2025 m. kovą Vilniaus universitete Marie Skłodowskos-Curie podoktorantūros stažuotę pradėsiantis dr. Patrykas Ryczkowskis, kuriam vadovaus Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedros dėstytojas, doc. dr. Mintautas Čiurinskas, tyrinėja Naujųjų laikų Europos religijos ir kultūros istoriją. Stažuodamasis Vilniaus universitete jis nagrinės, kaip Abiejų Tautų Respublikos bazilijonų vienuoliai, pasitelkdami literatūrą, formavo unitų bažnyčios tapatybę. Tyrimo objektas – hagiografijos, šventųjų ir kankinių gyvenimų aprašymai, ir jų vaidmuo jungiant ortodoksų tradicijas su katalikybės įtaka. Šiame interviu dr. P. Ryczkowskis aptaria Vilniaus, kaip bazilijonų veiklos centro, svarbą ir atskleidžia, kodėl šis laikotarpis tebėra toks aktualus ir šiandien.

Kuo Bresto unija tokia reikšminga religijos ir kultūros istorijai?

1596 m. paskelbta Bresto unija žymi kai kurių Abiejų Tautų Respublikos ortodoksų vyskupų sprendimą pripažinti popiežiaus autoritetą, sykiu išlaikant dalį rytų tradicijų. Po šio susitarimo buvo įsteigta unitų bažnyčia, kuri ortodoksų liturgijos ir teologijos tradicijas sujungė su katalikiškais standartais.

Unijos įtaka buvo juntama ir už istorinių Abiejų Tautų Respublikos ribų, ji ilgus šimtmečius formavo Rytų ir Vidurio Europos religinę bei kultūrinę tapatybę. Šiandien šis paveldas tebėra išlikęs toli už jos lopšio – pėdsakai aptinkami Vakarų Europoje ir net Šiaurės Amerikoje.

Daugiausia tiriate bazilijonų hagiografijas – šventųjų ir kankinių gyvenimų aprašymus. Kuo ši literatūra tokia svarbi?

Bazilijonų vienuoliai atliko itin svarbų vaidmenį formuojant unitų bažnyčios tapatybę per hagiografinius raštus, pasakojančius apie šventųjų ir kankinių gyvenimus. Šie tekstai turėjo keletą funkcijų: jie ne tik supažindindavo su pavyzdiniais šventųjų gyvenimais, bet ir leido unitams apibrėžti savo vietą tarp ortodoksų ir katalikų tradicijų.

Hagiografinė literatūra yra ypač įdomi, nes joje puikiai dera griežta struktūra ir individualumas. Nors buvo laikomasi nusistovėjusių literatūrinių modelių, jie buvo pakankamai lankstūs, kad leistų atspindėti regioninį kontekstą arba konkrečias autoriaus intencijas. Unitams šie raštai tarnavo kaip įkultūrinimo įrankiai, padėję jiems perteikti ortodoksų paveldą taip, kad jis atitiktų katalikų lūkesčius, kartu išlaikant savitą tapatybę.

O kaip su šia istorija siejasi Vilnius?

Vilniui bazilijonų ordino ir unitų bažnyčios istorijoje teko pagrindinis vaidmuo. XVII a., ypač pirmoje jo pusėje, šis miestas įsitvirtino kaip svarbiausias bazilijonų vienuolynų ir spaudos centras. Unitų metropolijos būstinė Vilnius buvo ne tik dvasinis, bet ir administracinis bei kultūrinis centras.

Dėl to mano projektui tokie reikšmingi Vilniaus universitetas ir jo archyvų kolekcijos. Čia saugomi itin vertingi šaltiniai – tiek rankraščiai, tiek spaudiniai. Šiam tyrimui svarbių šaltinių taip pat randu ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Tačiau ne viskas taip paprasta: reikalingi tekstai dažnai būna pasklidę po įvairias kolekcijas, pavieniai egzemplioriai kartais būna išlikę ne Lietuvos bibliotekose, o, pavyzdžiui, tik Lenkijoje. Vienas mano projekto tikslų yra susisteminti ir išanalizuoti šį fragmentišką literatūrinį paveldą.

Jūsų tyrimuose figūruoja tokios asmenybės kaip Juozapatas Kuncevičius ir Ignacas Kulčinskis. Kuo jie reikšmingi?

Juozapatas Kuncevičius yra itin svarbus, jis – Bresto unijos simbolis, kankinys. Būdamas ortodoksų vyskupas, vėliau tapęs unitų dvasiniu vadovu, jis siekė sutelkti unitų bažnyčią, tačiau susidūrė su dideliu pasipriešinimu, kuris baigėsi jo smurtine mirtimi 1623 m. Dėl savo kankinystės jis greitai buvo pripažintas šventuoju, todėl tapo galingu susivienijimo su Roma simboliu.

Ignacas Kulčinskis buvo bazilijonų vienuolis ir mokslininkas, dirbęs Romoje ir ten populiarinęs unitų bažnyčią. Jis sudarė Bazilijonų menologiją (Menologium Basilianum) – šventųjų gyvenimų aprašymų rinkinį, kuriame greta tokių asmenybių kaip šv. Bazilijus Didysis buvo aprašyti bazilijonų šventieji, įskaitant ir J. Kuncevičių. Ši menologija padėjo integruoti bazilijonų tradiciją į platesnį katalikiškąjį pasaulį ir sustiprino bažnyčios matomumą už Abiejų Tautų Respublikos ribų.

Jūsų tyrime bazilijonų vienuoliai išskiriami kaip itin svarbūs kultūros veikėjai. Kokią įtaką jie darė švietimui ir intelektiniam gyvenimui Abiejų Tautų Respublikoje?

Bazilijonų vienuoliai atliko reikšmingą vaidmenį unitų bažnyčioje tiek kalbant apie švietimo sritį, tiek ir apie intelektinį gyvenimą apskritai. Po Bresto unijos jie tapo pagrindiniais unitų bendruomenių kultūrinio atgimimo iniciatoriais, steigė mokyklas, spaustuves ir mokslo centrus, kuriuose ortodoksų tradicijos buvo derinamos su lotyniškuoju katalikybės paveldu.

Jie daug dėmesio skyrė tiek dvasininkų, tiek pasauliečių ugdymui, rengė teologinius tekstus ir platesnei auditorijai skirtą mokomąją medžiagą. Pagrindiniame bazilijonų centre – Vilniuje – veikė spaustuvė, kurioje buvo leidžiama religinė literatūra keliomis kalbomis, pavyzdžiui, lenkų ir lotynų. Šis kalbinės įvairovės principas atspindi bazilijonų gebėjimą sujungti ortodoksų ir katalikų kultūras. Per švietimo ir mokslo veiklą jie sugebėjo išsaugoti ortodoksiškas šaknis ir kartu įtvirtino unitų bažnyčios vaidmenį potridentinėje tradicijoje.

Jūsų tyrime svarbią vietą užima įkultūrinimo sąvoka. Kaip ji bėgant laikui formavo unitų bažnyčios tapatybę?

Įkultūrinimas yra religinių tradicijų pritaikymas naujų kultūrinių aplinkybių kontekste, kartu išsaugant jų esmę. Tai buvo itin svarbu formuojantis unitų bažnyčios tapatybei. Unitams tai reiškė katalikiškų praktikų, tokių kaip lotyniškų hagiografinių tekstų tradicijos, integravimą išlaikant rytų ortodoksų liturginius ir dvasinius elementus. Ši pusiausvyra leido unitų bažnyčiai Abiejų Tautų Respublikoje tapti savotišku tiltu tarp ortodoksų tikėjimo ir katalikybės. Laikui bėgant įkultūrinimas tapo ne tik išlikimo strategija, bet ir būdu pabrėžti savo išskirtinumą, parodant, kaip galima prisitaikyti neprarandant savojo paveldo. Tokie procesai tebėra svarbūs šiandienos graikų katalikų bažnyčioje, kuri ir toliau įkūnija šią tradicijų sintezę.

Kaip šis tyrimas gali pakeisti mūsų supratimą apie potridentinę katalikybę?

Katalikų bažnyčia po Tridento susirinkimo dažnai suvokiama kaip monolitinė institucija, o aš savo tyrimu siekiu atskleisti jos įvairovę. Unitų bažnyčia ir ypač bazilijonų vienuoliai reprezentuoja unikalią ankstyvosios moderniosios krikščionybės atmainą – konfesiją, siekusią suderinti rytų ortodoksų tradicijas su katalikų teologija.

Nagrinėdamas hagiografijas, siekiu parodyti, kaip unitai veikė šioje sudėtingoje kultūrinėje ir religinėje erdvėje pritaikydami katalikiškas formas ir sykiu išsaugodami ortodoksų paveldo elementus. Tai ne tik praturtina mūsų supratimą apie potridentinę Europą, bet ir pabrėžia atstovavimo mažesnėms bendruomenėms platesnėje katalikiškojoje sistemoje reikšmę.

Su kokiais iššūkiais susiduriate tyrinėdamas tokį fragmentišką istorinį paveldą? Kaip juos įveikiate?

Vienas pagrindinių iššūkių mano tyrime – plačiai išsibarstę šaltiniai. Nors daugelis bazilijonų rankraščių ir įvairių leidinių buvo parengta Vilniuje ir Abiejų Tautų Respublikoje, šiandien jie yra pasklidę po visą Europą. Kai kuriais atvejais yra išlikę tik vienetiniai egzemplioriai, saugomi ne taip jau lengvai pasiekiamuose archyvuose.

Būtent todėl archyvinius tyrimus derinu su skaitmeninėmis priemonėmis. Tokios institucijos kaip Vilniaus universiteto biblioteka ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka suteikia neįkainojamą galimybę gauti prieigą prie man aktualių tekstų, o tarptautiniai ryšiai ir skaitmeninės kolekcijos padeda pasiekti medžiagą, kuri kitu atveju būtų sunkiai prieinama. Šis procesas ne tik padeda atkurti bazilijonų literatūrinį paveldą, bet ir išryškina plačią kultūrinę jo įtaką.

Kaip jūsų tyrimas siejasi su šiuolaikinės Rytų Europos kultūrinės ir religinės tapatybės klausimais?

Unitų bažnyčios istorija parodo, kaip religinės bendruomenės geba prisitaikyti prie pokyčių, išsaugodamos dalį savo unikalios tapatybės. Bazilijonų vienuoliams pavyko sujungti dvi tradicijas – ortodoksų ir katalikų, išsaugant savo pačių liturginį paveldą ir laikantis katalikiškų normų.

Tai vis dar aktualu ir šiandien, ypač tokiuose regionuose kaip Rytų Europa, kur paveldo ir tapatybės klausimai tebėra labai svarbūs. Mano atliekamas tyrimas primena, kad dialogas ir prisitaikymas gali padėti bendruomenėms adaptuotis prie kultūrinių ir religinių skirtumų, sykiu neprarandant savo išskirtinumo.

VU Filologijos fakulteto Kalbų mokykla kviečia registruotis į skirtingų lygių anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir kitų kalbų kursus.

Kursų pradžia – vasario 13-17 dienomis.

Registracijų laukia iki sausio 31 dienos.

Registracijos nuoroda:  VU Filologijos fakultetas - Siūlomi kursai

Iki malonaus Filologijos fakultete!

Sausio 13-osios įvykių niekada nepamirštame, tačiau datos viską suaktualina. Šia proga dalijamės Filologijos fakulteto dėstytojo Kęstučio Bredelio, tuomet gynusio nepriklausomybę ir sunkiai sužaloto, mintimis.

„Sakoma, kad likimo nepasirinksi. Sausio 13-oji tapo reikšminga mano gyvenimo dalimi – patyręs daugybę sunkių sužalojimų, likau gyvas ir galiu būti naudingas žmonėms. Tai yra neįkainojama likimo dovana. Didžiuojuosi, kad galėjau ginti mūsų laisvę, sunkius sužalojimus ir kančias priimu kaip neišvengiamą lemtį. Manau, kad mirtininko įvaizdis įpareigoja skleisti patriotizmą. Kitaip gyventi negaliu – ypač dabar, kai ukrainiečiai kovoja už savo laisvę, kaip mes kovojome 1991 metais. Tikiu mūsų žmonėmis. Tikiu, kad iškilus pavojui visi kaip vienas stosime ginti savo valstybės. Tikiu, kad visi norime gyventi laisvi ir laimingi.

Amžina pagarba bendražygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, sužalotiems, traumuotiems likimo draugams. Tačiau gyvenimas nesustojo ir turime eiti į priekį. Tikrai niekada negyvenome taip gerai, kaip dabar.“

Dėkojame Jums, kad galime gyventi laisvoje valstybėje.

Seimo kanceliarijos nuotrauka, aut. Olga Posaškova

Kviečiame dalyvauti konferencijoje „Kalba, tauta, valstybė“, skirtoje akademiko Zigmo Zinkevičiaus šimtmečiui. Konferencija vyks 2025 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje. Į konferenciją prašome registruotis el. paštu (iki sausio 10 d.). Norintiems dalyvauti, bet negalintiems atvykti į Seimą taip pat reikia registruotis ir nurodyti savo pašto adresą, kuriuo bus atsiųsta prisijungimo nuoroda.

Konferencijos programa.

Konferencijos kvietimas.

Pasirodė lietuviškų mokslinių straipsnių rinkinys anglų kalba „Contextuality of the Bible in Lithuania until the End of the Eighteenth Century“. Pripažintų Lietuvos tyrėjų publikacijas Biblijos funkcionavimo kontekstų daugiatautėje ir daugiakonfesinėje Lietuvoje tema išleido prestižinė Vandenhoeck & Ruprecht (Vokietija) leidykla, daugiausia dėmesio skirianti publikacijoms teologijos ir religijos, istorija, senovės istorija, filosofijos ir filologijos temomis. Ši knyga – ECEV („Eastern and Central European Voices“) serijos, kuria ketinama atskleisti Rytų ir Centrinės Europos vykdomų teologijos ir religijotyros darbų problematiką, dalis. Knygos sudarytojai: Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto profesorė dr. Kristina Rutkovska ir Vroclavo (Lenkija) Popiežiškojo teologijos fakulteto profesorius Rajmundas Pietkiewiczius (Rajmund Pietkiewicz). Beje, abu profesoriai yra ir ECEV serijos leidybinės grupės nariai, prof. Rajmundas Pietkiewiczius – jos steigėjas ir vyr. redaktorius.

Knygos sudarytojai teigia šiuo leidiniu siekę užpildyti Lietuvoje atliekamų tyrimų populiarinimo spragą.

„Lietuvoje daug dėmesio skiriama senųjų raštų analizei įvairiais aspektais. Publikuojami ne tik moksliniai straipsniai, bet leidžiami atskirų veikalų kritiniai leidimai, veikia internetinės platformos, senųjų raštų duomenų bazės, sudaryti įvairaus pobūdžio darbų indeksai. Atlikta labai daug vertingų tyrimų, bet jie nėra prieinami plačiai mokslo visuomenei už Lietuvos ribų, nes  daugumą mokslo ir tekstologijos darbų publikuojama lietuvių kalba. Susidomėjimas lietuvių kalba, jos istorija,  vystymosi etapais, sąsajomis su kitomis kalbomis nuolat auga. Projektu siekiame nors iš dalies užpildyti šią spragą ir  pristatyti plačiai tarptautinei mokslo bendruomenei aukšto lygio publikacijas, kurios parengtos pripažintų savo srities  specialistų, anglų kalba.“

Leidinį recenzavęs tekstologas, literatūrologas, istorikas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, VU prof. dr. Paulius Subačius atkreipia dėmesį į jo išskirtinumą.

„Skelbimui užsienio leidykloje parengto straipsnių (kai kurie apimtimi prilygsta studijoms) rinkinio užmojis – supažindinti tarptautinę auditoriją su Lietuvos kalbos ir raštijos istorijos specialistų tyrimais. Viena vertus, tekstai pateikia esmines ir pagal naujausius darbus patikslintas bei susistemintas žinias apie ankstyvąjį raštijos periodą. Kita vertus, sudarytojų pasirinktas specifinis pjūvis – įvairūs Šventojo Rašto funkcionavimo toje raštijoje aspektai, savo ruožtu, leidžiantys aptarti ir filologiškai svarbius vertimo pobūdžio, tekstinio tęstinumo bei perimamumo klausimus, ir platesnius teologinių idėjų, religinės polemikos, kultūrinių iniciatyvų, organizacinių vertimo bei platinimo struktūrų dalykus.“

Nuorodą į leidinį galite rasti čia.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiemet, kaip ir kasmet, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete sausio 6–17 dienomis vyksiantys žiemos lituanistikos kursai sutrauks beveik 40 lituanistikos gerbėjų iš viso pasaulio: Honkongo, Vokietijos, Kinijos, Baltarusijos, Airijos, Nyderlandų, Argentinos, Lietuvos, Italijos, JAV, Kanados, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Suomijos, Taivano, Turkijos, Ukrainos.

Trečią kartą į šiuos kursus mokytis lietuvių kalbos šiemet atskrenda ir Niu Heiveno universiteto profesorius Bradley Woodworth, kuris taip pat yra Jeilio universiteto Baltijos studijų programos vadovas.

„Pradėjau mokytis lietuvių kalbos 2023 m. pavasarį su mokytoja iš Bostono lituanistinės mokyklos. Rudenį tęsiau privačias pamokas pas kitą mokytoją. Abu kartus mokiausi nuotoliu, per Zoom platformą. Pirmą kartą į Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos žiemos kursus atvykau praėjusių metų sausį. Paskui 2024 m. vasarą buvau atskridęs į vasaros lituanistikos kursus. Na, o dabar ruošiuosi į jau 2025 m. sausį vyksiančius mokymus.

Profesorius pasakoja, kad jis neturi lietuviškų šaknų, tačiau kalbos ir kultūros profesorių domino visada.

„Taip nutiko, kad būdamas studentas praleidau nemažai laiko Suomijoje, paskui Estijoje ir išmokau abiejų šalių kalbas. Vėliau išmokau rusų kalbą, tapau daugiatautės Rusijos imperijos istoriku. Baltijos regionas nėra didelis, tačiau jo tautos pasauliui gali tapti puikiu pavyzdžiu, kaip išplaukti iš neramių XXI a. vandenų ir sukurti visuomenes, svariai prisidedančias prie teisingos ir stabilios Europos kūrimo.

Labai džiaugiuosi savo kursais Vilniaus universitete. Žinau, kad Universitetas siūlo ir ketverių metų Lituanistinių studijų programą, todėl visus, kurie norėtų geriau pažinti Lietuvą, išmokti lietuvių kalbą, susipažinti su Lietuvos istorija ir literatūra, raginu pasidomėti šia programa.“

VU Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedra jau daugiau nei trisdešimtmetį du kartus per metus rengia žiemos ir vasaros lituanistikos kursus. Į juo iš viso pasaulio suvažiuoja dar kalbos nemokantys, bet ja labai susidomėję arba ne vienerius metus lietuvių kalbos žinias šiuose kursuose gerinantys skirtingo amžiaus ir profesijų žmonės. Pagal lietuvių kalbos mokėjimo lygį studentai suskirstomi į skirtingas grupes. Kursų dalyviai kasdien iš ryto po 4 ar 6 akademines valandas mokosi lietuvių kalbos, o po pietų gilinasi į Lietuvos kultūrą, istoriją, kalbą, amatus ir bendravimo ypatumus, keliauja į ekskursijas. 

Daugiau informacijos apie Lituanistinių studijų programą galima rasti VU puslapyje.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Vanesa Feldmanė dar gimnazijoje žinojo, kad savo gyvenimą sies su Lietuva ir lietuvių kalba. Nepaisydama regėjimo negalios, ji atkakliai siekia savo tikslų. Šiuo metu Lietuvoje studijuojanti mergina sako, kad čia jaučiasi bendruomenės dalimi. „Tai – žmonės, su kuriais turiu bendrų interesų, galiu šnekėtis apie viską. Labai norėčiau ir toliau gyventi, studijuoti ir dirbti Lietuvoje. Man be galo patinka Vilnius, jo senamiestis. Lietuvių kalbos verta mokytis vien dėl skambesio. Man gera kalbėti lietuviškai“, – pasakoja Vanesa.

Mergina pradėjo domėtis lietuvių kalba dar mokykloje: „Turiu giminaičių Lietuvoje. Močiutės brolis – latvis – puiku, galiu su juo susikalbėti, bet, pavyzdžiui, su jo žmona – niekaip. Ji kalba tik lietuviškai ir rusiškai, o aš rusiškai nemoku.“

Tad, turėdama laisvo laiko po pamokų, Vanesa ėmė savarankiškai mokytis lietuvių kalbos – klausėsi „YouTube“ kanale esančių įrašų ir muzikos.

„Žmonės, nesikankinkite, nesimokykite kalbos iš pokalbių apie politiką! Per karantiną klausiausi LRT radijo laidų, todėl iš pradžių išmokau kalbėti apie politiką. Kai universitete vyko seminarai apie maistą, pagalvojau: pagaliau išmoksiu kalbėti ir apie maistą“, – juokiasi Vanesa.

Šiuo metu ji Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijuoja intermedialių literatūros studijų magistrantūros programą.

Lietuvių kalbos studijos Latvijoje

Mergina žinojo, kad nori studijuoti lietuvių kalbą, todėl nedvejodama stojo į baltų filologiją Latvijos universitete. Čia studentai ne tik mokosi praktinės lietuvių kalbos, bet ir klausosi paskaitų apie lietuvių literatūrą, tautosaką, Lietuvos istoriją, lygina lietuvių ir latvių kalbų gramatikas, gilinasi į vertimo teoriją. Latvijoje veikiantis Lituanistikos centras aktyviai prisideda prie studentų akademinio augimo: organizuoja mokslines ekspedicijas, kaupia naujausią lituanistinę literatūrą, Lietuvos spaudą ir kuria lietuvių-latvių vertimų dirbtuves. Tai – gyvybingas žinių ir kultūros mainų tiltas tarp Lietuvos ir Latvijos.

„Labai džiaugiuosi, kad dėstytojas Edmundas Trumpa pagaliau sutvarkė mano lietuvių kalbos gramatiką. Pradėjusi lankyti universitetą jau šnekėjau lietuviškai, bet man su gramatika buvo „pievos ir vėjai“, – prisimena ji.

Pirmaisiais studijų metais, 2021-aisiais, atsirado galimybė dalyvauti Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamuose lietuvių kalbos ir kultūros kursuose. „Kitais metais dėstytojas jau pasiūlė vykti į Vilnių ir mokytis lietuvių kalbos ten“, – pasakoja Vanesa.

Dabar netgi būdama Latvijoje mergina bendrauja tik lietuviškai, latviškai kalba tik su tėvais ir keliais draugais.

Besimokydama dvyliktoje klasėje Vanesa susipažino su žmonėmis iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ir per „Zoom“ platformą susirado geriausią draugę. Dabar ji turi daug draugų Lietuvoje.

„Aš esu bendruomenės dalis. Tai – žmonės, su kuriais turiu bendrų interesų, galiu šnekėtis apie viską. Labai norėčiau ir toliau gyventi, studijuoti ir dirbti Lietuvoje. Man be galo patinka Vilnius, jo senamiestis. Lietuvių kalbos verta mokytis vien dėl skambesio. Man gera kalbėti lietuviškai“, – sako Vanesa.

Nors mergina laisvai bendrauja lietuviškai, tačiau pasitaiko ir nesusipratimų. „Pavyzdžiui, su augalų pavadinimais. Draugei sakiau: žinok, tu mane ir nunuodyti galėtumei. Aš su tais augalais ne itin draugauju. Aš net, būna, latvių kalba nežinau jų pavadinimų, – juokiasi. – Yra buvę kuriozų su žodžiu „bauda“. Latvių kalba šis žodis reiškia „malonumą“. Tai buvo mano pirmas išmoktas žodis.“

Tačiau mergina nesijaudina – tikri draugai niekuomet nesijuoks, net jeigu ji pasakys ką nors klaidingai.

Studijos Vilniaus universitete

Baigusi bakalauro studijas, Vanesa nedvejojo nė akimirkos – jos svajonė buvo Lietuva. „Su kolege ieškojome, ką galėtume studijuoti Vilniaus universitete, ir atradome intermedialias literatūros studijas. Vasarą pateikiau dokumentus į tris studijų programas, manydama, kad net jei nepavyks įstoti ten, kur labiausiai noriu, bent jau gyvensiu Lietuvoje. Nuostabu ir keista, kad patekau būtent ten, kur svajojau, ir dar į nemokamą vietą“, – džiaugiasi Vanesa.

Ji įsitikinusi: kad ir kas nutiktų, jos gyvenimas neatsiejamas nuo Lietuvos.

Savo magistro darbą Vanesa rašys iš gastropoetikos: „Tai yra literatūros analizė pagal tekste randamus maisto ir gėrimų aprašus. Aš analizuosiu latvių ir lietuvių kūrinius, lyginsiu, kokie maisto aprašai vartojami, kokiose situacijose tas maistas paminėtas ir pan.“

Vanesa džiaugiasi, kad Latvijos universitete skaitė daug lietuvių literatūros: „Perskaičiau ir Kristijono Donelaičio „Metus“, ir Antano Škėmos „Baltą drobulę“, ir kitus kūrinius. Kadangi per karantiną jau buvau pramokusi lietuvių kalbos, tai, kol kiti studentai mokėsi lietuvių kalbos pagrindų, man leido skaityti knygas. Esu dėkinga savo profesoriui Edmundui Trumpai, kuris supažindino su lietuvių literatūra. Dabar turiu pagrindus, todėl studijuodama Vilniaus universitete jaučiuosi tvirtai.“

Paklausta, ar nesusiduria su sunkumais ieškodama įgarsintos profesinės ir grožinės literatūros, Vanesa nedvejodama atsako: „Kad visiškai nerasčiau medžiagos Vilniaus universitete, dar nėra buvę. Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje yra labai daug įgarsintų knygų. Ten net naujausią literatūrą rasi be didelio vargo. Žinoma, prieš savaitę išleistos knygos tikrai nerasi, nes niekas taip greitai neįgarsins. Latvijoje gal trys–keturios knygos per mėnesį įgarsinamos, o Lietuvoje vien per savaitę – daug daugiau. Be to, Audiosensorinė biblioteka pasirūpino, kad gaučiau prisijungimą prie bookshare@org>. Tai tokia labai didelė duomenų bazė. Viską randu, ko reikia studijoms. Žinoma, padeda ir dėstytojai.“

Šios bibliotekos ištekliais ji naudojasi jau nuo 2020 m., kai kolega sukūrė audiosensorinės bibliotekos paskyrą: „Įsivaizduokite mano džiaugsmą – galiu siųstis visas knygas iš eilės. Visas ir be jokio vargo!“

Mėgstamiausia Vanesos lietuvių autorė – Kristina Sabaliauskaitė. „Vienareikšmiškai“, – priduria ji.

Vanesa užtikrintai sako, kad „Vilniaus universitete gali studijuoti žmonės ne vien su regos, bet ir su kitomis negaliomis. Nuostabi yra ir Vilniaus universiteto neįgaliųjų reikalų koordinatorė. Ji nuolat rūpinasi, kad man viskas būtų pritaikyta.“

Šiuo tekstu Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra užbaigia penkių  straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Vilniaus universitetas, Nacionalinės švietimo agentūros projekto „Pedagogų kompetencijų stiprinimas nacionalinėse kvalifikacijos tobulinimo programose ir magistrantūros studijose“ partneris, kviečia dalyvauti nacionalinėje pedagoginių darbuotojų (išskyrus aukštųjų mokyklų darbuotojus) kvalifikacijos tobulinimo programoje KALBŲ MOKYMO(SI) OPTIMIZAVIMAS PASITELKUS GENERATYVINĮ DIRBTINĮ INTELEKTĄ (GDI).

Programa įgyvendinama bendradarbiaujant su tarptautiniais ir nacionaliniais partneriais: Lietuvos prancūzų kalbos mokytojų asociacija, Lietuvos polonistų asociacija, Lietuvos vokiečių kalbos mokytojų asociacija, Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacija, Vilniaus miesto savivaldybės Bendrojo ugdymo skyrius, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyrius; Lietuvos dirbtinio intelekto asociacija.

Programa skirta svetimųjų kalbų (lenkų, lietuvių, prancūzų, vokiečių ir kt.) mokytojams*, dirbantiems pagal bendrojo ugdymo programas ir siekiantiems išmokti etiškai ir veiksmingai naudoti generatyvinio dirbtinio intelekto technologijas mokymo(si) procese.

Dėl mokytojo komandiruotės bei dalyvavimo visuose programos kontaktiniuose mokymuose būtinas mokyklos direktoriaus raštiškas patvirtinimas.

* Mokymai skirti tik pedagogams, dirbantiems bendrojo ugdymo įstaigose, registruotiems Pedagogų registre ir dirbantiems pedagoginį darbą.

* Esant konkursui pirmenybė teikiama kalbinio ugdymo mokytojams mokantiems lietuvių, prancūzų, vokiečių, lenkų kalbų. Programoje gali dalyvauti kalbinio ugdymo modulių absolventai ir dalyviai.

* Mokymuose gali dalyvauti tik tie pedagoginiai darbuotojai, kurie iki šiol nėra dalyvavę nė vienoje projekto „Pedagogų kompetencijų stiprinimas nacionalinėse kvalifikacijos tobulinimo programose ir magistrantūros studijose“ finansuojamoje veikloje (nei bet kurioje nacionalinėje kvalifikacijos tobulinimo programoje, nei magistrantūros studijose).

Programos anotacija

Programos dalyviai pagilins savo žinias apie GDI galimybes ir iššūkius, turės galimybes išsiaiškinti, kaip veiksmingai, atsakingai bei etiškai naudoti GDI mokant(is) kalbų, sužinos apie naujausias švietimo tendencijas ir geriausias praktikas.

Programos organizavimas

• Programos dalyviai kartu studijuos bendras temas, o specialiai atskirai kalbai skirtus seminarus dirbs grupėse, kurios atitinka jų pasirinktą kalbą.
• Programos apimtis – 270 akademinių valandų (kontaktinio ir savarankiško darbo), iš jų:

–  81 val. (30 proc.) skirta mišriuoju būdu vykdomoms studijoms, kurias sudaro:

• 16 val. teorinių įtraukiamųjų paskaitų,
• 48 val. pratybų (didesne dalimi pagal kalbos specializaciją),
• 11 val. konsultacijų (pagal kalbos specializaciją)
• 6 val. gerosios patirties refleksijai ir sklaidai (praktikos rezultatams pristatyti ir aptarti) baigiamojoje metodinėje konferencijoje;

–  108 val. (40 proc.) skirta pasirinktoje ugdymo įstaigoje atliekamai savarankiškai praktikai;

–  81 val. (30 proc.) skirta dalyvių savarankiškoms studijoms (literatūrai ir šaltiniams analizuoti, dėstytojų parengtoms užduotims atlikti).

• Programos įgyvendintojai – Vilniaus universiteto mokslininkai, dėstytojai ir programos bendraautoriai – šalies ir užsienio mokslininkai.
• Mokymai yra nemokami ir vyks Vilniuje, kelionės išlaidos ir apgyvendinimas nėra finansuojamas.
• Dalyviams, įvykdžiusiems programą, išduodamas programos baigimą patvirtinantis pažymėjimas ir akademinė pažyma. Programos dalyviams, studijuojantiems Vilniaus universitete, įgyti studijų rezultatai pagal Studijų rezultatų įskaitymo Vilniaus universitete tvarkos aprašą ir Vilniaus universiteto studentų neformaliuoju ir savišvietos būdu įgytų kompetencijų pripažinimo ir studijų dalykų (modulių) įskaitymo tvarkos aprašą gali būti įskaityti kaip individualiųjų studijų dalykai arba kaip pasirenkamieji ar privalomieji studijų dalykai, jei įgytos kompetencijos atitinka studijų programos ugdomas kompetencijas.

Programos vykdymas pedagogų grupei (iki 60 asmenų) planuojamas nuo 2025 m. sausio mėn. 31 d. iki 2025 m. liepos 4 d. mėn.

Nacionalinės kvalifikacijos tobulinimo programos įgyvendinimas pagal Švietimo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 12-003-03-06-01 „Pirmiausia – mokytojas“ bus finansuojamas Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės „NextGenerationEU“ lėšomis.

Registracija vyks iki 2025 sausio 20 d.

Registracija čia:

• Lietuvių kalbų mokytojams: https://forms.office.com/e/f3W0iu71fK
• Prancūzų kalbos mokytojams: https://forms.office.com/e/cRnZKMktDz
• Vokiečių kalbos mokytojams: https://forms.office.com/e/tAjH50mRMn
• Lenkų kalbos mokytojams: https://forms.office.com/e/tUBqKQD8a4

Kontaktai pasiteiravimui: Vilniaus universitetas, Andrijana Leonienė, el. p.