Kiekvienais metais Lietuvos prancūzų kalbos mokytojų ir dėstytojų asociacija ALPF organizuoja mokymus Vilniaus vasaros universiteto Filologijos fakulteto kontekste. Paskaitos ir seminarai vyko liepos 3-5 dienomis nuotoliniu būdu ZOOM platformoje. Šiais metais prie organizavimo ypač prisidėjo ALPF prezidentė Danutė Stankaitienė ir vice-prezidentė Sigita Mažukėlytė. Šį kartą mokymų pavadinimas « Mūsų paveldas - mūsų turtas (Notre patrimoine – notre trésor) » atspindėjo Lietuvos sostinės Vilniaus 700 metų sukaktį. 

Istorijos, kultūrinio ir meninio palikimo svarba nuskambėjo visuose Lietuvos bei užsienio ekspertų pranešimuose: «Atrandant Prancūzijos paveldą – teorija, didaktika ir praktika ( À la découverte du patrimoine français – approches théorique, didactique et pratique) » [paskaitą skaitė Varšuvos universiteto dėstytojaChristine Martinez]; «Moterų palikimas ir užmirštos moterys (Le matrimoine et les femmes oubliées)» [Laurence Parė, Prancūzų instituto ir Vilniaus universiteto dėstytoja]; «Maroko kultūros paveldas(Le patrimoine culturel marocain) » [Driss Louiz, Ibn Tofail universiteto dėstytojas iš Maroko] ; «Suteikti daugiau dinamikos mokymui, dirbant su video ir audio medžiaga (Dynamiser la classe avec des supports visuels et audiovisuels » [Michel Boiron, prancūzų kalbos mokymo centro CAVILAM iš Vichy patarėjas ir ekspertas] ; « Senos dainos prancūzų kalbos dėstyme (Chansons de nos parents dans lʼenseignement du FLE) » [Stéphane Clavel, 2022 metų Charles Defforey kultūros premijos laureatas, Prancūzų isntituto Estijoje dėstytojas]; «Prancūzijos Instituto tarp praeities ir ateities ( Institut de France – entre le passé et l’avenir) » [Catherine Dalarun, Prancūzijos Instituto kultūros skyriaus ir ryšių su mokytojais atstovė]; « Prancūzų paveldas Vilniuje (Patrimoine français à Vilnius) » [Miroslav Stasilo, Vilniaus universiteto ir Prancūzų isntituto Lietuvoje dėstytojas). 

«Mūsų paveldas - mūsų turtas (Notre patrimoine – notre trésor)» buvo organizuotas Prancūzijos Respublikos Ambasados ir Prancūzų Instituto Lietuvoje finansinės pagalbos bei Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto palaikymo dėka. Šių mokymų pradžioje per atidarymą ir pabaigoje per uždarymą savo sveikinimo žodžius pasakė gerbiami vasaros universiteto svečiai: J.E. Prancūzijos Respublikos ambasadorė Alix Everard;  Inesa Šeškauskienė,  VU Filologijos fakulteto dekanė; Eglė Kačkutė, Prancūzų Filologijos katedros vedėja; Diana Šileikaitė-Kaishauri, VU Filologijos fakulteto prodekanė; Pascal Sliwanski, Prancūzų instituto Lietuvoje direktorius; Olga Paleckiené, Kalbos ir švietimo programos vadovė.

Atidarymo ceremonijos video >>

Visiems dėkojame ir linkime geros vasaros!

Parengė: dr. Miroslav Stasilo, TKI Prancūzų filologijos katedros asistentas, ALPF vice-prezidentas

2023 m. vasario–birželio mėn. kelios Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto studijų programos – Prancūzų filologija, Rusų filologija, Vokiečių filologija, Kalbotyra, Šiaurės Europos kalbos ir kultūros dalyvavo studijų programų tarptautinimo projekte, kuriame studijų programų komitetai turėjo galimybę įsivertinti programų atitiktį tarptautiškumo reikalavimams ir numatyti tobulinimo kryptis. Projektas suteikė progą atnaujinti studijų planą ir dalykų turinį, kad jie atitiktų VU bendrąsias kompetencijas bei tarptautiškumo strategijos gaires ir padėtų absolventams išmokti planuoti ir kurti savo karjerą globalioje darbo rinkoje. 

Apie Vokiečių filologijos bakalauro studijų programos atnaujinimus kalbame su Vokiečių filologijos studijų programos komiteto pirmininke, VU Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Vokiečių filologijos katedros docente dr. Virginija Masiulionyte.

Kas paskatino Vokiečių filologijos studijų programos komitetą dalyvauti studijų programos tarptautinimo projekte? 

Jau nuo 2021 m. Vokiečių filologijos programa yra atverta ir studentėms iš užsienio, todėl visi studijuojantieji nuo pat pradžių turi galimybę mokytis ir dirbti tarptautinėse grupėse. Šiuo metu vokiečių filologiją studijuoja JAV, Kanados, Ukrainos, Baltarusijos, Uzbekistano, Lenkijos ir, žinoma, Lietuvos piliečiai. Mokydamiesi kartu, jie natūraliai ugdo gebėjimą bendradarbiauti su įvairių kultūrų atstovais. Tačiau jautėme, kad ir pačiame programos turinyje turėtume kitaip sudėlioti tam tikrus akcentus, visų pirma sustiprinti tarpkultūrinės kompetencijos ugdymą. Šiuolaikiniame vis labiau globalėjančiame pasaulyje tai yra viena iš kertinių kompetencijų. 

Ką konkrečiai pakeitėte studijų programoje, siekdami sustiprinti tarpkultūrinės kompetencijos ugdymą? 

Nuo naujųjų 2023–2024 mokslo metų buvusį pasirenkamąjį dalyką „Tarpkultūrinė komunikacija“ perkėlėme į privalomųjų dalykų bloką. Be to, kaip naują temą įtraukėme kultūrinių konfliktų valdymą. Siūlome įvairius privalomuosius ir pasirenkamuosius dalykus, skirtus vokiečių kalbos ir kultūros paveldui, vaidmeniui ir reikšmei Baltijos regione – apie tai mūsų programoje kalbėdavome ir anksčiau, tačiau nuo šiol šį turinį iškelsime į mažiausiai du atskirus dalykus, taigi skirsime jam daugiau dėmesio. 

Ar (ir kaip) prie studijų programos tobulinimo prisideda bendradarbiavimas su socialiniais partneriais? 

Jau kurį laiką svarbus mūsų partneris yra Goethe’s institutas Lietuvoje – jo kalbos skyriaus vadovė Nijolia Buinovskaja priklauso mūsų studijų programos komitetui, dalyvauja bakalauro baigiamųjų darbų gynimuose, teikia siūlymus dėl programos turinio.  

Nuo 2022 m. aktyviai bendradarbiaujame su kolegomis iš Hamburgo universiteto pagal germanistikos centrų partnerystės programą, šį bendradarbiavimą ketiname ir toliau plėtoti numatydami VU ir Hamburgo universiteto dėstytojų kartu dėstomus naujus dalykus, mobilumo langus studentams. 

Kalbant apie verslą, galima paminėti, kad ketiname aktyviau į studijų procesus įtraukti tarptautinius socialinius partnerius (šiuo metu užmegzti artimesni ryšiai su UAB „Reiz Tech“), taip dar labiau priartinsime Vokiečių filologijos programą prie darbo rinkos realijų. 

Kokios naujovės laukia jūsų studentų ateinančiais mokslo metais? 

Nuo 2023–2024 mokslo metų visiems VU studentams atsiveria individualiųjų studijų galimybė – visiškai laisvai pasirenkama studijų dalis. Tai reiškia, kad ir studijuojantieji vokiečių filologiją galės 25 proc. studijų formuoti patys: gilinti savo specializaciją rinkdamiesi daugiau germanistinių dalykų, plėsti bendrąjį išsilavinimą studijuodami bendrus universitetinius ar tarpkryptinius dalykus, mokydamiesi užsienio kalbų arba įgyti papildomų kompetencijų per kitų studijų programų dalykus savo ar kituose fakultetuose. 

Ko tikitės iš esamųjų ir būsimų studentų? 

Tikimės, kad mūsų absolventai bus ne tik puikūs vokiečių kalbos ir kultūros ekspertai, bet ir aktyvūs ir atviri pasaulio piliečiai. 

Vilniaus universitetas (VU) iškilmingai baigė dar vienerius studijų metus. VU Šv. Jonų bažnyčioje vykusiose tradicinėse Finis anni academici iškilmėse pagerbti nusipelnę akademinės bendruomenės nariai, be to, ceremonijoje buvo iškilmingai įteikti simboliniai atminties diplomai nuo totalitarinių režimų nukentėjusiems ir iš universiteto pašalintiems VU bendruomenės nariams.

„Šiemet minime 700 metų Vilniaus miesto jubiliejų ir 444 metus VU istorijos mieste. Netrukus Vilniuje vyksiantis istorinis NATO viršūnių susitikimas, kurį pasitiksime VU organizuojama tarptautine politikų ir akademikų konferencija, liudija didėjančią Vilniaus reikšmę regiono ir Europos politikoje, kurioje savo vietą atranda ir Vilniaus universitetas. Turime unikalią progą didinti mūsų vardo žinomumą ir plėsti tarptautinius ryšius, atsiverdami pasauliui ir tapdami stipriais globalios mokslo erdvės žaidėjais“, – sako VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Skatindamas mokslininkus siekti aukščiausio lygio mokslinių rezultatų, VU rektorius atminimo prizais už mokslo pasiekimus apdovanoja mokslininkus ir mokslininkų grupes.

Džiaugiamės Fakulteto bendruomenės nariais, gavusiais apdovanojimus ir padėkas iš rektoriaus!

Geriausio taikomojo darbo kategorijoje apdovanojimą gavo Filologijos fakulteto doktorantė Gražina Kelmelytė-Ratniece.

Padėka už ilgametį vadovaujamąjį darbą atiteko Filologijos fakulteto docentui Pavel Lavrinec.

Už nuoširdų darbą, dalyvavimą bendruomenės, visuomeninėje ir savanorystės veikloje padėka buvo įteikta Filologijos fakulteto docentui Vytautui Ališauskui.

Rektoriaus padėkos įteiktos absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais: Lietuvių filologijos ir latvių kalbos bakalauro absolventei Gabrielei Aputytei, Klasikinių studijų magistro absolventams Simonui Baliukoniui ir Vaivai Vasiliauskaitei, Intermedialiųjų literatūros studijų magistro absolventėms Kristinai Baranovaitei ir Dovilei Gervytei.

Kompanijoje „Google“ dirbančios paslaugų teikėjų vadovės Linos Kazlauskienės karjeros kelias prasidėjo nuo aiškaus suvokimo, kad norint pažinti pasaulį reikės anglų kalbos. Todėl po mokyklos ji pasirinko anglų filologijos studijas Vilniaus universitete (VU), o vėliau čia baigė ir vertimo žodžiu magistrantūrą. Šiandien vienoje geidžiamiausių pasaulio kompanijų dirbanti specialistė sako, kad nors darbe tenka spręsti globalaus lygmens problemas, jai kasdien padeda dar universitete įgytos kompetencijos: komunikuoti ir tai daryti aiškiai, rasti bendrą kalbą ir būti tiltu tarp skirtingų komandų ir komunikacijos būdų skirtingose kultūrose. 

Kokie motyvai Jus paskatino pasirinkti anglų filologijos bakalauro studijas? 

Kai buvau vaikas, pasakiau savo močiutei, kad užaugusi noriu keliauti po pasaulį ir šnekėti su žmonėmis angliškai. Atrodė, kad anglų – pagrindinė kalba, kuria kalba pasaulis. Išmokti anglų kalbą tuo metu reiškė galimybę atverti duris į pasaulį, esantį toliau nuo Lietuvos ir buvusios Sovietų Sąjungos. 

Noras išsipildė – įstojau į anglų filologiją. Mano studijų metai sutapo su pirmaisiais „Erasmus“ programos mainais, kas atrodė visiška svajonė. Kadangi internetas dar nebuvo toks, koks yra dabar, bendrauti su užsieniečiais ir gerai išmokti užsienio kalbą buvo įmanoma tik išvykus. Vėliau supratau, kad anglų filologijos studijos man gali duoti ir dar daugiau. 

O ką dar gali duoti šios studijos? 

Pirmiausia, labai platų išsilavinimą. Humanitarinė pakraipa yra nuostabi, nes duoda pagrindą po kojomis. Vėliau jis tampa atspirties tašku nerti į kitas sritis. Pati esu to pavyzdys. 

Antra, išmoko formuluoti ir reikšti mintis, atlikti greitą ir tikslią santrauką. Šie įgūdžiai man pravertė ne tik studijuojant, juos naudoju ir kasdien darbe. Mano darbo dienos tempas labai greitas: gaunu šimtus laiškų, tenka šokinėti tarp skirtingų temų. Čia gelbėja universitete įgyta kompetencija apdoroti didelius informacijos kiekius. Kolegos mane giria už tai, kad moku gerai atrašyti laiškus, tiksliai įvardydama svarbiausias temas ir problemas.  

XXI a. iššūkis – informacijos srautas. Gebėjimas sisteminti informaciją, suvokti, kas svarbu, suvaldyti šį srautą ir analizuoti jį – tai pagrindiniai įgūdžiai, kurių mums reikia. Suspėti su šiuo informacijos srautu ir susikurti karjerą man padėjo universitetas, suteikęs kritinį mąstymą.  

Galiausiai, kalbos mokėjimas sukuria antrą asmenybę. Dvikalbystės programos suteikia pasirinkimo galimybę išplėsti savo ribas, draugų ratą ir kultūrinį lauką. Pati puikiausia mokykla, kurią gali duoti universitetas kartu su stipriais teoriniais pagrindais. 

Kokias svarbiausias pamokas išmokote karjeros pradžioje? 

Antrame ar trečiame kurse įsidarbinau banko valdybos asistente. Valdybą sudarė lietuviai ir vokiečiai, tad teko mokytis ir vokiečių kalbos. Bankas mane, kiek pasiblaškiusią ir menišką humanitarę, įstatė į vėžes. Išmokė planuoti, koordinuoti projektus, suteikė pagrindus, kurie paprastai gaunami verslo ar ekonomikos studijose. Be to, dėsčiau anglų kalbą dirbdama su pasieniečiais​ ir Lietuvoje veikiančia Britų Taryba.​

Darbuose man teko daug vertėjauti. Taip išmokau skirtingų komunikacijos būdų. Gebėjimas keisti ir valdyti savo komunikacijos toną priklausomai nuo situacijos, kurti poveikį komunikacijos būdu padeda man kasdien.  

Tęsti studijas magistrantūros pakopoje pasirinkote ne iškart po bakalauro, o kiek vėliau. Kas paskatino sugrįžti į VU? 

Esu mokymosi visą gyvenimą šalininkė. Kai susilaukiau vaikų, supratau, kad noriu mokytis, smegenims reikia papildomo darbo, intelektualaus iššūkio. Vėl įstojau į VU, šįsyk į vertimo studijų magistrantūrą. Tai buvo puikus sprendimas tiek dėl studijų kokybės, tiek dėl bendrakursių kompanijos. Nuostabu buvo kartu mokytis ir jausti, kad visi norime to paties.  

Magistrantūroje nemažai mūsų dalyvavo „Erasmus“ mainuose ir taip atsidūrėme Lidso universitete (Jungtinė Karalystė). Tuo metu kai kurie jau buvome vedę, turintys darbus ir vaikų. Išvykę pakeliavome po šalį, pastudijavome ir pamatėme, kaip skirtingose šalyse skiriasi mokymosi procesas. Ten supratome, kokį platų bendrąjį išsilavinimą esame gavę mokykloje ir studijų metu. Posovietinėms visuomenėms būdinga save nuvertinti. Vis dėlto mums pabuvimas svetur suteikė pasitikėjimo savimi ir suvokimą, kad esame labai gerai paruošti. Ši išvyka mums padėjo susicementuoti kaip grupei ir pasakyti sau, kad aš galiu ir galiu gerai. 

Kas pasikeitė gyvenime, kai gavote magistro diplomą?   

Visada norėjome pagyventi kažkur kitur, o Lidsas jau buvo pažįstamas. Tad po magistrantūros su vyru ir vaikais išvykome ten. Lidse įsidarbinau vertėja žodžiu. Nors turėjau konferencinio vertimo magistro diplomą, čia teko persiorientuoti. Dažnu atveju padėjau angliškai susikalbėti problemų turintiems lietuviams imigrantams. Čia pamačiau, kaip akademinis laipsnis atrodo gyvenimiškose situacijose. Kalbos nemokantis žmogus į vertėją žiūri kaip į išvaduotoją. Vertėjo pozicija tampa labai atsakinga, juk nuo jo priklauso, ar žinutė bus perduota ir suprasta. Tikiuosi, kad mano magistro diplomas žmonėms padėjo labai tiesiogiai. 

Ką laikote didžiausiu profesiniu pasiekimu, kokios kompetencijos leido tai pasiekti? 

Manau, didžiausias pasiekimas yra dirbti „Google“ – vienoje žymiausių pasaulio kompanijų. Patekimą ten ir galimybę kasdien prisiliesti prie globalaus masto projektų laikau didžiausiu laimėjimu. Žinoma, su dideliais projektais ateina dideli iššūkiai. Tenka spręsti ir globalias problemas. Čia kasdien padeda dar universitete įgytos kompetencijos: komunikuoti ir tai daryti labai aiškiai, rasti bendrą kalbą ir būti tiltu tarp skirtingų komandų ir komunikacijos būdų skirtingose kultūrose.  

Tai, kas veikia Skandinavijoje, nebūtinai pasiteisins Azijoje. Kartą atvykusi į Japoniją susitikti su savo komanda supratau, kad kažkas negerai. Tačiau pirmąją mano buvimo dieną niekas nė nemanė dalintis problemomis. Turėjau parodyti žmonėms, jog esu čia tam, kad padėčiau. Taigi pakeičiau savo komunikacijos stilių ir suteikiau komandai įrankius, kad jiems būtų lengviau atsiverti. Antrąją dieną žmonės masiškai ėmė elektroniniame kalendoriuje su manimi žymėtis kavos pertraukėles. Pasirodo, jiems reikėjo dialogo ir kamerinės, neformalios aplinkos, kad pradėtų dalintis informacija, kurios man reikia.  

Buvimas tarp skirtingų kultūrų visuomet pareikalauja kitų komunikacijos būdų. Mano darbe nėra vieno teisingo modelio. Net nežinau, kas bus rytoj. Tačiau gebėjimas suvaldyti srautus ir komunikuoti informacijos chaose suteikia konstruktyvumo. Viso to išmokau VU. 

Koks Jūsų darbas? 

Vadovauju didelėms operacijoms ir prižiūriu mums paslaugas teikiančias įmones. Jos veikia globaliai, todėl man tenka bendrauti su visu pasauliu. Prieš atvykdama į interviu parašiau žinutę kolegai Indijoje, paskui telefonu kalbėjau su kolege Singapūre ir t. t. Kiekviena darbo minutė – tarpkultūrinė komunikacija. 

Ar tai svajonių darbas? 

Iš dalies taip. Man patinka būti šiame katile. „Google“ bent kartą per metus mūsų paklausia, kaip įsivaizduojame savo karjerą po 5 ar 10 metų. Esu sau pasakiusi, kad nors mano darbas man patinka, noriu susimažinti valandų kiekį ir savo patirtimi pradėti dalintis su studentais. Turiu svajonę grįžti į VU kaip dėstytoja, kad galėčiau išmokyti studentus, kaip integruoti įvairias sritis, skatinti juos plačiai galvoti, svajoti didžiausias svajones ir nebijoti. Tai ir būtų mano svajonių darbas: ir dalyvauti katile, ir dalintis patirtimi su studentais. 

Koks Jūsų santykis su Alma Mater? 

VU – mano kaip asmenybės lopšys. Pirmame kurse buvau kaip pašiauštas popieriaus lapas. VU susiformavo mano nuostatos, tapo rafinuotesnis literatūrinis skonis, čia suvokiau, ką reiškia gerai rašyti, išmokau mintis reikšti žodžiu. Čia klausiausi labai įdomių žmonių, dėjausi į galvą, ką jie šneka ir kaip. Skaitydavau tai, ką jie skaito. Nekopijavau aklai, bet šio šaltinio atvėrimas labai daug reiškė. Informacijos yra daug ir įvairios, bet kaip atsirinkti gerą? Vienam atlikti šio darbo neįmanoma, tam reikia įrankių. Juos suteikė ir universitetas, į kurį noriu grįžti.   

Ką patartumėte planuojančiam studijas ir savo karjerą? 

Svajoti ir nebijoti. Vienas svarbiausių veiksnių sėkmingoje karjeroje yra smalsumas. Arba įgimtas, arba įgytas. Taip pat labai svarbu savęs paklausti, o kas gi man yra įdomu. Kai natūraliai domiesi kažkuria sritimi, nereikia savęs versti nieko daryti. Mane smalsumas skatina eiti į priekį iki šiol. 

Dalinamės 2023 m. birželio 22 d. per Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalauro ir magistro diplomų teikimų ceremoniją skaityta dr. Dovilės Kuzminskaitės lectio ultima absolventibus:

Gerbiami kolegos, mieli svečiai,

Gavus garbę skaityti paskutinę šių metų paskaitą, iš pradžių galvoje nuvilnijo panikos bangelės, o paskui vienąryt nė iš šio nei iš to mintyse šmėstelėjo Meksikos baroko poetė Sor Juana, kuri, galėdama pasirinkti tik santuoką ar vienuolyną, norėdama mokytis turėjo stoti į pastarąjį, nors dievota anaiptol nebuvo. Kokia vieniša ji turėjo jaustis, pagalvojau. O kas būtų, jei vietoje paskaitos teksto parašyčiau jai laišką? Juk, galiausiai, kas yra filologija, jei nei kalbėjimasis, dialogas, kartais viršijantis žmogiškų galimybių ribas, kertantis geografijos ir laiko žymenis... Ir kas daugiau esu aš, jei ne nepailstanti knygų ir rašytojų kalbintoja.

Taigi:

2023 Viešpaties metai,
Vilnius,
netoli Šv. Jono,

Mieloji Sor Juana,

Širdingai dėkoju už tavo pasiųstą laišką – gražu gauti žinių iš taip toli, sakytum, kažkur iš už banginio nugaros. Klausi, kaip sveikata – dabar, vasarai švelniu vėju glostant pečius, esam jau kiek linksmesni, o štai rudenį ir peržiem, kai debesys „niūrūs šėmi padarai“, kaip rašė Donaldas Kajokas, per pakaušį kėsinasi perbraukt, arba ankstyvą pavasarį, kai šalto lietaus permerktas iškart pradedi kosėt, lyg artėtų pats Brisiaus galas, norisi ar tai kaukt stepių vilku, ar cituot tokį Aidą, tokį Marčėną: „aš labai pavargau, tu taipogi labai pavargai“.

Teiraujiesi, kaip mūsų mokslo metai praslinko – suprantu, smalsu tau, spoksančiai be atvangos tik į baltas celės sienas, iš atminties pamažu blunkant dvaro puotų šurmuliui.  

Rugsėjį, žinia, mokslo baruose sunkiau – skubantiems po kojom vis painiojasi koks tūlas pirmakursis, niekaip nerandantis auditorijos. O ir kaip žinoti, jei ta pati auditorija mūsų fakultete gali būti ir Krėvės, ir 118? Galvoju, ar taip yra todėl, kad Krėvės auditorijoje vyksta kokios orios tautinės paskaitos, o jau 118 su matematiniu tikslumu ir chirurgo precizika dirba kirčiavimo specialistai? Antrakursiai ir trečiakursiai, būna, grįžta po vasaros ar Erasmuso fiestų išsiblaškę ir viską pamiršę, ir vėl tu su jais iš naujo švebeldžiuok kaip Mažvydo katekizme „l ie tai lie...“. Su ketvirtakursiais vėl kita kalba – anie baigiamuosius rašo, paskui kai per gynimus paklausai, tai širdis dainuoja, kad taip didžiai protingų žmonių priaugo. Aišku, kai kada, pasitaiko, ir nukalba kiek – tada nors atsidusk kaip Rimvydas Stankevičius „Viešpats matė, aš stengiaus, bandžiau, bet, matyt, iš tiesų negaliu...“

Iš praktinių reikalų repertuaro, turiu įtarimą, kad pas mus fakultete vaidenasi – vos užduok studentams kokį klausimą, tai arba duria akis žemėn, arba kelia aukštyn į lubas – gal ten, sakau, koks kelio anapilin nerandantis jėzuitas tūno ir atsakymus diktuoja? Jei žinai kokį gerą indėnišką užkalbėjimą, parašyk, būk gera...

Trumpai tariant, triūsiam ir kamuojamės visi ir gausiai. Štai, pavyzdžiui, italistams tenka nusileisti į patį Dantės pragarą, ne viskas čia vien „dolce far niente“, prancūzistams vėl savi iššūkiai – žmonės sako, kad iš Proust’o sakinių kaip iš balos – sausas nekelsi. Klasikai, kur buvę kur nebuvę, vis mūzą pašlovina drąsiai. Ispanistai kaunasi su vėjo malūnais... Taigi, mokomės, jei trumpai, reikalų visokiausių – ir Europos ir ne Europos kalbom skaitom, rašom ir duonos neprašom – beje, matyt, valgyklos todėl ir neturim.

Stebėjaisi savo laiške, kad mūsų fakultete šitiek moteriškų, nematytas neregėtas daiktas laikais, kai tau teko dalia gyventi. Laimei, dabar jau visi lygia teise mokslo akmenis sizifiškai rita į kalną – juk nesvarbu, kieno rankom sodintas apelsinmedis, atėjus laikui jis baltais, svaigaus kvapo žiedais apsipila.

Taigi, studenčių ir studentų būrys gausus ir įvairus, kaip tų Donelaičio būrų: vienas viežlybai kruta jau nuo pat pirmo kurso, kitas kaip Šriodingerio katė – ir yra, ir ne tuo pat metu, o retas katras ir kaip tas katinas Begemotas iš „Meistro ir Margaritos“ – neaišku, ar kalbint žmogiškai, ar atatupsta trauktis.

Kolegų būrys taipogi didžiai įvairuoja – kol vienas senąja graikų kalba kažin ką deklamuoja po nosim, kitas, jau, žiūrėk, storiausią postilę ar Joyce’o „Ulisą“ paskaiton tįsia nustvėręs. Treti visai kaip iš „Hario Poterio“ nužengę – jei vienas mėtosi kažkokiais, tarytum, burtažodžiais (hermeneutika, semiotika, fenomenologija), tai kitas ima ir vidury seminaro sakinį medžiu liepia paversti. O kur dar lotynų – taip ir bijai, žmogus, ką ne taip ištaręs ar galūnę ne tokią pridėjęs, kolegę pele paversti... Vieni, tiesa, labiau atsipalaidavę, būna, ir patys namų darbus primiršta, o kitos znykia prisimygę, vis kažko reikalauja.

Dar, tiesa, toks naujas bekūnis veikėjas pas mus vis šmėsteli – Chat GPT jį vadina, suprask, dirbtinis intelektas. Neblogai rašo, daug ką ir išmano, žinoma, o kur nežino, prikuria, bet kažkaip vis be gyvybės. Man regis, žmogiška klaida man vis dar mielesnė. Juk daugiau autentikos ten, kur ne visai normalu, ne pagal algoritmą, nesulyniuota ir į stalčiukus nesukišta, neįprasta, kaip rašė argentinietis Julio Cortázar’as...

Žodžiu, katrie dirbam, tai plušam kone pusiau sulinkę, kompiuterių klaviatūros net rūksta įkaitusios. Kai birželio antron pusėn jau, žmogus, bent kiek atsitiesi, tai traška, braška stuburas ne blogiau, nei „Anykščių šilelis“.

Na o vietoje atsisveikimo, atsakysiu į tavo prašymą. Rašei, užprašė tave pasakyti sveikinimą absolventams, ir guodeisi nežinanti, ką jiems kalbėti. Būgštauji, suprantu, žmonių bus daug, o jei nusišnekėsi? O jei suklupsi skaitydama ar, dar blogiau, eidama link tribūnos? Vien pagalvojus matau, kaip popierius rankose virpa...  Man regis, geriau kalbėk trumpai, nes kai kam nuo aukštakulnių jau kojos bus aptirpę, o jei diena karštesnė pasitaikys, tai ir artimųjų atneštos gėlės, žiū, pailsusios pamažu galveles nunarins. Sakyk tu jiems šitaip, bet žodis į žodį:

Vienas Čilės rašytojas, toks Roberto Bolaño, yra pasakęs, kad gyvenime svarbiausi trys dalykai: literatūra, kelionės ir tai, ką akademinės rimties drumsti nenorėdama, pavadinsiu kūniška meile. To jums ir linkiu: skaityti knygas ir pasaulį kaip tekstą – išgirsti jų skambesį, ritmą ir paslėptą prasmę; keliauti ar bent jau eiti, judėti nebūtinai iš anksto žinoma trajektorija, bet netrypčioti vietoj, o kai kelio nėra – patiems ir pačioms jį praminti; ir meilės – tik visokios, ne to vieno tipo. Nes, kaip rašyta tokio poeto Tomo Venclovos eilėraštyje: „liks tai, ką išsaugos dosnaus amfibrachio žabangos/ platanai, šakas virš raupuoto asfalto susklendę,/ srovenantis niekas, apgaubęs putotą pakrantę,/ ir meilė, žvaigždžių pavara, jei tikėtume Dante“.

Ačiū kolegoms, kurie į parą, kaip į Merės Popins rankinę, sukiša kartais ir kelių dienų vertės darbus. Ačiū tiems ir toms, kurie atsakė į tą auditorijoje nuskambėjusį klausimą,  toms ir tiems, kurie kėlėsi ir ėjo į paskaitas, nors pats įdomiausias gyvenimas kartais trunka iki trečios ryto, kurie ir kurios patys kėlė klausimus, kurių akys paskaitų metų bent sykį sužibo susidomėjimu, pagaudamos ir neramiai klaidžiojantį dėstytojo žvilgsnį. Iki susitikimo toje didžiulėje, beribėje, kartais – neapsakomai klaidžioje, bet savitai gražioje, kiekvienam savaip autentiškoje Borges’o bibliotekoje – kuri kitaip dar vadinasi pasaulis.

Dalinamės 2023 m. birželio 22 d. per Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalauro ir magistro diplomų teikimų ceremoniją skaityta doc. dr. Jolantos Šinkūnienės lectio ultima absolventibus:

Mielos absolventės, mieli absolventai!

Man nepaprastai malonu šį rytą skaityti jums paskutinę paskaitą. Galbūt ne visi žinote, kad mano tyrimų sritis yra moksliniai straipsniai, todėl iš anksto atsiprašau tų, kuriems jie gal kiek per studijų metus jau yra pabodę, bet turiu likti savo tyrimų sričiai ištikima. Mano paskaitą, kurios pavadinimas yra „Tarpdisciplininiai ir tarpkalbiniai studijavimo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete aspektai: sinchroninis ir diachroninis tyrimas“, sudarys keletas dalių. Tai yra įprastos mokslinio straipsnio, aprašančio mokslinį tyrimą, dalys: įvadas, duomenys ir metodai, rezultatai ir jų aptarimas, išvados. Įvadas supažindina su atlikto tyrimo problematika ir istorija, duomenų ir metodų skyrelis pristato, kokia medžiaga remiantis ir kaip buvo atliktas tyrimas, rezultatų ir išvadų skiltyse pateikiami, interpretuojami ir apibendrinami tyrimo metu gauti rezultatai.

Tad pradėkime nuo įvado. O įvadas į Vilniaus universitetą yra, be abejo, Vilniaus universiteto kiemelių ir koridorių labirintas. Kiekvienas iš 13 kiemelių turi savo paslaptį ir įdomią istoriją. Malkų, Kolegijos, Ūkinis, Šeimyninis, Akademijos kiemeliai (beje, tris iš paminėtųjų turėjote pereiti pakeliui į Šv. Jonų bažnyčią pro centrinius Filologijos fakulteto vartus) dabar vadinami kitaip, o kadaise juos juosiančiuose pastatuose įsikūrusios alaus darykla, vaistinė, kepykla liudija apie universiteto atsidavimą ne tik sielai, bet ir kūnui. Būti Vilniaus universiteto profesoriumi tais laikais buvo taip pat gerai, kaip ir dabar, gal net kiek geriau – štai dabartinis Filologijos fakulteto dekanatas yra įsikūręs buvusiame profesorių bute, išlaikiusiame klasicizmo stiliaus interjero detalių. Studijos tokioje paslaptingai žavioje istorinėje aplinkoje neabejotinai turėjo kelti pavydą jūsų draugams ir pažįstamiems. Gal kiek mažiau žavesio ir daugiau paslapties atsiranda, kai vėluoji į paskaitą ir tuose labirintuose ieškai savo auditorijos, bet tikiuosi, kad nei vienam iš jūsų taip nebuvo atsitikę.

Įvadas nebūtų įvadas, jei jame nepaminėtume krikštynų prie garsiojo fontano Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kieme, kurio simbolis yra antros kartos beržas, jau skaičiuojantis savo 21-uosius metus, užėmęs savo pirmtako šešiasdešimtmečio beržo vietą. Žodžių junginiai „prie beržo“ taip kaip ir „prie Donelaičio“ šiuolaikiniams filologams turi specialią reikšmę, jie žymi susitikimo vietą. Galbūt jėzuitų laikais susitikimo vietos žymiklio funkciją atliko žodžių junginys „prie alaus“, nes alaus darykla buvo įsikūrusi viename iš Sarbievijaus kiemo pastatų.

O dabar – pagrindinė įvado dalis. Kartu sudėję šiuo metu salėje esančių ir diplomus atsiimsiančių absolventų programinius dalykus, kurių pavadinimuose yra žodis „įvadas“ ar „pagrindai“ gauname įspūdingą skaičių – 25. Visų neišvardinsiu, bet spektras išties platus – tai yra įvadai į įvairias kalbotyros šakas ir filologijas, įvairias kalbas ir literatūras, įvairių kalbų pagrindai ir kultūrinis kontekstas. Greta įvadų į filologams jau klasikiniais tapusius dalykus turėjote galimybių susipažinti ir su naujais, tarpdisciplininiais dalykais, tokiais kaip skaitmeninė humanitarika. Tokia įvadų gausa tikrai paruošia geriems rezultatams ir jų aptarimui, tačiau prieš tai apžvelkime duomenis ir metodus.

Tai, kad šiandien matome jus čia, Šv. Jonų bažnyčioje, pasirengusius atsiimti savo diplomus, įtikinamai patvirtina, kad turite visus duomenis atlikti mokslinius tyrimus – kritinį mąstymą, kūrybiškumą, atkaklumą, smalsumą, motyvaciją, etikos principų laikymąsi. O tai ir yra įgūdžiai, savybės ir gebėjimai, kuriuos Vilniaus universitetas siekia ugdyti ir kuriuos galėsite sėkmingai toliau taikyti būsimoje profesinėje ar mokslinėje veikloje.

Savo studijų metais įvaldėte įvairiausius metodus. Net neabejoju, kad, kai reikės, nesunkiai susirinksite patikimą įvairių kalbų tekstyną, lengvai skrosite skvarbiu žvilgsniu žiniasklaidos tekstus, išskirdami juose pagrindinę mintį, bet atsijodami melagienas ir dezinformaciją, laisvai diskutuosite apie įvairių šalių literatūrą ir kultūrą, nes įgijote visus tam reikalingus įgūdžius. 

O dabar galime pereiti prie rezultatų ir jų aptarimo. Siekdami savo studijų rezultatų neabejotinai turėjote apsilankyti bibliotekose. Senajame universiteto komplekse jų yra tikrai nemažai. Skliautuotose, kai kur originalias freskas išlaikiusiose salėse galima pasisemti įkvėpimo ne tik iš knygų. Observatorijos bokštelis, senieji astronominiai prietaisai ir gaubliai,  taip pat užburiantys miesto vaizdai pro kai kurių skaityklų langus primena, kad iš tiesų iš čia kylama į žvaigždes.

Bet pakeliui į jas dar reikia įveikti nemažai iššūkių ir išmokti įvairių dalykų. Tokių kaip lietuvių, anglų, vokiečių, lenkų, danų, suomių, švedų, norvegų, ispanų, italų, prancūzų, rusų kalbų fonetika ir fonologija, morfologija, sintaksė, leksikologija ir stilistika, lotynų ir senoji graikų kalbos, Lietuvių literatūros Viduramžiai, Renesansas, Barokas ir Apšvieta, Romantizmas ir Realizmas, Britų kultūros studijos, Antikos mitologija ir filosofija, įvairios teisės kalbos atmainos, Intermedialumas literatūroje, tapyboje ir kine ir dar daug įvairių įdomių pasirenkamųjų ir privalomų dalykų.

O kad studijos ne vien tik mokslas, primena puikios tradicijos, tokios kaip šv. Liucijos diena, atnešanti šviesą į tamsų gruodį, FiDi dinozauras, kasmet vykstantis pas filologus atgailauti už senovėje prarytą filologę, ar klasikinis mediumas, kuris įvairiausiais būdais švenčiamas nuo senų laikų.

Aptarus šiuos tarpkalbinius, tarpdisciplininius studijavimo ir studentavimo Filologijos fakultete rezultatus metas eiti prie išvadų. Mano tyrimas atskleidė, kad sėkmingai įveikėte visus studijų etapus, įsigilinote į baigiamojo darbo rašymo technikas, jį parašėte, gynėte ir sėkmingai apgynėte. Ir dabar, lygiai taip pat kaip ir jėzuitų laikais, į šv. Jonų bažnyčią, kuri yra viena seniausių Vilniuje, susirenka šeimos nariai, draugai ir pažįstami pasveikinti jus gavus studijų diplomą.

Prastos išvados, kurios nepateikia tolimesnių tyrimų perspektyvų. Taigi, nepamirškite, kad čia atlikote dar ne visus tyrimus. Jie tik atvėrė tolimesnių tyrimų galimybes, o tai kai kuriems iš jūsų magistrantūros studijos, kai kuriems – doktorantūra, o vėliau ir podoktorantūros studijos. Lietuvai ir Vilniaus universitetui reikia jaunųjų talentų, o tai kaip tik ir yra mano pristatomo straipsnio tyrimo objektas.

Liko tik padėkos skyrelis. Tai nedidelė, bet nepaprastai svarbi mokslinio straipsnio dalis. Taigi šiame skyrelyje visų dėstytojų vardu norėjau visų pirma padėkoti jūsų tėvams, kad užaugino gabius, smalsius, motyvuotus ir darbščius studentus. Taip pat padėkoti jums patiems, kad savo žibančiomis akimis ir klausimais nuolat skatinate mus, dėstytojus, tobulėti ir ieškoti naujų metodų, naujų prieigų, naujų informacijos šaltinių, kad skatinate mus keistis, bet kartu jaustis visą laiką jauniems. 

Norėčiau palinkėti, kad kokių naujų veiklų besiimtumėte, įvadas į jas būtų turiningas, įvairus, žaismingas ir įkvepiantis. Sėkmingai naudokite įgytus įgūdžius, kad pasiektumėte kuo daugiau ir geresnių rezultatų, o gavę diplomus, kaip savo studijas patvirtinančią išvadą, su dėkingumu pavedžiokite savo šeimos narius ir draugus po Vilniaus universiteto kiemelius, susiraskite savo Zodiako ženklą Observatorijos kiemelyje, užsukite ir į bibliotekas. O literatūros sąrašas, t. y. šį straipsnį įkvėpusių autorių pavardės, netrukus bus perskaitytas, įteikiant diplomus.

Istoriniai faktai apie Vilniaus universitetą: Bulotaitė, N. 2019. Vadovas po senuosius Vilniaus universiteto rūmus. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Sveikiname Lyginamųjų literatūros studijų MTG dirbančią Gintarę Bidlauskienę, 2023 m. birželio 27 d. apgynusią daktaro disertaciją tema „Miestas ir tekstas: Vilniaus erdvės XX a. antrosios pusės lietuvių literatūroje ir poetinėje kino dokumentikoje“, mokslinė vadovė doc. dr. Inga Vidugirytė-Pakerienė, mokslinė konsultantė doc. dr. Audinga Peluritytė-Tikuišienė.

Gintarė yra baigusi Politikos mokslų bakalaurą VU TSPMI, vėliau pasirinko MA programą Literatūros antropologija ir kultūra Filologijos fakultete. Studijos magistrantūroje atvedė ją prie vakar sėkmingai apgintos disertacijos.

Linkime sėkmės tolesniuose darbuose!

Pranešame, kad 2023 m. birželio 12 d. darbą baigė Filologijos fakulteto Komisija, kuri vertino skatinimui už ekspertinę veiklą, mokslo ir studijų komunikaciją bei įnašą į studijų kokybę Fakulteto darbuotojų pateiktas formas. Buvo gautos 89 skatinimo už ekspertinę veiklą ir mokslo ir studijų komunikaciją formos bei 73 skatinimo už įnašą į studijų kokybę formos.

Pateiktos formos Komisijos įvertintos remiantis Filologijos fakulteto skatinimo už ekspertinę veiklą ir universiteto vardu vykdomą mokslo ir studijų komunikaciją tvarkos aprašu bei Filologijos fakulteto skatinimo už įnašą į studijų kokybę tvarkos aprašu.

Kolegialiu Komisijos narių sprendimu už 2022 m. periodą nutarta paskatinti 138 darbuotojus: 26 iš ARKSI, 39 iš BKKI, 27 iš LKVTI, 28 iš TKI, 18 iš UKI.

Norime pasidžiaugti aktyviu Filologijos fakulteto bendruomenės narių darbu ir pasveikinti aktyviausiai užsiėmusius ekspertine veikla, mokslo ir studijų komunikacija bei įnašu į studijų kokybę, tarp kurių yra Brigita Speičytė, Ernesta Kazakėnaitė, Loreta Vaicekauskienė, Linara Bartkuvienė, Virginija Masiulionytė, Antanas Smetona, Paulius Vaidotas Subačius, Vytautas Ališauskas, Rūta Burbaitė, Alfonso Rascon Caballero. 

Daugiau informacijos bei rekomendacijas kito periodo lentelių pildymui rasite bendruomenės Teams kanale.