Rugsėjo 14 d. Seime vyko iškilmingas valstybinės lietuvių kalbos statuso 100-mečio minėjimas. Šia proga sveikinimo kalbas sakė net du Filologijos fakulteto atstovai – dėstytojas dr. Regimantas Tamošaitis ir Lietuvių kalbos filologijos ketvirtakursis Simonas Granskas.
Džiaugiamės, kad galime pasidalinti šiomis kalbomis su mūsų bendruomene.
Kalbos premijos laureato dr. Regimanto Tamošaičio kalba, rugsėjo 14 d. pasakyta Lietuvos Respublikos Seime 1922 m. Konstitucijos 100-mečio proga.
„Kalba mus kuria ir saugo – tiek, kiek kuriame ir saugome ją“
Pirmoji lietuviška knyga, Martyno Mažvydo „Katekizmas“, 1547 m. prabilo į žmogų pati: „Knygelės pačios bylo...“ Ši keista knygos personifikacija – kalbanti knyga – turi ypatingą prasmę. Juk kalbėdami savo mintis išsakome ne tokias, kokios jos yra savaime, bet pasitelkdami kalbos priemones. Taigi per mus su mumis kalba ir mūsų kalba, kurios atmintis yra nepalyginamai erdvesnė nei mūsų sąmonė.
Daug metų mane lydi suvokimas, kad savo mintis ir save patį suvokiu ne tik intuityviai, bet ir kalbos žodžiais, kurie ateina iš amžių glūdumos, ir kad aš esu ir turiu būti dėkingas kažkam buvusiam, kas šiandien kalba per mane. Kalba yra išliekanti ir ji kuria mane, nuspalvina mano mintis, suteikia mano asmeniui unikalią reikšmę. Ir mus visus kalba daro sąmoningais vienos šeimos, giminės, kultūrinės bendruomenės nariais, įvairiausiais santykiais susijusiais asmenimis. Gimtojoje kalboje įgyjame unikalų veidą, su kuriuo pasaulio tautų bendrijoje esame matomi ir atpažįstami, taigi esame lygiaverčiai žmonijos istorijos dalyviai. Kalba – tai tarsi per daugelį amžių susiformavusios sąmonės veidas, tautos kultūrinis pavidalas, idealusis būties lygmuo, iš kurio kyla visų jį sudarančių individų egzistencija. Kiek mes dalyvaujame savo kalboje, tiek mes esame šios kalbinės bendrijos, savo tautos ir savo valstybės visateisiai nariai. Atimk iš tautos kalbą, ir ji mirs kaip bendrija, o tada ją sudariusius individus kaip pasklidusius gyvybinius resursus praris kitos kalbinių bendrijų sistemos. Šiomis dienomis kaimynystėje tai regime kaip agresyvią vadinamosios denacifikacijos politiką, kurios tikresnis pavadinimas būtų tiesiog Ukrainos rusifikacija, jos nutautinimas, lydimas jos gyventojų pavergimo arba išžudymo.
Kalba mus kuria ir saugo. Tačiau ji mus saugo tiek, kiek mes patys saugome ją. Šiame pasaulyje nėra nieko garantuoto, ką gautume amžiams. Kaip yra sakęs Imanuelis Kantas (Immanuel Kant), gyvenimas yra ne duotas, bet užduotas. Arba, kaip perspėjo ispanų filosòfas Chosė Ortega y Gasetas (José Ortega y Gasset), kultūra ir civilizacija apskritai yra tik plonas mūsų gyvenimo sluoksnis, jautrus paviršius, kuris gali bet kada pratrūkti ir tuomet iš tamsiausių gelmių į gyvenimą prasiverš viską naikinančios laukinės jėgos. Ir vėl kaip tik tai matome šiomis dienomis Ukrainoje, kai jau niekas netikėjo baisių karų galimybe, bent jau Europoje, tačiau tai įvyko, tai vyksta ir tai įpareigoja mus saugoti savo civilizaciją. Saugoti pirmiausia žmogiškumą, žmoniją, tautos gyvenimą, jos vertybes, pradedant nuo gimtosios kalbos, nes į ją agresorius visuomet taikosi pirmiausia – tai mums žinoma iš istorijos. Todėl vis dėlto teisus yra Vydūnas, kurį šiaip vertiname kaip naivų idealistą, kad iš savo tautos mes gauname ir kraują kaip tam tikrą genetinį paveldą, ir kalbą kaip tautos dvasinio gyvenimo formą. Gavę šį paveldą, turime jį puoselėti ir perduoti ateities kartoms dar geresnį, stipresnį, švaresnį.
Kaip tik tai Lietuvoje ir vyksta. Prisiminkime, kokia buvo kalba XIX a., kokiais baisiais akcentais ji buvo laužoma sovietmečiu ir kaip dabar ji spindi, darosi vis gražesnė, ji gyvybinga net moderniausių informãcinių technologijų lauke. Šiandien, bent jau man, tikrai malonu klausyti mūsų kalbos viešojpoje erdvėje, ypač kultūrinių laidų, nes jose lietuvių kalba skamba kaip muzika. Kaip baisiai anuomet kalbėdavo sovietmečio žiniasklaidos galvos, niekas jau neprisimena, o vis dėlto tos kalbos erozijos reikėtų nepamiršti. Arba Maironio eilėraščiai: jie yra kaip mantros – tai gimtosios kalbos formulės, kurios ne tik perduoda archetipines žmogaus būties prasmes, bet ir turi realiõs gyvybinės energijos, kuri mus suderina, harmonizuoja, gydo, perkuria mus, sutvarko mūsų vidinį chaosą. Visas gyvenimas apskritai yra kūryba, statymas, organizavimas, chaoso vertimas į kosmosą. Iš pabirų realybės siunčiamų impulsų mūsų sąmonėje per kalbos veiklą kuriasi mūsų savastis, auga mūsų savimonė, stiprėja savivoka. Kalboje gimstame kaip asmenys ir augame kaip asmenybės. Todėl tauta kuria savo egzistenciją steigdama savo pasauliui patikimus pamatus, visų pirmiausia konstituciją kaip bendruosius buvimo kartu principus, o kaip vieną svarbiausių tautos savasties ir gyvybingumo esmių, jungiančių individus į gyvą istorinį organizmą, ji nurodo gimtąją kalbą ir įtvirtina ją apsaugančius, ginančius įstatymus.
1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 6 straipsnyje pasakyta: „Valstybės kalba – lietuvių kalba. Vietinių kalbų vartojimą nustato įstatymas.“ Būdami su savo kalba tarp pasaulio kalbų mes turime tarsi kilmės dokumeñtą, savotišką genealoginį liudijimą, kuriuo įrašome save į indoeuropiečių tautų bendriją kaip lygiaverčiai istoriniai jos dalyviai. Lietuvių kalba nėra plačiai vartojama pasaulyje, bet ji turi gilias istorines šaknis ir yra svarbi Europos kultūrai. Todėl ji teikia mums tam tikrų išskirtinumo,kultūrinio elitiškumo ar aristokratiškumo reikšmių. Vertinga yra tai, kas reta ir unikalu. O aristokratizmas yra ne puikybė, bet ypatinga moralinė etinė nuostata, kuri įpareigoja prisiminti, ginti, saugoti. Aristokratizmas – tai ne buvimas sau, tai gyvenimas kaip pareiga, ištikimybė principams, kuriais yra įprasminamos vienokios ar kitokios visuomeninės vertybės bei išaukštinama pati žmogiškumo idėja. Žmogiškumas visada turi kalbą, o mes pagrįstai galime didžiuotis, kad Europos tautų šeimoje esame išsaugoję lietuvišką balsą.
Sakyčiau, moralinis žmogaus gyvenimo matmuo yra mūsų sąmoningas santykis su praeitimi. Tai atminties matmuo: žinojimas, iš kur gavome visa tai, kas sudaro mūsų savastį, kaip tai atėjo iki mūsų, kas visa tai gynė ir kiek buvo pralieta kraujo dėl tų vertybių, kuriomis šiandien gyvename ir kurios dabar atrodo savaime suprantamos. Mums mūsų gimtoji kalba yra gyvoji erdvė, mūsų motinų kalba, giminiško kraujo balsas. Ji šventa ir gyvybinga, nes tauta tebėra gyva, tai ne šiaip kokia nors mirusi ar dirbtinė kalba, ar koks nors masių pidžinas. Nežinau, ar šiandien kas nors mirtų už anglų kalbą. O dėl lietuvių kalbos žmonės juk aukojosi, už ją net ir mirdavo. Tokia tad yra mūsų dvasios istorija. Ir dėkingumas tokiems žmonėms, kurie išsaugojo gimtąją kalbą, – moralinė pilietinė mūsų visų pareiga. Tebūnie tad sąmoningai suvoktas dėkingumas ne tik Martynui Mažvydui, prakalbinusiam savo knygą prieš 475 metus, bet ir tautos tėvams, mūsų pirmosios konstitucijos kūrėjams, prieš 100 metų sutvirtinusiems valstybinius gimtosios kalbos pamatus.
Turėtume būti dėkingi ir tiems žmonėms, kurie kalbą vartoja ne vien kaip komunikavimo ar informavimo priemonę, bet kuriems kalba yra gyva kaip menas, – mūsų poetams, rašytojams, aktoriams. Per juos kalba nuolat atgimsta ir jie mums leidžia pamatyti jos grožį. O tas grožis yra greta mūsų kasdien, su mumis, mumyse, jame mes esame gyvi.
Tekstas perspausdintas iš: Gimtoji Kalba (2022 rugsėjis Nr. 9).
Lietuvių filologijos ketvirtakursio ir „Lituanistikos akademijos“ organizatoriaus Simono Gransko sveikinamoji kalba:
„Man labai didelė garbė būti šiame renginyje, kuriame atstovauju gana plačią grupę – Lietuvių filologijos studentus. Ilgai galvojau, ką gi tokio galiu pasakyti nuo Mūsų visų. Pamaniau, kad norėtųsi trumpai aptarti, koks gi buvo kalbos vaidmuo iki tol, kol ji gavo valstybinės kalbos statusą 1922-ųjų metų 08-01, ir ką praeitis mums kalba šiandien. Apgailestauju, bet dėl ribotų laiko išteklių turėsiu kalbėti labai lakoniškai.
Kalba, pasak istoriko Yuval Noah Harrari yra kolektyvinės sąmonės kūrimo įrankis. Lietuvoje jau nuo mūsų valstybės ištakų buvo skiepyta kalbos kaip vienos svarbiausių identiteto dedamųjų samprata. Be galo plačios tautinės diversijos LDK lietuvių kalba išlaikė savo svorį – jei ne raštijos, diplomatijos, tai bent vidinės komunikacijos mastu. Tačiau kalba, kuri Renesanso metu iškilo kaip tautos ir valstybės ramstis, pradėjo išgyventi ne pačius geriausiu laikus – dvikalbėje ATR dominavo lenkų kalba, įvykus jos padalijimams lietuviškos žemės atiteko negailestingajai Rusijos imperijai. Tačiau kalba išliko ten, kur lietuviškoji tapatybė visad buvo stipriausia – iš žemaičių sąjūdžio kilo stiprus prolietuviškas judėjimas, o lietuvišką žodį skatino knygnešių platinta „Aušra“ ir „Varpas“. Pastangos atsipirko – 1918-aisias tapome laisva valstybe, o 1922-ųjų konstitucijos 6-asis straipsnis pabrėžė, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba.
Kas iš istorinės kalbos sampratos liko šiandien? Apmaudu, bet gana mažai. Nepaisant to, kad kalbos samprata tiek Viduriniaisiais amžiais, tiek Renesanso laikotarpiu buvo gana moderni net iš šiuolaikinės perspektyvos. Šiandien to įžvelgti negaliu, kai daugiakalbystė ir tarptautiškumas daugelio žmonių akyse turi vien neigiamą konotaciją. Vienas įtakingiausių ir garsiausių šiandienos lingvistų David Crystal teigia, kad pasaulis, valstybės, kuriose žmogus kalba mažiausiai dviem kalbomis, yra visiškai įmanomas. Viena reikalingas tam, kad būtum suprastas, o kita tam, kad išlaikytum tautinį tapatumą. To mums ir linkiu šios šventės proga – tiek išlaikyti tapatumą, tiek gebėti susikalbėti tarpusavyje. Tiek su tautiečiais, tiek su kitų tautų atstovais. Nepaisant to, kad tai kartais labai sunku.“
