Naujienos

2024 m. spalio 30 d. VU Vokiečių filologijos katedra ir Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo (DBJW) Lietuvos biuras surengė Lietuvos jaunimo susitikimą su Vokietijos kariuomene Rukloje, kur šiuo metu dislokuotas NATO priešakinės vadavietės elementas.

Susitikime dalyvavo Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedros, Vytauto Didžiojo universiteto studentai ir dėstytojai, taip pat - moksleiviai iš Vilniaus ir Kauno. Grupę lydėjo ir renginį organizavo vyresnysis leitenantas Daniel Becker ir VU Vokiečių filologijos katedros dėstytojas doc. dr. Daumantas Katinas.

Po bendros nuotraukos dalyviai pirmiausia buvo supažindinti su Bundesvero užduotimis ir veikla Lietuvoje, vėliau visi susitikimo dalyviai neformaliai bendravo su Bundesvero atstovais. Ekskursija tęsėsi apžiūrint Rukloje dislokuotą karinę techniką. Dalyviams buvo suteikta galimybė susipažinti su įvairiais tankais, karinėmis transporto priemonėmis ir kita technika.

Po to vyko bendri pietūs su Vokietijos, Nyderlandų, Čekijos ir Lietuvos kariais. Po pietų dalyviai turėjo galimybę iš arti apžiūrėti karinę techniką, asmeniškai pabendrauti su vokiečių kariais, išbandyti maisto paketus ir nusifotografuoti.

VU Vokiečių filologijos katedra nuoširdžiai dėkoja Vokietijos Bundesvero atstovams ir tikisi palaikyti glaudžius santykius su Vokietijos kariuomene atvykstant Vokietijos brigadai į Lietuvą.

Spalio 26–27 dienomis Filologijos fakultetas tapo gyvu aviliu, nes vyko vyresnių klasių gimnazistams skirta „Lituanistikos akademija“, subūrusi per 30 mokinių iš visos Lietuvos. Kaip žinia, Akademijos tikslas – populiarinti lituanistiką, burti moksleivius, besidominčius literatūros subtilybėmis ir kalbos vingrybėmis.

Šiemet moksleiviai klausėsi įdomių ir unikalių paskaitų, kurias skaitė Filologijos fakulteto dėstytojai ir studentai, apie orientą ir poetą Donaldą Kajoką, tekstologiją ir Jurgį Kunčiną, burtažodžius ir užkalbėjimus šiandien, lietuvių kalbos balsius ir priebalsius, planines kalbas ir, žinoma, aktyviai diskutavo su rašytoja Akvilina Cicėnaite. Šį rudenį moksleiviai tapo jaunaisiais tyrėjais – dalyvavo Vilniaus miesto ekspedicijoje ir domėjosi, ar vilniečiai ir miesto svečiai tiki prietarais ir ar jų  laikosi. Nors užduotis reikalavo daug drąsos ir iniciatyvos, mokiniai sako: „buvo ir smagi, ir sunki užduotis, nes žmonės nesutikdavo kalbėti – labai patiko.“

Paklausus mokinių, kaip jie vienu žodžiu ir kodėl apibūdintų „Lituanistikos akademiją“, sulaukta vien džiugių atsakymų: „bendruomenė, atsipalaidavimas, įkvepianti, skrydis, vertà, visapusiška“, smagiausia yra tai, kad kiekvienas moksleivis norėtų sugrįžti, nes čia „pavyko pasisemti kažko naujo, santykis su kitu be galo svarbus, dalyviai turi galimybę gilinti savo žinias apie lietuvišką kultūrą, literatūrą, kalbą bei istoriją, plečia savo pasaulėžiūrą, pasijaučiu savimi ir alsuoju ta filologiška siela, kuri siekia naujų žinių, patirčių ir noro sugrįžti atgal!“

Dėkojame kiekvienam moksleiviui, išdrįsusiam užsiregistruoti, klaususiam ir diskutavusiam, kiekvienam lektoriui, sudominusiam, įkvėpusiam ir atsakiusiam į visus kilusius klausimus.

Lietuvių fondas (JAV), bendradarbiaudamas su Lietuvių literatūros katedra, skiria vardinę Bernardo Brazdžionio stipendiją gabiems, gerai besimokantiems, dalyvaujantiems mokslinėje ir visuomeninėje veikloje studentams, studijuojantiems lietuvių literatūrą.

Šiais metais stipendija skirta studentėms lituanistėms: Monikai Kazabuckaitei, Godai Kunaikaitei, Gretai Leigaitei, Kornelijai Mikalauskaitei – už puikius akademinius pasiekimus, literatūrinę kūrybą, mokslinę veiklą, lietuvių literatūros sklaidą ir lituanistų bendruomenės telkimą.

Dėkojame mecenatams, džiaugiamės stipendininkių pasiekimais ir linkime joms kūrybinės energijos!

Stipendijos diplomai buvo įteikti spalio 25 d. Filologijos fakulteto Tarybos posėdžio metu, dalyvaujant Lietuvių fondo atstovei dr. Daivai Litvinskaitei.

Spalio 28–29 d. kviečiame visus Vilniaus universiteto (VU) akademinius darbuotojus, turinčius rinkimų teisę, dalyvauti VU tarybos narių rinkimuose. Balsavimas vyks iš anksto nustatytose rinkimų vietose.

Jei prireiks antro balsavimo turo, balsavimas vyks lapkričio 12–13 d., o išankstinis balsavimas – lapkričio 5–6 d. Pasitikrinti savo rinkėjo teisę galite specialaus rinkimų polapio apačioje, įvedę vardą ir pavardę.

Balsavimas vyks iš anksto nustatytose vietose VU padaliniuose. Kviečiame pasitikrinti žemiau pateiktą sąrašą ir sužinoti, kuriose vietose galėsite išreikšti savo nuomonę VU tarybos rinkimuose.

VU tarybos rinkimai organizuojami vadovaujantis VU senato patvirtintu Vilniaus universiteto tarybos narių rinkimų ir įgaliojimų nutraukimo tvarkos aprašu ir VU senato 2024 m. gegužės 21 d. nutarimu Nr. SPN-34 „Dėl Vilniaus universiteto tarybos rinkimų inicijavimo“.

Visą aktualią informaciją apie kandidatus rasite polapyje „Rinkimai į VU tarybą 2024“, o naujausią informaciją apie debatus – polapio skiltyje „Debatai“.

2024 m. spalio 24 d. VU Partnerystės prorektorius prof. dr. Artūras Vasiliauskas bei UAB LITIT direktorė CEO Kristina Kikalienė ir LITIT pardavimų vadovas CSO Andreas Faber pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria siekiama stiprinti germanistikos studijas ir atkreipti dėmesį į vokiečių kalbos ir vokiškai kalbančių šalių studijų reikšmę. Pasirašant sutartį dalyvavo ir VU Filologijos fakulteto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas, VU Vokiečių filologijos katedros vedėja doc. dr. Vaiva Žeimantienė ir katedros dėstytojas, kuruosiantis bendradarbiavimą tarp Vilniaus universiteto ir UAB LITIT, doc. dr. Daumantas Katinas. Nuotoliu taip pat bus pasirašyta sutartis ir su UAB Reiz Tech.

Abi įmonės yra informacinių technologijų įmonės, dirbančios su stambiausiais klientais iš viso pasaulio. Bendrovėje UAB Reiz Tech dirba žmonės iš 30 pasaulio šalių įvairiuose kontinentuose, o šių metų balandį įsteigta UAB LITIT koncentruojasi tik į Vokietijos rinką. Šios įmonės yra NTT Data dalis ir abiejose juntamas nemenkas vokiečių kalbos poreikis, tiek mokant esamus darbuotojus vokiečių kalbos, tiek ieškant vokiškai kalbančių specialistų.

Su UAB Reiz Tech VU Vokiečių filologijos katedra bendradarbiauja jau kurį laiką – pernai įmonė įsteigė dvi vardines stipendijas Vokiečių filologijos studentėms, organizavo atvirų durų dienas, atvyko į universitetą pasakoti apie vokiečių kalbos ir verslo sąsajas, prisideda steigiant prizą Metų vokiečių kalbos mokytojo/-os rinkimuose.

Šiemet abi įmonės VU Vokiečių filologijos studentams/-ėms įsteigs po vieną 1000 EUR vertės stipendiją, prisidės finansiškai ir prie VU Vokiečių filologijos katedros inicijuoto Metų vokiečių kalbos mokytojo/-os projekto, atvyks į paskaitas, kvies pas save į verslo vokiečių kalbos seminarus, siūlys apmokamas praktikas studentams, dalyvaus VU Germanistikos studijų programos viešinimo akcijose.

Vokiečių filologijos katedros vedėja doc. dr. Vaiva Žeimantienė sakė, kad katedrai labai svarbios bendradarbiavimo sutartys su verslo įmonėmis UAB LITIT ir UAB Reiz Tech. Tai, kad informacinių technologijų srityje dirbančios bendrovės steigia tikslines stipendijas VU Vokiečių filologiją, germanistiką ir Anglų ir vokiečių kalbą studijuojantiems studentams, rodo, kokios svarbios yra vokiečių kalbos žinios verslui.

2024 m. spalio 21–22 dienomis Filologijos fakultete viešėjo Amsterdamo universiteto profesorius Charles’as Forceville’is. Gerai žinomas vizualumo, vaizdinės ir daugiaterpės metaforos tyrėjas, kurio darbus leidžia Routledge, Mouton de Gruyter, Cambridge University Press leidyklos, skaitė paskaitas apie metaforą reklamoje ir kine, apie vaizdinių ir daugiaterpių metaforų paveikumą. Daugiaterpė metafora (multimodal metaphor) suvokiama kaip metafora, kuriai kurti pasitelkiamos kelios terpės, pavyzdžiui, vaizdas ir garsas, vaizdas ir kalba ir pan.

Metafora, anot gerai žinomų amerikiečių autorių Lakoff’o ir Johnson’o, yra būdas suprasti vieną žmogiškosios patirties sritį per kitą. Komunikuodami metaforiškai, kalbame, pavyzdžiui, apie gyvenimą, pasitelkdami mums pažįstamas kelionės, daug konkretesnės srities, detales. Taip randasi pasakymai savo gyvenimo kelyje sutikau daug draugų ar priėjau gyvenimo kryžkelę. Viena iš tų sričių gali būti perteikiama vaizdu, kita – žodžiais. Sritys neretai susiejamos labai kūrybiškai.

Populiariosios kultūros vartotojai ne visuomet aiškiai suvokia, kaip viešosios erdvės vaizdai tampa paveikūs. Net ir gerai atpažįstamas vaizdas, netikėtai susietas su tekstu ar garsu, pažadina mumyse sąsajas su aktualiomis problemomis. Taip balandžiai pamatomi kaip migrantai, o per stalą braukiama vizitinė kortelė žybteli kaip kovai parengtas peilis. Vaizdinės ir daugiaterpės metaforos yra puikiai pasitarnavusios tiems, kurie vengia išsakyti mintį tiesmukai, to dėl įvairių priežasčių daryti negali ar tiesiog siekia didesnio paveikumo. Pavyzdžiui, vaikams kuriamas turinys turi atitikti vaiko amžių, suaugusiųjų turinys negali būti tiesmukai perkeliamas. Tačiau įdomu, kad kai kuriose visuomenėse būtent vaikams skirtuose kūriniuose kūrėjai meistriškai koduoja ne tik vaikišką, bet ir platesnės reikšmės žinutę, kurią perskaitome keliais skirtingais būdais.

Reaguojant į politines aktualijas, kuriant socialinę reklamą labai dažnai pasitelkiama vizualioji ar daugiaterpė metafora. Profesorius savo paskaitose pabrėžė, kad vaizdų mūsų gyvenime daugėja, o vizualumas užima vis svarbesnę vietą. Tą gerai matome socialiniuose tinkluose. Natūralu, kad ir vizualumo tyrimų daugėja.

Ch. Forceville’io paskaitos sulaukė ne tik studentų, bet ir dėstytojų, mokslininkų susidomėjimo. Vyko prasminga diskusija, abi dienas netilpusi į paskaitos laiką ir persikėlusi į koridorių.

Dėkojame visiems, kas susidomėjote ir aktyviai dalyvavote!

Įvairiakalbių tyrimų centras

Spalio 22 d. Filologijos fakultete apsilankė Graikijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Grigoris Karahalios. Susitikimo metu ambasadorius pristatė naujas Graikijos vyriausybės finansinės paramos graikų kalbos, kultūros ir klasikinėms studijoms galimybes bei pabrėžė didelį interesą stiprinti šią studijų sritį Vilniaus universitete. Fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas ir Klasikinės filologijos katedros vedėjas doc. dr. Vilius Bartninkas apibūdino ambasadoriui dabartinę senosios ir naujosios graikų kalbos bei kultūros studijų situaciją, aptarė aktualiausius šių studijų stiprinimo ir paramos poreikius, galimas paskatas studentams, dėstytojams ir klasikinę filologiją norintiems rinktis moksleiviams.Tarptautinių studijų koordinatorė Giedrė Matkėnienė aptarė vykdomus Erasmus+ programos mainus su Graikijos universitetais ir jų abipusį suaktyvinimą.

Spalio 25 d. 16.30 val. VU Filologijos fakultete, Adomo Mickevičiaus auditorijoje vyks simpoziumas, skirtas 1863–1864 m. sukilimui atminti „1863–1864 m. sukilimo reikšmė Lenkijai ir Lietuvai“.
Renginiu siekiama apžvelgti su sukilimu susijusius mokslinius tyrimus, atskleisti sukilimo reikšmę šių dienų Lenkijos ir Lietuvos istorijai. Simpoziume pranešimus skaitys: Torunės (Lenkija) Mikalojaus Koperniko universiteto darbuotojai: prof. habil. dr. Wojciech Polak, habil. dr. Sylwia Galij-Skarbińska, kun. prof. dr. Michał Damazyn bei Lietuvos istorijos instituto darbuotoja habil. dr. Aldona Prašmantaitė.
Mokslininkai supažindins susirinkusiuosius su skirtingais 1863–1864 m. sukilimo aspektais, jam įtakos turėjusiomis asmenybėmis, taip pat sukilimo įamžinimo formomis. Vėliau vyks diskusija pranešimų temomis, diskusiją moderuos Filologijos fakulteto doc. dr. Irena Fedorovič. Renginio pabaigoje bus pristatytas ir simpoziumo dalyviams padalintas leidinys, skirtas pernai Torunėje vykusiai tarptautinei mokslinei konferencijai „1863–1864 m. sukilimas – Lenkijos nepriklausomybės aušra“.

Renginys vyks lenkų kalba.

Kviečiame visus į renginį!

Orintos Gerikaitės nuotr.

Vilniaus universitete (VU) pirmą kartą įvyko studijų ir karjerų renginys „Dirbu ne (tik) pagal specialybę“, skirtas socialinių ir humanitarinių krypčių studentams. Renginio organizatoriai teigia, jog dauguma socialinių ir humanitarinių specialybių savo prigimtimi yra orientuotos ne į konkrečią profesiją ar specifinę darbo vietą, bet į platų išsilavinimą, gebėjimą mokytis ir prisitaikyti, kritiškai ir kūrybiškai mąstyti.

Šių krypčių absolventų darbo rinkoje reikia ir įmonėms bei organizacijoms, kurių veikla, atrodytų, yra toli nuo humanitarinių ir socialinių mokslų. Todėl renginyje kartu su verslo, valstybės įstaigų ir alumnų pagalba buvo siekiama parodyti, jog humanitarinius ir socialinius mokslus kremtantys studentai ir studentės turi drąsiai eiti į darbo rinką, joje ieškoti savęs ir siūlyti save kaip įvairiapusišką darbuotoją. Renginio organizavime susivienijo keturi VU padaliniai: Filologijos, Filosofijos, Istorijos ir Komunikacijos fakultetai.

Vienas iš renginio idėjos sumanytojų, VU Filosofijos fakulteto strategijos ir komunikacijos prodekanas dr. Vytis Silius teigia, jog įvairių studijų mugių metu moksleiviai dažnai užduoda klausimą „Ką aš veiksiu baigęs sociologijos, istorijos, filosofijos, komunikacijos ar kitus panašius mokslus?“. Neretai ir studijas pradėję studentai dalinasi panašiomis baimėmis.

„Suprantame, jog toks siaurinantis požiūris apie ateities perspektyvas yra perimtas iš aplinkos, artimųjų, todėl šiuo renginiu norime parodyti, kad socialinės ir humanitarinės studijos yra apie įgūdžius. Jie padės jums dirbti darbą, kurį patys norėsite, bei leis keisti veiklos kryptį tiek kartų, kiek tik norėsite. Norime studentams parodyti galimybes, o alumnų pristatytos karjeros istorijos patvirtina tų galimybių gausą“, – teigia dr. V. Silius.

Planuojama, kad renginys taps VU tradicija ir kasmet pokalbiams, diskusijoms suburs studentus, verslo ir valstybinio sektoriaus profesionalus bei VU alumnus.

Orintos Gerikaitės nuotr.

Pagrindinėje renginio diskusijoje apie socialinių ir humanitarinių profilių specialistų poreikį versle ir valstybinėse įstaigose diskutavo informacinių technologijų įmonės „Teltonika High-Tech Hill“ direktorius Julius Purlys, fondų apskaitos ir įmonių valdymo konsultacijų įmonės „Citco“ Talentų pritraukimo grupės vadovas Lietuvoje Modestas Paplauskas bei Valstybės saugumo departamento (VSD) Personalo paieškos grupės vadovas Tomas Ramanauskas.

Tomas Ramanauskas prisiminė, kai prieš 20 metų baigęs studijas VU Istorijos fakultete dalyvavo darbo pokalbyje VSD ir išgirdo žodžius, kad istorikai mąsto įdomiai ir originaliai. Tą dabar jis pats patvirtina: „Humanitarai puikiai orientuojasi, kas yra faktai ir prielaidos, jie dirba su informacija, ieško šaltinių; komunikaciniai gebėjimai taip pat labai svarbūs. Analitiniai gebėjimai vaidina svarbų vaidmenį, žmonės turi gebėti sudėti paveikslą iš atskirų detalių. Mūsų darbuotojų kalvė – Lietuvos aukštosios mokyklos, kurios ruošia socialinės, humanitarinės pakraipos studentus.“

Pašnekovui pritaria „Teltonika High–Tech Hill“ direktorius Julius Purlys ir pabrėžia, jog jų įmonėje socialinių ir humanitarinių krypčių studentai save atranda pardavimų specialistų ir vadybininkų pozicijose. „Pardavimams ir vadybai labai svarbūs kultūriniai aspektai, ne inžineriniai. Mums lengviau priimti humanitarus, apmokyti juos inžinerijos pagrindų ir jie tampa puikiais pardavimų, vadybos specialistais“, – teigia J. Purlys.

Dirbdamas fondų ir apskaitos sektoriuje Modestas Paplauskas pastebėjo, jog didžioji dalis jų darbuotojų – iš finansų ir ekonomikos srities, tačiau vykdydamas talentų paieškas jis ieško darbuotojų iš įvairių sričių. „Žmonės iš humanitarinių sričių turi kitus gebėjimus – jie turi analitinio, kritinio mąstymo gebėjimus, stiprius komunikacinius įgūdžius. Tokie žmonės gali prisidėti prie labai įvairių projektų, prie pokyčių organizacijose“, – patirtimis dalinasi M. Paplauskas.

Vienas iš renginio tikslų buvo parodyti studentams, kad baigus socialinių ar humanitarinių krypčių studijas, atsiveria itin plačios galimybės, todėl savo įkvepiančiomis, netradicinėmis karjeros istorijomis dalijosi skirtingų VU fakultetų alumnai. VU Karjeros centro konsultantai studentams pagelbėjo CV rengimo klausimais, dalinosi įžvalgomis, kaip kurti ir palaikyti profesinius ryšius.  Paskutinėje renginio dalyje studentai turėjo galimybę neformaliai pabendrauti su alumnais, užduoti jiems rūpimus klausimus ir pradėti megzti profesines pažintis.

Išankstinis balsavimas rinkimuose vyksta spalio 21-22 d. nuo 10.30 iki 16.00 Vokiečių kabinete UKI, Universiteto g. 5.

Tarybos rinkimai vyks spalio 28-29 d. nuo 10.30 iki 16.00 Vokiečių kabinete UKI, Universiteto g. 5.

Daugiau informacijos apie rinkimus : https://www.vu.lt/apiemus/struktura/taryba/rinkimai-2024#

Atvykę balsuoti rinkėjai/os turės pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

Balsuojant dėl Tarybos nario – Universiteto darbuotojo, atstovaujančio humanitarinių mokslų interesų sričiai bus renkamasi tarp 2 iškeltų kandidatų: prof. Jurgio Pakerio ir vyresn. m. d. Irenos Vaišvilaitės. Ne universiteto kandidatai renkami iš visų iškeltų kandidatų, pažymint po vieną kiekvienoje srityje (Humanitarikos, kultūros ir meno interesų; Teisinės, politinės, socialinės, ūkio, finansų ir administravimo sistemų; Aukštųjų technologijų, susijusių su biomedicinos mokslais; Aukštųjų technologijų, susijusių su matematikos, fizikos, chemijos ir informatikos mokslais).

Šiandien, spalio 18 d., prasidėjo bendra Lietuvos užsienio kalbų mokytojų asociacijų konferencija „Kalbų sinergija: Lietuvos užsienio kalbų bendrystė ir vizija“. Tai pirma tokia konferencija, bendriems tikslams suvienijusi Lietuvos anglų kalbos mokytojų asociaciją (LAKMA), Lietuvos prancūzų kalbos mokytojų ir dėstytojų asociaciją (ALPF) ir Lietuvos vokiečių kalbos mokytojų asociaciją (LDV). Konferencija rengiama bendradarbiaujant su Lietuvos kalbų pedagogų asociacija (LKPA).

Renginys Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete subūrė užsienio kalbų specialistus, mokytojus, tyrėjus ir švietimo politikos formuotojus bendrai diskusijai apie užsienio kalbų mokymo ir mokymosi dabartinę situaciją Lietuvoje, kvietė dalintis gerosiomis praktikomis bei išgryninti bendrą ir tvarią ateities viziją.

Ypatingai gausiai susirinkusius konferencijos dalyvius sveikino Filologijos fakulteto dekanas, prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto viceministrą Igną Gaižiūną atstovavusi Ugdymo programų skyriaus vedėja Irena Raudienė, Kanados ambasadorė Lietuvoje Jeanette Sautner, Prancūzijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Alix Everard, Vokietijos Federacijos Respublikos ambasados kultūros atašė Anja Luther, JAV ambasados Viešosios diplomatijos skyriaus vadovė Christienne Carroll, Jungtinės Karalystės ambasados Užsienio ir saugumo politikos patarėjas Oliver Wu, Šveicarijos ambasados Latvijai, Lietuvai ir Estijai misijos vadovo pavaduotoja, laikinoji reikalų patikėtinė Suzanne Streit, Britų tarybos Lietuvoje vadovė Ona Marija Vyšniauskaitė, Goethe’s instituto Lietuvoje vadovė Anna Maria Strauß, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro patarėjas dr. Arūnas Šileris Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė, doc. dr. Rūta Eidukevičienė.

Konferencija siekiama skatinti sinergiją tarp užsienio kalbų, stiprinti kalbų mokymo ir mokymosi kokybę, bendradarbiaujant su švietimo politikos formuotojais, ieškoti naujų būdų Europos Sąjungos daugiakalbystės principo įgyvendinimui ir platesnių mokymosi galimybių sudarymui kiekvienam besimokančiajam.

ALPF asociacijos vice-prezidentas Miroslav Stasilo džiaugiasi šia išskirtine konferencija teigdamas, kad nors didaktinė konferencija VU Filologijos fakultete vyksta jau ketvirtą kartą, pirmą kartą trys asociacijos organizuoja bendrą konferenciją. „Mes visi suprantame daugiakalbystės svarbą Lietuvoje ir visoje Europoje. Tikimės, kad šis susitikimas ir bendras darbas atneš naujų idėjų ir taps gera pradžia glaudesniam bendradarbiavimui ateityje“, – teigia vienas iš konferencijos organizatorių M. Stasilo. Tikime, kad taip ir bus, nes, kaip sakė LAKMA prezidentė Kristina Urbonienė, „bendrystėje slypi didi jėga“.

Konferencijos programą rasite čia: Programa_.pdf 

Kviečiame į Antrąją tarpdisciplininę Vokietijos ir Baltijos valstybių doktorantų ir jaunųjų mokslininkų konferenciją, kuri vyks 2024 m. spalio 19 d. VU Filologijos fakultete (A9).

Konferencijos tikslas – suburti jaunus mokslininkus, tiriančius vokiečių kultūros paveldą Baltijos valstybėse.

Konferencijos plenarinį pranešimą skaitys garsus Apšvietos amžiaus tyrėjas prof. dr. Iwan-Michelangelo D'Aprile (Potsdamas).

Renginį organizuoja Vokiečių kultūros forumas (dr. Martin Pabst) ir VU Filologijos fakulteto Vokiečių filologijos katedra (dr. Aleksej Burov).

Renginio partneriai: Potsdamo (Vokietija) ir Tartu (Estija) germanistikos katedros.

Konferencijos programa >>>

Konferencijos kalba: vokiečių.

Spalio 17–18 d. Liublijanoje vyksta Erasmus+ projekto SELSI baigiamasis renginys, kuriame Vilniaus universitetui atstovauja Filologijos fakulteto tyrėjos Laura Vilkaitė-Lozdienė ir Inga Daraškienė. Renginio metu vyks tarptautinė konferencija apie sakytinę lengvai suprantamą kalbą „Tai visai paprasta – sakytinė lengvai suprantama kalba socialinei įtraukčiai“ ir projekto partnerių susitikimas. Konferencijos metu pranešėjai iš Slovėnijos, Šveicarijos, Ispanijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės skaitys pranešimus apie informacijos prieinamumą žiniasklaidoje, teisminiuose procesuose ir teikiant sveikatos paslaugas, vyks apvaliojo stalo diskusija apie pokyčius visuomenėje didinant socialinę integraciją. Renginio metu taip pat bus pristatyti projekto SELSI rezultatai: projekto partneriai iš Italijos, Latvijos, Lietuvos, Slovėnijos ir Švedijos aptars skirtingus projekto etapus ir pasiektus rezultatus. Vilniaus universiteto komanda, kurioje dirbo Filologijos fakulteto Taikomosios kalbotyros instituto doc. dr. L. Vilkaitė-Lozdienė, dr. J. Bružaitė-Liseckienė, I. Daraškienė ir A. Župerkaitė, buvo atsakinga už sakytinės lengvai suprantamos kalbos gairių rengimą.

Sakytinės lengvai suprantamos kalbos gairės skirtos plačiajai visuomenei, kuriose pateiktos rekomendacijos apie komunikaciją lengvai suprantama kalba. Gairės parengtos lietuvių, anglų, latvių, italų, slovėnų ir švedų kalbomis. Gairių leidinys bus prieinamas internete nuo šių metų spalio 24 dienos.

VU Filologijos fakulteto Skandinavistikos centras maloniai kviečia į susitikimus su Bengt Jangfeldt – žymiu švedų slavistu, vertėju ir rašytoju.

Bengt Jangfeldt yra vertęs ir parašęs knygų apie B.Pasternaką, V.Majakovskį, O.Mandelštamą, R.Jakobsoną, D.Harmsą, Josifą Brodskį, išleidęs rusų poezijos antalogijų. 1982 m. jo rusų kalba parengtas ir išleistas Majakovskio ir Lili Brik susirašinėjimas (1984 m. pasirodęs ir švediškai) tapo klasikiniu leidiniu (vėliau pasirodė ir kitomis kalbomis). 2007 m. išleista knyga apie Majakovskį ir jo aplinką,  vėliau išversta ir į rusų, prancūzų ir kitas kalbas (anglų kalbos leidinyje minima kaip „the first comprehensive biography of Mayakovsky“), apdovanota aukščiausia Švedijos literatūros premija Augustpriset (Augusto [Strindbergo]) premija). 2017 metais įšėjo BJ knyga „Vi och dem. Bengt Jangfeldt om Ryssland som idé“ [Mes ir jie. Bengt Jangfeldt apie Rusiją kaip idėją]. Prasidėjus 2022 m. karui ši knyga buvo išleista antrą kartą ir išversta į daugelį kalbų. Bengt Jangfeldt taip pat yra knygų apie Axel Munthe (už ją gavo Švedijos akademijos premiją), Raoul Wallenbergą, Nobelių šeimą autorius, yra parašęs daugelį straipsnių (ir žurnalistinio ir mokslinio pobūdžio (Bengt Jangfeldt daug metų dirbo Stokholmo universitete)), daugiau žr. čia Välkommen - Bengt Jangfeldt . Bengt Jangfeldt apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų, 2021 metais jam įteiktas Švedijos Karaliaus aukso medalis už iškilią rašytojo ir vertėjo veiklą.

Kviečiame į pokalbius su Bengt Jangfeldt antradienį, spalio 22 d.:

11.30, 314 AB aud. švedų k. apie Raoul Wallenbergą, Švedijos diplomatą, išgelbėjusį tūkstančius Vengrijos žydų gyvybių, ir žuvusį vėliau Rusijos Gulage. (Bengt Jangfeldt kalbės apie RW angliškai kitose renginiuose Vilniuje ir Kaune).

13.00, 314 AB aud. rusų k. apie Josifą Brodskį – prisiminimai, poetika, vertimo problemos.

Dėkojame Švedijos ambasadai už šią galimybę.

Nuoširdžiai kviečiame susitikti su iškiliu švedų slavistu.

Šių metų rugsėjį, pačiose Lietuvos sezono Prancūzijoje išvakarėse, žymiojoje leidykloje Gallimard pasirodė ilgai lauktas naujas Oskaro Milašiaus raštų leidimas: O. V. de L. Milosz. Oeuvres. - Paris, Gallimard (collection Quarto), 2024. Sudarytojų Christophe‘o Langlois ir Olivier Piveteau puikiai parengta knyga spalvingu Prano Gailiaus viršeliu, jau sulaukusi palankių spaudos atsiliepimų, prasmingai papildo Lietuvos sezono programą ir suteikia prancūzams galimybę iš naujo atrasti be galo savitą, lietuvių ir prancūzų kultūras jungiantį rašytoją. Šia džiugia proga kviečiame į susitikimą su knygos rengėju, Oskaro Milašiaus bičiulių draugijos prezidentu dr. Olivier Piveteau, kuris papasakos apie lietuvių kilmės prancūzų poeto tyrimus ir sklaidą Prancūzijoje. Pokalbyje dalyvaus prof. dr. Genovaitė Dručkutė, prof. dr. Viktorija Daujotytė, doc. dr. Darius Kuolys, prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas.

Susitikimas su dr. Olivier Piveteau vyks 2024 m. spalio 23 d., trečiadienį, 17 val. VU Bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje, Universiteto g. 3.

Kviečiame į žinomo vaizdinės ir daugiaterpės metaforos tyrėjo, Amsterdamo universiteto profesoriaus Charles’o Forceville’io paskaitas spalio 21 d. (pirmadienį) 9 val. V. Krėvės aud. ir spalio 22 d. (antradienį) 13 val. Z. Zinkevičiaus (92) aud.

Profesorius atvyksta pagal Erasmus dėstymo programą.

Paskaitos vyks anglų kalba.

Daugiau informacijos anglų kalba rasite čia.

Agnė Navickaitė-Klišauskienė, prof. Jurgis Pakerys, Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas

Žodžių dažnis kalboje nevienodas – vienus ištariame ir išgirstame daugybę kartų per dieną, o kitų mums gali neprireikti ir visą gyvenimą. Patys dažniausi žodžiai yra abstraktūs ir trumpi – tai įvairūs įvardžiai, jungtukai, prielinksniai, pavyzdžiui: ji(s), ta(s), ši(s), ir, kad, į, iš ir pan. Tai suprantama – tokių žodžių reikia nuolat, jie net tame pačiame sakinyje gali pasikartoti.

Bet ką galėtume pasakyti apie labai retus lietuvių kalbos žodžius? Pirma – kad jų, kaip ir kitose kalbose, yra labai daug, jų sąrašas net į visą žurnalą netilptų. Antra – kad reti žodžiai gali nemažai pasakyti apie tai, kokie procesai vyksta mūsų kalboje, pavyzdžiui, kaip pasidarome naujus žodžius.

Kur galima rasti rečiausius žodžius?

Pirminė aplinka, kurioje gyvena žodis, yra tekstas – nesvarbu, ar rašytinis, ar sakytinis, todėl mokslininkai kuria dideles elektroninių tekstų sankaupas – tekstynus (korpusus, angl. corpus). Į juos dedami tekstai yra patys įvairiausi – nuo sausų administracinių dokumentų iki labai gyvų internetinių komentarų. Kuo daugiau ir kuo įvairesnių tekstų sukaupsime, tuo geriau galėsime įvertinti, kiek ir kokių žodžių lietuvių kalboje yra, kas ir kokiose situacijose juos ištaria ar parašo. Kartu išsiaiškinsime, kokie žodžiai dažniausi, o kokie – rečiausi. Be to, tekstų sankaupos naudingos ir tuo, kad jas galima panaudoti kuriant automatinio vertimo įrankius ir didelius kalbos modelius (angl. large language model, LLM), kurių pagrindu veikia „ChatGPT“ ir kitos panašios dirbtinio intelekto sistemos.

Tekstyno dydį nusako jame esančių žodžių formų skaičius, kurį turime skirti nuo pačių žodžių (kaip žodyno vienetų) skaičiaus. Pavyzdžiui, noriu, norėjau, spurgos, spurgų yra žodžių norėti ir spurga gramatinės formos, todėl čia matome keturias formas ir du savarankiškus žodžius – žodyno vienetus, kuriems tos formos priklauso. Virginijaus Dadurkevičiaus parengtuose Jungtinio lietuvių kalbos tekstyno žodžių ir jų formų sąrašuose yra maždaug 1,3 milijardo formų – tai šiuo metu didžiausia laisvai prieinama tokių duomenų sankaupa. Iš tų formų yra pavykę atpažinti maždaug 190 tūkstančių skirtingų žodžių, įskaitant ir tikrinius. Sakome „yra pavykę atpažinti“, nes tai nėra tokia jau paprasta užduotis – lygiai kaip žmogus ne visus žodžius bus girdėjęs ir supras, taip ir kompiuterinės programos ne visus juos geba atpažinti.

Šiuo metu lietuvių ir kitų kalbų tyrėjai dirba dviem kryptimis: stengiasi plėsti tekstynus, kad jie kuo geriau atspindėtų įvairių sričių kalbą, ir tobulina žodžių atpažinimo programas, kad jos pateiktų kuo išsamesnius žodžių sąrašus. Kuo geresnius tekstynus turėsime ir kuo tobuliau veiks žodžių atpažinimas, tuo tiksliau galėsime atsakyti į klausimą, kiek ir kokių žodžių dalyvauja lietuvių kalbos informacinėje apyvartoje.

Kaip atrodo priesagų varžybos?

Mes, šio teksto autoriai, bendradarbiaudami su Vytauto Didžiojo universiteto tyrėju V. Dadurkevičiumi, dabar analizuojame jau minėto Jungtinio lietuvių kalbos tekstyno duomenis. Vienas iš tyrimo aspektų – labai reti žodžiai, tekstyne aptinkami tik vieną kartą, dar vadinami hapaksais (senąja graikų kalba hapax legomenon reiškia ‘(tai, kas) vienąsyk pasakoma’). XX a. pabaigoje atliktuose inovatyviuose Haraldo Baayeno darbuose teigiama, kad atsižvelgiant į hapaksus galima įvertinti, kókios naujų žodžių sudarymo priemonės kalboje yra pačios aktyviausios. Tyrėjas atkreipė dėmesį į tai, kad pakankamai dideliuose tekstynuose reikšminga hapaksų dalis yra naujai pasidaryti žodžiai. Pavyzdžiui, jei rasime daug labai retų žodžių su ta pačia priesaga, tai bus signalas, kad ta priesaga laikytina produktyvia, nes ją žmonės dažnai pasitelkia kurdami naujus žodžius. Tačiau, kaip nurodo H. Baayenas ir kiti tyrėjai, visų hapaksų su naujais žodžiais jokiu būdu negalima tapatinti – tekstyne labai reti bus ir senstantys arba šiaip retai pasitaikantys žodžiai.

Kad suprastume, kaip veikia hapaksų signalas, panagrinėkime keletą pavyzdžių. Palyginti neseniai lietuvių kalboje atsirado skolinys kaituoti – ‘judėti vandens (ar kitu) paviršiumi naudojantis jėgos aitvaru – kaitu’. Kai tik šis veiksmažodis atėjo į mūsų gyvenimą, netrukus prireikė pasidaryti žodžius, kurie įvardytų atitinkamą veiksmą ir jį atliekantį asmenį. Tam reikalui veiksmažodis buvo konvertuotas į daiktavardžius: kaitav-im-as ir kaituo-toj-as, kaituo-toj-a. Sudarydami šiuos žodžius, žmonės pasitelkė modifikatorius – priesagas -im-as ir -toj-as, -a.

Šiems modifikatoriams išsiaiškinti specialiai pasirinkome naują veiksmažodį – iš jo padarytų daiktavardžių lietuvių kalboje anksčiau nebuvo, todėl žmonės savo kalbinėje sąmonėje turėjo aktyvinti tam tikras priesagas, tikėtina, produktyvias – tokias, su kuriomis sudaromi nauji žodžiai. Dabar pažiūrėkime, ką apie šias priesagas sako jų hapaksų signalas, ir palyginkime su kitomis tą pačią funkciją atliekančiomis priesagomis (1 pav.).

Minėtosios priesagos – -im-as ir -toj-as, -a – mūsų tekstyne turi daugiausia hapaksų ir akivaizdžiai lenkia artimiausias konkurentes – veiksmų priesagą -ym-as ir veikėjų priesagas -ėj-as, -a ir -ik-as, -ė. Hapaksų skaičiai šiuo atveju ne tik patvirtina mūsų lingvistinę intuiciją ir gramatikų teiginius, kad tos priesagos produktyvios, bet ir – o tai labai svarbu – leidžia produktyvumą įvertinti kiekybiškai – kiek vienos priesagos produktyvesnės už kitas.

Kad įsitikintume hapaksų ypatingumu, pasižiūrėkime į keletą pavyzdžių iš mūsų tekstyno: [Valdovų rūmų] atstatymo sustabdymai ir vėl atstabd-ym-ai; naujų indėlių nebedraud-im-as visai tikėtinas; inteligentiški zuokiniai besisavin-toj-ai susidūrė su tiesmukišku viktoro jamimu; Šie smulkūs atsivež-ėj-ai tikrai negali paveikti monopolisto; tiems buduliniams [kandidatūrų] atsiėm-ik-ams reikia uždrausti dalyvavimą rinkimuose. Visais atvejais matyti, kad žmogui reikėjo tam tikroje situacijoje šalia veiksmažodžio susikurti daiktavardį, kurio kalboje dar nebuvo, o tam buvo pasitelktos produktyvios žodžių sudarymo priemonės – mūsų ką tik minėtos priesagos.

Neplanuoti atradimai

Nagrinėdami hapaksus ir kitus retus žodžius galime ne tik gauti produktyvumo signalų, bet ir patvirtinti retas kalbinių elementų kombinacijas. Pavyzdžiui, norėdami pasakyti, kad veiksmas tam tikru aspektu ribotas, prie veiksmažodžio lietuvių kalboje galime pridėti priešdėlį te-. Štai pora iliustracijų iš mūsų tekstyno: Vyrai mažai te-sirūpina sveikata; Va, opozicija tik savimi te-sirūpina. Bet pasvarstykime: ar priešdėlį te- galėtume rasti ir veiksmo pavadinime su priesaga -im-as?

Tokia tikimybė yra, nes gerai žinoma, kad produktyvūs veiksmų pavadinimai įvairiose kalbose savo struktūra ir funkcijomis priartėja prie veiksmažodžio formų, todėl nemaža dalis veiksmažodžio elementų (mūsų atveju – priešdėlis te-) galėtų pereiti ir į veiksmo pavadinimus. Šiuo atveju matome, kad lingvistikoje, panašiai kaip ir kituose moksluose, tam tikrus elementus ir jų kombinacijas galime nuspėti teoriškai, bet norėdami tą spėjimą patvirtinti turime remtis didelės apimties tekstynais arba kitais duomenų šaltiniais, pavyzdžiui, psicholingvistiniais eksperimentais.

Mūsų tyrimo atveju, tiesa, išankstinio spėjimo net nebuvo – tiesiog stengėmės surinkti kuo daugiau duomenų ir – vėlgi panašiai, kaip ir kitiems mokslininkams nutinka – atsitiktinai radome minėtą kombinaciją patvirtinančios medžiagos – tris veiksmų pavadinimus su priešdėliu te-: tesirūpinimas, tepripažinimas, tesurinkimas. Paskutiniai du žodžiai yra hapaksai, o pirmojo daiktavardžio vartosenos pavyzdys į tekstyną pateko du kartus, štai jo fragmentas: protestas buvo prieš dabartinės valdžios politiką aplamai – didelę bedarbystę, pensijų mažinimus, aroganciją, tesirūpinimą tik biudžetininkų gerove.

Ar lengva pagauti retą žodį?

Kiek tekstyne rasime retų žodžių, priklauso nuo to, kaip sėkmingai juos atpažino specialios programos. Pirminį – visiškai žalią – tekstyną sudaro potencialios žodžių formos (raidžių sekos) ir įvairūs papildomi elementai – skaičiai, simbolių eilutės ir panašiai, todėl, norėdami gauti to tekstyno žodžių sąrašą (žodyną), turime jį specialiai paruošti. Tokius sąrašus rengia kompiuterinės programos, sugebančios atpažinti, kokiam žodžiui priklauso tekstyne aptinkamos konkrečios gramatinės formos.

Žodžių atpažinimas tekstyne vadinamas lemavimu, o jį atliekančios programos – lematizatoriais. Dažniausiai lematizatoriai gerai atpažįsta dažnesnius žodžius, o retesnieji gali būti netinkamai interpretuoti arba visai neatpažinti. Todėl tokiems tyrimams, kuriuos dabar atliekame, labai svarbi atviroji prieiga: turi būti pasiekiami ir tekstyno formų, ir lemų (atpažintų žodžių) sąrašai, taip pat turi būti kuo išsamiau aprašytas lematizatorius. Tik tada galėsime suprasti, kiek sėkmingas buvo tekstyno lemavimas, ir nuspręsti, kokius darbus reikia atlikti papildomai, kad retų žodžių signalas būtų kuo patikimesnis.

Pavyzdžiui, mūsų atveju pirminis automatinis lemavimas atpažino 583 potencialius hapaksus su priesaga -im-as ir tik 22 hapaksus su priesagomis -toj-as, -toj-a. Nujautėme, kad dideliam tekstynui šie skaičiai gerokai per maži, todėl atlikome papildomą pusiau rankinį lemavimą – automatiškai atrinkome visas mus dominančių galimų žodžių formas, jas jungėme į lemas, o vėliau patikrinome rankiniu būdu – atmetėme programos padarytas klaidas. Po papildomo lemavimo hapaksų skaičiai reikšmingai išaugo: priesagą -im-as turėjo jau 2855 hapaksai, o priesagas -toj-as ir -toj-a – iš viso 646 hapaksai.

Tikimės, kad artimiausiu metu savo darbus galėsime pratęsti ir pradėsime tirti būdvardinius hapaksus, o vėliau imsimės ir veiksmažodžių. Kartu stebėsime, kaip plėtojami lietuvių kalbos tekstynai ir lematizatoriai – kuo jie bus geresni, tuo daugiau galėsime pasakyti apie dabartinę lietuvių kalbos struktūrą ir jos artimiausią ateitį.

Projektas „Lietuvių kalbos priesaginių daiktavardžių darybinis produktyvumas Jungtinio tekstyno duomenimis“ finansuotas Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT), sutarties nr. S-LIP-22-6.

 Kviečiame užsienio baltistikos centrų studentus į antrąją tarptautinę baltistikos mokyklą, kuri vyks 2024 m. lapkričio 28–30 d. VU Filologijos fakultete. 

Joje studentai turės galimybę pasiklausyti mokslininkų paskaitų apie aktualius baltistinius tyrimus. Taip pat sudalyvauti seminaruose ir užmegzti ryšius su kitų centrų studentais.

• Būtina mokėti lietuvių kalbą A2/B1 lygiu.
• Dalyvavimas nemokamas, taip pat pasirūpinsime iš užsienio atvykstančių dalyvių kelione, nakvyne ir pietumis.
• Dalyvių skaičius yra labai ribotas.

Registracija iki spalio 20 d. adresu: https://forms.gle/w8CEv4UWapVFXVYk9

Jei turite klausimų, rašykite  

Renginį organizuoja VU Baltistikos katedra, finansuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Daugiau informacijos katedros paskyroje „Facebook“ bei https://www.facebook.com/events/1705150723358372

Spalio 10 d. Vilniaus universiteto (VU) Šv. Jonų bažnyčioje VU garbės daktarais buvo iškilmingai inauguruoti trys iškilūs užsienio mokslininkai. Vienas iš jų – Prancūzijos „Ecole normale supérieure“ (ENS) ir „École pratique des hautes études“ (EPHE) profesorius Danielis Petit, pagerbtas už fundamentinius kalbotyros ir baltistikos tyrimus ir glaudžius ryšius su VU Filologijos fakulteto baltistais.

Dalijamės Vilniaus universiteto garbės daktaro Danielio Petit kalba, pasakyta Šv. Jonų bažnyčioje garbės daktaro vardo suteikimo proga.

„Jei šiandien esu čia, šioje gražioje Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniaus universiteto daktaro laipsnio suteikimo proga, tai, turiu pripažinti, kad tai tik didžiausio atsitiktinumo dėka. Niekas net nenumatė, kad susidomėsiu lietuvių kalba ir jai skirsiu didžiąją dalį savo mokslinių tyrimų. Nuo gimimo viena kalba tekalbantis prancūzas apie Lietuvą išgirdau tik besiruošdamas mokyklos baigiamiesiems egzaminams 1985 m., kai buvome verčiami mintinai išmokti Tarybų Sąjungos Respublikų sąrašą.

Vėliau, kai Reimso universitete studijavau graikų ir lotynų kalbas, mano profesorius Charles de Lamberterie, supažindinęs mane su indoeuropiečių kalbų lyginamąja gramatika, atkreipė mano dėmesį į lietuvių kalbą, žinomą kaip labai archajišką, artimą rekonstruotai indoeuropiečių prokalbei. Pirmasis mano išgirstas lietuviškas žodis buvo dievas, kurio panašumas į sanskrito devas mane iš karto sužavėjo.

Vėliau, būdamas studentas Vienoje, Austrijoje, 1991 m., su dviem draugais vokiečiais vidury žiemos išsiruošiau į nuotykių kupiną kelionę į tuometinę jau griūvančią Tarybų Sąjungą. Mūsų maršrutas vedė per Lenkiją į Vilnių, kur praleidome kelias dienas prieš tęsdami kelionę į Leningradą. Prie Vilniaus Parlamento tebebuvo barikados, ir aš su jauduliu prisimenu, kaip perskaičiau ir supratau ant vienos iš šių barikadų užrašytą frazę: Lietuvos širdis.

Grįžęs į Prancūziją ir rašydamas daktaro disertaciją apie sangrąžinį įvardį senovės graikų kalboje, nusprendžiau išmokti lietuvių kalbą iš Michelio Chicouène’o Paryžiaus Rytų kalbų institute. Nuo to laiko lietuvių kalba manęs neapleido, ir jei šiandien ja kalbu taip prastai, tai tik todėl, kad niekada neturėjau daug laiko praleisti Lietuvoje, nors prie šios kalbos prisirišau taip, tarsi ji būtų buvusi mano tapatybės dalis nuo pat vaikystės.

Lietuvoje susipažinau su savo žmona Justyna, jauna lenkų studente, kuri studijavo baltų kalbų filologiją ir laisvai kalbėjo lietuviškai. Iš pradžių vienas su kitu kalbėjomės tik lietuviškai, nes aš tada dar nemokėjau lenkiškai, o ji nemokėjo prancūziškai, todėl kelerius metus mūsų bendravimo kalba buvo lietuvių kalba. Net ir šiandien lietuvių kalba mūsų neapleido, ji iki šiol yra viena iš mūsų sukurtos šeimos kalbų. Visi mūsų vaikai buvo atvykę į Lietuvą, kiekviena Vilniaus gatvė pilna šeimos prisiminimų.

Netrukus mano mokslinė karjera pasuko link lietuvių kalbos. Po senovės graikų kalbos daktaro disertacijos parengiau habilitaciją apie apofoniją baltų kalbose, pradėjau publikuoti lietuvių kalbos temomis. 2003 m. tapau indoeuropiečių kalbotyros profesoriumi Paryžiaus Ecole Normale Supérieure, o 2011 m. buvau išrinktas Paryžiaus Ecole Pratique des Hautes Etudes studijų direktoriumi Baltų ir indoeuropiečių kalbų istorinės kalbotyros katedroje.

Lituanistikos studijos Prancūzijoje praeityje turėjo prestižines ir gilias tradicijas, kurias puoselėjo tokie mokslininkai, kaip Ferdinandas de Saussure’as, Antoine’as Meillet ir Robert’as Gauthiot, ir net šiandien mane gąsdina didžiulė tų, kurie buvo mano pirmtakai, vertė, nuolat jaučiant, kad po jų blykstelėsiu nereikšmingai.

Lietuvių kalba susidomėjau tuo metu, kai Lietuvoje vyko dideli sukrėtimai, po ilgos sovietinės okupacijos atgaunant nepriklausomybę. Tai buvo žavi šalis, trokštanti būti laisva ir atvira pasauliui. Atradau labai originalią kultūrą, dosnius žmones, su kuriais jaučiausi kaip namie, ir, žinoma, nuostabią kalbą, kuriai skyriau didžiąją savo, kaip kalbininko, mokslinės veiklos dalį. Prisimenu valandas, praleistas verčiant Mikalojaus Daukšos „Postilės“ puslapius, vieną po kitos atrandant nuostabias Liudviko Rėzos surinktas liaudies dainas arba su susižavėjimu skaitant dviejų lietuvių kalbininkų, kuriems, tarp daugelio kitų, visada jaučiau ypatingą simpatiją, Jono Kazlausko ir Vytauto Ambrazo, darbus.

Laikas prabėgo, ir dabar Lietuva vėl užima deramą vietą Europos šalių koncerte. Po tiek metų nei amžius, nei gyvenimo vingiai manęs niekada neatitraukė nuo Lietuvos. Tai savotiška ištikimybė, kuri mane sieja su jūsų šalimi, tarsi su antrąja tėviške.

Šiandien Vilniaus universitetas nori mane pagerbti suteikdamas garbės daktaro vardą. Iš tikrųjų tai aš turiu padėkoti Lietuvai. Net praėjus trisdešimčiai metų po pirmojo apsilankymo, vis dar jaučiu tą patį jausmą šiai šaliai, jos kultūrai ir žmonėms, todėl dėkoju, kad atvykote šiandien čia, į šią nuostabią Šv. Jonų bažnyčią ir už man suteiktą garbę.“

Visus, besidominčius kultūros sociologijos tema, kviečiame į naują seminarų ciklą „Sociokultūrinių tyrimų seminaras“. Idėja rengti po seminarą kas mėnesį gimė Baltijos kalbų ir kultūrų instituto darbuotojui doc. dr. Vukui Vukotićiui ir Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto mokslo darbuotojai dr. Viktorijai Šeinai, kurie jautė, kad trūksta terpės susiburti žmonėms, kurie tyrinėja kultūros ir visuomenės santykius.

Seminaras skirtas tiems, kurie savo tyrimais ar akademiniu susidomėjimu siekia atsakyti į klausimus, kaip visuomenė veikia ir yra veikiama kultūros. Seminarų pranešėjai yra įvairių sričių atstovai: filosofai, menotyrininkai, sociologai, kalbotyrininkai, literatūrologai.

Pirmo seminaro „Pasakojimai apie humanitarinių mokslų kokybę: episteminiai klausimai ir metodologiniai iššūkiai (jeigu tokių buvo)“, kuris vyks spalio 16 d., pranešėjai: Aldis Gedutis (KU Socialinių pokyčių studijų centras) ir Kęstas Kirtiklis (VU Filosofijos institutas). Jie aptars mokslų kokybės vertinimą ir jos paradoksus.

Mokslo administravimo dokumentuose kokybei skiriamas padidintas dėmesys. Mokslas negali būti nekokybiškas. Tad lyg ir neturėtų kilti klausimas, kas yra humanitarinių mokslų kokybė. Vis dėlto institucinis kokybės vertinimas rodo, jog siekiantys išsiaiškinti, kas tiksliai turi būti daroma „užtikrinant ir gerinant“ kokybę, netiesiogiai siunčiami „nueiti nežinia kur ir parnešti nežinia ką“. Užuot sutelkęs dėmesį į tai, kas yra kokybė, dabartinis administracinis kokybės diskursas yra apsėstas kokybės užtikrinimo ir vertinimo, todėl „būtent kokybės užtikrinimas ir vertinimas(QAE), o ne kokybė, tapo pagrindiniu švietimo politiką apibrėžiančiu veiksniu“ (Kauko ir kt.2018: 180). Patys humanitarai kokybę suvokia, konstruoja, atpažįsta bei vertina visiškai kitaip nei reikalauja kokybės vertinimo principai bei taisyklės administraciniame lygmenyje. Tačiau šis žinojimas detaliau neeksplikuojamas. Taip susiduriame su įdomia užduotimi, kurios aptarimui ir skirtas šis seminaras, – išsiaiškinti, ne tik kaip kokybė suvokiama humanitariniuose moksluose, bet ir kaip ją atpažinti bei įvertinti.

Seminaras „Pasakojimai apie humanitarinių mokslų kokybę: episteminiai klausimai ir metodologiniai iššūkiai (jeigu tokių buvo)“, vyks spalio 16 d. 16 val., 314 A auditorijoje.

Šio semestro seminarų ciklo planą rasite čia Sociokultūrinių_tyrimų_seminaras.pdf