Naujienos

Filologijos fakulteto Polonistikos centras kviečia į rugsėjo 25 d. vyksiančią paskaitą „Poezija kančios akivaizdoje. Apie Česlovą Milošą”, kurią skaitys literatūrologė, Česlovo Milošo tyrimų centro vadovė, prof. habil. dr. Joanna Zach iš Jogailaičių universiteto (Lenkija), tirianti poetinio meno ir filosofinės bei antropologinės refleksijos sąsajas.

„Šios paskaitos tikslas – pabandyti rasti atsakymą į Česlovą Milošą neraminusį klausimą apie tai, koks yra poeto vaidmuo kančios akivaizdoje. Kaip „teisingai“ kalbėti ir tylėti apie kančią, kad iš jos nebūtų atimtas orumas tuo metu, kai pakertama pati žmogiškosios egzistencijos prasmė? Atsakymų ieškosime Česlovo Milošo poetinėje kūryboje”, – dalijasi Česlovo Milošo tyrimų centro vadovė, Oksfordo bei Harvardo universitetų stipendininkė Joanna Zach.

Renginys vyks lenkų kalba su sinchroniniu vertimu į lietuvių kalbą.

Kviečiame registruotis čia:

Išsamią renginio programą rasite čia:

Rugsėjo 28 d. visus Vilniaus universiteto absolventus kviečiame sugrįžti į savo Alma Mater ir dalyvauti VU Alumnų festivalyje!

Festivalio atidarymas – Didžiajame kieme 14 val. Lankytojų lauks įtraukiančios diskusijos apie Universiteto reikšmę, pranešimai apie mokslo naujoves, ekskursijos po unikalias VU bibliotekos erdves ir net Vilniaus panorama nuo Šv. Jonų varpinės, Observatorijos kiemelyje veiks VU Vaikų universitetas. Visą renginio programą rasite čia:

Ypatingas Festivalio renginys – Kursiokų susitikimai vyks nuo 17 val. iki 18.30 val. Didžiajame kieme. Čia jūsų lauksime prie Filologijos fakulteto stendo.

Drauge turėsite progą sugrįžti į mažai kam žinomą Universiteto erdvę Filologijos fakultete – neseniai atsinaujinusį Simono Stanevičiaus kiemelį. Čia nuo 17 val. iki 18 val. vyks žurnalistės Živilės Kropaitės moderuojama diskusija „Kai filologija neišsitenka savo kailyje“.

Tai pokalbis apie filologiją – pažįstamą ir neatpažįstamą, neatitolstančią nuo ištakų ir siūlančią intriguojantį žvilgsnį į ateitį. Jo dalyviai pasidalins, kokiais gyvenimo keliais alumnus gali nuvesti filologijos studijos ir aptars, kodėl filologai vis dažniau neišsitenka savo kailyje ir imasi neįprastų, disciplinų ribas peržengiančių temų.

Pokalbyje dalyvaus Filologijos fakulteto bendruomenės nariai: šiuolaikinę motinystę tėvystę ir migraciją tirianti prof. dr. Eglė Kačkutė-Hagan, kalbininkas, universaliosios gramatikos tyrėjas, išskirtinis VU prof. dr. Axel Holvoet, psicholingvistikos tyrėja doc. dr. Laura Vilkaitė-Lozdienė ir alumnė, rašytoja bei VU partnerystės docentė Giedrė Kazlauskaitė.

Registracija į renginį.

Maloniai Jūsų lauksime!

Kai pradedi rašyti, esi vienas. Rašytojai dažniausiai dirba vieni. Kartais jie susitinka su bičiuliais, leidėjais ar redaktoriais, pasikalba, ir vėl sėda prie stalo. Vienatvė yra būtina norint parašyti, o ne vien svajoti apie tekstą.  

Tačiau vienatvėje rašytojas kartais vėl pasimeta, vėl reikia išgirsti kitų balsus, galbūt apie savo tekstą, galbūt bendrai apie literatūrą ir gyvenimą.

Bendrystė ypač svarbi pradedantiems, kurie dar neturi nei leidėjų, nei redaktorių ir kritikos gauna nebent iš draugų ir artimųjų.

Kiti menininkai – dailininkai, aktoriai, šokėjai, kino kūrėjai – nuo savo kelio pradžios yra apsupti bendraminčių ir vyresnių kolegų. Bet ir rašytojams ta bendrystė yra svarbi.

Todėl kviečiame į kūrybinio rašymo dirbtuves su rašytoju Rimantu Kmita, kur rasite bendraminčių, aptarsite savo tekstus, susitiksite su kitais rašytojais. Dirbtuvių laikas – ketvirtadieniais 18.30, vieta – VU Centrinės bibliotekos Č. Milošo skaitykla. Pirmasis susitikimas – 2024 spalio 3 d.

„Iš namų išėjo tarpdury palikdami raudančią jaunutę Ebbes auklę. Vilkšunį Rolfą, kuris kažkada ištraukė Ebbę iš Nemuno, kai tas įbrido per giliai link srovės, ir kuris kartą buvo įkandęs auklei, kam kelia Ebbę iš vežimėlio, Ernstas nusprendė nušauti. Negalėjo pakelti minties, kaip šuo ilgėsis dingusių šeimininkų. Auklė paprašė jį pasilikti ir Ernstas leido. Ellos paveldėtus Koldingo baldus taip pat paliko. Ernsto medžioklinį šautuvą. Dailiai išpjaustinėtą lietuvišką spintą, kurią nusipirko jau būdami kartu. Viską, ką ši jauna pora buvo susikūrusi per trejus savo santuokos metus, teko palikti.“

Ši citata – iš pirmojo mūsų fakulteto danų kalbos lektoriaus Ebbe Flatau autobiografijos „Litauen I“ (liet. „Lietuva I“). Įtraukiantis, lengvai ironišku stiliumi parašytas pasakojimas pristato autoriaus šeimos istoriją tarpukario Lietuvoje iki užeinant sovietams. Pasak knygelės sudarytojos ir vertėjos Loretos Vaicekauskienės, „Litauen I“ yra dar vienas Lietuvos ir Danijos ryšių liudijimas, atskleidžiantis Lietuvą kaip galimybių valstybę. Leidinys atvirai prieinamas žurnalo „Scandinavistica Vilnensis“ svetainėje.

Plačiau galite skaityti čia:

Skandinavistikos centras kviečia pasiklausyti doktorantų pranešimų apie Antropoceno literatūrą:

Mikael Schultz Rasmussen "The Entangled Dead: A Post-Anthropological Approach to Death and the Dead in Karl Ove Knausgård's ‘Morgenstjernen’ and ‘Ulvene fra evighetens skog’”;

Radvilė Musteikytė "From Personal to Environmental and Back Again: The Rhetoric of Solastalgia in Richard Powers’ ‘Bewilderment’ and Escammi Itäranta’s ‘The Moonday Letters’."

Seminaras vyks anglų kalba, penktadienį, rugsėjo 13d. 15val. Skandinavistikos centro 314b auditorijoje.

Rugsėjo 2–6 d. VU Filologijos fakulteto Algirdo Juliaus Greimo semiotinių studijų ir tyrimų centro dėstytojai ir Semiotikos programos studentas dalyvavo 16-ame Pasauliniame semiotikos kongrese „Signs and Realities“, kuris vyko Varšuvos universitete. Kongresą organizuoja Tarptautinė semiotikos asociacija IASS-AIS, kuri įsteigta 1969 m. ir kurios nariais buvo ir A. J. Greimas, R. Jakobsonas, R. Barthes'as, E. Benveniste'as, J. Kristeva, U. Eco, J. Lotmanas.

VU semiotikai dalyvauja kas antrus metus vykstančiuose kongresuose nuo 2017 m., kai, minint A. J. Greimo šimtmetį, kartu su KTU organizavo 13-ąjį kongresą Kaune.

Šiemet Pasauliniame semiotikos kongrese pranešimus skaitė prof. dr. Irina Melnikova, „Reading Literature: Interpretation as a Sign“, doc. dr. Nijolė Keršytė, „The War of Names“, doc. dr. Jurgita Katkuvienė, „The Reality of Anti-Soviet Resistance in Poetry“, doc. dr. Paulius Jevsejevas, „Fiction as Umweltlehre“ ir „Revisiting Greimasian Figurativity“, magistrantas Benediktas Vachninas, „A Reinterpretation of CP 8.335: Indexicality and Symbolicity in Peirce’s Model of Symptom“.

Doc. dr. Jurgita Katkuvienė išrinkta Lietuvos atstove į Tarptautinės semiotikos asociacijos vykdomąjį komitetą.

Vokiečių filologijos katedros archyvas

Su liūdesiu sutikome žinią, kad 2024 m. rugsėjo 7 d. mirė profesorė Jadvyga Bajarūnienė (1948–2024), germanistė, buvusi Vokiečių filologijos katedros dėstytoja, vokiečių literatūros specialistė, literatūros kritikė, Mokytoja ir Kolegė.

Jadvyga (Kanytė) Bajarūnienė mokėsi Ukmergės rajono Siesikų vidurinėje mokykloje, ją baigusi 1965 m. įstojo į Vilniaus universitetą ir studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. Po studijų universitete pradėjo dėstyti vokiečių kalbą. Istorinės-literatūrinės tematikos disertaciją rengė ir 1976 m. apgynė Greifsvaldo Ernsto Moritzo Arndto universitete. Vėliau dėstė vokiečių ir kitų Vakarų šalių literatūrą germanistikos studentams Vilniaus universitete, rengė mokslo straipsnius ir populiarias publikacijas literatūrinėje spaudoje, siekdama supažindinti Lietuvos skaitytojus su vokiečių literatūra ir jos vertimais į lietuvių kalbą, nuolat buvo kviečiama dalyvauti knygų pristatymuose ir susitikimuose su vokiečių rašytojais. Jadvyga daug energijos skyrė vokiškai rašančių autorių literatūros tyrimams, skatino domėtis vokiečių literatūra. Ji nuoširdžiai bendradarbiavo su kolegėmis ir kolegomis, mokėjo bendrauti ir buvo įdomi pašnekovė, atliepė laiko dvasią, buvo smalsi, atvira naujovėms, ir plačia širdimi priėmė visa, kas kitoniška ir kas svarbu šių dienų moderniam pasauliui. Prisimename buvimą kartu, subtilų Jadvygos humoro jausmą ir šviesias bendravimo akimirkas.

Atsisveikinti su Jadvyga Bajarūniene galima rugsėjo 10 d., antradienį, 9:00–13:30 val. Laidojimo paslaugų centro Viršuliškių padalinyje, J. Matulaičio a. 3, Vilniuje, 3-ioje salėje. Urna išnešama antradienį 13:30 val. Laidojama Karveliškių kapinėse.

Norėtumėte tapti kalbos mokytoju/a? Ieškome savanorių, norinčių šiemet Vilniaus universitete vesti kalbų kavinių susitikimus savo gimtąja kalba. Ši galimybė Vilniaus universitete pirmą kartą siūloma gyvai (ne nuotoliu), tad kviečiame prisijungti! Užpildykite formą ir mes su jumis susisieksime. 

Arqus kalbų kavinių sezonas prasidės rugsėjo 23 d. ir tęsis iki 2024 m. gruodžio 6 d. Norite padėti kitiems mokytis kalbų? Registruokitės ir tapkite mokytoju! 

Kas yra Arqus kalbų kavinių mokytojas/a? 

Arqus kalbų kavinės – tai virtuali ar gyva susitikimų vieta, kurioje Arqus partnerių universitetų studentai ir darbuotojai gali tobulinti savo kalbų įgūdžius neformalioje aplinkoje. Tai nėra įprasti kalbos kursai, o laisvos diskusijos. Jūsų užduotis – padėti dalyviams praktikuoti kalbą, palaikyti pokalbius ir skatinti juos mokytis. Mes suteiksime jums mokymus, gaires, temas ir strategijas, kad galėtumėte lengvai vesti užsiėmimus. 

Nedvejokite – registruokitės ir tapkite Arqus kalbų kavinės mokytoju! 

Daugiau informacijos apie Arqus kalbų kavinę rasite čia. 

Jeigu turite klausimų, kreipkitės į Orintą Gerikaitę el. paštu arba rašykite mums el. paštu arqus_cafe@arqus-alliance.eu. 

Vakar mokslo metų pradžios renginyje Vilniaus universiteto rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas pasveikino Vilniaus universiteto fondo konkurso jauniesiems mokslininkams pritraukti ir išlaikyti laimėtojus.

Džiaugiamės Filologijos fakulteto dr. Ievos Bisigirskaitės laimėjimu. Ji - viena iš penkių perspektyviausių tyrėjų, pelniusių fondo finansavimą.

Dr. I. Bisigirskaitė bakalauro studijas baigė Velso universiteto institute, magistrantūros – Svonsio universitete Jungtinėje Karalystėje. Filologijos mokslų srities daktaro disertaciją mokslininkė apgynė Ciuricho universitete Šveicarijoje. Jau pora metų I. Bisigirskaitė Filologijos fakultete dėsto feministinės kritikos pagrindus, kursą apie šiuolaikinę motinystę/tėvystę bei vykdo mokslinę veiklą.

Renginyje dalyvavę Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas ir Mokslo prodekanas doc. dr. Giedrius Tamaševičius sveikino Fakulteto mokslininkę, pasidžiaugė jos drauge su kolegomis iš Švedijos Siodertiorno (Södertörn) universiteto vykdomu tyrimu projektu „Motinystė „tradicinių vertybių“ ir femonacionalizmo laikais“.

Sveikiname ir Gyvybės mokslų centrą bei Fizikos fakultetą, kurių talentingiausi mokslininkai –  dr. Eric Banan-Mwine Daliri, dr. Laurynas Dagys, dr. Dimitra Ladika ir dr. Gordon Zyla – buvo tai pat apdovanoti šio renginio metu.

Vilniaus universitas / Ugnius Bagdonavičius

Magnificencija Rektoriau, garbieji Universiteto vadovai, kolegos dekanai, brangioji bendruomene,

pradėdami universiteto akademinius metus, kaip kaskart atsigręžiame į mus vienijančias tradicijas, principus ir simbolius – universiteto vėliavą, himną „Gaudeamus“, iškilmingas lotyniškas frazes, universiteto šūkį – „Hinc itur ad astra“. Visai neseniai fakulteto pirmakursių stovykloje mačiau, kaip studentų atstovybė moko fuksus sušukti šią frazę iškėlus smilių aukštyn, štai taip: „Hinc itur ad astra!”. Kaip puikiai žinome, minėta frazė susijusi su astronomija ir užrašyta ant senosios observatorijos fasado. Tai dalis ilgesnio lotyniško dvieilio, kurį sukūrė VU rektorius, astronomas, fizikas, matematikas, politikas ir poetas, universalus Apšvietos laikų intelektualas Martynas Počobutas. “Haec domus Uraniae est: Curae procul este profanae: Temnitur hic humilis tellus: Hinc itur ad astra" (“Šis namas Uranijos: dinkit, niekingi rūpesčiai! Čia nepaisoma Żemės menkumo: iš čia kylama į žvaigždes”). Iš tiesų šiame dvieilyje Počobutas sutalpino kur kas platesnę, ne tik astronomijos tyrimų, prasmę, juolab, kad jame subtiliai parafrazavo Vergilijaus „Eneidą“, joje dievo Apolono ištartus žodžius („sic itur ad astra“ – „taip kylama į žvaigždes“), skirtus mūšio lauke atlikusiam didžiulį žygdarbį jaunuoliui. Počobuto eilėse užkoduota mintis, kad universitete siekiama peržengti įprastinius kasdienybės rėmus, išplėsti žmogiškojo mąstymo horizontus, įveikti savo pačių ribas, pakilti aukščiau, nei vidutinybė, tobulinti save. Idėja, kad universitetas – tai minties mūšio laukas, kuriame nuolat kuriasi nauja ateitis.

Pasitinkant naujuosius mokslo metus, norisi viltis ir linkėti, kad universitete turėtume kuo daugiau ryžto ir kuo geresnių galimybių susitelkti prie esminių minties mūšių, prie abipusio studentų ir dėstytojų tobulėjimo, o žemiškus reikalus tvarkytis taip, kad jie mus ne slopintų, bet keltų ir leistų dažniau susitikti Uranijos ar kitų mūzų namuose, kaip pasakyta Počobuto. Kaip tai pasiekti dabartyje, šiais Viešpaties metais, šioje situacijoje, šiame politinių kovų ir socialinio gyvenimo kontekste, tarp šių iššūkių ar šios biurokratijos – tai atviras klausimas kiekvienam. Vienoje esminių knygų apie Europos universitetų vaidmenį, kuri vadinasi „Universiteto idėja“, jos autorius, vokiečių egzistencializmo filosofas Karlas Jaspersas teigia, kad universiteto būklė valstybėje visuomet yra iki galo neapibrėžta, ribinė, nes universitetas kiekvienoje visuomenėje turi derėtis dėl savo teisės būti kitoniška, alternatyvia, autonomiška bendrija, kurios pagrindinis tikslas – pažinimo laisvė. Niša universiteto veiklai, anot Jasperso, atsiranda tik tada, kai politinis kūnas – Hobbeso Leviatanas – sutinka savo paties labui apsiriboti ir palikti savyje tuščią erdvę tiesos pažinimui. Erdvę, kurioje gali skleistis ir klausimo laisvė, ir tolerancija klaidai, ir siekis grumtis su kvailybe, ir gebėjimas suabejoti savo pačių teisumu, ir dar daugiau – tikėjimas, kad žmogaus sąmonei ir visuomenei būtina tobulėti toliau, nepaisant visų atkryčių ir klaidų.

Naujame Vilniaus universiteto alumno, poeto Tomo Venclovos eilėraščių rinkinyje „Už Onos ir Bernardinų“, kurį laikau šių metų literatūros įvykiu, yra nuostabus universitetui skirtas eilėraštis pavadinimu „Počobuto observatorija“. Norėčiau kaip palinkėjimą mums visiems pacituoti šio eilėraščio pabaigos eilutes:

„Miestas triūsė, ilsėjos, puotavo, kaip kiekvienas miestas nuo amžių pradžios, ir juto, kad jis tik apsimeta.

Tačiau ant pusapvalių bokštų už neeuklidinio fasado švytėjo Zodiako ženklai.

Netikėjau, kad jie nulemia mūsų likimą, bet žinojau – žvaigždynai vyresni už mus ir gyvuos ilgiau už vergiją.

Jie skelbė kitokią – ne vienodumo, ne melo, ne kerštavimo tvarką. Keisti padarai visatos sode, laimingi žvėrys ir žmonės, pažinę stebuklą.

Tik tiek ir atsinešiau iš praeities. Virš naujosios žolės – Liūtas ir Žuvys, Dvyniai ir Mergelė.”

Tegu mūsų universiteto bendruomenės darbai naujaisiais mokslo metais sustiprins tų žvaigždžių, į kurias siekiame kilti, šviesą.

Prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas

VU Filologijos fakulteto dekanas

Rugsėjo 2 d. 14 val. Lietuvių literatūros seminarų auditorijoje paminėsime Lietuvių literatūros katedros profesorės Elenos Nijolės Bukelienės (1934–2006) 90 metų sukaktį.

Atsiminimais apie Profesorę, įžvalgomis apie jos akademinį ir kultūrinį palikimą dalinsis jos kolegos Lietuvių literatūros katedroje prof. Viktorija Daujotytė, doc. Kęstutis Urba, doc. Rita Tūtlytė, Filologijos fakulteto alumnė, Profesorės vaikaitė Elžbieta Kmitaitė.

Kviečiame!

Lietuvių literatūros katedra

Maloniai kviečiame sutikti naujų 2024/2025 studijų metų pradžią drauge!

RUGSĖJO 2 d. PROGRAMA

9:30 Vilniaus universiteto vėliavos kėlimas Bibliotekos kieme.

10:00–11:00 Pirmakursių (bakalaurantų ir magistrantų) imatrikuliacijos ceremonija. Filologijos fakulteto dekanas pagal senovinę Universiteto tradiciją perskaitys kiekvieno, naujai įrašyto į studentų sąrašus, vardą ir pavardę. Vieta: Šv. Jonų bažnyčia.

11:00–12:00 Pirmakursių susitikimai su VU SA FilF kuratoriais. Vieta: Filologijos fakulteto kiemeliai (Universiteto g. 5)

12:00–14:00 Susitikimai su SPK (studijų programų komitetais). Susipažinsite su savo dėstytojais, studijų programos ypatumais.

14:45 – 15:30 Tradicinė Vilniaus universiteto bendruomenės eisena. Vilniaus universiteto bendruomenė šventiškai žygiuos nuo Seimo rūmų iki VU Didžiojo kiemo.

15:30 – 16:30 Iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

16:45–17:45 Susitikimai su SPK (studijų programų komitetais). Susipažinsite su savo dėstytojais, studijų programos ypatumais.

Netrukus prasidėsiantis devintasis „Arqus Café“ sezonas kviečia prisijungti kalbos dėstytojus.

„Arqus Café“ – tai virtuali susitikimų vieta, kurioje „Arqus“ aljanso universitetų studentai ir darbuotojai gali lavinti savo kalbinius įgūdžius ne mokydamiesi, o tiesiog kalbėdami. Tai puiki galimybė studentams neformaliai plėsti savo kalbos ir kultūros žinias kartu su kitais kalbų besimokančiais bendraminčiais.

Šiuo metu kviečiame prisijungti savanorius, norinčius vesti kalbų kavinės susitikimus savo pirmąja arba gimtąja kalba.

Pagrindinė „Arqus Café“ dėstytojų užduotis – palaikyti bei moderuoti pokalbį savo kalba ir skatinti dalyvius mokytis kalbos. Prieš kavinės susitikimus dėstytojams bus surengti mokymai, supažindinantys su pagrindiniais tikslais, temomis ir strategijomis, kaip vesti užsiėmimus. Daugeliu atvejų kiekvienai kalbai galėsime skirti po du dėstytojus, kad jie galėtų vesti užsiėmimus kartu arba pakaitomis.

Jei norite dalytis savo žiniomis ir padėti kitiems tobulinti kalbų įgūdžius, kviečiame užpildyti šią formą ir tapti „Arqus Café“ dėstytoju.

Atkreipkite dėmesį, kad 9-oji „Arqus Café“ kavinė prasidės rugsėjo 23 d. ir tęsis iki 2024 m. gruodžio 6 d. Kavinės užsiėmimai vyks kas savaitę ir truks vieną valandą. Atrinkti dėstytojai galės pasiūlyti užsiėmimą jiems patogiu laiku. Kviečiami visų kalbų atstovai. Vedantiems užsiėmimus bus organizuotas parengiamasis seminaras ir suteiktas dalyvio pažymėjimas, išsamiai aprašantis šį darbą.

Sužinokite daugiau apie „Arqus Café“, o jei turite daugiau klausimų, susisiekite su mumis el. paštu .

Vilniaus universitetas, vykdantis projektą „Lietuvių kalbos mokymai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pasitraukusiems Ukrainos pabėgėliams“, kviečia Lietuvoje gyvenančius Ukrainos piliečius į nemokamus lietuvių kalbos kursus. Projektas finansuojamas 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis.

Tris mėnesius truksiantys kursai prasidės 2024 m. rugsėjo 16 d. Registracija į kursus jau prasidėjusi ir vyks tol, kol bus pasiektas maksimalus dalyvių skaičius, bet ne ilgiau nei iki 2024 m. rugsėjo 9 d.

Užsiėmimai vyks 2 kartus per savaitę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (Universiteto g. 5, 01513 Vilnius) arba nuotoliu. Bus formuojamos iki 15 žmonių dydžio rytinės ir vakarinės grupės auditoriniams mokymams ir rytinės, pietinė ir vakarinės grupės mokymams nuotoliu. Rytinių ir vakarinių grupių paskaitos trukmė – 1,5 val., pietinės – 45 min.

Planuojamų mokymų kalbos lygiai – A1 ir A2, tad dalyviai gali visai nemokėti lietuvių kalbos arba šiek tiek mokėti kalbėti lietuviškai. Kursų dalyviams paaiškinimai bus teikiami anglų kalba, esant galimybei – rusų kalba.

Vietų skaičius ribotas, norintieji dalyvauti kursuose įsipareigoja lankyti ne mažiau kaip 80 proc. visų paskaitų.

Mokymų pabaigoje išduodamas pažymėjimas, patvirtinantis kursų baigimą. Šis pažymėjimas nėra kalbos mokėjimo lygio patvirtinimas. Jeigu kurso dalyviai nori gauti pasiekto kalbos mokėjimo lygio patvirtinimą, jie gali laikyti specialų egzaminą. Šis egzaminas yra mokamas ir vyksta keletą kartų per metus. Daugiau informacijos apie egzaminą: https://www.flf.vu.lt/en/lsk/testing/level-examinations.

Daugiau informacijos anglų kalba: https://www.flf.vu.lt/en/lsk/courses/course-for-ukrainians

Registracija: https://www.flf.vu.lt/en/lsk/courses/course-for-ukrainians#registration

Rugpjūčio 5–10 d. Vilniaus universitete vyksta unikalus Europoje tarptautinis lotyniško teatro festivalis THALIA 2024. Vilnius sutraukė gyvosios lotynų kalbos ir antikinio teatro entuziastus iš visos Europos. Festivalio konkursinėje programoje bus pristatytos keturios originalios pjesės lotynų kalba, sukurtos Belgijoje, Italijoje ir Lietuvoje.

Lotyniško teatro festivalis-konferencija THALIA 2024 yra unikalus ne tik Europoje, bet ir pasaulyje renginys, sutraukiantis gyvosios lotynų kalbos ir antikinio-renesansinio teatro mėgėjus iš Belgijos, Italijos, Ispanijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų valstybių. Festivalio metu Vilniaus universiteto auditorijos ir Teatro salėje aidi lotynų ir senovės graikų kalbos, kuriomis skaitomos paskaitos, vyksta diskusijos ir pristatomi spektakliai.

„THALIA metu keturios teatro trupės iš Belgijos, Italijos ir Lietuvos pristatys originalias komedijas lotynų kalba. Pjesės yra itin skirtingos, bet jas visas vienija pagrindinė šių metų festivalio tema – metamorfozė. Ją pasirinkome, nes pokyčiai puikiai atspindi ne tik šiuolaikinį pasaulį, bet ir lotynų kalbos situaciją. Mirusia dažnai vadinama kalba įgauna vis daugiau kvėpavimo visoje Europoje. Lotyniško teatro festivalis THALIA yra vienas iš to įrodymų“, – pasakoja vienas iš THALIA organizatorių, „Schola Humanistica“ bendraįkūrėjas Paolo Pezzuolo.

„Kviečiame ne tik vilniečius, bet ir miesto svečius pasimėgauti šia unikalia patirtimi. Vilnius šią savaitę yra tikras klasikinės kultūros ir lotynų kalbos centras. Net jei nemokate lotyniškai, teatro kalba yra universali. Be to, kviečiame palaikyti dvi Lietuvos atstovų teatro trupes, kurios varžosi konkursinėje THALIA programoje. Viena iš jų pristatys neapsakomai linksmą komediją apie legendinio Palemono atvykimą ir įsikūrimą Lietuvoje“, – teigia Klasikų asociacijos atstovas ir festivalio organizatorius Tomas Riklius.

Žiūrovai turės galimybę Vilniaus universiteto Teatro salėje nemokamai stebėti konkursinius festivalio pasirodymus. Rugpjūčio 8 d., ketvirtadienį, 17 val. iš Belgijos atvykusi trupė pristatys pjesę „Dira lux sed lux“ (lot. Pražūtinga šviesa, bet šviesa), o Lietuvos trupė iš Vilniaus universiteto – originalią komediją „Palemonas pas hiperborėjus“. Rugpjūčio 9 d., penktadienį, 17 val. kita lietuvių trupė pristatys dramą „Fabellae vetuli vetulaeque“ (lot. Senstelėjusios senolio pasakėlės), o teatro trupė iš Italijos – pjesę „Agaujė“.

THALIA – tai septynias dienas trunkantis tarptautinis festivalis-konferencija, skirta antikinio ir renesansinio teatro paveldui puoselėti bei kultūriniam dialogui kurti. Festivalis THALIA pirmąkart buvo surengtas 2022 m. Vicenzoje, Italijoje. Jį rengia Italijoje veikianti švietimo organizacija „Schola Humanistica“. Antrąkart vykstantį tarptautinį renginį Vilniuje organizuoja Klasikų asociacija ir Vilniaus universitetas.

Festivalis siekia pristatyti unikalią renesansinio lotyniško teatro ir literatūros tradiciją Lietuvoje bei Europoje. Programą papildė lotyniškos ekskursijos po Vilnių, Trakus, filmo senovės graikų kalba pristatymas bei užsiėmimai apie lotyniškąjį Lietuvos paveldą, antikinę dramą, kūrybiškumą, gyvosios lotynų kalbos iniciatyvas Europoje.

Festivalio veikslas dalinai finansavo Lietuvos mokslo taryba (Sut. Nr. S-ACO-24-12).

Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.

Emilijai Čiraitei dar tik 27-eri, bet ji jau išbandė ir sėkmingai vysto skanų verslą – iš Prancūzijos importuoja natūralius vynus. Jauna, ryžtu spinduliuojanti mergina verslą pradėjo nuo atsitikinės vienos vynų paletės draugams. Šiuo metu krautuvę-barą atidariusi pradedanti verslininkė spėja, kad sėkmė ją aplankė tikriausiai todėl, kad ji pardavinėjusi „ne vyną, o savo ir vyndarių istorijas“.

Įkvėpė pažintys su vyndariais

E. Čiraitė 2019 m. baigė prancūzų filologiją, tada porą metų klajojo po Prancūziją dirbdama skirtingus darbus, bet lemiamais tapo vedusieji į vynuogynus, restoranus, vyno parduotuves. Mergina prisimena Reunjono saloje supratusi, kad iš fille au pair algos neišgyvens, tada drąsiai pasibeldusi į vyno parduotuvėlės duris ieškodama papildomo darbo.

„Tuo metu savininkui darbuotojų nereikėjo, bet jis man pasiūlė užsirašyti į vyno kursus, kuriuos sudarė teorinė dalis ir darbas restorane“, – pasakoja mergina, iš pradžių planavusi pasimokyti vos tris mėnesius, bet baigusi visą devynių mėnesių kursą.

Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.

E. Čiraitė nemažai savanoriavo vynuogynuose – ją užbūrė vyno gamybos procesas, fermentuojamo vyno aromatai, rankų darbas ir vyndarių santykis su savo vynuogynu bei žmonėmis. Ji pasakoja, kad vyndariai ją vertino dėl nuoširdaus darbo.

 „Jie supranta, kad šiame skubančiame pasaulyje aš pora savaičių atiduodu darbui vynuogyne, dovanoju savo laiką – svarbiausią dalyką. Vyndariai tai vertino, tuo labiau kai dirbdavau nemokamai. Kas nori dirbti nemokamai?“ – retoriškai klausia Emilija.

Vyndarius papirkdavo ir nuoširdus lietuvaitės žingeidumas. „Aš iš tų, kurie nebijo užduoti kvailų klausimų. Domėdavausi, kaip jie atskiria, kur pasibaigia vienas vynuogynas ir prasideda kitas, ar tikrai nereikia plauti vynuogių... O vyndariai šypsodamiesi atsakinėdavo. Jie suprasdavo, kad man tiesiog viskas įdomu“, – kaip gimė iki šiol tebesitęsiančios pažintys, prisiminė E. Čiraitė.

Jauna verslininkė pasakoja, kad tik pažinusi visą vyno atsiradimo kelią, vyndarių kasdienybę, sunkumus, su kuriais jiems tenka susidurti, supratusi „tikrą vyno butelio vertę“ ir tai, kad „už vyno visada yra žmogus“.

Pirma paletė draugams virto degustacijomis „Vynuogyno istorijos“

Pirmą vyno paletę E. Čiraitei į Lietuvą pargabeno pažįstamas vyno importuotojas. Tuo metu mergina dar savanoriavo Prancūzijos vynuogynuose, o vynus siuntusi, „nes labai norėjosi duoti to vyno paragauti draugams“. Tačiau gavus virš 600 butelių (aut. past. tiek ir yra viena paletė), reikėjo greitai priimti sprendimą. Mamai patarus, Emilija ėmė organizuoti vyno degustacijas. Verslininkė pripažįsta, kad buvo ir jaudulio, nes „kai esi jaunas, be kapitalo, tau svarbus kiekvienas butelis, skaičiuoji centus“, bet ryžtas ėmė viršų. E. Čiraitė tada galvojusi: „Kad tiek parduočiau, reikės labai daug pasakoti, bet aš kalbėti mėgstu, surengsiu daug degustacijų ir viskas bus gerai“.

Mergina prisimena, kad degustacijoms paruošdavo nemažai teorinės medžiagos, tačiau greitai pastebėjo, kad susirinkusiuosius labiausiai traukė jos patirtis: „Prispausdindavau daug nuotraukų, padėdavau vidury stalo ir imdavau pasakoti savo istorijas, kaip pati įkritau į tą vyną, kaip dirba vyndariai.“ Degustacijų „Vynuogyno istorijos“ dalyviai išgirsdavo tai, ko internete nerasi, ir ragaudavo tik tuos vynus, kuriuos išliūliavo pati Emilija: vienam vynui klijavo etiketes, kitam vašką, trečiam vynuoges rinko. Emilija įsitikinusi: „Nors vyno kelyje tai mažas etapas, bet ir man, ir klientams svarbu, kad aš prie jo prisiliečiau.“

Emilija džiaugiasi atradusi bendraminčių, suprantančių, kad vyno gamybos centre yra žmogus. Emilija tiek draugams, tiek per degustacijas pasakodavo, kad natūralus vynas, tai „mažas vynas su didele istorija“, gero žmogaus rankų darbo vynas. Jam būdingas stiprus vyndario santykis su žeme, meilė darbui, rūpestis bioįvairove, klimato kaita, bendravimas su žmonėmis. „Tai tokie maži dideli dalykai, primiršti gyvenant pašėlusiai greitame šių dienų pasaulyje. Natūralaus vyno pasaulyje tai lengva prisiminti“, – šypsosi Emilija.

Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.

Anot E. Čiraitės, iš vienų degustacijų klientai išeidavo nešini dėže vyno, po kitų nenupirkdavo nieko, tačiau ji pastebėjusi, kad per ilgesnį laiką degustatoriai grįžta: „Būna ir tokių, kurie ateina ne tik vyno, bet ir patarimo, kaip, pavyzdžiui, nuvažiuoti pas vyndarius į Prancūziją.  Man tai reiškia įvertinimą, kad galiu būti tiltas tarp Prancūzijos ir Lietuvos.“

Dėkinga būdui ir prancūzų kalbai

Emilija sako mokykloje jokiu išskirtiniu talentu nepasižymėjusi. „Nebuvo taip, kad būčiau mokėjusi gražiai piešti, dainuoti ar šokti, bet pakalbėti ir organizuoti visada galėjau“, – pasakoja apie save Emilija. Tiesa, visada mėgo skaityti ir rašinėlius rašyti, šypteli – „daug žodžių prirašydavau.“

Dar Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijoje E. Čiraitė pradėjo mokytis prancūzų kalbos, lankė teatro trupę, kur buvo vaidinama prancūziškai. Taip įsitraukė į prancūzakalbių bendruomenę. Mergina jau tada suprato, kad papildoma kalba gali tapti galingu įrankiu, – ją mokant atsiveria dar vienas pasaulis.

Vėliau E. Čiraitė įstojo į Prancūzų filologiją, kur tuometinio Filologijos fakulteto dekano doc. Antano Smetonos pasakyti žodžiai pirmakursiams įsirėžė į atmintį iki šiol.

„Pasveikinęs pirmakursius, jis sakė: džiaukitės, čia išmoksite kitą kodą – kalbą, kitų dalykų jus išmokys darbdaviai, o puikiai išmokti kalbą nėra taip lengva, ir to jūs išmoksite čia“, – prisimena alumnė ir sako tada pasiryžusi išmokti „tą sunkią kalbą“.

E. Čiraitė pastebi, kad universitetinės studijos davė gerokai daugiau nei kalbos išmanymą. Čia ji išmoko prancūziško „art de vivre“, elgesio kodo, kuris, norint užmegzti kontaktą su prancūzais, atlieka labai svarbų vaidmenį. Todėl savo sėkmę Filologijos fakulteto alumnė sieja su kalba: „Jeigu nebūčiau mokėjusi šios kalbos, niekada nebūčiau užmezgusi tokio ryšio su Prancūzijos vyndariais, o būtent šios pažintys paskatino mane verslui.“

Krautuvė-baras tapo „gyva kalbų mokykla“

E. Čiraitė kartu su kolege iš Italijos, pardavinėjančia gurmaniškus itališkus produktus, Vilniaus centre atidarė krautuvėlę-vyninę „Vištidė“. Parduotuvė yra netoli vadinamojo „Kiaušinio“, todėl ir kilo krautuvės pavadinimas.  

Dera ne tik šių dviejų merginų asmenybės, bet ir jų produktai: kas užsuka vyno, mielai nusiperka ir skanaus maisto. Merginas vienija ir atsidavimas savo veiklai, kaip sako Emilija, „nieko išskirtinio nedarome, niekaip ypatingai nesireklamuojame, tiesiog labai daug dirbame ir visko imamės aistringai“. 

Jaukioje krautuvėlėje-bare vos 30 kvadratinių metrų, bet dėl mielos aplinkos žmonės neskuba skirstytis, įsitikinusios verslininkės.

„Visko galime atpjauti, duoti paragauti, neskubame, įsikūrėme jaukiai, kaip namie. Nors erdvė maža, kartais jau atrodo, kad glaudžiamės kaip šprotų dėžutėje, bet klientams čia gera, jie niekur neskuba“, – sako E. Čiraitė.

Maisto produktai į „Vištidę“ traukia ir itališkų skonių pasiilgusius Vilniuje gyvenančius italus. Prancūzų bendruomenė irgi jau gerai žino šią vietą ir mėgsta čia užsukti. Su klientais verslininkės bendrauja anglų, italų, prancūzų ir lietuvių kalbomis.

Jaunos verslininkės spėja, kad klientus traukia tai, kad čia pinasi skirtingos kultūros. Tiesa, būna ir tokių, kurie, pravėrę duris pamano, kad nė viena mergina nekalba lietuviškai, tad jau sukančius atgal tenka šaukti lietuviškai ir susigrąžinti. „Čia galite užeiti, nesvarbu, kokia kalba kalbate, o ir vynų žinovu būti tikrai nereikia, mes jums patarsime, papasakosime, duosime paragauti“, – kviečia savo laiko klientams neskaičiuojanti E. Čiraitė.

Giedrės Olsevičiūtės nuotr.

Esama akimirkų, kai begalybė išardo mūsų nuaustus reikšmių tinklus.

Sunku įsivaizduoti kultūros pasaulį, mūsų fakulteto akademinį gyvenimą, humanitarų diskusijas be profesoriaus Kęstučio Nastopkos. Tai buvo kertinis balsas, laikysena, tonas.

Vienas įžvalgiausių literatūros kritikų, kurio tekstai apie Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Tomo Venclovos ar Vytauto Bložės kūrybą nesensta, nes parašyti su atviro ieškojimo dvasia. Vienas svarbiausių literatūros teoretikų, plėtojęs preciziškų, metodiškų, vakarietiškų sąvokų kalbą, kurios lietuvių humanitarikai taip trūko, ypač sovietmečiu. Lietuviškosios semiotikos mokyklos kūrėjas, pripažintas tarptautiniu mastu, ypač Prancūzijoje, nors greta savo pagrindinio autoriteto Algirdo Juliaus Greimo pats save kukliai vadino tik semiotikos meistrautoju. Gyvų akademinių mainų žmogus – būtent todėl jo kurtas A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras yra ne tik institucija, bet ir akademinė bendruomenė, vis atsinaujinanti jaunosios kartos tyrėjais. Poezijos vertėjas, ypač iš latvių kalbos. Dialogo su žymiais lietuvių ir latvių poetais partneris.

Kartu visa tai jungia tam tikras asmenybės tonas ar virpesys, kurį leidžia pajusti K. Nastopkos sukurtos metaforinės sąvokos – „išsprūstanti prasmė“ (geniali metafora, tikrai išliksianti kaip poezijos skaitymo apibūdinimas ir puikus kritikos knygos pavadinimas), „linksmoji semiotika“, „reikšmių žvejojimas“. Tai žaismės tonas. Laisvės tonas. Rizikos ir jaunatvės tonas.

Ne sąstingio, prisitaikymo, savo statuso sureikšminimo tonas – tikrai ne.

Giedrės Olsevičiūtės nuotr.

Manau, kad profesoriui būdingas laisvės ir žaismės tonas kilo iš jo oponavimo sovietinei valdžiai kartu su rašytojais ir menininkais. Taip pat – iš Lietuvos išsilaisvinimo energijos Sąjūdžio metais. Šis tonas profesoriaus laikysenoje išliko ir vėliau, politiniame ir akademiniame gyvenime atsiradus naujoms konjunktūroms.

Ką besvarstytume apie tai, kaip keičiasi literatūros vaidmenys šiuolaikiniame pasaulyje su jo technologijomis ir vartotojiškumu, vienas vaidmuo nenyksta. Literatūra, menas, poezija suteikia gyvenimui laisvės ir žaismės toną. Jis mus gelbsti tada, kai ištinka tai, ko negalime pakeisti – kaip šią netekties akimirką.

K. Nastopka neabejodamas tvirtino priklausąs tiems autoriams, kurie tebetiki, kad estetiniai diskursai yra reikšmingi, kad jų žinia svarbi. Jo tekstas „Pro domo sua“ apie savuosius kritikos principus (1991 m. knygos „Išsprūstanti prasmė“ įvadas) baigiasi tokiais žodžiais: „J. Kossu-Aleksandravičius kadaise kvietė plunksnos brolius žūtbūtiniam žygiui – ‚kaip savo krauju suvilgyta skepetaite užbėgti už akių aklo likimo stumiamam garvežiui ir parodyti ją, kaip pavojaus ženklą‘. Skepetaitė nuo katastrofos neišgelbėjo. Maža vilties, kad kas išgirs įspėjantį poezijos balsą ir dabartiniame politikos šurmuly. Bet atpažinti jame virpančias būsimo pasaulio prasmes gal ir poezijos galioje“.

Sutapimas – žinią apie profesoriaus Kęstučio netektį išgirdome literatų bendruomenėje, susirinkę akademinio vasaros seminaro „Literatūros salos“ atidarymui kartu su dėstytojais, rašytojais, doktorantais, studentais. Beje, profesorius taip pat buvo šio seminaro dalyvis. Nelaukta žinia pribloškė, bet jau netrukus ji virto dalinimusi gausa reikšmių, kurias literatūros pasauliui turėjo profesoriaus tekstai ir jo laikysena.

Tad profesoriaus Kęstučio Nastopkos asmenybė šiandien – ne praeitis. Tai dar vienas kultūros ženklas, skatinantis atpažinti virpančias prasmes, kurios tikrai išliks ateityje.

Prof. Mindaugas Kvietkauskas

Žodis, tartas Šv. Jonų bažnyčioje 2024 m. liepos 26 d. atsisveikinant su profesoriumi Kęstučiu Nastopka

VU bibliotekos nuotr.

2024 m. liepos 23 d. netekome mums brangaus Mokytojo, Kolegos ir šviesaus Žmogaus – mirė Vilniaus universiteto habilituotas profesorius, emeritas Kęstutis  Valentinas Nastopka. Jis buvo Lietuvos semiotikos šviesulys, Algirdo Juliaus Greimo idėjų skleidėjas, literatūros tyrėjas ir kritikas, latvistas, vertėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Baigęs lituanistiką Vilniaus universitete 1962 m., Kęstutis Nastopka stažavosi Rygos universitete, nuo 1966 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1972–2012 dirbo Lietuvos edukologijos universitete (iki 1992 Vilniaus pedagoginis institutas, iki 2011 Vilniaus pedagoginis universitetas), vadovavo Lietuvių ir užsienio literatūros (1989–91), Visuotinės literatūros (1991–96) katedroms. Nuo 1992 dirbo Vilniaus universitete, 1998–2005 vadovavo Literatūros teorijos ir istorijos (iki 2002 Literatūros teorijos) katedrai. 1992 m. Vilniaus universitete su Sauliumi Žuku ir Arūnu Sverdiolu įkūrė Algirdo Juliaus Greimo semiotinių studijų ir tyrimų centrą, 1994 m. inicijavo VU žurnalo Semiotika steigtį, 2005 m. įkūrė semiotikos magistrantūros studijų programą, kurioje dėstė pagrindinius ir specialiuosius semiotikos dalykus (Semiotikos teorija, Reikšmės teorija, Kultūros semiotika, Mitologija ir literatūra).   Kartu su Arūnu Sverdiolu daugiau kaip dvidešimt metų kuravo tarpdisciplininį seminarą, sutelkdavusį ne tik semiotikos studentus bei absolventus, bet ir dėstytojus, doktorantus, mokytojus iš visos Lietuvos, vadovavo tarptautinių tyrimų projektui „Žiliberas“ (2003-2004, 2007-2008), vykdytam kartu su Paryžiaus Politinių studijų ir Limožo universitetų semiotikais, 2007 m. Vilniaus universitete organizavo tarptautinę semiotikos konferenciją Greimo ieškojimas.

Jungtinės Karalystės Karalienės Elžbietos II vizitas Lietuvoje 2006 m. spalio 17 d. Vilnius. foto Džoja Gunda Barysaitė (iš Kęstučio asm. archyvo)

Kęstutis Nastopka išspausdino 5 knygas (Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai, 1971; Lietuvių eilėraščio poetika, 1985; Reikšmių poetika, 2002, Literatūros semiotika, 2010; Išsprūstanti prasmė, 1991; Įsiklausymai, 2020) ir per 160 mokslinių straipsnių akademinėje Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Prancūzijos ir Italijos spaudoje, išvertė į lietuvių kalbą per 20 mokslo straipsnių ir Algirdo Juliaus Greimo veikalą Struktūrinė semantika (2005) bei parengė Greimo knygą Lietuvių mitologijos studijos (2005). (Nastopkos darbų bibliografiją ir interviu apie kelią į semiotiką galima rasti žurnale Semiotika 16, 202; https://www.zurnalai.vu.lt/Semiotika/issue/view/1918).

Kęstučio Nastopkos darbai buvo įvertinti Lietuvos komjaunimo premija (1974 m. už studiją Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai), LSSR valstybine premija (1986 m. už studiją Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius), Latvijos Trijų Žvaigždžių ordinu (1997 už nuopelnus stiprinant Lietuvos ir Latvijos akademinį bendradarbiavimą), Prancūzijos Akademinių Palmių Kavalieriaus ordinu (2007 m. už nuopelnus stiprinant Lietuvos ir Prancūzijos akademinius ryšius), Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2012 m. už pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškos semiotikos mokyklos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną), ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi (2015 m.), Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos premija (2022 m. už išliekamosios vertės mokslo tyrimus, meistriškai jungiančius literatūrologinę komparatyvistiką ir semiotiką).

Larisos Dmuchovskajos nuotr.

Reikšmių poetikoje (2002) savo lėmėju, vairuojančiu patikimo metodo paieškas, Nastopka pavadino Algirdą Julių Greimą ir vėliau ne kartą tai patvirtindavo. Tokiu lėmėju ne vienam yra tapęs ir pats Kęstutis Valentinas Nastopka, įtikindavęs semiotinės analizės rišlumu ir moksline argumentacija, bet sykiu mėgęs priminti, kad semiotika – tai linksmas mokslas.

VU Filologijos fakulteto nuotr.

Ačiū už gyvos semiotikos pamokas!

Liepos 23–26 d. literatūros studentai, doktorantai, dėstytojai ir mokslininkai rinksis į akademinį vasaros seminarą „Literatūros salos“, devynioliktus metus organizuojamą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) drauge su Vilniaus universiteto (VU) Lietuvių literatūros katedra. Šių metų seminaras skiriamas autoriaus ir autorystės problematikai aptarti, atsižvelgiant į viešojoje erdvėje pastaraisiais metais aktualias diskusijas dėl rašytojų biografijų ir jų vertinimo bei atminimo įamžinimo. Tradiciškai seminaro programoje – akademinės konferencijos, humanitarų diskusija, susitikimai su rašytojais, geriausio literatūrologinio straipsnio konkurso apdovanojimai.

Kasmet vis kitoje Lietuvos vietoje įsikuriantis seminaras šiemet vyks Suvalkijoje, iš kurios kilę nemažai rašytojų, šiandien atsidūrusių visuomenės debatų epicentre (Salomėja Nėris, Antanas Venclova, Justinas Marcinkevičius). Vieną dieną seminaras viešės Kudirkos Naumiestyje esančiame „Tautiškos giesmės“ autoriaus Vinco Kudirkos muziejuje, kitos programos dalys vyks Karalkrėslio kaimo sodyboje „Karaliaus krėslas“.

Šių metų „Literatūros salų“ diskusijų centre – visuomenę jaudinantis klausimas, ar atsižvelgti į rašytojų biografijas vertinant jų kūrybą. Diskusijoje „Biografinė klaida ar klaida biografijoje? Kultūrinė rašytojų biografijų recepcija“ dalyvaus poetė, menotyrininkė ir radijo laidų vedėja doc. Laima Kreivytė (Vilniaus dailės akademija), menotyrininkė ir eseistė, kultūros kritikė prof. Agnė Narušytė (VDA, VU), literatūrologai doc. Dalia Satkauskytė (VU) ir prof. Mindaugas Kvietkauskas (VU). Diskusiją moderuos literatūrologė dr. Aistė Kučinskienė (VU, LLTI).

Programos dalyje „Susitikimas su rašytoja (-u)“ šiemet viešės keturios skirtingų kartų poetės, rašytojos: dr. Akvilina Cicėnaitė, doc. L. Kreivytė, Mūza Svetickaitė, Agnė Žagrakalytė. Tradicija tapusi renginio dalis „Poezija iš atminties“ kvies dalyvius prisiminti ir garsiai ištarti gražiausias eilėraščių eilutes.

Pirmoji seminaro diena skiriama panoraminei autorystės temos apžvalgai – nuo teorinių prielaidų iki šiandieninių autorių įvaizdžio kūrimo praktikų. Seminarą pradės literatūrologės doc. Nijolės Keršytės (VU) pranešimas „Autorius ir mirtis“, mezgantis pokalbį su šiuolaikinėje kritinėje teorijoje įsitvirtinusia XX a. filosofo Michaelio Foucault koncepcija, kad biografinis kūrinio autorius yra „miręs“, t. y. nesusijęs su kūrinio interpretacijomis ir savarankišku kūrinio gyvenimu. Rašytoja ir literatūros tyrėja dr. A. Cicėnaitė (LLTI) aptars lietuvių autorių savireprezentaciją socialiniuose tinkluose. Poetė A. Žagrakalytė kalbės apie atvejus, kai fikcinis personažas pranoksta jį sukūrusį autorių.

Liepos 24 d. seminaras iš Karalkrėslio kaimo persikels į Vinco Kudirkos muziejų, kur susirinkę literatūros mokslininkai aptars autorystės fenomeno formavimosi istoriją. Po įvadinio literatūrologo doc. Marijaus Šidlausko (Klaipėdos universitetas) pranešimo „Autorystė tarp teorijos ir praktikos“ bus atsigręžta į baroko epochą ir nagrinėjama to meto autorystės samprata dailėje (dr. Aistė Paliušytė-Lugovojienė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas) ir literatūroje (doc. Živilė Nedzinskaitė, LLTI). Dr. Vaidas Šeferis (LLTI) aptars lietuvių auditorijai menkai žinomus vokiškuosius Kristijono Donelaičio tekstus ir juose atsiskleidžiantį autoriaus, pasakotojo ir personažų savitumą. Prof. Brigita Speičytė (VU) papasakos apie požiūrį į autorystę cenzūros sąlygomis XIX a. pirmosios pusės Imperatoriškajame Vilniaus universitete. Dr. Dalia Pauliukevičiūtė (LLTI) kalbės apie Lazdynų Pelėdą kaip apie kolektyvinės autorystės reiškinį lietuvių literatūroje.

Trečioji seminaro diena skiriama daugiau teoriniams ir sociologiniams aspektams. Dr. Solveiga Daugirdaitė (LLTI) pristatys šiuo metu vykdomą tyrimą „Nesamos autorės“ apie XX a. 9-ojo dešimtmečio literatūros debiutantes moteris ir jų (ne)įsitvirtinimą literatūros lauke. Prof. Paulius V. Subačius pranešime „Autorius: nuo tvėrėjo iki tvarumo“ atvers tekstologinę autorystės problemos perspektyvą. Doc. D. Satkauskytė (LLTI) pranešimu „Ar autorius vis dar miręs?“ reaguos į pastarųjų metų diskusijas apie autorių atminimo įamžinimą.

Seminaro programoje svarbi vieta tenka jauniausiems literatūros tyrėjams. Doktorantės Jūratė Petronienė (LLTI), Dovilė Gervytė (VU), Monika Klimaitė-Daunienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pristatys jų tirtose srityse – XIX a. literatūroje, XX a. pabaigos literatūroje ir šiandieniniame teatre – atsiskleidžiančias autorystės sampratas. Studentai savo pranešimuose analizuos lietuvių literatūros autorius ir reiškinius nuo XX a. pradžios avangardo iki XX a. pabaigos postmodernisto Ričardo Gavelio bei šiandieninio norvegų rašytojo Karlo Oveʻs Knausgårdo.

„Literatūros salų“ bendruomenė jau trečius metus rengia geriausių mokslinių straipsnių konkursą, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į pagrindinę humanitarų mokslinę produkciją – jų rašomus straipsnius. Geriausių straipsnių autoriai bus paskelbti paskutinę seminaro dieną.

Seminaro „Literatūros salos“ akademinė programa yra atvira visuomenei. Šių metų seminaro rėmėjai ir partneriai: Lietuvos kultūros taryba, Vinco Kudirkos muziejus.

Detali renginio programa.

Dvidešimt pirmoji Salų kalbotyros vasaros mokykla Academia Grammaticorum Salensis Vigesima Prima šiais metais iš Salų (Rokiškio rajonas) keliasi į Antalieptę (Zarasų rajonas). Mokyklos rengėjai nekeičia mokyklos vardo ir tikisi, kad ateis laikas, kai jie vėl galės sugrįžti į Salų miestelį, su kurio bendruomene mokyklos veikla buvo susijusi du dešimtmečius.

Šių metų kalbotyros vasaros mokykla aktuali jauniems mokslininkams ir doktorantams, norintiems dalyvauti tarptautiniame moksliniame diskurse. Šiuolaikinėje kalbotyroje vis svarbesnis tampa siekis teorijas ir išsikeltas hipotezes tikrinti remiantis empiriniais kalbiniais duomenimis, kuriuos dažnai renka pats tyrėjas ar tyrėja. Tam reikalingi tvirti metodologiniai duomenų rinkimo, anotavimo ir kiekybinės analizės pagrindai.  Šių metų vasaros mokykloje siekiama padėti įgyti šiuos pagrindus. Vasaros mokyklos tikslas – dalyviams, pirmiausia doktorantams, suteikti esmines žinias, reikalingas atliekant duomenimis grindžiamus mokslinius tyrimus, nuosekliai vedant juos per minėtus tris darbo su duomenimis etapus, kurie universitetų programose ar vasaros mokyklose retai tebūna sujungiami į vientisą kursą. Salų vasaros mokyklos programa imituos kalbinių duomenų kelionę nuo jų rinkimo lauko tyrimuose, apdorojimo ir anotavimo iki jų kiekybinės analizės ir statistinio hipotezių tikrinimo R statistinės analizės programa. Šie etapai bus pristatomi trijuose paskaitų kursuose:

1. Lingvistiniai lauko tyrimai. Lektorė: Dr. Maria Khachaturyan, Helsinkio universitetas, Suomija.
2. Duomenų anotavimas. Lektorė: dr. Alena Witzlack-Makarevich, Jeruzalės hebrajų universitetas, Izraelis.
3. Kiekybiniai metodai. Lektorius: dr. Steven Moran, Nešatelio universitetas, Šveicarija.

Rengiant vasaros mokyklą daug dėmesio skirta programos vientisumui ir sąsajoms tarp šių trijų kursų: lektorių bendradarbiavimo dėka juose bus aptariami tie patys pavyzdžiai ir naudojami tie patys duomenys. Be to, lingvistinių lauko tyrimų kurso dalyviai galės praktiškai išbandyti, kaip renkami kalbiniai duomenys, ir juos panaudoti kituose dviejuose kursuose.

Salų kalbotyros vasaros mokyklos mokslinį lygį ir tarptautinę reikšmę rodo augantis mokyklos populiarumas tarp užsienio šalių jaunųjų mokslininkų. Dalyvių geografija šiemet labai išsiplėtė: laukiame atvykstant
dalyvių ne tik iš Lietuvos mokslo ir studijų institucijų, bet ir iš Palermo ir Bolonijos universitetų Italijoje, Sorbonos ir Lijono universitetų Prancūzijoje, Oksfordo universiteto Didžiojoje Britanijoje, Humboldtų, Potsdamo ir Diuseldorfo universitetų Vokietijoje, Ciuricho universiteto Šveicarijoje, Delfto technologijos universiteto Olandijoje, Orhuso universiteto Danijoje, Zagrebo universiteto Kroatijoje, Šegedo universiteto Vengrijoje, Helsinkio ir Turku universitetų Suomijoje, Adgerio universiteto Švedijoje, Graco universiteto Austrijoje, Varšuvos ir Liublino universitetų  bei iš Lenkijos mokslų akademijos, Latvijos universiteto ir net iš Irano mokslo ir technologijų universiteto bei Pekino normalinio universiteto Kinijoje.

Tradiciškai Salų vasaros mokyklą lydi ir Salų muzikos festivalis. Renginio metu vyks du koncertai:

liepos 21 d. Salų švento kryžiaus bažnyčioje po sekmadienio mišių 13 val. koncertuos Kauno styginių kvartetas.  Programoje Johann Sebastian Bacho, Wolfgango Amadeus Mozarto, Juozo Naujalio, Johanneso Brahmso, Teisučio Makačino, Astoro Piazzollos kūriniai.

Liepos 22 d. 18:30 Antalieptės šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje koncertuos Kauno styginių kvartetas ir akordeonininkas Laimonas Salijus. Programoje Astoro Piazzollos, Teisučio Makačino, Fausto Beccalosi kūriniai.

Daugiau informacijos www.academiasalensis.org