2022 m. lapkričio 24 d. VU bibliotekoje atidaryta paroda „Baltistikos platybėse. Bonifacui Stundžiai 70“, skirta profesoriaus Bonifaco Stundžios jubiliejui paminėti. Minėjimo metu profesoriui taip pat buvo įteiktas LR Seimo paskirtas apdovanojimas ir Seimo vicepirmininko padėka.  

Sveikinimo žodžius Vilniaus universiteto bendruomenės vardu tarė rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. Rektorius dėkojo prof. Stundžiai už nuoširdų atsidavimą moksliniam ir pedagoginiam darbui, rūpinimąsi lietuvių kalba ir baltistikos mokslo plėtojimą, baltistikos ir klasikos darbų rengimą bei publikavimą. Priminęs profesoriaus darbus ir pasiekimus, rektorius teigė, kad prof. Stundžia yra „ištikimybės šaliai, universitetinėms vertybėms ir kalbos idealams pavyzdys“. Fakulteto dekanė prof. Inesa Šeškauskienė taip pat sveikino profesorių ir dėkojo jam už ilgametį darbą Fakultete puoselėjant akademinę veiklą ir auginant naujas filologų kartas. Sveikinimus tęsė profesoriaus kolegos, anksčiau buvę jo studentais: jie negailėjo šiltų žodžių prof. Stundžiai už jo atsidavimą savo profesijai ir pedagoginį talentą. 

Akademikas Bonifacas Stundžia yra baltų kalbų tyrėjas, pedagogas ir aktyvus lietuvių kalbos puoselėtojas, beveik dešimtmetį vadovavęs VU Filologijos fakultetui, Baltistikos katedrai. Profesorius yra Lietuvos ir Latvijos mokslų akademijų narys, Latvijos universiteto garbės daktaras, Milano kalbininkų draugijos narys korespondentas, Europos akademijos narys, Tarptautinio lingvistų komiteto generalinės asamblėjos narys, įvertintas Jono Kazlausko, Kazimiero Būgos premijomis, apdovanotas Baltijos Asamblėjos medaliu, tapęs Tauragnų krašto garbės piliečiu.

Į filologijos mokslus atėjęs iš Daunorių kaimo (Utenos r.), Bonifacas Stundžia Vilniaus universitete studijavo lituanistiką ir klasikines kalbas. Daktaro disertaciją parengė 1981 m. iš giminės kategorijos ir daiktavardžio giminių bei kamienų variantų baltų kalbose, o habilitaciją apgynė 1996 m., publikavęs monografiją Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema (1995). Bonifacas Stundžia taip pat domisi baltų kalbų žodžių daryba, 2019 m. publikavo monografiją Daiktavardžių dūryba vokiškuose XVII–XVIII a. baltų kalbų žodynuose (kartu su D. Jarmalavičiumi). Didelę dalį tyrimų rezultatų paskelbė Lietuvos ir užsienio kalbotyros žurnaluose, straipsnių rinkiniuose. Profesorius parengė spaudai Pirmąją prūsų knygą (kartu su M. Klusiu, 1995), Martyno Mažvydo Katekizmą (kartu su R. Šepetyte, 1997), Giacomo Devoto Baltistikos raštus (kartu su P. U. Diniu, 2004), Giuliano Bonfantės Baltistikos raštus (kartu su P. U. Diniu, 2008), Ferdinando de Saussure’o Baltistikos raštus (kartu su D. Petit, 2012) ir kt., yra tarptautinio baltų kalbotyros žurnalo Baltistica vyriausiasis redaktorius, taip pat kitų pasaulio baltistikos žurnalų redakcinių kolegijų narys.

Lietuvių kalbotyroje Bonifacas Stundžia įtvirtino morfonologinės kirčio bei priegaidės sampratos koncepciją, pagal kurią lietuvių kalbos žodžių kirčiavimas yra nulemtas juos sudarančių morfemų akcentinių savybių, sukūrė morfemų bei žodžių akcentinę klasifikaciją, išryškino kirčio bei priegaidės ryšį su žodžių daryba, semantika ir pragmatiniais veiksniais. Plačiai naudodamas tarmių medžiagą, išanalizavo cirkumfleksinės metatonijos ryšį su senąja kilnojamojo kirčio paradigma, aptarė kirčio atitraukimo dinamiką dabartinėse rytų aukštaičių šnektose, išnagrinėjo neomobiliojo kirčio paradigmos raidą lietuvių kalboje.

Bonifacas Stundžia ištyrė kuopinės daugiskaitos formų kirčiavimo poveikį vardažodžių akcentinių paradigmų kirčiavimo raidai, nustatė daiktavardžių kirčiavimo variantų susidarymo priežastis, kuriomis paaiškino kirčiavimo nesutapimus su lietuvių leksika, atliko Endzelyno dėsnio statistinę analizę, pagrindusią kirčiavimo dėsningumų išimtis. Atlikdamas prūsų sudurtinių daiktavardžių analizę, Profesorius pasiūlė savitą keliakalbių senųjų žodynų faktų tyrimo metodologiją, padėjusią nustatyti vokiečių kalbos įtaką prūsų kalbai. Lygindamas iš XVII–XVIII a. lietuviškų ir latviškų šaltinių surinktą medžiagą su vokiečių kalba, analizavo baltų kalbų dūrinių kilmę, struktūrą ir semantiką, aktyviai tyrė ir dabartinės lietuvių kalbos žodžių morfemų konkurencijos procesus, hibridinių vardažodžių darybą.

Šalia baltų akcentologijos, kalbų istorijos ir žodžių darybos tyrimų ar baltistikos ir klasikos darbų rengimo spaudai, Bonifacas Stundžia aktyviai dirba profesoriaus darbą Vilniaus universitete ir kitų šalių baltistikos centruose. Jis yra daugybės įvairių baltų kalbų istorijos, akcentologijos, prūsistikos, bendrinės lietuvių kalbos kursų autorius, įvairių seminarų ir specialių kursų iš baltų kalbų ir morfonologijos vadovas, parengęs kelias mokymo priemones studentams. Profesorius yra apie šimto baigiamųjų darbų vadovas, keliolika Jo doktorantų apgynė įvairios tematikos daktaro disertacijas.

Profesoriui visą laiką rūpi gimtoji lietuvių kalba. Bonifacas Stundžia, ilgametis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys, Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas, nuosekliai tiria gyvosios lietuvių kalbos vartosenos polinkius ir tyrimo rezultatus pristato visuomenei, yra aktyvus gimtosios tarmės puoselėtojas. Savo žiniomis apie baltų kalbas ir kultūras Profesorius labai dažnai dalijasi žiniasklaidoje – yra dalyvavęs daugiau nei šimte interviu ir pokalbių televizijos ar radijo laidose, spaudoje, interneto portaluose.

Nuoširdžiai sveikiname prof. Bonifacą Stundžią ir kviečiame apsilankyti jubiliejui skirtoje parodoje VU bibliotekos Mažojoje ekspozicijoje XXI–XXII (Universiteto g. 3, III a.).  Paroda veiks iki gruodžio 31 d.

Visa renginio nuotraukų galerija >>

Gruodžio 6 d., antradienį, 18.30 val. Rašytojų menėje vyks muzikinis–poetinis perfomansas „EHERHOMOR“, sukurtas Fakulteto dėstytojos Yelyzavetos Drach.

ENERHOMOR – tai muzikinis performansas apie didžiulę tamsą, apimančią šių dienų Ukrainos sostinę Kyjivą. Tai elektroninė ambient ir vokalinė kompozicija su poetiniais elementais ir vaizdo efektais.

ENERHOMOR yra eksperimentas su elektros srove. Skambės ir šviesūs, ir tamsūs garsai: šaltas perkaitusio transformatoriaus drebėjimas, abejingas metro žvangesys, švelnus balsas, šnabždantis per ryšio trukdžius, signalo ir triukšmo santykio mažėjimas, ankštas oras po sprogimo, baisių signalų, blyksnių ir šešėlių, kurie turi įnoringą pobūdį, aidas.

Daugiau informacijos >> 

Performansas bus rodomas ukrainiečių kalba su vertimu į lietuvių kalbą.

Lapkričio 30 d., trečiadienį, 13.00 val. 314B aud. kviečiame į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šio seminaro tema – konstrukcinė gramatika, šį kartą iš diachroninės perspektyvos. Prašytume perskaityti Elizabeth Traugott straipsnį apie „konstrukcionalizaciją”.

Tekstas >

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę > 

Visi maloniai laukiami!

Antradienį, lapkričio 22 dieną, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda apdovanojo geriausių mokslinių disertacijų konkurso 2021 m. laureatus. Tarp šių mokslinių disertacijų autorių – ir Fakulteto Klasikinės filologijos katedros dėstytoja dr. Gintė Medzvieckaitė. Jos mokslo darbas „Žmogiški dieviškų žodžių aidai: dvasiniai madrigalai, sukurti lotyniškųjų sakralinių tekstų poetinių parafrazių italų kalba pagrindu“ (Mančesterio universitetas, Jungtinė Karalystė)* pripažintas geriausia humanitarinių ir socialinių mokslų srities disertacija, apginta Lietuvos piliečio užsienio mokslo ir studijų institucijoje.

Dr. Gintė Medzvieckaitė ir Gitanas Nausėda. LR Prezidento kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotr. 

Nominacija už geriausią Lietuvos piliečio disertaciją, kuri buvo apginta užsienio mokslo ir studijų institucijoje, šiais metais teikiama pirmą kartą.

Sveikindamas laureatus, tarp kurių – nemažas būrys ir VU mokslininkų (daugiau skaitykite čia), prezidentas pabrėžė, kad savo pavyzdžiu jie rodo, kiek daug galima pasiekti pasitelkus intelektinę drąsą, kūrybingumą ir kantrybę, o kiekvieno jaunojo Lietuvos mokslininko sėkmė – taip pat ir visos Lietuvos pasiekimas.

*Originalus disertacijos pavadinimas angl. k. – "Human Echoes of Divine Words: Spiritual Madrigals Based on Italian Poetic Paraphrases of Latin Sacred Texts".

Kadenciją pradės nauja Lietuvos mokslo tarybos (LMT) valdyba – jos sudėtį lapkričio 23 d. patvirtino Vyriausybė. Naujosios valdybos nariu tapo ir Filologijos fakulteto profesorius Paulius V. Subačius. 

Švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės sudaryta atrankos komisija, išnagrinėjusi pateiktas kandidatūras, naujosios valdybos nariais išrinko Eugenijų Butkų, VU profesorių emeritą, Antaną Čenį, VGTU Fundamentinių mokslų fakulteto Informacinių sistemų katedros profesorių, Arvydą Lubį, „Thermo Fisher Scientific Baltics“ vyresnįjį Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centro direktorių, Astą Pundzienę, KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto Inovacijų ir antreprenerystės mokslo grupės profesorę bei Kalifornijos universiteto Haas verslo mokyklos vizituojančią mokslininkę, ir Paulių Vaidotą Subačių, VU Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto profesorių.

Dauguma valdybos narių – tarptautinės bei darbo mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) srityje patirties turintys mokslininkai. Toks tarptautinės darbo patirties reikalavimas LMT valdybos nariams taikomas pirmą kartą.

„Lietuvoje siekiame turėti aukščiausio lygio ekspertinę instituciją, galinčią prisidėti prie studijų, mokslo ir eksperimentinės plėtros kokybės tobulinimo. Neseniai buvo priimti sprendimai dėl LMT stiprinimo: šiemet prie įstaigos prijungta Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, kuriamas naujas Mokslo ir studijų politikos komitetas, išplėstos institucijos atsakomybės. Taip pat nuosekliai didiname mokslo finansavimą – kitąmet MTEP numatoma skirti 58 mln. eurų daugiau. Mums reikalinga ir stipri LMT valdyba. Su didelę patirtį sukaupusiais mokslininkais, išmanančiais ne tik šalies, bet ir užsienio mokslo sistemas, prisidėsime prie Lietuvos mokslo, jo tarptautiškumo augimo, veiksmingesnio mokslo politikos įgyvendinimo“, – sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Gintautas Jakštas.

LMT valdybą iš viso sudaro septyni nariai. Penki iš jų – tarptautinės darbo patirties turintys mokslininkai ir verslo atstovas – yra renkami atrankos būdu.

Konkursas į LMT valdybos narius vyko šį rudenį, jo metu sulaukta 27 asmenų kandidatūrų. Kandidatus siūlė mokslo ir studijų institucijos, akademinė bendruomenė, mokslininkai ir jų bei kitų tyrėjų organizacijos. Savo kandidatūras į valdybos narius galėjo iškelti ir patys mokslininkai.

Likusius du narius į LMT valdybą deleguoja Švietimo, mokslo ir sporto bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijos. Jos į valdybos narius pasiūlė švietimo, mokslo ir sporto viceministro Gintauto Jakšto bei ekonomikos ir inovacijų viceministrės Eglės Markevičiūtės kandidatūras.

Vyriausybė LMT valdybą skiria penkerių metų kadencijai. Valdyba tvirtina institucijos ilgalaikę strategiją bei strateginius veiklos planus, metinę veiklos ataskaitą, ekspertų komitetų pirmininkus ir narius, atlieka kitas funkcijas.

LMT pataria mokslo ir studijų politiką formuojančioms institucijoms, teikia išvadas bei rekomendacijas dėl MTEP, moksliniais tyrimais grįstų inovacijų bei aukštojo mokslo ir mokslininkų rengimo politikos formavimo ir įgyvendinimo. Taip pat formuoja moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai palankią aplinką, skatina MTEP veiklos kokybę bei šios veiklos rezultatų perdavimą visuomenei.

Lapkričio 24 d., ketvirtadienį, 19.00 val. maloniai kviečiame bendruomenę į trečiąjį kultūrinės lingvistikos seminarą. Prisijungti prie seminaro galėsite paspaudę šią nuorodą > 

Paskaitą Etnolingvistinio tarminio žodyno problemos skaitys Jogailos universiteto profesorius habil. dr. Józef Kąś, Jogailos universiteto Polonistikos fakulteto Šiuolaikinės lenkų kalbos katedros mokslo darbuotojas.

Etnolingvistinis (ne struktūrinis) žodynas yra kultūros tekstas, kuriame žodžio leksikografiniame straipsnyje pateikiamas ne tik lingvistinis (leksinis ir gramatinis), bet ir kultūrinis kontekstas, apimantis papročių, apeigų, tikėjimų aprašymą, vietos vertybių sistemą, humorą, socialinius santykius, materialinės kultūros aprašymą ir fotodokumentaciją. Tokio tipo leksikone teikiamos specialios definicijos, kurios padeda išgryninti aprašomų sąvokų semantinius niuansus.

Profesoriaus moksliniai tyrimai sutelkti į šiuolaikinių liaudies tarmių transformaciją, leksikologiją ir leksikografiją. Jis yra knygų autorius: Wariantywność fonetyczna w mowie ludności wiejskiej obrzeży Krakowa (1988), Interferencja leksykalna słownictwa gwarowego i ogólnopolskiego (na przykładzie gwar orawskich) (1994), Słownik gwary orawskiej (2003, II leid. 2011). Su kolegomis parengė Słownik współczesnego języka polskiego (1996, red. B. Dunaj), Pieśni z Orawy (2007, su B. Lewandowska), Wesele orawskie dawniej i dziś (2010, su  B. Lewandowska).

Didžiausias jo mokslinis pasiekimas – 12 tomų etnolingvistinis tarminis žodynas Ilustrowany leksykon gwary i kultury podhalańskiej (2015-2019), pelnęs Lenkijos mokslų akademijos Kalbotyros komiteto apdovanojimą.

Lapkričio 19 d. 19.30 val. per LRT vyko dokumentinio filmo apie mokslo inovacijas „Ateities istorija. Lietuva“ premjera.

Filme pristatytos ir Fakulteto Prancūzų filologijos katedros doc. dr. Eglės Kačkutės vadovaujamos tyrimų grupės „Apmąstant motinystę“/ “Thinking Motherhood“ tyrimai, analizuojantys motinystės patirtis bei kultūrines jų reprezentacijas.

Anot docentės, gyvename dichotomijos pasaulyje – iš vienos pusės moterys yra skatinamos kuo greičiau grįžti į darbą po motinystės atostogų, kita vertus, vyraujanti kultūra verčia motinas nuolatos būti įsitraukusias į vaikų priežiūrą ir auklėjimą. Šie tyrimai yra ypatingai svarbūs, leidžiantys į motinystę pažvelgti kuo plačiau. 

Filmo įrašą galite rasti čia >>

„Apmąstant motinystę“/ “Thinking Motherhood“  tyrimai pristatomi nuo 20 min 15 s. 

„Kaip gydytojui nėra blogų ligų, taip lingvistui nėra blogų žodžių“, – sako garsus kalbininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Antanas Smetona.

Jo manymu, keiksmažodžių vartojimas gyvoje kalboje yra suprantamas dalykas, nes žmonės kalba ne tik tam, kad perduotų informaciją ar paveiktų savo klausytoją, auditoriją, bet ir tam, kad išreikštų neigiamas emocijas.

Naujausiame VU tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode doc. A. Smetona pasakoja, kas yra grynasis keiksmas, kokią funkciją kalboje atlieka keiksmažodžiai, kokiais tikslais jie vartojami ir kodėl lietuviai dažniausiai keikiasi slaviškai. 

Įrašo klausykite čia>> 

Šventoji keikimosi trejybė

Lietuvių kalboje yra daugiau mažybinių maloninių žodžių negu keiksmažodžių, o lietuviai nėra ta tauta, kuri labai daug keikiasi, tačiau net ir tuo atveju, pasak lingvisto, svarbu apsibrėžti, kas yra laikoma keiksmažodžiu, o kas ne, tam, kad keiksmams viešajame kalbėjime galėtume uždėti cenzūrą, o stipresnis žodis, kuris nėra keiksmažodis, turėtų teisę gyvuoti.

„Pavyzdžiui, „šūdas“ yra keiksmažodis ar ne? Lietuviui tai yra keiksmažodis, bet žemaičiui – ne. Jam tai yra normalus žodis, toks pat kaip ir šiukšlė“, – sako docentas ir siūlo atsakymo, kas yra keiksmažodis, ieškoti tose tautose, kuriose keiksmažodžiai yra atskiras kalbos lygmuo ar net turtas. Tai būtų anglai, rusai, kurie šį kalbos klodą turi nemažai moksliškai ištyrinėtą, ir remiantis ta informacija nustatyti, kas yra keiksmažodis, nėra sunku.

Lietuviškuose žodynuose keiksmažodžiais vadinami žodžiai ar žodžių junginiai, kurių vartosena yra ribojama visuomenės moralės ir kurie yra skirti ką nors įžeisti, neigiamai įvertinti ar pykčiui išreikšti. O doc. A. Smetona siūlo tris konkretesnius kriterijus keiksmažodžiams atskirti.

„Yra šventoji keikimosi trejybė: vyriškas lytinis organas, moteriškas lytinis organas ir sueitis. Juos vadinkite vulgariai ir tai bus keiksmažodžiai. Tai tie žodžiai, atmetus neutralius, mokslinius ir standartinius bei eufemistinius (švelnius) šių kūno dalių pavadinimus bei pridėjus dar fiziologines išskyras (pvz., šūdas, myžalas ir t. t.), ir yra laikomi keikimosi baze. Tuos žodžius reikėtų surašyti į atskirą knygelę ir gerbiamoje kompanijoje ar viešai jų nevartoti“, – sako mokslininkas.

Keiksmažodis – puikus anestetikas?

Suskirsčius keiksmažodžius į tris grupes galima matyti, kad lietuviai neturi daug lietuviškų keiksmažodžių. Tačiau jų sąrašą dažnai papildo rusiški keiksmai. Doc. A. Smetonos teigimu, čia nėra nieko keisto, nes jei necenzūrinę kalbą sudaro išvardyti trys fiziologiniai dalykai, tai visose kalbose jie ir kartojasi.

„Galima spėti, kad rusų kalbos keiksmai Lietuvoje įsigalėjo nuo žemųjų, kriminalinių visuomenės sluoksnių žargono. Kalėjimuose buvo įsigalėjusi rusų kalba, todėl natūralu, kad tas žargonas yra rusiškas ir jis pateko į lietuvių kalbą. Paradoksas yra tas, kad dabartinė jaunoji lietuvių karta rusų kalbos net nemoka, nežino ir nesupranta, o keikiasi rusiškai“, – stebisi pašnekovas.

Bet net ir tuomet keiksmai nelaikomi nereikalinga kalbos šiukšle. Tokie jie pasidaro tada, kai vartojami kasdien ir be jokio tikslo, tampa kiekvieno sakinio dalimi. Jei mes stipriai susižeidžiame ir nusikeikiame, tai keiksmas išsprūs kaip neigiamos emocijos, skausmo išraiška.

„Yra atliktas įdomus eksperimentas. Dviem žmonių grupėms buvo liepta įkišti ranką į ledinį vandenį. Vienai grupei leido keiktis, o kitai – ne. Paaiškėjo, kad ta, kuri galėjo keiktis, ranką šaltame vandenyje išlaikė vos ne dvigubai ilgiau. Taigi keiksmažodis – puikus anestetikas, kodėl jis gali būti nereikalingas? Tik turi būti vartojamas vietoje ir laiku“, – įsitikinęs doc. A. Smetona.

Keikiasi ne tik žemo išsilavinimo žmonės

Manoma, kad keikiasi tik žemo išsilavinimo, nekultūringi žmonės, tačiau pašnekovas patikina, kad keikiasi visi. „Matyt, su viena visuomenės klase keiksmų negalima būtų susieti. Tyrimai rodo, kad daugiausia keikiasi kraštutiniai visuomenės sluoksniai – žemiausias ir aukščiausias. Aš galbūt labiau siečiau keiksmus su miesto kultūra, kurioje išnyksta kaimo moralės ribos ir tarpsta nereglamentuotas, neapibrėžtas, primityvus bendravimas“, – sako VU docentas.

Paklaustas, ar reikėtų bausti žmones, ne vietoje ir ne laiku pavartojusius keiksmažodžius, lingvistas sako, kad bausti reikia tik pagal LR administracinių nusižengimų kodekse nustatytus normų pažeidimus. Baudžiama už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, valstybės politiko, pareigūno, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens garbės ir orumo pažeminimą, reiškiamą raštu, žodžiu, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu ar kitokiu elgesiu, žodžiais ir t.t.

Visais kitais atvejais (jei tai nėra viešas kalbėjimas) vartojama necenzūrinė leksika yra ne baudimo, o asmeninis žmogaus kultūros reikalas.

Kokiu tikslu keikiamės?

Pasak pašnekovo, panagrinėjus obsceninės ir stiprios neigiamos leksikos tikslus ir prasmę galima pamatyti platesnę jų reikšmę nei tik emocijų raiška.

Pavyzdžiui, pragmatinis keikimosi tikslas yra kalbinė agresija – pasiuntimas su įžeidimu arba atsisakymas su įžeidimu. Yra situacijų, kur ji yra reikalinga. Galima prisiminti karą Ukrainoje ir kaip kalbinė agresija buvo panaudota Gyvačių salos gynėjų.

Mokslininkas pasakoja, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami abejingumui arba dievagojimuisi išreikšti. Be to, vartoti keiksmažodžius galime ir neturėdami jokio pragmatinio tikslo. Tokiu atveju dažniausiai vartojami nebūtinai keiksmažodžiai, bet neigiamai konotuoti žodžiai – pejoratyvai, paprastai nukreipti ne į pašnekovą, o į save patį, todėl jie nėra įžeidžiamieji, o traktuojami kaip emocijų išreiškimas, pvz., įsidūrus adata, užsigavus kojos pirštą. Tokiu atveju keiksmažodžiai padeda gamintis endorfinams.

„Dar vienas dalykas yra pertarai (nereikalingas, kalbant nuolat pasigaunamas žodis), pavyzdžiui, „žinai“, „kaip sakant“, „vadinasi“. Tik vietoj šių pertarų būna vartojami keiksmažodžiai. Tai rodo net ne žmogaus moralę, o retorikos įgūdžių nebuvimą, kalbos aparato ir minties greičio nesutapimą. Kai mintis bėga greičiau už kalbos aparatą, tuomet pradedama pildyti tas tuščias vietas visokiais nereikšmingais žodeliais“, – pabrėžia pašnekovas.

Jis atkreipia dėmesį, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami ne kaip keiksmai, o tiesiog kaip paprasti įvardžiai (pvz, kokį čia š… atnešei?). Taip atsitinka, kai mes pakeičiame neutralius žodžius šiais žodeliais, kurie praranda savo tikrąjį turinį, nes bet kurį daiktą galime pavadinti šituo keiksmu.

Keiksmažodžius taip pat dažnai pasitelkia rašytojai, žurnalistai norėdami charakterizuoti įvairius visuomenės sluoksnius. Yra tokių veikėjų, kuriems charakterizuoti reikia keiksmažodžių. „Jei yra parašyti žinomi rusiški ar angliški kūriniai, kuriuose yra krūvos keiksmažodžių, o vertėjas jų neišverčia, praleidžia, tai yra vertimo brokas. Jei originalo kalba kūrinyje keikiasi, tai išvertus į mūsų kalbą irgi turėtų būti vartojamas keiksmažodis. Koks jis bus, vertėjo reikalas nuspręsti“, – mano doc. A. Smetona.

Amžiaus cenzas keiksmams

Pasak VU dėstytojo, vaikas su pirmais keiksmažodžiais dažniausiai susiduria mokykloje arba jau net ir darželyje, kai patenka į viešojo bendravimo erdvę. Bet ten kalbą vaikai irgi atsineša iš šeimų, kurios turi skirtingas tradicijas ir kalbines patirtis. Vienose šeimose kūno dalys vadinamos išgalvotais ar mažybiniais maloniniais žodžiais, o kitose – įvardijamos oficialiais ar net necenzūriniais žodžiais. Todėl, doc. A. Smetonos manymu, jau iki mokyklos kai ką vaikui pasakyti verta, kad jis nebūtų priblokštas ir traumuotas psichologiškai.

„Kai kurių šių žodžių įvardijimas reikalingas ir mokymo tikslais mokykloje. Ten 4–5 klasėje, kai prasideda lytinis ugdymas, vaikas šalia vaikiškų pavadinimų susipažįsta su moksliniais tų pačių kūno dalių, procesų ir veiksmų pavadinimais. Žvelgiant adekvačiai, per leksikos pamokas galima būtų irgi pasakyti, kad egzistuoja ir kitokios leksikos klodas ir kad dalis tos leksikos yra svetima“, – teigia lingvistas.