Įteikiant Rektoriaus premijas už 2021 m. mokslinius pasiekimus, jos laureate tapo ir Filologijos fakulteto jaunoji mokslininkė dr. Atėnė Mendelytė. Bakalauro ir pirmąsias magistro studijas Atėnė baigė Vilniaus universitete, tačiau antrąją magistrantūrą ir doktorantūrą studijavo užsienio – Nyderlandų ir Švedijos – universitetuose. Grįžusi po studijų, nuo 2019 m. mokslininkė darbuojasi Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Skandinavistikos centre: Atėnė yra skandinavų kinematografijos ir kino filosofijos specialistė, viena produktyviausių Filologijos fakulteto jaunųjų mokslininkų, kiekvienais metais išleidžianti net po kelias publikacijas aukštą cituojamumo rodiklį turinčiuose žurnaluose ar tarptautiniu mastu pripažintose leidyklose. Ji taip pat sėkmingai atstovauja Vilniaus universitetui tarptautiniame mokslininkų tinkle MotherNet. Rektoriaus premijos laureatė papasakojo, kas atvedė į dabartinį akademinį kelią, kodėl tolesniems tyrimams jai perspektyvesnis už Švedijos pasirodė Vilniaus universitetas, ir kodėl kiekvienam universiteto dėstytojui itin praverstų dėstymo patirtis mokykloje.
Magistrantūrą ir doktorantūrą baigėte Amsterdamo ir Lundo universitetuose. Kadangi nusprendėte (ir labai sėkmingai) gilinti žinias užsienyje, kyla natūralus klausimas, kodėl nusprendėte grįžti ir akademinę karjerą tęsti Lietuvoje?
Mano pagrindinė motyvacija visuomet buvo nuoširdus susidomėjimas suvokimo plėtimu bei asmeniniu augimu, kam tarptautinė patirtis buvo būtina ir neįkainojama. Visgi, galvojant apie savo mokslo sritį ir Švedijos mokslo kontekstą, sugrįžimas buvo daugiausiai motyvuotas tų pačių gairių. Švedijoje kino studijų sritis beveik išskirtinai apsiriboja kino istorijos tyrimais, o mane domina daugiau filosofiniai ir teoriniai klausimai bei ne vien kino medija. Sužinojus apie mano sprendimą Švediją palikti, buvęs kolega netgi apgailestaudamas paminėjo, jog Švedija dėl mano išvykimo nebetenka 33 procentų kino filosofų – situacija mums Švedijoje nėra labai jau palanki. Jaučiau, jog Vilniaus universitete galėčiau laisviau savo įvairias idėjas įgyvendinti ir mažiau būčiau verčiama „profiliuotis“. Kitas faktorius buvo dar ir tas, jog mane grįžti pasikvietė Skandinavistikos centras, kuris dar studijų metu man kėlė itin pozityvias asociacijas.
Esate skandinavų kinematografijos ir kino filosofijos specialistė – ką konkrečiai tyrinėjate šiuose laukuose?
Kaip minėjau (bent iki šiol), užsiimu daugiau filosofiniais ir teoriniais tyrimais, tad specifinių autorių ar laikotarpių dažniausiai netiriu. Samuelis Beckettas yra išimtis – apie Beckettą visuomet rašau, kad ir kaip kita veikla nuo jo būtų atitolusi. Jau dešimt metų galvoju, kad bus jau paskutinis straipsnis ir vis atsiranda dar kitas. Žinoma, kartais šios sritys susisieja ir teoriškai/filosofiškai mąstau apie skandinaviškus autorius bei autores. Šiuo metu, pavyzdžiui, tiriu norvegų režisierės Aslaug Holm dokumentiką bei iraniečių kilmės švedų menininkės Aidos Chehrehgoshos fotografijas. Mokslinių tyrimų idėjos daugiausiai išauga iš pavienių ir individualių objektų, kurie sudomina mane dėl tam tikrų aspektų – o kartais tiesiog šaukiasi būti aptariami ir apmąstomi – į kuriuos galima įsigilinti pasitelkiant tam tikras filosofines ir teorines perspektyvas.
Ir kodėl gi sudomino būtent šios sritys, ypatingai skandinaviškoji kryptis?
Į skandinavistiką norėjau stoti baigusi mokyklą, bet tais metais ir tais laikais studentai būdavo priimami tik kas antrais metais, o laukti nenorėjau. Filosofija ir teorija mane domino visą gyvenimą ir prieš baigiant mokyklą jau buvau individualiai išstudijavusi žymiausius filosofus, mokyklas, idėjas ir kryptis. Buvusi lietuvių kalbos mokytoja buvo mane net egzistencializmo mąstymo tradicijai priskyrusi. Žinoma, ne viskas buvo tobulai suvokiama. Pradėjus skaityti Immanuelį Kantą, studijos šiek tiek „užstrigo“, nes tai buvo sunkiai suprantama tais laikais. Pagalvojau, jog kaltė vertimo, bet paskaičiusi jį vokiškai suvokiau, jog kaltas ne vertimas... Grįžtant prie skandinavistikos, kadangi doktorantūrą pasirinkau atlikti Švedijoje (dėl nuostabių finansinių sąlygų doktorantams bei ilgalaikio noro išmokti kokią nors skandinavų kalbą), man teko išsamiai įsigilinti į skandinavišką kultūrą. Dirbant Lundo ir Erebru universitetuose teko daug išmokti pačiai, ir studentus mokyti apie Skandinavijos kino istoriją ir kontekstą. Kadangi pati lankiau švedų kalbos gimnazijos kursus ir laikiau brandos egzaminus, privalėjau įsigilinti į švedų kultūros, kalbos ir literatūros istoriją, kas man suteikė visokeriopą šios kultūros pažinimą.
Kiek anksčiau esate dėsčiusi moksleiviams vienoje iš Švedijos gimnazijų. Kokią patirtį iš to išsinešėte? Galbūt darbas su mokiniais padėjo formuoti ir akademinę veiklą universitete?
Sėkmingai apgynusi daktaro disertaciją, norėjau pailsėti nuo tyrimų ir akademinės aplinkos bei išbandyti kažką praktiškesnio, nes apėmė dvejonės – o jeigu nieko daugiau, išskyrus užsiimti moksline veikla, negaliu dirbti? Visuomet reikia turėti atsarginį planą. Kolegos patarė padirbėti gimnazijoje, nes tai be galo populiarus sprendimas tarp Švedijos naujai „iškeptų“ daktarų, ten laimę išbandančių. Kai kas tik laikinai, dalis ten ir pasilieka. Be to, Švedijos gimnazijose dalykų turinys yra žymiai aukštesnio lygio nei Lietuvoje, tad teko dėstyti gana sudėtingas temas. Aš dėsčiau anglų (kaip užsienio kalbą) ir švedų (kaip gimtąją kalbą) dešimtoms bei dvyliktoms klasėms ir šių dalykų turinys prilygsta tam, ką mūsų studentai mokosi pirmais, antrais ar vėlesniais universitetinių studijų metais. Savo sprendimu esu neapsakomai patenkinta, nes tai buvo neįkainojama patirtis. Dirbdama gimnazijoje daugiau išmokau apie pedagogiką ir darbo kultūrą nei anksčiau dirbusi su bakalauro ir magistrantūros studentais universitete ar lankiusi dėstymo pedagogikos kursus. Mokiniai yra mažiau pakantūs ir nebijo kelti klausimų, kurių studentai neišdrįsta užduoti, kas priverčia pagerinti savo dėstymo kokybę. Viskam turi turėti aiškų ir logišką atsakymą, pateikiamą smagia, nenuobodžia forma. Apskritai, manau, jog universiteto dėstytojams itin praverstų dėstymo mokykloje patirtis.
Kokie jūsų ateities akademiniai planai?
Kadangi šiuo metu dalyvauju Vilniaus universiteto koordinuojamame tarptautiniame projekte MotherNet, kuris iš įvairių perspektyvų tiria šių laikų motinystės Europoje temą, tad užsiimu šio pobūdžio tyrimais. Mano studijos apie minėtas norvegų ir švedų menininkes irgi su šiuo projektu susijusios. Bręsta idėja aptarti šią temą ir kompiuterinių žaidimų kontekste. Dar esu pakviesta būti ruošiamos knygos apie atminties tematiką skandinavų kultūroje redaktore. Jau ilgą laiką esu „spaudžiama“ iš įvairių pusių rašyti monografiją, bet to noriu išvengti, kadangi (be kelių išimčių) nebetikiu monografijų nauda ir reikme – straipsnių rašymas yra daug įdomesnis ir naudingesnis užsiėmimas. Matysime, ar spaudimui atsispirsiu.
Rektoriaus premija Atėnei suteikta už šiuos 2021 m. straipsnius:
- “Faciality and Ontological Doubt in Ralph Eugene Meatyard’s Photography”, SubStance, vol. 50, no. 1, Maryland: Johns Hopkins University Press, 2021.
- “Performativity and Fragmentation in Samuel Beckettʼs That Time”, Studies in Theatre and Performance, Oxfordshire: Taylor & Francis, 2021.
- “Mapping Film-World Relations to Reality: A New Conceptual Cartography,” in The Real of Reality: The Realist Turn in Contemporary Film Theory, Christine Reeh-Peters, Stefan Schmidt, Peter Weibel (eds.), Leiden, Boston u.a.: Brill 2021.
2021 m. gruodžio 23 d. atnaujinta tarpinstitucinė CLARIN-LT konsorciumo bendradarbiavimo sutartis. Lietuvai tapus tarptautinės mokslinių tyrimų infrastruktūros CLARIN ERIC nare, 2015 m Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno technologijos universitetas ir Vilniaus universitetas įkūrė CLARIN-LT konsorciumą. 2020 m. prie CLARIN-LT konsorciumo prisijungė Mykolo Romerio universitetas ir Baltijos pažangių technologijų institutas, o 2021 m. – ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono archeologijos ir istorijos institutas. Šešių institucijų konsorciumo veiklas koordinuoja Vytauto Didžiojo universiteto CLARIN-LT centras.
