Ukmergės rajono savivaldybės, Lietuvių kalbos draugijos ir Zigmo Zinkevičiaus artimųjų iniciatyva įsteigta garsaus Lietuvos kalbininko, baltisto vardo premija bus įteikta mokslininkei už jos atliekamus senosios baltų raštijos tyrimus, mokslo populiarinimą ir lituanistinį švietimą.

Pasidomėjome, kuo E. Kazakėnaitę patraukė senoji baltų raštija, kodėl svarbu ją tirti ir kokie darbai jos laukia artimiausiu metu.

„Senosios baltų raštijos tyrimai man teikia atradimo džiaugsmą. Jaučiu, kaip plečiu savo žinių ribas ir prisidedu prie mūsų bendrojo žinojimo. Apskritai senosios raštijos tyrimai yra toks filologinis darbas, kuris netelpa į tradicinius lingvistikos ar literatūros rėmus, bet apima abu ir dar verčia pastudijuoti kitus mokslus, ne vieną senąją kalbą. Man tai yra svarbu. Gal ir paradoksalu, bet būtent senosios raštijos tyrimai mane atvedė į skaitmeninės humanitarikos sritį. Senąja raštija susidomėjau per privalomas Baltų filologijos įvado paskaitas. Iki to su senaisiais tekstais nebuvau susidūrusi, tik jų adaptuotais variantais mokykloje. Nustebino, kad turiu iš naujo mokytis skaityti gimtąja kalba parašytus tekstus, nes jie skiriasi tiek rašyba, tiek šriftu, neretai ir vartojamais žodžiais. Prisimenu jausmą, kad, atrodo, kiekvieną žodį sprendi kaip uždavinį – pirmiausia transliteruoji, tada bandai suprasti reikšmę ir transponuoti. Senųjų tekstų kalba labai variantiška, todėl nėra taip lengva, kaip galėtų pasirodyti. Kadangi man visada patiko kažką spręsti ir rasti atsakymą, tai ir užkabino. Prie to prisidėjo ir kiti man svarbūs dalykai, pvz., empirika. Raštijos tyrėjai savo tyrimo objektą gali iš tiesų pamatyti ir paliesti realiame pasaulyje. Be to, tokie tyrimai dažnai yra tikras detektyvas, kai turi keletą detalių, o tada bandai atsekti, kaip, kas ir kodėl, tai įtraukia“, – apie savo tyrimų sritį pasakojo mokslininkė.

„Planuoju publikuoti tyrimą apie seniausią samišką tekstelį, pabaigti tyrimą apie mažuosius latvių tekstelius, iki galo sutvarkyti skaitmeninių leidinių baltų kalbomis bibliografiją, tada imtis suomiškos maldos sklaidos tyrimo“, – ateities planais dalijosi premijos laureatė.

Primoji Zigmo Zinkevičiaus premija bus įteikta 2025 m. sausio mėnesį, minint kalbininko 100-ąsias gimimo metines.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Vieną šių metų rugpjūčio savaitę Vilniaus universitete kai kas buvo kitaip. Skirtumas subtilus, iš pradžių nė nepastebėtumei. Auditorijose, kaip paprastai, vyko paskaitos, kiemuose vaikštinėjo ekskursantai, koridoriuose šurmuliavo bičiulių rateliai… Bet gerai įsiklausęs pagalvotum, kad nusikėlei atgal į jėzuitų laikus: visa tai vyko lotynų kalba, kuri buvo gyva, spontaniška, nesurepetuota. Kaip ji čia atsirado?

Ogi į Vilnių atvyko Thalia – tarptautinis lotynų ir senovės graikų kalbų teatro festivalis, kas dvejus metus rengiamas skirtingose šalyse. 2022 metais jis vyko Italijoje, Vičencoje, o šiemet, rugpjūčio 5-10 dienomis, bendradarbiaujant Klasikų asociacijai, Vilniaus universitetui ir Italijoje įsikūrusiai švietimo įstaigai Schola Humanistica, atkeliavo į Vilnių. Thalia čia tikrai nepasijuto svetima – ne veltui sakoma, kad esame tarsi Šiaurės Europos Italija, be to, juk Vilniaus universitete nuo pat jo įkūrimo lotynų kalba šimtmečius buvo lingua franca, kuria vykdavo ir paskaitos, ir teatro pasirodymai. O dabar, po daugybės metų pertraukos, ji čia vėl suskambo gyvai.

Festivalio proga į Vilnių suplūdo Antikos mylėtojai iš viso pasaulio: iš Italijos, Lenkijos, Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos, Švedijos, netgi JAV ir Meksikos. Nerašyta dalyvių taisyklė – tarpusavyje bendrauti tik lotyniškai arba senovės graikų kalba. Ir bendravo jie nesivaržydami, patvirtindami, kad dabar vyksta tikras klasikinių kalbų renesansas. Jau ne vienoje Europos šalyje buriasi grupelės entuziastų, besimokančių ne tik skaityti, bet ir šnekėtis šiomis kalbomis. Thalia – tai vienas iš aibės tarptautinių renginių, apjungiančių šios plačiai pasklidusios bendruomenės narius.

Programą sudarė dvi dalys: pats spektaklių konkursas ir paskaitos bei seminarai. Nuo pirmadienio iki šeštadienio dėstytojai iš daugybės Europos universitetų skaitė paskaitas įvairiausiomis Antikos, Viduramžių ir Renesanso temomis: apie dramaturgiją, epigrafiją, metriką, epistolografiją, gyvąją lotynų kalbą ir ne tik. Pavyzdžiui, tarp temų buvo ir Dantės pragaras, ir eilėraščiai romėniškuose antkapiuose, ir Ovidijaus priėmimas Bizantijoje. Seminaruose dalyviai mokėsi rašyti lotyniškas istorijas, nagrinėjo antikinio metro subtilybes. Netrūko ir kitokių įdomybių, antai pirmojo filmo, pastatyto senovės graikų kalba pagal Aristofano „Varles“, peržiūra ir diskusijos su beveik visa kūrėjų komanda. Bet žinoma, pagrindinė atrakcija – tai fabulae scaenicae, t. y. spektakliai.

Spektaklių konkurse dėl auksinės karūnos varžėsi keturios trupės: dvi lietuvių, viena iš Belgijos ir kita iš Italijos. Pjesės parašytos pačių dalyvių ir apjungtos viena bendra tema: metamorfozėmis, kitaip tariant, kismu. Žiūrovams teko susipažinti su sulotynintais liaudies pasakų veikėjais (ar žinojote, kad lotyniškai „pagrandukas” yra crustulius?), su mitiniu Lietuvos įkūrėju Palemonu, dionisiško siuto apimta Agave ir pačiu Jupiteriu. Spektakliai vyko du vakarus istorinėje Vilniaus universiteto Teatro salėje, kurioje XVII ir XVIII amžiais lotyniški vaidinimai būdavo rengiami kasmet – tai buvo jėzuitiško universiteto tradicija. Taigi, nihil novi sub sole.

Klasikų asociacijai atstovavo klasikinės filologijos bakalauro studentų įkurta trupė Theatrum classicum Vilnense. Jos suvaidinta pjesė „Palemonas pas Hiperborėjus“ – laisva romėniškos Lietuvos kilmės mito interpretacija. Rezultatas nenuvylė: buvo iškovota sidabrinė karūna ir apdovanojimas už geriausią antraplanį aktorių. Theatrum classicum tęsia savo veiklą ir šiemet – renka medžiagą naujai pjesei, kuri bus pristatyta sekančiame Thalia festivalyje, vyksiančiame po dviejų metų Portugalijoje.

Šio festivalio dalyviai ir rengėjai yra didelės tarptautinės bendruomenės nariai. Tai yra išties marga šeimynėlė: studentai, akademikai ir visokie savamoksliai klasikinių kalbų mėgėjai. Kiekvienais metais jie susitikinėja kongresuose, vasaros stovyklose, nuotoliniuose kursuose, kartu puoselėdami klasikinę kultūrą ir gyvąją lotynų kalbą. Daugumai tai yra kur kas daugiau negu vien laisvalaikio užsiėmimas. Šiuolaikiniai lotynakalbiai yra tikri romantikai: jie ilgisi tų laikų, kada Europa dar palaikė tiesioginį ryšį su savo antikinėmis ištakomis, kai išsilavinęs žmogus be vertimų galėdavo skaityti klasikinius autorius ir megzti su jais pokalbį tiesiogiai.

Puikus pavyzdys: humanizmo pradininkas Frančeskas Petrarka. Atradęs Cicerono asmeninių laiškų archyvą ir pažinęs po didžio oratoriaus kauke slypintį paprastą žmogų jis taip nusivylė, kad šiam parašė net du piktus laiškus juos abu jungusia lotynų kalba. Ir kas, kad juodu skyrė virš tūkstančio metų? Petrarkai Ciceronas buvo toks pat gyvas, kaip bet kuris kitas bičiulis. Visi mes mylime klasikinį pasaulį, visi juo grožimės iš tolo, bet retas kas drįsta taip arti prie jo prisiliesti, taip giliai į jį pasinerti. Šiuolaikiniai gyvosios lotynų ir senovės graikų kalbos puoselėtojai, kaip pats Petrarka, to ir siekia. Jiems Antika nėra muziejinė vertybė, į kurią reikia žiūrėti atsargiai pro stiklą. Jiems tai yra pats gyvenimas.

Šių metų Thalia buvo proga ir mums Vilniuje susidurti su šitokiu požiūriu į Antiką. Tai buvo ypatinga patirtis visiems, bet ypač klasikinės filologijos studentams, kurie ir spektaklių konkurse varžėsi, ir paskaitose dalyvavo, ir paskui vakarais tęsdavo diskusijas su lotynistais. Nors festivalis jau prieš du mėnesius ūžė ir praūžė, jo atgarsiai tebeskamba universiteto koridoriuose. Gyvosios antikinės kalbos, ilgą laiką čia laikytos kone mistišku dalyku, mums tapo realybe. Thalia buvo puikus pavyzdys, kaip galėtų būti – dabar belieka šį idealą įgyvendinti. Greitai Vilniaus universitete lotynų ir senovės graikų kalba skambės kasdien.

Elly Jurelly nuotr.

Šių metų lapkričio 7–8 dienomis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Užsienio kalbų institutas (UKI) kviečia dalyvauti 9-ojoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lingvistiniai, edukologiniai ir tarpkultūriniai tyrimai 2024“ (LEIC Research 2024), skirtoje paminėti instituto 25-erių metų veiklos sukaktį.

Šiais metais konferencija sukvies mokslininkus, tyrėjus ir kalbų specialistus iš daugiau nei 22 pasaulio šalių. Renginys vyks mišriu formatu, leidžiančiu dalyviams jungtis tiek gyvai, tiek nuotoliniu būdu, taip užtikrinant globalią diskusijų erdvę, kurioje bus galima aktyviai dalytis žiniomis, naujausiomis įžvalgomis bei tyrimų rezultatais. Šis formatas suteikia galimybę dar labiau plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą bei įtraukti dalyvius iš įvairių šalių.

Konferencijos programą praturtins pagrindiniai pranešimai, kuriuos skaitys žinomi tyrėjai iš Europos šalių. Tarp jų – prof. dr. Olaf Bärenfänger ir prof. dr. Robert Gibson iš Vokietijos, prof. dr. Robert O’Dowd iš Ispanijos bei doc. dr. Giuli Shabashvili iš Sakartvelo. Lietuvos mokslininkams konferencijoje atstovaus tyrėjos iš Kauno universitetų, profesorė Nemira Mačianskienė (VDU) ir docentė Evelina Jaleniauskienė (KTU), kurios dalinsis savo naujausiais tyrimais daugiakalbystės bei kalbų mokymo ir mokymosi srityse.

Dalyviai galės išgirsti daugiau nei 100 pranešimų, apimančių tradiciškai UKI tęstinėse konferencijose pristatomas  tyrimų sritis: lingvistiką, kalbų mokymą ir mokymąsi, daugiakalbystę, kalbų politiką, literatūrą bei tarpkultūrinius tyrimus.

Sekcijose bus pateikiami pranešimai ne tik anglų, bet ir ispanų, lenkų, rusų bei vokiečių kalbomis, suteikiant galimybę dalyviams diskutuoti ir prisistatyti gimtąja ar tyrimo kalba. Konferencijoje taip pat numatytas laikas diskusijoms, kurių metu bus nagrinėjami ypač svarbūs šių dienų daugiakalbystės ir tarpkultūriškumo klausimai bei aptariamos kalbų mokymo inovacijos, kurios tampa itin reikšmingos dirbtinio intelekto amžiuje.

Kaip pažymi doc. dr. Shabashvili, „daugiakalbystė sujungia skirtingas kultūras ir praturtina mūsų kasdienį gyvenimą. Puoselėdama daugiakalbystę ir daugiakultūriškumą, visuomenė tampa tolerantiškesnė ir gyvybingesnė.“

Doc. dr. Evelina Jaleniauskienės nuomone, „atsižvelgiant į motyvacijos ir poreikio mokytis kalbas mažėjimą bei dirbtinio intelekto įsigalėjimą, perėjimas prie veiksminės kalbų mokymo(si) prieities (angl. the action-oriented approach) yra viena iš esminių ir būtiniausių paradigminių kaitų kalbų mokymo(si) srityje“.

Konferenciją rengia UKI bendradarbiaudamas su Lietuvos kalbų mokytojų asociacija (LKPA) ir Europos universitetų aljanso ARQUS veiklos linijos „Daugiakalbis ir daugiakultūris centras“ atstovais, siekdami skatinti tarptautinę mokslo partnerystę ir suteikti erdvę kalbų politikos, mokymo bei mokymosi naujovėms aptarti.

Renginio programa ir detalesnė informacija apie pranešimus bei užsienio svečius yra skelbiama konferencijos tinklalapyje ir instituto bei konferencijos Facebook paskyrose. Kviečiame visus kalbų ir kultūros entuziastus prisijungti prie šios unikalios mokslinės bendruomenės!

 Jurgis Pakerys / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Spalio 31 d. vykusiame Vilniaus universiteto (VU) Centrinės rinkimų komisijos posėdyje patvirtinti pirmojo turo VU tarybos rinkimų rezultatai.

Tarybos nariu išrinkti Filologijos fakulteto iškeltas atstovas prof. dr. Jurgis Pakerys, atstovaujantis humanitarinių mokslų sričiai. Taip pat išrinkti: prof. dr. Urtė Neniškytė, gamtos mokslų srities biochemijos, geologijos, fizinės geografijos, paleontologijos, biologijos, biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros, botanikos, zoologijos krypčių atstovė, ir išorinė kandidatė dr. Rasa Antanavičiūtė, atstovaujanti humanitarikos, kultūros ir meno sričiai. Vadovaujantis VU Studentų atstovybės nustatyta tvarka, VU tarybos narių pareigas eis VU Studentų atstovybės prezidentė Klėja Merčaitytė ir išrinktasis studentų atstovas Justinas Kondratas.

Linkime sėkmės prof. dr. Jurgiui Pakeriui einant atsakingas VU tarybos nario pareigas.

Lapkričio 12-13 d. kviečiame visus Filologijos fakulteto akademinius darbuotojus/jas, turinčius/turinčias rinkimų teisę, dalyvauti antrajame VU tarybos narių rinkimų ture. Rinkimai vyks nuo 10.30 iki 16.00 Vokiečių kabinete UKI, Universiteto g. 5.

Išankstinis balsavimas vyks lapkričio 5-6 d.: nuo 10.45 iki 15.00 val. (lapkričio 5 d.), nuo 10.45 iki 13.00 val. ir nuo 14.45 iki 16.30 val. (lapkričio 6 d.) Vokiečių kabinete UKI, Universiteto g. 5.

Spalio 31 d. vykusiame Vilniaus universiteto (VU) Centrinės rinkimų komisijos posėdyje patvirtinti pirmojo turo VU tarybos rinkimų rezultatai. https://naujienos.vu.lt/skelbiami-pirmojo-vu-tarybos-rinkimu-turo-rezultatai-isrinkti-trys-kandidatai/

https://naujienos.vu.lt/skelbiami-detalus-pirmojo-vu-tarybos-rinkimu-turo-rezultatai/

Tarybos nariais išrinkti prof. dr. Jurgis Pakerys, atstovaujantis humanitarinių mokslų sričiai, prof. dr. Urtė Neniškytė, gamtos mokslų srities biochemijos, geologijos, fizinės geografijos, paleontologijos, biologijos, biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros, botanikos, zoologijos krypčių atstovė, ir išorinė kandidatė dr. Rasa Antanavičiūtė, atstovaujanti humanitarikos, kultūros ir meno sričiai.

Vadovaujantis VU Studentų atstovybės nustatyta tvarka, VU tarybos narių pareigas eis VU Studentų atstovybės prezidentė Klėja Merčaitytė ir išrinktasis studentų atstovas Justinas Kondratas.

Kitų sričių kandidatai/ės toliau varžysis antrajame VU tarybos rinkimų ture.

Atvykę balsuoti rinkėjai/os turės pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

Skandinavistikos centras, kur studijuojamos ne tik Šiaurės šalių kalbos, bet daug dėmesio skiriama jų visuomenėms, istorijai ir kultūrai, spalio 23 dieną pakvietė į „Karelišką seminarą“. Jį atidariusi centro vedėja Ieva Steponavičiūtė Aleksiejūnienė pasidžiaugė reta galimybe išgirsti naujų įžvalgų apie šį unikalų regioną, jo kultūrinę ir istorinę reikšmę iš dviejų šios srities ekspertų: dr. Satu Grünthal, Helsinkio universiteto literatūrologijos ir edukologijos docentės, dirbančios ir Vilniaus universitete, ir  dr.  Ilja Solomeš, istoriko ir skandinavisto, buvusio Petrozovodsko universiteto dėstytojo, po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą su šeima persikėlusio gyventi į Lietuvą, iš kur kilusi jo giminė.

Dr. I. Solomeš pranešimas įvedė į sudėtingą Karelijos istoriją, regiono padalijimus ir aptarė, kaip istoriškai Rusijoje ir Suomijoje buvo konstruojami ,„didieji naratyvai“ apie Kareliją. Išryškindamas kareliškosios tapatybės niuansus bei skirtumus tarp Suomijos Karelijos ir Karelijos Respublikos, jis pristatė Kareliją kaip sienas kertančių ryšių erdvę, formuojamą kaimyninių valstybių interesų.

,„Valstybinė siena karelams buvo iššūkiu ir grėsme, bet taip pat ir galimybių lauku“, – teigė istorikas, pasakodamas apie abejose sienos pusėse gyvenusių karelų valstiečių prekybinius ryšius ir stereotipinius kaimyno įvaizdžius.

Dr. I. Solomeš taip pat nušvietė, kaip Karelijos Respublikos naratyvas buvo formuojamas sovietmečiu ir kaip tai atsispindi dabartinės atminties politikos ir jos retorikos kontekste: „Dar iki 2014 Krymo aneksijos, iškilo iškaba „Karelija – Rusijos forpostas“, turinti akivaizdžią militaristinę potekstę.“

Anot pranešėjo, Rusijos karas prieš Ukrainą visiškai sustabdė anksčiau labai produktyvų akademinį bendradarbiavimą tarp mokslininkų, tyrinėjusių Kareliją abipus sienos.

Po šio istorinio ir politinio pranešimo Dr. S. Grünthal pakvietė pažvelgti į Kareliją iš estetinės perspektyvos, parodydama, kaip prarastasis Vyborgo miestas iškyla kaip vieta ir motyvas literatūroje bei vaizduojamame mene, ir pateikdama originalią jo simbolinės svarbos kareliškam identitetui interpretaciją. Kaip svarbiausius pavyzdžius mokslininkė pristatė dvi menininkes, išlaikiusias gilų asmeninį ryšį su šiuo miestu: rašytoją Iris Kähäri ir dailininkę Elga Sesemann.

„Suomių pokario laikų literatūroje Vyborgas dažniausiai vaizduojamas kaip „auksinis miestas“ – laimės, harmonijos ir humoro buveinė, o Iris Kähäri Vyborgas yra kitoks. Ji vaizdavo miesto pakraščius, kontraversišką diasporos gyvenimą, vyborgiečių nusivylimą, aplankius miestą sovietmečiu“, – komentavo mokslininkė.

Aptardama Elgos Sesemann paveikslus, mokslininkė parodė, kaip savitai juose atgimsta dailininkės vaikystės kraštovaizdis, nuspalvindamas juos melancholišku praradimo ilgesiu. Šios dailininkės biografija taipogi leido mokslininkei kultūriškai susieti Kareliją ir Lietuvą, prisimenant filosofo Vosyliaus Sezemano ir poeto Henry Parlando, su kuriais dailininkė turėjo giminystės ryšių, asmenybes.

Seminarui ypatingos svarbos suteikė naujojo Suomijos Ambasadoriaus, profesionalaus istoriko, apsilankymas. Jo Ekseclencija dr. Jaakko Lehtovirta ne tik domėjosi renginio dalykiniu turiniu, bet ir skyrė laiko po seminaro neformaliai pasikalbėti su studentais, dėstytojais ir svečiais.

2024 m. spalio 30 d. VU Vokiečių filologijos katedra ir Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo (DBJW) Lietuvos biuras surengė Lietuvos jaunimo susitikimą su Vokietijos kariuomene Rukloje, kur šiuo metu dislokuotas NATO priešakinės vadavietės elementas.

Susitikime dalyvavo Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedros, Vytauto Didžiojo universiteto studentai ir dėstytojai, taip pat - moksleiviai iš Vilniaus ir Kauno. Grupę lydėjo ir renginį organizavo vyresnysis leitenantas Daniel Becker ir VU Vokiečių filologijos katedros dėstytojas doc. dr. Daumantas Katinas.

Po bendros nuotraukos dalyviai pirmiausia buvo supažindinti su Bundesvero užduotimis ir veikla Lietuvoje, vėliau visi susitikimo dalyviai neformaliai bendravo su Bundesvero atstovais. Ekskursija tęsėsi apžiūrint Rukloje dislokuotą karinę techniką. Dalyviams buvo suteikta galimybė susipažinti su įvairiais tankais, karinėmis transporto priemonėmis ir kita technika.

Po to vyko bendri pietūs su Vokietijos, Nyderlandų, Čekijos ir Lietuvos kariais. Po pietų dalyviai turėjo galimybę iš arti apžiūrėti karinę techniką, asmeniškai pabendrauti su vokiečių kariais, išbandyti maisto paketus ir nusifotografuoti.

VU Vokiečių filologijos katedra nuoširdžiai dėkoja Vokietijos Bundesvero atstovams ir tikisi palaikyti glaudžius santykius su Vokietijos kariuomene atvykstant Vokietijos brigadai į Lietuvą.

Spalio 26–27 dienomis Filologijos fakultetas tapo gyvu aviliu, nes vyko vyresnių klasių gimnazistams skirta „Lituanistikos akademija“, subūrusi per 30 mokinių iš visos Lietuvos. Kaip žinia, Akademijos tikslas – populiarinti lituanistiką, burti moksleivius, besidominčius literatūros subtilybėmis ir kalbos vingrybėmis.

Šiemet moksleiviai klausėsi įdomių ir unikalių paskaitų, kurias skaitė Filologijos fakulteto dėstytojai ir studentai, apie orientą ir poetą Donaldą Kajoką, tekstologiją ir Jurgį Kunčiną, burtažodžius ir užkalbėjimus šiandien, lietuvių kalbos balsius ir priebalsius, planines kalbas ir, žinoma, aktyviai diskutavo su rašytoja Akvilina Cicėnaite. Šį rudenį moksleiviai tapo jaunaisiais tyrėjais – dalyvavo Vilniaus miesto ekspedicijoje ir domėjosi, ar vilniečiai ir miesto svečiai tiki prietarais ir ar jų  laikosi. Nors užduotis reikalavo daug drąsos ir iniciatyvos, mokiniai sako: „buvo ir smagi, ir sunki užduotis, nes žmonės nesutikdavo kalbėti – labai patiko.“

Paklausus mokinių, kaip jie vienu žodžiu ir kodėl apibūdintų „Lituanistikos akademiją“, sulaukta vien džiugių atsakymų: „bendruomenė, atsipalaidavimas, įkvepianti, skrydis, vertà, visapusiška“, smagiausia yra tai, kad kiekvienas moksleivis norėtų sugrįžti, nes čia „pavyko pasisemti kažko naujo, santykis su kitu be galo svarbus, dalyviai turi galimybę gilinti savo žinias apie lietuvišką kultūrą, literatūrą, kalbą bei istoriją, plečia savo pasaulėžiūrą, pasijaučiu savimi ir alsuoju ta filologiška siela, kuri siekia naujų žinių, patirčių ir noro sugrįžti atgal!“

Dėkojame kiekvienam moksleiviui, išdrįsusiam užsiregistruoti, klaususiam ir diskutavusiam, kiekvienam lektoriui, sudominusiam, įkvėpusiam ir atsakiusiam į visus kilusius klausimus.