Balandžio 16 d. 13 val. Vilniaus universitetas (VU) taps įkvepiančių idėjų centru, nes čia pirmą kartą startuoja unikalus renginys – Superpaskaita. VU Teatro salėje vyksiantis renginys suburs tyrėjus, kūrėjus ir inovatorius, kurie pasidalins savo įžvalgomis apie klimato kaitą, dirbtinį intelektą, lyties sampratą ir kitus aktualius šiuolaikinės visuomenės klausimus.

Pirmoji tokia Superpaskaita kvies dalyvius pasiklausyti įkvepiančių pranešimų ir diskusijų. Penki pranešėjai per 15 minučių pristatys idėjas, galinčias keisti požiūrį, paskatinti veikti ir priimti naujus sprendimus.

Renginį papildys ir unikalūs pasirodymai – VU studentas Pijus Opera, Lietuvių filologijos antrakursis surengs improvizacinio repo pasirodymą, stand-up‘o komikas Kristoforas Vaidutis šmaikščiai apžvelgs, kaip keitėsi įvairių Istorijos fakulteto studentų kartų patirtis, o VU pirmo kurso Chemijos fakulteto studentai Evaldas ir Eivydas atskleis spalvingas chemijos paslaptis. Dalyvių laukia ir kitos staigmenos.
„Superpaskaitos idėja gimė siekiant sudominti jaunus žmones ne tik studijų galimybėmis, bet ir mokslo pasauliu. Tikiu, kad mokslininkų aptariamos aktualios temos sužadins dar didesnį norą žinoti, o pati diena Universitete, susitikimas su ypatingais svečiais paliks visą gyvenimą nulemiančias patirtis“, – teigia VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Superpaskaitos programos akcentai

Taip! Stresas mums reikalingas

VU Filosofijos fakulteto docentė Inga Truskauskaitė atskleis, kaip tam tikras streso kiekis gali būti naudingas – jis ne tik palaiko mūsų budrumą ir produktyvumą, bet ir stiprina psichologinį atsparumą bei skatina asmeninį augimą. Paskaitoje sužinosite, kaip pakeisti savo požiūrį į stresą ir išmokti jį paversti savo sąjungininku.

Kodėl kalbėti apie lytiškumą vis dar taip sudėtinga?

VU Filosofijos fakulteto dėstytoja dr. Akvile Giniotaitė nagrinės, kodėl atvirai kalbėti apie lytiškumą dažnai tampa iššūkiu. Diskusijos metu ieškosime būdų, kaip kalbėtis atvirai ir ką daryti, kad pasikalbėti apie lytiškumą sektųsi be dramų.

Su kokiais iššūkiais susiduria karo korespondentai?

LRT užsienio naujienų redaktorius Augustinas Šulija dalinsis įžvalgomis apie karo žurnalistikos kasdienybę. Kaip atpažinti propagandą, atskirti faktus nuo manipuliacijų ir ar įmanoma išlikti visiškai objektyviam, nušviečiant karinius konfliktus?

Ar šylantis klimatas keičia pasaulio tvarką?

Šiltėjantis planetos klimatas keičia pasaulio ekonomiką ir verčia milijonus žmonių palikti gimtuosius kraštus. Ar dabartiniai klimato iššūkiai gali išprovokuoti naujus karus dėl vandens, maisto ir tinkamų gyventi teritorijų, papasakos VU Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius Egidijus Rimkus.

Pasaulis, kuriame asmeniniai duomenys iš tiesų priklauso mums

Šiuo metu technologijų milžinai, tokie kaip „Google“, „Facebook“ ir „Amazon“ naudoja mūsų asmeninius duomenis komerciniams tikslams – tikslinei reklamai, vartotojų elgsenos prognozėms ir suasmenintoms paslaugoms kurti. Tačiau kas būtų, jei mes patys galėtume kontroliuoti savo duomenis ir spręsti, kam, kada ir kaip juos suteikti? Ką tai pakeistų mūsų kasdienybėje? Atsakymus pateiks VU Teisės fakulteto lektorė ir doktorantė Goda Strikaitė-Latušinskaja.

Superpaskaita – tai naujas ir įkvepiantis renginių formatas, skirtas idėjoms, žinioms ir kūrybiškumui skatinti.

Informacinis konferencijos partneris – LRT. Renginys bus tiesiogiai transliuojamas portale LRT.lt.

VU – daugiau, nei gali įsivaizduoti.

Ar žmogaus smegenys galingesnės už dirbtinį intelektą? Kiek informacijos telpa lietuvio genetinėje medžiagoje? Kokio dydžio yra nanodalelė? Atsakymai į šiuos ir kitus pasaulį keičiančius klausimus atrandami Vilniaus universitete (VU). Nors iš pirmo žvilgsnio universitetas – studijų ir mokymosi vieta, kviečiame pažinti VU iš gyvenimiškų patirčių, mokslinių atradimų ir proveržį skatinančių istorijų. Laboratorijose, paskaitų auditorijose gimstantys nuotykiai tampa startuoliais, tarptautiniais projektais ir dar daugiau, nei gali įsivaizduoti.

„VU – daugiau, nei gali įsivaizduoti“ – pasakojimų ciklas, atskleidžiantis neribotas akademines ir karjeros galimybes būsimiems studentams, kviečiantis prisijungti prie dinamiškos, inovacijoms ir žinioms atviros bendruomenės, kurioje kiekvienas gali atrasti savo kelią.

Įkvepiantys atradimai

Kviečiame drąsiai žengti į ateitį – nesvarbu, ar planuojate kurti startuolį, prisidėti prie reikšmingų mokslinių atradimų, ar įgyti tarptautinės patirties studijuojant užsienyje. VU siūlo ne tik studijas, bet ir bendruomenę, kuriai svarbi pažanga.

Tarp VU bendruomenės narių – išskirtinis profesorius Virginijus Šikšnys, kurio CRISPR-Cas9 genų redagavimo sistemos atradimai tapo pasauliniu proveržiu ir buvo įvertinti kaip 2020 m. Nobelio chemijos premijos dalis. Taip pat profesorė Almira Ramanavičienė, pirmoji mokslininkė Baltijos šalyse, pelniusi prestižinį UNESCO–Pusiaujo Gvinėjos apdovanojimą už imuninių jutiklių tyrimus, padedančius aptikti vėžio ląsteles. Šių ir kitų VU tyrėjų istorijos – įrodymas, kad tikros ribos egzistuoja tik mūsų vaizduotėje.

Geriau jų mokslinius tyrimus suprasti padės inovatyvūs infografikai, kuriuos sukūrė menininkė Ūla Šveikauskaitė, atpažįstama dėl savo vintažinio stiliaus, nostalgiškos estetikos ir savitos vaizduotės. Ūlos kūrybą jau spėjo įvertinti tokie leidiniai kaip „The Wall Street Journal“, „The Guardian“, jos kurtų iliustracijų rasite ir VU mokslo populiarinimo žurnale „Spectrum“.

Superpaskaita – daugiau nei renginys, daugiau nei paskaita

Šiemet VU kviečia į Superpaskaitą – unikalų renginį, kuris ne tik praplės akiratį, bet ir paskatins mąstyti kritiškiau. Stebėtojai galės pasiklausyti įkvepiančių pranešimų apie tai, ar šylantis klimatas keičia pasaulio tvarką, kodėl stresas yra reikalingas ir kokių iššūkių patiria karo korespondentai.

Scenoje pasirodys tokie pranešėjai kaip lytiškumo ugdymo praktikė, VU Filosofijos fakulteto dėstytoja dr. Akvilė Giniota, VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius Egidijus Rimkus, docentė Inga Truskauskaitė ir VU doktorantė Goda Strikaitė-Latušinskaja.

Mokslą pažinti padės ne tik pranešimai – renginio atmosferą praturtins atlikėjas Pijus Opera, Lietuvių filologijos antrakursis, o stand-up komikas Kristoforas Vaidutis kvies pažvelgti į mokslą su humoru. Renginį bus galima tiesiogiai žiūrėti per LRT.lt ir VU bei LRT „YouTube“ kanalais.

Svarstai, ką studijuoti

VU siūlo daugiau nei 140 bakalauro, vientisųjų ir tiek pat magistrantūros studijų programų, apimančių įvairias mokslo sritis – nuo teisės, medicinos, pedagogikos ir IT iki išskirtinių specialybių, tokių kaip molekulinė biologija, kosmetinė chemija ar klasikinės studijos. Studijos vyksta Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose, o studentai gali rinktis lankstų tvarkaraštį, individualiuosius studijų dalykus, nuotolines ar hibridines studijas, pritaikytas šiuolaikiniam gyvenimo ritmui.

Tiems, kurie siekia tarptautinės patirties, VU atveria pasaulines galimybes. VU studentai gali dalyvauti „Erasmus+“ mainų programose, rinktis „ARQUS“ dvigubo diplomo studijas, atlikti praktiką NASA, NATO ar Europos Komisijoje.

Suprantama, kad studijų pradžia – tai ne tik nauji akademiniai iššūkiai, bet ir finansiniai klausimai. VU rūpinasi, kad mokslas būtų prieinamas visiems, todėl studentams siūlomos įvairios stipendijos už akademinius pasiekimus, socialinė parama ir specialios programos. VU studentai gali pretenduoti į net 11 skirtingų stipendijų, tarp jų – specialią 450-mečio stipendiją, skirtą pažangiausiems studentams.

Daugiau informacijos

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Penktadienį, kovo 21 d., Filologijos fakultete buvo paminėtos antikinės literatūros vertėjo, mokslininko ir pedagogo prof. Jono Dumčiaus 120-osios metinės.

„Ši konferencija ir paroda leido iš naujo pažvelgti į Profesoriaus palikimą – ne tik kaip vertėjo ir mokslininko, bet ir kaip asmenybės, formavusios klasikinės filologijos Vakarų tradicijas sovietinėje Lietuvoje. Ši konferencija buvo gyvas liudijimas, kad Dumčiaus darbai ir toliau kalba mums – per tekstus, mokinius, kolegas“, – garbaus akademiko pasiekimus įvertino doc. dr. Jovita Dikmonienė.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Džiaugiamės gausiai susirinkusiais konferencijos dalyviais. Itin džiugina jaunųjų tyrėjų bei studentų įsitraukimas.

Šiandien, kovo 20 d., 11 val. Filologijos fakultete įvyko išskirtinė paskaita, kurią skaitė žinomas Švedijos slavistas, rašytojas ir vertėjas Bengt'as Jangfeldt'as. Paskaitoje „The Nobel family: Not only Alfred but one of Europe's biggest industrial dynasties“ buvo atskleista intriguojanti Nobelių šeimos istorija.

Nors dauguma Alfredą Nobelį žino kaip iškilų mokslininką ir dinamito išradėją, mažiau kam žinoma, kad jis priklausė vienai didžiausių Europos pramonės dinastijų. Bengt'as Jangfeldt'as savo pranešime pristatė unikalią Nobelių šeimos istoriją, atskleisdamas jų įtaką mokslo, pramonės ir visuomenės raidai.

Džiaugiamės galėję suteikti galimybę plačiajai auditorijai iš arčiau susipažinti su šiuo išskirtiniu autoriumi ir jo tyrinėjimais. Dėkojame visiems dalyvavusiems ir kviečiame sekti mūsų renginius ateityje!

Kovo 17 d. Filologijos fakultete lankėsi Smith College studentų grupė iš JAV, vadovaujama judaikos ir žydų literatūros profesoriaus Justin Cammy.

Po žydų atminties vietas Lietuvoje ir Lenkijoje keliaujančią grupę priėmęs VU Filologijos fakulteto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas pakvietę sudalyvauti tradiciškai Filologijos fakultete vykstančiame Žydų gelbėtojų dienos minėjime. Renginio metu buvo pagerbti Lietuvos žydų gelbėtojai ir Holokausto aukos. „Būkime drąsūs savo valstybei, padoresni vieni kitiems ir sąžiningesni savo istorinei praeičiai. Turėkime širdį ir protą, nuskaidrinkime ir palengvinkime kitų gyvenimus“, – minėjimo metu teigė VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Renginyje apsilankiusius studentus Fakulteto dekanas pakvietė į paskaitą apie daugiakultūrį Vilnių. „Žydų paveldo atminimas, rekonstrukcija, tyrimai yra vienas iš procesų, liudijančių mūsų demokratinės visuomenės brandą“, – paskaitoje dalyvaujantiems Smith College studentams teigė Filologijos fakulteto dekanas prof. M. Kvietkauskas.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Vokiečių filologijos katedra rengia vokiečių kalbą besimokančių studentų kasmetinę mokslinę konferenciją „Wissenschaftliche Tagung für Germanistikstudierende 2025: Sprache und Literatur“. Šiais metais konferencija – jau dvidešimt pirmoji!

 Renginys vyks 2025 m. balandžio 4 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete ir nuotoliniu būdu MS Teams platformoje. Pradžia 10 valandą.

Studentai iš Lietuvos ir kitų šalių skaitys pranešimus įvairiomis lingvistikos, literatūros, daugiakalbystės, didaktikos ir kitomis temomis, pristatys savo atliekamus tyrimus, projektus ir baigiamuosius darbus. Maloniai kviečiame dalyvauti visus, kuriuos domina vokiečių kalba! 

Konferencijos organizacinis komitetas:

doc. dr. Diana Babušytė, asist. dr.  Iris Bäcker, doc. dr. Dalius Jarmalavičius, doc. dr. Lina Plaušinaitytė

 Daugiau informacijos apie konferenciją (vokiečių kalba) rasite paspaudę šią nuorodą:

Kviečiame registruotis ir kartu skaityti Dantės „Dieviškąją komediją“ italų kalba Vilniaus universiteto bibliotekos J. Lelevelio salėje.

Nuoroda į renginį

Registracijos nuorodą rasite čia

Kovo 21 d., 10.30 -12.00 val. VU Filologijos fakulteto 115 A auditorijoje vyks informacinis renginys, kuriame bus pristatytos Arqus Europos universitetų aljanso veiklos.

Susitikimo metu Arqus veiklų vadovė, asist. dr. Julija Savickė (EVAF), pateiks bendrą Arqus II darbo grupių apžvalgą.

Arqus II darbo grupės „Daugiakalbis ir daugiakultūris centras“ veiklą pristatys grupės vadovė, prof. dr. Roma Kriaučiūnienė (FLF, UKI), kartu su VU darbo grupės narėmis: prof. dr. Nijole Burkšaitiene (FLF, LVKTI), lekt. Rūta Burbaite (FLF, ARKSI), asist. dr. Daiva Litvinskaite (FLF, TKI), asist. dr. Egle Žurauskaite (FLF, TKI).

Jei negalėsite dalyvauti gyvai, kviečiame prisijungti per MS Teams platformą.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šiandien, kovo 17-ąją, Vilniaus universiteto (VU) Simono Daukanto kiemelyje buvo minima Žydų gelbėtojų diena, skirta prisiminti ir pagerbti drąsius Lietuvos žmones, kurie nacių okupacijos metais gelbėjo žydus, rizikuodami savo ir artimųjų laisve bei gyvybe. Šiemet minėdami šią iškilią dieną dėmesį atkreipėme ne tik į įvairias civilių gyventojų grupes, įsitraukusias į žydų gelbėjimą, bet ir į jautrias išgelbėtų įvairaus amžiaus vaikų istorijas.

Vaikų gelbėjimas buvo sudėtingas: tėvai, patikėdami savo vaikus neretai mažai pažįstamiems globėjams, taip bandė jiems suteikti bent gyvenimo tikimybę, o gelbėtojai prisiėmė tėvišką atsakomybę išsaugoti ir auginti vaiką. Esami tyrimai rodo, kad daugiau galimybių būti gelbėjamam (-ai) ir išgelbėtam (-ai) turėjo šviesesnio gymio, šviesiaplaukiai ir mėlynų ar žalių akių žydų vaikai, su kuo mažesniu akcentu kalbėję lietuviškai. Nors žydėms getuose buvo draudžiama gimdyti, būtent kūdikių ar mažų vaikų gelbėjimas buvo efektyviausias. Taip po Lietuvos kaimus ir mažesnius miestelius pasklisdavo pasisvečiuoti užklydę „giminaičiai“.

„Nuoširdžiai tikiu, kad ši Vilniaus universiteto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės iniciatyva yra kasmetinė pastanga priminti, kad neramiame, užtikrintumo stokojančiame pasaulyje yra pamatinių tiesų, padorių žmonių ir teisingų moralinių laikysenų. Kad tiesa egzistuoja ir ją verta ginti. Gyvename sudėtingais laikais, kai aplinkybės verčia galvoti ir apie valstybės, ir apie savo pačių likimą. Ir tokiomis akimirkomis labai svarbu deklaruoti, kad nepasiduosime baimei, nepasiduosime pykčiui, netoleruosime tų, kurie siekia galios kiršindami bendrapiliečius, ne tik atsiribosime, bet ir darysime viską, kad istorijos klastojimas, žmogiškojo orumo niekinimas, propagandos metodai netaptų viešojo gyvenimo norma“, – teigė VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Renginio metu į susirinkusiuosius kreipėsi ir iškilmingą pavardžių skaitymą pradėjo vienas iš išgelbėtųjų vaikų – dailininkas Samuelis Bakas. Taip pat į susirinkusiuosius kreipėsi ir pavardes skaitė Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas, teisingumo ministras Rimantas Mockus, švietimo ir mokslo ministrė Raminta Popovienė, VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas, Lietuvos žydų bendruomenės narys Miša Jakobas, Izraelio, Nyderlandų, Vokietijos, Ukrainos ambasadoriai, Lenkijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadų atstovai, kiti renginio svečiai ir VU bendruomenės nariai.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

„Šiandien, minėdami Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, prisimename Oną Šimaitę ir visus tuos, kurie nepabijojo būti šviesa tamsoje. Kiekvieno iš jų pavyzdys mums primena, kad drąsa nėra garsi ar triukšminga – ji dažnai tyli ir nepajudinama, ji slypi kasdieniuose pasirinkimuose, – sakė Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas. – Tegul ši diena nebūna tik priminimas apie praeitį – tegul ji bus įsipareigojimas ateičiai. Kad niekada nepamirštume, jog būti žmogumi reiškia stovėti už kitą net tada, kai pasaulis ragina nusigręžti.“

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Ši diena pirmą kartą oficialiai paminėta 2023 m. kovo 15 d., kai VU Simono Daukanto kiemelyje buvo iškilmingai perskaitytos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių ir Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotų asmenų – pavardės, taip pat pagerbtos Holokausto aukos. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu ši atmintina diena pasirinkta neatsitiktinai – būtent 1966 m. kovo 15 d. VU bibliotekininkei Onai Šimaitei buvo suteiktas garbingas Pasaulio tautų teisuolės vardas. O. Šimaitė, turėjusi leidimą lankytis Vilniaus gete tam, kad tariamai grąžintų knygas, nešdama į getą būtiniausius daiktus užmezgė ryšį su ten kalintais žmonėmis. Išeidama ji gelbėjo rankraščius, vertingus leidinius ir netgi žmones. Nacių okupacijos metais O. Šimaitė padėjo dešimtims žydų, dėl to pati buvo suimta ir išsiųsta į Dachau koncentracijos stovyklą.

The LKVTI Literature Seminar will be held in English and will take place on Tuesday, 25 March, at 5 pm in Jonas Balkevičius Auditorium. 

This time, our speaker will be Assoc. Prof. Wojciech Hamerski from Adam Mickiewicz University, Poznań, Poland.

The topic of his presentation: "Romanticism and Popular Culture"

The abstract of the presentation:

Literature of the Romantic period is, as Maria Janion stated, “the basic paradigm of modern Polish culture.” The paradigm, as the renowned scholar later argued, was exhausted as a result of the transformation in 1989. This thesis remains the most important point of reference for contemporary literary, journalistic, and political debates on the significance of the Romantic tradition. To put it bluntly, the Polish right loves Romanticism, while the Polish left despises it.

I assume that the "paradigm" says more about the established reception of Romanticism than about Romanticism itself. In Janion’s view, it primarily refers to the messianic, martyrological, and Tyrtaean interests of the Adam Mickiewicz’s era. In later discussions on the legacy of Romanticism, its significant influence on contemporary popular culture (the aesthetics of the sublime, gothic and horror, crime fiction and fantasy) has been almost entirely overlooked.

Let’s start with the celebration of the Year of Polish Romanticism in 2022, commemorating the 200th anniversary of the first Vilnius edition of Mickiewicz’s Ballads and Romances. A great deal was said at the time about Polish national identity, but very little about such key contexts of the ballads as: entertainment, sensationalism, or genre clichés.

Wojciech Hamerski is an associate professor at the Adam Mickiewicz University in Poznań. He is the author of two monographs: Romantic Troposphere of the Novel. Interpretations of the Prose of Kraszewski, Sztyrmer, and Korzeniowski (dedicated to Polish prose of the first half of the 19th century) and Romantic ironies (a study of romantic irony in a comparative context). Editor of collective works dedicated, among others, to the reception of Polish Romanticism, fantasy in Romantic literature, and Romanticism from a postmodern perspective. His current research interests include Romanticism in the context of popular culture and ecocriticism. Co-author (together with Jerzy Borowczyk) of the only Polish anthology dedicated to the connections between literature and football. Co-organizer of numerous student trips to Lithuania. Fulbright Scholar at the University of Illinois, Chicago (2023).

Those who cannot attend, please connect to the seminar via Zoom

We look forward to seeing you all at the Seminar.

Icchokas Meras (dešinėje) dalina autografus skaitytojams. Vikipedija nuotrauka

Minint Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, kurios šių metų tema – „Išgelbėti vaikai“, Vilniaus universitetas (VU) kviečia susipažinti su garsaus Lietuvos žydų prozininko Icchoko Mero gyvenimo istorija ir kūryba. Apie įkvepiančią I. Mero išgelbėjimo istoriją, kuri įvyko per tamsiausią žmonijos istorijos etapą – Holokaustą, pasakoja VU Filologijos fakulteto dekanas, literatūrologas prof. Mindaugas Kvietkauskas.

Per plauką nuo mirties

„Icchokas Meras kilęs iš Kelmės. Jo tėvas Jehuda Meras buvo Žydų liaudies banko Kelmės skyriaus direktorius. Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, nepaklusęs lietuvių baltaraiščių patyčioms, jis buvo sušaudytas 1941 m. liepos mėnesį. Jo žmona, I. Mero mama Miriam, kartu su vaikais, septynmečiu Icchoku ir dvylikamete seserimi Janina, baltaraiščių buvo nuvesti į Kelmės dvaro daržinę, kur buvo suvarytos ir kitos Kelmės žydų šeimos ir rengtasi jų egzekucijoms“, – pradeda pasakoti VU Filologijos fakulteto dekanas.

Jau vedant likusius Kelmės žydus sušaudyti prie žvyrduobių, dalis vaikų buvo netikėtai atskirti nuo tėvų ir parvesti atgal į daržinę. Anot I. Mero sesers Janinos, taip nurodė naciai, baiminęsi, kad šaudant vaikus gali kilti sumaištis. Tarp į daržinę grąžintų vaikų buvo ir I. Meras su seserimi Janina. Jų mama tada, 1941 m. liepos 29 d., buvo sušaudyta.

„Tuo metu kelioms moterims pavyko išvogti iš daržinės ir išgelbėti kai kuriuos vaikus. Tarp jų buvo I. Meras su seserim. Juos nuo mirties išgelbėjo buvusi jų šeimos tarnaitė Michalina Legantienė. Ji kartu su savo bičiule Petronėle Urbeliene stengėsi išgelbėti ir paslėpti kuo daugiau žydų vaikų. Tačiau vaikus slapstyti buvo sudėtinga. Kitos šeimos bijojo vaikais rūpintis dėl nacių ir baltaraiščių teroro ir grasinimų. Po kelias dienas juos priglausdavo tai viena, tai kita šeima“, – apie iš mirties gniaužtų „išvogtus“ vaikus pasakoja VU Filologijos fakulteto dekanas.

Septintasis Dainauskų vaikas

Galiausiai, pasak literatūrologo, stebuklingiausias I. Mero gelbėjimo momentas nutiko tada, kai, vienai šeimai atsisakius toliau jį slėpti, berniukas atsidūrė gatvėje ir nebežinojo, kur toliau eiti. „Jis atsimena, kad gatvėje sėdėjo verkdamas. Staiga pamatė pro šalį einantį valstietį. Tai buvo Juozas Dainauskas. Šiek tiek išgėręs jis traukė namo, tačiau pamatęs verkiantį vaiką priėjo ir paklausė, kas jam yra. I. Meras atsakė: „Aš žydukas ir niekas manęs nenori.“ J. Dainauskas išsyk nusprendė tiesiog parsivesti jį namo ir kartu su žmona Bronislava Dainauskiene auginti kaip savo vaiką“, – pasakoja prof. M. Kvietkauskas.

Dainauskų šeima buvo neturtinga, jie sunkiai vertėsi ir dirbo, ypač karo metais. Nepaisydami skurdo ir didžiulės grėsmės, Dainauskai prisiėmė auginti nepažįstamą žydų berniuką kartu su kitais šešiais savo vaikais. Jis gavo fiktyvų lietuvišką vardą – Algirdas Dainauskas, o jo žydiška tapatybė buvo slepiama.

„Yra daugybė I. Mero pasakotų istorijų, kaip jis buvo saugomas ir slepiamas Dainauskų namuose. Iškilus pavojui, jų sūnus Petras Dainauskas nešdavo I. Merą į mišką slėpti. Kartą, policininkams įtarus, kad Dainauskai augina žydų vaiką, P. Dainauskas pasisiūlė, kad vietoje Icchoko nušautų jį. Taip globojamas I. Meras išgyveno iki pat karo pabaigos. Dainauskų šeima jį augino iki pilnametystės, kai jis susigrąžino savo tikrąjį vardą ir pavardę. Vėliau liudijo, kad gyvendamas lietuvių šeimoje jis įgijo dvigubas šaknis – žydiškas ir lietuviškas“, – apie tai, kaip I. Meras išgyveno Holokaustą, pasakoja prof. M. Kvietkauskas.

Jis primena, kad pagrindiniams I. Mero gelbėtojams J. Dainauskui, B. Dainauskienei, P. Dainauskui, pirmajai jo gelbėtojai M. Legantienei, taip pat ir jo sesers gelbėtojams 2004 m. buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Filologijos fakulteto dekanas, literatūrologas prof. Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus universiteto nuotrauka

Išgyvenimai kūryboje ir sovietinis antisemitizmas

Nors I. Meras save laikė tiek žydų, tiek lietuvių rašytoju, kūrė jis tik lietuvių kalba. Tiesa, pasak VU literatūrologo, jo kaip rašytojo kelias nebuvo lengvas: „Dėl I. Mero tapatybės jam rašytojo, humanitaro kelias nebuvo lengvai prieinamas. Jis studijavo ir baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo radijo ir televizijos inžinieriaus specialybę. Pasirinkęs anuometines medijas ir jų technologijas jis tarsi per aplinkkelį įsiliejo į lietuvių literatūrą, tačiau jo kūrybinis debiutas buvo sudėtingas. Išsyk po stalinizmo laikotarpio, šeštajame dešimtmetyje, į Holokausto temą buvo žiūrima labai įtariai. Tačiau jau su savo pirmąja novelių apysaka „Geltonas lopas“ 1960 m. I. Meras įvedė labai skausmingą Holokausto atminties temą į lietuvių literatūrą.“

Pašnekovas „Geltoną lopą“ vadina svarbiu lūžiu. Tai tarsi vaikiška apysaka, pasakojama žydų berniuko lūpomis ir turinti labai daug autobiografinių bruožų. „Netgi palyginę, kas tuo metu publikuota išeivijoje, akivaizdžiai matome, kad tas lūžis, kurį I. Meras įvykdė sovietinėje Lietuvoje, buvo labai didelis. Palyginimui galima prisiminti to paties laiko Antano Škėmos apysaką „Izaokas“, kurioje prabilta apie lietuvių dalyvavimą Holokauste ir Kauno „Lietūkio“ garažo žudynes. Tai taip pat lūžinis kūrinys, bet „Geltonas lopas“ sukurtas sovietinės cenzūros sąlygomis, o A. Škėma „Izaoką“ parašė laisvajame pasaulyje – JAV“, – teigia prof. M. Kvietkauskas.

1963 m. pasirodė klasikiniu tapęs I. Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“. Pasak prof. M. Kvietkausko, šis kūrinys iki šiol svarbus dėl savo literatūrinio originalumo ir modernumo. Tai be galo įdomiai sukonstruotas ir išskirtiniu novatoriškumu lietuvių prozoje pasižymintis pasakojimas, jungiantis Holokausto istoriją, biblinius kontekstus, Vilniaus geto tragediją ir universalius egzistencinius klausimus.

„I. Mero kūriniai pasakoja ne tik apie Lietuvoje vykusį Holokaustą, bet ir apie bendražmogišką patirtį, apie skirtumą tarp buvimo žmogumi ir nužmogėjimo. I. Meras pabrėždavo, kad gali paliudyti, jog tokiose katastrofinėse situacijose nėra svarbus skirtumas tarp tautų ar religijų. Svarbus lieka skirtumas tarp žmonių ir ne žmonių. Tarp tų, kurie išlaiko etinius principus, ir tų, kurie juos pamiršta ir pasiduoda blogio galiai. Manau, kad ši I. Mero kūrybos žinia išlieka be galo aktuali Lietuvoje ir visame pasaulyje, šiuolaikiniame mūsų kontekste, kuriame toliau matome iškylant tas pačias dilemas“, – apibendrina VU Filologijos fakulteto dekanas.

Pasaulinis pripažinimas ir Onos Šimaitės palaikymas

Dėl drąsios kūrybos I. Meras ėjo į vis didesnį konfliktą su sovietų valdžia. Pasak literatūrologo, kritiniu tašku tapo jo romanas „Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius“: „Be galo modernus eksperimentinis romanas, kuris jau akivaizdžiai nebesilaikė jokių ideologinių rėmų, buvo visiškai nekonformistiškas. Romano publikavimas tuometiniame „Pergalės“ žurnale sukėlė griežtą cenzūros reakciją, kūrinys buvo uždraustas, o I. Meras suvokė, kad jo perspektyvos sovietinėje Lietuvoje lieka labai ribotos.“

1972 m. I. Meras pasinaudoja tuomet jau egzistavusia, nors sunkiai įgyjama teise žydų kilmės asmenims išvykti į Izraelį. Tačiau, pasak prof. M. Kvietkausko, svarbiausia, kad gyvendamas Izraelyje jis ir toliau rašė lietuviškai. Sovietų Lietuvoje uždrausti kūriniai buvo publikuoti lietuvių išeivių JAV. Gyvendamas Izraelyje jis toliau išliko lietuvių rašytoju. Jo kūriniai buvo išversti į daugybę kalbų ir Vakaruose susilaukė didelio pripažinimo.

I. Mero kūrybą ir Holokausto atminties liudijimus skatino Paryžiuje gyvenusi legendinė VU bibliotekininkė ir pirmoji lietuvė Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė, su kuria nuo 1960 m. jis susirašinėjo. „O. Šimaitė, perskaičiusi jo pirmąją knygą „Geltonas lopas“, parašė jam laišką išreikšdama labai aukštą vertinimą. Savo laiškuose ji rašė norinti padaryti viską, kad I. Mero kūryba būtų išversta į kuo daugiau kalbų, kad būtų didžiausiose pasaulio bibliotekose. O. Šimaitė rūpinosi jo kūrybos, kurią laikė pokario Lietuvos literatūros viršūne, skleidimu. Tad pirmoji Lietuvos Pasaulio tautų teisuolė po karo toliau rūpinosi Lietuvos žydų kultūros ir literatūros sklaida pasaulyje“, – sako prof. M. Kvietkauskas.

Šiemet I. Mero ir kitų Lietuvos žydų gelbėtojų dieną minėti ir prisidėti prie gelbėtojų atminimo įprasminimo Vilniaus universitetas kviečia kovo 17 d. (pirmadienį) 15.00 val. VU Simono Daukanto kiemelyje (Universiteto g. 5). Renginio metu bus skaitomos Lietuvos žydų gelbėtojų pavardės.

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje kovo 14-15 dienomis vyksta XV Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų mokiniams. Tradiciškai Olimpiadą organizuoja Lietuvos neformaliojo švietimo agentūra, bendradarbiaudama su Filologijos fakultetu. Olimpiados Vertinimo komisijos pirmininkė – prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Komisijos darbe dalyvauja fakulteto dėstytojai ir studentai: prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė, doc. dr. Regimantas Tamošaitis, dr. Neringa Klišienė, dr. Ernesta Kazakėnaitė, doc. dr. Vilma Zubaitienė, dr.  Erika Jasionytė-Mikučionienė, studentai Viltė Stukaitė, Laura Sakalauskaitė, Justina Katauskaitė, Linas Daugėla.

Olimpiada yra išugdžiusi daug Filologijos fakulteto absolventų: bakalaurų, magistrų ir mokslo daktarų.

Vilniaus universiteto Skandinavistikos centras ir Švedijos ambasada maloniai kviečia dalyvauti kovo 20 d., ketvirtadienį, 11 val. Filologijos fakulteto Z. Zinkevičiaus auditorijoje (92) vyksiančioje Bengt'o Jangfeldt'o paskaitoje (anglų kalba) „The Nobel family: Not only Alfred but one of Europe's biggest industrial dynasties”.

Kartą metuose visų šalių akys krypsta į Švediją, nekantriai laukiant žinios, kam gi šiais metais bus skirta Nobelio premija – vienas garbingiausių apdovanojimų pasaulyje. Dauguma žino, kad Alfredas Nobelis buvo iškilus mokslininkas ir dinamito išradėjas, bet nedaug kas girdėjo, kad jis priklausė genialių žmonių šeimai su unikalia, intriguojančia istorija.

Jo knyga Immanuel Nobel & Söner: Svenska snillen i tsarernas Ryssland (2020; Immanuelis Nobelis ir sūnūs: švedų genijai carinėje Rusijoje) yra akademinis, patraukliai parašytas darbas apie Nobelių šeimą, jos reikšmingus darbus, išradingumą ir neįtikėtiną verslumą. Vertimas į anglų kalbą The Nobel Family: Swedish Geniuses in Tsarist Russia (2023) pateko į The Financial Times geriausių metų knygų sąrašą. Knyga taip pat išversta į rusų, azerų bei suomių kalbas.

Knygos autorius Bengt'as Jangfeldt'as – žinomas Švedijos slavistas, rašytojas ir vertėjas, knygų apie B. Pasternaką, V. Majakovskį, O. Mandelštamą, J. Brodskį, A. Munthe, R. Wallenbergą autorius, prestižinių literatūros premijų (dukart Augusto Strindbergo premijos – aukščiausio Švedijoje literatūrinio apdovanojimo, Švedijos akademijos premijos ir kt.) laureatas. Bengt'as Jangfeldt'as daug rašo ir Rusijos politikos bei istorijos klausimais: jo knyga Vi och dem. Bengt Jangfeldt om Ryssland som idé (2017; Mes ir jie. Bengt'as Jangfeldt'as apie Rusiją kaip idėją) prasidėjus 2022 m. karui buvo išleista pakartotinai ir išversta į daugelį kalbų.

2024 m. rudenį Bengt'as Jangfeldt'as viešėjo Vilniaus universitete ir sužavėjo auditoriją paskaitomis apie Raoulį Wallenbergą ir Josifą Brodskį. Nuoširdžiai džiaugiamės jo grįžimu ir galimybe pristatyti šį puikų autorių platesnei auditorijai, šį kartą per jo pasakojimą apie iškiliąją Nobelių šeimą.

2024 m. Prancūzų kalbos, literatūros ir kultūros katedros nuotrauka

Šių metų kovo 17 d. prasidės Prancūzų kalbos, literatūros ir kultūros katedros organizuojama prancūzų filologiją studijuojančių studentų konferencija. Jos metu bus pristatomi baigiamojo kurso studentų bakalauro darbų preliminarūs tyrimų rezultatai. Jau tradicine tapusios konferencijos metu paminimas Frankofonijos mėnuo.

2022 metais konferencija buvo skirta Dangeručio Čebelio 95-osioms gimimo metinėms paminėti, o 2023 metais ją skyrėme Prancūzijos ir Lietuvos diplomatinių santykių 100-mečio minėjimui. Pernai sukako 250 metų nuo prancūzų kalbos studijų pradžios Vilniaus universitete ir 80 metų, kai įkurta prancūzų kalbos katedra Istorijos ir Filologijos Fakultete. Taip buvo paminėta prancūzų kalbos studijų pradžia Vilniaus universitete.  

2024 metais pirmą kartą studentų konferencija buvo rengiama kartu su Balstogės universiteto Prancūzų lingvistikos katedra (prof. dr Joanna Cholewa ir prof dr Agnieszka Wloczewska). Šiais metais konferencija jau yra trišalė. Konferencijoje Kultūrinė diplomatija – būdas skatinti dialogą dalyvauja ir savo tiriamųjų darbų rezultatus pristato studentai iš Prancūzijos, Liono universiteto. Dėkojame doc. dr. Vitalijai Kazlauskienei už sėkmingai plečiamus mainus su studentais.

Dėkojame visiems konferencijos organizatoriams ir dalyviams bei džiaugiamės gražiu tarptautiniu bendradarbiavimu.

Renginio programą galite rasti čia

Šie metai Lietuvoje oficialiai paskelbti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metais. VU biblioteka prisideda prie jų minėjimo ir kovo 19 d. 17 val. atidaro dokumentinio paveldo parodą Apie dvi Baroko žvaigždes, arba Sarbievijus ir įmantrioji poezija. Ji kvies lankytoją ne tik apžvelgti žymiojo Lietuvos ir Europos poeto, Vilniaus universiteto auklėtinio kūrybą, bet ir pasigrožėti figūriniais eilėraščiais – grafinėmis formomis išsiskiriančia ir dailės elementais praturtinta poezija, gyvavusia Baroko literatūroje.

„Džiaugiamės, galėdami atidaryti parodą apie talentingą asmenybę, kurios žingsniai kadaise skambėjo Vilniaus universiteto erdvėse. Didysis kiemas ir jį supantys pastatai, vienuolijos erdvė aplink dabartinį Observatorijos kiemą – tai Sarbievijaus gyventos vietos. Vienoje jų, kurią dabar vadiname P. Smuglevičiaus sale, atversime poeto literatūrinį palikimą, saugomą VU bibliotekoje. Apsilankiusieji pamatys šių šventinių metų „kaltininką“ – 1625 m. metais Kelne išleistą pirmąjį Sarbievijaus eilėraščių rinkinį, labai išgarsėjusį ir susilaukusį daugybės leidimų“, – sako VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus laikomas vienu iškiliausių lotyniškai rašiusių XVII a. Lietuvos ir Europos Baroko epochos poetų. Jis buvo Lietuvos jėzuitų provincijos narys, retorikos teoretikas, pedagogas, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovo Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininkas. Krikščionių Horacijumi ir sarmatų Horacijumi pramintam poetui popiežius Urbonas VIII netgi buvo patikėjęs bažnytinių himnų redagavimą.

Sarbievijaus poetiniuose kūriniuose persipynė antikinė ir krikščioniška tradicijos, Europos ir ATR realijos. Temų įvairovė plati, apimanti tiek kasdienybės ir žemiškojo gyvenimo patirtis, tiek asmeninius religinius išgyvenimus. Kertinis Sarbievijaus kūrybos elementas – tai paties poeto apibrėžta barokinio stiliaus formuluotė: „taiki nesantaika arba netaiki santaika“.­­ Ši antitezė realizuojama tarpusavyje gretinant nederančius žodžius, prasmes ar įvaizdžius, kad išeitų šmaikšti ir sąmojinga mintis. Toks prieštarų konstravimas, konceptas, tapo Baroko epochos ženklu, kuriuo buvo galima nusakyti to amžiaus kūrybą ir mąstymą.

VU bibliotekoje atidaromą parodą sudaro dvi dalys. Pirmoji dedikuota Sarbievijaus gyvenimui ir kūrybai, pradedant pirmąja jo poezijos rinktine Lyrikos knygos laida ir baigiant rezidavimu karaliaus Vladislovo IV Vazos dvare. Lankytojai parodoje galės susipažinti su poeto eilėmis, traktatais, įvairia dokumentine medžiaga, susijusia su Sarbievijaus veikla Vilniaus universitete, kur jis studijavo, o vėliau dėstė, ėjo rektoriaus patarėjo pareigas. Šio didžio poeto dėka Vilniaus universitete susiformavo literatūrinis humanistų būrelis, kuriam priklausė talentingiausi šalies poetai.

Antra parodos dalis yra skirta artificiozinei Baroko poezijai – figūriniams eilėraščiams, primenantiems mįsles ir rebusus, sukonstruotiems taip, kad sudarytų grafinį vaizdą. Skirtingai nei pirmojoje, antrojoje dalyje pristatoma ne vieno poeto kūryba, o tam tikra poezijos rūšis.

Įdomu tai, kad pats Sarbievijus kritiškai vertino artificiozinę poeziją ir jos populiarumą, nors ne kartą buvo pasidavęs šiai poezijos madai, be to, jo poezija buvo cituojama artificiozinės poezijos vadovėliuose.

Data: 2025 kovo 19 d. 17 val. Įėjimas laisvas.

Vieta: VU biblioteka, P. Smuglevičiaus salė (I a.), Universiteto g. 3.

Paroda veiks iki: 2025 m. rugsėjo 28 d.

Kviečiame į kovo 18 d., antradienį, 17.00 val. J. Balkevičiaus auditorijoje vyksiantį LKVTI Literatūros seminarą, kuriame pranešimą skaitys prof. dr. Eglė Kačkutė-Hagan. 

Pranešimo tema: „Daugiakalbiai migrančių motinų balsai šiuolaikinėje pasaulio literatūroje“.

Neseniai pasirodžiusioje monografijoje Mokyklinis literatūros kanonas: šimtmečio raidos rekonstrukcija (2024) Viktorija Šeina-Vasiliauskienė ir Aistė Kučinskienė rašo: „Tiek ilgalaikiame, tiek konkretaus laikotarpio mokykliniame kanone aki­vaizdžiai dominuoja vyrai. Viena vertus, tai lėmė objektyvi aplinkybė – mo­terų įsitraukimas į literatūrinę veiklą Lietuvoje iki pat XX a. antros pusės buvo gerokai mažesnis nei vyrų. Antra vertus, pastebimai mažesnę rašytojų moterų kanonizaciją galėjo lemti visuomeniškai-patriotiškai angažuota ver­tybinė kanono struktūra.“ (p. 521) Lietuvių literatūros kanonas šiuo požiūriu – neišskirtinis.

1962 m. knygoje Silences amerikiečių rašytoja ir literatūros kritikė Tillie Olsen, tyrinėjusi tylos literatūroje, tarp jų ir moterų tylos, priežastis, nurodė, kad viena jų – moterų gyvenimo sąlygos, daugeliui jų nesuteikusios rašymo prabangos. Moterų literatūros tyrimai išplėtojo metodologiją, kurios dėka galima išgirsti ir sugrąžinti moterų balsus į literatūros kanonus.  Šio seminaro metu prof. dr. E. Kačkutė pristatys savo su Valerie Heffernan sudarytą specialų žurnalo Contemporary Women‘s Writing numerį „Motherhood, Mobility, Migration“, kuris skirtas dar neįgarsintiems literatūriniams migrančių motinų balsams. Pranešime svarstoma kaip šiuolaikinėje pasaulio literatūroje prancūzų, italų, ispanų, norvegų, lietuvių ir suomių kalbomis skamba daugiakalbiai migrančių motinų balsai? Apie ką jie kalba, kokias istorijas pasakoja? Kokiomis meninės raiškos priemonėmis įveikia nutildymą vienakalbiuose, patriotiškai angažuotuose nacionaliniuose kanonuose?

Dr. Eglė Kačkutė-Hagan yra Vilniaus universiteto prancūzų literatūros ir lyčių studijų profesorė, lyginamosios moterų literatūros tyrinėtoja ir daugelio tarpdisciplininių tyrimų sumanytoja ir vykdytoja. Tarp jos svarbiausių darbų yra paroda ir fotoistorijų knyga (Dirbančios) motinos portretas (Georg, 2019), publikuota kartu su Marina Cavazza. Šio tyrimo pagrindu paskelbtas ir akademinis straipsnis žurnale Gender, Work and Organisation. Kita svarbi publikacija – straipsnių rinktinė Transgression(s) in Twenty-First-Century Women’s Writing, Leiden: Brill-Rodopi, Faux Titre, vol. 444, sudaryta kartu su Kate Averis ir Catherine Mao.

Seminare bus galima dalyvauti ir nuotoliu Zoom platformoje

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatės, VU Filologijos fakulteto mokslininkės dr. Ernestos Kazakėnaitės kalba, pasakyta šiandien Lietuvos Respublikos Seime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio minėjimo ir Valstybės Nepriklausomybės stipendijos įteikimo proga:

Gerbiamosios ir gerbiamieji, ačiū! Ne tas ėjo pirmas, kas rado, todėl ačiū visiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie šios dienos. Toks įvertinimas man yra netikėtas ir norisi kartoti – non sum dignus. Nors atrodytų, kaip gali nesitikėti, jei dalyvauji konkurse ir teiki gausybę dokumentų. Bet taip iš tiesų buvo. Dalyvauti paragino kiti, todėl jaučiau pareigą pabandyti. Prie netikėtumo jausmo prisidėjo ir tai, kad pirmą kartą ši stipendija skiriama kalbos tyrimams, ne istorinių faktų, asmenybių, idėjų ar kt., bet būtent kalbos.

Visi mylintys žodį žinome, kad kalba nėra tik bendravimo priemonė, padedanti susikalbėti, išsikalbėti ar įkalbėti. Ji – neatsiejama mūsų valstybingumo dalis, persismelkusi į bene visas gyvenimo sritis, nesvarbu, norime to ar ne. Tai įtvirtina ir trumpiausias konstitucijos straipsnis, 14-asis: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Nors šiuos keturis žodžius mes dabar suvokiame kaip savaime suprantamą dalyką, taip buvo toli gražu ne visada. Jei žvilgterėtume į ilgą lietuvių kalbos istoriją, matytume, jog už ją reikėjo pakovoti, visai kaip už laisvę, kurios atkūrimą šiandien švenčiame. Galime tik pasidžiaugti, kad besirūpinančiųjų tiek vienu, tiek kitu atsirado, tokių netrūksta ir šioje salėje.

Neretai kalbos puoselėtojams ir švietėjams, kaip antai, M. Daukšai, S. Daukantui ar G. Petkevičaitei-Bitei, jos išsaugojimas reiškė ir tautos išlikimą. Vis dėlto per daug romantizuoti irgi nederėtų, geriau prisiminkime profesoriaus Z. Zinkevičiaus dažnai akcentuotą mintį – mūsų kalbos istorija glaudžiai susijusi su valstybės istorija ir raida, todėl natūralu, kad viena atsispindi kitoje. O istorija – tarsi upė, nestovinti vietoje bei vingiuota. Taip pat ir mūsų kalba, nuolat kintanti. Jos pastovumas yra iliuzija, kurios nebelieka, kai sugretiname skirtingų kartų, o ypač – skirtingų laikotarpių tekstus. Pavyzdžiui, koks savas ir įprastas žodis mums dabar atrodo valstybė, tačiau iš tiesų – pasiskolintas iš latvių. Kaip rekonstravo G. Subačius ir P. Vanags (2016), jį pirmasis pavartojo S. Daukantas XIX a., bet vien to neužteko, prireikė dar pusės amžiaus ir kitų pritariančiųjų, kaip P. Višinskis, A. Janulaitis ir J. Jablonskis, kad valstybė galutinai įsitvirtintų vietoj anksčiau vartotų viešpatystė ir valstija. Šis pavyzdys patvirtina kliše tapusią patarlę – vienas lauke ne karys.

Tačiau ši stipendija skiriama būtent vienam, todėl natūralu, kad aprėpti visos mūsų rašytinės kalbos istorijos tyrime nepavyks. Bet, kaip rašo B. Vilentas perikopių pradžioje, „nederėtų čia man pradėti skųstis“, todėl pasirinkusi principą ad fontes keliausiu prie ištakų. O tokių ieškoti reikėtų XVI amžiuje. Jis mūsų kultūrinėje atmintyje yra itin reikšmingas, nes, kaip vadovėlinė formuluotė teigia, įvyko daug politinių, socialinių ir religinių pokyčių, bet svarbiausia – galime kalbėti apie pirmuosius išlikusius tekstus mūsų valstybine kalba. O tokių vien per XVI a. buvo apie 30, taigi ne vienas ar keli. Būtent pirmosios knygos, kaip iki kaulų smegenų mums žinomas M. Mažvydo parengtas katekizmas ar M. Daukšos postilė, yra svarbi moderniosios lietuvių tapatybės dalis, nes ar atsirastų bent vienas, niekada apie juos negirdėjęs? Ir visai nesvarbu, jog knygų originalus dabar perskaityti gali ar nori mažuma, o seniausią lietuvišką tekstą – 1503 m. knygoje esantį rankraštį – vos vienetai. Tai jau detalės, nemenkinančios jų vertės.

 Iš tiesų visi tuo metu daugiakalbiame krašte publikuoti lietuviški tekstai yra vertingi tyrimo šaltiniai. Juk jie radosi terpėje, kai lietuvių kalba nebuvo viešojo gyvenimo dalis. Tai atspindi lietuviškosios tapatybės formavimo(si) procesus, tautinės kalbinės savimonės raišką. Šiuo etapu baltistų domėtasi ir anksčiau, tačiau tikiu, kad kiekvienai tyrėjų kartai, įgyjančiai vis kitokios patirties ir prieigų, yra svarbu prie jų grįžti ir permąstyti. Iš praeities įvykių galime daug pasimokyti, dalis jų nepavaldūs laikui ir kartojasi, įgydami kitas formas. Be to, jie padeda suprasti, kad nesame nuo visko atsieti individai, bet tam tikros vietos, kalbos ir kultūros kūriniai.

Todėl dar kartą ačiū visiems už jaunųjų mokslininkų palaikymą, jis mums labai reikalingas. Kiekviena stipendija, o ypač ši, man yra didelė atsakomybė ir įsipareigojimas, tad ačiū už pasitikėjimą. Gražios mums visiems šiandien šventės, o kovojantiems už laisvę – ištvermės!

Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Džoja Gunda Barysaitė).

Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Džoja Gunda Barysaitė).

Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Džoja Gunda Barysaitė).

Seimo kanceliarijos nuotrauka

Stop kadras iš Atėnų universitete (ΕΚΠΑ ΝΚUA) daryto vaizdo įrašo

Sveikiname Vilniaus universiteto klasikinės filologijos dėstytoją prof. dr. Fatimą Eloevą, kuriai buvo suteiktas Atėnų universiteto garbės daktaro vardas.

Profesorė F. Eloeva garbės daktaro vardo suteikimo ceremonijos metu pasakė kalbą „Graikija. Laisvės pamokos“. Joje analizavo Dionisijo Solomoso Himno laisvei lingvistinę ir semantinę kompleksiją, nagrinėjant jo santykį su laisve kaip konceptu bei kalbine raiška. Išeities taškas – diskusija apie žodžio „βία“ (bia) reikšmę himne, kurio interpretacijos svyruoja tarp „skubos, veržlumo“ ir „prievartos, jėgos“. Tai parodo, kaip kalbinės reikšmės gali būti ideologiškai apkrautos ir susijusios su politine interpretacija.

Pirmą kartą skaitant himną jo tekstas autoriui pasirodė neįprastas, net bauginantis, tačiau kartu žavintis savo dramatine įtaiga. Laisvė čia nėra tiesiogiai įvardijama, o veikiau palaipsniui atskleidžiama per įtampos kupinas vaizdines priemones. Himnas tampa ne tik tautinės tapatybės, bet ir semiotinės analizės objektu – jo struktūra primena kinematografinį pasakojimą, kuriame laisvė pasirodo kaip grėsminga ir didinga jėga.

Vienas iš kertinių pranešimo aspektų – graikų tradicijoje laisvė dažniausiai apibrėžiama apofatiniu būdu, t. y. per tai, kas ji nėra, o ne per tiesioginius apibrėžimus. Laisvė yra slapta, ji neskamba kaip deklaratyvus lozungas, o slypi teksto potekstėse, poetinėse užuominose, simbolinėse figūrose. Solomoso Himne laisvei tai ypač akivaizdu: laisvė nėra iš karto įvardijama, ji pasirodo tik himno pabaigoje, po įtampos ir grėsmingų vaizdinių kaupimo. Iki tol ji egzistuoja kaip užuomina. Ši tradicija siekia dar Antikos laikus – nuo Platono, kuris valstybės laisvės klausimus gvildeno per neiginius ir paradoksus, iki Sofoklio Antigonės, kur moralinė ir dvasinė laisvė egzistuoja ne kaip įstatymų formuluotė, o kaip vidinis etinis pasirinkimas. Apofatinė laisvės samprata persiduoda ir į šiuolaikinę graikų literatūrą, pavyzdžiui, Jorgo Seferio tekste Άρνηση (liet. Neigimas) laisvė įgauna neapibrėžtumo ir net praradimo atspalvį.

Solomoso kalbos savitumas taip pat dera su šia tradicija. Jo poetinė kalba susipina su jo dvikalbyste (graikų ir italų), o pati lingvistinė raiška tampa eksperimentu, kuriame laisvė ir kalba susilieja į vieną. Solomoso kalba, kaip ir jo suvokiama laisvė, yra hibridinė, ribinė, nuolat kintanti. Tai atspindi ne tik jo individualų kūrybinį kelią, bet ir platesnius lingvistinius procesus, susijusius su graikų kalbos raida ir jos santykiu su tautine tapatybe.

Suprantantys graikiškai profesorės gali pasiklausyti kalbos įrašo nuo 31.40 minutės.

Žydų gelbėtojų diena – kovo 15-oji – išskirtinė atmintina data, skirta prisiminti ir pagerbti drąsius Lietuvos žmones, kurie nacių okupacijos metais gelbėjo žydus, rizikuodami savo ir artimųjų laisve bei gyvybe. Ši diena pirmą kartą oficialiai paminėta 2023 m. kovo 15 d., kai Vilniaus universiteto (VU) Simono Daukanto kiemelyje buvo iškilmingai perskaitytos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių bei Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotų asmenų – pavardės, taip pat pagerbtos Holokausto aukos.

„Tai ypatinga diena, primenanti apie tikrąjį žmogiškumo spindesį. Su pagarba ir dėkingumu prisimename drąsius, kilniaširdžius žmones, kurie net tamsiausiomis mūsų istorijos akimirkomis nepasidavė baimei – išliko orūs, nešė viltį ir, rizikuodami savo laisve ir gyvybe, gelbėjo kitus. Ypač svarbu, kad šis minėjimas tampa ne tik prasminga, bet ir tauriai puoselėjama tradicija“, – sako renginio globėjas Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas.

Šiemet šią dieną minėti ir prisidėti prie gelbėtojų atminimo įprasminimo kviečiame kovo 17 d. (pirmadienį) 15.00 val. VU Simono Daukanto kiemelyje  (Universiteto g. 5) renginio metu skaitant jų pavardes.

Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu ši atmintina diena pasirinkta neatsitiktinai – būtent 1966 m. kovo 15 d. VU bibliotekininkei Onai Šimaitei buvo suteiktas garbingas Pasaulio tautų teisuolės vardas. O. Šimaitė, turėjusi leidimą lankytis Vilniaus gete tam, kad tariamai grąžintų knygas, į getą, nešdama būtiniausius daiktus, užmezgė ryšį su ten kalintais žmonėmis. Išeidama gelbėjo rankraščius, vertingus leidinius ir netgi žmones. Nacių okupacijos metais ji padėjo dešimtims žydų, dėl to pati buvo suimta ir išsiųsta į Dachau koncentracijos stovyklą.

„Trečiąjį kartą Vyriausybės ir Universiteto organizuojamas Lietuvos žydų gelbėtojų dienos minėjimas demonstruoja užgimusią prasminga tradiciją. Svarbu, kad prie minėjimo prisijungtų kuo įvairesnės bendruomenės, jaunimas. Norime, kad istorija liktų nepamiršta ir taptų pamoka atsakingiems dabarties sprendimams“, – sako VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Šios istorinės atminties centre – paprasti, bet drąsūs ir žmogiškumui ištikimi asmenys iš skirtingų visuomenės sluoksnių: politikai, mokslininkai, kunigai, mokytojai, valstiečiai, menininkai. Tarp jų – Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, poetas ir dramaturgas Balys Sruoga, Landsbergių bei Sondeckių šeimos, taip pat garsioji VU bibliotekininkė O. Šimaitė. Visi jie rodo, kad sunkiais laikais kilnios vertybės, pagarba kito gyvybei ir ištikimybė žmogiškumui pranoksta baimę.

Nors svarbiausia atminties data yra kovo 15-oji, įvairūs minėjimai ir renginiai vyksta visą savaitę ar net mėnesį. 2025 metais, kaip ir kasmet, renginiai organizuojami visoje Lietuvoje. Informaciją apie juos, taip pat žydų gelbėtojų ir išgelbėtųjų istorijas galima rasti interneto svetainėje.

Šiemet, tęsdami prasmingą tradiciją, minėjimą organizuojame kovo 17 d. 15 val. VU Simono Daukanto kiemelyje. Renginio metu bus perskaitytos žydus gelbėjusių asmenų pavardės, pagerbtos Holokausto aukos. Renginyje dalyvaus aukščiausi valstybės vadovai, politikai, žydų gelbėtojų ainiai, Lietuvos žydų bendruomenės nariai, tarptautinės bendruomenės atstovai, VU dėstytojai ir studentai.

Norinčius dalyvauti prašome iš anksto registruotis. Registracijos nuoroda pasiekiama čia. Renginys yra atviras visuomenei, todėl laukiami visi, norintys išreikšti padėką ir pagarbą tiems, kurie karo metais nepabūgo padėti kitiems.

Kovo 11-osios proga Vilniaus universitetas (VU) miestui dovanoja šventę, kurioje laukiami VU darbuotojai, studentai ir alumnai, VU senjorai, miestiečiai ir miesto svečiai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventei parengta VU dainų ir šokių ansamblio programa, išsiskirianti lietuviškumu ir jaunatviškumu. Pagrindinė atliekamų kūrinių mintis − jaunų žmonių meilė artimui ir Tėvynei, telkimasis tautoje ir tikėjimas valstybe bei jos ateitimi.

Programoje skambės lietuvių kompozitorių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vidmanto Bartulio, Algirdo Martinaičio, Donato Zakaro, Felikso Bajoro, Aro Žvirblio kūriniai, bus atliekamos lietuvių choreografų Juozo Lingio, Vytauto Buterlevičiaus, Laimutės Kisielienės choreografijos. Taip pat matysite ir girdėsite ansamblio vadovų Eugenijaus Čiplio, Dovilės Mačiukaitės-Krasauskienės, Alberto Švelgino ir Indrės Jakubėnaitės-Alaburdienės kūrinius, liaudies dainų plėtotes bei šokių kompozicijas.

„Šis koncertas – tai bendrystės židinys. Tai meilė, kurią puoselėjame ir saugome. Mes mylime ir vienas kitą, ir savo žemę, kurią siejame su gyvenimu, su ateitimi“, – sako ansamblio meno vadovas Eugenijus Čiplys.

Koncertas vyks VU Šv. Jonų bažnyčioje. Koncerto pradžia 15.00 val., durys atsidaro 14.30 val. Renginio trukmė 1,15 val.

Įėjimas nemokamas.