Akira Takaki Vilniuje. Asmeninio archyvo nuotr.

Akira Takaki devynerius metus Helsinkio universitete studijavo lietuvių kalbą. „Mokytis lietuvių kalbos pradėjau 2015 m. Prieš trejus metus baigiau Bendrosios kalbotyros magistrantūrą. Rašiau apie ištiktukus suomių, estų, latvių ir lietuvių kalbose. Šią vasarą baigiau slavistikos ir baltistikos magistrantūrą. Taigi dabar esu dvigubas magistras“, – šypsosi pašnekovas.

Paklaustas, kaip atrado lietuvių kalbą, atsako, kad tokį susidomėjimą lėmė „Eurovizija“, ir priduria, kad jau dešimt metų kiekvieną dieną klausosi lietuviškos muzikos.

„Norėjau suprasti, apie ką yra dainuojama“

Akira „Eurovizija“ susidomėjo 2006 m., kai laimėjo Suomijos grupė „Lordi“: „Pradėjau sekti įvairių šalių atrankas ir dalyvauti diskusijų forumuose. Viename iš tokių tarptautinių forumų vykdavo įvairūs dainų konkursai. Naujų leidimų konkurse (New Releases Game) dalyviai kiekvieną mėnesį galėdavo siųsti po vieną dainą iš bet kurios šalies, kuri pasirodė praėjusį mėnesį, o kiti – balsuoti už jiems patikusią. Daina, surinkusi daugiausia balų, laimėdavo. Aš pasirinkau Lietuvą. Radau dainą, kurią atliko muzikantas, seniai dalyvavęs „Eurovizijos“ atrankoje, ją įkėliau ir nuo tada nuolat dalyvaudavau panašaus pobūdžio konkursuose.“

Akira atrado mažai žinomą Lietuvos atlikėją, kurio sceninis vardas – „GeraiGerai“. „Dėl tokios muzikos pradėjau domėtis lietuvių kalba. Norėjau suprasti, apie ką yra dainuojama“, – sako jis ir priduria, kad Lietuva kasmet į „Euroviziją“ turėtų siųsti dainas lietuvių kalba, o dar geriau – žemaičių ar prūsų: „Visos šalys turėtų atlikti dainas gimtąja kalba. Dainuoti kalba, kuri nėra tau gimtoji – nesąmonė.“

Paklaustas, kokia lietuvių siųsta „Eurovizijos“ daina yra mėgstamiausia, Akira sako, kad ilgą laiką tai buvo 1999 m. daina „Strazdas“, kurią atliko Aistė Smilgevičiūtė. Tačiau, jo nuomone, šių metų atlikėjo Silvester Belt daina „Luktelk“ yra geriausia Lietuvos daina „Eurovizijos“ istorijoje.

Kadangi Akira jau dešimt metų klausosi lietuvių grupių ir atlikėjų, jam patinka ne viena daina, o labiausiai jį žavi liaudies arba elektroninė, psichodelinė liaudies muzika.

„Turbūt mėgstamiausia lietuvių grupė yra „Driezhas“. Tai truputį avangardiška grupė, jungianti etno, elektro, ambient, darkwave, synthpop muzikos elementus. Abejingų nepalieka „Drumbacilos“ stilius – svajingos, melancholiškos melodijos derinamos su frenetiškais ritmais. Norėčiau paminėti dainininkę Monikaze. Man patinka jos išradingas eksperimentinės populiariosios muzikos stilius. Klausausi ir mažiau žinomų grupių ir atlikėjų, pavyzdžiui, „Romowe Rikoito“ – tai neofolkloro muzikos grupė, dainuojanti prūsiškai. „Golden Parazyth“ atlieka alternatyvią populiariąją muziką. „Vėjopatis“ groja šiuolaikinę elektroninę muziką ir su lietuvių folkloru elementais. Saulius Petreikis yra žinomas liaudies muzikantas ir multiinstrumentalistas.

„Solo ansamblis“ – eksperimentinio postpanko grupė. „Girių dvasios“ – tai elektroninės ethno-dub muzikos projektas, grojantis senas sutartines, o „Kamanių šilelio“ muzikoje jaučiama elektroninės ir ambiento muzikos įtaka. „Vilniaus energija“ yra psichodelinio repo grupė.

„Fume“ – tai elektroninio ambiento ir klasikinės muzikos derinys. „Palmės žiedas“ atlieka alternatyvią elektroninę muziką. „Planeta Polar“ dainuoja ispaniškai, tai – Lotynų Amerikos populiariojo fanko grupė. Rūta MUR keri retro synthwave su giliu vokalu. Vitalijus Špokaitis groja elektroninę muziką su satyriniais-intelektiniais elementais“, – vardija Akira.

Jam taip pat labai patinka grupė „Fanera“, kuri kuria atvirą ir humoristinę šokių muziką. Gabrielė Vilkickytė atlieka atmosferinę indie muziką, kurioje klausytoją veikia jaudinantys, daugiasluoksniai tekstai. Jo nuomone, grupė „Garbanotas“ yra geriausia psichodelinio roko grupė Lietuvoje. Alina Orlova – viena žinomiausių alternatyvios liaudies muzikos atlikėjų Lietuvoje. Akira pabrėžia, kad dainai svarbiausia – melodija.

Lietuvių kalbos studijos

Gimnazijoje Akira nežinojo, į kokį universitetą norėtų stoti: „Vienas draugas pasiūlė studijuoti bendrąją kalbotyrą Helsinkio universitete, kadangi jau tuomet mokėjau daug kalbų. Vidurinėje mokykloje, vėliau gimnazijoje mokiausi lotynų kalbos. Mūsų vidurinės mokyklos klasė buvo vienintelė Suomijoje, kurioje buvo galima tobulinti lotynų kalbos žinias. Žinoma, mano šeima taip pat yra dvikalbė. Mama kalba suomiškai, tėtis – japoniškai. Kalbu angliškai, švediškai, kadangi Suomijos mokyklose privaloma mokytis švedų kalbos. Rusų studijavau gimnazijoje ir universitete, truputį moku vengrų, kartvelų, estų, bulgarų kalbas, lankiau ir vieną šumerų kalbos kursą universitete. Moku okinavų kalbą. Hokaido saloje studijavau ainų kalbą. Tai yra tokia izoliuota kalba, kuria buvo kalbama Japonijoje. Manau, kad tikrų gimtakalbių jau nebėra.“

Akira lietuvių kalbos mokėsi Helsinkio universitete. Tiesa, metus gyveno Japonijoje. Tuomet vieną semestrą studijavo lietuvių kalbą nuotoliniu būdu Vilniaus universitete, sykį dalyvavo vasaros kursuose Kaune.

„Kaunas – toks gražus, švarus kompaktiškas miestas. Galėčiau jame gyventi, – tvirtina jis. – Taip pat esu stovyklavęs prie Panevėžio, kita stovykla vyko Žemaitijoje. 2016 m., po metus trukusių lietuvių kalbos studijų, mėginau su vilniečiais bendrauti lietuviškai, bet nepasisekė. Buvau truputį nusivylęs, nes jutau, kad gerai moku ir laisvai galiu kalbėti, bet nesupratau, ką kiti žmonės man kalba.“

Vis dėlto Akira tikina, kad dabar jau puikiai susikalba ir jam neiškyla tokių nesusipratimų.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Baltistikos studijos Helsinkio universitete prasidėjo kartu su Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybe. Šiuo metu Helsinkyje vykdomos lietuvių ir latvių kalbos bakalauro ir baltų filologijos magistrantūros studijų programos. Baltistikos centre mokoma lietuvių ir latvių kalbų, lietuvių ir latvių literatūros bei šalityros, dėstomas baltistikos įvadas ir įvairūs specialieji kursai. Daugiau informacijos apie Helsinkio universiteto Humanitarinio fakulteto Kalbų skyriaus baltistikos studijas galima rasti Baltnexus tinklalapyje.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Šiandien, gruodžio 3 d., 18 val. Rašytojų klube vyks Juozo Tysliavos „Išklydusio futuristo dainos“ ir Juozo Kėkšto „Ruduo žydi aguonom“ poezijos rinktinių pristatymas. Tai pirmosios dvi knygos naujausioje leidyklos „Slinktys“ serijoje „Modernioji XX amžiaus lietuvių poezija“. Rinktinių sudarytojai – Filologijos fakulteto studentai Martynas Pumputis ir Linas Daugėla.

Vienos iš rinktinių sudarytojas Martynas Pumputis teigė, jog „šia serija siekiame atkreipti dėmesį į primirštus, mažiau skaitytus, bet dėmesio vertus XX amžiaus lietuvių poetus. Tiesą sakant, įkyrėjo matyti kas trejus metus išleidžiamų tų pačių kanoninių rašytojų knygas. Norisi pasiūlyti kažką naujo, bet iš praeities. Juozą Tysliavą atradau bakalauro studijų metais, kai dėstytoja Aistė Kučinskienė dėstė apie avangardą. Svarbiausia Tysliavos poezijos ypatybė – neužsidarymas vienoje poetinėje programoje. Gebėjimas jungti priešingus ir netgi vienas kitam priešiškus simbolizmą ir avangardą (Vytautas Kubilius tai laiko istoriniu poeto nuopelnu, praskynusiu kelią Miškiniui ir Aisčiui), veržlią jaunatvę ir brandų tragizmą, miesto ir žemdirbiškąją kultūras, keliauti po Europos sostines, jose gyventi ir vis tiek atsiminti, kad yra „Nemuno laukų sūnus“.

Tuo tarpu kitas sudarytojas Linas Daugėla savo santykį su Juozo Kėkšto poezija įvardijo taip: „Juozą Kėkštą atradau kažkada užtikęs eilėraštį apie iš kamionetės, riedančios saulėtekin, išmestą žmogų. Prisiminiau, kaip ir pats pirmam kurse netilpęs į paskutinį troleibusą pėstinau Saulėtekin. Man patiko Kėkšto ironijos žaismė su tragiškumu, kurio jo poezijoje daug. Kaip ir įdomiai kuriamo rudens, persmelkiančio ne vieną poezijos rinkinį. Taip pat stebino ir tai, kad paskutinė poezijos rinktinė išleista tik sovietmetį. Naujoje rinktinėje ruduo ne vien slogus – eilėraščiuose dažnai žydi jaunatviška žaisme, pastangomis keisti pasaulį, dažnai sušvykšo ir džiugesio gaida.“

Daugiau apie renginį galite rasti čia:

Daugumoje mokslinės literatūros, nagrinėjančios nemotinystės klausimą, dominuoja aiški skirtis tarp sąmoningos ir nepasirinktos bevaikystės. Neseniai prestižinė „Palgrave Macmillan“ leidykla publikavo straipsnių rinkinį „Negotiating Non-Motherhood: Representations, Perceptions, and Experiences“, kuriuo siekiama panaikinti šią skirtį ir pažvelgti į tai, kas sieja vaikų neturinčių moterų patirtis, vaikų neturėjimą suvokiant kaip sudėtingą sociokultūrinį reiškinį. Rinkinyje skelbiami tarptautinio Mothernet projekto skirtingas disciplinas atstovaujančių mokslininkių straipsniai, nagrinėjantys nemotinystę įvairiuose kultūriniuose ir nacionaliniuose kontekstuose. Rinkinį sudarė Jenny Björklund (Upsalos universitetas, Švedija), Dovilė Kuzminskaitė (Vilniaus universitetas, Lietuva) ir Julie Rodgers (Meinuto universitetas, Airija).

„Mothernet“ projektas pradėtas vykdyti 2020 metais, gavus „Europos horizontas“ finansavimą. Projektas vienijo Vilniaus universiteto grupę „Apmąstant motinystę“, Upsalos universiteto  „Mother Anyway“ ir Meinuto universiteto „Motherhood“ projektų dalyves. „MotherNet“ projektą koordinavo VU Filologijos fakulteto mokslininkė prof. dr. Eglė Kačkutė-Hagan, kuri taip pat yra ir grupės „Apmąstant motinystę“ vadovė. Viena iš leidinio „Negotiating Non-Motherhood: Representations, Perceptions, and Experiences“ sudarytojų – Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto doc. dr. Dovilė Kuzminskaitė, priklausanti VU veikiančiai grupei „Apmąstant motinystę“.

Daugiau informacijos galite rasti pateiktoje nuorodoje:

Lapkričio 28–30 d. mūsų fakultete vyks antroji tarptautinė baltistikos mokykla. Filologijos fakulteto K. Donelaičio auditorijoje vienas po kito gražia lietuviška kalba prisistatinėjo trys dešimtys iš skirtingų pasaulio kraštų į Tarptautinę baltistikos mokyklą atvykę skirtingų pakopų studentai. Savo sveikinimo kalboje Baltistikos katedros vedėja prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė-Villanueva Svensson teigė, jog „nesvarbu, kuo tapsite ateityje – tyrėjais, vertėjais ar pasirinksite kitą kelią – Jūs jau esate mūsų kalbos ir kultūros ambasadoriai“.

Tarptautinės baltistikos mokyklos dalyvius sveikinęs Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas linkėjo jiems megzti tvirtus ryšius ir priminė apie ateinančiais metais Vilniaus universitete vyksiantį, Lietuvos Respublikos Prezidento globojamą XIV Tarptautinį baltistų kongresą, kuriame būtų malonu išvysti ir šiandienos veidus.

Lapkričio 29 d., penktadienį, Filologijos fakultete, Anglų filologijos programa jau tryliktąjį kartą surengė kasmetinį Viljamo Šekspyro sonetų vertimo konkursą Algimantos Railaitės-Pranckevičienės vardinei stipendijai laimėti. Džiaugiamės galėdami pranešti, jog šių metų konkurso nugalėtoja tapo Anglų filologijos II kurso studentė Milda Kuliešaitė!

Šis konkursas nėra lengvas – reikalauja kūrybiškumo bei sumanumo, kantrybės, atidumo detalėms ir labai gero abiejų – lietuvių ir anglų – kalbų supratimo. Taip pat reikalingas jautrumas poetinei formai, sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp originalaus metro ir rimo schemos, kartu perteikiant soneto nuotaiką.

Komisija, kurią sudarė 9 nariai, pagyrė Mildos vertimą už meniškumą, o komisijos pirmininkas dr. Rimas Užgiris pasveikino anglų kalba: "Members thought it was the most artful translation of Sonnet 130, retaining rhyme and a good amount of iambic meter, while also preserving key meanings. The third stanza in particular captures the humor which is so important to this poem. This translation also preserves the sense of the volta in the final couplet (i.e., I love you just the way you are), while leaving open whether any volta could save the day after what went before (and so leaving open another possible meaning: that romantic lies might actually be necessary)" (vert. „Nariai manė, kad tai meistriškiausias 130 soneto vertimas, nes jame išlaikytas rimas ir geras jambinis metras, tačiau išsaugotos pagrindinės prasmės. Ypač trečioje strofoje perteiktas humoras, toks svarbus šiam eilėraščiui. Šiame vertime taip pat išsaugota paskutinio kupleto volta prasmė (t. y. Myliu tave tokią, kokia esi), kartu paliekant atvirą klausimą, ar kokia nors volta gali išgelbėti dieną po to, kas buvo prieš tai (ir taip paliekant kitą galimą prasmę: kad romantiškas melas iš tikrųjų gali būti būtinas).“

Šiemet įteikti stipendijos į Fakultetą atvyko mecenatas Andrius Pranckevičius. Mecenatui dėkojame už prasmingą veiklą ir puoselėjamus draugiškus santykius su Anglų filologijos programa ir Filologijos fakultetu. Stipendijos laureatė Milda Kuliešaitė buvo pristatyta ir pasveikinta Fakulteto Tarybos posėdžio metu, lapkričio 29 d.

Nuoširdžiai sveikiname studentę!

Anna Krawczyk ir jos atlikti vertimai. Asmeninio archyvo nuotr.

Anna Krawczyk, baigusi studijas Varšuvos universiteto Baltistikos katedroje, praleido dalį studijų laiko Lietuvoje besimokydama lietuvių kalbos. Anna sako, kad „Lietuvoje žmonės rūpinasi vieni kitais, o Vilnius – nuostabus miestas, kuriame gera gyventi“. Jos gyvenime poezijos vertimai tapo tiltu, jungiančiu dvi tautas.

Lietuvių kalbos studijos Varšuvoje ir Lietuvoje

Anna lietuvių kalbą pradėjo studijuoti 2017 m. Varšuvos universitete, kai studijų laikų draugas paskatino mokytis šios kalbos, tačiau net santykiams nutrūkus susidomėjimas lietuvių kalba nenuslopo.

„Meilę vyrui pakeitė meilė kalbai“, – juokiasi.

Ji didžiuojasi priėmusi tokį sprendimą ir pabrėžia, kad lietuvių kalba – labai graži. Vėliau pagal įvairias studijų programas ji plėtė lietuvių kalbos žinias vasaros mokyklose Klaipėdoje. Mergina sako, kad vasaros kursų tikslas nėra vien kalbos mokymasis – per mėnesį negali įgyti daug žinių. Šių kursų esmė – bendruomenė. Klaipėdoje ji susipažino su žmonėmis iš viso pasaulio, kurie domisi lietuvių kalba ir kultūra.

Vieną semestrą Anna turėjo galimybę studijuoti Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, kur įgijo daugybę naujų žinių.

„Ypač vertinu tai, kad lietuvių kalbos gramatika, kultūra ir komunikacija buvo dėstomos atskirai – manau, tai puikus sprendimas. Didžiausias iššūkis buvo įsigilinti į dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartoseną. Kai kurios šios konstrukcijos sutampa su lenkų kalbos gramatika, tačiau kitos pasirodė labai archajiškos ir sudėtingos. Padalyviai man – tarsi kosmosas! Labai sudomino ir lietuvių slengas. Puikiai prisimenu žodį „moralkė“, kuris vartojamas ir lenkų kalboje. Šis žodis puikiai apibūdina vidines moralines dilemas po vakaro, kai per daug išgėrėme ir ryte gėdijamės savo poelgių. Tada sakome, kad „turime moralkę“, – pasakoja Anna.

Studijų metais merginai sunkiai sekėsi susirasti lietuvių draugų, kadangi, būnant tarptautinėje aplinkoje, sunku iš jos išeiti, o ir kalbos lygis dar nėra pakankamas. Tačiau viskas pasikeitė po Lietuvos rašytojų sąjungos organizuoto renginio „Abiejų Tautų Respublikos literatūros seimelis“. Į „Seimelį“ atvyksta kūrėjai iš Lietuvos ir vertėjai iš Lenkijos. Savaitę jie dirba kartu. Renginyje dalyvavę poetai įtraukė Anną į vertimo veiklą ir pamažu tapo artimiausiais draugais.

Anna yra girdėjusi apie stereotipą, kad lietuviai yra nedraugiški ir uždari, tačiau tam visiškai nepritaria: „Vilniuje buvau sutikta labai šiltai – galbūt dėl to, kad mokėjau lietuviškai? Visuomet jaučiausi grupės dalimi, niekada nejutau, jog esu kažkokia užsienietė. Lietuvoje žmonės, atrodo, tikrai rūpinasi vieni kitais. Pavyzdžiui, autobuso ar troleibuso vairuotojai dažnai palaukia vėluojančių keleivių, o jei kas pameta piniginę, iškart atsiranda bent dešimt norinčių padėti. Tokie poelgiai man tiesiog paglosto širdį – žmonės čia pastebi vienas kitą.“

„Tiesa, galbūt pirmasis įspūdis gali susidaryti priešingas, bet net jei lietuviai atrodo nedraugiški, jie vis tiek labai mieli! Pavyzdžiui, kartą Klaipėdoje parduotuvėje pasakiau pardavėjai „viso gero“, o ji, piktokai pažvelgusi, atsakė „viso geriausio“. Pagalvojau, gal ji supyko, kad nepalinkėjau to paties“, – juokiasi mergina.

Poezija – tai tiltas tarp dviejų tautų

Anna dvejus metus dirbo Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatore. Jos veikla buvo itin įvairi: vedė lenkų kalbos kursus, rengė edukacinius užsiėmimus vaikams, kurie lankė lenkų mokyklas Lietuvoje, organizavo „Poezijos pavasario“ renginius, kūrė skelbimus socialiniams tinklams ir vertė tekstus iš lietuvių į lenkų kalbą. Vertimų veiklą Anna pradėjo dar studijų metais, o dabar ši patirtis tapo neatsiejama jos profesinio kelio dalimi.

Varšuvos universiteto Baltistikos katedroje studentai intensyviai gilina vertimo įgūdžius – visi dėstytojai yra puikūs vertėjai, o per keturis semestrus tenka dirbti su skirtingo stiliaus tekstais.

„Pirmąjį semestrą verčiame filmų tekstus, antrąjį – poeziją, trečiąjį – apsakymus, o galiausiai – oficialius dokumentus“, – pasakoja Anna.

Po studijų ji pradėjo versti tekstus socialiniams tinklams, renginių aprašymus, o viena leidykla netgi paprašė išversti dvikalbės antologijos apie Zbignevą Herbertą įvadą. Tačiau, kaip pati pripažįsta, didžiausią iššūkį vertimuose kelia kultūrų skirtumai.

„Pavyzdžiui, ilgai svarsčiau, kaip tiksliausiai išversti žodį „profsąjunga“. Lietuvišką reikšmę puikiai suprantu, tačiau lenkiškai tai būtų „związek zawodowy“ – ilgas ir oficialus terminas. Net tėvų klausiau, ar lenkų kalboje egzistuoja trumpesnis atitikmuo, bet jie atsakė, kad tokio nėra. Tada supratau, kokia prasta mano lenkų kalba!“ – juokiasi Anna.

Šiuo metu ji verčia teatro tinklalapį ir dirba prie knygos vertimo, tačiau apie pastarąjį projektą kol kas pasakoja kukliai – esą dar per anksti dalintis smulkmenomis.

2023 m. gegužės 20–21 d. Varšuvos universitete vyko „Poezijos pavasaris“, kuriame dalyvavo garsūs lietuvių poetai Antanas A. Jonynas, Gytis Norvilas ir Indrė Valantinaitė. Šis renginys – ne tik literatūros šventė, bet ir svarbi patirtis Baltistikos katedros studentams bei alumnams, kurie pažintį su lietuvių kalba dažnai pradeda versdami tekstus „Poezijos pavasario“ almanachams. Tai puiki proga išmėginti vertėjo darbą.

„Poezija tarsi tiltas, kuris mus jungia. Mes juk – kaimynai, o verčiama tiek mažai kūrinių“, – priduria Anna.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pradeda penkių straipsnių ciklą, kuriame bus pristatyti užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Varšuvos universiteto Baltistikos katedros lietuvių kalbos studijos prasidėjo 1990 m., kai Polonistikos fakultete buvo įkurta Baltų filologijos katedra. Jai vadovavo prof. habil. dr. Wojciechas Smoczyńskis. Vėliau ši katedra buvo pertvarkyta į Baltistikos skyrių, kurio vadovė nuo 2014 m. yra dr. Joanna Tabor. Šiuo metu Varšuvos universitete vykdomos bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros studijos, kuriose dėstomos lietuvių ir latvių kalbos, gramatika, literatūra, taip pat supažindinama su Baltijos šalių istorija ir dabartimi. Studentai turi galimybę mokytis vertimo meno.

Varšuvos baltistai aktyviai organizuoja renginius, tokius kaip susitikimai su lietuvių poetais festivalyje „Poezijos pavasaris“ ir vertimo dirbtuvės. Be to, kartu su Vilniaus ir Tartu universitetų kolegomis jie rengia tarptautinę studentų ir doktorantų konferenciją „Bridges in the Baltics“. Daugiau informacijos apie baltistiką Varšuvos universitete galima rasti Baltenxus tinklalapyje.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Lapkričio 29 d., 13.00 val., 314 B aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą, kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu, doc. dr. Vladimir Panov ir Ignu Rudaičiu. Seminare pranešimą skaitys Ignas Rudaitis, tema: „Kodėl aktualu žmonių kalbos įsisavinimą mėginti atkartoti kompiuteriuose?".

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu Ms Teams platformoje.

Visi maloniai kviečiami!

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto mokslininko doc. Viliaus Bartninko monografija „Traditional and Cosmic Gods in Later Plato and the Early Academy“ sulaukė tarptautinės mokslininkų komisijos įvertinimo – jai skirta „2025 Manfred Lautenschlaeger Award for Theological Promise“ premija.

„Sunku nusakyti jaudulį. Man pirmas toks tarptautinis apdovanojimas. Ir dar iš teologijos! Ir Heidelbergo universiteto komisijai šis tas naujo. Jų nugalėtojų sąraše dominuoja biblistai ir šiuolaikiniai teologai, dar nėra buvę laimėtojo iš grynai pagoniškos teologijos. Esu be galo dėkingas, ypač savo vadovams Gábor Betegh ir Vytautui Ališauskui už palaikymą“, – savo „Facebook“ paskyroje džiaugsmu dalijosi mokslininkas.

2023 m. doc. V. Bartninkas išleido 300 puslapių monografiją, kurią išleido Kembridžo universiteto leidykla.

„Tai yra knyga apie mano vaikystės svajonių pasaulį, graikų mitus ir dievus, tai yra knyga apie mūsų visų svajonių pasaulį – visatą ir norą vis labiau pažinti Merkurijų, Venerą ir kitus kosminius kūnus. Šie du pasauliai pirmą kartą aštriai susidūrė Platono mąstyme, kuomet jis suprato, kad dangaus kūnai yra dievai. Būtent, Merkurijus tėra vertinys iš graikų kalbos, kitaip sakant, Hermis, o šis ir kiti dangaus kūnai imti graikų vadinti dievų vardais būtent Platono ir jo mokinių darbuose. Bet tada iškyla klausimas: ką daryti su senaisiais dievais, tokiais kaip Atėnė? Atsakymai yra mano knygoje“, – taip dar 2023 m. savo kūrinį apibūdino doc. V. Bartninkas.

„Manfred Lautenschlaeger Award for Theological Promise“ apdovanojimas kasmet skiriamas vos dešimčiai jaunų mokslininkų iš viso pasaulio už išskirtines disertacijas arba pirmuosius podoktorantūros darbus, parašytus „Dievo ir dvasingumo“ (plačiąja prasme) tema. Laureatus atrenka 20 recenzentų iš 15 šalių, o premijos įteikiamos iškilmingoje ceremonijoje, kuri vyksta Heidelbergo universitete Vokietijoje.