Albino Kentros archyvas / Donato Jokubaičio nuotrauka

Šiandien Albino Kentros (1929–2023) – rezistento, politinio kalinio, atgimimo metraštininko, Laisvės premijos laureato ir Anglų filologijos katedros dėstytojo, su bendraminčiais menininkais kūrusio puošniuosius mūsų fakulteto interjerus, mirties metinės.

Kviečiame pasižiūrėti šiemet sukurtą jo gyvenimą ir kūrybinį palikimą pristatantį trijų dalių dokumentikos ciklą „Prakalbintos sienos“, kuriame atskleidžiama  A. Kentros šeimos istorija ir asmenybė – ypatingas charakteris, organizaciniai bei diplomatiniai gebėjimai, kultūrinės iniciatyvos.

https://youtu.be/nt7ZuX_P13g

https://youtu.be/kmpPw6RDhLU

https://youtu.be/TX8uq5ECI4o

Filmą kūrė dokumentalistė, ne vieno išskirtinio kino portreto autorė Agnė Marcinkevičiūtė ir ukrainietis Aleksandras Dirdovskis – nuo 1991-ųjų kuriantis kiną ir Lietuvoje. Jo filmas apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir Vilių Orvydą „Aliuzija“ (2006 m.) yra pelnęs tarptautinių apdovanojimų.

Kuriant „Prakalbintas sienas“ panaudoti iki šiol viešai nerodyti, paties Albino Kentros nufilmuoti 7–8 deš. Vilniaus universiteto vaizdai, Filologijos fakulteto interjerų kūrimo darbai, ten dirbę menininkai. Įamžinti Lietuvos dailės korifėjai: Rimantas Gibavičius, Petras Repšys, Šarūnas Šimulynas, Antanas Kmieliauskas, Ramutė Aleksandra Jasudytė, Vytautas Valius.

Mažai kas tuo metu turėjo kameras ir suvokė būtinybę fiksuoti tyliąją kūrybinę menininkų rezistenciją, tad tai kitoks pasakojimas apie to meto tikrovę, nei pateikiamas oficialiojoje „Tarybų Lietuvos kronikoje“.

Filme kalbinti:  Jūratė Vaičėnaitė – Albino Kentros dukterėčia, Petras Repšys – grafikas, medalių kūrėjas, monumentalistas, Bronius Leonavičius – dailininkas, visuomenės veikėjas, Irena Tumavičiūtė – germanistė, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėja ir propaguotoja, vertėja, Saulius Valius – menininkas, Rimantas Dichavičius – dailininkas, fotografas, leidėjas, Loreta Kalnikaitė – partizanų rėmėjų duktė, Lietuvos Laisvės Kovų–Miško Brolių draugijos narė, Antanas Burokas – Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrėjas, Valentinas Bartašiūnas – 1991 m. sausio 13-osios Seimo gynėjas savanoris, Juozas Valiušaitis – menininkas, Saulė Matulevičienė – Lietuvių literatūros katedros dėstytoja.

Pagrindinis projekto rėmėjas – Medijų rėmimo fondas.

Asociatyvi „Unsplash“ nuotrauka

Ilgą laiką lietuvių kalba buvo neprieinama daugelyje kasdien naudojamų technologijų. Kodėl negalima kalbėti su savo išmaniaisiais įrenginiais lietuviškai, kodėl robotas siurblys nereaguoja į lietuviškas komandas, kodėl balso asistentai mūsų gimtąja kalba yra tokie riboti? Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai tam, kad technologijos taptų kuo prieinamesnės lietuvių kalba, dirba daugiau nei dešimt metų.

Šiuo metu gautas finansavimas projektui „Didžiojo lietuvių kalbos garsyno sukūrimas“ (LIEPA-3), kuris yra vienas reikšmingiausių žingsnių lietuvių kalbos technologijų srityje. LIEPA-3 suteiks naujų galimybių mūsų kalbai būti pritaikytai šiuolaikinėse išmaniosiose sistemose. Projektu siekiama, kad lietuvių kalba taptų neatsiejama technologijų dalimi, kuri būtų lygiai taip pat prieinama kaip ir didžiosios kalbos, tokios kaip anglų ar vokiečių.

„Mes gyvename tokiame pasaulyje, kur kalbos technologijos tampa vis svarbesnės kasdieniame gyvenime. Jei lietuvių kalba neišsilaikys šioje srityje, mes liksime nuošalyje. LIEPA-3 yra mūsų šansas išlaikyti lietuvių kalbą gyvybingą ir integruotą į šiuolaikines technologijas“, – sako VU Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininkas ir vienas iš projekto LIEPA-3 iniciatorių Gediminas Navickas.

Vienas iš projekto LIEPA-3 iniciatorių Gediminas Navickas. Vilniaus universitetas / Justino Auškelio nuotrauka

Pasak VU matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) G. Navicko, šiame projekte ne tik sukuriamos technologijos, bet ir ateities kartoms užfiksuojamas unikalus mūsų kalbos skambesys bei savitumas, kurie ypač svarbūs ir kalbos technologijų kūrimui, ir pačios kalbos tyrimams.

Lietuvių kalbos ateitis technologijose

LIEPA-3 yra tęstinis projektas, kuriuo siekiama užtikrinti lietuvių kalbos išlikimą ir pritaikymą modernioje skaitmeninėje aplinkoje, stiprinant valstybės skaitmeninimo pajėgumus. Šis projektas – ankstesnių projektų LIEPA ir LIEPA-2 sėkmės rezultatas, perimantis jų pasiekimus ir praplečiantis lietuvių kalbos technologijų galimybes.

Projektus LIEPA ir LIEPA-2 taip pat įgyvendino mokslininkai iš VU Matematikos ir informatikos bei Filologijos fakultetų. Abu minėti projektai apėmė dvi esmines kryptis: informacinių technologijų sprendimus – naujas paslaugas visuomenei ir infrastruktūrinius sprendimus, susijusius su lietuvių šnekamosios kalbos garsynu, kalbos sintezatoriais bei šnekos atpažinimo sistemomis.

Gausi mokslininkų komanda jau vykdo naująjį projektą LIEPA-3. Skirtingai nei jo pirmtakai, šis projektas orientuojasi ne į kelias kryptis, o į vieną pagrindinę – plataus masto Didžiojo anotuoto lietuvių kalbos garsyno sukūrimą. Anotuotas garsynas – tai struktūriškai aprašyti garso įrašai (lietuvių šnekos pavyzdžiai), jį sudaro garso įrašai ir juos atitinkantys tekstai su laiko žymėmis. Naujai kuriamas garsynas bus net 10 kartų didesnis nei didžiausias šiuo metu egzistuojantis lietuvių kalbos garsynas ir apims 10 tūkstančių valandų.

Turėdami tokio dydžio garsyną, galėsime turėti lietuvių šnekos atpažintuvus (kai kompiuteriai ir kiti įrenginiai supranta, ką jiems sakome lietuvių kalba), atitinkančius šiuolaikinius kokybės kriterijus.

Nekilnojamojo turto prekeiviai į klausimą, kokie trys svarbiausi komponentai sudaro nekilnojamojo turto vertę, atsako: vieta, vieta ir vieta. Perfrazuojant klausimą: kokie trys svarbiausi komponentai sudaro kalbos technologijų vertę, atsakymas būtų: duomenys, duomenys, duomenys. Iki šiol nėra sukurto įvairiapusiško, išsamaus ir, svarbiausia, didelės apimties lietuvių kalbos garsyno.

Projekto LIEPA-2 metu sukurtas 1000 valandų garsynas yra labai mažas, palyginti su technologiškai pažengusių kalbų garsynais. Be apimties, garsyno kūrimas svarbus ir dar vienu aspektu: kurdami šnekos technologijas kolegos informatikai pasitelkia ir filologus, lingvistus.

VU Filologijos fakulteto profesorius Vytautas Kardelis. Žygimanto Savicko nuotrauka

„Tai gražus ir prasmingas bendradarbiavimo ir tarpdalykiškumo pavyzdys, kuris tęsiasi nuo projekto LIEPA-1 pradžios. Didelės apimties garsynas svarbus ne tik šnekos technologijoms, jis bus puiki bazė ir įvairiems lingvistiniams tyrimams. Ypač svarbu, kad pusę garsyno sudarys spontaninė kalba, ši dalis gerai parodys šiuolaikinės šnekamosios lietuvių kalbos būklę, kurią mes, deja, dabar matome gana fragmentišką būtent dėl išsamių, plačių duomenų trūkumo. Garsynas svarbus ne tik šnekos technologijų ir lingvistinių tyrimų kontekste – gal nebus per drąsu jį palyginti su didžiuoju Lietuvių kalbos žodynu, kur išsaugoti ne tik mūsų kalbos, bet ir tapatybės ženklai – šiuo atveju ne užrašyti, bet pasakyti gyvu žodžiu“, – džiaugiasi VU Filologijos fakulteto profesorius Vytautas Kardelis.

Projektą vykdo VU Matematikos ir informatikos fakultetas bendradarbiaudamas su Filologijos fakultetu kartu su partneriais Vytauto Didžiojo universitetu ir Lietuvių kalbos institutu. „Projektui vykdyti skirtas laikas yra labai trumpas – vos daugiau nei pusantrų metų, nors įprastai tokiam darbui reikėtų bent trejų metų. Tačiau projektą vykdo stipriausias šios srities ekspertų konsorciumas, suburtas iš patyrusių organizacijų, todėl tikime, kad projektas bus sėkmingai užbaigtas“, – sako projekto LIEPA-3 vadovė, VU MIF mokslininkė dr. Gražina Korvel.

Laukiami projekto rezultatai

„Projekto LIEPA-3 pagrindinis tikslas – sukurti 10 tūkst. valandų lietuvių kalbos anotuotą garsyną, kuris bus sudarytas pagal diktorių amžiaus, lyties, tarminio regiono kriterijus. Garsynas atspindės šnekos turinio fonetinę, morfologinę, sintaksinę, stiliaus ir tarminę įvairovę, skirtingos įrašymo įrangos ir aplinkos akustinio fono skirtumus“, – svarbą ne tik mokslui, bet ir visuomenei pabrėžia dr. G. Korvel.

Projekto LIEPA-3 vadovė, VU MIF mokslininkė dr. Gražina Korvel. Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Pats garsyno kūrimo procesas reikalauja nemažai darbo: nuo garsinių duomenų rinkimo, apdorojimo ir tikslumo vertinimo iki galutinio duomenų įkėlimo į atviros prieigos platformas, kad projekto rezultatai būtų prieinami visiems besidomintiems. Pasak projekto vadovės, turėdami viešai prieinamą ir išsamų garsyną, mokslininkai galės plėtoti pažangias kalbos atpažinimo, sintezės ir natūralios kalbos apdorojimo metodikas, o tai atvers galimybes dirbtinio intelekto plėtojimui Lietuvoje. Be to, garsynas bus itin vertingas dirbant su moksliniais tyrimais, orientuotais į socialinės įtraukties didinimą – galėsime labiau atsižvelgti į specialiųjų poreikių turinčius žmones ir kurti technologijas, kurios būtų intuityvios ir visiems prieinamos.

Įgyvendinus projektą, atsiras daugybė galimybių praktiškai pritaikyti jo rezultatus. Visų pirma, Lietuvos mokslininkai ir technologijų kūrėjai galės plėtoti pažangias kalbos technologijas ir kurti inovatyvias elektronines paslaugas lietuvių kalba. Be to, viešai prieinami lietuvių kalbos garsyno ištekliai skatins ir kitų šalių mokslininkus, dirbančius kalbos technologijų srityje, įtraukti lietuvių kalbą į savo tyrimus ir taip užtikrinti lietuvių kalbos aktyvumą skaitmeninėje erdvėje bei atverti tarptautinio bendradarbiavimo galimybes.

Pasak G. Navicko, projektu siekiama prisidėti prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Valstybės skaitmeninimo plėtros programos įgyvendinimo, padidinti kalbos technologijų pasiekiamumą, užtikrinti jų veikimą lietuvių kalba ir padėti modernizuoti visuomenės skaitmeninius įgūdžius: „Per ateinančius porą metų bus sukurtas garsynas, kuris taps viešai ir nemokamai prieinamas ir naudojamas moksliniuose tyrimuose bei kuriant skaitmeninius sprendimus. Taip bus prisidedama prie aukštesnės kokybės elektroninių paslaugų kūrimo ir skaitmeninimo plėtros Lietuvoje.“

Šį penktadienį, gruodžio 20 d., 13.00 val., 314 B aud. vyks paskutinis šio semestro kalbotyros doktorantų seminaras. Pranešimą „Dalelytės, muzika, maistas ir gestai: permąstant kalbų arealus“ skaitys doc. dr. Vladimir Panov. 

Anotacija: Šiame ne visiškai akademiniame pranešime bus aptariamos problemos, susijusios su kalbų arealų identifikavimu. Tradicinių kalbinių arealų, tokių kaip Balkanai, Baltija, Pietų Azija ir t. t. apibrėžimai remiasi didžiąja dalimi „branduoliniais“ gramatiniais požymiais: žodžių tvarka, argumentų žymėjimu, TAM katergorijomis ir t. t. Tačiau išeinant už jų ribų ir žiūrint į kitas kalbos sistemos sritis – diskurso žymiklius ir dalelytes, koleksifikaciją, idiomas – galima rasti didesnes už tradicinius kalbinius arealus izoglosų samplaikas. Maža to – panašu, kad tokių bruožų geografinis pasiskirstymas iš dalies persidengia su kai kuriais ne kalbinėmis, bet materialiosios ir nematerialiosios kultūros apraiškomis, pvz. muzikos dermėmis, maisto tipais ir praktikomis, nekalbiniais gestais. Pranešimo metu, remiantis Vakarų Azijos ir Viduržemio jūros makroregiono pavyzdžiu, bus pristatytos šios idėjos.

Prie seminaro galite jungtis ir nuotoliniu būdu per MS Teams.

Lauksime atvykstant arba prisijungiant!

Anna Sedláčková. Nuotrauka iš Annos Sedláčkovos asmeninio archyvo

Anna Sedláčková Prahos Karolio universitete studijavo specializuotą Rytų Europos bakalauro studijų programą ir yra viena iš paskutinių studentų, baigusių baltistikos magistrantūros studijas. „Šiuo metu baltistikos programos šiame universitete nebeliko. Studentai gali rinktis lietuvių ir latvių kalbas kaip antrąjį dalyką, tačiau programos nebėra“, – pasakoja Anna.

„Verta mokytis visų kalbų, o lietuvių pirmiausia todėl, kad kalbotyros požiūriu – tai unikali kalba. Lietuva buvo ir yra labai geras pavyzdys, kaip reikia saugoti ir vertinti  kalbą ir kultūrą. Mes, čekai, pamiršome šiuos dalykus, tad jeigu norime ko nors išmokti apie save, turėtume mokytis iš kitų pavyzdžių“, – teigia ji.

„Pirma pamilau kraštą, o tuomet – kalbą“

Kai baigė gimnaziją, Anna mėnesį praleido Latvijoje ir Lietuvoje: „Pirma pamilau kraštą, o tuomet – kalbą. Grįžusi į Čekiją, pradėjau skaityti lietuvių ir latvių knygas, išverstas į čekų kalbą. Supratau, kad noriu pati šias kalbas išmokti ir skaityti knygas originalo kalba. Todėl universitete nusprendžiau rinktis latvių, vėliau – lietuvių kalbą.“

Bakalauro pakopoje Anna studijavo ir kinų kalbą, tačiau gyvenimo planus pakoregavo COVID-19 pandemija. Išvažiuoti į Kiniją galimybių nebuvo, todėl ji nusprendė gyvenimą sieti su baltistika.

„Man patinka, kad studijuodami baltų kalbas turime galimybę stebėti, kaip šios kalbos išliko beveik nepakeistos. Latvių ir lietuvių tautų istorija yra sudėtinga, bet joms pavyko išsaugoti tai, kas brangiausia – savo kalbas“, – pasakoja mergina.

Anna verčia knygas iš latvių ir lietuvių kalbų į čekų kalbą: „Kartu su kolege Inese Pintane išverčiau D. Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tikiuosi, kad ją išspausdins kitais metais. Svarbu, kad ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų žmonės žinotų, kas vyko Lietuvoje, ką išgyveno lietuvių tauta.“

Čekijoje  pasirodė ir daugiau Annos išverstų knygų: šiemet buvo išleista T. Dirgėlos knyga „Mano tėtis rašo knygą“ ir M. Marcinkevičiaus „Akmenėlis“. Kitais metais – E. Daciūtės knyga „Laimė yra lapė“. Anna norėtų čekų skaitytojams pristatyti kuo daugiau lietuvių  literatūros. Šiais metais buvo išleista ir šiuolaikinės latvių literatūros antologija, kurios pagrindinė redaktorė ir vertėja buvo Anna. Estiškas ir lietuviškas antologijas planuojama išleisti per artimiausius dvejus metus, prie to vertėja jau dirba.

Šiuo metu trūksta vertimų iš lietuvių į čekų kalbą. „Čekijoje buvo labai stipri lietuvių kūrinių vertimo tradicija. Nuo Pirmojo pasaulinio karo iki 1989 m. buvo išversta ir išleista daugiau nei 60 knygų. Tačiau po 1989 m. lietuvių literatūra Čekijoje tapo nepopuliari. Mes, vertėjai, norėtume pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, Věra Kociánová – vertėja ir leidyklos „Venkovské dílo“ direktorė – pati verčia ir leidžia iš lietuvių į čekų kalbą verstas knygas. Ji išleido J. Kunčino „Tūlą“, K. Kasparavičiaus knygų vaikams, dalį T. Venclovos eilėraščių. Dažniausiai leidyklos abejoja, ar verta versti knygas iš lietuvių kalbos, kai gali versti iš populiarių didžiųjų kalbų, pavyzdžiui, prancūzų ar vokiečių. Mums pavyko įrodyti, kad lietuviškos, latviškos knygos irgi yra vertingos, tad tikėkimės, kad vertimų bus dar daugiau“, – pasakoja Anna.

Annos Sedláčkovos Noros Ikstenos romano vertimas į čekų kalbą. Nuotrauka iš asmeninio Annos Sedláčkovos archyvo

A.  Sedláčkova džiaugiasi, kad vertimai iš baltų kalbų sulaukia vis daugiau pripažinimo Čekijoje. „Išverčiau N. Ikstenos knygą „Motinos pienas“. Čekijoje tai buvo pirmasis po 15 metų vertimas iš latvių kalbos. Išversta knyga sulaukė ne vienos nominacijos, todėl galiu teigti, kad mums pavyko pelnyti ne vien skaitytojų, bet ir leidyklų dėmesį.“ Anna ir pati siūlysis toliau versti kitas lietuvių ir latvių knygas į čekų kalbą.

Anna tiria Baltijos kalbų gyvybingumą

Anna studijuoja Helsinkio universitete ir rašo magistro darbą apie Baltijos kalbų gyvybingumą. „Lyginu karaimų kalbą Lietuvoje su lyvių kalba Latvijoje ir verų – Estijoje. Noriu sužinoti, kuo skiriasi ne tik oficialus požiūris į mažumos kalbas ir oficialioji trijų valstybių kalbos politika, bet ir kaip žmonės vertina šias kalbas. Aš domėjausi, su kokiomis problemomis susiduria karaimų, lyvių ir verų kalbas mokantys žmonės. Kokių, jų manymu, pokyčių reikėtų šalies kalbos politikoje, pavyzdžiui, kalbos statuso ar požiūrio į kalbą atžvilgiu? Gal jiems reikia daugiau kalbų kursų, medžiagos, knygų šiomis kalbomis? Klausiau, ko jiems trūksta, kad jie galėtų tobulėti vartodami šias kalbas. Ar Lietuva, Latvija, Estija daro pakankamai, kad apsaugotų šias kalbas, o gal galima padaryti dar daugiau? Per pokalbius nemažai sužinojau ir manau, kad šis tyrimas aktualus ne tik Baltijos, bet ir kitų šalių kontekste“, – pasakoja Anna, kuri šią temą ketina plėtoti ir doktorantūroje.

A. Sedláčkova taip pat dėstė lietuvių ir čekų kalbas Helsinkyje: „Šie kursai buvo skirti suomiams ar žmonėms, mokantiems suomių kalbą. Helsinkyje yra galimybė mokytis kitų kalbų ir kitų dalykų laisvu nuo studijų ar darbo laiku. Manau, kad mano studentams sekėsi labai gerai. Truputį jaudinausi, kad suomiams bus sunku išmokti tarti priebalsius č, š, ž ir perprasti gramatiką, bet visi labai greitai ir gerai išmoko.“

Mergina džiaugiasi savo studentais, nes jie visi norėtų tęsti lietuvių kalbos studijas. Šiuo metu ji dirba tyrėja Lyvių institute, kur naudojasi savo lyvių kalbos žiniomis ir kartu su ekspertų komanda bando dokumentuoti ir populiarinti šią ugrų-finų kalbą.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

 Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Vilniaus universitetqas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka 

2024 m. gruodžio 11 d. Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės apdovanojo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytoją doc. dr. Kingą Geben III laipsnio Sidabro garbės ženklas „Už nuopelnus“.

Šis apdovanojimas skirtas Vilniaus universiteto Polonistikos centro mokslinei bendradarbei už aktyvią visuomeninę bei mokslinę veiklą puoselėjant lenkų tautinį palikimą.

„Dirbdama su studentais, dažnai keliu klausimus apie tapatybę, kultūrą ir kalbos išsaugojimą. Kartu bandome ieškoti atsakymų į tokius esminius klausimus: kas iš tikrųjų formuoja mūsų tapatybę? Kokias tradicijas norime išlaikyti ir puoselėti skirtingų kultūrų bei istorinių įtakų laikais? Pastebiu, kad šiuolaikinis jaunimas vis geriau suvokia, kaip svarbu kurti pilietiškumo jausmą, puoselėti kultūrinį paveldą bei rūpintis savo kalba. Be to, mano mokslinis kelias yra glaudžiai susijęs su sociolingvistiniais tyrimais, apimančiais kalbines nuostatas, kalbinį elgesį ir tapatybės išsaugojimą. Todėl šis apdovanojimas man yra tikrai reikšmingas – jis įprasmina mano pastangas puoselėti lenkų kalbą ir kultūrą Lietuvoje ir įrodo, kad ši veikla yra svarbi tiek akademiniame, tiek visuomeniniame kontekste“, – pasakoja docentė.

„Apdovanojimų renginio metu buvo pabrėžta, kad tautinės mažumos yra neatsiejama Lietuvos visuomenės dalis. Ši mintis priminė, jog mūsų šalyje labai svarbi pagarba kultūrinei ir kalbinei įvairovei, o rūpinimasis lenkų kalbos ir kultūros išsaugojimu yra reikšmingas ne tik šiai tautinei mažumai, bet ir pačiai Lietuvai. Mano visuomeninė veikla – pavyzdžiui, lenkų kalbos diktantų plačiajai visuomenei rengimas, dalyvavimas taisyklingos kalbos radijo ir televizijos programų kūrime bei savanoriška veikla organizacijoje, besirūpinančioje senųjų Rasų kapinių išsaugojimu – yra įvertinta kaip svarbus indėlis į kultūros paveldo išsaugojimą. Šis apdovanojimas man yra svarbus ne tik asmeniškai – jis parodo, kad visuomeninė veikla ir savanoriškas darbas yra laikomas rūpinimusi neatsiejama Lietuvos ir Lenkijos kultūros bei istorijos dalimi. Man tai liudija, kad istorinės atminties išsaugojimas iš tiesų yra svarbus mūsų šaliai“, – teigia doc. dr. Kinga Geben.

Pasirodė naujas mokslinio žurnalo „Literatūra“ t. 66 (2) numeris, skirtas slavų literatūroms.

Kviečiame susipažinti su šiame numeryje publikuotais Armėnijos, Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos mokslininkų straipsniais. 

Mokslinis žurnalas laisvai prieinamas internete: https://www.zurnalai.vu.lt/literatura/issue/view/2572

Pedagogo užrašai. Tapti ar netapti filologu?

Šių metų spalio 26–27 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete įvyko 7-asis moksleiviams skirtas akademinis savaitgalis – „Lituanistikos akademijos“ rudens sesija. Renginys organizuojamas aktyvių lietuvių filologijos programos studentų: sumanydami veiklas, kviesdami lektorius, patys pristatydami savo darbus siekiame burti lituanistika besidominčių gimnazistų bendruomenę ir paskatinti rinktis šias studijas. Vienas „Lituanistikos akademijos“ tikslų – keisti vis dar pasitaikančius stereotipus apie humanitarus, parodyti moksleiviams filologijos studijų įvairumą ir laukiančias plačias veiklos galimybes. Ar „Lituanistikos akademijai“ pavyksta griauti mitus ir sudominti lietuvių filologijos studijų kryptimi, kalbėjomės su keliais rudens sesijos dalyviais.

Kai kurie „Lituanistikos akademijos“ veikloje dalyvaujate pirmą, kai kurie– ne pirmą kartą. Ką manėte apie filologijos studijas iki dalyvavimo šiame renginyje? Kaip įsivaizdavote filologą ir ką jis daro?

Adrijus P. Prieš ateidamas į „Lituanistikos akademiją“ maniau, kad filologijos studijos iš esmės reikalingos tik kalbų mokytojams rengti. Taip pat, kad toks išsilavinimas pravartus vertėjams ir redaktoriams.

Hubertas S. Iki šio akademinio savaitgalio į filologijos studijas žvelgiau kiek skeptiškai: galvojau, kad jos daugiausia susijusios su kalbos istorija, gramatikos taisyklėmis ir literatūra. Įsivaizdavau filologą skaitantį daug klasikinių tekstų ir analizuojantį kalbos struktūrą. Maniau, kad jo darbas – tirti tekstus ir galbūt versti ar redaguoti.

Olivija B. Iki artimesnės pažinties filologus įsivaizdavau tiriančius tam tikrą kalbą, jos kilmę, gramatiką, fonetiką ir įvairiausius kitus dalykus, susijusius su raidėmis, žodžiais ar jų junginiais, plačiau – kalbotyra. Galbūt filologijos mokslas man kiek siejosi su kalbos istorija ar jos tyrimais, kapstymusi giliau, nei prireikia buityje ar mokykloje.

Olivija Š. Iki „Lituanistikos akademijos“ mano suvokimas apie filologiją bei filologo darbą buvo gana stereotipinis. Galvojau, kad filologai labai daug skaito ir dirba su tekstu. Įsivaizdavau, kad per kiekvieną paskaitą universitete jie mokosi analizuoti kūrinius, suprasti jų sukūrimo kontekstą. Taip pat maniau, kad filologai tobulai išmano kalbą, vartoja ją be klaidų ir taiso kitus.

Rusnė Z. Prieš atvykdama į šį renginį net nežinojau, kad yra tokios studijos. Jeigu ir yra, tai turbūt kokia nors pedagogikos studijų dalis. Maniau, kad filologai – tai labai specifiškos srities istorikai, kurie tiria senus tekstus ir verčia juos iš senų kalbų. Dar maniau, kad filologai nemėgsta žmonių, kurie rašo su klaidomis arba kalba netaisyklingai.

Kai kurie esat užsiminę, kad baigę gimnaziją svarstote rinktis lietuvių filologijos studijas. Kaip jūsų aplinkoje kalbama apie šias studijas? Ar palaikomas noras studijuoti lituanistiką?

Emilė K. Mano mama baigė filologijos studijas ir pasirinko visai kitą karjeros kelią, todėl patarė man geriau nestudijuoti to paties. Ką gi aš veiksiu su ta filologija? Tačiau pasikeitė ne tik mano požiūris į filologiją, bet ir tėvų– galbūt jie iš tikrųjų mato mano potencialą, o gal tik susitaikė su mano „negabumu“ kitiems dalykams. Aišku, tikrai dažnai svarstau, ką vėliau veikčiau gyvenime, jei įstočiau į filologiją. Dar nesu tikra, kad tai mano kelias, bet dalyvauju šioje studentų veikloje, kad pažinčiau save ir pati sužinočiau, ko noriu.

Olivija B. Iš tikrųjų nesu sutikusi daug žmonių, kurie domisi šia sritimi. Esu girdėjusi, kad humanitariniai mokslai neturi daug potencialo, o žmogus, kuris nemoka matematikos, nemoka nieko. Arba: ką tu su tais humanitariniais mokslais ateityje veiksi? Jeigu skirčiau savo aplinką į dvi grupes, tai viena būtų humanitarų, kurie galbūt svarsto apie filologijos studijas, o kita – tų, kurie žvelgia į šią kryptį su šiokia tokia pašaipa ir mano, kad norint gerai uždirbti reikia stoti į matematikos ar informãcinių technologijų studijų programą.

Olivija Š. Dalis mano aplinkos žmonių, išgirdę, kad svarstau studijuoti filologiją, nustebo ir paklausė: jei įstotum į filologiją, tai ką dirbtum baigusi šias studijas? Nemažai žmonių teigia, kad filologo profesija yra neperspektyvi arba neaktuali. Manoma, jog filologą greitai pakeis dirbtinis intelektas ir nebus šios profesijos specialistų poreikio. Ir kad studijuoti kalbą paprasčiausiai nėra įdomu ar reikalinga – juk žmonės kažkaip vartoja ją nestudijavę. Tačiau turiu draugų, kurie studijuoja filologiją ir nėra nusivylę šiomis studijomis. Jie teigia, kad tai yra įdomu ir atveria plačias galimybes. Mano manymu, svariausia priežastis studijuoti filologiją– mokydamasis apie kalbą, jos struktūrą, pokyčius joje, imi mąstyti kitaip. Filologai kitaip suvokia kalbą– ne tik kaip komunikacijos priemonę, bet kaip sistemą. Kalbėdami dažnai nepastebime, kaip kalba kinta, tai vyksta natūraliai. Filologai stebi kalbos pokyčius ir analizuoja jų priežastis. Toks požiūris skatina mąstymo lankstumą ir gilesnį kalbos supratimą.

Ar „Lituanistikos akademija“ pakeitė (papildė) jūsų nuomonę apie filologiją? Ar kas nors nustebino? Kaip dabar apibūdintumėte filologiją ir filologą?

Adrijus P. Akademija padėjo suprasti, kad filologas yra tyrėjas, kuris bendradarbiaudamas su informatikais ar fizikais gali gerinti netgi dirbtinio intelekto kalbą, tirti fonetiką ir tobulinti šnekos sintezę. Tai labai įvairus mokslas, kurio reikšmė visuomenėje dažniausiai nematoma.

Emilė K. Mano suvokimą tikriausiai pakeitė pirmoji vasaros sesija. Nors visada supratau, kad filologijoje nėra viskas taip paprasta, po pirmosios „Lituanistikos akademijos“ likau, švelniai tariant, pasibaisėjusi savo negebėjimu susikaupti ir sutelkti dėmesį. Supratau, kad ne viskas privalo patikti, kad gali būti nuobodu. Svarbiausia, kad pirmasis apsilankymas Filologijos fakultete manęs smarkiai neišgąsdino ir atėjus rudeniui vėl užsiregistravau į „Lituanistikos akademiją“. Vienas dalykas mane iš tikrųjų nustebino: tai kontrastas tarp renginio dalyvių ir jį organizuojančių studentų. Dalis dalyvių per užsiėmimus supranta, kad vis dėlto nenori studijuoti filologijos, o šalia sėdi studentai, mėgstantys pasirinktą dalyką ir gyvenantys juo. Tai labai intriguoja ir skatina leistis į filologijos pasaulį bei jame atrasti tai, ką mato jie.

Hubertas S. Taip, „Lituanistikos akademija“ iš tiesų praplėtė mano suvokimą apie filologiją. Nustebino, kiek daug filologija apima – nuo tekstų analizės iki kalbos filosofijos. Dabar filologiją apibūdinčiau kaip studijas, kurios ne tik analizuoja kalbą ir literatūrą, bet ir atveria platesnes galimybes suprasti visuomenę, istoriją, kultūrą. Filologas, mano akimis, yra tyrėjas, kuris gali analizuoti ir interpretuoti tekstus, tai darydamas atskleisti gilesnius kultūrinius, istorinius, socialinius kontekstus.

Kamilė U. Akademija mane labai sužavėjo. Visada žavėjausi lietuvių kalba ir žmonėmis, kurie sieja savo gyvenimą su ja. Pradedant nuo savo lietuvių kalbos mokytojų, kurios yra labai inteligentiškos, išmintingos, iki pat rašytojų. Lietuvių kalbos mokytoja ir pati svajoju tapti. Nustebino platus dėstytojų žodynas, jis netgi truputį ir išgąsdino… Ši patirtis labai motyvavo dar daugiau skaityti, domėtis ir tobulėti. Man atrodo, kad filologijos studijas pasirinkę žmonės tobulės visą savo gyvenimą, atras vis ką nors naujo. Galbūt neįmanoma tapti visažiniu, bet tokios studijos – puikios durys, kurios atveria visai kitokį žvilgsnį į pasaulį.

„Lituanistikos akademijoje“ iš arčiau pamatėte studentišką gyvenimą, savo kailiu patyrėte, kas yra paskaitos, seminarai, netgi lauko tyrimas – kalbinote vilniečius, ėmėte iš jų interviu. Ar po šios patirties norėtumėte ką nors pakeisti lietuvių kalbos ir literatūros pamokose mokykloje?

Adrijus P. Norėčiau, kad mokykloje atsirastų literatūros kūrinių seminarai, kuriuose galėtume dalyvauti diskusijose, o ne skaitytume sukramtytą medžiagą. Norėčiau, kad būtų mokomasi net ne tik kalbos kultūros, o daugiau dėmesio skiriama lietuvių kalbos raidai, kad mokyklos suole sužinotume apie nebevartojamus vietininkus ir kodėl Mažvydas kreipiasi į mus bralei, o ne broliai.

Hubertas S. Norėčiau, kad pamokose būtų skiriama daugiau dėmesio šiuolaikiniams tekstams ir jų analizei. Be to, galėtų būti daugiau diskusijų apie šiandien aktualias temas, siejant jas su literatūra. Taip pat galėtų būti labiau pabrėžiama, kaip kalba veikia kasdienį mūsų gyvenimą ir formuoja mąstymą, kad mokiniai matytų ir suprastų praktinę naudą.

Kamilė U. Manau, kad lietuvių kalbos ir literatūros pamokų įdomumas priklauso nuo mokytojo. Kurio mokytojo pamokos bus įdomesnės – ar to, kuris griežtas, monotoniškas, nelaimingas ir nesimėgaujantis tuo, ką daro, ar to, kuris motyvuos, pateiks naujos įdomios medžiagos, kuris kupinas entuziazmo ir myli savo darbą? Manau, atsakymas aiškus. Ką tikrai norėčiau pakeisti, tai švietimo sistemą. Manau, jog iš dalies sistema yra kalta, kad nemažai jaunimo į lietuvių kalbos ir literatūros pamokas žiūri atgrasiai. Kalbos, literatūros pamokos gali būti beribės, o yra suspaustos į gana siaurus rėmus, kurie daugumai sunkiai įveikiami.

Olivija Š. Pastebėjau, kad per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas kūrinius dažnai analizuojame paviršutiniškai. Užuot įsiskaitę ir įsigilinę į jų problematiką, analizuojame kelis aspektus, kurių galbūt prireiks per egzaminą. O juk įdomiau būtų pažvelgti į kūrinį iš socialinės, istorinės perspektyvos arba patyrinėti, kaip, pavyzdžiui, personažo veiksmai būtų vertinami šiuolaikinėje visuomenėje. Būtų labai įdomu ir naudinga per lietuvių kalbos pamokas kalbėti apie visuomenės problemas ir susieti jas su analizuojamu kūriniu – tai leistų mokiniams geriau suprasti kūrinio aktualumą. Mokyklos galėtų kviesti dėstytojus iš universitetų, filologus, kad jie papasakotų apie kalbą savo tiriamu aspektu. Taip būtų galima sudominti jaunus žmones filologija.

Radvilė S. Mane ypač sužavėjo VU Dramos teatro nariai ir jų interaktyvi paskaita, per kurią pasirinktus tekstus analizavome apmąstydami potekstę, skaitymo aplinkybes, savo asmeninį santykį su jais. Patys turėjome pajusti ryšį su savo tekstu, suprasti aplinkybes, nuotaiką, mintį, kurią tekstas turėjo perduoti. Mokykloje to nemoko. Visai norėtųsi, kad tokių užsiėmimų būtų literatūros pamokose, nes toks analizavimo būdas, mano nuomone, visai kitaip sujungia tekstą su skaitančiuoju, ir žodžiai bei jais reiškiama mintis gali tūkstantį kartų stipriau atsiskleisti. Lietuvių kalbos pamokose norėtųsi šiek tiek daugiau įvairovės: ne vien mokytis taisykles ir atlikti užduotis, o pamėginti suprasti, iš kur visa tai atsirado.

Išvardykite tris bruožus, kurie, jūsų manymu, yra būtini filologui. Kodėl?

Emilė K. Mano akimis, jų yra tikrai daugiau nei trys – mažiausiai penki, ir tikrai sunku išsirinkti. Neskirstysiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbių. Kaip ir literatūroje svarbus kūrybiškumas, taip jis labai svarbus ir filologui; nemanau, kad vaizduotės neturintis žmogus leistųsi į literatūros pasaulį. Smalsumas – tikriausiai nesmalsiam žmogui greit pabostų domėtis sudėtingu filologijos pasauliu. Na, ir kantrumas. Mano galva, yra tikrai daug sunkių paskaitų ir dalykų filologyne, kurie nelengvai perkandami ir reikalauja kantrybės, todėl kantrumas ir pasiryžimas čia labai padeda.

Olivija B. Valia, analitinis mąstymas ir gebėjimas žvelgti kitu kampu. Tai pirmi bruožai, apie kuriuos pagalvojau. Valia neatsiejama nuo mokymosi ir yra svarbi tobulėjant kiekvienoje srityje. Vieno dalyko tyrimai gali apimti daugybę aspektų, todėl manau, kad žmogus, neturintis valios, nesugebėtų būti filologu. Tam reikalingas ir analitinis mąstymas. O sakydama „žvelgti kitu kampu“, omeny turiu tai, kad humanitariniai mokslai neveikia pagal griežtai surašytas formules ar taisykles. Į tiriamą objektą žvelgiama giliau, iš įvairiausių pusių, kad būtų įmanoma atrasti kuo daugiau.

Radvilė S. Pirma, filologui reikalingas atvirumas naujiems dalykams, kad būtų įmanoma atrasti naujų kalbos tyrimo būdų, kad būtų galima priimti naujus požiūrius į fonetikos, gramatikos ir kitokias taisykles, kad būtų įmanoma jas įvertinti. Taip pat reikia būti smalsiam. Filologui visad reikia naujų žinių. Tai, mano nuomone, yra būtina visose mokslo srityse. O kad sužinotum apie naujus atradimus ir galėtum juos suprasti, reikia būti apsiskaičiusiam.

Rusnė Z. Filologui būtina būti geru oratoriumi. Reikia sugebėti gerai ir drąsiai kalbėti prieš didelę auditoriją, sugebėti užkalbinti praeivius interviu ir juos apklausti, drąsiai perskaityti savo kūrinį prieš kitus žmones. Filologui reikalingas ir meniškumas. Filologija yra neapibrėžtas mokslas, todėl, manau, tiksliuko protui gali būti sunku tai suprasti. Jeigu esi meniškas, lengviau nagrinėti ir kurti tekstus. Taip pat būtina didelė motyvacija mokytis visą gyvenimą. Iš studentų girdėjau, kad gali tekti prisiversti valandų valandas ką nors rašyti. To tikrai nepadarysi be nors mažo lašelio motyvacijos.

Tekstas spausdintas žurnale „Gimtoji kalba“ (2024 m. Nr. 11). 

2021-2024 m. VU Filologijos fakulteto komanda (projekto koordinatorė doc. dr. Jelena Konickaja, projekto vykdytoja Gražina Bikulčiūtė, projekto administratorė Aida Jungaityte) dalyvavo ES tarptautiniame projekte, skirto slovakų kalbos kaip vienos iš ES kalbų mokymuisi. Projektas buvo finansuojamas pagal Erasmus+ programą (Nr. 2021-1-SK01-KA220-ADU-000035229), tai programos KA2 – Kalbos – Mokymosi visą gyvenimą programos dalis. VU Filologijos fakulteto komanda dalyvavo pirmos svetainės sukūrime 2014 m. Praėjo daug laiko, slovakų kalboje atsirado pokyčių, vartotojų poreikiai taip pat pasikeitė, todėl ir kilo mintis atnaujinti svetainę.

Slovakų kalbos mokymuisi Lietuvoje nėra daug galimybių, todėl projekto įgyvendinimas mums buvo svarbus: svetainė suteikia galimybę mokytis šios slavų kalbos lietuviškai, skaityti ne tik gramatinius paaiškinimus, bet ir originalius tekstus, o be to, susipažinti su šalimi, jos istorija, gražiausiomis Slovakijos vietovėmis.

Tarptautinė komanda dalyvių iš skirtingų Europos šalių – Prancūzijos, Kroatijos, Vengrijos, Slovakijos, Vokietijos su projekto organizatoriumi – tarptautine jaunimo nevyriausybine organizacija E@I (Slovakija) stropiai dirbo dvejus metus, organizavo susitikimus įvairiose šalyse, taip pat Lietuvoje, Vilniaus universitete. Susitikimų metu buvo išspręsta daug klausimų, susietų su svetainės turinio, vertimų į skirtingas kalbas (nemokama platforma siūlo mokytis slovakų kalbos 16 kalbomis!), taip pat su edukacinio projekto pristatymu plačiajai auditorijai. Sklandžios tarptautinės komandos pastangos jau dabar matomos interneto svetainėje. Svetainė www.slovake.eu buvo žymiai patobulinta, praplėstas pamokų skaičius, daugiau galimybių įgauna mediateka ir žodynas...

Džiaugiamės galėdami Naujųjų metų išvakarėse pakviesti visus kalbų mylėtojus susipažinti su nauja kalba ir praplėsti savo lingvistinį išsilavinimą.

Veselé Vianoce a veľa šťastia v Novom roku!

Seminaras „Dabartiniai emigrantų iš Lietuvos vaikų vardai ir lietuvių kalba“

2024 m. gruodžio 16 d. (pirmadienį) 15 val. nuotoliniu būdu MS Teams kanale vyks seminaras Dabartiniai emigrantų iš Lietuvos vaikų vardai ir lietuvių kalba. Seminare Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė pristatys 2022-2024 m. vykdyto projekto „Lietuvos emigrantų vaikų vardai 1991-2020 m.“ tyrimų rezultatus. Projektą finansavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija pagal Valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programą. Seminarą organizuoja Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedra.

MS Teams nuorodą galite rasti čia. 

Laukiama prisijungiant!

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija / Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr. Audronės Kučinskienės padėkos kalba, pasakyta 2024 m. gruodžio 11 d. Valdovų rūmuose vykusio Kalbos vakaro metu Felicijos Bortkevičienės kalbos premijos įteikimo proga.

Turbūt kai kas iš jūsų stebisi, kaip nutiko, kad šiandien čia, kur teikiama Felicijos Botkevičienės premija „už reikšmingą lituanistinę veiklą“, šalia Lituanistinių mokyklų sąjungos, neabejotinai vertos šio apdovanojimo, atsidūriau aš, kuri tik puse lūpų galiu vadintis lituaniste. Nors baigusi lietuvių kalbos studijas, laikau save visų pirma lotynų kalbos ir Antikos kultūros lauko žmogumi. Už tai, kad stoviu čia, pirmiausia turiu dėkoti kolegoms, kuriems šovė į galvą keista mintis pagerbti mano pastangas rūpinantis antikinių vardų bei terminų lietuvinimu, diegiant gimtosios kalbos pojūtį jauniesiems vertėjams, per lotynų kalbos studijas ugdant gilesnį gimtosios kalbos suvokimą. Dėkoti reikia ir vertinimo komisijai, kuri lituanistiką suprato platesne prasme, tarsi išplėsdama jos ribas. Kaip tik čia įžvelgiu didžiausią šio apdovanojimo prasmę – įtraukti į lituanistikos lauką ne tik kalbininkus, tikruosius lituanistus, bet ir kitų kalbų mokytojus bei vertėjus – visus mano bendradarbius, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie gimtosios kalbos puoselėjimo.

Turbūt nesitikite, kad savo kalboje apsieisiu nepacitavusi Cicerono, o atidesni jo skaitytojai jau mano įžangoje turbūt įžvelgė Cicerono parafrazę. Kaip tik šis autorius tavo vedliu, formuojančiu mano pačios kalbą ir padedančiu mokyti kalbos kitus.

non tam praeclarum est scire Latine quam turpe nescire. (Cic. Brut. 140) – „Ne taip šaunu yra lotyniškai mokėti, kaip gėdinga nemokėti“.

Šia sentencija tinka pasinaudoti kalbant apie klasikinių studijų ir lotynų kalbos svarbą žmogaus išsilavinimui. Bet iš tiesų Ciceronas turi galvoje ne svetimą kalbą ir jos mokėjimą. Latinitas – viena iš keturių oratoriaus kalbos „dorybių“ (virtutes), privalumų, kurių nepaisymas veda į priešingybę – kalbos ydas (vitia). Nepaisant Latinitas, kalba tampa „barbariška“. Be to, priduria Ciceronas, Latine scire yra ne tiek gero oratoriaus, kiek Romos piliečio savybė. Jei perkeltume tai į mūsų realybę ir žodžius Latine, Latinitas pakeistumėm Lithuane, Lituanitas, turėtume ne mažiau vertą dėmesio sentenciją: ne taip šaunu yra švariai lietuviškai kalbėti, kiek gėdinga nekalbėti, ir tai, man rodos, ne tiek gero oratoriaus, kiek Lietuvos piliečio savybė.

Štai ir atlikome vertimo plačiąja prasme veiksmą: ne tik išvertėme sakinį, bet ir pakomentavome, taip sakant, perkėlime ir pritaikėme savo kultūrai. Šiam veiksmui nusakyti Ciceronas vartoja keletą veiksmažodžių su įvairiais prasmės niuansais. Atrodo, kad vertimas kaip veikla jam neturi apibrėžtumo, todėl nėra didelio poreikio paženklinti šį aktą tam tikru konkrečiu žodžiu. Visos kryptys, kur link mus veda vertimą reiškiantys žodžiai, yra parankios.

Įprasčiausias ir neutraliausias lotyniškas vertere, arba convertere, yra bendrašaknis ir bendrareikšmis su lietuvišku „versti“. Be jo, Ciceronas pirmą kartą vertimo prasme pavartoja veiksmažodį transferre, naujosiose kalbose tapsiantį žodžių „versti“, „vertimas“ pagrindu (pvz., translate, tranlation). Transferre, pažodžiui pernešti, turi reikšmės atspalvį „perkelti iš vienos kultūros į kitą“, ypač kai kalbama, Cicerono atveju, apie graikiškų kūrinių, o mūsų atveju – lotyniškų perteikimą savo tėvynainių pažinimui. Toliau į darbą paleidžiamos metaforos. Interpretari – „tarpininkauti“ Cicerono kalboje perteikia tikslų, pažodinį vertimą; explicare – „išskleisti“ originalo tekstą savąja kalba, imitando exprimere – „mėgdžiojant“ svetimą kalbą, tarsi vaške ar marmure savojoje kalboje „išspausti, išreikšti“ ne pavienius žodžius, bet kūrinio jėgą (non verba, sed vim). Galiausiai reddere – „atiduoti“ skaitytojui lotyniškai/lietuviškai perteiktus graikų/romėnų rašytojų kūrinius. Veiksmažodis reddere turi skolos grąžinimo atspalvį. Vertėjas kaip įsiskolinimą pasiima originalo tekstą ir privalo jį „atiduoti“ skaitytojui savosios kalbos žodžiais. Tačiau vertėjas nemano esąs skolingas atskaičiuoti skaitytojui lygiai tiek žodžių (tarsi monetų), kiek jų buvę originalo tekste, bet verčiau atsverti juos pagal minties svorį. Galime suprasti, kad iškeistas į naująją valiutą originalo tektas įgys naują kokybę.

Štai ko privalome mokytis iš Cicerono, štai ko mokau savo studentus ir jaunuosius vertėjus: pernešti lotyniškus tekstus į lietuvišką terpę, tarpininkaujant tarp Antikos ir mūsų kultūros išversti, išskleisti tautiečiams antikinę mintį, kuo tiksliau, ko arčiau originalo išreikšti, įspausti lietuvių kalboje stiliaus skambesį ir atiduoti  visa tai kaip vertėjo skolą skaitytojams, ne žodis į žodį, bet mintis į mintį (not ad verbum, sed ad sensum). Converti ut orator „išverčiau kaip oratorius“ – skelbia garsioji Cicerono frazė (Opt. gen. 14). Ir tai anaiptol nereiškia „išverčiau laisvai“, kaip dažnai interpretuojama, bet išverčiau, vadovaudamasis oratoriui būdingu kalbos pojūčiu, subtiliai parinkdamas ir derindamas kiekvieną žodį, posakį kalbos figūrą, kad jie optimaliai perteiktų originalo teksto grožį ir įtaigą.

Vertėjo darbą visuose lygmenyse valdo deramumo (decorum, gr. prepon) principas – vienas svarbiausių retorikos reikalavimų. Iš esmės tai saiko ir gero skonio pojūtis, kurio stoka gyvenime veda prie netinkamo elgesio, o mene – prie neskoningumo. Vertėjas, kaip ir geras oratorius, kiekvieną žodį, retorinę figūrą ar stiliaus puošmeną privalo priderinti prie bendro kalbos stiliaus, koncepcijos ir situacijos.

Cicerono vertėjas, tikriausiai ir visi kiti vertėjai, susiduria su tais pačiais iššūkiais, kuriuos įveikti teko pačiam oratoriui, užsimojusiam savo tautiečiams lotyniškai perteikti graikų filosofijos bei retorikos mintį. Kitaip nei Lukrecijus, besiskundžiantis „gimtosios kalbos skurdumu“ (patrii sermonis egestas), Ciceronas atkakliai tvirtina, „kad lotynų kalba ne tik nėra skurdi [...], bet dargi turtingesnė už graikų“ (Fin. I.10). Taip ir mes galime skųstis, kokia kaimietiška, agrarinė yra mūsų kalba, kaip jai stinga abstrakčių sąvokų subtiliems mintiems niuansams perteikti. Galime kliautis angliškais vertimais, kurie esą daug tikslesni ir geresni nei lietuviški. Bet galime manyti priešingai, kad jokia kita kalba neįmanoma taip tiksliai ir taupiai perteikti lotyniško teksto minties, stiliaus, metro kaip lietuviškai. Tai dėl nepaprastos šių giminystės, gramatinės sistemos artumo, lietuvių kalbos sintaksės bei kirčių lankstumo.

Taigi aš laikausi Cicerono pozicijos. O jis išties liejasi žodžių, epitetų gausa, ieškote ieško atitikmenų graikiškiems terminams. Versdamas tiesiog jauti tą kūrybos procesą ir tarsi jame dalyvauji. Įvesdamas naują terminą autorius dažnai priduria „tarsi, lyg“, tuo parodydamas, kad naudoja jį neįprasta reikšme, metaforiškai ir paaiškina per palyginimą: graikai sako taip, o mes galbūt galėtumėm pasakyti taip, taip ir anaip.

Tad vertėjas turi suvaldyti tą nepaprastą žodingumą, nors kartais išties ima stigti gimtosios kalbos žodžių. Galynėdamasis su ta gausa ir įvairove, vertėjas pasineria į tą patį žodžių paieškos bei terminų kūrimo vyksmą ir neišvengiamai turtina savo paties kalbą.

Pauliaus Balčyčio nuotr.

Kviečiame į Filologijos fakultete vyksiantį Literatūros seminarą „Atminties konfliktai, aktyvizmas ir susitaikymas Holokausto (po)atminties pasakojimuose“. Seminaras vyks gruodžio 17 d., antradienį, 17 val. Filologijos fakultete, J. Balkevičiaus auditorijoje (Universiteto g. 5). Seminaro pranešėja – Vilniaus universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Greta Štikelytė.

Pranešime bus koncentruojamasi į atminties konfliktus, kylančius dėl lietuvių įsitraukimo į Holokausto nusikaltimus kaltės konfigūracijų ir individualias bei kolektyvines tų konfliktų išraiškas Holokausto (po)atminties literatūroje. Remiantis sociologine konflikto koncepcija, skirtingi atminties režimai ir jų įtaka konfliktų reprezentacijai bei jų formavimui bus analizuojami anglų kalba publikuotų išeivijos autorių autobiografiniuose pasakojimuose: Ritos Gabis „A Guest at the Shooters’ Banquet“ („Svečias šaulių puotoje“), Julijos Šukys „Siberian Exile“ („Sibiro tremtis“) ir Silvijos Foti „Storm in the Land of Rain: A Mother's Dying Wish Becomes Her Daughter's Nightmare“ („Vėtra Lietaus šalyje. Jono Noreikos anūkės pasakojimas“) bei lietuviškai publikuotose istorijos populiarinimo knygose – Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ ir Arkadijaus Vinokuro „Mes nežudėme“. Bus aptariami didžiausią konfliktiškumo potencialą turintys Lietuvoje vykdyto Holokausto aspektai, konfliktų reprezentacijose išryškėjančios kolektyvinių bei individualių pasakojimų sankirtos ir tai, kaip generacinis nuotolis modifikuoja aukos-nusikaltėlio-stebėtojo tapatybes bei santykius.

„Skaitydama Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ supratau, kad visą gyvenimą Lietuvoje vykusį Holokaustą suvokiau klaidingai – įsivaizduodavau, kad į Lietuvą įsiveržę vokiečiai gaudė Lietuvoje gyvenusius žydus ir vežė juos į koncentracijos stovyklas. Nieko nežinojau apie Holokaustą kulkomis, o tą žinojimo stoką aštrino tai, kad mano aplinka buvo jam labai palanki (mama 30 metų dirbo žydų mokykloje, vieni proseneliai buvo Pasaulio tautų teisuoliai – šeima visą gyvenimą bendravo su jų išgelbėta moterimi, puikiai mokiausi istoriją mokykloje). Taigi į doktorantūrą mane atvedė bandymas išsiaiškinti, ar dėl savo nežinojimo esu kalta pati, ar tam nežinojimui buvo ir kitokių priežasčių. O pradėjusi gilintis į istorinių pasakojimų subtilybes pastebėjau, kad kiekvienas pasakotojas pateikia savo versiją, tačiau tam tikri elementai ir struktūros juose atsikartoja, o faktus kartais užgožia retorika. Panūdo suprasti, kodėl vieni pasakojimai pristatomi kaip objektyvūs ir nekritikuotini, o kituose atsiskleidžia daugiau niuansų“, – apie savo darbo temos idėją pasakoja doktorantė Greta Štikelytė.

„Gretos Štikelytės disertacija „Atminties konfliktų struktūra ir raiška lietuvių ir lietuvių diasporos Holokausto (po)atminties literatūroje“ kolegų buvo įvertinta kaip itin profesionalus ir aktualus tyrimas, kuriame suformuotas metodoliginis modelis gali būti naudingas tiriant ir kitus atminties konfliktus“, – teigia disertacijos vadovė prof. dr. Dalia Satkauskytė.

Norinčius jungtis prie Literatūros seminaro nuotoliu, kviečiame naudotis Zoom platformos nuoroda.

Filologijos fakulteto Baltistikos katedros mokslininkė dr. Ernesta Kazakėnaitė sako, kad neseniai pasirodęs jos kartu su kolega iš Upsalos universiteto prof. Rogier Blokland parengtas straipsnis apie samių rankraštį tik „truputį ypatingas“, tačiau šio rankraščio vandenženkliai leidžia spėti, kad jis yra XVI a. pab. arba XVII a. pirmos pusės, o tai reiškia, kad ji atrado seniausią išlikusį šia kalba parašytą rankraštį.

„Švedijos nacionalinės bibliotekos fonduose saugoma rankraštinė knygelė pavadinimu „Pater noſter: Varijs Linguis“ į mano akiratį pateko rengiant knygą apie latvišką XVI a. maldą ir jos sklaidą pasaulyje, nes tame rinkinyje kartu publikuotos 20 maldų, tarp jų ir latviška, kurią dar 1955 m. aprašė H. Biezais. Paskutinis rankraščio puslapis labai defektinis ir sunkiai įskaitomas, bet nenorėjau palikti knygoje sakinio, kad tekstas neįskaitomas, todėl stengiausi man žinomais būdais ir technologijomis jį perskaityti. Lengva nebuvo, nes rašyba labai pakitusi ir jau buvau benuleidžianti rankas. Kai identifikavau, kad tai samiškai, negalėjau rasti nieko ankstesnio. Buvo sunku patikėti, kad tai galėtų būti seniausias, todėl susisiekiau su keliais finougristais, visi patvirtino, kad taip ir yra. Tuomet su samių kalbų specialistu, Upsalos universiteto profesoriumi Rogier Blokland ėmėmės beveik metus trukusio tyrimo. Jo egzistavimas tame rinkinyje yra labai netikėtas ir mįslingas, todėl kelia daug naujų mokslinių klausimų tiek finougristams, tiek to regiono istorikams, į kuriuos, tikėkimės, pavyks atsakyti ateityje.” – teigė tyrėja dr. E. Kazakėnaitė.

Filologijos fakultete net dvi dienas iš eilės vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lenkijos ir Lietuvos mokslo ryšiai Vilniaus universiteto istorijoje“, kuria pažymimas Polonistikos katedros trisdešimtmetis. Į konferenciją susirinkusius polonistus, profesorius, bičiulius ir partnerius iš skirtingų Lenkijos universitetų ir Lenkijos mokslų akademijos pasveikinęs Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas prisiminė laisvų ir visaverčių akademinių polonistikos studijų atkūrimą Vilniaus universitete po XX a. vidurio tragedijų ir okupacijų ir linkėjo išlaikyti tą dvasią, su kuria Vilniaus polonistika buvo kuriama.

„Polonistikos centras buvo įsteigtas kaip viena iš tų vizionieriškos akademinės laisvės iniciatyvų kitokiai ateičiai, susitelkus Lenkijos ir Lietuvos humanitarams, abiejų valstybių polonistams ir lituanistams (Algis Kalėda, prisiminkime, taip pat buvo lituanistas ir polonistas kartu, iki šiol – konceptualiausias lietuvių romano tyrėjas). Štai tokia jungtis, toks naujų perspektyvų atsivėrimas, tokia intelektuali ir atvira dvasia į polonistiką labai traukė ir jaunus žmones.” – dalijosi prisiminimais Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas.

„Verta iš naujo atsigręžti į tas idėjas ir tą dvasią, kuria Vilniaus polonistika buvo kuriama. Tai intelektualinės energijos, tai dialogiško atvirumo, tai bendradarbiavimo tarp Lietuvos, Lenkijos ir kitų Vidurio Europos kultūrų, tai asmeninio iniciatyvumo dvasia, tai suvokimas, kad polonistika turi svarbią misiją visai Lietuvos visuomenei, stiprindama tiltą tarp jos ir Lenkijos visuomenės bei Lietuvos lenkų bendruomenės, gilindama joje lenkiškojo Lietuvos kultūrinio paveldo ir bendros istorijos suvokimą.” – polonistikos reikšmę platesniame kontekste dėstė Filologijos fakulteto dekanas.

Vilniaus universitetas / Justino Auškelio nuotr.

Studentai sako, kad tai savo vietą atradęs dėstytojas, kad jo paskaitose nebūna monotoniško skaidrių skaitymo, jos yra kruopščiai parengtos ir paremtos ne tik nauja mokomąja medžiaga, bet ir asmeninėmis kelionėmis bei meile Antikos ir Romos kultūrai. Studentai žavisi jo iškalba ir gebėjimu bet kurią dėstomą medžiagą susieti su globaliu kontekstu. Šio dėstytojo studentai yra jam dėkingi už paskaitose kuriamą atvirą dialogui atmosferą ir už tai, kad reikalui esant jis labai paprastai paaiškina dalykus, kurie turėtų būti savaime suprantami.

Sveikiname!

Akira Takaki Vilniuje. Asmeninio archyvo nuotr.

Akira Takaki devynerius metus Helsinkio universitete studijavo lietuvių kalbą. „Mokytis lietuvių kalbos pradėjau 2015 m. Prieš trejus metus baigiau Bendrosios kalbotyros magistrantūrą. Rašiau apie ištiktukus suomių, estų, latvių ir lietuvių kalbose. Šią vasarą baigiau slavistikos ir baltistikos magistrantūrą. Taigi dabar esu dvigubas magistras“, – šypsosi pašnekovas.

Paklaustas, kaip atrado lietuvių kalbą, atsako, kad tokį susidomėjimą lėmė „Eurovizija“, ir priduria, kad jau dešimt metų kiekvieną dieną klausosi lietuviškos muzikos.

„Norėjau suprasti, apie ką yra dainuojama“

Akira „Eurovizija“ susidomėjo 2006 m., kai laimėjo Suomijos grupė „Lordi“: „Pradėjau sekti įvairių šalių atrankas ir dalyvauti diskusijų forumuose. Viename iš tokių tarptautinių forumų vykdavo įvairūs dainų konkursai. Naujų leidimų konkurse (New Releases Game) dalyviai kiekvieną mėnesį galėdavo siųsti po vieną dainą iš bet kurios šalies, kuri pasirodė praėjusį mėnesį, o kiti – balsuoti už jiems patikusią. Daina, surinkusi daugiausia balų, laimėdavo. Aš pasirinkau Lietuvą. Radau dainą, kurią atliko muzikantas, seniai dalyvavęs „Eurovizijos“ atrankoje, ją įkėliau ir nuo tada nuolat dalyvaudavau panašaus pobūdžio konkursuose.“

Akira atrado mažai žinomą Lietuvos atlikėją, kurio sceninis vardas – „GeraiGerai“. „Dėl tokios muzikos pradėjau domėtis lietuvių kalba. Norėjau suprasti, apie ką yra dainuojama“, – sako jis ir priduria, kad Lietuva kasmet į „Euroviziją“ turėtų siųsti dainas lietuvių kalba, o dar geriau – žemaičių ar prūsų: „Visos šalys turėtų atlikti dainas gimtąja kalba. Dainuoti kalba, kuri nėra tau gimtoji – nesąmonė.“

Paklaustas, kokia lietuvių siųsta „Eurovizijos“ daina yra mėgstamiausia, Akira sako, kad ilgą laiką tai buvo 1999 m. daina „Strazdas“, kurią atliko Aistė Smilgevičiūtė. Tačiau, jo nuomone, šių metų atlikėjo Silvester Belt daina „Luktelk“ yra geriausia Lietuvos daina „Eurovizijos“ istorijoje.

Kadangi Akira jau dešimt metų klausosi lietuvių grupių ir atlikėjų, jam patinka ne viena daina, o labiausiai jį žavi liaudies arba elektroninė, psichodelinė liaudies muzika.

„Turbūt mėgstamiausia lietuvių grupė yra „Driezhas“. Tai truputį avangardiška grupė, jungianti etno, elektro, ambient, darkwave, synthpop muzikos elementus. Abejingų nepalieka „Drumbacilos“ stilius – svajingos, melancholiškos melodijos derinamos su frenetiškais ritmais. Norėčiau paminėti dainininkę Monikaze. Man patinka jos išradingas eksperimentinės populiariosios muzikos stilius. Klausausi ir mažiau žinomų grupių ir atlikėjų, pavyzdžiui, „Romowe Rikoito“ – tai neofolkloro muzikos grupė, dainuojanti prūsiškai. „Golden Parazyth“ atlieka alternatyvią populiariąją muziką. „Vėjopatis“ groja šiuolaikinę elektroninę muziką ir su lietuvių folkloru elementais. Saulius Petreikis yra žinomas liaudies muzikantas ir multiinstrumentalistas.

„Solo ansamblis“ – eksperimentinio postpanko grupė. „Girių dvasios“ – tai elektroninės ethno-dub muzikos projektas, grojantis senas sutartines, o „Kamanių šilelio“ muzikoje jaučiama elektroninės ir ambiento muzikos įtaka. „Vilniaus energija“ yra psichodelinio repo grupė.

„Fume“ – tai elektroninio ambiento ir klasikinės muzikos derinys. „Palmės žiedas“ atlieka alternatyvią elektroninę muziką. „Planeta Polar“ dainuoja ispaniškai, tai – Lotynų Amerikos populiariojo fanko grupė. Rūta Moor keri retro synthwave su giliu vokalu. Vitalijus Špokaitis groja elektroninę muziką su satyriniais-intelektiniais elementais“, – vardija Akira.

Jam taip pat labai patinka grupė „Fanera“, kuri kuria atvirą ir humoristinę šokių muziką. Gabrielė Vilkickytė atlieka atmosferinę indie muziką, kurioje klausytoją veikia jaudinantys, daugiasluoksniai tekstai. Jo nuomone, grupė „Garbanotas“ yra geriausia psichodelinio roko grupė Lietuvoje. Alina Orlova – viena žinomiausių alternatyvios liaudies muzikos atlikėjų Lietuvoje. Akira pabrėžia, kad dainai svarbiausia – melodija.

Lietuvių kalbos studijos

Gimnazijoje Akira nežinojo, į kokį universitetą norėtų stoti: „Vienas draugas pasiūlė studijuoti bendrąją kalbotyrą Helsinkio universitete, kadangi jau tuomet mokėjau daug kalbų. Vidurinėje mokykloje, vėliau gimnazijoje mokiausi lotynų kalbos. Mūsų vidurinės mokyklos klasė buvo vienintelė Suomijoje, kurioje buvo galima tobulinti lotynų kalbos žinias. Žinoma, mano šeima taip pat yra dvikalbė. Mama kalba suomiškai, tėtis – japoniškai. Kalbu angliškai, švediškai, kadangi Suomijos mokyklose privaloma mokytis švedų kalbos. Rusų studijavau gimnazijoje ir universitete, truputį moku vengrų, kartvelų, estų, bulgarų kalbas, lankiau ir vieną šumerų kalbos kursą universitete. Moku okinavų kalbą. Hokaido saloje studijavau ainų kalbą. Tai yra tokia izoliuota kalba, kuria buvo kalbama Japonijoje. Manau, kad tikrų gimtakalbių jau nebėra.“

Akira lietuvių kalbos mokėsi Helsinkio universitete. Tiesa, metus gyveno Japonijoje. Tuomet vieną semestrą studijavo lietuvių kalbą nuotoliniu būdu Vilniaus universitete, sykį dalyvavo vasaros kursuose Kaune.

„Kaunas – toks gražus, švarus kompaktiškas miestas. Galėčiau jame gyventi, – tvirtina jis. – Taip pat esu stovyklavęs prie Panevėžio, kita stovykla vyko Žemaitijoje. 2016 m., po metus trukusių lietuvių kalbos studijų, mėginau su vilniečiais bendrauti lietuviškai, bet nepasisekė. Buvau truputį nusivylęs, nes jutau, kad gerai moku ir laisvai galiu kalbėti, bet nesupratau, ką kiti žmonės man kalba.“

Vis dėlto Akira tikina, kad dabar jau puikiai susikalba ir jam neiškyla tokių nesusipratimų.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Baltistikos studijos Helsinkio universitete prasidėjo kartu su Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybe. Šiuo metu Helsinkyje vykdomos lietuvių ir latvių kalbos bakalauro ir baltų filologijos magistrantūros studijų programos. Baltistikos centre mokoma lietuvių ir latvių kalbų, lietuvių ir latvių literatūros bei šalityros, dėstomas baltistikos įvadas ir įvairūs specialieji kursai. Daugiau informacijos apie Helsinkio universiteto Humanitarinio fakulteto Kalbų skyriaus baltistikos studijas galima rasti Baltnexus tinklalapyje.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Šiandien, gruodžio 3 d., 18 val. Rašytojų klube vyks Juozo Tysliavos „Išklydusio futuristo dainos“ ir Juozo Kėkšto „Ruduo žydi aguonom“ poezijos rinktinių pristatymas. Tai pirmosios dvi knygos naujausioje leidyklos „Slinktys“ serijoje „Modernioji XX amžiaus lietuvių poezija“. Rinktinių sudarytojai – Filologijos fakulteto studentai Martynas Pumputis ir Linas Daugėla.

Vienos iš rinktinių sudarytojas Martynas Pumputis teigė, jog „šia serija siekiame atkreipti dėmesį į primirštus, mažiau skaitytus, bet dėmesio vertus XX amžiaus lietuvių poetus. Tiesą sakant, įkyrėjo matyti kas trejus metus išleidžiamų tų pačių kanoninių rašytojų knygas. Norisi pasiūlyti kažką naujo, bet iš praeities. Juozą Tysliavą atradau bakalauro studijų metais, kai dėstytoja Aistė Kučinskienė dėstė apie avangardą. Svarbiausia Tysliavos poezijos ypatybė – neužsidarymas vienoje poetinėje programoje. Gebėjimas jungti priešingus ir netgi vienas kitam priešiškus simbolizmą ir avangardą (Vytautas Kubilius tai laiko istoriniu poeto nuopelnu, praskynusiu kelią Miškiniui ir Aisčiui), veržlią jaunatvę ir brandų tragizmą, miesto ir žemdirbiškąją kultūras, keliauti po Europos sostines, jose gyventi ir vis tiek atsiminti, kad yra „Nemuno laukų sūnus“.

Tuo tarpu kitas sudarytojas Linas Daugėla savo santykį su Juozo Kėkšto poezija įvardijo taip: „Juozą Kėkštą atradau kažkada užtikęs eilėraštį apie iš kamionetės, riedančios saulėtekin, išmestą žmogų. Prisiminiau, kaip ir pats pirmam kurse netilpęs į paskutinį troleibusą pėstinau Saulėtekin. Man patiko Kėkšto ironijos žaismė su tragiškumu, kurio jo poezijoje daug. Kaip ir įdomiai kuriamo rudens, persmelkiančio ne vieną poezijos rinkinį. Taip pat stebino ir tai, kad paskutinė poezijos rinktinė išleista tik sovietmetį. Naujoje rinktinėje ruduo ne vien slogus – eilėraščiuose dažnai žydi jaunatviška žaisme, pastangomis keisti pasaulį, dažnai sušvykšo ir džiugesio gaida.“

Daugiau apie renginį galite rasti čia:

Daugumoje mokslinės literatūros, nagrinėjančios nemotinystės klausimą, dominuoja aiški skirtis tarp sąmoningos ir nepasirinktos bevaikystės. Neseniai prestižinė „Palgrave Macmillan“ leidykla publikavo straipsnių rinkinį „Negotiating Non-Motherhood: Representations, Perceptions, and Experiences“, kuriuo siekiama panaikinti šią skirtį ir pažvelgti į tai, kas sieja vaikų neturinčių moterų patirtis, vaikų neturėjimą suvokiant kaip sudėtingą sociokultūrinį reiškinį. Rinkinyje skelbiami tarptautinio Mothernet projekto skirtingas disciplinas atstovaujančių mokslininkių straipsniai, nagrinėjantys nemotinystę įvairiuose kultūriniuose ir nacionaliniuose kontekstuose. Rinkinį sudarė Jenny Björklund (Upsalos universitetas, Švedija), Dovilė Kuzminskaitė (Vilniaus universitetas, Lietuva) ir Julie Rodgers (Meinuto universitetas, Airija).

„Mothernet“ projektas pradėtas vykdyti 2020 metais, gavus „Europos horizontas“ finansavimą. Projektas vienijo Vilniaus universiteto grupę „Apmąstant motinystę“, Upsalos universiteto  „Mother Anyway“ ir Meinuto universiteto „Motherhood“ projektų dalyves. „MotherNet“ projektą koordinavo VU Filologijos fakulteto mokslininkė prof. dr. Eglė Kačkutė-Hagan, kuri taip pat yra ir grupės „Apmąstant motinystę“ vadovė. Viena iš leidinio „Negotiating Non-Motherhood: Representations, Perceptions, and Experiences“ sudarytojų – Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto doc. dr. Dovilė Kuzminskaitė, priklausanti VU veikiančiai grupei „Apmąstant motinystę“.

Daugiau informacijos galite rasti pateiktoje nuorodoje:

Lapkričio 28–30 d. mūsų fakultete vyks antroji tarptautinė baltistikos mokykla. Filologijos fakulteto K. Donelaičio auditorijoje vienas po kito gražia lietuviška kalba prisistatinėjo trys dešimtys iš skirtingų pasaulio kraštų į Tarptautinę baltistikos mokyklą atvykę skirtingų pakopų studentai. Savo sveikinimo kalboje Baltistikos katedros vedėja prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė-Villanueva Svensson teigė, jog „nesvarbu, kuo tapsite ateityje – tyrėjais, vertėjais ar pasirinksite kitą kelią – Jūs jau esate mūsų kalbos ir kultūros ambasadoriai“.

Tarptautinės baltistikos mokyklos dalyvius sveikinęs Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas linkėjo jiems megzti tvirtus ryšius ir priminė apie ateinančiais metais Vilniaus universitete vyksiantį, Lietuvos Respublikos Prezidento globojamą XIV Tarptautinį baltistų kongresą, kuriame būtų malonu išvysti ir šiandienos veidus.

Lapkričio 29 d., penktadienį, Filologijos fakultete, Anglų filologijos programa jau tryliktąjį kartą surengė kasmetinį Viljamo Šekspyro sonetų vertimo konkursą Algimantos Railaitės-Pranckevičienės vardinei stipendijai laimėti. Džiaugiamės galėdami pranešti, jog šių metų konkurso nugalėtoja tapo Anglų filologijos II kurso studentė Milda Kuliešaitė!

Šis konkursas nėra lengvas – reikalauja kūrybiškumo bei sumanumo, kantrybės, atidumo detalėms ir labai gero abiejų – lietuvių ir anglų – kalbų supratimo. Taip pat reikalingas jautrumas poetinei formai, sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp originalaus metro ir rimo schemos, kartu perteikiant soneto nuotaiką.

Komisija, kurią sudarė 9 nariai, pagyrė Mildos vertimą už meniškumą, o komisijos pirmininkas dr. Rimas Užgiris pasveikino anglų kalba: "Members thought it was the most artful translation of Sonnet 130, retaining rhyme and a good amount of iambic meter, while also preserving key meanings. The third stanza in particular captures the humor which is so important to this poem. This translation also preserves the sense of the volta in the final couplet (i.e., I love you just the way you are), while leaving open whether any volta could save the day after what went before (and so leaving open another possible meaning: that romantic lies might actually be necessary)" (vert. „Nariai manė, kad tai meistriškiausias 130 soneto vertimas, nes jame išlaikytas rimas ir geras jambinis metras, tačiau išsaugotos pagrindinės prasmės. Ypač trečioje strofoje perteiktas humoras, toks svarbus šiam eilėraščiui. Šiame vertime taip pat išsaugota paskutinio kupleto volta prasmė (t. y. Myliu tave tokią, kokia esi), kartu paliekant atvirą klausimą, ar kokia nors volta gali išgelbėti dieną po to, kas buvo prieš tai (ir taip paliekant kitą galimą prasmę: kad romantiškas melas iš tikrųjų gali būti būtinas).“

Šiemet įteikti stipendijos į Fakultetą atvyko mecenatas Andrius Pranckevičius. Mecenatui dėkojame už prasmingą veiklą ir puoselėjamus draugiškus santykius su Anglų filologijos programa ir Filologijos fakultetu. Stipendijos laureatė Milda Kuliešaitė buvo pristatyta ir pasveikinta Fakulteto Tarybos posėdžio metu, lapkričio 29 d.

Nuoširdžiai sveikiname studentę!

Anna Krawczyk ir jos atlikti vertimai. Asmeninio archyvo nuotr.

Anna Krawczyk, baigusi studijas Varšuvos universiteto Baltistikos katedroje, praleido dalį studijų laiko Lietuvoje besimokydama lietuvių kalbos. Anna sako, kad „Lietuvoje žmonės rūpinasi vieni kitais, o Vilnius – nuostabus miestas, kuriame gera gyventi“. Jos gyvenime poezijos vertimai tapo tiltu, jungiančiu dvi tautas.

Lietuvių kalbos studijos Varšuvoje ir Lietuvoje

Anna lietuvių kalbą pradėjo studijuoti 2017 m. Varšuvos universitete, kai studijų laikų draugas paskatino mokytis šios kalbos, tačiau net santykiams nutrūkus susidomėjimas lietuvių kalba nenuslopo.

„Meilę vyrui pakeitė meilė kalbai“, – juokiasi.

Ji didžiuojasi priėmusi tokį sprendimą ir pabrėžia, kad lietuvių kalba – labai graži. Vėliau pagal įvairias studijų programas ji plėtė lietuvių kalbos žinias vasaros mokyklose Klaipėdoje. Mergina sako, kad vasaros kursų tikslas nėra vien kalbos mokymasis – per mėnesį negali įgyti daug žinių. Šių kursų esmė – bendruomenė. Klaipėdoje ji susipažino su žmonėmis iš viso pasaulio, kurie domisi lietuvių kalba ir kultūra.

Vieną semestrą Anna turėjo galimybę studijuoti Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, kur įgijo daugybę naujų žinių.

„Ypač vertinu tai, kad lietuvių kalbos gramatika, kultūra ir komunikacija buvo dėstomos atskirai – manau, tai puikus sprendimas. Didžiausias iššūkis buvo įsigilinti į dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartoseną. Kai kurios šios konstrukcijos sutampa su lenkų kalbos gramatika, tačiau kitos pasirodė labai archajiškos ir sudėtingos. Padalyviai man – tarsi kosmosas! Labai sudomino ir lietuvių slengas. Puikiai prisimenu žodį „moralkė“, kuris vartojamas ir lenkų kalboje. Šis žodis puikiai apibūdina vidines moralines dilemas po vakaro, kai per daug išgėrėme ir ryte gėdijamės savo poelgių. Tada sakome, kad „turime moralkę“, – pasakoja Anna.

Studijų metais merginai sunkiai sekėsi susirasti lietuvių draugų, kadangi, būnant tarptautinėje aplinkoje, sunku iš jos išeiti, o ir kalbos lygis dar nėra pakankamas. Tačiau viskas pasikeitė po Lietuvos rašytojų sąjungos organizuoto renginio „Abiejų Tautų Respublikos literatūros seimelis“. Į „Seimelį“ atvyksta kūrėjai iš Lietuvos ir vertėjai iš Lenkijos. Savaitę jie dirba kartu. Renginyje dalyvavę poetai įtraukė Anną į vertimo veiklą ir pamažu tapo artimiausiais draugais.

Anna yra girdėjusi apie stereotipą, kad lietuviai yra nedraugiški ir uždari, tačiau tam visiškai nepritaria: „Vilniuje buvau sutikta labai šiltai – galbūt dėl to, kad mokėjau lietuviškai? Visuomet jaučiausi grupės dalimi, niekada nejutau, jog esu kažkokia užsienietė. Lietuvoje žmonės, atrodo, tikrai rūpinasi vieni kitais. Pavyzdžiui, autobuso ar troleibuso vairuotojai dažnai palaukia vėluojančių keleivių, o jei kas pameta piniginę, iškart atsiranda bent dešimt norinčių padėti. Tokie poelgiai man tiesiog paglosto širdį – žmonės čia pastebi vienas kitą.“

„Tiesa, galbūt pirmasis įspūdis gali susidaryti priešingas, bet net jei lietuviai atrodo nedraugiški, jie vis tiek labai mieli! Pavyzdžiui, kartą Klaipėdoje parduotuvėje pasakiau pardavėjai „viso gero“, o ji, piktokai pažvelgusi, atsakė „viso geriausio“. Pagalvojau, gal ji supyko, kad nepalinkėjau to paties“, – juokiasi mergina.

Poezija – tai tiltas tarp dviejų tautų

Anna dvejus metus dirbo Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatore. Jos veikla buvo itin įvairi: vedė lenkų kalbos kursus, rengė edukacinius užsiėmimus vaikams, kurie lankė lenkų mokyklas Lietuvoje, organizavo „Poezijos pavasario“ renginius, kūrė skelbimus socialiniams tinklams ir vertė tekstus iš lietuvių į lenkų kalbą. Vertimų veiklą Anna pradėjo dar studijų metais, o dabar ši patirtis tapo neatsiejama jos profesinio kelio dalimi.

Varšuvos universiteto Baltistikos katedroje studentai intensyviai gilina vertimo įgūdžius – visi dėstytojai yra puikūs vertėjai, o per keturis semestrus tenka dirbti su skirtingo stiliaus tekstais.

„Pirmąjį semestrą verčiame filmų tekstus, antrąjį – poeziją, trečiąjį – apsakymus, o galiausiai – oficialius dokumentus“, – pasakoja Anna.

Po studijų ji pradėjo versti tekstus socialiniams tinklams, renginių aprašymus, o viena leidykla netgi paprašė išversti dvikalbės antologijos apie Zbignevą Herbertą įvadą. Tačiau, kaip pati pripažįsta, didžiausią iššūkį vertimuose kelia kultūrų skirtumai.

„Pavyzdžiui, ilgai svarsčiau, kaip tiksliausiai išversti žodį „profsąjunga“. Lietuvišką reikšmę puikiai suprantu, tačiau lenkiškai tai būtų „związek zawodowy“ – ilgas ir oficialus terminas. Net tėvų klausiau, ar lenkų kalboje egzistuoja trumpesnis atitikmuo, bet jie atsakė, kad tokio nėra. Tada supratau, kokia prasta mano lenkų kalba!“ – juokiasi Anna.

Šiuo metu ji verčia teatro tinklalapį ir dirba prie knygos vertimo, tačiau apie pastarąjį projektą kol kas pasakoja kukliai – esą dar per anksti dalintis smulkmenomis.

2023 m. gegužės 20–21 d. Varšuvos universitete vyko „Poezijos pavasaris“, kuriame dalyvavo garsūs lietuvių poetai Antanas A. Jonynas, Gytis Norvilas ir Indrė Valantinaitė. Šis renginys – ne tik literatūros šventė, bet ir svarbi patirtis Baltistikos katedros studentams bei alumnams, kurie pažintį su lietuvių kalba dažnai pradeda versdami tekstus „Poezijos pavasario“ almanachams. Tai puiki proga išmėginti vertėjo darbą.

„Poezija tarsi tiltas, kuris mus jungia. Mes juk – kaimynai, o verčiama tiek mažai kūrinių“, – priduria Anna.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pradeda penkių straipsnių ciklą, kuriame bus pristatyti užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Varšuvos universiteto Baltistikos katedros lietuvių kalbos studijos prasidėjo 1990 m., kai Polonistikos fakultete buvo įkurta Baltų filologijos katedra. Jai vadovavo prof. habil. dr. Wojciechas Smoczyńskis. Vėliau ši katedra buvo pertvarkyta į Baltistikos skyrių, kurio vadovė nuo 2014 m. yra dr. Joanna Tabor. Šiuo metu Varšuvos universitete vykdomos bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros studijos, kuriose dėstomos lietuvių ir latvių kalbos, gramatika, literatūra, taip pat supažindinama su Baltijos šalių istorija ir dabartimi. Studentai turi galimybę mokytis vertimo meno.

Varšuvos baltistai aktyviai organizuoja renginius, tokius kaip susitikimai su lietuvių poetais festivalyje „Poezijos pavasaris“ ir vertimo dirbtuvės. Be to, kartu su Vilniaus ir Tartu universitetų kolegomis jie rengia tarptautinę studentų ir doktorantų konferenciją „Bridges in the Baltics“. Daugiau informacijos apie baltistiką Varšuvos universitete galima rasti Baltenxus tinklalapyje.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.