis, transformuojantis, įsikūnijantis vis nauju pavidalu. Spektaklis kviečia permąstyti, ką reiškia būti gyvam pasaulyje, kuriame kopijos kartais pakeičia originalą, o emocijas ir santykius gali simuliuoti nebe žmogus, bet algoritmas.

Kūnas, kodas ir kūrėjai

„Replika“ – tai ne tik technologinis ar biologinis terminas, bet ir metafora mūsų nuolatiniam prisitaikymui, atsinaujinimui ir savianalizei. Kiekvienas spektaklio judesys – tai replika, atliepianti amžinus gyvybės klausimus: kas yra meilė? Laisvė? Tapatybė? Priklausymas? Kur baigiasi žmogus ir prasideda jo technologinė versija?

Spektaklio projekcijos vaizduoja ne tik fizines transformacijas – nuo molekulių iki žmogaus, – bet ir emocinius peizažus, kuriuose DI tampa ne tik stebėtoju ar kartotoju, bet galiausiai – ir pačiu kūrėju. Vizualiniuose sluoksniuose organiška jungiasi su sintetiniu: plastikas, metalas, tekstilė ir elektronika tampa naujo pasaulio, naujos tikrovės statybine medžiaga. „Replika“ – tai veidrodis, į kurį žiūrime visi. Kartais jame atpažįstame save. Kartais – jau tik kopiją.

Spektaklio „Replika“ kūrybinę komandą sudaro kūrė režisierius Andrius Pulkauninkas, choreografė Goda Laurinavičiūtė, vaizdo projekcijų menininkas Šarūnas Kuckailis, kompozitorė Kotryna Jančauskaitė ir scenografė Eglė Jovaišaitė. DI šiame kūrinyje veikia kaip pilnavertis kūrėjas – projekcijų autorius, kurio generuojami vaizdai tampa ne tik fono elementu, bet ir aktyvia dramaturgine jėga.

VU Kintetinio teatro premjeriniai rodymai vyks balandžio 29, 30 ir gegužės 6 d. 19:00 val. VU Teatro salėje. Bilietus į spektaklį galite įsigyti čia.

Spektaklio pasirodymą organizuoja VU Kultūros centras.