Asmeninio archyvo nuotrauka
Vanesa Feldmanė dar gimnazijoje žinojo, kad savo gyvenimą sies su Lietuva ir lietuvių kalba. Nepaisydama regėjimo negalios, ji atkakliai siekia savo tikslų. Šiuo metu Lietuvoje studijuojanti mergina sako, kad čia jaučiasi bendruomenės dalimi. „Tai – žmonės, su kuriais turiu bendrų interesų, galiu šnekėtis apie viską. Labai norėčiau ir toliau gyventi, studijuoti ir dirbti Lietuvoje. Man be galo patinka Vilnius, jo senamiestis. Lietuvių kalbos verta mokytis vien dėl skambesio. Man gera kalbėti lietuviškai“, – pasakoja Vanesa.
Mergina pradėjo domėtis lietuvių kalba dar mokykloje: „Turiu giminaičių Lietuvoje. Močiutės brolis – latvis – puiku, galiu su juo susikalbėti, bet, pavyzdžiui, su jo žmona – niekaip. Ji kalba tik lietuviškai ir rusiškai, o aš rusiškai nemoku.“
Tad, turėdama laisvo laiko po pamokų, Vanesa ėmė savarankiškai mokytis lietuvių kalbos – klausėsi „YouTube“ kanale esančių įrašų ir muzikos.
„Žmonės, nesikankinkite, nesimokykite kalbos iš pokalbių apie politiką! Per karantiną klausiausi LRT radijo laidų, todėl iš pradžių išmokau kalbėti apie politiką. Kai universitete vyko seminarai apie maistą, pagalvojau: pagaliau išmoksiu kalbėti ir apie maistą“, – juokiasi Vanesa.
Šiuo metu ji Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijuoja intermedialių literatūros studijų magistrantūros programą.
Lietuvių kalbos studijos Latvijoje
Mergina žinojo, kad nori studijuoti lietuvių kalbą, todėl nedvejodama stojo į baltų filologiją Latvijos universitete. Čia studentai ne tik mokosi praktinės lietuvių kalbos, bet ir klausosi paskaitų apie lietuvių literatūrą, tautosaką, Lietuvos istoriją, lygina lietuvių ir latvių kalbų gramatikas, gilinasi į vertimo teoriją. Latvijoje veikiantis Lituanistikos centras aktyviai prisideda prie studentų akademinio augimo: organizuoja mokslines ekspedicijas, kaupia naujausią lituanistinę literatūrą, Lietuvos spaudą ir kuria lietuvių-latvių vertimų dirbtuves. Tai – gyvybingas žinių ir kultūros mainų tiltas tarp Lietuvos ir Latvijos.
„Labai džiaugiuosi, kad dėstytojas Edmundas Trumpa pagaliau sutvarkė mano lietuvių kalbos gramatiką. Pradėjusi lankyti universitetą jau šnekėjau lietuviškai, bet man su gramatika buvo „pievos ir vėjai“, – prisimena ji.
Pirmaisiais studijų metais, 2021-aisiais, atsirado galimybė dalyvauti Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamuose lietuvių kalbos ir kultūros kursuose. „Kitais metais dėstytojas jau pasiūlė vykti į Vilnių ir mokytis lietuvių kalbos ten“, – pasakoja Vanesa.
Dabar netgi būdama Latvijoje mergina bendrauja tik lietuviškai, latviškai kalba tik su tėvais ir keliais draugais.
Besimokydama dvyliktoje klasėje Vanesa susipažino su žmonėmis iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ir per „Zoom“ platformą susirado geriausią draugę. Dabar ji turi daug draugų Lietuvoje.
„Aš esu bendruomenės dalis. Tai – žmonės, su kuriais turiu bendrų interesų, galiu šnekėtis apie viską. Labai norėčiau ir toliau gyventi, studijuoti ir dirbti Lietuvoje. Man be galo patinka Vilnius, jo senamiestis. Lietuvių kalbos verta mokytis vien dėl skambesio. Man gera kalbėti lietuviškai“, – sako Vanesa.
Nors mergina laisvai bendrauja lietuviškai, tačiau pasitaiko ir nesusipratimų. „Pavyzdžiui, su augalų pavadinimais. Draugei sakiau: žinok, tu mane ir nunuodyti galėtumei. Aš su tais augalais ne itin draugauju. Aš net, būna, latvių kalba nežinau jų pavadinimų, – juokiasi. – Yra buvę kuriozų su žodžiu „bauda“. Latvių kalba šis žodis reiškia „malonumą“. Tai buvo mano pirmas išmoktas žodis.“
Tačiau mergina nesijaudina – tikri draugai niekuomet nesijuoks, net jeigu ji pasakys ką nors klaidingai.
Studijos Vilniaus universitete
Baigusi bakalauro studijas, Vanesa nedvejojo nė akimirkos – jos svajonė buvo Lietuva. „Su kolege ieškojome, ką galėtume studijuoti Vilniaus universitete, ir atradome intermedialias literatūros studijas. Vasarą pateikiau dokumentus į tris studijų programas, manydama, kad net jei nepavyks įstoti ten, kur labiausiai noriu, bent jau gyvensiu Lietuvoje. Nuostabu ir keista, kad patekau būtent ten, kur svajojau, ir dar į nemokamą vietą“, – džiaugiasi Vanesa.
Ji įsitikinusi: kad ir kas nutiktų, jos gyvenimas neatsiejamas nuo Lietuvos.
Savo magistro darbą Vanesa rašys iš gastropoetikos: „Tai yra literatūros analizė pagal tekste randamus maisto ir gėrimų aprašus. Aš analizuosiu latvių ir lietuvių kūrinius, lyginsiu, kokie maisto aprašai vartojami, kokiose situacijose tas maistas paminėtas ir pan.“
Vanesa džiaugiasi, kad Latvijos universitete skaitė daug lietuvių literatūros: „Perskaičiau ir Kristijono Donelaičio „Metus“, ir Antano Škėmos „Baltą drobulę“, ir kitus kūrinius. Kadangi per karantiną jau buvau pramokusi lietuvių kalbos, tai, kol kiti studentai mokėsi lietuvių kalbos pagrindų, man leido skaityti knygas. Esu dėkinga savo profesoriui Edmundui Trumpai, kuris supažindino su lietuvių literatūra. Dabar turiu pagrindus, todėl studijuodama Vilniaus universitete jaučiuosi tvirtai.“
Paklausta, ar nesusiduria su sunkumais ieškodama įgarsintos profesinės ir grožinės literatūros, Vanesa nedvejodama atsako: „Kad visiškai nerasčiau medžiagos Vilniaus universitete, dar nėra buvę. Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje yra labai daug įgarsintų knygų. Ten net naujausią literatūrą rasi be didelio vargo. Žinoma, prieš savaitę išleistos knygos tikrai nerasi, nes niekas taip greitai neįgarsins. Latvijoje gal trys–keturios knygos per mėnesį įgarsinamos, o Lietuvoje vien per savaitę – daug daugiau. Be to, Audiosensorinė biblioteka pasirūpino, kad gaučiau prisijungimą prie bookshare@org>. Tai tokia labai didelė duomenų bazė. Viską randu, ko reikia studijoms. Žinoma, padeda ir dėstytojai.“
Šios bibliotekos ištekliais ji naudojasi jau nuo 2020 m., kai kolega sukūrė audiosensorinės bibliotekos paskyrą: „Įsivaizduokite mano džiaugsmą – galiu siųstis visas knygas iš eilės. Visas ir be jokio vargo!“
Mėgstamiausia Vanesos lietuvių autorė – Kristina Sabaliauskaitė. „Vienareikšmiškai“, – priduria ji.
Vanesa užtikrintai sako, kad „Vilniaus universitete gali studijuoti žmonės ne vien su regos, bet ir su kitomis negaliomis. Nuostabi yra ir Vilniaus universiteto neįgaliųjų reikalų koordinatorė. Ji nuolat rūpinasi, kad man viskas būtų pritaikyta.“
Šiuo tekstu Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra užbaigia penkių straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.
Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.
VU Filologijos fakulteto Kalbų mokykla kviečia registruotis į skirtingų lygių anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir kitų kalbų kursus.
