Gruodžio 13 d., antradienį, 17.00 val. V. Krėvės (118) aud. kviečiame bendruomenę sudalyvauti susitikime su lenkų literatūros vertėjų fotoportretų parodos „Iš šešėlio“ herojais: Mindaugu Kvietkausku, Vyturiu Jaručiu ir Vytu Dekšniu.

Czesław Miłosz, Adam Mickiewicz, Olga Tokarczuk – šias pavardes yra girdėjęs kiekvienas literatūros mėgėjas. Tačiau retas žino, kas juos prakalbino lietuviškai. Lenkijos institutas Vilniuje parengė parodą „Iš šešėlio“, kuria ir siekiama atkreipti dėmesį į žmones, užsiimančius vertimo menu – į tuos, kurie vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį tarpkultūriniuose santykiuose, tačiau dažnai lieka kūrinio autoriaus šešėlyje. Vertėjų paprastai nepastebi ir skaitytojai, nors būtent šių žmonių dėka skaito užsienio literatūrą jiems suprantama kalba.

Iki 2023 m. sausio pabaigos paroda veikia VU Filologijos fakulteto Rašytojų menėje – šia proga kviečiame susitikti su trimis parodos herojais ir išgirsti ne tik apie jų verstus rašytojus ir kūrinius, bet ir pasiklausyti bendros diskusijos apie lenkų literatūrą, vertimo subtilybes ir su juo susijusias istorijas. Mindaugą Kvietkauską, Vyturį Jarutį ir Vytą Dekšnį kalbins vertėja Karolina Słotwińska, lenkų filologijos studijų programos absolventė.

Susitikimas vyks lietuvių kalba.

Facebook renginys >

Apie Lenkų literatūros vertėjų fotoportretų parodą „Iš šešėlio“

Lenkijos instituto Vilniuje parengtą parodą „Iš šešėlio“ sudaro trylikos lenkų literatūros vertėjų fotoportretai, kuriuos padarė talentingas fotografas Bartosz Frątczak.

 „Rašytojų nuotraukos spausdinamos beveik visose jų knygose, o vertėjų tik pavardės dar neseniai pradėtos rašyti ant knygų viršelių. Bet juk vertėjai tokie patys kūrėjai kaip rašytojai. Todėl norėjosi juos ištraukti iš autorių šešėlio. Džiugu, kad pavyko šį sumanymą įgyvendinti, kad patys parodos herojai itin entuziastingai dalyvavo šiame projekte ir kad jie žvelgia „iš šešėlio“ ne iš niekuo neišsiskiriančių nuotraukų, o iš tikrai meniškų portretų“, – sako parodos sumanytoja Lenkijos instituto Vilniuje direktorė dr. Małgorzata Stefanowicz-Pecela.

Parodoje įamžinti vertėjai Irena Aleksaitė, Eugenijus Ališanka, Vytas Dekšnys, Almis Grybauskas, Vyturys Jarutis, Birutė Jonuškaitė, Regina Koženiauskienė, Mindaugas Kvietkauskas, Vidas Morkūnas, Kornelijus Platelis, Rimvydas Strielkūnas, Kazys Uscila ir Tomas Venclova. Šalia kiekvienos nuotraukos – labai skirtingi ir įdomūs parodos herojų pasakojimai apie tai, kaip jie pradėjo versti, kokie jų mėgstami autoriai, kūriniai, epochos, taip pat kita informacija. Be to, parodoje galėsite susipažinti su pačių vertėjų mintimis, koks turi būti šio amato atstovas.

Dažnas vertėjas nuotraukoje užfiksuotas su kokiu nors daiktu, ne vienas – su gana neįprastu, nes kiekvienas buvo paprašytas į fotosesiją atsinešti vertėjo amuletą ar daiktą, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su vertimu, be kurio negalima pradėti dirbti, kuris padeda versti, kuris turėjo įtakos renkantis vertėjo profesiją ar panašiai. Šie daiktai aprašyti viename iš šešiolikos 1×2 m dydžio parodos stendų.

„Neįtikėtinas potyris susitikti su plunksnos žmonėmis, kurie paprastai lieka nematomi. Jų darbas toks, kad sėdi pasislėpę tarp iškoduojamos ir vėl užkoduojamos teksto autoriaus minties. O dabar ištraukti iš to šešėlio stovi su artefaktu, kuris dažnai būna vienintelis liudininkas, matantis juos triūsiant. Kantriai stovi, kol žybsint tūkstančiams blyksnių baigsiu idealaus mano įsivaizduojamo teksto alchemikų paveikslo paieškas“, – pasakoja portretų autorius Bartosz Frątczak.

Parodą apipavidalinusi Magdalena Zygier, sužavėta puikiais portretais, norėjo, kad ne motyvai, linijos ar kiti elementai, o būtent nuotraukos atsirastų pirmame plane. Tokį efektą jai pavyko pasiekti naudojant išraiškingas spalvas, kurios dar labiau pritraukia ir įtraukia žiūrovą. Be to, pasirinktos įvairios spalvos kiekvienai nuotraukai suteikia vis kitokį charakterį, dėl to paroda neatrodo kaip vientisa susiliejusi masė. Taip pat spalvos pabrėžia vertėjų individualumą. „Dar vienas argumentas parodoje naudoti įvairias spalvas – noras pabrėžti kiek žaismingas, neklišines nuotraukas, kuriose ne vienas herojus nori prajuokinti žiūrovą, atskleisdamas nelabai rimtas savo asmenybės puses. Manau, kad spalvos šiai parodai suteikia lengvumo ir tam tikrą charakterį“, – paaiškina Magdalena Zygier. Dailininkės nuomone, pavyko sukurti įdomią kompoziciją – portretuose žmonių dydis artimas natūraliam, tad vertėjų akys turėtų susitikti su parodos lankytojų akimis.

Nuoširdžiai sveikiname Lietuvių literatūros katedros profesorę Dainorą Pociūtę-Abukevičienę, kuriai buvo skirta Vilniaus universiteto rektoriaus mokslo premija už svarius mokslo pasiekimus 2022 metais. 

Didžiuojamės ir linkime sėkmingų tolesnių darbų!

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Ilona Šilenkova)

Pirmadienį Valdovų rūmuose Vilniaus universiteto (VU) dėstytojui, literatūros kritikui, eseistui ir redaktoriui dr. Regimantui Tamošaičiui įteikta šių metų Kalbos premija už kalbos kūrybingumą ir laisvą kalbos raišką.

Humanitarinių mokslų daktaras R. Tamošaitis dirba Vilniaus universitete, Lietuvių literatūros katedroje dėsto lietuvių literatūros istoriją ir kitas disciplinas. Dr. R. Tamošaitis visą profesinį gyvenimą skyrė lituanistikai: lietuvių literatūros mokslui ir studijoms, mokyklinei lituanistikai, lietuvių literatūros kūrybai ir sklaidai.

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Ilona Šilenkova)

Laureatas yra viešajame kultūriniame gyvenime nuolat dalyvaujantis publicistas, eseistas, dviejų esė vaikams autorius, publikavęs per du šimtus literatūros knygų recenzijų, kultūros publicistikos tekstų, pokalbių literatūros ir kultūros temomis. Itin svarbi lietuvių kalbos vartojimo sritis, kurioje dirba dr. R. Tamošaitis – grožinės literatūros ir humanitarinių tekstų redagavimas. Du dešimtmečius dr. R. Tamošaitis dirba Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ redaktoriumi, tiesiogiai prisideda, kad pagrindinis lietuvių literatūros periodikos leidinys būtų ir pavyzdinis lietuvių kalbos vartosenos šaltinis.

Vienas pagrindinių dr. R. Tamošaičio pedagoginės veiklos tikslų – ugdyti jaunosios kartos, moksleivių ir studentų, gebėjimus rašyti geros kalbinės kokybės tekstus – poeziją, recenzijas, straipsnius. Dėstydamas Vilniaus universitete, laureatas visuomet išsiskyrė dėmesingumu studentų kūrybiškumui, savarankiškam mąstymui ir kalbinei raiškai. Dr. R. Tamošaitis taip pat yra itin daug nuveikęs moksleivių filologinio – literatūrinio ir kalbinio – ugdymo srityje. Jis yra lietuvių literatūros vadovėlių XI–XII klasėms bendraautorius ir redaktorius, parašęs daugelį literatūros mokymo metodikos straipsnių, skirtų literatūros analizės ir interpretacijos klausimams lietuvių literatūros pamokose. Juose dr. R. Tamošaitis pristato teksto interpretacijos metodus, analizuoja, aiškina literatūros kūrybos savitumą, pristato jos supratimo ir sklaidos kultūroje galimybes.

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Ilona Šilenkova)

Laureatas taip pat plačiai ir neatlygintinai bendradarbiauja su įvairiomis vidurinio ugdymo mokyklomis visoje Lietuvoje, skaito jose paskaitas, veda seminarus ir kitokiais būdais moko teksto interpretacijos – aiškina metodus, leidžiančius apčiuopti giliuosius kūrinio reikšmės klodus ir suvokti ypatingą žodžio meno reikšmę. Beveik tris dešimtmečius dr. R. Tamošaitis dalyvauja „Jaunųjų filologų“ konkurso literatūros mokslo ir kritikos, poezijos sekcijų vertinimo komisijose, pastaraisiais metais yra ir šio konkurso vertinimo komisijos pirmininkas.

Dr. R. Tamošaičio darbai yra ypatingi dėl lituanistikos kultūrinių ir filosofinių kontekstų plėtros. Unikali laureato lituanistinių mokslinių tyrimų ir kultūrinių interesų sritis – lietuvių literatūros ir kultūros ryšiai su Rytų religinėmis ir filosofinėmis tradicijomis, visų pirma Vedų literatūra, domėjimasis indoeuropietiškomis baltų ir sanskrito kalbų šaknimis bei iš jų kylančia pasaulėžiūra. Lietuvių kultūros ir lietuvių kalbos vartosenos plėtros kontekste ypač reikšmingas dr. R. Tamošaičio darbas – kartu su poetu Alfonsu Bukontu paruoštas lietuviškas pasaulinės literatūros paminklo – Mahabharatos epo dalies – Bhagavadgytos vertimas (1999).

Jau šį antradienį (gruodžio 6 d.), 18.30 val. Rašytojų menėje vyks Fakulteto ukrainiečių kalbos dėstytojos ir vizualiųjų menų kūrėjos Yelyzavetos Drach muzikinis–poetinis performansas „ENERHOMOR“, įkvėptas sudėtingos Ukrainos energetinės infrastruktūros situacijos, paskandinusios miestus šaltyje ir tamsoje. Apie tai, kaip kilo šio perfomanso idėja ir kokį vaidmenį jame atlieka kalba, pasakojo pati perfomanso autorė. 

How did the idea of “ENERHOMOR“ come about?

After the first massive shelling aiming to destroy Ukrainian energy infrastructure approximately a month ago, I came across a photo of Kyiv burdened with darkness. And it just came back to me that in March, when I was leaving my native city, being broken, I wrote a short story. This story was telling about the pain of abandoned de-energized city, where only one strange man decided to stay. But one day the main hero meets a girl on the city streets. They experience this darkness and coldness together. This photo of Kyiv which I stumbled upon made me think that I’ve predicted, though with some exaggeration, the events that are now happening in Ukraine. And I started writing music that, as for me, best reflects the sounds of energetic genocide: experiments with electrical current, meter clicking and sounds of drones. I called it ENERHOMOR (or energetic genocide), the name that we created together with my dad who is now in Kyiv. 

The performance is held in Ukrainian with a translation into Lithuanian. What part does language play in this performance? 

ENERHOMOR is based on a poem that I wrote two weeks ago; it is in Ukrainian. Though music plays a crucial role in this performance, I still think it is important to see the translation for those who do not understand Ukrainian. My poetic style was always based on alliteration and assonance that is why my poems sound like songs. I try to use unique words, to combine untypical constructions and make every line special. We are now working on Lithuanian translation of the poem together with my students. Their discussions on synonyms that would be more appropriate in this or that context seem very professional to me. 

Speaking of language, you are now a lecturer of the Ukrainian language at the Faculty of Philology. How do you find the experience of teaching your native language in Lithuania?

I am grateful to Lithuanian people, to the University, to the Faculty of Philology for this opportunity to teach, to share experience, to get inspired from students and inspire them back. Three months of teaching passed, and we are now communicating Ukrainian with students. I am truly impressed by their desire to learn, their aspiration to speak a new language. It reminded me of my students from Kyiv: the same burning eyes. What a pleasure to share my native culture and language and meet such an eagerness! 

Maloniai kviečiame apsilankyti performanse „ENERHOMOR“ jau rytoj, gruodžio 6 d., 18.30 val. Rašytojų menėje. Performansas vyks ukrainičių kalba su vertimu į lietuvių.

Gruodžio 7 d., trečiadienį, 13.00 val. 314B aud. kviečiame į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šiame seminare bus aptariamas van der Auweros ir Sahoo straipsnis apie ad hoc kuriamas kategorijas ir jų raišką skirtingose kalbose. Straipsnis yra ir apie tarpkalbines kategorijas ir jų nustatymo galimybę.

Tekstas >

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę > 

Visi maloniai laukiami!

2022 m. gruodžio 8 d. 17 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1, Vilnius) vyks leidinio „The Kitab of Ivan Lutskevich: a Monument of Lithuanian Tatar Culture“ pristatymas. Tai naujausias Lietuvių kalbos instituto leidinys, kurio sudarytoja – Raštijos paveldo tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Galina Miškinienė.  

Pristatymo renginyje dalyvaus autorė doc. dr. Galina Miškinienė, knygos recenzentai prof. habil. dr. Czesław Łapicz, assoc. prof. dr. Hüseyin Durgut, Lietuvių kalbos instituto prof. habil. dr. Sergejus Temčinas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Grigorijus Potašenko. Torunės universiteto Kitabistinių tyrimų centro vadovė prof. habil. dr. Joanna Kulwicka-Kamińska pristatys kritinį leidinį „Lenkijos ir Lietuvos totorių XVI a. tefsiras“. Renginį ves Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos direktorius doc. dr. Sigitas Narbutas.  

Renginio metu galėsite pamatyti rankraštinės knygos – Kitabo – originalą, saugomą Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje, ir Dervišų šokį.  

Pristatoma knyga skirta vienam svarbiausių Lietuvos totorių rankraščių – Ivano Luckevičiaus kitabui (XVIII a. pirmoji pusė). Šiuo rankraščiu susidomėta XX a. pradžioje, jį radus Keturiasdešimties Totorių kaime. Surašytas trimis, o kartais – ir keturiomis kalbomis, rankraštis yra savotiškas musulmonų katekizmas, kuriame pateikiama informacija apie svarbiausias musulmonų šventes, šventus mėnesius, dienas ir naktis, Ramadano pasninką, maldas ir t. t. Rankraščio kultūrinę vertę ir svarbą atspindi jame surinkti tekstai, liudijantys vienos iš seniausių Rytų Europoje apsigyvenusių musulmonų bendruomenių vertybes ir prioritetus.  

Knygą sudaro įvadas, transliteruotas tekstas, rankraščio vertimas į anglų kalbą, sąvokų ir terminų, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. 2009 m. Lietuvių kalbos instituto išleistas Ivano Luckevičiaus kitabo leidimas buvo skirtas Lietuvos auditorijai, o 2021 m. pasirodęs angliškas papildytas leidimas atveria galimybę su unikaliu LDK totorių rankraštiniu palikimu supažindinti tarptautinę bendruomenę.  

Leidinio autorė dėkoja Tautinių mažumų departamentui prie LR Vyriausybės, Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos administracijai, Lietuvių kalbos institutui, šeimai ir visiems, prisidėjusiems prie knygos leidimo ir jos pristatymo, bei už palaikymą rengiant leidybos projektą.  

Daugiau informacijos >

Džiaugiamės galėdami Jus pakviesti gruodžio 9 d., penktadienį, 15 val., atvykti į V. Krėvės auditoriją į knygos John Milton „Prarastasis rojus" lietuviškojo vertimo pristatymo renginį. Knygą išvertė vertėjas Lionginas Pažūsis. 

2022 m. lapkričio 24 d. VU bibliotekoje atidaryta paroda „Baltistikos platybėse. Bonifacui Stundžiai 70“, skirta profesoriaus Bonifaco Stundžios jubiliejui paminėti. Minėjimo metu profesoriui taip pat buvo įteiktas LR Seimo paskirtas apdovanojimas ir Seimo vicepirmininko padėka.  

Sveikinimo žodžius Vilniaus universiteto bendruomenės vardu tarė rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. Rektorius dėkojo prof. Stundžiai už nuoširdų atsidavimą moksliniam ir pedagoginiam darbui, rūpinimąsi lietuvių kalba ir baltistikos mokslo plėtojimą, baltistikos ir klasikos darbų rengimą bei publikavimą. Priminęs profesoriaus darbus ir pasiekimus, rektorius teigė, kad prof. Stundžia yra „ištikimybės šaliai, universitetinėms vertybėms ir kalbos idealams pavyzdys“. Fakulteto dekanė prof. Inesa Šeškauskienė taip pat sveikino profesorių ir dėkojo jam už ilgametį darbą Fakultete puoselėjant akademinę veiklą ir auginant naujas filologų kartas. Sveikinimus tęsė profesoriaus kolegos, anksčiau buvę jo studentais: jie negailėjo šiltų žodžių prof. Stundžiai už jo atsidavimą savo profesijai ir pedagoginį talentą. 

Akademikas Bonifacas Stundžia yra baltų kalbų tyrėjas, pedagogas ir aktyvus lietuvių kalbos puoselėtojas, beveik dešimtmetį vadovavęs VU Filologijos fakultetui, Baltistikos katedrai. Profesorius yra Lietuvos ir Latvijos mokslų akademijų narys, Latvijos universiteto garbės daktaras, Milano kalbininkų draugijos narys korespondentas, Europos akademijos narys, Tarptautinio lingvistų komiteto generalinės asamblėjos narys, įvertintas Jono Kazlausko, Kazimiero Būgos premijomis, apdovanotas Baltijos Asamblėjos medaliu, tapęs Tauragnų krašto garbės piliečiu.

Į filologijos mokslus atėjęs iš Daunorių kaimo (Utenos r.), Bonifacas Stundžia Vilniaus universitete studijavo lituanistiką ir klasikines kalbas. Daktaro disertaciją parengė 1981 m. iš giminės kategorijos ir daiktavardžio giminių bei kamienų variantų baltų kalbose, o habilitaciją apgynė 1996 m., publikavęs monografiją Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema (1995). Bonifacas Stundžia taip pat domisi baltų kalbų žodžių daryba, 2019 m. publikavo monografiją Daiktavardžių dūryba vokiškuose XVII–XVIII a. baltų kalbų žodynuose (kartu su D. Jarmalavičiumi). Didelę dalį tyrimų rezultatų paskelbė Lietuvos ir užsienio kalbotyros žurnaluose, straipsnių rinkiniuose. Profesorius parengė spaudai Pirmąją prūsų knygą (kartu su M. Klusiu, 1995), Martyno Mažvydo Katekizmą (kartu su R. Šepetyte, 1997), Giacomo Devoto Baltistikos raštus (kartu su P. U. Diniu, 2004), Giuliano Bonfantės Baltistikos raštus (kartu su P. U. Diniu, 2008), Ferdinando de Saussure’o Baltistikos raštus (kartu su D. Petit, 2012) ir kt., yra tarptautinio baltų kalbotyros žurnalo Baltistica vyriausiasis redaktorius, taip pat kitų pasaulio baltistikos žurnalų redakcinių kolegijų narys.

Lietuvių kalbotyroje Bonifacas Stundžia įtvirtino morfonologinės kirčio bei priegaidės sampratos koncepciją, pagal kurią lietuvių kalbos žodžių kirčiavimas yra nulemtas juos sudarančių morfemų akcentinių savybių, sukūrė morfemų bei žodžių akcentinę klasifikaciją, išryškino kirčio bei priegaidės ryšį su žodžių daryba, semantika ir pragmatiniais veiksniais. Plačiai naudodamas tarmių medžiagą, išanalizavo cirkumfleksinės metatonijos ryšį su senąja kilnojamojo kirčio paradigma, aptarė kirčio atitraukimo dinamiką dabartinėse rytų aukštaičių šnektose, išnagrinėjo neomobiliojo kirčio paradigmos raidą lietuvių kalboje.

Bonifacas Stundžia ištyrė kuopinės daugiskaitos formų kirčiavimo poveikį vardažodžių akcentinių paradigmų kirčiavimo raidai, nustatė daiktavardžių kirčiavimo variantų susidarymo priežastis, kuriomis paaiškino kirčiavimo nesutapimus su lietuvių leksika, atliko Endzelyno dėsnio statistinę analizę, pagrindusią kirčiavimo dėsningumų išimtis. Atlikdamas prūsų sudurtinių daiktavardžių analizę, Profesorius pasiūlė savitą keliakalbių senųjų žodynų faktų tyrimo metodologiją, padėjusią nustatyti vokiečių kalbos įtaką prūsų kalbai. Lygindamas iš XVII–XVIII a. lietuviškų ir latviškų šaltinių surinktą medžiagą su vokiečių kalba, analizavo baltų kalbų dūrinių kilmę, struktūrą ir semantiką, aktyviai tyrė ir dabartinės lietuvių kalbos žodžių morfemų konkurencijos procesus, hibridinių vardažodžių darybą.

Šalia baltų akcentologijos, kalbų istorijos ir žodžių darybos tyrimų ar baltistikos ir klasikos darbų rengimo spaudai, Bonifacas Stundžia aktyviai dirba profesoriaus darbą Vilniaus universitete ir kitų šalių baltistikos centruose. Jis yra daugybės įvairių baltų kalbų istorijos, akcentologijos, prūsistikos, bendrinės lietuvių kalbos kursų autorius, įvairių seminarų ir specialių kursų iš baltų kalbų ir morfonologijos vadovas, parengęs kelias mokymo priemones studentams. Profesorius yra apie šimto baigiamųjų darbų vadovas, keliolika Jo doktorantų apgynė įvairios tematikos daktaro disertacijas.

Profesoriui visą laiką rūpi gimtoji lietuvių kalba. Bonifacas Stundžia, ilgametis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys, Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas, nuosekliai tiria gyvosios lietuvių kalbos vartosenos polinkius ir tyrimo rezultatus pristato visuomenei, yra aktyvus gimtosios tarmės puoselėtojas. Savo žiniomis apie baltų kalbas ir kultūras Profesorius labai dažnai dalijasi žiniasklaidoje – yra dalyvavęs daugiau nei šimte interviu ir pokalbių televizijos ar radijo laidose, spaudoje, interneto portaluose.

Nuoširdžiai sveikiname prof. Bonifacą Stundžią ir kviečiame apsilankyti jubiliejui skirtoje parodoje VU bibliotekos Mažojoje ekspozicijoje XXI–XXII (Universiteto g. 3, III a.).  Paroda veiks iki gruodžio 31 d.

Visa renginio nuotraukų galerija >>