Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka
Nuo 2024 m. gegužės mėnesio Vilniaus universitete (VU) podoktorantūros stažuotę atlieka įvairiuose prestižiniuose žurnaluose beveik 50 straipsnių publikavęs dviejų knygų autorius, tyrėjas dr. Luca Gili. Viduramžių ir antikos logikos bei metafizikos tyrėjas, daugiausia dėmesio skiriantis logikos istorijai ir Aristotelio filosofijai, daktaro laipsnį įgijo Leveno (Leuven) universitete Belgijoje, dirbo Kvebeko universitete Monrealyje.
Nors visų pirma Lietuvą pažino kaip žmonos gimtinę, mokslininkas iš Italijos tikina Klasikinių studijų katedros vedėjo doc. Viliaus Bartninko dėka čia atradęs labai gyvybingą akademinę terpę, kurioje norisi būti dėl intelektinio malonumo ir konkurencingos akademinės aplinkos. Mokslininką kalbina VU Filologijos fakulteto doktorantas Laisvūnas Čekavičius.
Studijavote Pizoje, Italijoje, ir Levene, Belgijoje. Kuo jus patraukė klasika ir filosofija?
Koks sudėtingas klausimas! Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, pasirinkau klasikinę mokymo programą, į kurią įeina įvadas į senovės graikų, lotynų kalbas, antikinę literatūrą ir filosofiją. Tiksliai neprisimenu, kodėl pasirinkau šį variantą, bet mano laikais buvo įprasta, kad gerai besimokantys mokiniai rinktųsi klasikinę mokymo programą, vadinamąjį liceo classico [Italijos liceo classico yra tokio tipo vidurinė mokykla, kur privaloma mokytis senąją graikų ir lotynų kalbas bei literatūrą – aut. past.]. Galbūt per pastaruosius 20 metų viskas pasikeitė, bet manau, kad classico vis dar yra vienas geriausių mokomųjų būdų Italijoje. Mokydamasis vidurinėje mokykloje supratau, kad man labai patinka graikų literatūra ir filosofija.
Nebuvau visiškai tikras, ką veiksiu universitete, bet gavau stipendiją Pizos universiteto Scuola Normale, kuri padengė išlaidas maistui ir mokslui, todėl pasirinkau humanitarinius mokslus daug negalvodamas, ką veiksiu toliau. Jei nebūčiau gavęs stipendijos, tikriausiai būčiau pasirinkęs studijas, kurios suteiktų stabilesnį darbą, pvz., mediciną. Kol studijavau Scuola Normale, dar nebuvau apsisprendęs, ar rinksiuosi klasiką, ar filosofiją – dvi skirtingas bakalauro studijų programas Pizos universitete. Mane sužavėjo Francesco Del Punta viduramžių filosofijos paskaitos, todėl pradėjau studijuoti filosofiją. Tačiau F. Del Punta pastebėjo mano talentą skaityti graikiškus tekstus ir įtikino studijuoti Aleksandrą Afrodizietį, apie kurį tuo metu dar nebuvau girdėjęs, bei rašyti magistro darbą apie šį didįjį Aristotelio komentatorių.
Kuo mane patraukė klasika ir filosofija? Man labai patinka, kad graikai, ypač Platonas ir Aristotelis, taip tiesmukai siekia tiesos ir išminties. Jų mintys mane suviliojo nuo pat pradžių ir iki šiol nesustoja stebinti. Levene atsidūriau taip pat atsitiktinai. Doktorantūros studijas, vadovaujamas a. a. Riccardo Quinto, pradėjau Paduvoje, Italijoje. Deja, Riccardo susirgo reta liga ir netrukus mirė, o Leveno universitetas man pasiūlė dosnią stipendiją, todėl atrodė protinga atsisakyti Italijos programos ir likti tik Levene. Ten dirbau viduramžių filosofijos srityje vadovaujamas Russo Friedmano ir prisijungiau prie didelės jaunų doktorantų ir podoktorantūros studentų, besispecializuojančių senovės ir viduramžių filosofijoje, grupės.
Ankščiau dėstėte Monrealyje, Kanadoje, ir dabar dėstote Kjetyje (Chieti), Italijoje. Kuo skiriasi klasikinės filologijos studijos šiose šalyse?
Nuoširdus atsakymas į šį klausimą tikriausiai nėra labai politiškai korektiškas. Monrealyje darbo sąlygos yra daug geresnės nei Italijoje, kalbant apie darbo užmokestį ir, sakyčiau, apie laisvę atlikti mokslinius tyrimus be didelių biurokratinių rūpesčių. Nors Italijoje apskritai vyrauja biurokratinis košmaras, mažose pietų Italijos vietovėse ypač sunku orientuotis. Galbūt tai skamba stereotipiškai, bet tai tiesa. Jums gali kilti klausimas, kodėl išvykau iš Kanados į Italiją. Atsakymas toks: žmogus gyvena ne vien duona, todėl mielai pasinaudojau galimybe su šeima grįžti į gimtąsias kalvas. Abiejuose universitetuose (UQÀM Monrealyje, Kanadoje, ir Kječio Italijoje) mokosi gana įvairūs studentai, dažniausiai iš socialiai sunkiai besiverčiančių šeimų – tai man labai svarbu, šių institucijų studentai, nors tikriausiai ir nesimokė geriausiose mokyklose, vis dėlto siekia žinių ir nori mokytis, todėl kalbėtis su jais apie senovės filosofiją yra tikras malonumas.
Kuris antikinis tekstas labiausiai suformavo jūsų asmenybę?
Sunku atsakyti. Kai man buvo bene 13 metų, perskaičiau XIX a. italų poeto Giacomo Leopardi knygą „Sielos veikalėliai“ („Operette morali“). Tada man labai patiko G. Leopardi eilėraščiai ir atrodė natūralu pereiti prie jo „filosofinės“ kūrybos, kurią šiandien vertinu ne taip palankiai. G. Leopardi buvo įsimylėjęs antiką, bet tikriausiai tik jo dėka supratau kito reikšmingo italų poeto Dantės didybę. Prisimenu, kad skaičiau mamai priklausiusį Dantės leidinį, kuriame nebuvo „Rojaus“. Leidinio redaktorius buvo marksistas literatūros kritikas Natalino Sapegno, kuris turėjo įprotį aiškinti Dantės eiles ilgomis Akviniečio citatomis. Šiose išnašose atradau filosofiją ir nuo tada ją pamilau. Taigi tam tikra prasme Dantės „Pragaras“ man padarė didžiausią poveikį.
Kalbant apie mano moralės teoriją, visada buvau aristotelininkas, net prieš perskaitydamas Aristotelio „Nikomacho etiką“, todėl drįsčiau teigti, kad Aristotelis manęs šiuo požiūriu nesuformavo, nes jo puslapiuose radau tai, kuo ir taip tikėjau. Nuo trylikamečio Lucos nepasikeičiau vienu atžvilgiu: man vis dar patinka skaityti G. Leopardi „Alla sua Donna“ – himną idealiai moteriai su stipriu platonišku prieskoniu: ji yra „viena iš amžinųjų idėjų“.
Parašėte disertaciją apie Tomo Akviniečio gamtos filosofiją ir neseniai išleidote knygą „Akvinietis apie kaitą ir laiką“ („Aquinas on Change and Time“). Kaip apibūdintumėte antikinės ir viduramžių filosofijos santykį – įžvelgiate tęstinumą ar veikiau skirtumus?
Jūs iš tiesų mėgstate sudėtingus klausimus! Aristotelį atradau per Akvinietį, Akvinietį – per Dantę, taigi, žvelgiant į atradimų tvarką, viduramžių ir antikos filosofai yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Mano studijos universitete patvirtino šį pirminį įspūdį, nes F. Del Punta mėgo skaityti nuodugnias paskaitas apie Aristotelio tekstus – paprastai užtrukdavome ištisus mokslo metus, kol peržvelgdavome tris–keturis skyrius, t. y. iš viso 2–4 Bekkerio puslapius. Tuomet skaitėme visus Aristotelio tekstų komentatorius, tiek vėlyvosios antikos, tiek viduramžių arabų, tiek viduramžių lotynų. Toks nuodugnus požiūris leido man taip pat įžvelgti skirtumus tarp Aristotelio ir jo komentatorių, tačiau, mano supratimu, šie didieji protai nuolat palaiko dialogą tarpusavyje.
Kaip apibūdintumėte pagrindinę savo knygos užduotį ir tezę?
Savo knygoje „Akvinietis apie pokyčius ir laiką“ išsikėliau tris tikslus. Pirma, įrodyti, kad Akvinietis manė, jog įmanoma nuosekliai apibūdinti kaitą (motus) ir kad kaita yra tapati kintančiam daiktui, esančiam dabartyje. Antra, įrodyti, kad Akvinietis buvo nuoseklus prezentistas, kuris nesuteikė galimybės egzistuoti laiko dalims, esančioms praeityje ar ateityje. Galiausiai, parodyti, kad laikas, pasak Akviniečio, egzistuoja nepriklausomai nuo proto ir turėtų būti suprantamas kaip kintančio daikto dispozicija, kurią kaip tokią turi suprasti galimas protas.
Kokios, jūsų nuomone, yra aktualiausios šiuolaikinių tyrimų temos, susijusios su Aristotelio filosofija?
Manau, kad pats Aristotelis turi į tai atsakymą: „Metafizikos“ VII knygos pradžioje jis sako, kad praeityje, kaip ir jo laikais, žmonės bandė atsakyti į klausimą, kas yra „būtis“, t. y. kas yra „substancija“. Mano nuomone, tai vis dar aktuali tema, nors ji ir nėra tokia populiari, kokia buvo dešimtajame dešimtmetyje – 2000 m. pradžioje, kai pasirodė M. Fredės ir G. Patcigo „Metafizikos Z“ komentaras. Jei kalbėtume apie akademines madas, sakyčiau, kad dabar labai populiaru tyrinėti, kaip Aristotelis praktikavo mokslą ir kaip jis argumentavo kokiu nors filosofiniu klausimu, ypač žmonės domisi jo perimtais dialektiniais argumentavimo modeliais.
Kokie tyrimai jus atvedė į Lietuvą ir ką čia siekiate atrasti?
Prieš kelerius metus Leveno Oude Markt gatvėje viena moteris manęs paklausė, kurią kavą mėgstu labiau – „Lavazza“ ar „Illy“. Matyt, atsakiau teisingai, tad prabėgus keleriems metams mes susituokėme ir susilaukėme vaikų. Ji yra lietuvė ir jos dėka jau daugelį metų po truputį atrandu kiekvieną šios nuostabios šalies kampelį. Mes susituokėme nuostabioje Onos bažnyčioje Vilniaus centre.
Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka
Tik maždaug prieš metus, viešėdamas Vilniuje, susitikau su Klasikinių studijų katedros vedėju Viliumi Bartninku ir jo dėka atradau labai gyvybingą akademinę aplinką. Iškart panorau tapti jos dalimi – dėl intelektinio malonumo, kurį galėčiau patirti iš pokalbių su kolegomis, dėl iššūkio vėl atsidurti konkurencingoje akademinėje aplinkoje, taip pat dėl to, kad svarsčiau praleisti daugiau laiko Lietuvoje su šeima, nes mano vyresnieji vaikai lanko mokyklą Lietuvoje, kad galėtų geriau susipažinti su mamos gimtąja kalba. Kartais galvoju, kad jei tą vakarą Oude Markt gatvėje būčiau atsakęs, kad man labiau patinka „Lavazza“, gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip.
