Naujienos

Vilniaus universitetas / Katažinos Polubinskos nuotrauka

Filologijos fakulteto Literatūros antropologijos ir kultūros magistrė Evelina Verbickaitė-Šimkevičienė tapo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija surengto geriausio magistro darbo konkurso laureate humanitarinių mokslų srityje.

Evelinos magistro darbo tema: „Lietuvos lenkų literatūros vertimai į lietuvių kalbą XX a. 3–4 deš.: kultūrinės atminties dinamika“. Darbo vadovė – prof. dr. Brigita Speičytė.

Sveikiname Eveliną ir linkime jai sėkmės tęsiant mokslus doktorantūroje!

Studente, ar žinojai, kad 2024 m. lapkričio 28–30 d. mūsų fakultete vyks antroji tarptautinė baltistikos mokykla? Į ją sugužės per 20 užsienio baltistikos centrų studentų. Kviečiame ir tave užsukti susipažinti ir pabendrauti lapkričio 28 d. (ketvirtadienį) 17 val. K. Donelaičio auditorijoje, o lapkričio 29 d. (penktadienį) nuo 16.15 val. vyks literatūrinės baltistikos vakaras su Linu Daugėla Rašytojų menėje.

Taigi nepraleisk galimybės pasiklausyti dominančių paskaitų, į kurias gali užsukti visi VU Filologijos fakulteto studentai ir be registracijos. Programą galite rasti čia:

Daugiau informacijos Baltistikos katedros paskyroje „Facebook“

Jei turi klausimų, rašyk

Renginį organizuoja VU Baltistikos katedra, finansuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotrauka

Lapkričio 15 d. Vilniaus universiteto (VU) Centrinė rinkimų komisija patvirtino į Tarybą išrinktus narius. Ateinančius penkerius metus aukščiausioje VU strateginio valdymo institucijoje humanitarinių mokslų sričiai atstovausiantis Filologijos fakulteto dėstytojas, mokslo darbuotojas ir tarybos pirmininkas prof. Jurgis Pakerys mano, kad universitetas visuomenei turėtų „pateikti supančio pasaulio interpretacijas, pagrįstas moksliniu pažinimu ir duomenų analize“, ir teigia, kad dėl bendrų strateginių tikslų Tarybos nariai iš pradžių turėtų šiek tiek pamiršti, iš kokių sričių atėjo, ir „tapti darnia komanda“.

Kas Jus paskatino kandidatuoti?

Kaip ir kitais panašiais atvejais, kandidatuoti paskatino kolegos, kurie pakalbino, o aš pagalvojau ir sutikau.

Ar kolegos buvo iš Filologijos fakulteto?

Ne tik iš Filologijos. Tai buvo svarbu, nes juk kalbame apie humanitarinių mokslų atstovo vietą. Ir čia atsiranda šiokio tokio sudėtingumo, tam tikra intriga. Jeigu kas klaustų manęs, ar aš filologas, atsakyčiau, kad taip, į klausimą, ar aš humanitaras, irgi atsakyčiau teigiamai, bet paskui svarstyčiau, ne kasdien juk, ne visada. Žinote, čia yra panašiai, kaip klausti žmogaus, ar jis tiki, ir jis atsako, kad taip, bet koks konkrečiai yra jo tikėjimas, kokios jo tikėjimo praktikos? Sakysim, lingvistas esu labai dažnai, filologas – priklausomai nuo to, kiek man ir literatūra rūpi, o jau humanitaras būnu tiek, kiek man svarbi filosofija, istorija, menotyra ir kiti dalykai.

Kokį Jūs, kaip humanitarinių mokslų atstovas, matote universiteto vaidmenį šiandienos visuomenėje?

Manau, kad pagrindinis universiteto vaidmuo yra pateikti mus supančio pasaulio interpretacijas, pagrįstas moksliniu pažinimu ir duomenų analize. Tai darome organizuodami studijas ir pristatydami savo tyrimus. Visiškai suprantamas yra visuomenės noras išgirsti aktualiausių dalykų interpretacijas, su tuo sutinku, bet labai svarbios ir mažiau žinomų klausimų interpretacijos, tų klausimų suaktualinimas – tai visų mokslininkų atsakomybė.

Taryboje atstovausite humanitariniams padaliniams. Kokiems klausimams planuojate skirti daugiausia dėmesio?

Manau, kad iš pradžių mums, Tarybos nariams, reikėtų šiek tiek pamiršti, iš kokių sričių atėjome, tapti darnia komanda, bendradarbiaujančia su Senatu, su rektoriumi ir jo komanda. Turime išsiaiškinti, kas iki šiol buvo daroma tinkamai, kokios priemonės veikė, o ką reikėtų pakoreguoti. Taip pat manau, kad turime saugotis pagundų užsiimti įvairiais smulkiais dalykais, mikrovadyba, turime susitelkti ties strateginiais universiteto klausimais. O šie turėtų būti paremti ne gražiais ir ambicingai skambančiais žodžiais. Siekčiau kuo daugiau konkretumo, pagrįstumo ir kad planuojamus dalykus būtų galima nesunkiai pamatuoti, įvertinti. Žinoma, bus ir konkrečių su humanitariniais mokslais susijusių klausimų, pavyzdžiui, dėl lėšų skirstymo, dėl mokslo etatų plėtros, dėl infrastruktūros ir panašiai – tada, suprantama, būsiu vienas iš humanitarų atstovų, bet visada stengsiuosi matyti tuos klausimus platesniame universiteto ir valstybės kontekste.

Esate labai studentų mylimas dėstytojas. Kokia Jūsų paslaptis?

Tikriausiai į šį klausimą geriau atsakytų studentai, bet galiu pabandyti ir aš. Turbūt vienas iš svarbių dėmenų yra banalus – kad man patinka mano darbas, tiek moksliniai tyrimai, tiek ir dėstymas, iš jų abiejų semiuosi užsidegimo, bet noriu pabrėžti, kad ne visada sekasi ir ne visada lengva. Taip pat atrodo, kad studentai vertina, kai sugebu sudėtingesnius dalykus paaiškinti paprasčiau. Kartais duodu ir kūrybinių užduočių, pavyzdžiui, kai aiškinamės, kas yra gramatinės kategorijos, kaip jos žymimos, paprašau, kad mažos studentų grupelės sukurtų dirbtinių kalbų fragmentus. Tada lentoje užrašome sakinį viena iš tų kalbų, o auditorija kartu su manimi turi išsiaiškinti, kas ir kaip ten užkoduota. Kartais net ir man būna nelengva!

Simono Lukoševičiaus nuotr.

2024 m. spalio 24–27 d. Vilniuje vyko Vokietijos ir Baltijos šalių jaunimo konferencija, kurią organizavo Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondas (Deutsch-Baltische Zukunftsstiftung, DBJW). Konferenciją globojo tuometinė LR Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Šis renginys subūrė jaunimą iš Baltijos šalių, Vokietijos bei kitų valstybių aptarti aktualias visuomenės ir politikos problemas bei ieškoti jų sprendimo būdų. Šių metų konferencijos pagrindinė tema – „Dirbtinis intelektas ir krizių valdymas“.

Atidarymo ceremonija Vilniaus universitete

Konferencija prasidėjo spalio 24 d. iškilminga atidarymo ceremonija Vilniaus universiteto Mažojoje Auloje. Dalyvius pasveikino Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo pirmininkas Thomas von Lüpke. Sveikinimo žodžius taip pat tarė Vokietijos ambasadorius Lietuvoje dr. Cornelius Zimmermann, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas Saulius Olencevičius, LR Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas bei Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Pagrindinį pranešimą skaitė generolas leitenantas Jürgenas-Joachimas von Sandrartas, vadovaujantis Šiaurės Rytų daugianacionaliniam korpusui Lenkijoje. Tarp garbingų svečių buvo ir brigados generolas Christophas Huberis, vadovaujantis Vokietijos brigadai Lietuvoje, Vokietijos kariuomenės atstovai, LR Ekonomikos viceministrė Erika Kuročkina, buvusi Europos Parlamento narė Viola von Cramon-Taubadel, LR Seimo, Vyriausybės nariai, universitetų ir jaunimo organizacijų atstovai.

Simono Lukoševičiaus nuotr.

Darbo grupės: jaunimo idėjos tvariai ateičiai

Svarbiausia konferencijos dalis – keturios teminės grupės, kuriose dalyviai kūrė politinius sprendimus tvariai ateičiai. Jų siūlymai bus pateikti politikos formuotojams Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

A grupė: Dirbtinis intelektas pabėgėlių apsaugai ir humanitarinei pagalbai (Lietuva)

Ši darbo grupė nagrinėjo, kaip etiškai ir efektyviai naudoti dirbtinį intelektą gerinant pabėgėlių apsaugą ir humanitarinę pagalbą, išvengiant diskriminacijos ir šališkų sprendimų.

B grupė: Dirbtinis intelektas sveikatos apsaugos srityje (Latvija)

Šios darbo grupės tikslas buvo išanalizuoti, kaip dirbtinis intelektas gali pagerinti sveikatos paslaugų kokybę ir prieinamumą, ypač krizių, tokių kaip pandemijos, metu.

C grupė: Dirbtinis intelektas ir dezinformacija (Vokietija)

Dalyviai gilinosi į dirbtinio intelekto sukurtos dezinformacijos pavojus demokratinių rinkimų metu ir kūrė strategijas, kaip atpažinti bei užkirsti kelią tokiam turiniui.

D grupė: Dirbtinis intelektas ir klimato kaita (Estija)

Ši darbo grupė siūlė politines rekomendacijas, kaip dirbtinis intelektas gali padėti mažinti CO₂ emisijas ir kurti tvarius aplinkosaugos sprendimus.

Vokietijos ir Baltijos šalių jaunimo mainų tinklas (GBYEN)

Lygiagrečiai su darbo grupėmis dirbo Vokietijos ir Baltijos šalių jaunimo mainų tinklas (GBYEN), kuris subūrė pilietinės visuomenės, valdžios ir politikos atstovus. Jie diskutavo, kaip dirbtinis intelektas gali būti naudojamas jaunimo mainuose, siekiant pagerinti organizacijų veiklą ir padėti jauniems žmonėms kovoti su dezinformacija.

Simono Lukoševičiaus nuotr.

Perspektyvos

Konferencijos šūkis „Europa turi tave išgirsti“ („Europe shall hear you“) pabrėžė jaunimo balsų svarbą politiniuose sprendimuose. Dalyviai per artimiausius mėnesius pristatys savo idėjas Vokietijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionaliniuose parlamentuose.

Ši konferencija ne tik suteikė galimybę dialogui ir tinklaveikai, bet ir pasiūlė konkrečių politinių impulsų, galinčių lemti ilgalaikius pokyčius. Vokietijos ir Baltijos šalių jaunimo konferencija dar kartą parodė jaunimo svarbą dirbtinio intelekto formuojamoje ateityje.

Daugiau informacijos apie Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo veiklą Lietuvoje rasite šioje svetainėje >>>

Lapkričio 12–13 d. vykusiame antrajame rinkimų į Vilniaus universiteto (VU) tarybą ture buvo išrinkti likę 6 Tarybos nariai. Lapkričio 15 d. VU Centrinė rinkimų komisija patvirtino galutinius antrojo turo rezultatus ir į Tarybą išrinktus narius. 

Naujai išrinkta VU taryba 2024–2029 m. 

VU dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai, atstovaujantys šioms mokslo sritims ir kryptims – vidiniai nariai:

• prof. dr. Jurgis Pakerys, humanitarinių mokslų sritis;
• prof. dr. Urtė Neniškytė, gamtos mokslų srities biochemijos, geologijos, fizinės geografijos, paleontologijos, biologijos, biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros, botanikos, zoologijos kryptys;
• doc. Birutė Švedaitė-Sakalauskė, socialinių mokslų sritis;
• prof. dr. Algirdas Utkus, medicinos ir sveikatos mokslų sritis;
• prof. Gintautas Tamulaitis, gamtos mokslų srities matematikos, fizikos, chemijos, astronomijos, informatikos kryptys arba technologijos mokslų sritis.

Ne VU darbuotojai ar studentai:

• dr. Rasa Antanavičiūtė, humanitarikos, kultūros ir meno sritis;
• Marius Jurgilas, teisės, politikos, socialinė, ūkio, finansų ir administravimo sistemų sritis;
• Algimantas Markauskas, aukštųjų technologijų, susijusių su biomedicinos mokslais, sritis;
• Jūratė Petrauskienė, aukštųjų technologijų, susijusių su matematikos, fizikos, chemijos ir informatikos mokslais, sritis.

VU Studentų atstovybės nustatyta tvarka renkami nariai:

• Klėja Merčaitytė, Studentų atstovybės prezidentė;
• Justinas Kondratas, studentų išrinktas atstovas.

Plačiau apie vykusius VU tarybos rinkimus skaitykite čia:

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Maloniai kviečiame į lapkričio 19 d. 17.00 val. Filologijos fakultete, J. Balkevičiaus auditorijoje (Universiteto g. 5) vyksiantį literatūros seminarą „Mokyklinis lietuvių literatūros kanonas: šimtmečio raidos rekonstrukcija“. Seminaro metu pranešėjos – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Viktorija Šeina ir Filologijos fakulteto doc. dr. Aistė Kučinskienė – pristatys ilgiausiai mokyklinio kanono centre įsitvirtinusius kūrinius ir dominuojančią jų interpretaciją, taip pat konkrečiu istoriniu laikotarpiu kanono struktūrą lėmusių atrankos kriterijų kompleksą bei istorinę jo kaitą.

Jau kelis dešimtmečius Lietuvoje netylant debatams dėl literatūros kanono, iki šiol stokojame diachroninių empirinių jo tyrimų. Teoriniuose darbuose buvo iškelta bendrojo ugdymo mokyklos svarba nacionalinio kanono formavimui, kuri paskatino mokslinininkes nuosekliai rekonstruoti visą vyresniųjų klasių mokyklinio kanono steigties ir vėlesnių transformacijų procesą nuo pačių pirmųjų valstybinių bendrojo ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programų tarpukariu iki 2018 m.

Pranešėjos tikisi, jog pristatyta vyresniųjų klasių mokyklinio kanono rekonstrukcija prisidės prie aiškesnio supratimo, kaip šiandienos kanono debatus yra paveikęs ankstesnių laikotarpių mokyklinis literatūrinis ugdymas. Mokslinininkės viliasi, jog tyrimas paskatins literatūros didaktikos (savi)refleksiją, padės įsisąmoninti mokyklinio kanono įtaką visuomenės vertybių sistemai, kolektyvinei tapatybei ir istorinės atminties modeliavimui.

Pranešimas parengtas pagal Mokslininkų grupių projektą „Mokyklinio lietuvių literatūros kanono raida (1918–2018)“, kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-MIP-21-40).

Prisijungti prie seminaro taip pat galima ir nuotoliu Zoom platformoje:

Meeting ID: 964 4543 3982

Vilniaus universiteto organizuojamame „Arqus“ mokymo inovacijų internetiniame seminare bus pristatyta akademinių debatų idėja ir struktūra – veiksmingas mokymo metodas pagerinti studentų viešąjį kalbėjimą, kritinį mąstymą, mokslinių tyrimų kompetencijas, taip pat argumentacijos, lyderystės ir komandinio darbo įgūdžius.

Seminaro dalyviai sužinos, kaip ugdyti studentų akademines kompetencijas formuluoti argumentus, pagrįstus moksliniais tyrimais. Be to, seminaro metu bus aptarta, kaip studentai gali stiprinti tam tikrus dalykinius įgūdžius, pavyzdžiui, gebėjimą analizuoti su studijuojamu dalyku susijusius mokslinius straipsnius ir pritaikyti realius pavyzdžius.

Dalyviai susipažins su akademinių debatų koncepcija – nuo turinio ir struktūros iki vertinimo strategijų – ir apžvelgs specialiai šiai veiklai sukurtą mokomąją medžiagą. Bus pristatyta debatų vertinimo strategija, ypatingą dėmesį skiriant inovatyviems mokymo būdams, tokiems kaip apverstos klasės (angl. flipped classroom) metodas, studentų moderuojami debatai ir realių situacijų pagrindu paremti debatų turnyrai.

Svarbiausias renginio akcentas – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto pirmo kurso bakalauro studijų studentų debatai „Ar klimato kaitos neigimas rinkimų kampanijų metu turėtų būti kriminalizuotas?“. Visą 2024 m. rudenį viešojo kalbėjimo įgūdžius tobulinę studentai turės galimybę pademonstruoti savo pažangą. Tomas Valiūnas ir Ieva Navickaitė sieks įrodyti teiginio teisingumą, o Adrija Sagatytė ir Kajus Razulevičius atstovaus opozicijos komandai.

Lektorė: Doc. Dr. Liudmila Arcimavičienė (Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Užsienio kalbų didaktikos ir tyrimų centras)

Svarbu! Seminaras vyks anglų kalba. 

Data ir laikas: 2024 m. lapkričio 26 d. 15:00–16:30 val.
Vieta: „MS Teams“ platforma.
Registracijos terminas: 2024 m. lapkričio 21 d.
Registruokitės čia

Nuoroda į nuotolinį seminarą bus išsiųsta tik užsiregistravusiems dalyviams.

Maloniai laukiame Jūsų šiame įdomiame ir įtraukiančiame seminare!

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Nuo 2024 m. gegužės mėnesio Vilniaus universitete (VU) podoktorantūros stažuotę atlieka įvairiuose prestižiniuose žurnaluose beveik 50 straipsnių publikavęs dviejų knygų autorius, tyrėjas dr. Luca Gili. Viduramžių ir antikos logikos bei metafizikos tyrėjas, daugiausia dėmesio skiriantis logikos istorijai ir Aristotelio filosofijai, daktaro laipsnį įgijo Leveno (Leuven) universitete Belgijoje, dirbo Kvebeko universitete Monrealyje.

Nors visų pirma Lietuvą pažino kaip žmonos gimtinę, mokslininkas iš Italijos tikina Klasikinių studijų katedros vedėjo doc. Viliaus Bartninko dėka čia atradęs labai gyvybingą akademinę terpę, kurioje norisi būti dėl intelektinio malonumo ir konkurencingos akademinės aplinkos. Mokslininką kalbina VU Filologijos fakulteto doktorantas Laisvūnas Čekavičius.

Studijavote Pizoje, Italijoje, ir Levene, Belgijoje. Kuo jus patraukė klasika ir filosofija?

Koks sudėtingas klausimas! Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, pasirinkau klasikinę mokymo programą, į kurią įeina įvadas į senovės graikų, lotynų kalbas, antikinę literatūrą ir filosofiją. Tiksliai neprisimenu, kodėl pasirinkau šį variantą, bet mano laikais buvo įprasta, kad gerai besimokantys mokiniai rinktųsi klasikinę mokymo programą, vadinamąjį liceo classico [Italijos liceo classico yra tokio tipo vidurinė mokykla, kur privaloma mokytis senąją graikų ir lotynų kalbas bei literatūrą – aut. past.]. Galbūt per pastaruosius 20 metų viskas pasikeitė, bet manau, kad classico vis dar yra vienas geriausių mokomųjų būdų Italijoje. Mokydamasis vidurinėje mokykloje supratau, kad man labai patinka graikų literatūra ir filosofija.

Nebuvau visiškai tikras, ką veiksiu universitete, bet gavau stipendiją Pizos universiteto Scuola Normale, kuri padengė išlaidas maistui ir mokslui, todėl pasirinkau humanitarinius mokslus daug negalvodamas, ką veiksiu toliau. Jei nebūčiau gavęs stipendijos, tikriausiai būčiau pasirinkęs studijas, kurios suteiktų stabilesnį darbą, pvz., mediciną. Kol studijavau Scuola Normale, dar nebuvau apsisprendęs, ar rinksiuosi klasiką, ar filosofiją – dvi skirtingas bakalauro studijų programas Pizos universitete. Mane sužavėjo Francesco Del Punta viduramžių filosofijos paskaitos, todėl pradėjau studijuoti filosofiją. Tačiau F. Del Punta pastebėjo mano talentą skaityti graikiškus tekstus ir įtikino studijuoti Aleksandrą Afrodizietį, apie kurį tuo metu dar nebuvau girdėjęs, bei rašyti magistro darbą apie šį didįjį Aristotelio komentatorių.

Kuo mane patraukė klasika ir filosofija? Man labai patinka, kad graikai, ypač Platonas ir Aristotelis, taip tiesmukai siekia tiesos ir išminties. Jų mintys mane suviliojo nuo pat pradžių ir iki šiol nesustoja stebinti. Levene atsidūriau taip pat atsitiktinai. Doktorantūros studijas, vadovaujamas a. a. Riccardo Quinto, pradėjau Paduvoje, Italijoje. Deja, Riccardo susirgo reta liga ir netrukus mirė, o Leveno universitetas man pasiūlė dosnią stipendiją, todėl atrodė protinga atsisakyti Italijos programos ir likti tik Levene. Ten dirbau viduramžių filosofijos srityje vadovaujamas Russo Friedmano ir prisijungiau prie didelės jaunų doktorantų ir podoktorantūros studentų, besispecializuojančių senovės ir viduramžių filosofijoje, grupės.

Ankščiau dėstėte Monrealyje, Kanadoje, ir dabar dėstote Kjetyje (Chieti), Italijoje. Kuo skiriasi klasikinės filologijos studijos šiose šalyse?

Nuoširdus atsakymas į šį klausimą tikriausiai nėra labai politiškai korektiškas. Monrealyje darbo sąlygos yra daug geresnės nei Italijoje, kalbant apie darbo užmokestį ir, sakyčiau, apie laisvę atlikti mokslinius tyrimus be didelių biurokratinių rūpesčių. Nors Italijoje apskritai vyrauja biurokratinis košmaras, mažose pietų Italijos vietovėse ypač sunku orientuotis. Galbūt tai skamba stereotipiškai, bet tai tiesa. Jums gali kilti klausimas, kodėl išvykau iš Kanados į Italiją. Atsakymas toks: žmogus gyvena ne vien duona, todėl mielai pasinaudojau galimybe su šeima grįžti į gimtąsias kalvas. Abiejuose universitetuose (UQÀM Monrealyje, Kanadoje, ir Kječio Italijoje) mokosi gana įvairūs studentai, dažniausiai iš socialiai sunkiai besiverčiančių šeimų – tai man labai svarbu, šių institucijų studentai, nors tikriausiai ir nesimokė geriausiose mokyklose, vis dėlto siekia žinių ir nori mokytis, todėl kalbėtis su jais apie senovės filosofiją yra tikras malonumas.

Kuris antikinis tekstas labiausiai suformavo jūsų asmenybę?

Sunku atsakyti. Kai man buvo bene 13 metų, perskaičiau XIX a. italų poeto Giacomo Leopardi knygą „Sielos veikalėliai“ („Operette morali“). Tada man labai patiko G. Leopardi eilėraščiai ir atrodė natūralu pereiti prie jo „filosofinės“ kūrybos, kurią šiandien vertinu ne taip palankiai. G. Leopardi buvo įsimylėjęs antiką, bet tikriausiai tik jo dėka supratau kito reikšmingo italų poeto Dantės didybę. Prisimenu, kad skaičiau mamai priklausiusį Dantės leidinį, kuriame nebuvo „Rojaus“. Leidinio redaktorius buvo marksistas literatūros kritikas Natalino Sapegno, kuris turėjo įprotį aiškinti Dantės eiles ilgomis Akviniečio citatomis. Šiose išnašose atradau filosofiją ir nuo tada ją pamilau. Taigi tam tikra prasme Dantės „Pragaras“ man padarė didžiausią poveikį.

Kalbant apie mano moralės teoriją, visada buvau aristotelininkas, net prieš perskaitydamas Aristotelio „Nikomacho etiką“, todėl drįsčiau teigti, kad Aristotelis manęs šiuo požiūriu nesuformavo, nes jo puslapiuose radau tai, kuo ir taip tikėjau. Nuo trylikamečio Lucos nepasikeičiau vienu atžvilgiu: man vis dar patinka skaityti G. Leopardi „Alla sua Donna“ – himną idealiai moteriai su stipriu platonišku prieskoniu: ji yra „viena iš amžinųjų idėjų“.

Parašėte disertaciją apie Tomo Akviniečio gamtos filosofiją ir neseniai išleidote knygą „Akvinietis apie kaitą ir laiką“ („Aquinas on Change and Time“). Kaip apibūdintumėte antikinės ir viduramžių filosofijos santykį – įžvelgiate tęstinumą ar veikiau skirtumus?

Jūs iš tiesų mėgstate sudėtingus klausimus! Aristotelį atradau per Akvinietį, Akvinietį – per Dantę, taigi, žvelgiant į atradimų tvarką, viduramžių ir antikos filosofai yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Mano studijos universitete patvirtino šį pirminį įspūdį, nes F. Del Punta mėgo skaityti nuodugnias paskaitas apie Aristotelio tekstus – paprastai užtrukdavome ištisus mokslo metus, kol peržvelgdavome tris–keturis skyrius, t. y. iš viso 2–4 Bekkerio puslapius. Tuomet skaitėme visus Aristotelio tekstų komentatorius, tiek vėlyvosios antikos, tiek viduramžių arabų, tiek viduramžių lotynų. Toks nuodugnus požiūris leido man taip pat įžvelgti skirtumus tarp Aristotelio ir jo komentatorių, tačiau, mano supratimu, šie didieji protai nuolat palaiko dialogą tarpusavyje.

Kaip apibūdintumėte pagrindinę savo knygos užduotį ir tezę?

Savo knygoje „Akvinietis apie pokyčius ir laiką“ išsikėliau tris tikslus. Pirma, įrodyti, kad Akvinietis manė, jog įmanoma nuosekliai apibūdinti kaitą (motus) ir kad kaita yra tapati kintančiam daiktui, esančiam dabartyje. Antra, įrodyti, kad Akvinietis buvo nuoseklus prezentistas, kuris nesuteikė galimybės egzistuoti laiko dalims, esančioms praeityje ar ateityje. Galiausiai, parodyti, kad laikas, pasak Akviniečio, egzistuoja nepriklausomai nuo proto ir turėtų būti suprantamas kaip kintančio daikto dispozicija, kurią kaip tokią turi suprasti galimas protas.

Kokios, jūsų nuomone, yra aktualiausios šiuolaikinių tyrimų temos, susijusios su Aristotelio filosofija?

Manau, kad pats Aristotelis turi į tai atsakymą: „Metafizikos“ VII knygos pradžioje jis sako, kad praeityje, kaip ir jo laikais, žmonės bandė atsakyti į klausimą, kas yra „būtis“, t. y. kas yra „substancija“. Mano nuomone, tai vis dar aktuali tema, nors ji ir nėra tokia populiari, kokia buvo dešimtajame dešimtmetyje – 2000 m. pradžioje, kai pasirodė M. Fredės ir G. Patcigo „Metafizikos Z“ komentaras. Jei kalbėtume apie akademines madas, sakyčiau, kad dabar labai populiaru tyrinėti, kaip Aristotelis praktikavo mokslą ir kaip jis argumentavo kokiu nors filosofiniu klausimu, ypač žmonės domisi jo perimtais dialektiniais argumentavimo modeliais.

Kokie tyrimai jus atvedė į Lietuvą ir ką čia siekiate atrasti?

Prieš kelerius metus Leveno Oude Markt gatvėje viena moteris manęs paklausė, kurią kavą mėgstu labiau – „Lavazza“ ar „Illy“. Matyt, atsakiau teisingai, tad prabėgus keleriems metams mes susituokėme ir susilaukėme vaikų. Ji yra lietuvė ir jos dėka jau daugelį metų po truputį atrandu kiekvieną šios nuostabios šalies kampelį. Mes susituokėme nuostabioje Onos bažnyčioje Vilniaus centre.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Tik maždaug prieš metus, viešėdamas Vilniuje, susitikau su Klasikinių studijų katedros vedėju Viliumi Bartninku ir jo dėka atradau labai gyvybingą akademinę aplinką. Iškart panorau tapti jos dalimi – dėl intelektinio malonumo, kurį galėčiau patirti iš pokalbių su kolegomis, dėl iššūkio vėl atsidurti konkurencingoje akademinėje aplinkoje, taip pat dėl to, kad svarsčiau praleisti daugiau laiko Lietuvoje su šeima, nes mano vyresnieji vaikai lanko mokyklą Lietuvoje, kad galėtų geriau susipažinti su mamos gimtąja kalba. Kartais galvoju, kad jei tą vakarą Oude Markt gatvėje būčiau atsakęs, kad man labiau patinka „Lavazza“, gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip.

Jeigu pastaruoju metu patiriate stresą, kviečiame dalyvauti nuotolinėje streso mažinimo programoje Sija. Sija – tai 8 savaičių trukmės psichologų sukurtas chatbot‘as, skirtas stresą patiriančiam 18-25 m. jaunimui.

Dalyvaukite Vilniaus universiteto psichologų moksliniame tyrime ir turėsite galimybę naudotis programa Sija. Dalyvių skaičius ribotas.

Daugiau informacijos ir registracija: www.sijajaunimui.lt

VU Filosofijos fakulteto, Psichotraumatologijos centro psichologų komanda.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos / Eitvydas Kinaitis

2024 m. lapkričio 6 d. Paryžiuje, Collège de France vyko konferencija „Lietuvių kalba: istorija ir perspektyvos“, skirta žymaus prancūzų lingvisto, Collège de France profesoriaus Antoine'o Meillet (1866-1936), tyrusio ir dėsčiusio lietuvių kalbą, palikimui aptarti. Konferenciją atidarė Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė, Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, pagrindinį pranešimą perskaitė VU garbės daktaras prof. Danielis Petit. Konferencijoje Lietuvos ambasados Prancūzijoje kvietimu dalyvavo Filologijos fakulteto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas ir prof. Bonifacas Stundžia. Renginio metu pristatytas nuostabus atradimas – neseniai Collège de France bibliotekoje tyrėjos Inos Valintėlytės atrastas prancūziškas A. Meillet rankraštis „Esminiai lietuvių kalbos fonetikos ir morfologijos bruožai“ – tai prieš šimtmetį, 1923-24 m., jo dėstyto kurso medžiaga.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos / Eitvydas Kinaitis

2024 m. lapkričio 7 d. VU Vokiečių filologijos katedros docentai Skaistė Volungevičienė ir Daumantas Katinas Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos vokiečių kalbos mokytojos Odetos Žebrauskienės kvietimu lankėsi gimnazijoje vykusioje vokiečių kalbos dienoje.

VU Vokiečių filologijos katedros atstovai susitiko su gimnazistais, papasakojo jiems apie studijų ir karjeros galimybes su vokiečių kalba, klausėsi nuotaikingų dainų, apžiūrėjo vokiečių kalbos dienai skirtų plakatų parodą, kartu su mokytojais Odeta Žebrauskiene ir Vidmantu Žebrausku susipažino su Marijampolės miestu.

Nuoširdžiai dėkojame mokytojai Odetai Žebrauskienei, visai Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijai ir tikimės smagaus bei prasmingo tolesnio bendravimo!

Jau visai visai prie pabaigos priartėjo tarptautinis projektas „Get ready for school“ ir greitai pasirodys telefono programėlė „Dandelina eina į mokyklą“, skirta nelietuviams vaikams, kurie ruošiasi eiti į mokyklą lietuvių dėstomąja kalba. Smagiai žaisdami vaikai išmoks pagrindinių mokyklai reikalingų žodžių šiomis temomis: daiktai kuprinėje; daiktai klasėje; mokykla ir kelias į mokyklą; skaičiai, spalvos ir formos; metų laikai ir apranga; jausmai ir kt. Programėlė kurta galvojant apie Lietuvos imigrantų vaikus, tačiau tikėtina, kad ji taip pat pravers kaip linksma mokomoji priemonė lietuvių, gyvenančių svetur, vaikams.
Be to, šio projekto rengėjai sukūrė metodinę priemonę tėvams ir darželių auklėtojams (-oms), kurioje rašoma apie daugiakalbystės ugdymą, pateikiama įvairių praktinių patarimų ir veiklų. Metodinėje priemonėje kalbama apie daugiakalbystės naudą, siūlomi būdai, kaip suderinti šeimos ir valstybės kalbų vartojimą.
Projekte dalyvavo septyni partneriai iš Austrijos, Lenkijos, Lietuvos, Slovėnijos ir Vokietijos, Lietuvą atstovavo Eglė Vaisėtaitė-Žiūkė ir Kristina Jakaitė-Bulbukienė iš Lituanistinių studijų katedros. Todėl telefono programėlė bus prieinama visomis projekto partnerių kalbomis: lietuvių, vokiečių, lenkų ir slovėnų. Metodinė priemonė tėvams yra išversta ne tik į projekto partnerių, bet taip pat ir į anglų, rusų, ukrainiečių, turkų ir kroatų kalbas. Plačiau apie projektą:

Kitą ketvirtadienį, lapkričio 14 d. VU akademinę bendruomenę kviečiame į tarptautinę mokslinę konferenciją 'Root Cause: Comparative Studies in Literature and Translation', skirtą lyginamosios literatūros ir vertimo studijoms. Ši konferencija – LLVS paskelbtų Estų literatūros metų programos dalis. Konferencija vyks Vilnius UNESCO Literatūros miesto namuose (šv. Jono g. 11–16). 

Plenarinius pranešimus skaitys dr. Aija Sakova, Ene Mihkelson tyrimų draugijos pirmininkė, nagrinėjanti atminties, traumos aspektus estų ir vokiečių literatūroje, bei dr. Elle-Mari Talivee, Under ir Tuglaso Literatūros centro mokslininkė, tirianti urbanistinius tekstus. Konferencijoje girdėsite Estijos, Lietuvos ir Čekijos tyrėjų, vertėjų, jaunų mokslininkų pranešimus.

Registracija – 9:45, konferencijos pradžia – 10:00.

Taip pat rasite informaciją anglų kalba ir konferencijos programą, plenarinius pranešimus bei kitų pranešimų santraukas. 

Iškilus klausimų, galite kreiptis .

Kviečiame dalyvauti, maloniai lauksime klausytojų!

Ukmergės rajono savivaldybės, Lietuvių kalbos draugijos ir Zigmo Zinkevičiaus artimųjų iniciatyva įsteigta garsaus Lietuvos kalbininko, baltisto vardo premija bus įteikta mokslininkei už jos atliekamus senosios baltų raštijos tyrimus, mokslo populiarinimą ir lituanistinį švietimą.

Pasidomėjome, kuo E. Kazakėnaitę patraukė senoji baltų raštija, kodėl svarbu ją tirti ir kokie darbai jos laukia artimiausiu metu.

„Senosios baltų raštijos tyrimai man teikia atradimo džiaugsmą. Jaučiu, kaip plečiu savo žinių ribas ir prisidedu prie mūsų bendrojo žinojimo. Apskritai senosios raštijos tyrimai yra toks filologinis darbas, kuris netelpa į tradicinius lingvistikos ar literatūros rėmus, bet apima abu ir dar verčia pastudijuoti kitus mokslus, ne vieną senąją kalbą. Man tai yra svarbu. Gal ir paradoksalu, bet būtent senosios raštijos tyrimai mane atvedė į skaitmeninės humanitarikos sritį. Senąja raštija susidomėjau per privalomas Baltų filologijos įvado paskaitas. Iki to su senaisiais tekstais nebuvau susidūrusi, tik jų adaptuotais variantais mokykloje. Nustebino, kad turiu iš naujo mokytis skaityti gimtąja kalba parašytus tekstus, nes jie skiriasi tiek rašyba, tiek šriftu, neretai ir vartojamais žodžiais. Prisimenu jausmą, kad, atrodo, kiekvieną žodį sprendi kaip uždavinį – pirmiausia transliteruoji, tada bandai suprasti reikšmę ir transponuoti. Senųjų tekstų kalba labai variantiška, todėl nėra taip lengva, kaip galėtų pasirodyti. Kadangi man visada patiko kažką spręsti ir rasti atsakymą, tai ir užkabino. Prie to prisidėjo ir kiti man svarbūs dalykai, pvz., empirika. Raštijos tyrėjai savo tyrimo objektą gali iš tiesų pamatyti ir paliesti realiame pasaulyje. Be to, tokie tyrimai dažnai yra tikras detektyvas, kai turi keletą detalių, o tada bandai atsekti, kaip, kas ir kodėl, tai įtraukia“, – apie savo tyrimų sritį pasakojo mokslininkė.

„Planuoju publikuoti tyrimą apie seniausią samišką tekstelį, pabaigti tyrimą apie mažuosius latvių tekstelius, iki galo sutvarkyti skaitmeninių leidinių baltų kalbomis bibliografiją, tada imtis suomiškos maldos sklaidos tyrimo“, – ateities planais dalijosi premijos laureatė.

Primoji Zigmo Zinkevičiaus premija bus įteikta 2025 m. sausio mėnesį, minint kalbininko 100-ąsias gimimo metines.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Vieną šių metų rugpjūčio savaitę Vilniaus universitete kai kas buvo kitaip. Skirtumas subtilus, iš pradžių nė nepastebėtumei. Auditorijose, kaip paprastai, vyko paskaitos, kiemuose vaikštinėjo ekskursantai, koridoriuose šurmuliavo bičiulių rateliai… Bet gerai įsiklausęs pagalvotum, kad nusikėlei atgal į jėzuitų laikus: visa tai vyko lotynų kalba, kuri buvo gyva, spontaniška, nesurepetuota. Kaip ji čia atsirado?

Ogi į Vilnių atvyko Thalia – tarptautinis lotynų ir senovės graikų kalbų teatro festivalis, kas dvejus metus rengiamas skirtingose šalyse. 2022 metais jis vyko Italijoje, Vičencoje, o šiemet, rugpjūčio 5-10 dienomis, bendradarbiaujant Klasikų asociacijai, Vilniaus universitetui ir Italijoje įsikūrusiai švietimo įstaigai Schola Humanistica, atkeliavo į Vilnių. Thalia čia tikrai nepasijuto svetima – ne veltui sakoma, kad esame tarsi Šiaurės Europos Italija, be to, juk Vilniaus universitete nuo pat jo įkūrimo lotynų kalba šimtmečius buvo lingua franca, kuria vykdavo ir paskaitos, ir teatro pasirodymai. O dabar, po daugybės metų pertraukos, ji čia vėl suskambo gyvai.

Festivalio proga į Vilnių suplūdo Antikos mylėtojai iš viso pasaulio: iš Italijos, Lenkijos, Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos, Švedijos, netgi JAV ir Meksikos. Nerašyta dalyvių taisyklė – tarpusavyje bendrauti tik lotyniškai arba senovės graikų kalba. Ir bendravo jie nesivaržydami, patvirtindami, kad dabar vyksta tikras klasikinių kalbų renesansas. Jau ne vienoje Europos šalyje buriasi grupelės entuziastų, besimokančių ne tik skaityti, bet ir šnekėtis šiomis kalbomis. Thalia – tai vienas iš aibės tarptautinių renginių, apjungiančių šios plačiai pasklidusios bendruomenės narius.

Programą sudarė dvi dalys: pats spektaklių konkursas ir paskaitos bei seminarai. Nuo pirmadienio iki šeštadienio dėstytojai iš daugybės Europos universitetų skaitė paskaitas įvairiausiomis Antikos, Viduramžių ir Renesanso temomis: apie dramaturgiją, epigrafiją, metriką, epistolografiją, gyvąją lotynų kalbą ir ne tik. Pavyzdžiui, tarp temų buvo ir Dantės pragaras, ir eilėraščiai romėniškuose antkapiuose, ir Ovidijaus priėmimas Bizantijoje. Seminaruose dalyviai mokėsi rašyti lotyniškas istorijas, nagrinėjo antikinio metro subtilybes. Netrūko ir kitokių įdomybių, antai pirmojo filmo, pastatyto senovės graikų kalba pagal Aristofano „Varles“, peržiūra ir diskusijos su beveik visa kūrėjų komanda. Bet žinoma, pagrindinė atrakcija – tai fabulae scaenicae, t. y. spektakliai.

Spektaklių konkurse dėl auksinės karūnos varžėsi keturios trupės: dvi lietuvių, viena iš Belgijos ir kita iš Italijos. Pjesės parašytos pačių dalyvių ir apjungtos viena bendra tema: metamorfozėmis, kitaip tariant, kismu. Žiūrovams teko susipažinti su sulotynintais liaudies pasakų veikėjais (ar žinojote, kad lotyniškai „pagrandukas” yra crustulius?), su mitiniu Lietuvos įkūrėju Palemonu, dionisiško siuto apimta Agave ir pačiu Jupiteriu. Spektakliai vyko du vakarus istorinėje Vilniaus universiteto Teatro salėje, kurioje XVII ir XVIII amžiais lotyniški vaidinimai būdavo rengiami kasmet – tai buvo jėzuitiško universiteto tradicija. Taigi, nihil novi sub sole.

Klasikų asociacijai atstovavo klasikinės filologijos bakalauro studentų įkurta trupė Theatrum classicum Vilnense. Jos suvaidinta pjesė „Palemonas pas Hiperborėjus“ – laisva romėniškos Lietuvos kilmės mito interpretacija. Rezultatas nenuvylė: buvo iškovota sidabrinė karūna ir apdovanojimas už geriausią antraplanį aktorių. Theatrum classicum tęsia savo veiklą ir šiemet – renka medžiagą naujai pjesei, kuri bus pristatyta sekančiame Thalia festivalyje, vyksiančiame po dviejų metų Portugalijoje.

Šio festivalio dalyviai ir rengėjai yra didelės tarptautinės bendruomenės nariai. Tai yra išties marga šeimynėlė: studentai, akademikai ir visokie savamoksliai klasikinių kalbų mėgėjai. Kiekvienais metais jie susitikinėja kongresuose, vasaros stovyklose, nuotoliniuose kursuose, kartu puoselėdami klasikinę kultūrą ir gyvąją lotynų kalbą. Daugumai tai yra kur kas daugiau negu vien laisvalaikio užsiėmimas. Šiuolaikiniai lotynakalbiai yra tikri romantikai: jie ilgisi tų laikų, kada Europa dar palaikė tiesioginį ryšį su savo antikinėmis ištakomis, kai išsilavinęs žmogus be vertimų galėdavo skaityti klasikinius autorius ir megzti su jais pokalbį tiesiogiai.

Puikus pavyzdys: humanizmo pradininkas Frančeskas Petrarka. Atradęs Cicerono asmeninių laiškų archyvą ir pažinęs po didžio oratoriaus kauke slypintį paprastą žmogų jis taip nusivylė, kad šiam parašė net du piktus laiškus juos abu jungusia lotynų kalba. Ir kas, kad juodu skyrė virš tūkstančio metų? Petrarkai Ciceronas buvo toks pat gyvas, kaip bet kuris kitas bičiulis. Visi mes mylime klasikinį pasaulį, visi juo grožimės iš tolo, bet retas kas drįsta taip arti prie jo prisiliesti, taip giliai į jį pasinerti. Šiuolaikiniai gyvosios lotynų ir senovės graikų kalbos puoselėtojai, kaip pats Petrarka, to ir siekia. Jiems Antika nėra muziejinė vertybė, į kurią reikia žiūrėti atsargiai pro stiklą. Jiems tai yra pats gyvenimas.

Šių metų Thalia buvo proga ir mums Vilniuje susidurti su šitokiu požiūriu į Antiką. Tai buvo ypatinga patirtis visiems, bet ypač klasikinės filologijos studentams, kurie ir spektaklių konkurse varžėsi, ir paskaitose dalyvavo, ir paskui vakarais tęsdavo diskusijas su lotynistais. Nors festivalis jau prieš du mėnesius ūžė ir praūžė, jo atgarsiai tebeskamba universiteto koridoriuose. Gyvosios antikinės kalbos, ilgą laiką čia laikytos kone mistišku dalyku, mums tapo realybe. Thalia buvo puikus pavyzdys, kaip galėtų būti – dabar belieka šį idealą įgyvendinti. Greitai Vilniaus universitete lotynų ir senovės graikų kalba skambės kasdien.

Elly Jurelly nuotr.

Šių metų lapkričio 7–8 dienomis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Užsienio kalbų institutas (UKI) kviečia dalyvauti 9-ojoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lingvistiniai, edukologiniai ir tarpkultūriniai tyrimai 2024“ (LEIC Research 2024), skirtoje paminėti instituto 25-erių metų veiklos sukaktį.

Šiais metais konferencija sukvies mokslininkus, tyrėjus ir kalbų specialistus iš daugiau nei 22 pasaulio šalių. Renginys vyks mišriu formatu, leidžiančiu dalyviams jungtis tiek gyvai, tiek nuotoliniu būdu, taip užtikrinant globalią diskusijų erdvę, kurioje bus galima aktyviai dalytis žiniomis, naujausiomis įžvalgomis bei tyrimų rezultatais. Šis formatas suteikia galimybę dar labiau plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą bei įtraukti dalyvius iš įvairių šalių.

Konferencijos programą praturtins pagrindiniai pranešimai, kuriuos skaitys žinomi tyrėjai iš Europos šalių. Tarp jų – prof. dr. Olaf Bärenfänger ir prof. dr. Robert Gibson iš Vokietijos, prof. dr. Robert O’Dowd iš Ispanijos bei doc. dr. Giuli Shabashvili iš Sakartvelo. Lietuvos mokslininkams konferencijoje atstovaus tyrėjos iš Kauno universitetų, profesorė Nemira Mačianskienė (VDU) ir docentė Evelina Jaleniauskienė (KTU), kurios dalinsis savo naujausiais tyrimais daugiakalbystės bei kalbų mokymo ir mokymosi srityse.

Dalyviai galės išgirsti daugiau nei 100 pranešimų, apimančių tradiciškai UKI tęstinėse konferencijose pristatomas  tyrimų sritis: lingvistiką, kalbų mokymą ir mokymąsi, daugiakalbystę, kalbų politiką, literatūrą bei tarpkultūrinius tyrimus.

Sekcijose bus pateikiami pranešimai ne tik anglų, bet ir ispanų, lenkų, rusų bei vokiečių kalbomis, suteikiant galimybę dalyviams diskutuoti ir prisistatyti gimtąja ar tyrimo kalba. Konferencijoje taip pat numatytas laikas diskusijoms, kurių metu bus nagrinėjami ypač svarbūs šių dienų daugiakalbystės ir tarpkultūriškumo klausimai bei aptariamos kalbų mokymo inovacijos, kurios tampa itin reikšmingos dirbtinio intelekto amžiuje.

Kaip pažymi doc. dr. Shabashvili, „daugiakalbystė sujungia skirtingas kultūras ir praturtina mūsų kasdienį gyvenimą. Puoselėdama daugiakalbystę ir daugiakultūriškumą, visuomenė tampa tolerantiškesnė ir gyvybingesnė.“

Doc. dr. Evelina Jaleniauskienės nuomone, „atsižvelgiant į motyvacijos ir poreikio mokytis kalbas mažėjimą bei dirbtinio intelekto įsigalėjimą, perėjimas prie veiksminės kalbų mokymo(si) prieities (angl. the action-oriented approach) yra viena iš esminių ir būtiniausių paradigminių kaitų kalbų mokymo(si) srityje“.

Konferenciją rengia UKI bendradarbiaudamas su Lietuvos kalbų mokytojų asociacija (LKPA) ir Europos universitetų aljanso ARQUS veiklos linijos „Daugiakalbis ir daugiakultūris centras“ atstovais, siekdami skatinti tarptautinę mokslo partnerystę ir suteikti erdvę kalbų politikos, mokymo bei mokymosi naujovėms aptarti.

Renginio programa ir detalesnė informacija apie pranešimus bei užsienio svečius yra skelbiama konferencijos tinklalapyje ir instituto bei konferencijos Facebook paskyrose. Kviečiame visus kalbų ir kultūros entuziastus prisijungti prie šios unikalios mokslinės bendruomenės!

 Jurgis Pakerys / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Spalio 31 d. vykusiame Vilniaus universiteto (VU) Centrinės rinkimų komisijos posėdyje patvirtinti pirmojo turo VU tarybos rinkimų rezultatai.

Tarybos nariu išrinkti Filologijos fakulteto iškeltas atstovas prof. dr. Jurgis Pakerys, atstovaujantis humanitarinių mokslų sričiai. Taip pat išrinkti: prof. dr. Urtė Neniškytė, gamtos mokslų srities biochemijos, geologijos, fizinės geografijos, paleontologijos, biologijos, biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros, botanikos, zoologijos krypčių atstovė, ir išorinė kandidatė dr. Rasa Antanavičiūtė, atstovaujanti humanitarikos, kultūros ir meno sričiai. Vadovaujantis VU Studentų atstovybės nustatyta tvarka, VU tarybos narių pareigas eis VU Studentų atstovybės prezidentė Klėja Merčaitytė ir išrinktasis studentų atstovas Justinas Kondratas.

Linkime sėkmės prof. dr. Jurgiui Pakeriui einant atsakingas VU tarybos nario pareigas.

Lapkričio 12-13 d. kviečiame visus Filologijos fakulteto akademinius darbuotojus/jas, turinčius/turinčias rinkimų teisę, dalyvauti antrajame VU tarybos narių rinkimų ture. Rinkimai vyks nuo 10.30 iki 16.00 Vokiečių kabinete UKI, Universiteto g. 5.

Išankstinis balsavimas vyks lapkričio 5-6 d.: nuo 10.45 iki 15.00 val. (lapkričio 5 d.), nuo 10.45 iki 13.00 val. ir nuo 14.45 iki 16.30 val. (lapkričio 6 d.) Vokiečių kabinete UKI, Universiteto g. 5.

Spalio 31 d. vykusiame Vilniaus universiteto (VU) Centrinės rinkimų komisijos posėdyje patvirtinti pirmojo turo VU tarybos rinkimų rezultatai. https://naujienos.vu.lt/skelbiami-pirmojo-vu-tarybos-rinkimu-turo-rezultatai-isrinkti-trys-kandidatai/

https://naujienos.vu.lt/skelbiami-detalus-pirmojo-vu-tarybos-rinkimu-turo-rezultatai/

Tarybos nariais išrinkti prof. dr. Jurgis Pakerys, atstovaujantis humanitarinių mokslų sričiai, prof. dr. Urtė Neniškytė, gamtos mokslų srities biochemijos, geologijos, fizinės geografijos, paleontologijos, biologijos, biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros, botanikos, zoologijos krypčių atstovė, ir išorinė kandidatė dr. Rasa Antanavičiūtė, atstovaujanti humanitarikos, kultūros ir meno sričiai.

Vadovaujantis VU Studentų atstovybės nustatyta tvarka, VU tarybos narių pareigas eis VU Studentų atstovybės prezidentė Klėja Merčaitytė ir išrinktasis studentų atstovas Justinas Kondratas.

Kitų sričių kandidatai/ės toliau varžysis antrajame VU tarybos rinkimų ture.

Atvykę balsuoti rinkėjai/os turės pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

Skandinavistikos centras, kur studijuojamos ne tik Šiaurės šalių kalbos, bet daug dėmesio skiriama jų visuomenėms, istorijai ir kultūrai, spalio 23 dieną pakvietė į „Karelišką seminarą“. Jį atidariusi centro vedėja Ieva Steponavičiūtė Aleksiejūnienė pasidžiaugė reta galimybe išgirsti naujų įžvalgų apie šį unikalų regioną, jo kultūrinę ir istorinę reikšmę iš dviejų šios srities ekspertų: dr. Satu Grünthal, Helsinkio universiteto literatūrologijos ir edukologijos docentės, dirbančios ir Vilniaus universitete, ir  dr.  Ilja Solomeš, istoriko ir skandinavisto, buvusio Petrozovodsko universiteto dėstytojo, po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą su šeima persikėlusio gyventi į Lietuvą, iš kur kilusi jo giminė.

Dr. I. Solomeš pranešimas įvedė į sudėtingą Karelijos istoriją, regiono padalijimus ir aptarė, kaip istoriškai Rusijoje ir Suomijoje buvo konstruojami ,„didieji naratyvai“ apie Kareliją. Išryškindamas kareliškosios tapatybės niuansus bei skirtumus tarp Suomijos Karelijos ir Karelijos Respublikos, jis pristatė Kareliją kaip sienas kertančių ryšių erdvę, formuojamą kaimyninių valstybių interesų.

,„Valstybinė siena karelams buvo iššūkiu ir grėsme, bet taip pat ir galimybių lauku“, – teigė istorikas, pasakodamas apie abejose sienos pusėse gyvenusių karelų valstiečių prekybinius ryšius ir stereotipinius kaimyno įvaizdžius.

Dr. I. Solomeš taip pat nušvietė, kaip Karelijos Respublikos naratyvas buvo formuojamas sovietmečiu ir kaip tai atsispindi dabartinės atminties politikos ir jos retorikos kontekste: „Dar iki 2014 Krymo aneksijos, iškilo iškaba „Karelija – Rusijos forpostas“, turinti akivaizdžią militaristinę potekstę.“

Anot pranešėjo, Rusijos karas prieš Ukrainą visiškai sustabdė anksčiau labai produktyvų akademinį bendradarbiavimą tarp mokslininkų, tyrinėjusių Kareliją abipus sienos.

Po šio istorinio ir politinio pranešimo Dr. S. Grünthal pakvietė pažvelgti į Kareliją iš estetinės perspektyvos, parodydama, kaip prarastasis Vyborgo miestas iškyla kaip vieta ir motyvas literatūroje bei vaizduojamame mene, ir pateikdama originalią jo simbolinės svarbos kareliškam identitetui interpretaciją. Kaip svarbiausius pavyzdžius mokslininkė pristatė dvi menininkes, išlaikiusias gilų asmeninį ryšį su šiuo miestu: rašytoją Iris Kähäri ir dailininkę Elga Sesemann.

„Suomių pokario laikų literatūroje Vyborgas dažniausiai vaizduojamas kaip „auksinis miestas“ – laimės, harmonijos ir humoro buveinė, o Iris Kähäri Vyborgas yra kitoks. Ji vaizdavo miesto pakraščius, kontraversišką diasporos gyvenimą, vyborgiečių nusivylimą, aplankius miestą sovietmečiu“, – komentavo mokslininkė.

Aptardama Elgos Sesemann paveikslus, mokslininkė parodė, kaip savitai juose atgimsta dailininkės vaikystės kraštovaizdis, nuspalvindamas juos melancholišku praradimo ilgesiu. Šios dailininkės biografija taipogi leido mokslininkei kultūriškai susieti Kareliją ir Lietuvą, prisimenant filosofo Vosyliaus Sezemano ir poeto Henry Parlando, su kuriais dailininkė turėjo giminystės ryšių, asmenybes.

Seminarui ypatingos svarbos suteikė naujojo Suomijos Ambasadoriaus, profesionalaus istoriko, apsilankymas. Jo Ekseclencija dr. Jaakko Lehtovirta ne tik domėjosi renginio dalykiniu turiniu, bet ir skyrė laiko po seminaro neformaliai pasikalbėti su studentais, dėstytojais ir svečiais.

2024 m. spalio 30 d. VU Vokiečių filologijos katedra ir Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo (DBJW) Lietuvos biuras surengė Lietuvos jaunimo susitikimą su Vokietijos kariuomene Rukloje, kur šiuo metu dislokuotas NATO priešakinės vadavietės elementas.

Susitikime dalyvavo Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedros, Vytauto Didžiojo universiteto studentai ir dėstytojai, taip pat - moksleiviai iš Vilniaus ir Kauno. Grupę lydėjo ir renginį organizavo vyresnysis leitenantas Daniel Becker ir VU Vokiečių filologijos katedros dėstytojas doc. dr. Daumantas Katinas.

Po bendros nuotraukos dalyviai pirmiausia buvo supažindinti su Bundesvero užduotimis ir veikla Lietuvoje, vėliau visi susitikimo dalyviai neformaliai bendravo su Bundesvero atstovais. Ekskursija tęsėsi apžiūrint Rukloje dislokuotą karinę techniką. Dalyviams buvo suteikta galimybė susipažinti su įvairiais tankais, karinėmis transporto priemonėmis ir kita technika.

Po to vyko bendri pietūs su Vokietijos, Nyderlandų, Čekijos ir Lietuvos kariais. Po pietų dalyviai turėjo galimybę iš arti apžiūrėti karinę techniką, asmeniškai pabendrauti su vokiečių kariais, išbandyti maisto paketus ir nusifotografuoti.

VU Vokiečių filologijos katedra nuoširdžiai dėkoja Vokietijos Bundesvero atstovams ir tikisi palaikyti glaudžius santykius su Vokietijos kariuomene atvykstant Vokietijos brigadai į Lietuvą.