Filologijos fakulteto rinkimų komisija informuoja, kad rinkimai laikomi neįvykusiais, nes dalyvavo mažiau nei 2/3 rinkėjų. Pakartotiniai rinkimai vyks 2023 m. lapkričio 30 d. Rinkimai bus vykdomi slaptu internetiniu balsavimu.

Ar žinojote, kad seniai seniai baltų kalbos buvo paplitusios nuo Vyslos upės Vakaruose iki Okos upės Rytuose? Ką apie baltų kilmę gali pasakyti lingvistas, archeologas ir genetiką išmanantis antropologas?

Atsakymus į šiuos ir kitus su baltų kultūra susijusius klausimus pabandė surasti Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto mokslininkai naujame edukacinių filmukų cikle „Baltistikos miniatiūros“. Profesionaliai parengtų vaizdo paskaitų tematika apima įvairias su baltų kalbomis ir kultūromis susijusias sritis: lietuvių kalbos gramatinę sistemą, jos raidą ir mokslinius tyrimus; latvių, prūsų ir kitas baltų kalbas bei kultūras ir jų kilmę; senąją ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytinį paveldą ir jo aidus Vakarų Europoje; Lietuvos žydų, totorių ir kitų tautų raštiją ir kt.

Vaizdo paskaitos paskelbtos specialiai šiam tikslui sukurtame „Youtube“ kanale ir yra laisvai prieinamos visiems susidomėjusiems. Nors paskaitos parengtos lietuvių kalba, jas galima žiūrėti su profesionaliai išverstais angliškais ar lietuviškais subtitrais. Angliški subtitrai skirti lietuvių kalbos nemokantiems žiūrovams, lietuviški – kaip pagalbinė priemonė besimokantiems lietuvių kalbos

Projektas gimė iš noro sujungti baltistus visame pasaulyje

40 vaizdo paskaitų ciklas yra viena iš projekto „Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimas“ veiklos sričių. Svarbiausios jau aštuonerius metus trunkančio projekto veiklos yra susijusios su studijomis ir lituanistinių disciplinų dėstymo kokybės užtikrinimu: finansuojamos ilgalaikio dėstymo veiklos užsienyje veikiančiuose baltistikos centruose, duodamos stipendijos iš užsienio į semestro studijas, praktikas, vasaros ir žiemos kursus atvykstantiems studentams, organizuojami dėstytojų kompetencijų kėlimo kursai ir vasaros mokyklos.

„Idėja sukurti šį paskaitų ciklą radosi 2020 m. pirmojoje pusėje, pasaulį užklupus pandemijai ir staiga užsidarius valstybių sienoms. Tuo metu daugybė Lietuvos dėstytojų lituanistų, iki tol aktyviai naudodavęsi minėtojo projekto teiktomis galimybėmis vykti skaityti paskaitų į įvairius baltistikos centrus užsienio universitetuose, netikėtai nebeteko šios galimybės ir pajuto savyje didžiulę tuštumą. Tuo metu, kai visi dar mokėmės dėstyti nuotoliu ir naudotis įvairiomis vaizdo srauto perdavimo platformomis, kilo mintis, kad galbūt būtų galima sukurti šį tą profesionalesnio ir didesnę išliekamąją vertę turinčio nei paprastos vienkartinės zoom paskaitos – galbūt ne visuomet tobulos dėl nuolatos stringančio interneto ryšio ar ne visai tvarkingai dėstytojo ekrane pasidalintos prezentacijos. Galbūt būtų galima nufilmuoti paskaitas profesionalia filmavimo įranga, sumontuoti profesionalioje studijoje, iliustruoti tinkamai atrinkta vaizdine medžiaga ir paskelbti viešai, kad nebūtų gėda jų rodyti visiems – tiek studentams, tiek plačiajai visuomenei“, – sako „Baltistikos miniatiūrų“ projekto vadovas doc. Vytautas Rinkevičius.

Dėstytojams – nauja patirtis

„Baltistikos miniatiūros“, nufilmuotos gražiausiose Vilniaus universiteto ir miesto vietose, suteikė progą dėstytojams išbandyti save nauju vaidmeniu – prieš kameras. „Kreipėmės į VU Filologijos fakulteto dėstytojus su prašymu prisidėti prie projekto ir sukurti scenarijus remiantis savo mėgstamiausių, geriausių paskaitų temomis, kad pagal juos galėtume sukurti neilgus, 10–20 min. trukmės filmukus, kuriuos užsienio baltistikos centrų dėstytojai galėtų rodyti per paskaitas, o vėliau aptarti su studentais“, – pasakoja VU Baltistikos katedros asistentė ir projekto vadovė dr. Gina Kavaliūnaitė-Holvoet.

Anot doc. V. Rinkevičiaus, filmavimo metu dėstytojai susidūrė su įvairiausiomis naujomis patirtimis ir iššūkiais: „Ne tik galėjome pasimėgauti moderniausia garso ir vaizdo įrašymo technika ar profesionaliomis grimuotojų paslaugomis, bet ir mokėmės kurti tokio pobūdžio paskaitų scenarijus, nebijoti kalbėti prieš kamerą ir kitų videosiužetų kūrimo subtilybių. Neabejoju, kad ši patirtis leis sukurti ne mažiau įdomių vaizdo paskaitų ir ateityje.“

„Baltistikos miniatiūrų“ ciklą galite rasti čia >> 

Literatūros dabarties ir istorijos klausimas yra sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Istorija yra sisteminis žvilgsnis į proceso raidą, tačiau į tyrimo lauką, be pačios literatūros, patenka labai daug konteksto dalykų: politinių, socialinių, ekonominių. Iki Atgimimo nei krašto, nei išeivijos, nei partizanų, tremtinių ir disidentų literatūra nefunkcionavo kaip vientisas istorinis procesas, tai buvo nesusisiekiančios tikrovės, todėl nepriklausomybės pradžioje literatūros visumos vaizdą teko susidėlioti iš naujo ir dėl įvairių priežasčių tai gerokai užtruko. Lietuvių egzodo literatūros istorija (1945–1990) buvo parašyta pačios išeivijos, o procesas krašte tapo savotišku iššūkiu ir literatūrologams, ir skaitytojams, nes kėlė daugybę vertybinių klausimų ir dėl sovietmečiu pripažintų, ir dėl atstumtų autorių, ir dėl užtrukusio partizanų, tremtinių ir disidentų kūrybos viešinimo.

Pirmieji ledus pralaužė „Literatūra ir menas“

Skirtingos patirtys ir lūkesčiai atgavus nepriklausomybę reikalavo didžiulio pervertinimo darbo, o juk lygia greta politinių įvykių vyko kultūros spurtas: steigėsi naujos leidyklos, redakcijos ir leidiniai, keitėsi kūrėjų kartos ir literatūros edukacijos principai, tvirtinosi nauji autoritetai. Įvykių spartą diktavo didžiuliai geopolitiniai pokyčiai Europoje, kai totalitarinį pasaulį keičianti nacionalinio išsivadavimo idėja supurtė ne tik sovietinės įtakos zonoje atsidūrusias Vidurio Europos šalis, bet ir okupuotas Rytų Europos valstybes prie Baltijos jūros: Lietuvą, Latviją, Estiją. Įvykių smaigalyje lietuvių literatūra atsidūrė 1987 ir 1988 m., kai vieši Lietuvos kultūros fondo, Laisvės lygos ir Sąjūdžio renginiai įsiūbavo politinį judėjimą už šalies nepriklausomybę, o ryškiausiu įvykiu tapo atšaukta cenzūra. 

Atšaukta cenzūra yra pagrindinė laisvos literatūros sąlyga, nes net ir pati kūrybiškiausia Ezopo kalba, grįsta užuominomis, parabolėmis ir nutylėjimais, negali to, ką gali pasakyti menininkas, literatas ar rašytojas savo visuomenei. Visuomenė laisvės sąlygomis taip pat kitaip suvokia kalbą, viešą žodį, ir pokyčiai politinio lūžio momentu yra geriausias to pavyzdys. Reikia prisiminti, kad greta informacinio biuletenio pobūdžio „Sąjūdžio žinių“ ir „Atgimimo“ aukšto lygio erdvę viešoms intelektualų, humanitarų, menininkų politinėms diskusijoms lemtingais 1988 m. pasiūlė tuo metu LTSR kultūros ministerijai ir sovietinei rašytojų sąjungai atskaitingas, vadinasi – ir jų prižiūrimas, savaitraštis „Literatūra ir menas“. Tokia erdvė buvo būtinybė, tačiau veikiančio Glavlito ir redakcijai priskirtų cenzorių požiūriu toks sprendimas buvo rizikingas.

Nepriklausomybės tekstų bruožas – tiesos sakymas

Daugiau ar mažiau iki nepriklausomybės paskelbimo cenzūros atsisakė ir kiti leidiniai, tačiau literatūros ir meno leidiniai, pavyzdžiui, mėnraštis „Pergalė“ (dabartiniai „Metai“), buvo pirmieji, ir jų drąsa lėmė daug. Tuo metu milžiniškas naujos informacijos srautas, politinės, žurnalistinės, humanitarinės, meninės, mokslinės ar tiesiog vertingos diskusijos ieškojo savo egzistavimo nišos, sąveikos su auditorija, nes Sąjūdžio į viešumą pakviestos minios klausėsi ne tik politinių kalbų, bet ir labai aukšto lygio publicistikos, poezijos, pagal jaunosios kartos poetų eiles sukurtų ir atliekamų roko dainų. Visuomenės sąveika su viešu žodžiu buvo grindžiama originaliais tekstais, tiek rašytais pačių poetų, rašytojų, tiek politikų ir žurnalistų. Skiriamasis šių tekstų bruožas buvo ne propagandinė ar ideologinė veikla, bet tiesos sakymas – istorinės, tautinės ir asmeninės. 

Ši sąveika, be abejo, buvo nulemta ir lietuvių istorijoje reikšmingos poezijos tradicijos, ir „slaptųjų sielų suokalbių“ (laki poeto Sigito Gedos frazė), kurie susiklostė paskutiniais cenzūros dešimtmečiais. Ezopo kalba rašytose knygose skaitytojai ne tik mokėsi užčiuopti paslėptas prasmes, bet ir plėtojo savotišką komunikaciją. Vykstant politiniam lūžiui ši suokalbio situacija leido įvertinti ne tik neblogai per stagnacijos dešimtmečius išsaugotą nacionalinę savimonę, bet ir visuomenės gebėjimą suvokti daugiareikšmę kalbą, klausytis paslėptų prasmių, skaityti tarp eilučių. Sąjūdžio pakilimo metu poezija ir poetai viešuose mitinguose buvo aukštai kotiruojami, o poezijos ir politikos tekstų pasiektas efektas buvo moralinis ir estetinis laisvės ir tiesos išgyvenimo triumfas.

Sąjūdžio balsu tapo geriausi Lietuvos poetai

Lemtingu istoriniu momentu literatūrinės spaudos aplinkoje kūrėsi tai, ką šiandien būtų galima įvertinti kaip kažką visiškai nauja lietuvių literatūros tikrovėje. Be abejo, tai neatsirado tuščioje vietoje: dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių Ezopo kalbos išugdytas jautrumas kalbai buvo nulemtas geros poezijos ir gerų poetų autoriteto. Nuo Maironio „Pavasario balsų“ (1895) politiniais sunkmečiais poezija įkūnijo tautos balsą. Ir dėsninga, kad Sąjūdžio veidu ir balsu Lietuvoje lemiamą akimirką tapo Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, o išeivijoje – Bernardas Brazdžionis ir visa žemininkų karta. Be abejo, „veidas“ šiuo atveju yra bendrinis, nes gerų poetų Lietuvoje visada buvo ir yra nemažai. 

D. Brazdžionio vizitas Lietuvoje 1989 m. vasarą vyko pačiu svarbiausiuoju tautinio pakilimo momentu, ir tai buvo ne tik pirmosios nepriklausomybės metais išugdyto ir jau pripažinto jauno poeto, bet ir išeivijoje kūrybinę brandą pasiekusio gyvo poezijos klasiko sugrįžimas, tikros poezijos mokyklos ir tradicijos susitikimas su savo amžiaus ir jauniausia skaitytojų karta. Minių minios kartu su eiles mitinguose skaitančiu poetu kartojo eilėraščių posmus mintinai, o klasiko autoritetą stiprino šimtatūkstantiniu tiražu perleista ir išsyk išpirkta rinktinė „Poezijos pilnatis“. Tuo pat metu sovietmečiu brendusio Just. Marcinkevičiaus vaidmuo, itin svarbus politiškai bundančioje visuomenėje, buvo daug labiau kvestionuojamas, ir tai truko iki pat poeto mirties.

Kritika dėl kompromisinės Just. Marcinkevičiaus laikysenos tiesos atžvilgiu sovietmečiu (Tomas Venclova), dėl poetinės retorikos, kviečiančios jausti, bet ne mąstyti (Ričardas Gavelis), rodėsi įvairiausiomis formomis – ir anoniminės kritikos, ir užuominų kūriniuose, ir tai buvo simptomiška tam laikui. Just. Marcinkevičiaus kritika tiesiog išryškino autoritetų ir istorinės tiesos klausimą. Sąjūdžio metais įsivyravusi tiesosaka reikalavo naujo kalbėjimo formato, naujos kalbos strategijos. Daugiareikšmė Ezopo kalba tapo nebereikšminga politinio lūžio informacijos lauke. Tuo metu spaudoje kalbėjo sovietinės sistemos kankiniai – raštais, liudininkų prisiminimais, o ne oficiozo globoti autoriai. Tremtinių, partizanų ir politinių kalinių liudijimų, kad ir Juozo Urbšio, fone viešas žodis kėlė nuostabą savo istorinės tiesos svoriu ir tikslumu. 

Atsiminimai apie tremtį įkvėpė šiandienos literatūros tendencijas

Dalios Grinkevičiūtės memuarinės apybraižos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ištraukos, paskelbtos 1988 m. literatūrinėje spaudoje, buvo bene ryškiausias tiesos balsas to meto aplinkoje ir, galėtume sakyti, stipriausią išsilaisvinimo poveikį turėjęs literatūrinis įvykis. Cenzūruojamoje sovietinėje spaudoje tremties faktas apskritai buvo ignoruojamas, tad dokumentiškai tikslus asmeninės D. Grinkevičiūtės patirties liudijimas tapo precedento neturinčiu artefaktu, nes tremtis paveikė beveik visą visuomenę, ne tik aukas, bet ir jų šeimas, likusias Lietuvoje. Beje, D. Grinkevičiūtės memuarai – tai ne tik istorinės vertės asmeninių patirčių dokumentas, bet ir grožinės literatūros bruožų turintis kūrinys. Galima būtų visai nedviprasmiškai tvirtinti, kad kaip tik D. Grinkevičiūtės memuarai tapo keleto itin reikšmingų šiandienos lietuvių literatūros tendencijų šaltiniu, arba mažų mažiausiai – jų pirmtaku.  

Pirma, tai tremtinių atsiminimų lavina, kuri buvo itin reikšminga pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, o iki antrojo dešimtmečio vidurio dėl natūralių priežasčių išseko. Jei žvalgysimės po šiuos atsiminimus, matysime, kad didelė jų dalis perima unikalų D. Grinkevičiūtės kalbėjimo stilių – tai ir objektyvus pasakojimas apie sukrečiančias, nežmoniškas, beprasmiškas tikrų žmonių patiriamas kančias, ir itin jautri reakcija į šias kančias, išsakoma taupiais įvertinimais ir atjautos pilnais pastebėjimais. Jokio teismo ar moralizavimo nei budeliams, nei aukoms, gilus egzistencinės situacijos reflektavimas.  

D. Grinkevičiūtės memuarų stiliaus pėdsaką šiandien galėtume atsekti bendroje Sąjūdžio spaudoje: tikslaus, bet kartu ir efektyvaus objektyvumo tuo metu siekė politinė publicistika, humanitarinės diskusijos, visa humanitarinė spauda. Tiesos nereikia pagražinti – toks bendras šios tendencijos leitmotyvas, ir žvelgiant, iš šiandienos pozicijų, tokia tiesos stilistika, nuėjusi nemenką trijų dešimtmečių kelią, evoliucionavo į keletą itin stiprių literatūrinių fenomenų, raidos tendencijų ar krypčių. Viena jų užsimezgė kone iškart, kai buvo atgauta nepriklausomybė, ir ją galbūt geriausiai atspindi paskelbta poetų ir rašytojų eseistika ir dienoraščiai. 

Ne visa šio pobūdžio literatūra pasiekė tokį skaitomumą, kaip Sigito Gedos „Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai (1992–1998)“ (1999), tačiau to siekė daugelis rašančiųjų, o besižvalgydami platesniuose žanro horizontuose, šiandien rasime Alvydo Šlepiko tarptautinio rezonanso sulaukusį romaną „Mano vardas – Marytė“ (2016). A. Šlepiko romanas yra tokio paties stilistinio sprendimo. Ir ši antroji Sąjūdžio metais susiformavusi tendencija iš esmės perlaužė Ezopo strategijos kodą, nes neišvengiamą kalbos gražbylystę laisvės akivaizdoje keitė taupaus ir pasverto žodžio literatūra – poezija, eseistika ir proza. 

Nepriklausomybės prozoje – gręžimasis į save istorijoje

Nėra lengva trumpai apžvelgti tirštą vykusio proceso medžiagą, tačiau svarbu bent sudėlioti vieną kitą ryškesnį punktyrą pakitusiai situacijai nužymėti: minimalistine maniera rašyta Nijolės Miliauskaitės, Donaldo Kajoko poezija fiksuoja naują poeto santykį su kalba ir ja pasakojama tikrove, nors lygiagrečiai toliau evoliucionuoja ir Rimvydo Stankevičiaus, Mindaugo Nastaravičiaus tęsiama Just. Marcinkevičiaus, Vytauto Bložės poetinės raiškos tradicija.

Perlaužtas Ezopo kalbos kodas bene stipriausiai paveikė prozos gyvenimą, ir prozininkų autoriteto kaitos drama nepriklausomybės pradžioje buvo daug gilesnė už poetų. Gero pasakojimo meistrais, kolaboravusiais su totalitarizmu, nusivilta dar sovietmečio pabaigoje – tuomet imta ieškoti būdų, kaip rašyti prozą be privalomų komunizmo statybos siužetų. Aštuntojo dešimtmečio viduryje prasidėjo pasipriešinimas socrealizmo standartams ir vietoje pasakojimo susitelkta į vidinį monologą, archetipinę vaizduotę ir tirštas metaforas. 

Sąjūdžio metais jau buvo galima kalbėti apie poetinę prozą, kuri taip pat panašiu metu palinko į tiesosaką ir minimalizmą. Toks minimalizmas, nors ir gerokai priartėja prie poezijos, visada išsaugo epinės struktūros šerdį, ir tai trečioji svarbi tendencija šiuolaikinėje lietuvių literatūros raidoje. Tokie poetinės prozos meistrai kaip Bitė Vilimaitė, Antanas Ramonas, Vanda Juknaitė iš esmės suformavo naują stilistinę kryptį, kurios tęsinius šiandien matome Danutės Kalinauskaitės, Vido Morkūno, Dainos Opolskaitės kūryboje. Minimalizmo tendencijoms nepasidavusi poetinė proza, pavyzdžiui, Valdo Papievio, vis tiek nuėjo naujų stilistinių paieškų keliu: pasitelkta sakinio fiktyvumo galia. 

Visa plejada jaunesnės kartos prozininkų ir prozininkių sunkiai dėliojasi į naujas nišas, nes yra labai marga, tačiau naujausią lietuvių prozą vienija kalbos gražmenų atmetimas (Gabija Grušaitė), kurio taip troško Ričardas Gavelis, raiškūs dialogai (Undinė Radzevičiūtė), kuriuos vertino Jurgis Kunčinas, personažų socialinių, psichologinių vaidmenų ribos tyrimas (Eglė Frank), svarbus Jolitai Skablauskaitei, Jurgai Ivanauskaitei. Galbūt šiek tiek keista, kad iš lietuvių prozos radikaliai išstumtas siužetinis pasakojimas grįžta tarsi pro galines duris: tarptautinio ir nacionalinio susidomėjimo sulaukė istorinio romano tema. Ir tai ketvirtoji tendencija, kurią galima stebėti jau visoje nepriklausomybės prozoje: gręžiamasi į save istorijoje.

Originaliausia tendencija – grožinė eseistika

Kristinos Sabaliauskaitės, Birutės Jonuškaitės, Agnės Žagrakalytės, Kazimieros Kazijevaitės, Akvilinos Cicėnaitės romanų centre – istorinėse pervartose atsidūrusi šeima, pats jos branduolys. Valstybės ir karalystės paslaptis itin domino rašytoją Petrą Dirgėlą, kurio epiniai užmojai demonstravo vyrišką požiūrio į istoriją tradiciją nepriklausomybės pradžioje, tuo tarpu moterys į istoriją priverčia pažvelgti iš naujo, iš asmeninių tiesos istorijų perspektyvų antruoju ir trečiuoju dešimtmečiais. Profesionalų aukštai vertinamas P. Dirgėla šioje asmeninės tiesos perspektyvoje užleidžia populiarumo pozicijas moterims rašytojoms – tą liudija nacionalinės ir tarptautinės auditorijos susidomėjimas istorinės tematikos kūriniais.

Vienas įdomiausių atšauktos cenzūros ir naujų tiesosakos būdų aplinkoje susiformavusių šiuolaikinės lietuvių prozos reiškinių – grožinė eseistika, kurios debiutas pačioje nepriklausomybės pradžioje atrodė kaip tiesiog patrauklus ir suprantamas kalbėjimas apie ką nors įdomaus iš kasdienybės. Ir tai penktoji iš ryškiausių tendencijų – gali būti, kad ir pati originaliausia, nes nieko panašaus kaimyninių šalių literatūroje nėra. Susiformavusi kaip dienos aktualijų refleksija „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose, šiandien eseistika figūruoja kaip vienas reikšmingiausių, įdomiausių ir skaitomiausių kūrybos žanrų (Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Parulskio, Kęstučio Navako, Giedros Radvilavičiūtės, Regimanto Tamošaičio knygos).

Autorė: doc. Audinga Peluritytė-Tikuišienė 

Gruodžio 5–7 d. Filologijos fakultete svečiuosis profesorius M. J. Driscoll, pagal NORDUD projektą atvykęs iš Kopenhagos universiteto. Paskaitos skirtos II kurso skandinavistos studentams, tačiau kviečiame dalyvauti visus norinčius. 

Paskaitų tvarkaraštį ir anotacijas rasite čia >>

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos 2023 m. lapkričio 24 d. posėdžio darbotvarkė (projektas)

Posėdis vyks Jono Balkevičiaus (84) aud., pradžia – 11 val. Posėdžio trukmė – iki 90 min.

Įmonės „Reiz Tech“ ir „Nordclinic Artmedica“ stipendijų teikimas

1. Posėdžio darbotvarkės tvirtinimas ir praėjusio posėdžio protokolo tvirtinimas (prof. dr. Jurgis Pakerys, 5 min.)
2. 2024 m. MA programų skelbimas: Šiaurės Europos kalbos ir kultūros (doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė, prof. dr. Loreta Vaicekauskienė, 10 min.)
3. Filologijos fakulteto tarptautiškumo veiklų rėmimo fondo reglamento svarstymas ir tvirtinimas (dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas, 20 min.)
4. Aliaus Jaskelevičiaus Cicerono traktato „Brutas“ vertimo teikimas leidybai (doc. dr. Audronė Kučinskienė, 5 min.)
5. Vilniaus universiteto dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų konkursų pareigoms eiti ir atestavimo organizavimo nuostatų naujos redakcijos aptarimas (dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas, 20 min.)
6. Dėl „Artmedica“ stipendijos skyrimo (dr. Linara Bartkuvienė, 5 min.)

Lapkričio 24 d., penktadienį, 13.00 val. 402 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šio seminaro metu bus grįštama prie gramatikalizacijos temos. Bus aptariama Hopperio ir Traugott knygos 4 skyrius apie pragmatinius gramatikalizacijos veiksnius

Prisegame failą ir ta pačia proga raginame seminarui siūlyti tekstus, kurie Jums atrodo svarbūs ir įdomūs.

Tekstas >>

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>

Visi maloniai laukiami!

Šią savaitę, lapkričio 23–25 d., fakultete vyks pirmoji tarptautinė baltistikos mokykla, į kurią sugužės studentai iš užsienio baltistikos centrų.

Registracija į paskaitas jau pasibaigusi, tačiau visus, kada nors besimokiusius baltistinius dalykus, tarp jų ir latvių kalbą, studentus labai kviečiame į atvirą neformalų vakarą šį ketvirtadienį, lapkričio 23 d., nuo 17:10 val. K. Donelaičio a. Šio vakaro metu šnekučiuosimės, žaisime žaidimus bei vaišinsimės.

Vakaras atviras visiems studentams, jei turite daugiau klausimų, rašykite . 

Renginį organizuoja VU BKKI Baltistikos katedra.

Šaltinis: https://bookofbooks.ku.dk

Gruodžio 7 d., 15 val. Vinco Krėvės aud. vyks kviestinė Kopenhagos universiteto prof. M. J. Driscoll paskaita “Every book in every language on every subject”: Hernando Colón’s universal library and the Libro de los epitomes. 

Daugiau informacijos apie paskaitą ir pranešėją rasite čia >>

Maloniai kviečiame dalyvauti!