Rugsėjo 17-18 d. Fakulteto bendruomenė kviečiama nuotoliniu būdu prisijungti prie konferencijos „Žodis kalboje ir diskurse: reikšmės konstravimas (Le mot dans la langue et dans le discours: la construction du sens)“. Konferencija organizuojama Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Prancūzų filologijos katedros kartu su Balstogės universiteto (Lenkija) Filologijos fakulteto Prancūzų kalbos katedra.

Trečia tarptautinė konferencija Le mot dans la langue et dans le discours yra pirmą kartą organizuojama bendradarbiaujant Vilniaus ir Balstogės universitetų prancūzų kalbos katedrų mokslininkams bei specialistams.Jos tikslas – suburti viso pasaulio kalbininkus, besidominčius tyrinėjimais, susijusiais su žodžio prasme įvairiuose jo apipavidalinimuose lingvistiniame kontekste, kur žodis autonomiškai egzistuoja labai skirtingoje aplinkoje: žodžių junginyje, sakinyje arba diskurse. 

Mokslininkų pranešimai suskirstyti į tris grupes: 

1. leksikologija, semantika-sintaksė-morfologija;
2. traduktologija, vertimas žodžiu ir raštu;
3. prancūzų kalbos mokymas ir mokymasis, besimokančiųjų tekstynai. 

Konferencijos metu vyks plenariniai pranešimai: Prof. DOMINIQUE MAINGUENEAU, Prof. IRENA SMETONIENĖ, Prof. BOHDAN KRZYSZTOF BOGACKI, Prof. ALICJA KACPRZAK

Konferencijos programa >

Pasirodė šeštoji dvikalbių patarlių žodynų serijos dalis Lietuvių-danų patarlės. Kol gyveni, tol ir mokaisi. Litauiske-danske talemåder. Man lærer så længe man lever. Knygos autorė – Fakulteto dėstytoja Rasa Bačiulienė, vertėja – BKKI doktorantė Daina Urbonaitė.

Knygą sudaro lietuvių ir danų patarlės, kurias iliustravo vaikai iš Lietuvos ir Danijos. Įdomu palyginti, kaip tą pačią patarlę suvokia ir interpretuoja bendraamžiai iš skirtingų šalių. Į projektą įsitraukė Utenos, Molėtų, Dusetų meno mokyklų moksleiviai, taip pat vaikai su negalia ir turintys specialiųjų poreikių iš Vilniaus Šilo mokyklos. Danijai atstovavo mokiniai iš Kristofferskolen ir Præstelundskolen.

Šis leidinys yra tarptautinio patarlių projekto Kol gyveni, tol ir mokaisi tęsinys. Praeitais metais patarlių knygų serija tarptautinėje Londono knygų mugėje buvo nominuota International Excellence Awards 2019 tarp trijų geriausių pasaulyje kategorijoje Educational Learning Recourses.

Jau išleisti lietuvių-anglų, lietuvių-rusų, lietuvių-vokiečių, lietuvių-norvegų ir rusų-anglų dvikalbiai patarlių žodynai, kuriems iliustracijas kūrė mokiniai iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Norvegijos ir Lietuvos. Leidinį Lietuvių–vokiečių patarlės. Kol gyveni, tol ir mokaisi. Der Mensch lernt, solange er lebt Vokietijos nacionalinė biblioteka įtraukė į savo fondo rinkinius. Iliustruotas žodynas Русско-английские пословицы. Век живи, век учись. Live and Learn yra įtrauktas į Portlando valstybinio universiteto Laisvųjų menų ir mokslų koledžo bibliotekos fondus, taip pat į Slavų ir Rytų Europos kalbų profesorių asociacijos SEELANGS katalogus. O knygą Lietuvių-norvegų patarlės. Kol gyveni, tol ir mokaisi. En lærer så lenge en lever į savo fondo rinkinius įtraukė Norvegijos nacionalinė biblioteka.

Šis projektas ne tik puikus tarpkultūrinio bendradarbiavimo, bet ir socialinės įtraukties pavyzdys.

Jau septynioliktą kartą paskutinę liepos savaitę Salų miestelio dvare (Rokiškio raj.) rinkosi kalbotyros tyrėjai į vasaros mokyklą, vadovaujamą išskirtinio VU profesoriaus Akselio Holvoeto. Didelio tarptautinio palaikymo sulaukusi mokykla šiemet vyko ypatingomis sąlygomis, nes dalyviams  iš užsienio šalių teko jungtis nuotoliniu būdu. Nepaisant to, šiemet mokykloje gyvai ir nuotoliniu būdu dalyvavo daugiau nei trisdešimt klausytojų, o paskaitas skaitė kviestiniai lektoriai iš Italijos, Izraelio, Švedijos, Latvijos, Rusijos ir Nyderlandų. Jų tarpe buvo tokie žinomi tyrėjai kaip Sonia Cristofaro iš Pavijos, Östenas Dahlis iš Stokholmo, Eitanas Grossmanas iš Jeruzalės, Keesas Hengeveldas iš Amsterdamo, Vladimiras Plungianas Ir Ekaterina Rakhilina iš Maskvos ir  Jurģis Šķilters iš Rygos.

Tuo pat metu vyko ir tradicinis Salų muzikos festivalis, šiemet irgi ieškojęs kitokių formų nei įprastai. Pavyzdžiui, Kauno styginių kvartetui teko koncertuoti laive, o klausytojai – Salų vasaros mokyklos dalyviai ir Salų miestelio ir apylinkių gyventojai rinkosi ežero pakrantėje. Koncertas vietos gyventojams, kaip įprasta, buvo nemokamas. Muzikos festivalio rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Kamajų seniūnija, Salų bendruomenė. Daugiau informacijos > 

Ernestos Kazakenaitės nuotr.

Liepos 26–31dienomis Salų dvare, Rokiškio savivaldybėje, vyks Septynioliktoji Salų kalbotyros vasaros mokykla bei Salų muzikos festivalis. Šiais metais, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, mokykla iš dalies bus vykdoma nuotoliniu būdu. Programoje tradiciškai dalyvaus kviestiniai dėstytojai iš skirtingų šalių: Östen Dahl (Švedija), Eitan Grossman (Izraelis), Sonia Cristofaro (Italija), Ekaterina Rachilina ir Vladimir Plungian (Rusija), Kees Hengeveld (Olandija), Jurģis Šķilters (Latvija). Pranešimus skaitys ir dalyviai iš Lietuvos. Tematika apima gramatinę ir leksinę tipologiją, kognityvinę lingvistiką, fonologiją, baltų kalbų tyrimus. 

Programa >

Mieli studentai!

Galbūt šiuo jūsų gyvenimo etapu tai paskutinis kartas, kai į jus kreipiamasi STUDENTAI. Bet diplomas dar negautas, taigi, mieli studentai, lectio ultima – paskutinė šių mokslo metų paskaita.

Pasirinkau temą Kalba ir Vilniaus universiteto žmogaus tapatybė. Tema plati, tad apimsiu vos kelis aspektus. Kai kuriems iš jūsų galbūt kai kas bus girdėta, bet repetitio est mater studiorum – kartojimas – mokymosi motina.

Kažkur teko skaityti, kad imperatorius Karolis Didysis yra pasakęs: mokėti antrą kalbą – reiškia turėti antrą sielą. Galėčiau perfrazuoti ir pasakyti, kad mokėti antrą kalbą – tai turėti dar vieną tapatybę. O mes, filologai, tikrai mokame daug kalbų. Vadinasi, turime tarsi kelias sielas, mūsų tapatybė yra lyg mozaika.

Kaipgi suprantama, kas yra tapatybė? Garsus sociologas Anthonys Giddensas teigia, kad – „tai žmonių nuomonė apie pačius save ir sau prasmingus dalykus“. O Leonidas Donskis mintį tarsi pratęsia sakydamas, kad tapatybė yra „identifikavimasis su tuo, kas mums egzistenciškai svarbiausia“. Lingvistas Johnas Edwardsas priduria: „tapatybė yra mūsų kaip individų ir kaip grupės narių – savivoka, taip pat ir išraiška to, kaip kiti mus suvokia.“ Paprastai tariant, tapatybė yra portretas, kurį mes pateikiame pasauliui, ir kurį pasaulis mato žiūrėdamas į mus. Tapatybė yra ir mūsų unikalumas – tai asmeninė tapatybė, ir mūsų bendrumas su tam tikra grupe, vienodumas su jos nariais. Tai mūsų – kolektyvinė, socialinė tapatybė. Universitetas, be abejo, siekia ugdyti kiekvieno studento asmeninę tapatybę, padeda jai atsiskleisti, tačiau universitetas ir susieja mus – studentus, dėstytojus, visus kitus darbuotojus – kolektyviniu matmeniu, kuris žymi, kad mes visi esame tam tikrais požymiais – vertybių, tikslų, patirties – ir tokie patys. Kiti – ne Vilniaus universiteto žmonės – su mumis sieja tam tikrus elgsenos, taip pat ir kalbėsenos lūkesčius.

Anksčiau buvo manoma, kad žmogus turi vieną tapatybę, kuri yra visiškai pastovi, t. y. konstanta. Tačiau dabar mokslininkai sutaria, kad tapatybė yra taki, kad žmogus turi ją ne vieną, o kelias, tos tapatybės kinta nelygu socialinis kontekstas, nelygu laikas. Taigi tapatybė nėra duotybė, ji yra konstruojama ir perkonstruojama. Turime ne ieškoti savęs, o nuolat sąmoningai kurti – ir kalba taip pat. Nes tapatybė yra ir simbolinis mūsų kapitalas, kitaip tariant, iš to, kaip save pateikiame, sulaukiame ir grąžos: tam tikro prestižo, visuomenės nuomonės.

Turime daugybę priemonių, kuriomis galime pateikti savo portretą pasauliui, kuriomis pasisakome, kas esame. Tai ir drabužiai, šukuosena, papuošalai, tai ir mūsų elgesys, mūsų santykiai, mūsų pomėgiai, mūsų namai ir daug kitų dalykų. Tačiau itin svarbus įrankis tapatybei atskleisti yra kalba. Taigi kalba sujungia mus kaip vienodus, bet kalba ir atskiria, žymi mus kaip unikalius. Lingvistas Johnas Josephas teigia, kad savo tapatybę kuriame pirmiausia kalbos priemonėmis prisiskirdami tam tikras etiketes ir kategorijas, kad sau ir kitiems parodytume, su kuria grupe tapatinamės, be to, mes kalbame tam tikra maniera ir taip pasisakome, kas esame. O kiti, visa tai girdėdami, matydami, sutapatina mus su tam tikra grupe. Taip ir Vilniaus universiteto žmonės kuria savo tapatybę, yra atpažįstami kitų.

Visus studijų metus jūs mokėtės pažinti, perprasti ir valdyti vieną galingiausių įrankių – kalbą ar kelias kalbas. Mes, filologai, puikiai suprantame, kokia turtinga kiekvienos kalbos raiška: čia rasime priemonių, reikalingų aukščiausiu stiliumi kalbant ar rašant apie pačius kilniausius dalykus, čia rasime ir neutralios raiškos išteklių, reikalingų bet kuriame kontekste, bet yra ir familiarių priemonių, kurios irgi yra reikalingos, esama jų ir vulgarių. Taigi egzistuoja didžiulė aprėptis įvairių stiliaus priemonių, kurias mes, filologai, puikiai pažįstame, gebėtume tinkamai vartoti, jei prireiktų ar norėtume. Bet nebūtinai vartojame, nes ne visos tos priemonės reikalingos mūsų tapatybei atskleisti. Tačiau universiteto tapatybės žmogus visada geba rinktis stilius nelygu situacija, o prireikus – tuos stilius kaitalioti. Kalbant apie stilių kaitą svarbūs trys dalykai:

• Stiliaus konvergencija – kitaip tariant, tai kalbinis prisitaikymas prie grupės, kurioje esi, arba prie konkretaus pašnekovo. Manyčiau, kad tai labai svarbu Vilniaus universiteto tapatybės žmogui. Mokėti prisitaikyti prie kalbėtojo. Parodyti jam pagarbą. Nesvarbu, kokio socialinio statuso, amžiaus, lyties, rasės ar kitų požymių yra žmogus. Mums svarbu savo kalbėjimo ar rašymo stiliumi parodyti, kad jis gerbiamas, kad nėra jokių prielaidų jam jaustis menkesniam. Mes, Vilniaus universiteto žmonės, siekdami stiliaus konvergencijos turėtumėme visada prisiminti ir lingvistės Robinos Lakoff suformuluotus mandagumo principus:

• Neprimesk savo nuomonės, t. y. išklausyk kitą žmogų, leisk jam išdėstyti savo poziciją, o tada pateik savo argumentų, tačiau, jeigu jie yra silpnesni nei pašnekovo, gebėk tai suprasti.

• Suteik pašnekovui galimybę rinktis: parodyk, kad žmogus ir jo nuomonė yra vertinami; nedaryk pašnekovui spaudimo.

• Leisk pašnekovui jaustis gerai: veik ir kalbėk taip, kad parodytum, jog esate lygiaverčiai.

Taip pat, manau, kad universiteto bendruomenės nario tapatybė per kalbą yra glaudžiai susijusi su Paul Grice bendradarbiavimo principais. Priminsiu:

• Kokybės maksima: nesakyk to, ką manai esant neteisinga arba ko negali įrodyti.

• Kiekybės maksima: pateik informacijos tiek, kiek reikia, nei daugiau, nei mažiau. Nedaugiažodžiauk, nedominuok, kiti irgi turi ką pasakyti.

• Tinkamumo / svarbumo maksima: tavo indėlis į pokalbį turi būti svarus, pasakymai negali būti atsitiktiniai.

• Aiškumo maksima: mintis turi būti skaidri, kad pašnekovas ją suprastų taip, kaip norime.

Šiuo atveju vis dar kalbėjau apie stiliaus konvergenciją, prisitaikymą kalba prie kitų.

Tačiau visi puikiai žinome, kad gyvenimas yra ne vien mandagumo ar bendradarbiavimo taisyklėmis grįstas. Bus pašnekovų, kurie rinksis žemųjų stilių raišką, galbūt stengsis sumenkinti mus ar greta esančius. Tačiau mes, Universiteto žmonės, negalime sau leisti prarasti savo tapatybės, pereiti prie abejotinos, mus pačius žeidžiančios minčių raiškos. Tuomet turėtume pasirinkti jau ne stiliaus konvergenciją, o kitas dvi strategijas: savo stiliaus išlaikymo ar net visiškos stiliaus divergencijos. Taip sustiprinsime savo tapatybę ir pabrėšime, kad skiriamės nuo tam tikros grupės ar atskirų piktavalių kalbėtojų. Taip išlaikysime savo orumą, savo tapatybę nepažeistą.

Visus studijų metus kūrėte savo – Vilniaus universiteto žmogaus – tapatybę. O kadangi esame Filologijos fakultetas, kūrėte ją ir įvairiomis kalbomis, kurias mokėtės pažinti, perprasti, vartoti. Neabejoju, kad tai pavyko. Tačiau universiteto žmogus visada turi prisiminti ir tai, kad mes, filologai, privalome padėti ir kitiems kalba atskleisti jų tapatybes. Jūs išeinate dirbti įvairius darbus, susijusius su kalba. Tad mokytojai, redaktoriai, vertėjai, kritikai, tie, kurie dirbsite kūrybinėse industrijose, visi, kurių kelių nepaminėjau,

• pirmiausia savo raiška būkite kultūringo kalbėjimo pavyzdys, padėkite kitiems suprasti, kokios svarbios ir galingos yra kalbos priemonės skirtinguose kontekstuose, padėkite suvokti, kad kalba kaip veidrodis atskleidžia tai, koks esi;

• leiskite autoriams kurti savo tapatybę, neniveliuokite jos, padėkite tai tapatybei atsiskleisti;

• žaiskite kalba, atskleiskite ne tik savo, bet ir kalbos kūrybines galias, auginkite kalbą, plėtokite jos galimybes, smalsiai naršykite raiškos išteklių podėlius, naudokitės jais, kad atskleistumėte ir pačios kalbos tapatybę;

• kalbos priemonėmis kurkite savo tapatybę tokią, kad pateisintumėte suvokimą, jog universitetas ugdo šalies socialinį, politinį, kultūrinį elitą. Primenu, kad savo kilme šis žodis reiškia geriausias, rinktinis. Dar pridėčiau, kad elitas – tai dvasios aristokratai, o aristokratas – tai pirmiausia yra kilnus žmogus, kuris gyvena ne dėl savęs, bet su kitais ir dėl kitų.

Na, metas artėti prie pabaigos, vadinasi, prie linkėjimų. Jiems išsakyti pasirinkau profesoriaus Michaelio Bambergo 3 tapatybės modelio dimensijas.

• pastovumas pokyčiai; tai diachroninė dimensija. Abejonių nekyla, kad kiekvienas iš mūsų gyvenimo kelyje patirsime tapatybė pokyčių. Ir turime gebėti juos konstruktyviai suvokti. Bet noriu palinkėti, kad jūsų tapatybėje vis dėlto išliktų pastovus Vilniaus universiteto bendruomenės nario tapatybės dėmuo, kuris visada padėtų į koherentišką visumą susieti praeitį, dabartį ir ateitį, padėtų išlaikyti esmines vertybes, su kuriomis siejamas universitetas, pagaliau – padėtų pasirinkti kalbėjimo būdą.

• vienodumas skirtingumas. Tai sinchroninė tapatybės dimensija, kuri atspindi, ką konkrečiu metu žmogus mato kaip tokį patį kaip jis, o ką – kitokį. Šiuo požiūriu noriu palinkėti, kad gebėtumėte atsirinkti, su kuo norite būti vienodi, o nuo ko norite atsiriboti. Ir tokios sprendimo indikatorius taip pat gali būti kalbinė raiška.

• veiksnumas pasyvumas. Tai yra kontinuumas. Jei pasirenkamas pasyvumas, žmogus konstruoja savo tapatybę kaip menkai tegalinčio imtis prasmingų veiksmų, turinčio mažiau atsakomybės. Toks žmogus mato save labiau kaip auką, nes jo mąstymo kryptis iš pasaulio į žmogų, o mąstoma taip: aš nieko negaliu padaryti, pasaulis man nedraugiškas. Tai nėra universiteto absolvento tapatybės kryptis. Universiteto žmogus renkasi kryptį nuo žmogaus į pasaulį, t. y. turime konstruoti savo tapatybę kaip aktyvaus kūrėjo, turime būti stiprūs, prisiimti, kaip teigia Bambergas, herojiškojo aš vaidmenį. Ir ne vien dėl savęs, bet ir dėl greta esančių, dėl bendruomenės, dėl visuomenės. Tai Vilniaus universiteto absolvento tapatybės kryptis.

Taigi sveikinu visus, dedančius tašką šiuo mokslo etapu. Linkiu jums visiems išlaikyti Vilniaus universiteto žmogaus tapatybę! Kuo geriausios kloties!

Filologijos fakulteto mokslo periodikos žurnalas „Kalbotyra“ – vienas seniausių VU mokslo periodikos leidinių, be pertraukų leidžiamas nuo 1958 m. Visi žurnalo tekstai yra atviros prieigos, o jame skelbiami straipsniai per 2019 m. buvo atsiųsti beveik 40 tūkst. kartų. Leidinys, skirtas įvairių kalbų, taip pat ir tarpkalbinių aspektų sinchroniniams ir diachroniniams tyrimams, buvo įtrauktas į prestižinę „Scopus“ duomenų bazę.

„Atsakingoji žurnalo redaktorė, ARKSI profesorė habil. dr. Aurelija Usonienė pasakoja, kad žurnale anglų, lietuvių, prancūzų ir vokiečių kalbomis publikuojami mokslo straipsniai, knygų recenzijos, pranešimai apie konferencijas. Paprastai pasirodo vienas numeris per metus, 2016 ir 2017 m. buvo išleisti teminiai „Kalbotyros“ numeriai: „Modalumas ir evidencialumas Europos kalbose“ ir „Dabartiniai tekstynais paremti kontrastyviniai kalbų tyrimai“.

„Scopus“ duomenų bazės ekspertai pabrėžia, kad žurnalas skelbia aukšto lygio mokslo publikacijas, kurios aktualios ir tarptautinei akademinei bendruomenei, o šioje duomenų bazėje esantys kiti žurnalai tinkamai neatspindi „Kalbotyros“ plėtojamos tematikos. Žurnalas yra žinomas tarptautinėje bendruomenėje, tai rodo citatos kituose „Scopus“ indeksuojamuose žurnaluose.

„Kalbotyros“ atsakingosios redaktorės pavaduotoja, BKKI docentė dr. Vaiva Žeimantienė pabrėžia šio žurnalo kaitos ypatumus, o jo raidą skirsto į keturis etapus.

Nuo 1958 iki 1970 m. leidinys vadinosi „Kalbotyra“. Vienas iš numerių – aštuntasis – turėjo paantraštę „Pabaltijo rusų šnektos“, o penktasis buvo skirtas J. Jablonskio 100 metų gimimo sukakčiai.

Laikotarpis nuo 1971 iki 2004 m. laikomas produktyviausiu žurnalo istorijoje. Kasmet buvo publikuojami trys tomai su skirtingais pavadinimais: „Lietuvių kalba“, „Slavistika“, „Užsienio kalbos“. Nuo 1977 iki 1980 m. leisti penki „Kalbotyros“ tomai: „Lietuvių kalba“, „Slavistika“, „Užsienio kalbos: vokiečių kalba“, „Užsienio kalbos: Anglų kalba“, „Užsienio kalbos: Prancūzų kalba“.

Nuo 1981 iki 2004 m. vėl leidžiami trys „Kalbotyros“ tomai, tradiciškai skiriami lietuvių kalbos klausimams, slavistikai ir romanų bei germanų kalbų tyrinėjimams. 1986 m. išėjo papildomas tomas „Kalbų aprašai: svanų kalba“, 1993 m. slavistai savo leidinių problematiką išplėtė tomą pavadindami „Lituano-Slavica: языки, культура, контакты“, o nuo 1997 m. – „Slavistica Vilnensis“.

Nuo 2004 iki 2006 m. išėjo tik du „Kalbotyros“ tomai: „Lietuvių kalba“ ir „Germanų ir romanų studijos“. „Slavistica Vilnensis“ pasirodė tik 2009 m. ir apėmė 2005–2009 m. laikotarpį. Iki 2013 m. išėjo dar trys „Slavistica Vilnensis“ tomai, o nuo 2014 m. jis pradėtas leisti jau nebe kaip „Kalbotyros“ sudedamoji dalis, o kaip atskiras leidinys tuo pačiu pavadinimu.

Vienas iš buvusių „Kalbotyros“ tomų nuo 2007 m. leidžiamas kaip atskiras žurnalas elektroniniu formatu ir vadinasi „Lietuvių kalba“. Nuo 2006 m. reguliariai leidžiamas buvo tik „Kalbotyros“ tomas „Germanų ir romanų studijos“. Dabartinės koncepcijos „Kalbotyra“ leidžiama nuo 2013 m.

Mieli absolventai, primename, kad diplomų įteikimo šventė vyks liepos 2 dieną. Jeigu nespėjote užsiregistruoti, tai galite padaryti iki šiandien (penktadienio) 20 valandos, paspausdami nuorodą, kurią anksčiau gavote į savo elektroninius paštus. 

Norime priminti, kad nors karantinas šalyje ir pasibaigė, virusas niekur nedingo, todėl labai prašome adekvačiai vertinti galimą grėsmę ir savo artimiesiems ir svečiams pasiūlyti apsvarstyti galimybę šventę stebėti tiesiogiai transliuojamą internetu.

Veido apsaugos priemonės yra rekomenduojamos, ne privalomos. Priklausomai nuo oro šventės dieną, nepamirškite pasirūpinti apsauga nuo saulės ar lietaus. 

Patekimas į šventę – tik per vartus iš Šv. Jono gatvės. Galimas lydinčiųjų asmenų skaičius lieka tas pats – vieną absolventą gali atlydėti 2 svečiai, visi kiti norintys pasveikinti absolventus galės jų laukti Sarbievijaus kieme.  

Taip pat primename, kad prieš atsiimant diplomą BŪTINA pasirašyti Diplomų registracijos žurnale. Tai galima padaryti: 

• šiandien (26 dieną) 13–16 val., 
•  29 d. 15–18:30 val., 
•  30 d. 13–16 val., 
•  liepos 1 d. 10–13 val. 

Pasirašymas vyksta Arkadų kiemelyje, įėjimas iš Skapo gatvės.  

Jeigu iki šventės nepasirašysite, šventės metu gausite diplomo kopiją, diplomo originalą galėsite atsiimti po šventės Studijų skyriuje (Dekanato 2 a.) 

Jei šventėje nedalyvausite, diplomą taip pat galėsite atsiimti Studijų skyriuje nuo liepos 3 dienos.  

Iki susitikimo!

Daugiau informacijos taip pat galite rasti čia > 

Šių metų birželio 24 dieną mūsų kolegė docentė Ona Dundaitė švenčia garbingą 80-ies metų sukaktį. Būdama dar vaikas, ji su šeima buvo ištremta į Sibirą. Ten mokėsi rusų mokykloje kartu su dvidešimt aštuonių tautybių vaikais. Tada ir gimė jos susidomėjimas įvairiomis kalbomis bei skirtingomis kultūromis. Tai paskatino ją rinktis kalbininkės profesiją. 1974 metais apgintoje disertacijoje nagrinėjo senosios rusų kalbos žodžių darybą. Vėliau dėstė Vilniaus universitete kursą apie baltų ir slavų kalbų santykius bei kitus itin sudėtingus dalykus, kuriais sugebėdavo sudominti ir studentus. 2005 metais pasaulį išvydo O. Dundaitės parengtas „Senosios slavų kalbos žodynas“, į kurį buvo įtraukta per 8 000 slavų kilmės žodžių, išverstų į lietuvių kalbą, o 2009 metais pasirodė „Senosios slavų kalbos“ mokomoji priemonė, kurioje buvo pirmą kartą lietuviškai aprašyta IX–X amžių slavų religinių raštų kalba. Jubiliatė pati sudarinėjo ir aktyviai dalyvavo rengiant populiarius lietuvių-rusų kalbų žodynus, vertė į rusų kalbą svarbius lietuvių autorių mokslo veikalus, tarp jų ir akademiko Zigmo Zinkevičiaus studiją „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“.

Sukaktuvininkė ir šiandien aktyviai domisi kultūra, lanko parodas bei koncertus, susirašinėja su daugybe draugų įvairiose šalyse, keliauja. Jos antrasis gyvenimas po universiteto įkvepia ir žavi. Tad sveikindami mielą Oną Dundaitę su išskirtiniu gimtadieniu linkime jai sveikatos, žvalumo, smalsumo studijuojant gyvenimą.

Fakulteto bendruomenė