Vilniaus universitetas, vykdantis projektą „Lietuvių kalbos mokymai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pasitraukusiems Ukrainos pabėgėliams“, kviečia Lietuvoje gyvenančius Ukrainos piliečius į nemokamus lietuvių kalbos kursus. Projektas finansuojamas 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis.

Tris mėnesius truksiantys kursai prasidės 2024 m. rugsėjo 16 d. Registracija į kursus jau prasidėjusi ir vyks tol, kol bus pasiektas maksimalus dalyvių skaičius, bet ne ilgiau nei iki 2024 m. rugsėjo 9 d.

Užsiėmimai vyks 2 kartus per savaitę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (Universiteto g. 5, 01513 Vilnius) arba nuotoliu. Bus formuojamos iki 15 žmonių dydžio rytinės ir vakarinės grupės auditoriniams mokymams ir rytinės, pietinė ir vakarinės grupės mokymams nuotoliu. Rytinių ir vakarinių grupių paskaitos trukmė – 1,5 val., pietinės – 45 min.

Planuojamų mokymų kalbos lygiai – A1 ir A2, tad dalyviai gali visai nemokėti lietuvių kalbos arba šiek tiek mokėti kalbėti lietuviškai. Kursų dalyviams paaiškinimai bus teikiami anglų kalba, esant galimybei – rusų kalba.

Vietų skaičius ribotas, norintieji dalyvauti kursuose įsipareigoja lankyti ne mažiau kaip 80 proc. visų paskaitų.

Mokymų pabaigoje išduodamas pažymėjimas, patvirtinantis kursų baigimą. Šis pažymėjimas nėra kalbos mokėjimo lygio patvirtinimas. Jeigu kurso dalyviai nori gauti pasiekto kalbos mokėjimo lygio patvirtinimą, jie gali laikyti specialų egzaminą. Šis egzaminas yra mokamas ir vyksta keletą kartų per metus. Daugiau informacijos apie egzaminą: https://www.flf.vu.lt/en/lsk/testing/level-examinations.

Daugiau informacijos anglų kalba: https://www.flf.vu.lt/en/lsk/courses/course-for-ukrainians

Registracija: https://www.flf.vu.lt/en/lsk/courses/course-for-ukrainians#registration

Rugpjūčio 5–10 d. Vilniaus universitete vyksta unikalus Europoje tarptautinis lotyniško teatro festivalis THALIA 2024. Vilnius sutraukė gyvosios lotynų kalbos ir antikinio teatro entuziastus iš visos Europos. Festivalio konkursinėje programoje bus pristatytos keturios originalios pjesės lotynų kalba, sukurtos Belgijoje, Italijoje ir Lietuvoje.

Lotyniško teatro festivalis-konferencija THALIA 2024 yra unikalus ne tik Europoje, bet ir pasaulyje renginys, sutraukiantis gyvosios lotynų kalbos ir antikinio-renesansinio teatro mėgėjus iš Belgijos, Italijos, Ispanijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų valstybių. Festivalio metu Vilniaus universiteto auditorijos ir Teatro salėje aidi lotynų ir senovės graikų kalbos, kuriomis skaitomos paskaitos, vyksta diskusijos ir pristatomi spektakliai.

„THALIA metu keturios teatro trupės iš Belgijos, Italijos ir Lietuvos pristatys originalias komedijas lotynų kalba. Pjesės yra itin skirtingos, bet jas visas vienija pagrindinė šių metų festivalio tema – metamorfozė. Ją pasirinkome, nes pokyčiai puikiai atspindi ne tik šiuolaikinį pasaulį, bet ir lotynų kalbos situaciją. Mirusia dažnai vadinama kalba įgauna vis daugiau kvėpavimo visoje Europoje. Lotyniško teatro festivalis THALIA yra vienas iš to įrodymų“, – pasakoja vienas iš THALIA organizatorių, „Schola Humanistica“ bendraįkūrėjas Paolo Pezzuolo.

„Kviečiame ne tik vilniečius, bet ir miesto svečius pasimėgauti šia unikalia patirtimi. Vilnius šią savaitę yra tikras klasikinės kultūros ir lotynų kalbos centras. Net jei nemokate lotyniškai, teatro kalba yra universali. Be to, kviečiame palaikyti dvi Lietuvos atstovų teatro trupes, kurios varžosi konkursinėje THALIA programoje. Viena iš jų pristatys neapsakomai linksmą komediją apie legendinio Palemono atvykimą ir įsikūrimą Lietuvoje“, – teigia Klasikų asociacijos atstovas ir festivalio organizatorius Tomas Riklius.

Žiūrovai turės galimybę Vilniaus universiteto Teatro salėje nemokamai stebėti konkursinius festivalio pasirodymus. Rugpjūčio 8 d., ketvirtadienį, 17 val. iš Belgijos atvykusi trupė pristatys pjesę „Dira lux sed lux“ (lot. Pražūtinga šviesa, bet šviesa), o Lietuvos trupė iš Vilniaus universiteto – originalią komediją „Palemonas pas hiperborėjus“. Rugpjūčio 9 d., penktadienį, 17 val. kita lietuvių trupė pristatys dramą „Fabellae vetuli vetulaeque“ (lot. Senstelėjusios senolio pasakėlės), o teatro trupė iš Italijos – pjesę „Agaujė“.

THALIA – tai septynias dienas trunkantis tarptautinis festivalis-konferencija, skirta antikinio ir renesansinio teatro paveldui puoselėti bei kultūriniam dialogui kurti. Festivalis THALIA pirmąkart buvo surengtas 2022 m. Vicenzoje, Italijoje. Jį rengia Italijoje veikianti švietimo organizacija „Schola Humanistica“. Antrąkart vykstantį tarptautinį renginį Vilniuje organizuoja Klasikų asociacija ir Vilniaus universitetas.

Festivalis siekia pristatyti unikalią renesansinio lotyniško teatro ir literatūros tradiciją Lietuvoje bei Europoje. Programą papildė lotyniškos ekskursijos po Vilnių, Trakus, filmo senovės graikų kalba pristatymas bei užsiėmimai apie lotyniškąjį Lietuvos paveldą, antikinę dramą, kūrybiškumą, gyvosios lotynų kalbos iniciatyvas Europoje.

Festivalio veikslas dalinai finansavo Lietuvos mokslo taryba (Sut. Nr. S-ACO-24-12).

Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.

Emilijai Čiraitei dar tik 27-eri, bet ji jau išbandė ir sėkmingai vysto skanų verslą – iš Prancūzijos importuoja natūralius vynus. Jauna, ryžtu spinduliuojanti mergina verslą pradėjo nuo atsitikinės vienos vynų paletės draugams. Šiuo metu krautuvę-barą atidariusi pradedanti verslininkė spėja, kad sėkmė ją aplankė tikriausiai todėl, kad ji pardavinėjusi „ne vyną, o savo ir vyndarių istorijas“.

Įkvėpė pažintys su vyndariais

E. Čiraitė 2019 m. baigė prancūzų filologiją, tada porą metų klajojo po Prancūziją dirbdama skirtingus darbus, bet lemiamais tapo vedusieji į vynuogynus, restoranus, vyno parduotuves. Mergina prisimena Reunjono saloje supratusi, kad iš fille au pair algos neišgyvens, tada drąsiai pasibeldusi į vyno parduotuvėlės duris ieškodama papildomo darbo.

„Tuo metu savininkui darbuotojų nereikėjo, bet jis man pasiūlė užsirašyti į vyno kursus, kuriuos sudarė teorinė dalis ir darbas restorane“, – pasakoja mergina, iš pradžių planavusi pasimokyti vos tris mėnesius, bet baigusi visą devynių mėnesių kursą.

Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.

E. Čiraitė nemažai savanoriavo vynuogynuose – ją užbūrė vyno gamybos procesas, fermentuojamo vyno aromatai, rankų darbas ir vyndarių santykis su savo vynuogynu bei žmonėmis. Ji pasakoja, kad vyndariai ją vertino dėl nuoširdaus darbo.

 „Jie supranta, kad šiame skubančiame pasaulyje aš pora savaičių atiduodu darbui vynuogyne, dovanoju savo laiką – svarbiausią dalyką. Vyndariai tai vertino, tuo labiau kai dirbdavau nemokamai. Kas nori dirbti nemokamai?“ – retoriškai klausia Emilija.

Vyndarius papirkdavo ir nuoširdus lietuvaitės žingeidumas. „Aš iš tų, kurie nebijo užduoti kvailų klausimų. Domėdavausi, kaip jie atskiria, kur pasibaigia vienas vynuogynas ir prasideda kitas, ar tikrai nereikia plauti vynuogių... O vyndariai šypsodamiesi atsakinėdavo. Jie suprasdavo, kad man tiesiog viskas įdomu“, – kaip gimė iki šiol tebesitęsiančios pažintys, prisiminė E. Čiraitė.

Jauna verslininkė pasakoja, kad tik pažinusi visą vyno atsiradimo kelią, vyndarių kasdienybę, sunkumus, su kuriais jiems tenka susidurti, supratusi „tikrą vyno butelio vertę“ ir tai, kad „už vyno visada yra žmogus“.

Pirma paletė draugams virto degustacijomis „Vynuogyno istorijos“

Pirmą vyno paletę E. Čiraitei į Lietuvą pargabeno pažįstamas vyno importuotojas. Tuo metu mergina dar savanoriavo Prancūzijos vynuogynuose, o vynus siuntusi, „nes labai norėjosi duoti to vyno paragauti draugams“. Tačiau gavus virš 600 butelių (aut. past. tiek ir yra viena paletė), reikėjo greitai priimti sprendimą. Mamai patarus, Emilija ėmė organizuoti vyno degustacijas. Verslininkė pripažįsta, kad buvo ir jaudulio, nes „kai esi jaunas, be kapitalo, tau svarbus kiekvienas butelis, skaičiuoji centus“, bet ryžtas ėmė viršų. E. Čiraitė tada galvojusi: „Kad tiek parduočiau, reikės labai daug pasakoti, bet aš kalbėti mėgstu, surengsiu daug degustacijų ir viskas bus gerai“.

Mergina prisimena, kad degustacijoms paruošdavo nemažai teorinės medžiagos, tačiau greitai pastebėjo, kad susirinkusiuosius labiausiai traukė jos patirtis: „Prispausdindavau daug nuotraukų, padėdavau vidury stalo ir imdavau pasakoti savo istorijas, kaip pati įkritau į tą vyną, kaip dirba vyndariai.“ Degustacijų „Vynuogyno istorijos“ dalyviai išgirsdavo tai, ko internete nerasi, ir ragaudavo tik tuos vynus, kuriuos išliūliavo pati Emilija: vienam vynui klijavo etiketes, kitam vašką, trečiam vynuoges rinko. Emilija įsitikinusi: „Nors vyno kelyje tai mažas etapas, bet ir man, ir klientams svarbu, kad aš prie jo prisiliečiau.“

Emilija džiaugiasi atradusi bendraminčių, suprantančių, kad vyno gamybos centre yra žmogus. Emilija tiek draugams, tiek per degustacijas pasakodavo, kad natūralus vynas, tai „mažas vynas su didele istorija“, gero žmogaus rankų darbo vynas. Jam būdingas stiprus vyndario santykis su žeme, meilė darbui, rūpestis bioįvairove, klimato kaita, bendravimas su žmonėmis. „Tai tokie maži dideli dalykai, primiršti gyvenant pašėlusiai greitame šių dienų pasaulyje. Natūralaus vyno pasaulyje tai lengva prisiminti“, – šypsosi Emilija.

Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.

Anot E. Čiraitės, iš vienų degustacijų klientai išeidavo nešini dėže vyno, po kitų nenupirkdavo nieko, tačiau ji pastebėjusi, kad per ilgesnį laiką degustatoriai grįžta: „Būna ir tokių, kurie ateina ne tik vyno, bet ir patarimo, kaip, pavyzdžiui, nuvažiuoti pas vyndarius į Prancūziją.  Man tai reiškia įvertinimą, kad galiu būti tiltas tarp Prancūzijos ir Lietuvos.“

Dėkinga būdui ir prancūzų kalbai

Emilija sako mokykloje jokiu išskirtiniu talentu nepasižymėjusi. „Nebuvo taip, kad būčiau mokėjusi gražiai piešti, dainuoti ar šokti, bet pakalbėti ir organizuoti visada galėjau“, – pasakoja apie save Emilija. Tiesa, visada mėgo skaityti ir rašinėlius rašyti, šypteli – „daug žodžių prirašydavau.“

Dar Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijoje E. Čiraitė pradėjo mokytis prancūzų kalbos, lankė teatro trupę, kur buvo vaidinama prancūziškai. Taip įsitraukė į prancūzakalbių bendruomenę. Mergina jau tada suprato, kad papildoma kalba gali tapti galingu įrankiu, – ją mokant atsiveria dar vienas pasaulis.

Vėliau E. Čiraitė įstojo į Prancūzų filologiją, kur tuometinio Filologijos fakulteto dekano doc. Antano Smetonos pasakyti žodžiai pirmakursiams įsirėžė į atmintį iki šiol.

„Pasveikinęs pirmakursius, jis sakė: džiaukitės, čia išmoksite kitą kodą – kalbą, kitų dalykų jus išmokys darbdaviai, o puikiai išmokti kalbą nėra taip lengva, ir to jūs išmoksite čia“, – prisimena alumnė ir sako tada pasiryžusi išmokti „tą sunkią kalbą“.

E. Čiraitė pastebi, kad universitetinės studijos davė gerokai daugiau nei kalbos išmanymą. Čia ji išmoko prancūziško „art de vivre“, elgesio kodo, kuris, norint užmegzti kontaktą su prancūzais, atlieka labai svarbų vaidmenį. Todėl savo sėkmę Filologijos fakulteto alumnė sieja su kalba: „Jeigu nebūčiau mokėjusi šios kalbos, niekada nebūčiau užmezgusi tokio ryšio su Prancūzijos vyndariais, o būtent šios pažintys paskatino mane verslui.“

Krautuvė-baras tapo „gyva kalbų mokykla“

E. Čiraitė kartu su kolege iš Italijos, pardavinėjančia gurmaniškus itališkus produktus, Vilniaus centre atidarė krautuvėlę-vyninę „Vištidė“. Parduotuvė yra netoli vadinamojo „Kiaušinio“, todėl ir kilo krautuvės pavadinimas.  

Dera ne tik šių dviejų merginų asmenybės, bet ir jų produktai: kas užsuka vyno, mielai nusiperka ir skanaus maisto. Merginas vienija ir atsidavimas savo veiklai, kaip sako Emilija, „nieko išskirtinio nedarome, niekaip ypatingai nesireklamuojame, tiesiog labai daug dirbame ir visko imamės aistringai“. 

Jaukioje krautuvėlėje-bare vos 30 kvadratinių metrų, bet dėl mielos aplinkos žmonės neskuba skirstytis, įsitikinusios verslininkės.

„Visko galime atpjauti, duoti paragauti, neskubame, įsikūrėme jaukiai, kaip namie. Nors erdvė maža, kartais jau atrodo, kad glaudžiamės kaip šprotų dėžutėje, bet klientams čia gera, jie niekur neskuba“, – sako E. Čiraitė.

Maisto produktai į „Vištidę“ traukia ir itališkų skonių pasiilgusius Vilniuje gyvenančius italus. Prancūzų bendruomenė irgi jau gerai žino šią vietą ir mėgsta čia užsukti. Su klientais verslininkės bendrauja anglų, italų, prancūzų ir lietuvių kalbomis.

Jaunos verslininkės spėja, kad klientus traukia tai, kad čia pinasi skirtingos kultūros. Tiesa, būna ir tokių, kurie, pravėrę duris pamano, kad nė viena mergina nekalba lietuviškai, tad jau sukančius atgal tenka šaukti lietuviškai ir susigrąžinti. „Čia galite užeiti, nesvarbu, kokia kalba kalbate, o ir vynų žinovu būti tikrai nereikia, mes jums patarsime, papasakosime, duosime paragauti“, – kviečia savo laiko klientams neskaičiuojanti E. Čiraitė.

Giedrės Olsevičiūtės nuotr.

Esama akimirkų, kai begalybė išardo mūsų nuaustus reikšmių tinklus.

Sunku įsivaizduoti kultūros pasaulį, mūsų fakulteto akademinį gyvenimą, humanitarų diskusijas be profesoriaus Kęstučio Nastopkos. Tai buvo kertinis balsas, laikysena, tonas.

Vienas įžvalgiausių literatūros kritikų, kurio tekstai apie Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Tomo Venclovos ar Vytauto Bložės kūrybą nesensta, nes parašyti su atviro ieškojimo dvasia. Vienas svarbiausių literatūros teoretikų, plėtojęs preciziškų, metodiškų, vakarietiškų sąvokų kalbą, kurios lietuvių humanitarikai taip trūko, ypač sovietmečiu. Lietuviškosios semiotikos mokyklos kūrėjas, pripažintas tarptautiniu mastu, ypač Prancūzijoje, nors greta savo pagrindinio autoriteto Algirdo Juliaus Greimo pats save kukliai vadino tik semiotikos meistrautoju. Gyvų akademinių mainų žmogus – būtent todėl jo kurtas A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras yra ne tik institucija, bet ir akademinė bendruomenė, vis atsinaujinanti jaunosios kartos tyrėjais. Poezijos vertėjas, ypač iš latvių kalbos. Dialogo su žymiais lietuvių ir latvių poetais partneris.

Kartu visa tai jungia tam tikras asmenybės tonas ar virpesys, kurį leidžia pajusti K. Nastopkos sukurtos metaforinės sąvokos – „išsprūstanti prasmė“ (geniali metafora, tikrai išliksianti kaip poezijos skaitymo apibūdinimas ir puikus kritikos knygos pavadinimas), „linksmoji semiotika“, „reikšmių žvejojimas“. Tai žaismės tonas. Laisvės tonas. Rizikos ir jaunatvės tonas.

Ne sąstingio, prisitaikymo, savo statuso sureikšminimo tonas – tikrai ne.

Giedrės Olsevičiūtės nuotr.

Manau, kad profesoriui būdingas laisvės ir žaismės tonas kilo iš jo oponavimo sovietinei valdžiai kartu su rašytojais ir menininkais. Taip pat – iš Lietuvos išsilaisvinimo energijos Sąjūdžio metais. Šis tonas profesoriaus laikysenoje išliko ir vėliau, politiniame ir akademiniame gyvenime atsiradus naujoms konjunktūroms.

Ką besvarstytume apie tai, kaip keičiasi literatūros vaidmenys šiuolaikiniame pasaulyje su jo technologijomis ir vartotojiškumu, vienas vaidmuo nenyksta. Literatūra, menas, poezija suteikia gyvenimui laisvės ir žaismės toną. Jis mus gelbsti tada, kai ištinka tai, ko negalime pakeisti – kaip šią netekties akimirką.

K. Nastopka neabejodamas tvirtino priklausąs tiems autoriams, kurie tebetiki, kad estetiniai diskursai yra reikšmingi, kad jų žinia svarbi. Jo tekstas „Pro domo sua“ apie savuosius kritikos principus (1991 m. knygos „Išsprūstanti prasmė“ įvadas) baigiasi tokiais žodžiais: „J. Kossu-Aleksandravičius kadaise kvietė plunksnos brolius žūtbūtiniam žygiui – ‚kaip savo krauju suvilgyta skepetaite užbėgti už akių aklo likimo stumiamam garvežiui ir parodyti ją, kaip pavojaus ženklą‘. Skepetaitė nuo katastrofos neišgelbėjo. Maža vilties, kad kas išgirs įspėjantį poezijos balsą ir dabartiniame politikos šurmuly. Bet atpažinti jame virpančias būsimo pasaulio prasmes gal ir poezijos galioje“.

Sutapimas – žinią apie profesoriaus Kęstučio netektį išgirdome literatų bendruomenėje, susirinkę akademinio vasaros seminaro „Literatūros salos“ atidarymui kartu su dėstytojais, rašytojais, doktorantais, studentais. Beje, profesorius taip pat buvo šio seminaro dalyvis. Nelaukta žinia pribloškė, bet jau netrukus ji virto dalinimusi gausa reikšmių, kurias literatūros pasauliui turėjo profesoriaus tekstai ir jo laikysena.

Tad profesoriaus Kęstučio Nastopkos asmenybė šiandien – ne praeitis. Tai dar vienas kultūros ženklas, skatinantis atpažinti virpančias prasmes, kurios tikrai išliks ateityje.

Prof. Mindaugas Kvietkauskas

Žodis, tartas Šv. Jonų bažnyčioje 2024 m. liepos 26 d. atsisveikinant su profesoriumi Kęstučiu Nastopka

VU bibliotekos nuotr.

2024 m. liepos 23 d. netekome mums brangaus Mokytojo, Kolegos ir šviesaus Žmogaus – mirė Vilniaus universiteto habilituotas profesorius, emeritas Kęstutis  Valentinas Nastopka. Jis buvo Lietuvos semiotikos šviesulys, Algirdo Juliaus Greimo idėjų skleidėjas, literatūros tyrėjas ir kritikas, latvistas, vertėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Baigęs lituanistiką Vilniaus universitete 1962 m., Kęstutis Nastopka stažavosi Rygos universitete, nuo 1966 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1972–2012 dirbo Lietuvos edukologijos universitete (iki 1992 Vilniaus pedagoginis institutas, iki 2011 Vilniaus pedagoginis universitetas), vadovavo Lietuvių ir užsienio literatūros (1989–91), Visuotinės literatūros (1991–96) katedroms. Nuo 1992 dirbo Vilniaus universitete, 1998–2005 vadovavo Literatūros teorijos ir istorijos (iki 2002 Literatūros teorijos) katedrai. 1992 m. Vilniaus universitete su Sauliumi Žuku ir Arūnu Sverdiolu įkūrė Algirdo Juliaus Greimo semiotinių studijų ir tyrimų centrą, 1994 m. inicijavo VU žurnalo Semiotika steigtį, 2005 m. įkūrė semiotikos magistrantūros studijų programą, kurioje dėstė pagrindinius ir specialiuosius semiotikos dalykus (Semiotikos teorija, Reikšmės teorija, Kultūros semiotika, Mitologija ir literatūra).   Kartu su Arūnu Sverdiolu daugiau kaip dvidešimt metų kuravo tarpdisciplininį seminarą, sutelkdavusį ne tik semiotikos studentus bei absolventus, bet ir dėstytojus, doktorantus, mokytojus iš visos Lietuvos, vadovavo tarptautinių tyrimų projektui „Žiliberas“ (2003-2004, 2007-2008), vykdytam kartu su Paryžiaus Politinių studijų ir Limožo universitetų semiotikais, 2007 m. Vilniaus universitete organizavo tarptautinę semiotikos konferenciją Greimo ieškojimas.

Jungtinės Karalystės Karalienės Elžbietos II vizitas Lietuvoje 2006 m. spalio 17 d. Vilnius. foto Džoja Gunda Barysaitė (iš Kęstučio asm. archyvo)

Kęstutis Nastopka išspausdino 5 knygas (Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai, 1971; Lietuvių eilėraščio poetika, 1985; Reikšmių poetika, 2002, Literatūros semiotika, 2010; Išsprūstanti prasmė, 1991; Įsiklausymai, 2020) ir per 160 mokslinių straipsnių akademinėje Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Prancūzijos ir Italijos spaudoje, išvertė į lietuvių kalbą per 20 mokslo straipsnių ir Algirdo Juliaus Greimo veikalą Struktūrinė semantika (2005) bei parengė Greimo knygą Lietuvių mitologijos studijos (2005). (Nastopkos darbų bibliografiją ir interviu apie kelią į semiotiką galima rasti žurnale Semiotika 16, 202; https://www.zurnalai.vu.lt/Semiotika/issue/view/1918).

Kęstučio Nastopkos darbai buvo įvertinti Lietuvos komjaunimo premija (1974 m. už studiją Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai), LSSR valstybine premija (1986 m. už studiją Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius), Latvijos Trijų Žvaigždžių ordinu (1997 už nuopelnus stiprinant Lietuvos ir Latvijos akademinį bendradarbiavimą), Prancūzijos Akademinių Palmių Kavalieriaus ordinu (2007 m. už nuopelnus stiprinant Lietuvos ir Prancūzijos akademinius ryšius), Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2012 m. už pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškos semiotikos mokyklos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną), ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi (2015 m.), Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos premija (2022 m. už išliekamosios vertės mokslo tyrimus, meistriškai jungiančius literatūrologinę komparatyvistiką ir semiotiką).

Larisos Dmuchovskajos nuotr.

Reikšmių poetikoje (2002) savo lėmėju, vairuojančiu patikimo metodo paieškas, Nastopka pavadino Algirdą Julių Greimą ir vėliau ne kartą tai patvirtindavo. Tokiu lėmėju ne vienam yra tapęs ir pats Kęstutis Valentinas Nastopka, įtikindavęs semiotinės analizės rišlumu ir moksline argumentacija, bet sykiu mėgęs priminti, kad semiotika – tai linksmas mokslas.

VU Filologijos fakulteto nuotr.

Ačiū už gyvos semiotikos pamokas!

Liepos 23–26 d. literatūros studentai, doktorantai, dėstytojai ir mokslininkai rinksis į akademinį vasaros seminarą „Literatūros salos“, devynioliktus metus organizuojamą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) drauge su Vilniaus universiteto (VU) Lietuvių literatūros katedra. Šių metų seminaras skiriamas autoriaus ir autorystės problematikai aptarti, atsižvelgiant į viešojoje erdvėje pastaraisiais metais aktualias diskusijas dėl rašytojų biografijų ir jų vertinimo bei atminimo įamžinimo. Tradiciškai seminaro programoje – akademinės konferencijos, humanitarų diskusija, susitikimai su rašytojais, geriausio literatūrologinio straipsnio konkurso apdovanojimai.

Kasmet vis kitoje Lietuvos vietoje įsikuriantis seminaras šiemet vyks Suvalkijoje, iš kurios kilę nemažai rašytojų, šiandien atsidūrusių visuomenės debatų epicentre (Salomėja Nėris, Antanas Venclova, Justinas Marcinkevičius). Vieną dieną seminaras viešės Kudirkos Naumiestyje esančiame „Tautiškos giesmės“ autoriaus Vinco Kudirkos muziejuje, kitos programos dalys vyks Karalkrėslio kaimo sodyboje „Karaliaus krėslas“.

Šių metų „Literatūros salų“ diskusijų centre – visuomenę jaudinantis klausimas, ar atsižvelgti į rašytojų biografijas vertinant jų kūrybą. Diskusijoje „Biografinė klaida ar klaida biografijoje? Kultūrinė rašytojų biografijų recepcija“ dalyvaus poetė, menotyrininkė ir radijo laidų vedėja doc. Laima Kreivytė (Vilniaus dailės akademija), menotyrininkė ir eseistė, kultūros kritikė prof. Agnė Narušytė (VDA, VU), literatūrologai doc. Dalia Satkauskytė (VU) ir prof. Mindaugas Kvietkauskas (VU). Diskusiją moderuos literatūrologė dr. Aistė Kučinskienė (VU, LLTI).

Programos dalyje „Susitikimas su rašytoja (-u)“ šiemet viešės keturios skirtingų kartų poetės, rašytojos: dr. Akvilina Cicėnaitė, doc. L. Kreivytė, Mūza Svetickaitė, Agnė Žagrakalytė. Tradicija tapusi renginio dalis „Poezija iš atminties“ kvies dalyvius prisiminti ir garsiai ištarti gražiausias eilėraščių eilutes.

Pirmoji seminaro diena skiriama panoraminei autorystės temos apžvalgai – nuo teorinių prielaidų iki šiandieninių autorių įvaizdžio kūrimo praktikų. Seminarą pradės literatūrologės doc. Nijolės Keršytės (VU) pranešimas „Autorius ir mirtis“, mezgantis pokalbį su šiuolaikinėje kritinėje teorijoje įsitvirtinusia XX a. filosofo Michaelio Foucault koncepcija, kad biografinis kūrinio autorius yra „miręs“, t. y. nesusijęs su kūrinio interpretacijomis ir savarankišku kūrinio gyvenimu. Rašytoja ir literatūros tyrėja dr. A. Cicėnaitė (LLTI) aptars lietuvių autorių savireprezentaciją socialiniuose tinkluose. Poetė A. Žagrakalytė kalbės apie atvejus, kai fikcinis personažas pranoksta jį sukūrusį autorių.

Liepos 24 d. seminaras iš Karalkrėslio kaimo persikels į Vinco Kudirkos muziejų, kur susirinkę literatūros mokslininkai aptars autorystės fenomeno formavimosi istoriją. Po įvadinio literatūrologo doc. Marijaus Šidlausko (Klaipėdos universitetas) pranešimo „Autorystė tarp teorijos ir praktikos“ bus atsigręžta į baroko epochą ir nagrinėjama to meto autorystės samprata dailėje (dr. Aistė Paliušytė-Lugovojienė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas) ir literatūroje (doc. Živilė Nedzinskaitė, LLTI). Dr. Vaidas Šeferis (LLTI) aptars lietuvių auditorijai menkai žinomus vokiškuosius Kristijono Donelaičio tekstus ir juose atsiskleidžiantį autoriaus, pasakotojo ir personažų savitumą. Prof. Brigita Speičytė (VU) papasakos apie požiūrį į autorystę cenzūros sąlygomis XIX a. pirmosios pusės Imperatoriškajame Vilniaus universitete. Dr. Dalia Pauliukevičiūtė (LLTI) kalbės apie Lazdynų Pelėdą kaip apie kolektyvinės autorystės reiškinį lietuvių literatūroje.

Trečioji seminaro diena skiriama daugiau teoriniams ir sociologiniams aspektams. Dr. Solveiga Daugirdaitė (LLTI) pristatys šiuo metu vykdomą tyrimą „Nesamos autorės“ apie XX a. 9-ojo dešimtmečio literatūros debiutantes moteris ir jų (ne)įsitvirtinimą literatūros lauke. Prof. Paulius V. Subačius pranešime „Autorius: nuo tvėrėjo iki tvarumo“ atvers tekstologinę autorystės problemos perspektyvą. Doc. D. Satkauskytė (LLTI) pranešimu „Ar autorius vis dar miręs?“ reaguos į pastarųjų metų diskusijas apie autorių atminimo įamžinimą.

Seminaro programoje svarbi vieta tenka jauniausiems literatūros tyrėjams. Doktorantės Jūratė Petronienė (LLTI), Dovilė Gervytė (VU), Monika Klimaitė-Daunienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pristatys jų tirtose srityse – XIX a. literatūroje, XX a. pabaigos literatūroje ir šiandieniniame teatre – atsiskleidžiančias autorystės sampratas. Studentai savo pranešimuose analizuos lietuvių literatūros autorius ir reiškinius nuo XX a. pradžios avangardo iki XX a. pabaigos postmodernisto Ričardo Gavelio bei šiandieninio norvegų rašytojo Karlo Oveʻs Knausgårdo.

„Literatūros salų“ bendruomenė jau trečius metus rengia geriausių mokslinių straipsnių konkursą, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į pagrindinę humanitarų mokslinę produkciją – jų rašomus straipsnius. Geriausių straipsnių autoriai bus paskelbti paskutinę seminaro dieną.

Seminaro „Literatūros salos“ akademinė programa yra atvira visuomenei. Šių metų seminaro rėmėjai ir partneriai: Lietuvos kultūros taryba, Vinco Kudirkos muziejus.

Detali renginio programa.

Dvidešimt pirmoji Salų kalbotyros vasaros mokykla Academia Grammaticorum Salensis Vigesima Prima šiais metais iš Salų (Rokiškio rajonas) keliasi į Antalieptę (Zarasų rajonas). Mokyklos rengėjai nekeičia mokyklos vardo ir tikisi, kad ateis laikas, kai jie vėl galės sugrįžti į Salų miestelį, su kurio bendruomene mokyklos veikla buvo susijusi du dešimtmečius.

Šių metų kalbotyros vasaros mokykla aktuali jauniems mokslininkams ir doktorantams, norintiems dalyvauti tarptautiniame moksliniame diskurse. Šiuolaikinėje kalbotyroje vis svarbesnis tampa siekis teorijas ir išsikeltas hipotezes tikrinti remiantis empiriniais kalbiniais duomenimis, kuriuos dažnai renka pats tyrėjas ar tyrėja. Tam reikalingi tvirti metodologiniai duomenų rinkimo, anotavimo ir kiekybinės analizės pagrindai.  Šių metų vasaros mokykloje siekiama padėti įgyti šiuos pagrindus. Vasaros mokyklos tikslas – dalyviams, pirmiausia doktorantams, suteikti esmines žinias, reikalingas atliekant duomenimis grindžiamus mokslinius tyrimus, nuosekliai vedant juos per minėtus tris darbo su duomenimis etapus, kurie universitetų programose ar vasaros mokyklose retai tebūna sujungiami į vientisą kursą. Salų vasaros mokyklos programa imituos kalbinių duomenų kelionę nuo jų rinkimo lauko tyrimuose, apdorojimo ir anotavimo iki jų kiekybinės analizės ir statistinio hipotezių tikrinimo R statistinės analizės programa. Šie etapai bus pristatomi trijuose paskaitų kursuose:

1. Lingvistiniai lauko tyrimai. Lektorė: Dr. Maria Khachaturyan, Helsinkio universitetas, Suomija.
2. Duomenų anotavimas. Lektorė: dr. Alena Witzlack-Makarevich, Jeruzalės hebrajų universitetas, Izraelis.
3. Kiekybiniai metodai. Lektorius: dr. Steven Moran, Nešatelio universitetas, Šveicarija.

Rengiant vasaros mokyklą daug dėmesio skirta programos vientisumui ir sąsajoms tarp šių trijų kursų: lektorių bendradarbiavimo dėka juose bus aptariami tie patys pavyzdžiai ir naudojami tie patys duomenys. Be to, lingvistinių lauko tyrimų kurso dalyviai galės praktiškai išbandyti, kaip renkami kalbiniai duomenys, ir juos panaudoti kituose dviejuose kursuose.

Salų kalbotyros vasaros mokyklos mokslinį lygį ir tarptautinę reikšmę rodo augantis mokyklos populiarumas tarp užsienio šalių jaunųjų mokslininkų. Dalyvių geografija šiemet labai išsiplėtė: laukiame atvykstant
dalyvių ne tik iš Lietuvos mokslo ir studijų institucijų, bet ir iš Palermo ir Bolonijos universitetų Italijoje, Sorbonos ir Lijono universitetų Prancūzijoje, Oksfordo universiteto Didžiojoje Britanijoje, Humboldtų, Potsdamo ir Diuseldorfo universitetų Vokietijoje, Ciuricho universiteto Šveicarijoje, Delfto technologijos universiteto Olandijoje, Orhuso universiteto Danijoje, Zagrebo universiteto Kroatijoje, Šegedo universiteto Vengrijoje, Helsinkio ir Turku universitetų Suomijoje, Adgerio universiteto Švedijoje, Graco universiteto Austrijoje, Varšuvos ir Liublino universitetų  bei iš Lenkijos mokslų akademijos, Latvijos universiteto ir net iš Irano mokslo ir technologijų universiteto bei Pekino normalinio universiteto Kinijoje.

Tradiciškai Salų vasaros mokyklą lydi ir Salų muzikos festivalis. Renginio metu vyks du koncertai:

liepos 21 d. Salų švento kryžiaus bažnyčioje po sekmadienio mišių 13 val. koncertuos Kauno styginių kvartetas.  Programoje Johann Sebastian Bacho, Wolfgango Amadeus Mozarto, Juozo Naujalio, Johanneso Brahmso, Teisučio Makačino, Astoro Piazzollos kūriniai.

Liepos 22 d. 18:30 Antalieptės šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje koncertuos Kauno styginių kvartetas ir akordeonininkas Laimonas Salijus. Programoje Astoro Piazzollos, Teisučio Makačino, Fausto Beccalosi kūriniai.

Daugiau informacijos www.academiasalensis.org

„Labai dažnai iš vardo galima atpažinti lietuvį, nes mūsų vardų galūnės ir jų formos mus išskiria iš kitų kalbų vardų. Daugelis užsienyje gimusių emigrantų iš Lietuvos vaikų vardų liudija lietuvių tapatybę, taigi emigracijoje gimusių vaikų tėvams, išvykusiems iš Lietuvos, yra labai svarbi lietuvių kalba“, – sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros profesorė Daiva Sinkevičiūtė, tirianti emigrantų iš Lietuvos vaikų vardus. Su asmenvardžių tyrėja kalbamės apie vaikų vardus emigracijoje ir jų lietuviškumą, įprastumą lietuvių kalbai.

Kodėl ėmėte tirti emigrantų vaikų vardus? Kodėl jie tapo Jums aktualūs?

Pasižiūrėti į emigrantų vaikų vardus vardyno tyrėjos žvilgsniu ketinau senokai, nes dirbant su lietuvių vardais ir juos analizuojant, tarp jų pasitaikydavo lietuvių kalbai nebūdingų vardų, taip pat specifinių lietuvių kalbos raidžių neturinčių asmenvardžių, pavyzdžiui, Azuolas, Sharlote. Man buvo įdomu, kaip plačiai šie vardai yra išplitę emigracijoje. Matant didelę anglų kalbos įtaką Lietuvoje, kur dominuojanti visuomenės dalis yra lietuviai, kur lietuvių kalba yra valstybinė kalba, natūraliai kyla klausimas, kaip užsienyje kitų kalbų ir kultūrų įtaką išgyvena iš Lietuvos išvykę žmonės, ar jie nori, ar jiems sekasi išlaikyti lietuvių kalbą. Juk vienas iš lietuviškumo rodiklių ir yra vaikams duodami lietuvių asmenvardžiai. Dėl to prieš trejus metus dalyvavau Valstybinės lietuvių kalbos komisijos skelbtame konkurse taikomiesiems kalbotyros mokslams vykdyti ir laimėjau projektą, skirtą pastarųjų trijų dešimtmečių emigrantų vaikų vardų, duotų užsienio šalyse, tyrimui.

Emigrantų iš Lietuvos elgseną analizavę kitų sričių tyrėjai yra minėję emigrantų problemas dėl jų lietuviškų vardų ir pavardžių. Dalis lietuvių asmenvardžių užsienyje dažnai yra nepatogūs tarti ir dėl to yra sunkesnė komunikacija kitomis kalbomis. Norėdami išvengti problemų, emigrantai pasivadina kitais, kitakalbei aplinkai priimtinais, vardais arba juos vartoja vien savo rate. Todėl vienas iš mano tikslų ir buvo pažiūrėti, kiek užsienyje gimusių Lietuvos piliečių vardai būdingi lietuvių kalbai, kreipiant dėmesį į jų formas, registravimo ypatybes. Mano supratimu, mums patiems yra svarbu suprasti ir įsivertinti ne tik Lietuvoje kylančius asmenvardžių užrašymo, sudarymo iššūkius, bet ir užsienio šalyse gyvenančių Lietuvos piliečių problemas, susijusias su asmenvardžiais, nes jų vardai taip pat yra lietuvių vardyno dalis.

Ar dažnai iš Lietuvos emigravę tėvai savo vaikus vadina kitų kalbų vardais, kurie neturi lietuvių kalbai būdingų galūnių, o jų formos yra įprastos kitoms kalboms?

Ištyrusi didžiosiose emigracijos iš Lietuvos šalyse – Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje ir Vokietijoje – registruotus Lietuvos piliečių vardus, kurie kartu su pasikartojusiais sudarė daugiau nei 53 tūkstančius vardų, pamačiau, kad lietuvių kalbai nebūdingi asmenvardžiai nedominuoja emigrantų iš Lietuvos vardyne. Tėvams apsisprendus duoti vaikui vieną vardą – tokia vardų davimo strategija, kai tėvai susitaria vaiką vadinti vienu vardu, dominuoja, nes apima maždaug devynis iš dešimties atvejų – jie dažniausiai išrenka lietuvių, o ne kitoms kalboms būdingos formos vardus. Daugelis emigrantų iš Lietuvos užsienyje vaikams duoda vardus, kurie turi lietuvių kalbai įprastas galūnes, užrašyti įprastomis formomis, pavyzdžiui, Emilija, Gabija, Goda, Amelija, Matas, Benas, Danielius, Domas. Kai kurie tėvai, vaikus vadindami lietuvių kalbai įprastais vardais stengiasi, kad jie būtų įprasti ir kitose kalbose. Pavyzdžiui, emigrantai Norvegijoje, Vokietijoje mėgsta vardą Jonas, nes jis įprastas ne tik Lietuvoje, bet ir šiose šalyse.

Dalis į užsienio šalis emigravusių tėvų duoda vaikams lietuvių kalbai nebūdingus vardus. Tokie vardai, kaip pavyzdžiui, mergaičių Elizabeth, Melani, berniukų Jacob, Nathan, yra dalies mūsų emigrantų vaikų vardai. Iš didžiųjų emigracijos šalių daugiausia tokių lietuvių kalbai nebūdingų vardų yra Vokietijoje, kur jie apima apie trečdalį mergaičių ir šiek tiek mažiau nei pusę berniukų vardų. Kitose šalyse jie yra retesni: Jungtinėje Karalystėje jų yra apie penktadalį, Airijoje – apie šeštadalį visų emigrantų duotų vaikų vardų, o Norvegijoje – dar mažiau.

Taip pat pasitaiko tėvų, kurie skirtingas kalbas ir kultūras derina duodami vaikui du, kartais daugiau, vardų ir vadina, pavyzdžiui, Jason Tomas, Noah Vytautas, Saulė Margaret, Anna Ieva. Kartais tą patį vardą dubliuoja, jį registruodami skirtingoms kalboms būdingomis formomis, pavyzdžiui, Dorotėja Dorothea. Vis dėlto tokia emigrantų vaikų vardų davimo strategija nėra dažna, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje taip pavadintas vienas iš dešimties vaikų.

Taigi Jūsų tyrimų rezultatai rodo, kad emigrantai iš Lietuvos vaikams dažniausiai duoda lietuvių kalbai įprastų formų vardus, kai nusprendžia vaiką vadinti vienu vardu. Ar dažni emigracijoje su lietuvių kalbos žodžiais siejami vardai, pavyzdžiui, Saulė, Aistis, nes ankstesniuose savo interviu esate minėjusi, kad lietuviai mėgsta gamtinius vardus?

Šiuo požiūriu išsamiai tyriau emigrantų iš Lietuvos vaikų vardus, duotus Jungtinėje Karalystėje. Kiekybiškai tokie šios šalies emigrantų asmenvardžiai nėra dažni – apima mažiau nei šeštadalį mergaičių vardų ir perpus retesni yra berniukų vardyne. Panašus santykis yra ir Norvegijoje, tik ten jų apimama dalis yra šiek tiek didesnė. Remiantis šių šalių atvejais matyti, kad lietuviški vardai yra būdingesni mergaitėms, bet nėra plačiai išplitę.

Emigrantai iš Lietuvos Jungtinėje Karalystėje dažniausiai duoda gamtinius vardus. Iš jų dažnai kartojasi mergaičių vardai Liepa, Smiltė, Saulė, Miglė, Rugilė, Luknė, gamtiniai berniukų vardai Ąžuolas, Tauras, Aidas – retesni. Emigravusiems lietuviams yra svarbi Lietuvos mitologija, istorija. Dėl to mergaites dažnai vadina pagoniškųjų deivių Austėja, Gabija, Milda, berniukus – Lietuvos kunigaikščių, kartais ir mitinių, karaliaus Mindaugas, Vytautas, Gediminas, Kernius, Šarūnas vardais, taip pat dažni iš Lietuvos upių, pajūrio vietovių pavadinimų atsiradę vardai Rusnė, Ūla, Nida. Šie vardai yra populiarūs ir Lietuvoje, taigi lietuviški emigrantų vardai yra panašūs į Lietuvoje duodamus vaikų vardus.

Kaip vardus vaikams renka mišrios emigrantų šeimos, kuriose vienas iš tėvų yra lietuvis, nes dalis Lietuvos piliečių būtent tokiose šeimose ir gimsta? Ar skiriasi jų vardai nuo lietuvių šeimose gimusių vaikų vardų?

Aš dirbau su nuasmenintais duomenimis ir nežinojau nei apie tirtus vardus davusius tėvus, nei šeimose vartojamas kalbas, vaikų gimimo eiliškumą ir kt. Tyrimo rezultatai gauti vien žinant, kad tai yra užsienyje gimusių Lietuvos piliečių vardai. Taigi dalis asmenvardžių galėjo būti duoti mišriose šeimose Lietuvos pilietybę turintiems vaikams.

Vis dėlto reikia nepamiršti, kad yra nemažai mišrių šeimų vaikų, kurių vienas iš tėvų yra lietuvis, bet vaikas neturi Lietuvos pilietybės. Įtraukus šiuos vardus į tyrimą, rezultatai galėtų būti kitokie. Nors mišriose šeimose užsienyje gyvenantys lietuviai namuose irgi kalba lietuviškai, moko vaikus lietuvių kalbos, bet jų elgsena ir vardų davimo strategijos gali būti kitos, nes turi susitarti nevienodos kultūrinės patirties, skirtingomis kalbomis kalbantys tėvai.

Mano supratimu, mūsų valstybė turėtų skirti didesnį dėmesį Lietuvos pilietybės neturintiems lietuviams. Turėtų vykti tikslinės plataus pobūdžio iš Lietuvos emigravusių žmonių apklausos, jų rezultatus naudojant ne vien tyrimams, bet ir kuo efektyviau siekiant susigrąžinti iš Lietuvos išvykusius žmones. Mane sužavėjo Vokietijos ekonominių tyrimų instituto vykdomos šios šalies emigrantų namų ūkių apklausos, kurių rezultatai yra reprezentatyvūs ir prieinami įvairių sričių šios šalies tyrėjams. Turbūt nereikia sakyti, kaip būtų naudinga tokiu būdu apklausti ir išvykėlius iš Lietuvos, ir pas mus atvykusius emigrantus, ne tik siekiant analizuoti susidariusią padėtį, bet ir ieškant susidariusių problemų sprendimo būdų.

Pastaruoju metu svarstant kitų kalbų, pavyzdžiui, vokiečių Günter, latvių Jānis ir kt., asmenvardžių užrašymo su lietuvių kalbai nebūdingais diakritiniais ženklais klausimus, mums patiems atrodo aktualūs užsienyje registruoti lietuvių kalbai būdingi vardai ir tėvų elgsena. Ar emigravę iš Lietuvos žmonės duoda vaikams vardus su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis?

Šis klausimas man taip pat buvo įdomus. Aš tyriau, ar dažnai emigrantai vaikus vadina vardais su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis. Mano tyrimo rezultatai parodė, kad daugelis didžiosiose emigracijos iš Lietuvos šalyse duotų mūsų piliečių vardų neturi raidžių su diakritikais. Vardai su diakritikus turinčiomis raidėmis būdingesni mergaitėms, pavyzdžiui, Augustė, Smiltė, Aušra, Mėja. Dažniausi jie yra Norvegijoje, kur sudaro apie trečdalį mergaičių vardų. Kitose tirtose šalyse jų yra mažiau: Junginėje Karalystėje, Airijoje – ketvirtadalis, Vokietijoje – septintadalis mergaičių vardų. Berniukams tokius vardus duoda labai retai. Nors daugiausiai berniukų vardų su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis yra taip pat Norvegijoje, mažiausiai – Vokietijoje, bet net ir Norvegijoje jie nesiekia keturių procentų visų šios šalies emigrantų iš Lietuvos berniukų vardų. Taigi vardų su specifinėmis raidėmis davimo tendencijos yra aiškios, jos matomos ir iš dažniausių emigrantų vardų, duotų mano tirtu 1990–2020 m. laikotarpiu. Tarp dvidešimties dažniausių Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir Airijos vardų yra Kamilė, Gabrielė, Lėja, Viltė, Austėja ir kt., o tarp dažniausių minėtose šalyse duotų berniukų vardų yra vien Jokūbas.

Jūs minėjote, kad yra atvejų, kai vaikai registruoti lietuvių kalbai įprastais vardais, kuriems trūksta raidžių su diakritikais. Ar tokie atvejai yra dažni? Galbūt jie ir didina vardų, duotų be specifinių lietuvių kalbos raidžių – ė, ū, š ir kt., skaičių?

Tyrimo rezultatai apie vardus su diakritikus turinčiomis raidėmis mane nustebino. Aš tikėjausi rasti didelę perdirbtų, netinkamai registruotų vardų įvairovę. Juk iš Lietuvos išvykę žmonės stengiasi įsitvirtinti kitose šalyse, nejaugi jiems svarbi lietuvių kalba. Vis dėlto lietuvių kalba emigrantams yra labai svarbi. Daugelis tėvų, pasirinkę lietuvių vardus, kurie turi specifines raides ė, ū, š ir kt., asmenvardžius su jomis ir registruoja. Netinkamai specifinių lietuvių kalbos raidžių požiūriu registruoti asmenvardžiai yra labai reti. Beveik visose šalyse jie nesiekia vieno procento, išskyrus Airiją, kur sudaro apie du procentus emigrantų duotų mergaičių vardų. Berniukų vardai su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis yra pavieniai.

Taigi emigrantams rūpi jų vaikų vardų formos – tėvai vardus renka ir registruoja atsakingai, o tobulėjant technologijoms specifinės lietuvių kalbos raidės, atrodo, nesukelia problemų. Didžioji dalis emigracijoje duotų vardų, kurie turi mums įprastas formas, specifinių lietuvių raidžių požiūriu yra registruoti tinkamai. Manyčiau, kad šis reiškinys atspindi ir dabarties žmonių dėmesį asmenvardžiams – dokumentuose registruoti tinkamas jų formas ir jas išlaikyti vartosenoje.

Sakėte, kad pasitaikė vardų, nors ir nedaug, kurie yra įprastų formų, bet juose nėra specifinių lietuvių kalbos raidžių. Kokių raidžių dažniausiai trūksta vardams?

Galima išskirti du būdus, kaip tėvai užsienyje registruoja vaikus vardais, kurių formos turėtų turėti specifines lietuvių raides, tačiau jų nėra. Tėvai dažniausiai registruoja vardus tų pačių formų raidėmis, kurios yra be diakritinių ženklų, pavyzdžiui, vietoj Ainė, Andrėja, Jokūbas yra Aine, Andreja, Jokubas. Kitais retais atvejais vietoj specifinių lietuvių kalbos raidžių yra kitos raidės ar jų deriniai, pavyzdžiui, vietoj Šarlotė yra Sharlote.

Kadangi tėvai mergaitėms dažniau duoda vardus su diakritikus turinčiomis raidėmis, tai ir atvejų, kai mergaičių varduose jų trūksta, yra gerokai daugiau. Užsienyje registruotuose emigrantų varduose dažniausiai trūksta raidės ė. Dažniausiai pasitaikanti pozicija yra vardų galūnės, pavyzdžiui, Deimante, Kamile vietoj Deimantė, Kamilė, rečiau – vardų baigmenys, pavyzdžiui, Austeja, Matejus vietoj Austėja, Matėjus, ar jų šaknys, pavyzdžiui, Leja, Rejus vietoj Lėja, Rėjus. Dėl kitų raidžių problemų kyla rečiau ir tai, sakyčiau, priklauso nuo to, kad kitos raidės su diakritikais nėra plačiai paplitusios varduose kaip ė. Tokie atvejai yra, pavyzdžiui, Anzelika, Timuras vietoj Anželika, Timūras. Vis dėlto tokie vardai, vertinant juos viso emigrantų vardyno kontekste, nėra dažni.

Ar pasitaikė atvejų, kai tėvai registravo kitoms kalboms būdingus vardus su diakritinius ženklus turinčiomis raidėmis?

Iš tiesų tokių atvejų yra ne tik emigrantų, bet ir pačios Lietuvos vardyne, nes dalis Lietuvos lenkų, rusų vardų yra lietuvių kalbai nebūdingi vardai su diakritikus turinčiomis raidėms, pavyzdžiui, Lukaš, Ričard, Ždan. Jie mums atrodo įprasti kitataučių vardai ir nekelia klausimų. Iš emigrantų vardų pastebėjau, kad užsienyje tėvai ir kitoms kalboms būdingiems vardams prideda raides su diakritikais, pavyzdžiui, yra Charlottė, Daniellė vietoj Charlotte, Danielle. Tai yra lietuvių kalbos poveikis kitų kalbų asmenvardžiams. Dar yra retų atvejų, kai tėvai perdirba lietuvių kalbai įprastus vardus, bet juose išlaiko raides su diakritikais, pavyzdžiui, Aristėia, Matėas vietoj Aristėja, Matėjas. Man šie vardai akivaizdžiai rodo, kad ne raidės su diakritikais, bet tėvų skonis, supratimas apie vardų grožį yra problema. Kad tėvams patinka tokie vardai, manau, yra ugdymo, visuomenės švietimo problemos.

Noriu pridurti, kad tirtas emigrantų specifinių lietuvių kalbos raidžių rašymo klausimas yra vienas iš daugelio. Taip pat aktualu būtų pasižiūrėti vardų su raidėmis j, y, taip pat, manau, nuo pastarųjų metų ir vardų su raidėmis x, w, q užrašymus, nors jų pasitaiko ir anksčiau, pavyzdžiui, Alexandra. Taigi tirtinų emigrantų vardų užrašymo klausimų yra daugiau.

Kas dar Jums atrodo įdomu emigrantų vardyne?

Šiuo metu toliau dirbu su emigrantų vaikų vardais ir siekiu nustatyti, kiek vardai ne tik jų formų, bet ir kamienų įprastumo požiūriu yra būdingi lietuvių kalbai. Kaip minėjau, lietuviški vardai, dažniau duoti mergaitėms, nėra išplitę. Tačiau emigracijoje, kaip ir Lietuvoje, duodama daug krikščioniškų vardų, kurie turi skirtingus kamienus, pavyzdžiui, šalia mums tradicinės formos Jokūbas pasitaiko iš anglų kalbos perimta bei sulietuvinta forma Džeikobas. Kuriuos variantus renkasi emigrantai? Su tradiciniais vardais siejant lietuvių tapatybės išlaikymą, labai svarbu įvertinti ir skolintų, vien lietuvių kalbai būdingų kamienų, vardų, pavyzdžiui, Gertrūda, Ignė, Juozas, Rapolas, dalį. Preliminarus emigrantų Norvegijoje vaikų vardų tyrimas parodė, kad jie būdingesni berniukams, taigi ir šiuo požiūriu skiriasi mergaičių vardai nuo berniukų. Man įdomus atrodo ir emigrantų gebėjimas visiškai suderinti lietuvių ir kitų kalbų vardus, duodant vardus, pavyzdžiui, Barbara, Laura, Aris, Marius. Kaip dažnai pagal šią strategiją emigrantai vadina vaikus? Šiandien man šie klausimai atrodo labai aktualūs, dėl to planuoju tyrimo tąsą.

Šiemet tarptautiniame onomastikos kongrese Helsinkyje pristatysiu emigrantų iš Lietuvos Jungtinėje Karalystėje taikomas dviejų vardų, iš kurių bent vienas yra būdingas lietuvių kalbai, davimo strategijas. Šie klausimai įdomūs ne tik mums, lietuviams, bet ir kitų šalių tyrėjams, svarstantiems emigrantų identiteto, tapatybės, integracijos ir kt. klausimus. Mes ir mūsų problemos, kaip ir kitų didelių ar mažų kalbų, taip pat rūpi kitiems. Labai svarbu mūsų kalboje, kultūroje vykstančius reiškinius matyti ir vertinti platesniame kitų kalbų, kultūrų reiškinių kontekste.

Taigi apibendrinant pokalbį galima teigti, kad emigrantų iš Lietuvos vardai dažniausiai būdingi lietuvių kalbai ir yra neatskiriama Lietuvos vardyno dalis. Kodėl emigrantai renka savo vaikams lietuvių kalbai būdingus vardus?

Taip, iš iki šiol atliktų tyrimo rezultatų aš taip matau dabartinius mūsų emigrantų vaikų vardus. Užsienyje duoti emigrantų vardai jų formų požiūriu dažniausiai yra įprasti lietuvių kalbai, jiems būdingi tie patys davimo polinkiai kaip ir Lietuvoje. Žinoma, yra skirtumų, kuriuos dažniausiai lemia kitakalbė aplinka. Vis dėlto mūsų emigrantų iš Lietuvos vaikų vardai išlaiko lietuviškumą, net ir patirdami stiprią kitų kalbų, kultūrų įtaką. Nesvarbu, kad vadindami vaikus tėvai vaikams duoda universalius vardus, tokius kaip Kaja ar Amanda, tinkančių kelioms kalboms, bet šie vardai tinka mūsų kalbai, jie užrašyti mums įprastomis raidėmis ir jų deriniais, mes juos puikiai galime linksniuoti.

Apskritai lietuviai yra unikalūs dėl savo vardų, kurie turi ir archajiškas, lietuvių kalbai būdingas galūnes. Dėl to užsienyje lietuviai atpažįstami kaip nevietiniai. Kitų kalbų emigrantų vardų tyrimai rodo, kad kitoms kalboms būdingus vardus turintys emigrantai, ypač moterys, atsiduria nepalankioje padėtyje – jiems sunkiau rasti darbą, išsinuomoti būstą. Nors tokių tyrimų apie lietuvių vardus kol kas neturime, bet tikėtina, kad ir mūsų emigrantai susiduria su tokiomis problemomis. Vis dėlto emigrantų duoti vaikams lietuvių vardai rodo, kad tėvai jiems priskiria lietuvio tapatybę. Kita vertus, tėvų išrinkti vaikams lietuvių kalbai būdingi vardai greičiausiai atspindi šeimų ketinimus ar tėvų vaikams priskiriamas viltis grįžti atgal į Lietuvą, kur jie yra įprasti.

Šis interviu yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiamo projekto „Lietuvos emigrantų vaikų vardai 1991-2020 m. “ Nr. K-12/2022 dalis.