Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Kviečiame į vasario 18 d. 17 val. Filologijos fakultete, J. Balkevičiaus auditorijoje vyksiantį Literatūros seminarą „Literatūros serializacija platformų laikais: du pasakojimai apie „blogas mergaites“. Seminaro pranešėja – Filologijos fakulteto doc. dr. Taisija Oral.

Pranešime bus aptariami du lietuviški serialai, sukurti srautinės televizijos platformoms pagal populiarius lietuvių autorių romanus. Pirmasis, internetinis serialas paaugliams „Bloga mergaitė“ (2019), buvo nufilmuotas LRT užsakymu ir prieinamas platformoje „LRT Epika“. Serialo istorijos pagrindas – daug kartų perleista Kristinos Gudonytės knyga „Blogos mergaitės dienoraštis“ (2009). Antrasis serialas, socialinė drama „Šiukšlyno žmonės“ (2024), sukurta Edmundo Malūko to paties pavadinimo bestselerio (1995) motyvais, yra rodomas kaip originalus turinys Go3 platformoje. Pranešime keliami klausimai, kaip pasakojimo adaptacija, transformacija ir serializacija veikia kiekvienu atveju „blogų mergaičių“ (Kotrynos ir Gustės) istorijas, apaugindama jas naujomis prasmėmis, ir kaip tokio pobūdžio naratyvai panaudojami edukacijai bei pramogai.

„Šiuolaikiniai lietuviški vaidybiniai serialai (priešingai nei kinas) yra beveik netyrinėta sritis, o serialų įtaka kultūrai „besaikio žiūrėjimo“ (binge watching) laikais vis didėja. Projektas DIGISCREENS, kuriame bendradarbiauju, siekia užlopyti šią spragą, nagrinėdamas naujausius europietiškus serialus platformizacijos ir globalizacijos laikais iš įvairių perspektyvų: industrijos ir medijų tyrimų, feministinės kritikos, politikos mokslų. Kadangi pati esu iš literatūros mokslų srities, mane, be kitų dalykų, domina serialai, kurie adaptuoja ir savaip interpretuoja literatūros tekstus. Todėl pranešimui pasirinkau du serialus, kurių scenarijai permąsto ir perrašo lietuviškų bestselerių („Bloga mergaitė“, „Šiukšlyno žmonės“) naratyvus, pritaikydami juos šiandieniniam platformų žiūrovui. Gana netikėtai, tarp dviejų skirtingų žanro ir formato prasme serialų atsirado ir kitokių paralelių: abu galima žiūrėti kaip istorijas apie „blogų mergaičių“ ekranines (ir intermedialias) transformacijas. Vienu atveju – edukaciniais tikslais „bloga“ paauglė tampa gera mergaite, kitu – triumfuoja kaip „deus ex machina“. Abiem atvejais be galo svarbu, kad tai būtent mergaitė, nes berniukams ekrane nutinka visai kitokie dalykai“, – pasakoja doc. dr. Taisija Oral.

Norinčius jungtis prie Literatūros seminaro nuotoliu, kviečiame naudotis Zoom platformos nuoroda.

Monografijoje nagrinėjami du skirtingi – XIX a. antrosios pusės ir XX a. vidurio – lietuvių prievartinės migracijos atvejai: pirmasis – į Rusijos Užvolgį, antrasis – į Kazachstaną. Abu šie atvejai turi bendrą bruožą – vienokį ar kitokį savo lietuviškos etnokultūrinės tapatybės išlaikymą ir perdavimą per kartas. Taip pat abi tikslines lietuvių diasporas, susidariusias nevienodu pagrindu ir ne vienu laikotarpiu, sieja tai, kad postūmis joms rastis buvo ryški socialinės ir kultūrinės traumos patirtis, perduodama per kartų ir komunikacinę atmintį.

Knygos autoriai – VU Filologijos fakulteto prof. dr. Loreta Vilkienė, VDU prof. dr. Vytis Čiubrinskas, LSMU prof. dr. Jolanta Kuznecovienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausioji istorikė Irena Šutinienė.

Monografijoje analizuojami Kazachstano ir Rusijos Užvolgio lietuvių kilmės diasporų etniškumo išlaikymo resursai ir praktika kolektyvinės atminties, kalbinės savimonės ir kalbų praktikos požiūriu, taip pat vietinės inkultūracijos bei socializacijos procesai ir bendruomenės veikla daugiakultūrėje aplinkoje. Knygoje etninės tapaty­bės raiškos modeliai ir jų kaita aptariami trimis rakursais: socialinės antropologijos, sociologijos ir sociolingvistikos.

Knygą „Lietuvių kilmės diasporos Rytuose ir jų tapatybė. Užvolgio ir Kazachstano atvejai“ galite įsigyti VU internetiniame knygyne (spausdinta knyga ir el. knyga), knygyne „Akademinė knyga“.

ACADEMIA POLONICA 2025

Vilniaus universiteto Polonistikos centras kviečia į tarptautinį seminarą „Lenkų kalba kaip užsienio kalba. Mokymo metodai ir mokymo programų apimtis“, kuris vyks Vilniaus universitete (Universiteto g. 5), Filologijos fakultete, 107 auditorijoje 2025 m. vasario 19 d. 16–18 val.

PRANEŠĖJAI

• Prof. dr. Jolanta Tambor, Dr. Agnieszka Tambor, SU, Lenkų kalbos ir susijusių su lenkų kalba dalykų  mokymo turinys Silezijos universitete Katovicuose.
• Prof. habil. dr. Tomasz Lisowski, UAM, Lingvistiniai klausimai magistrantūros studijų programoje: Adomo Mickevičiaus universitete Poznanėje.
• Prof. habil. dr. Violeta Wróblewska, UMK, Kultūrologijos turinys bakalauro studijų programoje: Lenkų kalba kaip užsienio kalba (Torunės UMK) (nuotoliu).
• Moderatorė prof. dr. Kristina Rutkovska

Maloniai kviečiame visus, besidominčius lenkų kalbos kaip užsienio kalbos dėstymu ir didaktiniais metodais, taikomais tarptautiniame švietime.

Seminaras vyks lenkų kalba.

Galima dalyvauti nuotoliniu būdu. Registracija:

Seminaro programa lietuvių ir lenkų kalbomis.  

2025 m. vasario 3–7 d. Liono universitete vyko kontaktinis tarptautinis universitetų dvišalės partnerystės („ARQUS Twinning 2.0“) seminaras „Tarpkultūriškumas ir mokymo praktikų įvairovė“. Jame dalyvavo dėstytoja dr. Vitalija Kazlauskienė ir penkios Vilniaus universiteto Filologijos ir Filosofijos fakulteto studentės.

Jean Luc Dang nuotrauka

Pagrindinis vizito tikslas buvo susipažinimas su švietimo sistema ir mokymo metodais abiejose šalyse, ne ką mažiau svarbus ir glaudus bendradarbiavimo tarp Liono universiteto Pedagogikos instituto ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto užmezgimas. Projekte dalyvavę studentai buvo integruoti Liono universiteto, Pedagogikos studentų klausomose ir specialiai šiam vizitui paruoštose paskaitose bei seminaruose.

Veiklos:

Vilniaus ir Liono universiteto studentai susipažino su abiejų šalių švietimo sistema, daug dėmesio buvo skirta diskusijoms apie abiejų šalių edukacijos smulkius ypatumus. Taip buvo galima ne tik artimiau susipažinti su švietimo planais, bet ir tarpkultūriniais panašumai bei skirtumais.

Tarpdisciplininio mokymo metodikų paskaitose ir seminaruose studentai kartu su dėstytojais grupėse vystė užduotis mokyklos mokiniams, siekiant prancūzų kalbos, geografijos ir istorijos disciplinų integracijos.

Neatsitiktinai didelė dalis seminarų ir diskusijų buvo susijusios su skirtingų medijų panaudojimu mokyme. Vizito metu buvo susipažinta su įtraukiančiais ir patyriminiais metodais:  internetinėmis aplikacijomis ir VR akiniais.

Dėstytoja kartu su studentėmis turėjo galimybę sudalyvauti mokytojams skirtoje konferencijoje “Formation de formateurs : conférences et ateliers”, kurioje susipažino su įvairių disciplinų mokymo metodais, kurie gali būti pritaikyti universaliai. 

Vilniaus universiteto studentės, Liono universiteto studentams ir dėstytojams pristatė bakalauro baigiamųjų darbų temas. Tai buvo puiki galimybė supažindinti kolegas su lyginamuoju Lietuvos bei Prancūzijos tarpkultūriniu kompetencijos tobulinimu kolokacijų pagrindu ir leksinių vienetų vartojimu, prancūzų kalbos praktikavime mobiliųjų programėlių aplikacijose, tyrimais.

Svarbu išskirti, jog dėmesys buvo skiriamas ir specialaus ugdymo metodams. Vilniaus universiteto studentės ir dėstytoja susipažino su mokymo metodika skirta neregiams ir dėmesio sutrikimą turintiems mokiniams.

Emilijos Pozniakovos nuotrauka

Emilijos Pozniakovos nuotrauka

Netikėti atradimai

Vizito metu įvyko netikėta pažintis tarp Vilniaus Universiteto atstovių ir Lituanistinės Liono Mokyklos “Paukščiukai” įkūrėjos Marijos Linčiūtės-Dang. Susitikimo metu įkūrėja papasakojo apie Mokyklos atsiradimą, joje vykdomą edukaciją siekiant puoselėti kalbą ir Lietuvybę. Marijos papasakota įkūrimo istorija, Lietuvos bendruomenės puoselėjimas Lione, vasaros stovyklų organizavimas Prancūzijos mažiesiems lietuviams, Lietuvoje, atnešė ne tik gražių emocijų, bet ir rimtų pasvarstymų apie ateities bendradarbiavimą. Tikimės, kad jau netrukus, Vilniaus Universiteto Filologijos studentai galės prisidėti prie Lituanistinės Liono Mokyklos “Paukščiukai” veiklos.

Dalyvavimas (Arqus Twinning 2.0) dvišalės partnerystės veiklose yra puiki ir vertinga asmeninio ir profesinio tobulėjimo galimybė. Studentės patobulino ne tik bendravimo prancūzų kalba įgūdžius, bet ir sužinojo daug įdomių ir vertingų faktų apie Lioną, jo istoriją ir vietinę gastronomiją. Profesinėje srityje studentės ir dėstytojas susipažino su abiejų šalių, ikimokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo įstaigų veiklos organizavimo ypatumais, įvairiais metodais.

Tekstą parengė Prancūzų filologijos ketvirto kurso studentė Greta Kaminskaitė. 

Su džiaugsmu pranešame, kad pasirodė naujas tarptautinio tarpdisciplininio atvirosios prieigos recenzuojamo mokslo darbų žurnalo „Semiotika“ tomas, skirtas erdvės klausimams.

Kaip teigia šio numerio sudarytoja doc. dr. Inga Vidugirytė „net specialiai nesidomint erdvės klausimais, šis tomas gali būti patrauklus dėl metodologinės žaismės, kuri vyksta ir atskirų straipsnių, ir tarpstraipsninių sąšaukų lygmenimis“.

Kviečiame skaityti: https://www.zurnalai.vu.lt/Semiotika/issue/view/2571

„Vardai daug pasako apie tautą ir jos kalbą. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kokia yra vaikų vadinimo tradicija, kokia yra kultūra. Nes tautos yra labai skirtingos, vienos vaikus vadina vien tik krikščioniškais vardais, kitos – krikščioniškais ir tautiniais. Europoje mes tuo ir esame išskirtiniai, kadangi mūsų vardai yra ne tik krikščioniški, turime ne tik bendrąjį europinį paveldą, bet ir savų lietuviškų vardų ir jie yra gana paplitę“, – sako kalbininkė, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto profesorė Daiva Sinkevičiūtė.

Naujausiame VU tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode profesorė pasakoja apie vardų tendencijas Lietuvoje, išskiria įdomiausius 2024 m. vardus ir atskleidžia, ar iš tiesų serialai daro didelę įtaką lietuvių vaikų vardams.

Kas daro įtaką vardų tendencijoms?

Mokslininkė sako, kad vardų tendencijos keičiasi lėtai, vienokios jos yra berniukų vardų, kitokios – mergaičių: „Vardų mados drastiškai ir staigiai nesikeičia. Jeigu analizuotume pastarųjų metų populiariausių vardų dešimtukus, pastebėtume, kad jie keičiasi po truputį, drastiškų šuolių juose nėra. Pas mus nėra taip buvę, kad vardas staiga taptų populiarus ir patektų į pačią viršūnę. Vardai keičiasi pamažu, mados ateina ir praeina, bet staigių pasikeitimų nėra. Dažniausių vardų sąrašui būdinga tai, kad jame dominuoja nelietuviškos kilmės vardai. Jo pagrindas yra europinės kultūros vardai, krikščioniški vardai, bet jų kilmė yra nelietuviška. Lietuvoje mergaičių vardai yra universalesni, pavyzdžiui, Emilija, Amelija, Sofija, kadangi jie, jei nepaisytume rašybos, skamba vienodai daugelyje pasaulio kalbų. O krikščioniškos kilmės berniukų vardai turi daugiau lietuviškumo, pavyzdžiui, Adomas, Jokūbas. Šie vardai yra būdingi lietuvių kalbai, ir nors jų kilmė yra nelietuviška, tačiau kamieno forma yra specifiška, lietuviška. Be to, berniukų vardai turi lietuviškas galūnes, kurios mus išduoda. Mergaičių vardyne yra daugiau lietuviškų vardų, pavyzdžiui, dešimtuke yra Liepa, Luknė, anksčiau buvo ir daugiau baltiškų vardų, o berniukų vardyne tarp populiariausiųjų tautinių vardų jau senokai nėra.“

Prof. D. Sinkevičiūtė sako, kad įtaką vardų tendencijoms daro itin daug veiksnių: „Labai įvairios aplinkybės daro įtaką vardų tendencijoms. Mes nesame uždari, gyvename Europoje ir pasaulyje. Tai, ką žmonės mato ir girdi, daro įtaką jų vaikų vardams. Pastaruoju metu didelę įtaką daro garsūs žmonės ir jų vaikų vardai. Visuomet įtaką vardų pasirinkimui darė šeimos tradicijos. Jei šeimoje yra tradicija vaikams duoti senelių ar tėvų vardus, žmonės to dažnai ir laikosi. Kitais atvejais, ieškodami vaikui vardo, žmonės jį bando derinti prie pavardės, nusistato, ar tai turėtų būti trumpas, ar ilgas, lietuviškas ar ne vardas. Dėl to yra daug dedamųjų, kurios keičia vardų madas.“

Kartais visuomenėje juokaujama, kad išleidus itin populiarų serialą atsiranda daug vaikų, pavadintų pagal šių serialų personažus. Tačiau, anot vardų tyrėjos, serialai neturi didelės įtakos lietuvių vardams: „Serialai didelės įtakos populiariausių vardų sąrašui nepadarė, čia galbūt patys žmonės labiau atkreipdavo dėmesį į šiuos vardus, kai sutikdavo asmenį, kurio vardas yra toks pats kaip populiaraus serialo veikėjo. Populiariausių vardyne serialų įkvėptų vardų nėra. Taip, galime sutikti vieną kitą Milagrą ar Alondrą, kurių vardus įkvėpė meksikietiški serialai, bet jų yra mažai. Ryškaus poveikio serialai lietuvių vardams nepadarė.“

Lietuviai tėvai – išradingi

VU mokslininkė išskyrė kelis 2024 m. ją nustebinusius vardus: „Man labiausiai įstrigo mergaitės vardas Laumė. Kiek man teko matyti, šiuo vardu iki šiol vaikas nebuvo pavadintas, nors tai iš lietuvių kalbos žodžio kilęs vardas. Arba retas berniuko vardas Timis. Mes lyg esame įpratę, kad dažniau būna vardas Timas, su kita galūne. Galima paminėti ir vardą Sonetina. Šio žodžio pamatas yra žodis „sonetas“ – dabar yra madingi tarptautiniai vardai, ir štai, šis vardas tai ir reprezentuoja. Atsirado ir naujas vardas Umita. Tikriausiai visi žinome Umą Thurman, Umita yra darinys su priesaga „-ita“, taip sukurtas naujas vardas. Tad Lietuvos tėvai yra labai išradingi.“

Prieš kurį laiką žiniasklaidoje paplito istorija apie tai, kad turinio kūrėja savo vaiką pavadino Pasaka Jūra. Išskirtinis vardas sulaukė daug dėmesio, tačiau mokslininkė teigia, kad šio vardo pamatas yra panašus į įprastų vardų: „Vardas Pasaka Jūra man neatrodo kažkuo itin kitoniškas bendrame kontekste. Šito vardo išskirtinumas yra tas, kad taip pavadintų žmonių nėra daug, bet pagal visą savo pamatą jis niekuo nesiskiria nuo kitų vardų. Kiek teko domėtis, vardas Pasaka jau buvo registruotas ir anksčiau. Šių vienetinių vardų, tokių kaip mano minėta Laumė ar prieš kelerius metus dėmesio susilaukęs vardas Kosmosas, pamatu tampa gamtinė leksika ar dalykai, kurie žmonėms atrodo svarbūs, tad taip dažniausiai ir yra skiriami vardai.“

Lietuviški vardai svetur

Kalbininkė pasakoja, kad lietuviai emigrantai savo vaikams dažniausiai parenka Lietuvoje įprastus vardus. „Emigrantų vardynas matomas kaip Lietuvos vardyno dalis, nes emigracijoje kritinė masė vaikams duotų vardų nesiskiria nuo Lietuvoje suteiktų vardų. Lietuvos emigrantai dažniausiai savo vaikams duoda įprastus lietuvių kalbai vardus. Bet ir emigracijoje tėvai savo vaikams suteikia įdomių lietuviškų vardų. Pavyzdžiui, pirmą kartą vaikas buvo pavadintas vardu Kaunas. Vaikus vadinti miestų, upių, ežerų vardais yra įprasta, nors jie ir nesudaro kritinės masės, tačiau jų yra, – sako prof. D. Sinkevičiūtė. – Emigrantų vardai papildo lietuvišką vardyną nelietuviškomis vardų formomis, tačiau tokių vardų nėra daug, jie nesudaro kritinės masės. Man pačiai, kaip tyrėjai, buvo keista ir nuostabu, kad didžioji dalis Lietuvos emigrantų vaikų vardų yra būdingi lietuvių kalbai. Negalime sakyti, kad jie yra baltiški ar lietuviški, bet yra gramatikalūs vardai, jie turi galūnes. Mes juos galime vertinti ir interpretuoti kaip įprastus lietuvių kalboje.“

Naujausią VU tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizodą rasite čia.

Skaitmeninės humanitarikos (SH) plėtra yra svarbi šiuolaikinių mokslinių tyrimų dalis. Suprasdami jos reikšmę, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos ir Istorijos fakultetai Lietuvos mokslų tarybai (LMT) pateikė bendrą projektą, kuriuo siekiama atnaujinti mokslinių tyrimų infrastruktūrą ir artimiausiu metu įkurti SH laboratoriją. Tuo tikslu VU buvo įdiegtos naujos SH priemonės, leidžiančios mokslininkams analizuoti istorinius šaltinius ir kitokio pobūdžio medžiagą taikant šiuolaikinius metodus.

Dr. Sergii Gurbych

Dr. Sergii’us Gurbychas, VU podoktorantūros stažuotojas, baigęs Heidelbergo žydų studijų universitetą ir finansuojamas pagal Ekonomikos atgaivinimo ir atsparumo planą „Naujoji Lietuvos karta“, plačiau papasakojo ir aptarė SH, jos įrankius, jų funkcionalumą ir naudą universitetui. Mokslininkas turi aštuonerių metų patirtį taikant SH metodus.

Kas yra SH ir kokia jos nauda humanitarams?

Dr. S. Gurbychas sako, kad SH yra plati akademinė sritis. Jai apibūdinti tinka skėčio sąvoka, kuri apima tiek teorinius, tiek praktinius aspektus. Praktinį aspektą sudaro įvairios priemonės ir metodai, o teorinis aspektas apima kritišką šių priemonių ir metodų analizę.

„SH mokslai yra plati tarpdisciplininė sritis. Skirtingi tyrėjai nagrinėja skirtingus dalykus, tokius kaip vaizdai, tekstai, vaizdo ir garso įrašai, taikydami SH metodus tokiose srityse kaip istorija, menas ar kultūros studijos. Be akademinės bendruomenės, įvairių šakų specialistai, pavyzdžiui, leidybos, žiniasklaidos ir duomenų analizės, taip pat taiko SH metodus savo darbuose, – pažymi jis. – SH kaip mokslinė šaka oficialiai atsirado maždaug prieš 30 metų, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Iki 2010-inių vidurio padaugėjo akademinių publikacijų, kuriose aprašomos SH metodikos, o daugelis universitetų įsteigė SH centrus ir padidino susijusių projektų finansavimą. Šiandien stebime naują bangą, kurią paskatino didžiųjų kalbos modelių (LLM), tokių kaip GPT, „Gemini“, „Claude“ ir LLaMA, atsiradimas. Šie dirbtinio intelekto modeliai keičia tekstų analizę, istorinius tyrimus ir kultūros studijas, pristatydami naujas metodikas ir galimybes.“

Dr. S. Gurbychas, dešimt metų studijavęs ir atlikęs tyrimus Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur SH yra plačiai taikoma, pabrėžia šių metodų veiksmingumą: „SH leidžia tyrėjams dirbti daug greičiau. Pavyzdžiui, jei mokslininkui reikia perskaityti knygą, kelis tekstus ar visą tekstyną, kad surastų pagrindines sąvokas ir išanalizuotų jų kontekstą, šis procesas pareikalautų daug pastangų ir laiko. Tačiau paprasta programa ar sukurta pagal užsakymą gali atlikti šią užduotį per kelias sekundes. Todėl SH sutaupo ir laiko, ir nemažai techninio darbo. Be to, ji leidžia magistrantams analizuoti medžiagą, kurią paprastai nagrinėti sugeba tik keli ekspertai, dažnai turintys savo mokslinių interesų.“

Kaip veikia SH? 

Dr. S. Gurbychas paaiškina, kad SH įrankius sudaro programos ir skriptai, naudojami trijuose pagrindiniuose etapuose:

• Duomenų rinkimas – fizinių objektų konvertavimas į skaitmeninę formą.
• Duomenų apdorojimas – išgauto skaitmeninio turinio analizė.
• Vizualizavimas – tyrimo rezultatų pateikimas įvairiais vizualiniais formatais.

„Pavyzdžiui, istoriniuose tyrimuose dirbame su fiziniais objektais – archyviniais dokumentais. Pirmajame etape nuskenuodami ir taikydami optinį teksto atpažinimą šią medžiagą suskaitmeniname. Tai leidžia mums gauti tekstą elektroniniu formatu, tinkamu tolesnei analizei“, – pasakoja dr. S. Gurbychas.

Antrajame – duomenų analizės etape naudojamas įrankis priklauso nuo tyrimo tikslo. Mokslininkai gali pasitelkti lingvistinę analizę, statistinę analizę ar kitus metodus, kiekvienai tyrimo rūšiai naudodami skirtingas priemones: „Pavyzdžiui, norėdami ieškoti raktažodžių tekstyne, galime naudoti konkordanso įrankį – programą, kuri nustato konkrečių žodžių vietas ir pateikia jų kontekstą. Be to, galime parašyti pasirinktinį kodą, kad išryškintume visus miestų pavadinimus, asmenvardžius ar kitus svarbius žodžius tekstuose.“

Trečiąjį etapą dr. S. Gurbychas apibūdina kaip žemėlapių kūrimą. Juose tyrėjai surašo visus tekste minimus geografinius pavadinimus – tai leidžia jiems vizualizuoti geografinį pasiskirstymą dokumentuose ir nustatyti dėsningumus, kurie gali būti nepastebimi iš paprasto miestų sąrašo. Šiuose žemėlapiuose tyrėjai gali pažymėti istorines tiriamojo laikotarpio valstybių sienas ir gauti papildomų įžvalgų. Žinoma, taip pat galima kurti grafikus, diagramas ir kitas vizualizacijas, iliustruojančias tyrimo rezultatus.

Ar sunku naudoti SH?

Paklaustas, ar sudėtinga naudotis SH metodais, dr. S. Gurbychas paaiškina, kad vieni metodai, programos ir įrankiai lengvesni, o kiti – sudėtingesni. Pavyzdžiui, jei studentas pradeda skaitmeninti dokumentus, jam nėra būtina jokia išankstinė patirtis. Jie gali tiesiog pradėti skenuoti ir skaitmeninti. Atlikti optinį ženklų atpažinimą taip pat nesudėtinga, nes tai galima padaryti vos keliais mygtukų paspaudimais.

„Tačiau jei kalbame, pavyzdžiui, apie ranka rašyto teksto atpažinimą, jau reikia tam tikros techninės patirties ir žinių, nes tai susiję su specializuotomis platformomis ir programine įranga. Taigi priklauso nuo to, kokį metodą naudosime. Yra daug įvairių priemonių – vienos jų yra paprastos, o kitoms gali prireikti valandų praktikos ar net oficialių kursų, kad išmoktume tinkamai jomis naudotis“, – sako VU mokslininkas.

Jis priduria, kad plačios ir galingos programos, galinčios atlikti daug užduočių, tokių kaip kurti žemėlapius, diagramas ar atlikti pažangią teksto analizę, gali būti gana brangios. Tad norint jomis naudotis reikia universiteto lėšų.

„Tačiau kai kurios priemonės, pavyzdžiui, konkordanso programinė įranga, leidžianti naudotojams analizuoti tekstynus ir nagrinėti pagrindinių terminų kontekstą, yra nemokamos. Taip yra todėl, kad daugelis tyrėjų kuria individualias priemones, atitinkančias jų konkrečius poreikius. Ilgainiui jie supranta, kad šios priemonės galėtų būti naudingos platesnei auditorijai, todėl padaro jas viešas ir nemokamas“, – sako mokslininkas.

Ką reikia padaryti norint naudoti SH?

Jei tyrėjai niekada nėra naudoję SH, dr. S. Gurbychas rekomenduoja pradėti nuo įvadinio kurso, pavyzdžiui, SH101, skirto pradedantiesiems. „Jiems derėtų turėti „žemėlapį“ – aiškų supratimą apie tai, kokį darbą galima atlikti ir kokių priemonių galima gauti nemokamai. Kai išsiaiškins galimybes, nustatys, kokių priemonių jiems reikia, ir išmoks, kaip jomis veiksmingai naudotis.

Nustatę, kokių SH priemonių reikia tikslui pasiekti, tyrėjai gali išmokti jomis naudotis internetiniuose kursuose arba iš „YouTube“ mokomųjų vaizdo įrašų. Pirmiausia jie turi suprasti, kam ta priemonė skirta ir kokiu tikslu ją naudos. Iš pradžių nereikia jokios programavimo patirties. Kai kurie įrankiai gali atlikti visas reikiamas užduotis, tačiau jie, sakyčiau, yra bendros paskirties.

Jei norite pritaikyti įrankį konkretiems poreikiams ir nemokėti už programinę įrangą, galite naudoti savo kodą. Tačiau paprasčiausiais atvejais galite paprašyti didžiųjų kalbos modelių, pavyzdžiui, „ChatGPT“ arba „Gemini“, pagalbos. Jie jums sukurs kodą, tačiau jūs turite žinoti, kaip jį panaudoti, pateikti įvestį (pvz., savo teksto tekstyną) ir apdoroti išvestį. Žinoma, būtų geriau, jei suprastumėte kodą ir nepasikliautumėte vien tuo, ką pateikia „ChatGPT“. Kad galėtumėte visapusiškai juo naudotis, turėtumėte žinoti, kaip keisti kodą ir pritaikyti jį savo konkretiems tikslams“, – aiškina dr. S. Gurbychas.

Aptardamas kai kurių įrankių gebėjimą analizuoti sudėtingus tekstus su keliomis prasmėmis, VU mokslininkas pažymi, kad sparčiai tobulėjant dirbtiniame intelektui, įskaitant tokių pažangių modelių kaip „ChatGPT“ atsiradimą, dabar įmanoma – bent jau iš dalies – sukurti įrankius, kurie gali „skaityti tarp eilučių“ ir aptikti tokius elementus kaip ironija, metafora ar net propaganda.

„Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas gali atpažinti nuorodas į Bibliją ar kitus klasikinius tekstus ir netgi tam tikru laipsniu aptikti ironiją. Taigi po metų greičiausiai sulauksime programų, kurios leis daug efektyviau interpretuoti paslėptas prasmes. Tokios priemonės labai priklauso nuo dirbtinio intelekto“, – sako jis.

Pokalbio pabaigoje dr. S. Gurbychas pažymi, kad bendradarbiaujant Istorijos fakultetui ir Filologijos fakultetui buvo pradėta vykdyti SH laboratorijos programa. Pagal ją kas dvi savaites jis rengia seminarus, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama darbui su konkrečiais įrankiais. Pirmasis seminaras vyks vasario 6 d. ir bus skirtas „Transkribus“ – platformai, padedančiai optiškai atpažinti ranka rašytą tekstą.

Straipsnį parengė VU Istorijos fakultetas.

Sveikiname 2024 metų Lietuvos vokiečių kalbos mokytoja išrinktą Mažeikių rajono Viekšnių gimnazijos mokytoją ekspertę Gilmą Plūkienę!

G. Plūkienė su savo mokinėmis pažintinės-kultūrinės kelionės į Vokietiją metu. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Apdovanojimas ir rėmėjų dovana Gilmai Plūkienei buvo įteikti vakar, vasario 5 dieną, Viekšniuose. Pasiteiravome, kaip mokytoja pasirinko pedagogo kelią ir kas jai teikia didžiausią malonumą kasdieniame darbe.

Mokytoja G. Plūkienė teigia, kad nors ir kilusi iš pedagogų šeimos, mokytoja tapti visai neplanavusi.

 „Senelis buvo matematikas, ilgus metus vadovavo Mažeikių rajono švietimo skyriui. Abu mano tėveliai taip pat buvo mokytojai, tačiau aš pati mokytoja būti niekada nenorėjau, labiausiai už viską pasaulyje troškau studijuoti muziką, nuo kurios tėvelis, pats būdamas muzikantas, sugebėjo mane atkalbėti. Tada rinkausi tai, kas puikiai sekėsi, maniau, jei stosiu į Vilniaus universitetą, o ne į pedagoginį, gal būsiu vertėja, gal gidė, tik ne mokytoja. Bet kadangi formuluoti teisingai nemokėjai, nežinojau, jog pasąmonė mūsų „ne“ nesupranta, visos mintys vedė į ten, kur nežadėjau eiti. Neturėjau supratimo, kaip mokyti, dirbau vedama nuojautos, klasės buvo didžiulės, valdyti paauglių nesugebėjau, maniau, neturiu nei menkiausios pedagoginės gyslelės, prisiekiau, kad auginsiu vaikus, būsiu gera namų šeimininkė ir niekada daugiau kojos nekelsiu į mokyklą. Tačiau gyvenimas man dėliojo situacijas taip, kad ir vėl ten atsidūriau. Kivylių pagrindinėje mokykloje įvyko lūžis, ėmiau ieškoti savo metodų, kurti muziką savo pamokoms, pirmą kartą išvažiavau tobulintis į Vokietiją, pedagoginis darbas ėmė teikti džiaugsmo ir tapo gyvenimo būdu. Nuo tos akimirkos, manau, tapau tikra vokiečių kalbos mokytoja“, – pasakoja mokytoja.  

G. Plūkienė su savo mokinėmis pažintinės-kultūrinės kelionės į Vokietiją metu. Asmeninio archyvo nuotrauka.

 Paklausta apie kasdienį darbą, nedidelio, tačiau seną istoriją turinčio miestelio mokytoja, prisipažįsta, kad nėra ta mokytoja, kuri be vokiečių kalbos nemato gyvenimo prasmės. O malonumą jai teikia nuoširdus domėjimasis vaikais.

 „Mane jaudina viskas, kas jaudina mano mokinius. Mėgstu su jais kalbėtis ir juos girdėti, nesvarbu, ar tai būtų pokalbiai apie galimybes su vokiečių kalba, sveiką gyvenimo būdą, žmonių santykius ar žodžių galią. Visapusiškai pagarbus, nuoširdus ir atviras bendravimas su mokiniais, kurie vėliau ties tiltus, statys namus, ugdys naują kartą ir, tikiuosi, nepraeis pro mane nepasisveikinę, tai yra mano darbo kasdienybė, teikianti man didžiausią malonumą ir padedanti man tobulėti kartu su jais“, – atvirauja geriausia 2024 m. vokiečių kalbos mokytoja Gilma Plūkienė.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto inicijuotas Metų vokiečių kalbos mokytojo(s) apdovanojimas jau ketvirtus metus skiriamas mokytojams už aktyvią pastarųjų metų pedagoginę, organizacinę ir kūrybinę veiklą – vokiečių kalbos mokymą(si), tarpkultūrinį pažinimą ir daugiakalbystės sklaidą. 

Mokytoją apdovanojo Viekšniuose apsilankiusi Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo Lietuvos biuro vadovo pavaduotoja Indrė Aukštikalnienė bei VU Vokiečių filologijos katedros docentai dr. Justina Daunorienė, dr. Daumantas Katinas ir dr. Eglė Kontutytė. Dėkojame partneriams UAB „Reiz-Tech“, UAB „LITIT“, UAB „Stevila“, Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondui, Vokietijos ambasadai Vilniuje, Goethe’s institutui Lietuvoje, Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, Lietuvos vokiečių kalbos mokytojų asociacijai ir Lietuvos DAAD klubui.