Naujienos

„Labai dažnai iš vardo galima atpažinti lietuvį, nes mūsų vardų galūnės ir jų formos mus išskiria iš kitų kalbų vardų. Daugelis užsienyje gimusių emigrantų iš Lietuvos vaikų vardų liudija lietuvių tapatybę, taigi emigracijoje gimusių vaikų tėvams, išvykusiems iš Lietuvos, yra labai svarbi lietuvių kalba“, – sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros profesorė Daiva Sinkevičiūtė, tirianti emigrantų iš Lietuvos vaikų vardus. Su asmenvardžių tyrėja kalbamės apie vaikų vardus emigracijoje ir jų lietuviškumą, įprastumą lietuvių kalbai.

Kodėl ėmėte tirti emigrantų vaikų vardus? Kodėl jie tapo Jums aktualūs?

Pasižiūrėti į emigrantų vaikų vardus vardyno tyrėjos žvilgsniu ketinau senokai, nes dirbant su lietuvių vardais ir juos analizuojant, tarp jų pasitaikydavo lietuvių kalbai nebūdingų vardų, taip pat specifinių lietuvių kalbos raidžių neturinčių asmenvardžių, pavyzdžiui, Azuolas, Sharlote. Man buvo įdomu, kaip plačiai šie vardai yra išplitę emigracijoje. Matant didelę anglų kalbos įtaką Lietuvoje, kur dominuojanti visuomenės dalis yra lietuviai, kur lietuvių kalba yra valstybinė kalba, natūraliai kyla klausimas, kaip užsienyje kitų kalbų ir kultūrų įtaką išgyvena iš Lietuvos išvykę žmonės, ar jie nori, ar jiems sekasi išlaikyti lietuvių kalbą. Juk vienas iš lietuviškumo rodiklių ir yra vaikams duodami lietuvių asmenvardžiai. Dėl to prieš trejus metus dalyvavau Valstybinės lietuvių kalbos komisijos skelbtame konkurse taikomiesiems kalbotyros mokslams vykdyti ir laimėjau projektą, skirtą pastarųjų trijų dešimtmečių emigrantų vaikų vardų, duotų užsienio šalyse, tyrimui.

Emigrantų iš Lietuvos elgseną analizavę kitų sričių tyrėjai yra minėję emigrantų problemas dėl jų lietuviškų vardų ir pavardžių. Dalis lietuvių asmenvardžių užsienyje dažnai yra nepatogūs tarti ir dėl to yra sunkesnė komunikacija kitomis kalbomis. Norėdami išvengti problemų, emigrantai pasivadina kitais, kitakalbei aplinkai priimtinais, vardais arba juos vartoja vien savo rate. Todėl vienas iš mano tikslų ir buvo pažiūrėti, kiek užsienyje gimusių Lietuvos piliečių vardai būdingi lietuvių kalbai, kreipiant dėmesį į jų formas, registravimo ypatybes. Mano supratimu, mums patiems yra svarbu suprasti ir įsivertinti ne tik Lietuvoje kylančius asmenvardžių užrašymo, sudarymo iššūkius, bet ir užsienio šalyse gyvenančių Lietuvos piliečių problemas, susijusias su asmenvardžiais, nes jų vardai taip pat yra lietuvių vardyno dalis.

Ar dažnai iš Lietuvos emigravę tėvai savo vaikus vadina kitų kalbų vardais, kurie neturi lietuvių kalbai būdingų galūnių, o jų formos yra įprastos kitoms kalboms?

Ištyrusi didžiosiose emigracijos iš Lietuvos šalyse – Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje ir Vokietijoje – registruotus Lietuvos piliečių vardus, kurie kartu su pasikartojusiais sudarė daugiau nei 53 tūkstančius vardų, pamačiau, kad lietuvių kalbai nebūdingi asmenvardžiai nedominuoja emigrantų iš Lietuvos vardyne. Tėvams apsisprendus duoti vaikui vieną vardą – tokia vardų davimo strategija, kai tėvai susitaria vaiką vadinti vienu vardu, dominuoja, nes apima maždaug devynis iš dešimties atvejų – jie dažniausiai išrenka lietuvių, o ne kitoms kalboms būdingos formos vardus. Daugelis emigrantų iš Lietuvos užsienyje vaikams duoda vardus, kurie turi lietuvių kalbai įprastas galūnes, užrašyti įprastomis formomis, pavyzdžiui, Emilija, Gabija, Goda, Amelija, Matas, Benas, Danielius, Domas. Kai kurie tėvai, vaikus vadindami lietuvių kalbai įprastais vardais stengiasi, kad jie būtų įprasti ir kitose kalbose. Pavyzdžiui, emigrantai Norvegijoje, Vokietijoje mėgsta vardą Jonas, nes jis įprastas ne tik Lietuvoje, bet ir šiose šalyse.

Dalis į užsienio šalis emigravusių tėvų duoda vaikams lietuvių kalbai nebūdingus vardus. Tokie vardai, kaip pavyzdžiui, mergaičių Elizabeth, Melani, berniukų Jacob, Nathan, yra dalies mūsų emigrantų vaikų vardai. Iš didžiųjų emigracijos šalių daugiausia tokių lietuvių kalbai nebūdingų vardų yra Vokietijoje, kur jie apima apie trečdalį mergaičių ir šiek tiek mažiau nei pusę berniukų vardų. Kitose šalyse jie yra retesni: Jungtinėje Karalystėje jų yra apie penktadalį, Airijoje – apie šeštadalį visų emigrantų duotų vaikų vardų, o Norvegijoje – dar mažiau.

Taip pat pasitaiko tėvų, kurie skirtingas kalbas ir kultūras derina duodami vaikui du, kartais daugiau, vardų ir vadina, pavyzdžiui, Jason Tomas, Noah Vytautas, Saulė Margaret, Anna Ieva. Kartais tą patį vardą dubliuoja, jį registruodami skirtingoms kalboms būdingomis formomis, pavyzdžiui, Dorotėja Dorothea. Vis dėlto tokia emigrantų vaikų vardų davimo strategija nėra dažna, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje taip pavadintas vienas iš dešimties vaikų.

Taigi Jūsų tyrimų rezultatai rodo, kad emigrantai iš Lietuvos vaikams dažniausiai duoda lietuvių kalbai įprastų formų vardus, kai nusprendžia vaiką vadinti vienu vardu. Ar dažni emigracijoje su lietuvių kalbos žodžiais siejami vardai, pavyzdžiui, Saulė, Aistis, nes ankstesniuose savo interviu esate minėjusi, kad lietuviai mėgsta gamtinius vardus?

Šiuo požiūriu išsamiai tyriau emigrantų iš Lietuvos vaikų vardus, duotus Jungtinėje Karalystėje. Kiekybiškai tokie šios šalies emigrantų asmenvardžiai nėra dažni – apima mažiau nei šeštadalį mergaičių vardų ir perpus retesni yra berniukų vardyne. Panašus santykis yra ir Norvegijoje, tik ten jų apimama dalis yra šiek tiek didesnė. Remiantis šių šalių atvejais matyti, kad lietuviški vardai yra būdingesni mergaitėms, bet nėra plačiai išplitę.

Emigrantai iš Lietuvos Jungtinėje Karalystėje dažniausiai duoda gamtinius vardus. Iš jų dažnai kartojasi mergaičių vardai Liepa, Smiltė, Saulė, Miglė, Rugilė, Luknė, gamtiniai berniukų vardai Ąžuolas, Tauras, Aidas – retesni. Emigravusiems lietuviams yra svarbi Lietuvos mitologija, istorija. Dėl to mergaites dažnai vadina pagoniškųjų deivių Austėja, Gabija, Milda, berniukus – Lietuvos kunigaikščių, kartais ir mitinių, karaliaus Mindaugas, Vytautas, Gediminas, Kernius, Šarūnas vardais, taip pat dažni iš Lietuvos upių, pajūrio vietovių pavadinimų atsiradę vardai Rusnė, Ūla, Nida. Šie vardai yra populiarūs ir Lietuvoje, taigi lietuviški emigrantų vardai yra panašūs į Lietuvoje duodamus vaikų vardus.

Kaip vardus vaikams renka mišrios emigrantų šeimos, kuriose vienas iš tėvų yra lietuvis, nes dalis Lietuvos piliečių būtent tokiose šeimose ir gimsta? Ar skiriasi jų vardai nuo lietuvių šeimose gimusių vaikų vardų?

Aš dirbau su nuasmenintais duomenimis ir nežinojau nei apie tirtus vardus davusius tėvus, nei šeimose vartojamas kalbas, vaikų gimimo eiliškumą ir kt. Tyrimo rezultatai gauti vien žinant, kad tai yra užsienyje gimusių Lietuvos piliečių vardai. Taigi dalis asmenvardžių galėjo būti duoti mišriose šeimose Lietuvos pilietybę turintiems vaikams.

Vis dėlto reikia nepamiršti, kad yra nemažai mišrių šeimų vaikų, kurių vienas iš tėvų yra lietuvis, bet vaikas neturi Lietuvos pilietybės. Įtraukus šiuos vardus į tyrimą, rezultatai galėtų būti kitokie. Nors mišriose šeimose užsienyje gyvenantys lietuviai namuose irgi kalba lietuviškai, moko vaikus lietuvių kalbos, bet jų elgsena ir vardų davimo strategijos gali būti kitos, nes turi susitarti nevienodos kultūrinės patirties, skirtingomis kalbomis kalbantys tėvai.

Mano supratimu, mūsų valstybė turėtų skirti didesnį dėmesį Lietuvos pilietybės neturintiems lietuviams. Turėtų vykti tikslinės plataus pobūdžio iš Lietuvos emigravusių žmonių apklausos, jų rezultatus naudojant ne vien tyrimams, bet ir kuo efektyviau siekiant susigrąžinti iš Lietuvos išvykusius žmones. Mane sužavėjo Vokietijos ekonominių tyrimų instituto vykdomos šios šalies emigrantų namų ūkių apklausos, kurių rezultatai yra reprezentatyvūs ir prieinami įvairių sričių šios šalies tyrėjams. Turbūt nereikia sakyti, kaip būtų naudinga tokiu būdu apklausti ir išvykėlius iš Lietuvos, ir pas mus atvykusius emigrantus, ne tik siekiant analizuoti susidariusią padėtį, bet ir ieškant susidariusių problemų sprendimo būdų.

Pastaruoju metu svarstant kitų kalbų, pavyzdžiui, vokiečių Günter, latvių Jānis ir kt., asmenvardžių užrašymo su lietuvių kalbai nebūdingais diakritiniais ženklais klausimus, mums patiems atrodo aktualūs užsienyje registruoti lietuvių kalbai būdingi vardai ir tėvų elgsena. Ar emigravę iš Lietuvos žmonės duoda vaikams vardus su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis?

Šis klausimas man taip pat buvo įdomus. Aš tyriau, ar dažnai emigrantai vaikus vadina vardais su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis. Mano tyrimo rezultatai parodė, kad daugelis didžiosiose emigracijos iš Lietuvos šalyse duotų mūsų piliečių vardų neturi raidžių su diakritikais. Vardai su diakritikus turinčiomis raidėmis būdingesni mergaitėms, pavyzdžiui, Augustė, Smiltė, Aušra, Mėja. Dažniausi jie yra Norvegijoje, kur sudaro apie trečdalį mergaičių vardų. Kitose tirtose šalyse jų yra mažiau: Junginėje Karalystėje, Airijoje – ketvirtadalis, Vokietijoje – septintadalis mergaičių vardų. Berniukams tokius vardus duoda labai retai. Nors daugiausiai berniukų vardų su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis yra taip pat Norvegijoje, mažiausiai – Vokietijoje, bet net ir Norvegijoje jie nesiekia keturių procentų visų šios šalies emigrantų iš Lietuvos berniukų vardų. Taigi vardų su specifinėmis raidėmis davimo tendencijos yra aiškios, jos matomos ir iš dažniausių emigrantų vardų, duotų mano tirtu 1990–2020 m. laikotarpiu. Tarp dvidešimties dažniausių Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir Airijos vardų yra Kamilė, Gabrielė, Lėja, Viltė, Austėja ir kt., o tarp dažniausių minėtose šalyse duotų berniukų vardų yra vien Jokūbas.

Jūs minėjote, kad yra atvejų, kai vaikai registruoti lietuvių kalbai įprastais vardais, kuriems trūksta raidžių su diakritikais. Ar tokie atvejai yra dažni? Galbūt jie ir didina vardų, duotų be specifinių lietuvių kalbos raidžių – ė, ū, š ir kt., skaičių?

Tyrimo rezultatai apie vardus su diakritikus turinčiomis raidėmis mane nustebino. Aš tikėjausi rasti didelę perdirbtų, netinkamai registruotų vardų įvairovę. Juk iš Lietuvos išvykę žmonės stengiasi įsitvirtinti kitose šalyse, nejaugi jiems svarbi lietuvių kalba. Vis dėlto lietuvių kalba emigrantams yra labai svarbi. Daugelis tėvų, pasirinkę lietuvių vardus, kurie turi specifines raides ė, ū, š ir kt., asmenvardžius su jomis ir registruoja. Netinkamai specifinių lietuvių kalbos raidžių požiūriu registruoti asmenvardžiai yra labai reti. Beveik visose šalyse jie nesiekia vieno procento, išskyrus Airiją, kur sudaro apie du procentus emigrantų duotų mergaičių vardų. Berniukų vardai su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis yra pavieniai.

Taigi emigrantams rūpi jų vaikų vardų formos – tėvai vardus renka ir registruoja atsakingai, o tobulėjant technologijoms specifinės lietuvių kalbos raidės, atrodo, nesukelia problemų. Didžioji dalis emigracijoje duotų vardų, kurie turi mums įprastas formas, specifinių lietuvių raidžių požiūriu yra registruoti tinkamai. Manyčiau, kad šis reiškinys atspindi ir dabarties žmonių dėmesį asmenvardžiams – dokumentuose registruoti tinkamas jų formas ir jas išlaikyti vartosenoje.

Sakėte, kad pasitaikė vardų, nors ir nedaug, kurie yra įprastų formų, bet juose nėra specifinių lietuvių kalbos raidžių. Kokių raidžių dažniausiai trūksta vardams?

Galima išskirti du būdus, kaip tėvai užsienyje registruoja vaikus vardais, kurių formos turėtų turėti specifines lietuvių raides, tačiau jų nėra. Tėvai dažniausiai registruoja vardus tų pačių formų raidėmis, kurios yra be diakritinių ženklų, pavyzdžiui, vietoj Ainė, Andrėja, Jokūbas yra Aine, Andreja, Jokubas. Kitais retais atvejais vietoj specifinių lietuvių kalbos raidžių yra kitos raidės ar jų deriniai, pavyzdžiui, vietoj Šarlotė yra Sharlote.

Kadangi tėvai mergaitėms dažniau duoda vardus su diakritikus turinčiomis raidėmis, tai ir atvejų, kai mergaičių varduose jų trūksta, yra gerokai daugiau. Užsienyje registruotuose emigrantų varduose dažniausiai trūksta raidės ė. Dažniausiai pasitaikanti pozicija yra vardų galūnės, pavyzdžiui, Deimante, Kamile vietoj Deimantė, Kamilė, rečiau – vardų baigmenys, pavyzdžiui, Austeja, Matejus vietoj Austėja, Matėjus, ar jų šaknys, pavyzdžiui, Leja, Rejus vietoj Lėja, Rėjus. Dėl kitų raidžių problemų kyla rečiau ir tai, sakyčiau, priklauso nuo to, kad kitos raidės su diakritikais nėra plačiai paplitusios varduose kaip ė. Tokie atvejai yra, pavyzdžiui, Anzelika, Timuras vietoj Anželika, Timūras. Vis dėlto tokie vardai, vertinant juos viso emigrantų vardyno kontekste, nėra dažni.

Ar pasitaikė atvejų, kai tėvai registravo kitoms kalboms būdingus vardus su diakritinius ženklus turinčiomis raidėmis?

Iš tiesų tokių atvejų yra ne tik emigrantų, bet ir pačios Lietuvos vardyne, nes dalis Lietuvos lenkų, rusų vardų yra lietuvių kalbai nebūdingi vardai su diakritikus turinčiomis raidėms, pavyzdžiui, Lukaš, Ričard, Ždan. Jie mums atrodo įprasti kitataučių vardai ir nekelia klausimų. Iš emigrantų vardų pastebėjau, kad užsienyje tėvai ir kitoms kalboms būdingiems vardams prideda raides su diakritikais, pavyzdžiui, yra Charlottė, Daniellė vietoj Charlotte, Danielle. Tai yra lietuvių kalbos poveikis kitų kalbų asmenvardžiams. Dar yra retų atvejų, kai tėvai perdirba lietuvių kalbai įprastus vardus, bet juose išlaiko raides su diakritikais, pavyzdžiui, Aristėia, Matėas vietoj Aristėja, Matėjas. Man šie vardai akivaizdžiai rodo, kad ne raidės su diakritikais, bet tėvų skonis, supratimas apie vardų grožį yra problema. Kad tėvams patinka tokie vardai, manau, yra ugdymo, visuomenės švietimo problemos.

Noriu pridurti, kad tirtas emigrantų specifinių lietuvių kalbos raidžių rašymo klausimas yra vienas iš daugelio. Taip pat aktualu būtų pasižiūrėti vardų su raidėmis j, y, taip pat, manau, nuo pastarųjų metų ir vardų su raidėmis x, w, q užrašymus, nors jų pasitaiko ir anksčiau, pavyzdžiui, Alexandra. Taigi tirtinų emigrantų vardų užrašymo klausimų yra daugiau.

Kas dar Jums atrodo įdomu emigrantų vardyne?

Šiuo metu toliau dirbu su emigrantų vaikų vardais ir siekiu nustatyti, kiek vardai ne tik jų formų, bet ir kamienų įprastumo požiūriu yra būdingi lietuvių kalbai. Kaip minėjau, lietuviški vardai, dažniau duoti mergaitėms, nėra išplitę. Tačiau emigracijoje, kaip ir Lietuvoje, duodama daug krikščioniškų vardų, kurie turi skirtingus kamienus, pavyzdžiui, šalia mums tradicinės formos Jokūbas pasitaiko iš anglų kalbos perimta bei sulietuvinta forma Džeikobas. Kuriuos variantus renkasi emigrantai? Su tradiciniais vardais siejant lietuvių tapatybės išlaikymą, labai svarbu įvertinti ir skolintų, vien lietuvių kalbai būdingų kamienų, vardų, pavyzdžiui, Gertrūda, Ignė, Juozas, Rapolas, dalį. Preliminarus emigrantų Norvegijoje vaikų vardų tyrimas parodė, kad jie būdingesni berniukams, taigi ir šiuo požiūriu skiriasi mergaičių vardai nuo berniukų. Man įdomus atrodo ir emigrantų gebėjimas visiškai suderinti lietuvių ir kitų kalbų vardus, duodant vardus, pavyzdžiui, Barbara, Laura, Aris, Marius. Kaip dažnai pagal šią strategiją emigrantai vadina vaikus? Šiandien man šie klausimai atrodo labai aktualūs, dėl to planuoju tyrimo tąsą.

Šiemet tarptautiniame onomastikos kongrese Helsinkyje pristatysiu emigrantų iš Lietuvos Jungtinėje Karalystėje taikomas dviejų vardų, iš kurių bent vienas yra būdingas lietuvių kalbai, davimo strategijas. Šie klausimai įdomūs ne tik mums, lietuviams, bet ir kitų šalių tyrėjams, svarstantiems emigrantų identiteto, tapatybės, integracijos ir kt. klausimus. Mes ir mūsų problemos, kaip ir kitų didelių ar mažų kalbų, taip pat rūpi kitiems. Labai svarbu mūsų kalboje, kultūroje vykstančius reiškinius matyti ir vertinti platesniame kitų kalbų, kultūrų reiškinių kontekste.

Taigi apibendrinant pokalbį galima teigti, kad emigrantų iš Lietuvos vardai dažniausiai būdingi lietuvių kalbai ir yra neatskiriama Lietuvos vardyno dalis. Kodėl emigrantai renka savo vaikams lietuvių kalbai būdingus vardus?

Taip, iš iki šiol atliktų tyrimo rezultatų aš taip matau dabartinius mūsų emigrantų vaikų vardus. Užsienyje duoti emigrantų vardai jų formų požiūriu dažniausiai yra įprasti lietuvių kalbai, jiems būdingi tie patys davimo polinkiai kaip ir Lietuvoje. Žinoma, yra skirtumų, kuriuos dažniausiai lemia kitakalbė aplinka. Vis dėlto mūsų emigrantų iš Lietuvos vaikų vardai išlaiko lietuviškumą, net ir patirdami stiprią kitų kalbų, kultūrų įtaką. Nesvarbu, kad vadindami vaikus tėvai vaikams duoda universalius vardus, tokius kaip Kaja ar Amanda, tinkančių kelioms kalboms, bet šie vardai tinka mūsų kalbai, jie užrašyti mums įprastomis raidėmis ir jų deriniais, mes juos puikiai galime linksniuoti.

Apskritai lietuviai yra unikalūs dėl savo vardų, kurie turi ir archajiškas, lietuvių kalbai būdingas galūnes. Dėl to užsienyje lietuviai atpažįstami kaip nevietiniai. Kitų kalbų emigrantų vardų tyrimai rodo, kad kitoms kalboms būdingus vardus turintys emigrantai, ypač moterys, atsiduria nepalankioje padėtyje – jiems sunkiau rasti darbą, išsinuomoti būstą. Nors tokių tyrimų apie lietuvių vardus kol kas neturime, bet tikėtina, kad ir mūsų emigrantai susiduria su tokiomis problemomis. Vis dėlto emigrantų duoti vaikams lietuvių vardai rodo, kad tėvai jiems priskiria lietuvio tapatybę. Kita vertus, tėvų išrinkti vaikams lietuvių kalbai būdingi vardai greičiausiai atspindi šeimų ketinimus ar tėvų vaikams priskiriamas viltis grįžti atgal į Lietuvą, kur jie yra įprasti.

Šis interviu yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiamo projekto „Lietuvos emigrantų vaikų vardai 1991-2020 m. “ Nr. K-12/2022 dalis.

Sveikiname Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių filologijos bakalauro studijų programos IV kurso studentą Liną Daugėlą ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Semiotikos magistrantūros studijų programos II kurso studentą Benediktą Vachniną gavus vardines Prezidento Antano Smetonos stipendijas.

Daugiau apie stipendijas: https://smsm.lrv.lt/lt/naujienos-1/pranesimai-ziniasklaidai-1/geriausiems-studentams-paskirtos-prezidentu-vardines-stipendijos/

Šie Vasaros lituanistikos kursai yra vieni didžiausių vasarą rengtų Lituanistinių studijų katedros kursų. Atvyko 108 dalyviai iš 28 šalių. Net 44 studentai atvyko iš JAV. 9 – iš Vokietijos. Po 4 – iš Kanados, Latvijos, Prancūzijos, Ukrainos.  Po vieną, du ar tris studentus atvyko iš Airijos, Argentinos, Australijos, Baltarusijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos, Kazachstano, Kolumbijos, Kipro,  Lenkijos, Lietuvos, Nyderlandų, Pietų Afrikos, Rusijos, Suomijos, Švedijos.

Į kursus atvyko 24 kursų dalyviai, gaunantys Švietimo mainų ir paramos fondo finansavimą.

Lietuvių kalbos studentus moko Lituanistinių studijų katedros dėstytojos Lina Vaškevičienė, Aušra Tamošaitienė, Elvyra Petračiūnienė, Vaida Našlėnaitė-Eberhardt, Rita Migauskienė, Eglė Gudavičienė, Aurelija Kaškelevičienė, Aušra Valančiauskienė, Eglė Žurauskaitė, Ieva Ancevičiūtė, Daiva Litvinskaitė, Aurelija Meškerevičiūtė.

Po pietų vyksta paskaitos apie Lietuvos kultūrą – istoriją, kalbą, literatūrą, socialinį ir politinį gyvenimą, kasdienio gyvenimo kultūrą, bitininkystę. Rengiamos ekskursijos po Vilniaus universitetą, Senamiestį. Studentai lankosi Valdovų rūmuose, KGB muziejuje, Sapiegų rūmuose, šoka ir dainuoja kartu su VU folkloro ansambliu „Ratilio“, mokosi tradicinių amatų.

Kursų dalyviai važiuoja į Kauną – aplanko senamiestį ir M. K. Čiurlionio muziejų. Vyksta į Rumšiškes apžiūrėti Lietuvos etnografijos muziejaus.

Dalinamės akademinio vasaros seminaro Literatūros salos 2024 programa. Paklausyti pranešimų kviečiame atvykti visus norinčius!

Seminare pranešimus skaitys ir Filologijos fakulteto dėstytojai: doc. dr. Nijolė Keršytė, prof. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Paulius V. Subačius, doktorantė Dovilė Gervytė bei fakulteto studentai – Iveta Ivanauskaitė, Linas Daugėla, Gabrielė Kaveckaitė, Eglė Tauraitė, Monika Kazabuckaitė, Marijus Gailius.

Maloniai kviečiame!

Kalbos ateitį bando nuspėti speciali disciplina – lingvistinė prognostika. Tačiau jos dėsniai yra per daug bendri, kad galėtume prisitaikyti savo kalbai, todėl turime patys mąstyti, kas yra mūsų kalbos gyvybės šaltinis, kas ją palaiko nuolat kintančiame pasaulyje ir leidžia jai išlikti. Žinome, kad kalba perteikia informaciją, sukuria bendravimo erdvę, buria žmones į tam tikras grupes, formuoja kolektyvinę sąmonę. Randasi tautos, formuojasi tautinė tapatybė.

Kaip teigia A. Sverdiolas, pasaulio nėra be kalbos, o kalbos be pasaulio, tame žmogaus pasaulyje ima kurtis tradicijos, kuriose bendra kalba vaidina ypatingą vaidmenį: priklausymas tradicijai pirmiausia reiškiasi tuo, kad kalbama tam tikra kalba. Kalboje iškyla savitos žmogaus egzistencijos klodai: praktiškumas ir teoriškumas, dorovė ir pažinimas. Kaip tik remiantis šiais dalykais kuriami pagrindiniai žmonių bendro buvimo pavidalai – šeima, valstybė ir kita. Kartu su kolegomis išnagrinėję konceptus KALBA, TAUTA, VALSTYBĖ padarėme išvadą, kad kalbai niekas negresia, kol šios trys grandys sujungtos į vienį: kalba yra tautos bendravimo priemonė, valstybės skiriamasis bruožas, raktas į tautos dvasinį pasaulį, jos pasaulio sampratą, kultūrą, vertybių sistemą.

Pasirodžius monografijai tokiu pat pavadinimu, vienas veikėjas savo feisbuke pasityčiojo, kad tai esąs nacių šūkis, šiandien nebetinkamas. Putinui užpuolus Ukrainą, ukrainiečiai savo tapatybę taip pat grindžia kalba, sako esantys atskira tauta ir siekia apginti valstybę. Laukiau, kol šis veikėjas už tai ukrainiečius taip pat išvadins naciais, kaip Putinas. Tyla. Kodėl? Gal pagaliau įsiklausė, kad, anot Vydūno, kalba tautai yra tas pat, kas gyvybė žmogaus kūnui. Papročiai, bendravimo būdas, įprastinė buvimo aplinka; istorinė atmintis, pasakos ir dainos, savoji literatūra ir visi kiti menai; peizažas ir klimatas, dangus, žemė, vandenys – tie dalykai formuoja žmogaus galvoseną ir jauseną, sieja jį su kitais savo tautos žmonėmis (V. Zaborskaitė). O valstybė yra ne kas kita, kaip organizuota tautos galia. Be savo valstybės tauta negali būti laisva, negali laisvai gyventi ir kurti tautinės kultūros (J. Girnius). Kalba yra valstybės protas – negalima pamiršti šios, nuo M. Daukšos ateinančios minties. Tik prigimtinė kalba leidžia valstybės protui, tai didžiajai metaforai, išsiskleisti pasaulyje, jame efektyviai veikti (V. Daujotytė). Taigi kalbos ateitis priklauso nuo tautos (ar ji norės vartoti savo kalbą, ar mesis prie svetimos) ir nuo valstybės (ar ji saugos savo kalbos statusą, sudarys sąlygas ją tirti, mokyti(s), studijuoti).

Kuo daugiau bendraujame su kaimynais lenkais, tuo labiau aiškėja, kad, pasitelkdami jų metodologiją ir tyrinėdami savo kalbą, galime pažinti savo tautos mąstyseną, vertybių sistemą. Nepakartojami atradimai slypi detalėse: kas lietuviui yra žemė, kodėl ji Motina, pradžia ir pabaiga, turto matas, kokios žemės spalvos ir kvapas; kaip lietuvis supranta laisvę, kiek jis už ją pasiryžęs paaukoti, kada atsirado šis žodis, o kas tada buvo prieš tai; kodėl lietuviui duona yra šeimos simbolis ir kodėl ji sakralumo nepraranda iki šiol; kas lietuviui yra namai, darbas, vanduo, ugnis, šeima, išmintis, tiesa ir melas, garbė ir t. t. Anot E. Gudavičiaus, kiekviena kalba – tautos sukaupto patyrimo lobynas, jos gyvenimo, istorijos, materialinių ir dvasinių vertybių atspindys, tautos pasaulio samprata – ypatingas, nepakartojamas reiškinys. Tokių tyrimų tik pradžia, norėdami pasivyti kaimynus lenkus, savo kalbą tyrinėsime dar ilgus metus, kol sudėliosime lietuvio pasaulėvaizdžio mozaiką. Žinoma, kalbą galima tirti įvairiais būdais ir metodais (tas ir daroma), jų nėra galutinio sąrašo, o kalbos faktų daugybė – tikrai visiems užteks vietos po saule.

Jau girdžiu balsų, kad „globalizacija ir kosmopolitiškumas tuoj sunaikins lietuvių kalbą, išeiviai užmiršta ją, vaikai jau nebemoka lietuviškai, kokia čia lietuviška tapatybė“. Iš tiesų, lazda visada turi du galus. Tikrai ir Lietuvoje yra šeimų, kuriose su vaikais specialiai kalbama angliškai, nes lietuvių kalba neprestižinė, taip, močiutės su savo kai kuriais anūkais nebesusikalba lietuviškai, taip, vienas iš buvusių premjerų siūlė įvesti antrą valstybinę kalbą anglų, tačiau iš kelių faktų negalima daryti apibendrinimų. Mokslininkai pastebi ir priešingų dalykų – kad nestabiliame, permainingame, globalizacijos procesų užvaldytame pasaulyje paradoksaliai stiprėja įsišaknijimo ir tapatumo poreikis (A. Samalavičius). Literatūros tyrinėtoja M. Kučinskaitė analizavo G. Grušaitės, V. Rykštaitės, U. Kaunaitės ir Z. Čepaitės romanus, išleistus 2010–2017 m. Jos pastebėjimu, aiškiai matyti kosmopolitiškumo ir lietuviškos tapatybės sandūra, tačiau labai abejotina, ar įmanoma gimtąją tapatybę ištrinti. Naujausi G. Grušaitės, V. Rykštaitės ir U. Kaunaitės romanai tik patvirtina, kad lietuvis vis dėlto ilgisi savo tėvynės, ją sapnuoja, nori išsaugoti lietuvišką pavardę, o su ja – ir savo šaknis bei istoriją. A. Šliogeris teigia, kad joks mirtingasis ar nemirtingasis negali – nebaudžiamas – nupjauti šaknų, jį siejančių su kosmopolio įsčiomis, ir tik globalizmo ar idealizmo kvailiai gali manyti, kad erinijos miega amžinu miegu ir nemato tų, kurie sako – išeisime ir nebegrįšime, nes mūsų tikroji tėvynė ten, kur mūsų melžiama Aukso Karvė. Taigi svarstyklės dar labiau nusvyra į kalbos teigiamos ateities pusę, nes kalba neišnyks, ji formuoja tapatybę.

Dar vienas įkyrus balsas vis klausia: „O kaip bus su norminimu?“ Mano įsitikinimu, dabar esame standartinės kalbos etape, o standartinės kalbos apibrėžtis aiškiai sako, kad tai kalba, kuriai būdinga kokybė, pastovumas, bendras vartojimas, įtvirtinimas, sunorminimas, tikimas raštui ir kalbėjimui. Taigi normos bus, institucijos, kurios jas įtvirtins, taip pat bus. Žinoma, norma yra sutartinis dalykas, visada galima apie tai diskutuoti, keisti, nusistatyti kitus norminimo principus. Tai nuolatinis procesas. Tik reikia tai daryti ne meluojant (kaip buvo su barsuku), ne žeminant tuos, kurie šį darbą dirba, o rašant argumentuotus straipsnius (turiu mintyje straipsnius apie „įtakoti“ ir „kad su padalyviu“), dalyvaujant diskusijose. Natūralu, kad esama skirtingų požiūrių, kad jie laisvai skleidžiasi čia, Mano Universitete, tačiau išlaikyti kultūros lygį diskutuojant ar rašant straipsnius – būtina. Dėl kalbos ateities. Mūsų visų kalbos.

Jeigu šiandien rankose laikyčiau mokyklos baigimo atestatą, vėl rinkčiausi lingvisto kelią. Kalboje dar tiek neatrastų ir neaprašytų dalykų…

Gerbiamas Rektoriau, gerbiamas Dekane, gerbiama Prodekane, brangūs Dėstytojai, Svečiai, Absolventų artimieji, visa Filologijos fakulteto Bendruomene ir Absolventai, kurie jau visai netrukus, su plačiomis šypsenomis, iš Šv. Jonų Bažnyčios žengs į Didįjį kiemą, savo rankose laikydami svarbų mokslo įvertinimą, noriu pasveikinti visus susirinkusius į šiandienos iškilmes, pažyminčias keletą metų trukusios įsimintinos studentų kelionės pabaigą.

Ši kelionė, kaip ir dauguma kitų, nebuvo monotoniška – joje netrūko kliūčių, iššūkių, išbandymų bei nuotykių, kurie paskatino mus tobulėti ir suformavo tvirtą moralinį pagrindą. Mūsų kartos kelionėje pasitaikė COVID-19 pandemija, pakitusi geopolitinė situacija bei dirbtinis intelektas, nejučia įsiliejęs ne tik į kasdienį, bet ir mokslo pasaulį. Kiekvienas iš šių išbandymų tik dar labiau mus sustiprino. Nuotolinės paskaitos paskatino gebėjimą lanksčiau prisitaikyti prie esamos situacijos; visai netoliese pakitusi geopolitinė situacija sustiprino vienybę, ryšį tarp žmonių, suteikė galimybę pajusti vidinę tvirtybę ir nubrėžė nenutrinamas laisvės suvokimo ribas; dirbtinis intelektas atvėrė naujas galimybes, tačiau kartu ir išbandė mūsų sąžiningumą. Kadangi visi esame čia, galime būti tikri – žinias bei vertybes tikrinančius egzaminus išlaikėme ir dėl to galime savimi didžiuotis.

Didžiuokimės, kad baigiame daugiakultūrį ir įvairiakalbį Filologijos fakultetą. Juk MES esame tikrieji žodžio žmonės. MES ne tik išmanome žodžio anatomiją ir gebame jį ištirti iki pat griaučių, o dar svarbiau, kad savo žodžių laikomės! Juk vieną rugsėjo dieną, įžengę pro Filologijos fakulteto duris, kiekvienas sau pažadėjome po keleto metų šias duris sėkmingai užverti. Tai, kad šiandieną visi esame čia ir yra pats tikriausias žodžio laikymosi įrodymas.

Žodžiai: morfemos, fonemos – tokie ir kiti terminai filologijos mokslų neparagavusiam žmogui atrodytų tarsi burtažodžiai, tačiau mūsų fakultete jų netrūksta ir dar ilgai netrūks. Kopdami Filologijos laipteliais, dar pirmuosiuose kursuose supratome, kokios svarbios yra atminties šukės, kad sintaksės medžiai bet kada ir bet kur neauga, kad tekstas turi būti audžiamas it pėdkelnės, o terminai kalba ir literatūra yra kur kas labiau kompleksiški nei juos apibrėžia Lietuvių kalbos žodynas.

Ne tik už atmintin įskiepytus žodžius, bet ir svarbias gyvenimo pamokas visada būsime dėkingi savo Dėstytojams. Už palydą kliūčių kupiname kelyje – savo artimiausiems. Už studentų balso atstovavimą bei darnesnės Bendruomenės kūrimą – Studentų atstovybei. I would also like to thank our international students and our international community for choosing our Faculty. We are grateful for the cultural exchange you bring, the languages you share, and the friendships you foster within our community. Your contribution helps us expand our knowledge and deepen our understanding of the meaning of philology. Galiausiai norisi tarti ačiū visam Fakultetui bei jo Bendruomenei už suteiktas galimybes studijuoti, už sutiktus žmones ir už mumyse išugdytus Filologus ir Filologes.

Šiandien užveriame vieno etapo duris, tačiau kelionė po gyvenimo vingrybes ties čia nesibaigia. Aristotelis sakė, kad be drąsos šiame pasaulyje nieko nepadarysime. Todėl nepaisant to, kur tolesnė kelionė mus nuves, drąsiai svajokit, nes drąsiausios svajonės pildosi, drąsiai klyskit, nes drąsiausios klaidos išmoko vertingiausių pamokų, drąsiai rinkitės ir nebijokite savo sprendimų.

Ir, svarbiausia, niekada nepamirškite šių žodžių: „Po dvidešimties metų tu būsi labiau nusivylęs dalykais, kurių nedarei, negu tais, kuriuos darei. Taigi, išplauk iš ramybės uosto. Pagauk pasatą savo burėms. Tyrinėk. Svajok. Atrask.“ – Markas Tvenas. Ačiū ir didžiausios sėkmės!

Lietuvių filologijos bakalaurė

Aušrinė Tverskytė

Mieli absolventai, gerbiami dėstytojai, brangūs šeimos nariai ir draugai. Šiandien mes čia susirinkome švęsti ypatingos akimirkos – mūsų brangių studentų universiteto baigimo šventės. Tai diena, kurios jūs visi ilgai laukėte ir dėl kurios sunkiai dirbote. Šiais metais Vilniaus universitetas ir gerbiami mano kolegos dėstytojai suteikė man naują pedagoginį – docentės – vardą. Tad aš esu jiems visiems labai dėkinga ir kartu su jumis švenčiu pergalę. Man yra didelė garbė pasidalinti su jumis šiuo ypatingu momentu.

Pirmiausia, noriu padėkoti jums, mieli absolventai, už jūsų atkaklumą ir darbą. Kiekvienas iš jūsų įdėjo daug pastangų, kad pasiektumėte šį rezultatą, ir tai verta didžiausios pagarbos. Taip pat noriu padėkoti mūsų nuostabiems dėstytojams ir administracijai už jų atsidavimą ir pastangas. Jūsų darbas ir parama padėjo šiems studentams augti ir tobulėti. Galiausiai, dėkoju šeimoms ir draugams, kurie visada buvo šalia, palaikė ir skatino. Jūsų parama yra neparastai brangi.

Per mokslo metus mes visi susidūrėme su iššūkiais ir išmokome daug vertingų pamokų. Kiekvienas iš mūsų turi savo unikalią patirtį. Kita vertus, ji yra panaši į visų mūsų, nes mes einame tuo pačiu mokslo keliu. Aš įstojau į Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos specialybę 1994 metais. Čia įgijau magistro ir daktaro laipsnius ir dėstau Vilniaus universitete „Lotynų kalbą“ ir „Antikinę literatūrą“ jau 24 metus. Pirmaisiais studijų metais dėstytojai mane, kaip ir jus, mokė daug lotyniškų sentencijų, panašiai kaip Seneka mokė savo jaunesnį draugą epikūrininką Lucilijų. Filosofas savo laiškus užbaigdavo dovana-sentencija, kurią Lucilijus turėjo tą dieną apmąstyti. Taip buvo mokomi Epikūro mokiniai: pirmiausia kiekvieną dieną apmąstydavo po vieną sentenciją, vėliau buvo mokomi analizuoti traktatus ir knygas, o galiausiai – patys rašyti mokslo veikalus. Taigi lotyniškos sentencijos, kurias ir jūs mokėtės universitete jums leido suvokti mokslo svarbą ir sunkų mokslo kelią.

Ar prisimenate Vilniaus universiteto šūkį: „hinc itur ad astra“ [iš čia kylama į žvaigždes]? Dažnai tas kelias būna sunkus, todėl reikėtų  apmąstyti ir kitą mintį: „per aspera ad astra“ [per sunkumus į žvaigždes]. Kai klausiame savęs, kodėl reikia taip sunkiai mokytis, mums gali padėti sentencija: „scientia potentia est“ [mokslas yra galia]. Kai kyla klausimas, kam mes mokomės? Galime atsakyti: „non scholae, sed vitae discimus“ [mokomės ne mokyklai, bet gyvenimui]. Kai atrodo užduotis yra neįveikiama, mums padeda kita sentencija: „labor omnia vincit“ [darbas nugali viską]. Jei jau netenkame vilties, tada padeda kita sentencija: „ora et labora“ [melskis ir dirbk] ir „nulla dies sine linea“ [nė dienos be eilutės]. Galiausiai mus pradžiugina užbaigtas darbas ir mes galime su džiaugsmu sakyti: „finis coronat opus“ [pabaiga vainikuoja darbą].

Šios sentencijos pabrėžia mokslo vertę, asmeninio tobulėjimo svarbą, sunkų mokymosi kelią. Jūs ne tik universitete, bet ir gyvenime susidursite su naujais iššūkiais ir jums reikės rinktis: priimti juos, kovoti, ar pasiduoti. Seneka Lucilijui rašė: „vivere, Lucili, militare est“ – gyventi, Liucilijau, reiškia kovoti. Kaip reikia kovoti ir laimėti mes galime pasimokyti iš Vilniaus universiteto. Ne veltui universiteto emblemoje pavaizduotas Vytis – ginkluotas raitelis su skydu ir kardu ir ranka, tiesianti knygą.

Jei trumpai apžvelgtume Vilniaus universiteto istoriją, mes matytume, koks sunkus buvo mūsų universiteto kelias. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitai 1570 metais įkūrė čia kolegiją, kuriai po aštuonerių metų karalius Steponas Batoras norėjo suteikti tokias pat teises, kokias turėjo universitetai, tačiau LDK kancleris kalvinistas Mikalojus Radvila Rudasis nepasirašė šio dokumento. Tad po metų, 1579 m. Steponas Batoras vėl pasirašė privilegiją ir sugebėjo priversti vicekanclerį Eustachijų Valavičių antspauduoti dokumentą ir taip ši privilegija įgavo teisinę galią. Greitai Vilniaus universitetas, tuo metu vadinamas Akademija, pradėjo klestėti. Čia buvo humanitarinių mokslų: filosofijos, teologijos, vėliau teisės ir medicinos fakultetai. Tvirtas klasikinių (graikų ir lotynų) kalbų mokymasis buvo įdiegtas jau jėzuitų kolegijoje ir tęsiamas Akademijoje. Tad klasikinės filologijos studijos yra viena seniausiai Vilniaus universitete dėstomų specialybių.

Senasis Vilniaus universitetas klestėjo iki 1655 m., kai Vilnių užėmus Maskvos kariuomenei nukentėjo visa Akademija: buvo sugriauti pagrindiniai Universiteto pastatai, sunaikinta biblioteka, žuvo nemažai dėstytojų ir studentų. Vilniaus akademija pradėjo atsigauti tik po dešimties metų, nors ankstesnės aukštos filologijos mokslo kokybės ilgai dar nepasiekė. 18 amžiaus pradžioje kilo didžiulis maras. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais Vilnius atiteko Rusijos imperijai ir galiausiai caro Nikolajaus I dekretu 1832 metais buvo uždarytas. Vilnių užėmę lenkai 1919 metais čia atidarė savo universitetą. 1939 metais iš lenkų perėmus ir Lietuvai grąžinus Vilniaus kraštą, lietuviams buvo grąžintas ir Viliaus universitetas. Tačiau 1941–1943 m. Vilnių užėmė Vokietija. Tad vėl vyko perversmai, karai. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą 1944 metais universitetas pervadintas „Vilniaus Vinco Kapsuko universitetu“. Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais, Vilniaus universitetas vėl atgavo savo autonomiją ir vardą.

Visos išorinės negandos: karai, marai, okupacijos, priverstinis universiteto uždarymas nesužlugdė Lietuvos intelektualų ir jų noro atkurti Vilniaus universitetą. Čia visada buvo ugdoma stipri dvasia, valia ir intelektas. Pats universitetas visada veikė Lietuvos kultūros raidą, ugdė Lietuvos elitą, kurio dalis jūs irgi esate. Daugelis žymiausių Lietuvos mokslininkų, kultūros ir politikos atstovų yra baigę Vilniaus universitetą. Tad ne veltui mūsų universiteto šūkis yra „Hinc itur ad astra“.

Jūs, siekdami bakalauro laipsnio, perėjote nemažą išbandymų kelią. COVID-19 pandemijos metu jums reikėjo baigti gimnazijas ir stoti į universitetą. 2020 metais ši pandemija išplito visame pasaulyje. Lietuva, kaip ir daugelis šalių įvedė karantiną ir socialinio atstumo taisykles. Buvo daug baimės ir panikos. Mokslas nevyko taip sklandžiai kaip anksčiau, ne visi sugebėjo laiku persitvarkyti ir pereiti prie nuotolinio mokymosi. 2021 metais prasidėjo masinė vakcinacija. Tad Covido baimę pakeitė skiepijimo baimė. Visi svarstė, kokia vakcina skiepytis, o gal visai nesiskiepyti. Kai kas atsisakė skiepų, tad reikėjo sugebėti dirbti ne tik nuotoliniu, bet ir hibridiniu būdu. Praėjus šiai negandai 2022 m. vasarį Rusija pradėjo karinę invaziją į Ukrainą. Vėl visus apėmė baimė, kad karas gali pasiekti ir mūsų šalį. Lietuva buvo viena iš aktyviausių Europos Sąjungos šalių, remiančių Ukrainą. 2023 metais atsiradus dirbtinio intelekto panaudojimo galimybėms, buvo svarstoma, ar studentai sugebės savarankiškai dirbti, išugdys kritinį mąstymą ir patys sugebės rašyti darbus, o gal už juos visus rašto darbus atliks Chat GPT. Tačiau visos šios krizės ir iššūkiai buvo įveikti. Šių metų baigiamieji bakalaurų ir magistrų darbai yra neprasteni nei anksčiau, daugelis gavo pačius aukščiausius įvertinimus.

Taigi jūs baigėte sunkų ir prasmingą gyvenimo etapą. Galite pasididžiuoti, kad baigėte patį geriausią Lietuvos universitetą, kuris atvers jums plačias galimybes ieškoti darbo, tęsti studijas čia, arba vykti studijuoti į užsienio universitetus.

Kai buvau studentė, mus motyvuodavo profesorė Eugenija Ulčinaitė garsių žmonių ir Vilniaus universiteto absolventų bei dėstytojų pavyzdžiais. Ji mokė siekti aukštų tikslų ir būti ambicingais. Viena iš iškilių Vilniaus universiteto asmenybių buvo 17 amžiaus poetas, Teologijos fakulteto profesorius Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kurio poeziją lotyniškai mano kartos klasikai skaitė su profesore E. Ulčinaite.

Sarbievijui buvo suteiktas daktaro laipsnis čia, Vilniaus universitete, 1636 metais liepos mėnesį. Poetas jau buvo išleidęs poezijos rinktinę „Trys lyrikos knygos“ lotyniškai, kurios buvo išverstos į lenkų ir anglų kalbas. Jo knygos antraštinį puslapį puošė Peterio Pauliaus Rubenso piešiniai. 17 amžiuje Oksfordo universitete buvo net atsisakyta skaityti Horacijų, o vietoj garsaus romėnų poeto eilių anglai skaitė Sarbievijaus poeziją. 17 amžiuje Vilniaus universiteto bakalauro, licenciato (dabar vadinamo magistro) ir daktaro diplomų teikimas buvo panašus į dabartinių absolventų diplomų teikimus šv. Jonų bažnyčioje. Į iškilmes atvykdavo aukšti bažnyčios ir valstybės pareigūnai, o Sarbievijų pasveikinti atvyko ir pats karalius Vladislovas IV, kuris jam įteikė žiedą.

Ilgainiui atsirado net formulė, kurią ištardavo rektorius, suteikdamas daktaro laipsnį. Naujajam daktarui sakydavo: „Priimkite knygą, o su ja ir teisę dėstyti teologiją, priimkite žiedą, kad žinotumėte, jog nuo šiol jūs esate susituokęs su teologija [...] ir apsisiauskite toga – autoriteto, pastovumo, saikingumo, santūrumo ir visokių kitokių dorybių simboliu [...], pakilkite į katedrą, kurią jūs pasiekėte per savo mokslingumą ir išauklėjimą, kad iš jos galėtumėte vykdyti savo pareigą – dėstyti“ („Vilniaus universiteto istorija 1579–1994“, red. Rolandas Pavilionis, Vilnius, 1994, 61 p.).

Taigi visais laikais aukštasis mokslas buvo didelė vertybė ir didelės pagarbos ženklas. Universitete jūs įgijote ne tik gilesnių specializuotų žinių, bet čia jūs turėjote galimybę siekti asmeninio tobulėjimo. Jūs lavinote kritinį mąstymą ir analitinius gebėjimus. Auštojo mokslo diplomas jums atveria plačias karjeros galimybes, jūs tampate lyderiais savo srityje. Universiteto studijų užbaigimas yra vienas iš daugelio jūsų  gyvenimo etapų. Tad visada siekite naujų iššūkių, nes tik per juos galite atskleisti savo tikrąjį potencialą. Naudokite savo žinias ir įgūdžius, kad padarytumėte teigiamą poveikį savo artimiesiems, Lietuvai ir pasauliui. Būkite drąsūs, kūrybingi ir ambicingi, koks buvo ir poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Siekite savo tikslų su užsispyrimu ir aistra, nes iš čia kylama į žvaigždes – „hinc itur ad astra“.

Pabaigai, noriu palinkėti jums visiems didžiausios sėkmės. Tegul jūsų kelias bus kupinas džiaugsmo ir nuotykių. Mes didžiuojamės jumis ir laukiame jūsų ateities pasiekimų. Sėkmės jums!

Doc. dr. Jovita Dikmonienė

„Mane žavi ten gyvenantys laisvi, progresyviau mąstantys žmonės, iš kurių galiu mokytis tolerancijos visiems žmonėms, visoms profesijoms, visiems pasirinkimams“, – atvirauja Šiaurės šalis gerai pažįstantis Vilniaus universiteto (VU) Skandinavstikos absolventas Jokūbas Kodoras. Kasdienybėje humoro nestokojantis suomių ir švedų kalbų bei kultūrų žinovas apie tarp šalių pastebėtus skirtumus kalba rimtai – Lietuvoje kiekvienas stengiamės siekti aukštumų, tačiau dažnai pamirštame esminius pagrindus – šeimą, laisvę, žmogiškumą.

Pažinti Skandinaviją ir iš jos mokytis

VU Filologijos fakultete Skandinavistikos studijas baigęs J. Kodoras pirmiausia paaiškina, kad „Skandinavijos“ terminas nurodo komplikuotą trijų šalių derinį, į kurį lietuviai visada bando „įsprausti“ ir Suomiją. Deja, ji nėra Skandinavijos šalis ir nesudaro šio geografinio regiono.

„Jeigu norime kalbėti apie Suomiją kaip reginio dalį, geriausia tada vartoti tikslesnį terminą „Šiaurės šalys“ arba mažiau girdėtą „Fenoskandija“. Erasmus stažuotės metu Stokholme ir Helsinkyje terminų skirtumo svarbą patyriau savo kailiu: kai manęs paklausdavo, ką Lietuvoje studijuoju, atsakius Skandinavistiką, žvilgsnis šiek tiek pakrypdavo į šoną. Tad tekdavo taisytis Šiaurės šalių studijos (suom. Pohjoismaiden opinnot, šved. nordiska studier) ir tada viskas būdavo aišku“, – prisimena J. Kodoras.

VU absolventui nesunku įžvelgti Šiaurės šalių privalumus: „Manau, Lietuvai Šiaurės šalys reikalingos kaip politinio profesionalumo ir aukštos švietimo kokybės pavyzdys. Šių šalių pasitikėjimas savo politikais yra daug aukštesnis negu mūsų tautiečių pasitikėjimas savo išrinkta valdžia“. O kalbėdamas apie aukštą Švietimo sistemos kokybę Šiaurės šalyse J. Kodoras teigia, kad švietimo sistemoje pastebi daugiau laisvės, mažesnius krūvius, protingesnius sprendimus: „Vaikai negauna krūvos namų darbų ir daugiau laiko gali praleisti su šeima ir draugais.“

Visada aktyvus ir naujoms patirtims atviras filologas sako, kad Šiaurės šalys, o ypač Suomija, atspindi, o kartu ir atsveria jo būdą: „Tiek kultūra, tiek kalba priverčia stabtelėti, kažkur pradingsta visas skubėjimas, jaučiuosi ramesnis. Tai įžemina ir suteikia balanso gyvenime. Mane žavi ten gyvenantys laisvi, progresyviau mąstantys žmonės, iš kurių galiu mokytis tolerancijos visiems žmonėms, visoms profesijoms, visiems pasirinkimams. Čia Lietuvoje kiekvienas stengiamės siekti aukštumų, tačiau dažnai pamirštame esminius pagrindus – šeimą, laisvę, žmogiškumą“, – taip Skandinavistikos studijų absolventas vertina visas Šiaurės šalių studijų metu išmoktas pamokas.

Ar Suomija geresnė šalis už Švediją?

Nors taip drąsiai teigti, kad Suomija geresnė šalis už Švediją J. Kodoras nedrįsta, vis dėlto atskleidžia, kad gilesnis domėjimasis Suomija, jos kultūra atsirado dėl vienos studijų ypatybės: suomių kalba ir kultūra buvo pagrindinės, o švedų kalba ir kultūra – gretutinės studijos.

„Dviejų kalbų mokymasis vienu metu – gana didelis iššūkis, o procesas vyksta tam tikrais etapais: vienu momentu stengiamasi plačiai domėtis apie vieną kalbą bei kultūrą, o po to dėmesys nukrypsta į kitą. Pradėjus nuo suomių kalbos pirmame kurse, vėliau mokėmės ir švedų, vis bandant sužinoti kuo daugiau apie abi šalis“, – sako absolventas.

Nors artimieji ir pažįstami pasirinkti labiau mėgiamos šalies neprašo, apie kalbų skirtumus kartais pasiteirauja: „Kai manęs paklausia, kuri kalba geresnė – suomių ar švedų – iki šiol negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Tokioje situacijoje jaučiuosi kaip suomių rašytojo Miiko Nousiaineno romano „Aviečių valties pabėgėlis“ (suom. Vadelmavenepakolainen) pagrindinis veikėjas, pasimetęs savo tapatybėje tarp suomio ir švedo. Tad čia – panašus atvejis: man labai patinka ir viena šalis, ir kita“, – šypsosi Jokūbas.

Šventos Liucijos šventė – mažai žinoma, bet unikali tradicija

Bakalauro studijas VU Filologijos fakultete baigęs J. Kodoras visus keturis metus prisimena kaip nuolatinį asmeninį tobulėjimą ir naujų žinių sėmimąsi, tačiau, jeigu reikėtų išskirti vieną įsimintiną patirtį – išskirtų šv. Liucijos dienos minėjimą.

Skandinavistikos studijų absolventas pasakoja, kad dėl savo tikėjimo persekiotos ir galiausiai nužudytos šv. Liucijos šventė, manoma, į Šiaurės šalis atkeliavo XVIII a. iš Vakarų Europos. Kaip tik tuo Švedijoje ėmė formuotis Liucijos su degančiomis žvakėmis ant galvos motyvas, o XX a. šventė pasipildė giesmėmis. „Ir šiais laikais gruodžio 13-tosios ryte ateina Liucija, pasipuošusi baltais rūbais, ant galvos degančia žvakių karūna, giedodama giesmes kartu su žvaigždėmis pasipuošusiu berniukų choru (šved. stjärngossar) bei nykštukais“ – pasakoja J. Kodoras pridurdamas, kad ši plačiai paplitusi šventė gyventojams yra lyg šviesus priminimas tamsiausiame metų laikotarpyje, kad neužilgo vėl ateis šviesesnės dienos, kuriomis bus galima ilgiau mėgautis.

„Niekada iki to nebuvau girdėjęs apie šv. Liuciją ir jos šventę, apie tai sužinojau tik Filologijos fakulteto Skandinavistikos centre. Čia susipažinau su šios šventės papročiais, o kai pirmą kartą žiemos tamsoje pamačiau ryškias žvakių šviesas ir išgirdau švediškas giesmes – tai prilygo Kalėdiniam stebuklui“, – pasakoja J. Kodoras ir visiems rekomenduoja apsilankyti šioje iškilmėje, ypač tiems, kurie nori pabėgti nuo kalėdinio dovanų pirkimo šurmulio.

„Skandinavistikos centras – be galo šilta ir maloni bendruomenė. Tai ne vien studijos ar kalba, bet ir vietinių bei iš užsienio atvykusių dėstytojų, studentų kuriama bendruomenė, į kurią vis norisi sugrįžti, net ir pabaigus studijas“, – sako J. Kodoras.

 Su artimu kurso draugu šmaikštų klipą apie suomių kalbos sunkumus ir užsieniečiams keistas suomiškas tradicijas sukūręs J. Kodoras ateityje norėtų išversti keletą knygų iš suomių į lietuvių kalbą, sėkmingai baigti magistro studijas ir toliau užsiimti rūpimomis veiklomis, kaip savanorystė kino festivaliuose.

Jau penkerius metus JAV Ilinojaus valstijoje įsikūręs Vydūno jaunimo fondas (Vydunas Youth Fund) remia Vilniaus universiteto pilietiškus, visuomeniškus, kultūriniu veiklumu pasižyminčius ir aukštų akademinių rezultatų siekiančius magistrantus. Kasmet VU atrinkdavo vieną magistrantę ar magistrantą, kuriam būdavo paskirta Sofijos Čiurlionienės vardinė stipendija, taip paskatinant magistrantus tolimesniems lietuvių kalbos ir literatūros mokslams bei pagerbiant rašytoją Sofiją Čiurlionienę už ilgametę jos pedagoginę ir kultūrinę veiklą.

Šią savaitę Filologijos fakultete apsilankė Vydūno jaunimo fondo valdybos pirmininkė Vida Brazaitytė. Rašytojos Sofijos Čiurlionienės vardinę premiją buvo nuspręsta skirti stipendijos laimėtojai Literatūros antropologijos ir kultūros magistrantei Evelinai Šimkevičienei. Įteikime taip pat dalyvavo fondo atstovė Lietuvoje Filosofijos fakulteto doc. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė ir Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto direktorė doc. Inga Vidugirytė-Pakerienė.

Paramos sutartis rašytojos Sofijos Čiurlionienės vardinei stipendijai gauti bus pratsta dar penkeriems metams!

Ekscelencijos Suomijos ambasadore Arja Makkonen, Švedijos ambasadoriau Larsai Wahlundai, Norvegijos ambasadoriaus pirmasis sekretoriau Eirikai Lybergai Bergene, magnificencija VU Rektoriau Rimvydai Petrauskai, FilF dekane Mindaugai Kvietkauskai, prodekane Gintare Judžentyte-Šinkūniene, gerbiamieji svečiai, viešnios, kolegos, kolegės.

Ką tik įneštos Filologijos fakulteto vėliavos logotipe, sukurtame talentingo dailininko Petro Repšio, įrašyta „Littera occidit, Spiritus vivificat“. Ar kada susimąstėte, ką šie žodžiai reiškia ir iš kur jie paimti. Tai šiek tiek patrumpinta ištrauka iš antro laiško korintiečiams, laiško, kurį apaštalas Paulius parašė 56 metais Makedonijoje, taigi prieš 1968 metus. Nepatrumpintas šis posakis lotyniškai skamba taip “Littera enim occidit, Spiritus autem vivificat“ (nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę), o graikų kalba parašytame originale „To gar gramma apokteinei, to de pneuma dzōopoiei“. Norint geriau suprasti posakį, reikėtų įsigilinti į laiško trečią  pastraipą, bent į jos fragmentą: „Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tartum iš savęs, bet mūsų tinkamumas yra iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“  (iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas).

Šis trumputis posakis akivaizdžiai liudija, kad europinė kultūra, terminologija paremta dviem stulpais – graikiškuoju ir romėniškuoju. Gramma asocijuojasi su gramatika, gramofonu ir kitais žodžiais, pneuma – su pneumatika, pneumokokais, dzōopoiei – su zoologija ir kitais mokslais, tiriančiais gyvūnus, su lingvistiniu terminu zoomorfizmas, t.y. kai žmogus apibūdinamas tam tikru gyvūnu, pvz., jis/ji tikras/ tikra lapė. Lot. littera slypi terminuose literatūra, literatas, Spiritus – spiritizmas, spirometras, spirografas, – visi paremti veiksmažodžiu spirare „dvelkti, pūsti, įkvėpti, kvėpuoti“. Lotyniškos ir graikiškos kilmės terminai savitai konkuruoja. Štai prietaisas plaučių talpai matuoti vadinamas spirometru, o plaučių liga, uždegimas – pneumonija.

Daugiau negu pusę amžiaus sukuosi tarp baltų kalbų ir tarmių, tarp dabarties ir praeities, tarp tyrimų, jų sklaidos ir tyrėjų, tarp dviejų epochų  – okupacijos ir laisvės. Apie kalbą kaip visą mūsų veiklą persmelkiantį reiškinį – ir šioje Lectionē Ultimā, skirtoje jums, mielosios filologės, mielieji filologai, netrukus gausiantys Vilniaus universiteto magistro ar bakalauro diplomus.

Turbūt neperdėsiu pasakęs, kad kiekvienas mūsų esame saviti kalbos kūriniai?! Prigimtinės, tėvų kalbos – tarmės, – šnektos, kurios niekas specialiai nemoko, o jos sudėtingiausią sistemą suima mažų vaikų galvos, imituodamos suaugusiųjų kalbą. Sakoma, kad gebėjimas imituoti būdingas tik žmonėms.

Kalba taip giliai įsismelkusi į mus, kad be jos negalime nei mąstyti, kurti, nei dirbti, galų gale – net sapnuoti. „Kalboje glūdi pirmapradė kūrybos esmė“ (Martinas Heideggeris). „Pradžioje buvo Žodis“, sakoma evangelijoje pagal Joną, tik po to veiksmas. Žodis – ne tik garsais artikuliuotas ar sutartiniais ženklais, raidėmis užrašytas, bet ir lūpų, rankų, pirštų judesiais ar galvos linktelėjimu, šokiu išreikštas. Visais atvejais tai yra KALBA, LINGUA, GLŌTTA, LANGUAGE, SPRACHE... Niekas iki šiol nesugebėjo paaiškinti, kodėl mes tiek daug kalbame, net ir tada, kai nėra jokių garsų, o tik pirštų šokis mobiliojo telefono ekrane.

Pasaulis suvokiamas, skaidomas, įsavinamas tarsi per kalbos prizmę. Kalbos pilna ten, kur iš tiesų lyg neturėtų būti. Kiek daug apie žmones galima spręsti iš jų kūno kalbos, menininkai diskutuoja apie vaizdų kalbą, šokėjai neišsiverčia be šokių kalbos, muzikai – be muzikos dialektų, o žiniasklaidoje kasdien girdime apie gerai ar blogai artikuliuotas mintis, nors artikuliacija šiaip jau yra „kalbos padargų veikimas tariant garsus“. Graikų kalbos daiktavardis logos „žodis, kalba, pasakymas“, kilęs iš veiksmažodžio legō „kalbu, sakau, šneku“, tapo svarbiausių mokslo sričių terminologijos kertiniu akmeniu: bio-, eko-,  geo-, mito-, psicho-, socio- ir t. t. -logija. Tiesą pasakius, ir paramokslai šį esminį žodį prisilipdo, kaipgi kitaip be jo gyvuos  astrologija...

Šimtai lingvistų, filosofų, rašytojų, mokslo ir kultūros šviesulių yra mėginę apibrėžti ir žodį, ir kalbą. Iš visų man iki šiol artimiausios Antano Baranausko – poeto ir talentingo filologo –  mintys, nusakančios esminius kalbos bruožus – ryšį su kalbančiųjų dvasia, intelektu, morale, asmeniniu ir visuomeniniu gyvenimu, dabartimi ir praeitimi. Įsiklausykime: „Kalba yra žmogaus dvasios organas. Žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektinių ir moralinių vertybių saugykla <...>, ryšys, siejantis visas kartas ir asmenybes, individus <...> ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis“. Ir kaip vargingai atrodo mėginimai kalbą apibrėžti tik  kaip vieną iš komunikacijos priemonių.

Mane ir kitus mano krašto žmones formavo, gludino ir sergėjo rytų aukštaičių uteniškių patarmė. Tarmių metams 2013 m. įsisiūbavus, šviesios atminties etnomuzikologės ir LRT laidų vedėjos Zitos Kelmickaitės paprašytas sutikau įkalbėti pusės minutės tekstą apie savo saitus su gimtine ir jos kalbiniu pasauliu. Kiek paredaguotas ir patrumpintas kūrinėlis atrodo taip: „Daunorių bažnytkaimy užgymįs, pā Tauragnų dungum baigįs mākyklį, pėršākau Ūtenų ir atsdūriau Vilniuj, kalbų ir tarmių maišalynēj. Nuo tal‘ teip ir blaškaus terp Vilniaus ir Daunorių. Tik inkertu Mālėtų kelian, širdy pasdarā ramu ir burnoj atgyja sava ūturka, tauragnyškių žodžiais žādeliais pradeda srūt‘, klevā sulu tekėt‘: autakājys, ragutēs, šulnys, žungsnys, ūgdžia, maitena, krykštamāčia. Akėt‘ –  ne tekėt‘, raikia mākėt‘, ē aust‘ – tai ne paklaust‘. Tās pačiās akys ir juokias, ir verkia. Ajagi ramūmas susiedų“.

Tai vis uteniškių ir artimesnių kaimynų žodžiai, jų skambėjimas ir prasmės. Baigus studijas Vilniaus universitete, netikėtai smigtelėjo mintis, kad vienas tų ištartųjų žodžių yra ypatingas, esminis, nusakantis gyvenimo pilnatvę. Tai ramus,  rami, ramu ir jo vediniai ramiai, ramumas, ramumėlis... Leksikografai, mėgindami išlukštenti šio visų lietuvių vartojamo žodžio semantiką, įsodino jam pluoštą reikšmių, iš kurių keturios priskirtos rytų aukštaičiams: 1) „geras, mielas, malonus, jaukus, džiuginantis“ (pvz., ramus kelias); 2) „linksmas, smagus“ (pvz., ramus gaidelis); 3) „patogus“ (pvz., ramūs kailiniai); 4) „drungnas, apyšiltis“ (pvz., vanduo). Betgi taip suskaidant reikšmes iš tikro sunaikinamas žodžio prasmės vientisumas, jo skleidžiama aura, kurią nusakyčiau kaip palaimą ar pilnatvę.

Kai sakau ar girdžiu ramu, tai ir gera, jauku, pakilu, patogu, bet nebūtinai linksma, tylu. Gali būti ir triukšmo, šėlsmo (rami gegužinė!). Ramus ežeras yra toks, prie kurio norisi sugrįžti, pabūti – savas ežeras, nesvarbu, tykus ar vėjų pašiauštas, ledų sukaustytas. Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ sakydamas „Oi būdavo, būdavo iš mūsų šilelio didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!“ turėjo galvoje šilelio teikiamą palaimą (leksikografai šį pavyzdį įmetė į reikšmės „linksmas, smagus“ krepšelį). Apie tą pačią „dūšios palaimą“ Baranauskas prasitarė ir kitoje garsiosios poemos vietoje: „Lyg tarytum ramumas teip dūšion intslinko, kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko“. Tik šįkart poeto sakiniu iliustruojama reikšmė „be rūpesčių, jaudinimosi, netrikdomas“.

Mielieji absolventai, mielosios absolventės, diplomai jums teikiami ypatingoje aplinkoje, kur prieš daugiau nei 400 metų įkvėptus lietuviškus pamokslus sakė studentų mėgstamas Konstantinas Sirvydas,  jėzuitas ir autorius pirmųjų lietuvių kalbos žodynų, trikalbių, skirtų studentams, rytų aukštaitis anykštėnas. Jis turėjo pasukti galvą,  kaip ramus, -i, -u ir ramumas perteikti lenkų ir lotynų kalbomis. Pirmajame žodyne aptinkame tik vedinį ramumas, kurį aiškina trimis lotyniškais daiktavardžiais – recreatio „jėgų atgavimas, pasveikimas“, oblectatio „palinksminimas, malonumas“ ir oblectamentum „malonumas, paguoda“ (žr. www.thesaurus.flf.vu.lt). Turbūt geriausiai ramus, -i, -u prasmę Sirvydas nusako antrojo žodyno  „Dictionarium trium linguarum“ žodžių junginyje Daržas ramus pirmo žmogaus. Kas tai yra? Ogi lotyniškai paradisus, lenkiškai ray (raj) – rojaus sodas ar tiesiog rojus. Taigi, ramus pirmo žmogaus sodas, rojus, galintis būti ir žemėje. Kažką labai panašaus į dalies rytų aukštaičių ramu, ramumas turi skandinavai, žodžiu-konceptu hygge išreiškiantys gerovę, gerą savijautą, pasitenkinimą, jaukumą, paprastumą, laimę, saugumą, draugystę, šilumą šaltu metu ir t.t. Tiek ramumas, tiek hygge yra priešingybė nerimui, stresui, įtampai, baimei, pykčiui, chaosui.

Šią trumpą Lectionem Ultimam noriu baigti iš jos išplaukiančiais palinkėjimais. Nenuilsdami ieškokite savojo esminio žodžio, kiekvieną dieną lavinkite  gebėjimus – mokykitės kalbų, kurkite, aštrinkite žodį ir sakinį, plunksną, nevenkite dienoraščio („Nulla dies sine linea“ –  nė dienos be brūkšnio, sakė Gajus Plinijus vyresnysis). Kalbų mokėjimas, išmokimas, pramokimas yra filologo kasdienybė. Tikroji filologija prasideda ėmus lyginti kalbas ir tomis kalbomis parašytus tekstus, autorius, to paties autoriaus kūrinius ar vieno kūrinio variantus. Filologu tampame tada, kai suvokiame, kad kiekviena kalba, tarmė turi ne tik savo ženklų sistemą, bet ir dvasią, kurią geriausiai perteikia arba paprasti žmonės, apsigimę filologai, arba išsilavinę talentingi kūrėjai. Aukščiausią lygį filologas pasiekia imdamas dalytis savo patirtimi, išmintimi su kitais. Dalijimasis išlaisvina ir turtina dvasią, dalydamiesi suvokiame, kad mokymui ir mokymuisi nėra pabaigos. Ir mokomės ne tik iš autoritetų, bet ir savo mokinių, vaikų. Jei žengtumėte mokslo keliu, įsidėmėkite žymiojo norvegų baltisto Christiano Stango žodžius: „Die Wissenschaft is ein Dialog  und niemand von uns kann den Anspruch erheben, auf allen Punkten zu einen bleibenden Ergebnis zu gelangen“ (Mokslas yra dialogas ir nė vienas iš mūsų negalime teigti, kad pasieksime ilgalaikį rezultatą visais klausimais). Atradimų, kritikos, prieštaravimų, dalijimosi kelias, amžinas dialogas. Tai ypač tinka humanitariniams mokslams ir menams.

Tik neatiduokite savojo gyvenimo vien skaitmenai, o esminių gebėjimų dirbtiniam intelektui. Jei tas intelektas užvaldys jūsų kognityvinius gebėjimus, smegenys atrofuosis. Kaip žmonės gyvenkite tarp žmonių – ir džiaugsme ir liūdesy, ir stiprybėje ir silpnume, ir tiesoje ir mele, ir drąsoje ir baimėje... Kas benutiktų, galite grįžti į savąją Almam Matrem Vilnensem, – jos durys jums visuomet bus atviros. Bakalaurai – ryžkitės siekti magistro diplomų, o magistrai –  rinkitės ir doktorantų dalią. Kas neketinate žengti mokslo keliu, užsukite atgauti pusiausvyros, susikaupti, junkitės į Vilniaus universiteto alumnų bendruomenę.

Gaudeamus, ita nos omnes Spiritus adjuvet (džiaukimės, tepadeda mums visiems Dvasia).

Birželio 28 d. Vilniaus universitetas iškilmingai baigė dar vienerius studijų metus. VU Šv. Jonų bažnyčioje vykstančiose tradicinėse „Finis anni academici“ iškilmėse pagerbti nusipelnę akademinės bendruomenės nariai, skirti apdovanojimai už reikšmingus mokslo pasiekimus ir iškilmingai įteikti simboliniai atminties diplomai nuo totalitarinių režimų nukentėjusiems ir iš universiteto pašalintiems VU bendruomenės nariams. Iškilmėse tylos minute taip pat buvo pagerbti išėję VU bendruomenės nariai.

Šiemet atminties diplomus VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas įteikė okupaciniu laikotarpiu neteisybę patyrusių VU studentų ir darbuotojų giminaičiams. Istorijos–filologijos fakulteto dėstytojo Jono Kruopo diplomą atsiėmė jo dukra Laima Kruopaitė Burneikienė, Istorijos–filologijos fakulteto dėstytojo Dmitrijaus Kopelmano diplomas įteiktas jo sūnui Henry Kopelman-Gidoni.

Geriausios socialinių ir humanitarinių mokslų sričių publikacijos kategorijoje apdovanojimą gavo Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto docentas Miguel Karl Villanueva Svensson.
VU rektorius prof. R. Petrauskas taip pat įteikė padėkas VU bendruomenės nariams. Padėkas už ilgametį vadovaujamąjį darbą gavo Filologijos fakulteto profesorė Inesa Šeškauskienė.
Padėkas už dalyvavimą bendruomenės, visuomeninėje ir savanorystės veikloje gavo Filologijos fakulteto docentas Diego Ardoino.

VU rektoriaus padėkos įteiktos absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais. Padėkas gavo 36 pirmosios ir 68 antrosios pakopos studijų programų absolventai. Filologijos fakulteto pirmosios pakopos absolventai: Gabrielė Brazaitytė, Gabija Kišonaitė, Daria Tsudikova, Irina Tišalovič. Padėkos įteiktos ir antrosios pakopos ir vientisųjų studijų programų absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais. Jas gavo Filologijos fakulteto absolventai: Laisvūnas Čekavičius, Kamilė Pavydytė, Grigory Skomorovskiy, Olga Fedorovskaya.

Plačiau apie renginį skaityti pateiktoje nuorodoje: https://bit.ly/3XDQXcB

Kviečiame registruotis į 33-iąją akademinių studijų savaitę „Baltos lankos“!

Akademinių studijų savaitė kasmet suburia iki šimto humanitarinių ir socialinių mokslų tyrėjų bei studentų atvykti į Druskininkus. Renginyje pristatomi naujausi Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai, svarstomos humanitarinės ir socialinės problemos, išmėginami įvairūs metodologiniai įrankiai, keliami klausimai ir diskusijos. Pritrūkę laiko auditorijoje, renginio dalyviai pokalbius tęsia neformalioje aplinkoje – miesto erdvėse bei tradicija tapusioje iškyloje ant Liškiavos piliakalnio.

Renginio tikslas – skatinti tarpdisciplininį ir tarpinstitucinį mokslininkų, dėstytojų ir studentų bendradarbiavimą, mokslinių idėjų ir projektų apykaitą, ugdyti diskusinę ir poleminę kultūrą.

Išankstinės registracijos anketa: https://forms.gle/7XNcDZhPhXYC85xWA.

Data: 2024 m. liepos 4-7 d.

Vieta: Druskininkai, viešbučio „Dainava“ konferencijų salė (Maironio g. 22) ir viešbučio „Europa Royale“ konferencijų salė (Vilniaus al. 7).

Daugiau informacijos rasite paspaudę čia bei

Baltos lankos / Akademinių studijų savaitė  „Facebook“ paskyroje.

Renginio programa.

Renginys organizuojamas VU Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro bei remiamas Filologijos fakulteto.

Pexels nuotr.

Prieš porą dienų pasibaigė tradiciniu tapęs kasmetinis Lietuvos prancūzų kalbos mokytojų asociacijos (ALPF) renginys „Vasaros universitetas“, tradiciškai sukviečiantis prancūzų kalbos mokytojus, norinčius pasisemti naujų žinių ir taip praturtinti mokymo(si) procesą.

Nors renginys skirtas daugiausia užsienio kalbos mokymo bei mokymosi naujienoms, kiekvieną kartą jis susiejamas su aktualijomis. Šį kartą vasaros universiteto temos ilgai ieškoti nereikėjo – ja tapo vasaros olimpinės ir paralimpinės žaidynės Paryžiuje.

Vasaros universiteto dalyvius pasveikinęs Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas mokytojo ir dėstytojo profesijoje įžvelgė ne vieną panašumą su profesionaliu sportu, J. E. Prancūzijos Ambasadorė Lietuvoje p. Alix Everard priminė, kad šių metų Olimpiada lietuviams yra jubiliejinė – lygiai prieš šimtą metų Lietuva dalyvavo pirmose savo Olimpinėse žaidynėse būtent Paryžiuje. Prancūzų Filologijos katedros studijų komiteto pirmininkas dr. Tomas Riklius pasveikino sportiškai nusiteikusius renginio dalyvius ir priminė apie dar kelis labai svarbius šių metų įvykius, siejančius Lietuvą su Prancūzija: Lietuvos sezoną Prancūzijoje ir Prancūzų kalbos bei kultūros studijų Vilniaus universitete 250 metų jubiliejų.

Intensyviai dirbę mokytojai išklausė dešimtį pranešimų, tobulino savo įgūdžius įvairiose dirbtuvėse, atliko simuliacines užduotis. Paskutinę dieną juos sveikinęs Prancūzų instituto direktorius Pascal Sliwanski žavėjosi jų pastangomis sakydamas, kad olimpinis šūkis „Citius, altius, fortius“ Lietuvos prancūzų kalbos mokytojams tikrai labai tinka, o darbus tęsiant su tokiu atsidavimu, ne už kalnų turėtų būti ir medaliai.

Rugpjūčio 4–10 d. Vilniaus universitete vyks tarptautinis lotyniško teatro festivalis THALIA 2024. Jo metu Vilnius sutrauks gyvosios lotynų kalbos ir antikinio teatro entuziastus iš visos Europos, o konkursinėje programoje bus parodytos keturios originalios pjesės lotynų kalba.

Festivalio metu Vilnius savaitei taps antikinio ir renesansinio teatro mėgėjų bei profesionalų traukos centru. Jo metu bus kalbama apie lotyniškąjį Lietuvos paveldą, antikinę dramą, kūrybiškumą, gyvosios lotynų kalbos iniciatyvas Europoje. Festivalis siekia susipažindinti dalyvius su antikinio bei renesansinio teatro tradicija ir jos istorine svarba Lietuvos kultūriniam gyvenimui.

„THALIA metu keturios mėgėjų ir profesionalų teatro trupės iš skirtingų Europos valstybių su originaliomis lotyniškomis pjesėmis varžysis konkursinėje festivalio programoje. Džiaugiamės, kad Vilnius pirmąkart taps šios festivalio namais. Šių metų festivalio tema – metamorfozės, žada spalvingus pasirodymus ir be galo įdomias paskaitas. Programoje taip pat daug dėmesio skirsime lotynų kalbos ir kultūros tradicijai Lietuvoje“, – teigia vienas iš THALIA kūrėjų ir lektorių Paolo Pezzuolo.

„Vilnius nuo seno buvo tarsi lotyniško teatro centras. Dar 1570 m. Vilniaus kolegijos (dabar – Vilniaus universiteto) kieme buvo suvaidinta lotyniška italo Stefano Tucci komedija „Heraklis“. Jėzuitiško teatro tradicija kelis šimtus metų buvo gyva visoje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijoje“, – pasakoja vienas iš festivalio organizatorių Tomas Riklius.

THALIA – tai septynias dienas trunkantis tarptautinis festivalis-konferencija, skirta antikinio ir renesansinio teatro paveldui puoselėti bei kultūriniam dialogui kurti. Festivalio tikslas yra suvienyti visuomenę, teatro atlikėjus ir tyrėjus į visiems atvirą antikinės tradicijos ir Renesanso kultūros festivalį, skirtą skatinti kultūrinius mainus, kultūrinę atmintį ir kurti platformą meninei skirtingų amžiaus grupių atstovų raiškai.

Festivalis THALIA pirmąkart buvo surengtas 2022 m. Vicenzoje, Italijoje. Jį rengia Italijoje veikianti švietimo organizacija „Schola Humanistica“. Antrąkart vykstantį tarptautinį renginį Vilniuje taip pat organizuoja Klasikų asociacija ir Vilniaus universitetas.

Vilniaus universiteto bendruomenė kviečiama nemokamai dalyvauti visose festivalio programoje. Kviečiame registruotis paspaudus [šią nuorodą: https://forms.gle/a3oknsFAyidX4MRp8]. Konkursinė teatro programa Vilniaus universiteto teatro salėje bus atvira visiems žiūrovams.

Daugiau informacijos el. paštu

Kviečiame į šio semestro paskutinį doktorantų-literatų seminarą, kuris vyks šį ketvirtadienį, birželio 27 d. 17-19 val. 111 aud. Jo metu bus aptarinėjamas Augusto Sireikio straipsnio rankraštis "Lažybos iš savasties" (dėl rankraščio kreipkitės į Nijolę Keršytę).

Recenzentai:

a) dr. prof. Paulius Subačius

b) dr. Paulius Jevsejevas

c) dokt. Izabelė Skikaitė

Maloniai lauksime.

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Užsienio kalbų institutas, bendradarbiaudamas su Vakarų Makedonijos universitetu (Graikija), organizuoja tarptautinę tarpdisciplininę konferenciją „Kritinio mąstymo ugdymas: tarpdisciplininės perspektyvos švietime ir darbo rinkoje“. Šis renginys vyks 2024 m. birželio 27-28 d. VU Filologijos fakultete. Konferencija organizuojama kartu su kitais VU fakultetais: Ekonomikos ir verslo administravimo, Medicinos, Matematikos ir informatikos bei Filosofijos fakultetais.

Pagrindinis konferencijos tikslas - nagrinėti kritinio mąstymo (KM) ugdymą, kuris yra labai svarbus XXI a. universitetų absolventų įgūdis. Kritinis mąstymas yra būtinas norint veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime ir sėkmingai siekti profesinės karjeros. Švietimo įstaigoms keliamas uždavinys suteikti studentams KM įgūdžių, kurie darbo rinkos institucijose labai vertinami dėl gebėjimo spręsti sudėtingas problemas ir siūlyti inovatyvius sprendimus. Todėl universitetų mokymo programos turi būti orientuotos į konkrečios disciplinos ir bendrųjų gebėjimų ugdymą.

KM ugdymas yra vienas pagrindinių įvairių disciplinų universitetinių programų mokymosi rezultatas. Kalbėdama apie tai, kad nulėmė šios konferencijos organizavimą, Užsienio kalbų instituto direktorė, konferencijos organizacinio ir mokslinio komitetų pirmininkė prof. dr. Roma Kriaučiūnienė pabrėžia bendrųjų kompetencijų integravimo į užsienio kalbų mokymą ir mokymąsi svarbą. Tai dera su Instituto mokslinių tyrimų tikslais, tarp kurių - tirti, kaip KM ir bendrosios kompetencijos ugdomos mokant kalbų. Konferencijos organizavimą taip pat paskatino Instituto dalyvavimas „Erasmus+“ projekte „Think4Jobs“, kurio metu buvo nagrinėjamas KM ugdymas mokytojų rengimo, užsienio kalbų mokymo, ekonomikos, IT ir medicinos srityse.

El Soufia ir See (2019) tyrimuose atskleista, kad tiesioginis (aiškus ir akivaizdus) KM įgūdžių mokymas yra veiksmingiausias. Nepaisant to, kad aukštosiose mokyklose KM skiriamas didelis dėmesys, šie įgūdžiai dažnai nėra sistemingai mokomi bakalauro lygmeniu. Atsižvelgiant į šių mokslinių tyrimų rezultatus, šios konferencijos tikslas - ne tik susipažinti su moksliniais tyrimais apie KM ugdymą įvairių disciplinų kontekste, bet ir didinti dėstytojų informuotumą apie tiesioginio (aiškaus ir akivaizdaus) KM mokymo poreikį ir atkreipti dėmesį į geriausius metodus, kaip tai pasiekti.

Konferencijoje, laikantis holistinio požiūrio, bus nagrinėjamas KM vaidmuo įvairiose akademinėse disciplinose ir jo svarba darbo rinkoje. Tarpdisciplininis konferencijos pobūdis leis sutelkti dėmesį į įvairius požiūrius į KT plėtrą universitetiniame švietime.

Konferencijoje dalyvausianti VU Matematikos ir informatikos fakulteto Strategijos ir bendrųjų reikalų prodekanė prof. dr. Jurgita Markevičiūtė, konferencijos sekcijos apie kritinio mąstymo ugdymą matematikos ir IT studijose moderatorė,  pabrėžia KM svarbą duomenų moksluose: „Šiuolaikiniame pasaulyje mus supa daugybė duomenų ir jais labai lengva manipuliuoti bei pateikti neteisingas išvadas. Statistikos mokymas, įtraukiantis kritinį mąstymą, įgalina mokinius bei studentus neapsiriboti vien tik formulių ir procedūrų įsiminimu. Vietoj to ugdomas jų gebėjimas analizuoti duomenis, interpretuoti rezultatus ir daryti prasmingas išvadas, tuo pačiu laikantis etikos principų“.

Konferencijos tikslas - pristatyti mokslinius tyrimus apie KM ugdymą įvairių universitetinių disciplinų kontekste, dalytis gerąja patirtimi, didinti informuotumą apie KM svarbą ir atkreipti dėmesį į pavyzdinę KM ugdymo praktiką. Konferencijos dalyviai, pedagogai, mokslininkai ir darbo rinkos specialistai galės nagrinėti novatoriškas strategijas, dalytis įžvalgomis kaip kartu bendradarbiaujant integruoti KM įgūdžių ugdymą į švietimo programas.

Renginio programa

2024 m. birželio 16 d. FLF TKI Lituanistinių studijų katedroje prasidėjo mokytojų, dirbančių užsienio šalių lituanistinėse mokyklose, kursai. Labai džiaugiamės, kad kursai vyksta gyvai – su pašnekesiais per pertraukas ir su pasivaikščiojimais po Filologijos fakulteto kiemelius.

Kursai vyks dvi savaites – birželio 16–30 d., juose dalyvauja 10 mokytojų iš įvairių pasaulio šalių: Airijos, Buriatijos (Rusija), Ispanijos, JAV, Prancūzijos ir Švedijos. Smagu, kad keletas mokytojų dalyvauja su savo paaugusiais vaikais – auga nauja pamaina! Kursai organizuojami laimėjus Švietimo mainų paramos fondo Užsienio lietuvių intensyvių neformalių lituanistinių studijų mokytojams organizavimo konkursą.

Dalyviai pristatys savo lituanistines mokyklas, rūpesčius, džiaugsmus ir iššūkius, diskutuos apie savo darbo ir emigracijos patirtį, kalbos ir tapatybės išlaikymą, dvikalbystę.

Kursuose paskaitas skaitys ir edukacijas ves gausus būrys (17!) Vilniaus universiteto dėstytojų ir kviestinių savo srities specialistų. Per kursus dalyviai pagilins ir praplės savo žinias apie lietuvių kalbos kaip paveldėtosios mokymo metodiką, dvikalbystės ugdymą, apie sudėtingų Lietuvos istorijos įvykių pristatymą vaikams, apie lietuvių kalbos istoriją, apie tai, kokią lietuvišką literatūrą vaikų ir paauglių verta skaityti, o kokią – vartyti, apie tradicinių lietuviškų švenčių šventimą XXI amžiuje.

Dalyviai taip pat susipažins su neseniai išėjusiomis ir greit pasirodysiančiomis lietuvių kalbos kaip mokymosi priemonėmis, su lengvai suprantama kalba, galės padiskutuoti įvairiomis temomis: kaip mokyti žaidžiant, kaip dirbti su skirtingo kalbos mokėjimo lygio mokiniais ir apie tai, kad yra ne tik gimtoji kalba, bet ir gimtoji muzika.

Kad paskaitos neprailgtų, dalyviai lankysis VU bibliotekoje, Sapiegų rūmuose, pažins Vilniaus senamiestį per pojūčius ir riš šiaudinius sodelius.

Sveikiname dr. Deividą Zibalą, sėkmingai apgynusį daktaro disertaciją: „Kelionės tikslas – turistų Roma: miestovaizdžiai šiuolaikiniuose Holivudo filmuose“ (mokslinis vadovas – prof. dr. Almantas Liudas Samalavičius).

Linkime įdomaus, kūrybingo ir sėkmingo tolimesnio kelio – gilyn į Romą ir į kitas mokslines erdves. Tegul nauji tyrimai, projektai, idėjos toliau atveria plačius horizontus bei įkvepia aplinkinius!

Akademinė veikla yra apie progresą, bet ir apie dėkingumą bei pagarbą mokytojams, tiems, kas mus formavo, kas padėjo pagrindus, kurie leido žengti toliau.

Įvairių metų Lietuvos universitetų anglistinių programų absolventų iniciatyva vienai iš VU Filologijos fakulteto auditorijų buvo suteiktas doc. dr. Rachilės Aprijaskytės vardas, taip įamžinant šviesų šios iškilios asmenybės atminimą. Išskirtiniu pedagoginiu talentu apdovanota dėstytoja Rachilė Aprijaskytė Valdstein (1921-2019) beveik penkiasdešimt metų ugdė Vilniaus universiteto anglistus, sukūrė savo fonetikos mokyklą, kuria rėmėsi vėliau dirbę fonetikos dėstytojai, o jos parengti vadovėliai ėjo iš rankų į rankas. Ji didžiąja dalimi prisidėjo prie to, kaip Lietuvoje buvo ir iki šiol yra mokoma anglų kalbos, jos darbai daugeliui tebėra kokybės ir profesionalumo etalonas.

Dalijamės jaukiomis Rachilės Aprijaskytės auditorijos atidarymo akimirkomis. Birželio 13 d. vykusiame atidaryme dalyvavo gerbiamos dėstytojos Rachilės Aprijaskytės mokiniai, įskaitant dabartinius dėstytojus anglistus.

Birželio 20 d. Filologijos fakulteto K. Donelaičio auditorijoje vyks tarptautinis senosios raštijos tyrimų seminaras, kuriame bus paminėtas Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Palionio, daug tyrusio lietuvių bendrinės kalbos istoriją, šimtmetis. Apie profesoriaus Jono Palionio veiklas Vilniaus universitete kalbės prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia.

Seminaro pranešėjai iš Berlyno Humboldtų universiteto, Lietuvių kalbos instituto ir  Vilniaus universiteto aptars dabartines senosios raštijos tyrimų aktualijas. Kviestiniame pranešime habil. dr. Christianė Schiller pristatys 1540 m. Turkų mokesčių registrą kaip istorinio lietuvių kalbos žodyno šaltinį. Kito kviestinio pranešimo autorė doc. dr. Birutė Kabašinskaitė nagrinės kelis rankraštinius XVI a. pabaigos–XVIII a. tekstus, susijusius su Vilniaus rašomosios kalbos variantu, turinčius ir pietų aukštaičių tarmėms būdingų bruožų.

Baltistikos katedros mokslininkės dr. Ginos Kavaliūnaitės, 2021 m. apdovanotos M. Mažvydo premija už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui, nuomone, „Jonas Palionis, kaip ir Zigmas Zinkevičius, Vytautas Ambrazas, ne tik tyrė senąją raštiją, bet savo pavyzdžiu mokė kitus tyrėjus, perduodami tradicinius analizės metodus. Šiuos tyrimus pratęsė jų mokiniai ir sekėjai, kurie pasitelkę ankstesnių darbų rezultatus su senaisiais tekstais dirba ne tik tradiciniais, bet ir moderniais metodais, išnaudodami skaitmenines technologijas, ne tik pagreitinančias darbą, bet pakeliančias tyrimus į kitą lygmenį. Seminaras ir atspindi išlaikytų raštijos tyrimų tradicijų ir į sritį ateinančių inovacijų dermę.“

Renginį organizuoja Vilniaus universiteto Baltistikos katedra, iš dalies remia Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Renginio programa, pranešimų tezės.