2018 m. rugpjūčio 9 d. eidama 94 m. Amžinybėn iškeliavo ilgametė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Rusų kalbos ir Slavų filologijos katedros docentė dr. Marija Sivickienė. 

Marija Sivickienė gimė 1925 m. liepos 8 d. Malkavos k. Mogiliovo srityje (Baltarusija) lietuvių šeimoje, studijavo Baltarusijos universitete Minske. 1951–1992 m. dirbo Vilniaus universitete 1956 m. apgynė daktaro disertaciją apie Malkavos lietuvių šnektą. 1979–1983 m. dirbo Gdansko universitete (Lenkijoje). Išleido kelis žodynus, paskelbė straipsnių apie lituanizmus Lietuvos rusų senbuvių kalboje, kalbų kontaktus, Malkavos lietuvių ir kt. Baltarusijos lietuvių šnektas. 1995 m. išėjo į rusų kalbą jos išverstas H. Turskos veikalas „Apie lenkų kalbos plotų Vilniaus krašte atsiradimą“. Plačiau apie M. Sivickienės veiklą žr. 

Šviesus doc. Marijos Sivickienės atminimas liks jos artimųjų, kolegų, studentų, draugų ir bičiulių mintyse ir darbuose.

Rusų filologijos katedra

XIII akademinis vasaros seminaras, skirtas Valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti, vyks 2018 m. rugpjūčio 8–11 d. Karalkrėslyje ir Ožkabaliuose, Vilkaviškio raj. Akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos 2018“ šiais metais vyks Jono Basanavičiaus gimtosiose vietose ir bus skirtas apsvarstyti lietuvių literatūros ir kultūros modernizaciją tarpukariu, kultūros asmenybių biografinių tyrimų klausimus, literatūros kartų laikysenas, neinstitucines literatūros ir kultūros lauko iniciatyvas.

Seminaro temos:

• 1918-ieji ir modernios valstybės kūrimasis lietuvių literatūroje, mene, memuaristikoje
• Nacionalinės ir europietiškosios tapatybės formos: Jonas Basanavičius, Vydūnas, Algirdas Julius Greimas, Marija Gimbutienė, Sigitas Geda, Tomas Venclova ir kt.
• Lietuvos literatūrinės generacijos, jų pasaulėvoka: aušrininkai, varpininkai, keturvėjininkai, neoromantikai, trečiafrontininkai, žemininkai, bežemiai, „instagramininkai“ ir t.t.
• Literatūra ir viešoji erdvė tarpukario ir šiandienos Lietuvoje.

Detalią seminaro programą rasite čia >>>

Rengėjai – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, VU Lietuvių literatūros katedra

Rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba

2018 m. liepos 29 d. po sunkios ligos Amžinybėn iškeliavo doc. dr. Gražina TALUTYTĖ-ROSINIENĖ.

Velionė gimė 1939 m. sausio 1d. Krapiškių kaime (Obelių vlsč., Rokiškio apskr.) neturtingų valstiečių šeimoje. 1945 metais su tėvais persikėlė gyventi į Vilnių. 1962 m. baigė anglų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Anglų filologijos katedroje ir joje dirbo iki pensijos, trisdešimt aštuonerius metus. Per tuos metus Gražina Rosinienė yra išugdžiusi ištisas anglistų kartas. Jiems dėstė anglų kalbos fonetiką, leksiką, gramatiką, leksikologiją, vadovavo baigiamiesiems darbams. Studentai ir kolegos ją prisimena kaip labai darbščią, pareigingą, mielą ir savo darbui atsidavusią dėstytoją.

1978 m. G. Rosinienė apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją iš lietuvių kalbos zoonimų semantikos. Yra publikavusi ta tema straipsnių, išleidusi mokslo populiarinimo knygą „Kodėl raudonas kaip vėžys?“, su bendraautoriais (Lionginu Pažūsiu, Uršule Žemaitiene) yra parengusi „Anglų kalbos gramatiką“, kurios išėjo bene septyni leidimai. 1987 m. G. Rosinienei suteiktas pedagoginis docentės vardas.

Gražina Rosinienė taip pat buvo ištikima savo vyro, žymaus baltisto prof. habil. dr. Alberto Rosino žmona ir bendramintė. Jam netikėtai mirus (2010 m.), Gražina kantriai ir nuosekliai puoselėjo jo atminimą: kartu su kolege doc. dr. Regina Venckute išleido Albertui Rosinui skirtą prisiminimų knygą „Lingvistika – irgi poezija“ (2015), rūpinosi jo atminimo įamžinimu prof. A. Rosino gimtinėje Šaukėnuose.

Šviesus doc. Gražinos Rosinienės atminimas liks jos dviejų sūnų ir jų šeimų, kolegų, studentų, draugų ir bičiulių mintyse ir darbuose.

• Atsisveikinimas su Gražina Rosiniene vyks antrojoje salėje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios liepos 30 d. nuo 16.00 iki 21.00 val. ir liepos 31 d. nuo 8.30 iki 14.30 val.
• Šv. mišios bus aukojamos Šv. Kryžiaus bažnyčioje liepos 30 d. 18 val.
• Laidotuvės liepos 31 d. 14.30 val. Antakalnio kapinėse.

Lectio ultima: Kaip atsispirti laikui. Prof. dr. V. Bikulčius (ARKSI).

Gerbiamasis Vicerektoriau, gerbiamoji Dekane, mieli absolventai, gerbiamieji kolegos ir svečiai!

Šiandien mes neatsitiktinai susirinkome po didingais šv. Jonų bažnyčios skliautais, kurie, žvelgdami iš aukštybių, irgi liudija, kad tie studentai, kurie prieš ketverius metus peržengė Vilniaus universiteto slenkstį, netrukus pasitiks naują savo gyvenimo etapą, ir ne tuščiomis rankomis. Bakalauro diplomai tam tikra prasme patvirtins nemažus pokyčius, kurie ištiko studentų sielas Almae Matris glėbyje. Tikiu, kad nors universitetas ir skatino studentus pasitikėti laisve, nenurimti, ieškoti, nebijoti pažvelgti tiesai į akis, nesitaikstyti su neteisybe, tačiau net ir dabar jų mintyse kirba abejonės: o kas toliau? Ir tas nerimas yra visiškai suprantamas. Tuo labiau, kad ši akimirka, kai tu gauni bakalauro diplomą, įvertinantį tavo ketverių metų darbą ir triūsą, yra be galo maloni. Ir ne tik tau pačiam, bet ir tėvams, giminaičiams, bičiuliams, dėstytojams. Matyt, tu net norėtum kaip Faustas sušukti:

„Tada akimirksniui galėčiau tarti: Sustoki, tu toksai puikus!“ (Antano A. Jonyno vertimas)

Bet Laikas yra negailestingas. Jis nesustoja, nusinešdamas su savimi civilizacijų, didžiulių imperijų, valstybių ir žmonių gyvenimus. Ir čia yra jo esminė vertė. Jau žiloje senovėje tą suvokė žmonės. Argi ne tai turėjo galvoje ir Seneka, aiškindamas Lucilijui, kad „...laikas yra vienintelis dalykas, kurio, net ir labai dėkingas būdamas, negali grąžinti“? Neatsitiktinai jis teigė, kad „viskas yra svetima, tik laikas – mūsų“. Kitaip tariant, jis suprato, kad Laikas žmonėms yra tiesiog stebuklinga dovana. Užtat jau patys romėnai mokė ir dar mus moko: „Carpe diem“.

Bet ilgainiui žmonės pastebi, kad laikas pasižymi reliatyvumu: metai gali pralėkti lyg diena, o kelios minutės tapti ilgesnėmis už valandą. Juk taip ir nutinka Th. Manno romane „Užburtas kalnas“, kur septynios savaitės praeina lyg septynios dienos, o septynios minutės užtrunka be galo ilgai, nes Berghofo sanatorijos džiovininkai laukia termometro parodymų, nuo kurių priklausys jų tolesnis gyvenimas. Rašytojas buvo įsitikinęs, kad kelios dienos, kupinos veiklos, yra žymiai turiningesnės negu keleri metai, praleisti be jokio tikslo. Šitą mintį jis puikiai pailiustravo ir paties romano apimtimi: tos kelios dienos, kai kūrinio autorius parodo, kaip romano protagonistas susipažįsta su sanatorijos gyvenimu, užima romane per šimtą puslapių, tačiau jam pakanka vos kelių eilučių pasakyti, kad prabėgo vieneri metai.

Suprantama, kad laikas žmonių sąmonėje negalėjo neįgyti emocinių atspalvių. Užtat labai dažnai jis buvo siejamas ir su džiaugsmu, ir su skausmu, ir su filosofiniais apmąstymais. Užtenka tik prisiminti mūsų poezijos lakštingalos posmą:

Mūsų dienos kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios,
Tad skubėkim gyventi,
Nes prabėgs, nebegrįš jos!

ir mes suvoksime, kad už to raginimo džiaugtis, slypi ir žmogaus būties tragizmas.

Tuo tarpu XX a. pradžios prancūzų poeto G. Apollinaire‘o garsiajame eilėraštyje „Mirabo tiltas“ regime, kad poeto norą atsispirti laikui, lydi sopulingos meilės ir vienatvės motyvas:

Po tiltu Mirabo Sena teka
Mūsų meilėje Kažkodėl
Aš ją prisimenu vėl
Po skausmo visada laimė seka

Dar naktis praeis ir tegu
Dienos plaukia o aš lieku (A. Churgino vertimas)

Nevilties ir skausmo persmelktą laiko sampratą pateikia amerikiečių rašytojas W. Faulkneris romane „Triukšmas ir įniršis“ advokato Džeisono Ričmondo Kompsono lūpomis, kai šis savo vyriausiajam sūnui Kventinui dovanoja laikrodį: „...įteikiu tau visų vilčių, visų troškimų mauzoliejų. Duodu jį ne tam, kad visad prisimintum laiką, o kad retkarčiais jį trumpam pamirštum ir neeikvotum jam įveikti viso savo įkarščio. Nes nugalėti neįmanoma. Mūšio laukas tiktai parodo žmogui jo neviltį ir beprotybę, o pergalė – filosofų ir kvailių iliuzija“. Kventinas negali patikėti tėvo žodžiais, juo labiau, kad jis nori išsaugoti savo žlungančios šeimos garbę, kurią jam įkūnija jo sesers Kendeisės nekaltybė, tačiau jo troškimams neišsipildžius, jis į komodos kampą sudaužo tėvo dovanotą laikrodį, bet šis ir toliau tiksi, primindamas, kad laiko sustabdyti neįmanoma.

Jaučiu, kad mano jaunieji klausytojai suprato, jog šiandien noriu tarti žodį apie Laiką, kuris yra negailestingas, bet kartais atneša ir malonių akimirkų. Ir, matyt, jums dabar labiausiai ir rūpi, ar įmanoma bent kiek atsispirti laikui, ar jis viską nusineš į užmarštį. Be abejo, būtų galima pajuokauti, kad nereikėtų rinktis gyvenimo aukštikalnėse, nes fizikai nustatė, kad ten laikas bėga greičiau negu jų papėdėje. Bet vargu ar toks pasiūlymas ką nors tenkintų.

Tad man nebelieka nieko kito kaip pasitelkti į pagalbą mano mėgstamiausią prancūzų rašytoją Marcelį Proustą, kurio septynių romanų cikle „Prarasto laiko beieškant“ ir paieškosime Jums rūpimo atsakymo.

Kaip žinia, šį romanų ciklą tarsi užprogramuoja madlenos pyragaičio epizodas. Jame pasakotojas prisipažįsta, kad iš vaikystės laikų jo atmintis buvo išsaugojusi tik ėjimo gulti dramą, kai netikėti svečiai sutrukdydavo jo mamai ateiti ir pabučiuoti jį prieš naktį. Tačiau jis niekaip nepajėgdavo prikelti iš užmaršties tų laikų, susijusių su Kombrė miesteliu, nes rėmėsi valinga arba proto atmintimi, kuri negeba išreikšti praeities, nes iš jos atrenka tik pavienius faktus, tarp kurių sunku rasti ryšį. Visai kitokios prigimties yra nevalinga arba spontaniška atmintis. Ji atsiranda atsitiktinai, ateina iš pasąmonės gelmių. Aplinka, kurioje įvyksta stebuklas, yra be galo paprasta, kasdienė. Mat vieną žiemos dieną motina pasiūlo sušalusiam protagonistui liepžiedžių arbatos. Šis iš pradžių atsisako, bet netrukus persigalvoja. Ta neapčiuopiama būsena – „kažkas nepaprasto“ – ir yra pirmas žingsnis nevalingos atminties link po to, kai naratorius paragauja arbatos su madlenos pyragaičiu. Nors pasakotojas bando atnaujinti tą pojūtį, tačiau bandymas baigiasi nesėkme, nes herojus pastebi, kad pojūtis tik pasikartoja. Juolab prieš jį iškyla ne koks nors regimas vaizdas, bet skonis. Bet patirtas skonis nepaaiškina to malonumo, ir jam tenka kreiptis į savo protą, kuris duoda atsakymą, jog tiesos ieškojimas ir kūryba sudaro vieną visumą. Šitaip pasakotojas suvokia, kuria linkme jam eiti, ir netrukus patiria, kad tas malonumas yra susijęs su prisiminimu iš vaikystės, kai teta Leoni jį vaišindavo madlenos pyragaičiu ir liepžiedžių arbata. Taip rašytojas parodo, kad tik kartotinis įspūdis (šiuo atveju skonis) gali atgaivinti praeitį, nes iki šiol pasakotojas dažnai cukrainių lentynose matydavo madlenos pyragaičius, tačiau jie nepriversdavo jo suklusti. Nuo tos akimirkos atgyja visas Kombrė miestelis ir jo apylinkės, jie lyg ir išplaukia iš liepžiedžių arbatos puodelio, o pasakotojas tarsi pradeda naują gyvenimą. Šią akimirką Proustas įvardija kaip atradimo akimirką, kurių cikle bus dar ne viena ir kurios pasakotoją kreipia kūrybos linkme. Taigi, atkreipkite dėmesį į atradimo akimirką. Jos mums dar prireiks.

Čia reikia pridurti, kad madlenos pyragaitis taip pat sukelia asociacijų ir su Marija Magdaliete (prancūziškai jos vardas skamba Madlena), ir su jos vardo bažnyčia (la Madeleine) Paryžiuje, pabrėždamas sakralų ryšį, kuris sieja pasakotoją ir jo motiną. Pasakotojo ir motinos ryšys, įkūnytas visų pirma kaip gulti ėjimo drama, leidžia įžvelgti ir tų santykių froidistinę potekstę. Norėdamas pabrėžti šio epizodo intymumą, pats rašytojas pyragaičius žymi didžiosiomis raidėmis (Petites Madeleines), kurių dvi pirmosios raidės atitinka autoriaus M. Prousto inicialus, nors gramatikos požiūriu tai ir nėra pateisinama.

M. Prousto kūrybos tyrinėtojas Francas Schuerewegenas, analizuodamas madlenos pyragaičio epizodą, teigia, kad „praeitis slypi mumyse kaip varpų skambesys, sklindantis iš tolimos katedros, iš „madlenos“ (turima galvoje šv. Marijos Magdalietės bažnyčia Paryžiuje –V.B.) vienu metu garsine, gastronomine, architektūrine ir seksualine prasme, nes visi šie lygmenys dalyvauja sykiu Prousto romane“. Tačiau mus labiausiai domina kaip nuo vienos atradimo akimirkos, t.y. madlenos pyragaičio ir liepžiedžių arbatos epizodo pereinama prie kitos, t.y. gudobelių epizodo.

Pirmoji gija, susiejanti madlenos pyragaičio ir gudobelių epizodus, yra garso sfera. Mes čia susiduriame su vienu iš netikėčiausių ir gražiausių viso ciklo sakinių: „Takas gaudė nuo gudobelių kvapo“. Šio sakinio tarinys mus nenorom kreipia varpų skambesio link. O varpai neatsitiktinai asocijuojasi su katedra, su kuria ir pats Proustas yra lyginęs romanų ciklą.

Nors šiuos du epizodus susieja garso sfera, bet čia susiduriame ir su kvapo sinestezija, nes kvapui suteikiama jam nebūdinga savybė – skambesys. Šitaip konstruodamas sakinį autorius siekė pabrėžti būtent kvapo intensyvumą, taip nutiesdamas giją tarp madlenos ir gudobelių epizodų.

Šiuos epizodus sieja ir gastronominis motyvas, kuris yra lengviau pastebimas. Mat visų pirma madlenos pyragaitį gudobelių epizode savo konditerine esme atitaria tešlainiai: „pas Kamiu, kur tešlainiai kainavo brangiau, jei buvo rausvi“. Tačiau čia neapsiribojama vien konditeriniu niuansu, nes jį papildo ir praplečia gastronominis atspalvis: „labiau vertinau rausvą grietininį sūrį, tą, kuriame, kai man leisdavo, būdavau primaigęs žemuogių“. Gudobelių epizode įvyksta ir tam tikras posūkis. Jei madlenos pyragaičio epizode buvo priešinami konditerinis ir bažnytinis motyvai, gudobelių epizode konditerinis motyvas priešinamas su rausva spalva, kuri yra siejama su moteriškumu. Beje, tai būdinga šio romano ciklų detalė, kai autorius, pasakodamas paralelines istorijas, palaipsniui plečia jų prasmių lauką.

Įdomu, kad ir gudobelių epizode išryškėja architektūrinis ir liturginis motyvai. Tik čia kalbama ne apie bažnyčią, kuri įžvelgiama madlenos epizode, bet apie koplyčią: „gyvatvorė atrodė tartum eilė koplyčių“. Pasakotojas atkreipia dėmesį ir į atskiras šio statinio detales: altorių, vitražą, sakyklą ir pan.

Bet naratorius neapsiriboja vien architektūros statinių įvaizdžiais, jis užsimena ir apie apeigas: „šis įstabus katalikiškas krūmas, visai pasiruošęs gegužinėms pamaldoms“. Tos apeigos čia prisimenamos neatsitiktinai, nes gegužės mėnuo, kai žydi gudobelės, bažnyčios liturgijoje yra skirtas šv. Mergelei Marijai, šitaip ir šiam – gudobelių – epizodui suteikiamas sakralinis pobūdis. Tokia šių dviejų epizodų paralelė puikiai suprantama, nes madlenos pyragaičio epizodas žymi tikrąją romano pradžią, o gudobelių epizodas kreipia pasakotoją kūrybos link, nes čia jis sužino, kad egzistuoja tokie menai, kaip muzika, dailė, bet tik dar neaiškiai ir gan miglotai junta, kad kūryba pirmiausia randasi kaip gaivališkos gamtos pamėgdžiojimas. Bet mums svarbiausia, kad abu šiuos epizodus vienija atradimo akimirka, kuri ir įžiebia kūrybos plačiąja prasme kibirkštį.

Galiausiai lieka dar viena – seksualinė – sąšauka tarp šių dviejų epizodų. Pirmajame epizode seksualumas siejamas su madlenos pyragaičio forma, tuo tarpu gudobelių epizode jį įkūnija rausva spalva. Įdomu, kad pasakotojo dėmesį į rausvas gudobeles atkreipia jo senelis. Jis, be abejo, savo vaikaičiui akcentuoja augalų grožį. Bet epizode rausvaspalvės gudobelės pranoksta nekaltybę įkūnijančias baltažiedes gudobeles, skatindamos pasakotoją nujausti gyvenimo vektorių – sąjungą su moterimi. Kitaip tariant, rausva spalva tarsi įkūnija dar kitokį malonumą, kuris gudobelių epizode iš pirmo žvilgsnio gali būti siejamas su švente, desertu, šventiniais drabužiais. Būtent gudobelės antrajame ciklo tome „Žydinčių merginų šešėlyje“, kaip teigia prancūzų mokslininkė Raymonde Debray-Genette, protagonistą nuves prie merginų, sykiu atskleisdamos jausmingumą ir seksualumą. Žodžiu, prarastas laikas tampa atrastu laiku.

Tokios atradimo akimirkos pasakotoją veda link ciklo finalo, kur jis imsis plunksnos tam, kad parašytų romaną, suvokęs, kad „tikrasis, galiausiai atskleistas ir išaiškintas gyvenimas, taigi, vienintelis tikrai išgyventas gyvenimas yra literatūra“.

Būtent tos atradimo akimirkos ir padeda atsispirti Laiko tėkmei, nes Proustas, išgyvenęs jų ne vieną, sukūrė romanų ciklą, kurį šiandien prancūzai laiko svarbiausiu XX a. prancūzų literatūros kūriniu. Išgyventi tas atradimo akimirkas yra savotiškas stebuklas, bet, kaip rodo rašytojo pavyzdys, jos gali garantuoti net amžinybę.

Bet čia Jūs tikriausiai pasakysite, kad nesiruošiate būti tokie rašytojai kaip Proustas, tačiau tai dar nereiškia, kad Jums nepasiseks patirti tų atradimo akimirkų. Esu tikras, kad tokia atradimo akimirka Jus aplankė, tarkim, tada, kai rašėte bakalauro darbą.

Dabar ir aš prisimenu, kai prieš keturiasdešimt penkerius metus, kai buvau tik fuksas, per vieną literatūros mokslo įvado seminarą nagrinėjome Renesanso epochos prancūzų poeto Pierre‘o de Ronsard‘o eilėraščius, kurių vieni aukštino jaunystės grožį, kiti bylojo apie Laiko jėgą. Dėstytojas išsyk mums pasakė, kad šie eilėraščiai nėra versti į lietuvių kalbą, ir nors jų kalba kiek senstelėjusi, teks pasikliauti mūsų pačių jėgomis. Matyt, mane tada irgi ištiko ta atradimo akimirka, nes po paskaitos bibliotekoje ryžausi išversti porą šio poeto eilėraščių į lietuvių kalbą. Aišku, pasirinkau eilėraščius apie jaunystės grožį, nes apie poeto aprašomą artėjančią senatvę tada kaip pirmakursis visai negalvojau. Kaip nustebo dėstytojas, kai kitą seminarą ėmiau cituoti vieno eilėraščio vertimą. O sonetas skambėjo šitaip:

Ji vaikiška graži penkiolikmetė:
Auksinės garbanos – lyg krepo klostės,
Ir oda jos šviesi, kakta – lyg rožės;
Jos juokas, – galvą aš nuo jo pametęs.

Tiktai dorybės tokio tyro grožio – 
Lyg sniegas krūtys, baltas pieno kaklas,
Jauna širdis standžioj krūtinėj plaka, – 
Ji moteris, – lyg deivė man atrodo.

Nuo žvilgsnio jos naktis diena pavirsta,
Ranka paglosto – nerimas sutirpsta –
Aš visiškai jaučiuosi nugalėtas.

Lyg burtai jos švelni tyli daina:
Man skamba čia juoku, čia aimana;
Štai kuo manasis protas sužavėtas.

Dar labiau nustebau, kai doc. Gvidonas Bartkus, parašęs straipsnelį apie P. de Ronsard‘o kūrybą, prie jo pridėjo du mano verstus eilėraščius ir juos išspausdino tuometiniame Vilniaus universiteto laikraštyje „Tarybinis studentas“. Ir jei kas nors man būtų tada pasakęs, pasistenk išversti juos kuo geriau, nes po keturiasdešimt penkerių metų tu vieną iš jų skaitysi Filologijos fakulteto bakalaurams, tikrai nė už ką nebūčiau patikėjęs. Laikas ne tik negailestingas, jis mėgsta krėsti ir išdaigas, kartais primindamas tą atradimo akimirką, kurią išgyvenai prieš daugelį metų.

Baigdamas linkiu, kad Jūs, žengdami gyvenimo pavasario taku, irgi patirtumėte atradimo akimirkų, kurios tikrai įprasmins Jūsų darbus. Bet tuo pačiu nepamirškit ir kaip sykį atsiduso poetas Raineris Marija Rilkė:

Kūdikystės daiktus vėl pamatę,
Matom ir daiktų gelmes,
Mes galvojom, kad praeina metai,
O praėjom iš tiesų tik mes... (T. Venclovos vertimas)

We have a pleasure to invite you to participate in the 6th International Scientific and Practical Conference ‘Overcoming Linguistic and Communicative Barriers: Education, Science, Culture’ to be held on 16-17 November 2018 at the National Aviation University (Kyiv), the address: Department of Foreign Philology, Kosmonavt Komarov ave. 1, Building 8 (Academic and Research Institute of Humanities), Kyiv, Ukraine. Scientists, university faculty members, translators/interpreters, teachers, PhD and Master students are invited to take part in the Conference.

Subjects of the Conference cover various theoretical and practical aspects of teaching foreign languages, cultural studies, developing socio-cultural competence of future specialists at institutions of higher education.

Working languages of the Conference: Ukrainian, English, German, French, Spanish, Russian.

Co-organisers of the Conference: University of Zagreb (Croatia).

Main areas of concern of the Conference:

• Worldview guides of the contemporary socio-cultural space, their transformations and selection.
• Theoretical and methodological issues of teaching foreign languages for specific purposes.
• Theoretical and methodological issues of teaching a foreign language as the second foreign language.
• Innovative technologies in learning and teaching foreign languages and Ukrainian.
• General issues of Germanic and Romance linguistics.
• Current issues of modernization processes in the Ukrainian educational and scientific space.
• Virtual educational space in the system of vocational foreign language training.

To participate in the Conference, one should send to until 1 November 2018 the following documents:

• a Participant’s Proposal Form;
• a paper in the form of a computer file;
• for students submitting papers solely – a scanned copy of the scientific advisor’s recommendation.

An example of the filled out proposal form, terms of participation and materials submission are included in the Call for Papers. You can download the Call for Papers by pressing the button below.

Conference details download >>>

Gerbiamasis Vicerektoriau, gerbiamoji Prodekane, gerbiamieji Vilniaus universiteto Senato ir Tarybos nariai, mieli kolegos, svečiai, naujieji magistrai,

netrukus savo rankose laikysite magistro diplomus, kurie žymės gražius gyvenimo universitete metus: jūsų jauną energiją ir laiką, skirtą išsilavinimui įgyti, jūsų intelektualinių ieškojimų kelią ir klystkelius, akademinio bendravimo patirtį, draugystės ryšius, kurie, kaip liudija patirtis ir istorija, užsimezgę universitete, būna vieni tvariausių. Šis diplomas yra ir ženklas, kad dalyvavote reikšminguose mainuose: duodami įgijote tai, kas nuo šiol yra jūsų nuosavybė. Galbūt šį diplomą vertinsite kaip individualios investicijos ženklą – tos, kuri dabar, palikus universiteto auditorijas, turėtų jums teikti gražą; ko visi mes jums linkime. Tačiau vertinant diplomą tik pragmatiškai, dalis talentų, kuriuos gavote, liktų užkasti. Keblu su talentais: kaip ir šis dviprasmis žodis, kuris reiškia ir sidabro, ir gabumų svorį, išsilavinimu gauti ir atskleisti talentai yra daugialypiai. Dalis jų nesunkiai paleidžiami į apyvartą, žinome jų vertę arba ją netruks mums parodyti rinkos dėsniai. Kiti talentai taip lengvai rinkoje neišjuda, jiems reikia dar kažko – palankių sąlygų, atmosferos, žmonių ryšių. Tad ką daryti su gautais talentais? Kokios apykaitos jiems ieškoti ar kaip ją kurti?

Žmonės abipusiuose mainuose dalyvauja nuo civilizacijos ištakų, dar iki rinkos ekonomikos laikų. Skirtingose kultūrose tokius mainus jie perteikia savitais pasakojimais, įveiksmina papročiais, perprasmina jų reikšmes kintančiame pasaulyje, atšviežindami jų vertę. XX a. pradžioje prancūzų antropologas Marcelis Maussas, aiškindamasis Polinezijos ir Šiaurės Vakarų Amerikos vietinių gyventojų papročius ir elgseną, parašė vieną kertinių šios disciplinos darbų – Esė apie dovaną (Essai sur le don): jame rekonstravo tokius tradicinių bendruomenių mainus, kuriuose juda mišrūs daiktai-dovanos – sudaryti iš materialiosios ir simbolinės vertės, – jie sukuria ir palaiko žmonių bendruomenes, jų ryšius, susižinojimą. Mausso darbas įžiebė diskusijas apie gamybos, kūrybos ir rūpybos procesus moderniose Vakarų visuomenėse, skatino atpažinti ir svarstyti išlikusius tradicinių dovanos mainų elementus kai kuriose srityse, tokiose kaip menas, švietimas, socialinė sauga. Panašiai ir lietuvių semiotiką, mitotyrininką Algirdą Julių Greimą (tam tikru mastu paskatintą ir Mausso tyrimo) ypač domino tradicinės lietuvių bendruomenės bičiulystės papročiai, kuriuos jis aptarė lietuvių mitologijos studijoje Apie dievus ir žmones (1979), dar kartą prie jų grįžo Nepriklausomybės atkūrimo metais kartu su Sauliumi Žuku parašytoje lietuvių kultūros apybraižoje Lietuva Pabaltijy (1993). Bičiulystės – draugystės per bites – papročiai Greimui atrodė „iš pažiūros vieni keisčiausių“, sudėtingos struktūros, turinčios mitologinį pagrindą, ir neįvertintą socialinį bei reikšminį potencialą. Greimo požiūriu, bičiulystės papročiai „organizuoja socialinių vertybių kodeksą“, palaiko socialinės moralės bruožus, nes bitės, kaip tikima, nemėgsta tų žmonių, kurie turi socialinio bendravimo ydų, t. y. piktų, vaidingų, šykščių. Drauge šie papročiai tradicinėje lietuvių bendruomenėje išvysto „originalią bičiulystės-draugystės dimensiją“ – kadangi pagal paprotį bitininkais tapdavo jaunesnieji sūnūs, nepaveldintys žemės, draugystės per bites ryšiai sukurdavo antrinės giminystės tinklus, ir šie telkė, anot Greimo, „visokioms avantiūroms pasiruošusius, laimės ieškančius bernų būrius“. Tokie „atliekami sūnūs“ Viduramžių Europoje dalyvavo kryžiaus žygiuose, Rekonkistoje; o Greimas jiems priskiria ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plėtros nuopelną.

Modernybės epochoje tradicinė socialinė moralė naujai įprasminama literatūros kūriniuose. Anot Greimo, vėlesnį jaunesniųjų sūnų bendrijų variantą Prancūzijoje – XVII a. Gaskonijos kadetus – išgarsino rašytojo Alexander‘o Dumas romanai. Istoriniuose siužetuose ir herojuose jie leido atpažinti moderniajam žmogui būdingą judrumą, avantiūrizmą, nuotykių ir naujovių ieškotojo dvasią, tačiau drauge išlaikė ir perdavė šiai socialinei moralei būdingą tradicinį garbės kodeksą, sparčiai yrantį Pažangos amžiuje. XX a. pradžioje, Lietuvos Respublikos kūrimosi metais, vienas jos „tėvų steigėjų“ rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas romane Pragiedruliai perprasmino tradicinius bičiulystės papročius, atskleisdamas jų reikšmę besikuriančioje modernioje Lietuvos visuomenėje.

Vaižganto Pragiedruliuose reikšmingas epizodas, kuriame vaizduojama vieną užpraeito amžiaus pabaigos pavasarį Nečionių kaime susikurianti nauja bičiulių bendruomenė. Viskas prasideda įprastai: kaimo vaikinai, pagauti pavasariško gyvybinių jėgų antplūdžio, radę tinkamos medžiagos, nusprendžia pagaminti avilį ir įkelti į netoliese prie piliakalnio augančią senpušę: „tikrai įeis bitės!“. Tačiau atėjus iškilmingam laikui – avilio kėlimo ritualui – visa ši akcija pakrypsta papročių nenumatyta linkme: į bičiulius suprašoma neįprastai didelė ir marga jaunimo grupė – dvylika vaikinų ir netgi (kas papročių nenumatyta) viena mergina; ir ūkininkaičiai, ir gimnazistai, ir giminaitis kunigas. Toks bičiulių būrys sodiečiams kelia juoką – nors avilys didelis, joks bičių spiečius neprineš tiek medaus, kad visiems pakaktų. Nerimauja ir kai kurie iš bičiulių – įkėlus avilį į senpušę, vienas jų neiškenčia: „Daug ko jūs čia, bičiuoliai, padarėt ne taip, kaip žmonės daro, ir aš neturiu vilties, kad iš to kelmo mes prasigyventume bitelių.“ Tačiau netrukus paaiškėja, kad šis avilys skirtas ne bet kokioms bitėms, o „prūsiškoms“ – iš tiesų tai yra slėptuvė draudžiamai lietuviškai spaudai, gabenamai iš Prūsijos.

Iš pažiūros paprotiniu būdu susitelkusi bičiulių bendrija tampa nelegalios spaudos platintojais, viešojo reikalo gynėjais, lietuviškosios kultūrinės „rekonkistos“ dalyviais, kurių siekiai peržengia sodžiaus ir valsčiaus ribas. Vaižgantas šiame epizode atskleidžia, kaip tradicinės formos prisipildo naujų turinių – tarsi avilys naujoviškų bičių. Pagal paprotį bičiuliai dalijasi medumi – gamtos dovana, kuri juos įpareigoja vienas kito atžvilgiu ir nulemia tam tikras moralines priedermes. Naujojoje bičiulystėje, pagal Vaižgantą, medų, bičių suneštą iš žiedų, pakeičia kultūrinis artefaktas – lietuviška spauda, daugelio „bičių darbininkių“ pastangomis suneštas kūrybinis, intelektualinis turtas, kurį skleisti įsipareigoja naujieji bičiuliai. Pakinta papročio turinys, tačiau jo moralinė ir emocinė prasmė išlieka: ir naujieji bičiuliai nepamiršta, kad pagal paprotį bitės yra „pilietinės sąžinės reiškėjos“: „jos, švarios, taikios ir darbščios, reikalavo, kad žmonės bendradarbiautų su jomis švariai, taikiai ir darbščiai“. Senosios bitininkų priedermės tampa modernių piliečių laikysenos pagrindu, ir sukuria tokį žmonių tinklą, kuriame juda kultūrinės kūrybos dovanos.

Vaižgantas šiame epizode intelektinės kūrybos vaisius prilygina gamtos dovanai – medui; kad jie turėtų prasmę ir veiktų, reikalingas draugystės ryšių tinklas, kurį sujungia jau nebe mitologija, o politinė idėja – kultūrinės, vadinasi, ir politinės nepriklausomybės siekis. Prieš šimtmetį peraiškinti bičiulystės papročiai įprasmino modernaus žmogaus troškimą išeiti iš namų į pasaulį ir drauge – perkurti saitus su namais ir jų žmonėmis, kad šie padėtų atnešti pasaulį į namus. Iš esmės tokia buvo ir anos Lietuvos Respublikos kultūros „dvasia“, turinti senovinės bičiulystės medaus kvapą: ir susisaistymo su vieta, ir avantiūros polinkį. Gal netgi galima būtų sakyti, jog tos epochos kultūros stiliui būdingas toks zigzaginis judesys: ten ir atgal, iš avilio ir atgal į avilį – stilius, koduojamas lietuvių mitologijos bičių deivės Austėjos vardo semantikos (nuo „austi“ – lakioti ten ir atgal).

Galima būtų svarstyti, kiek Vaižganto atskleistas modernios lietuvių kultūros modelis tebeveikia šiandien, ar jis gali paaiškinti šiuolaikinius žmonių ryšius ir jų tinklus, kuriuose judėtų talentai – iš namų į pasaulį ir atgal. Gal ir taip. Tačiau riba tarp tarp namų ir pasaulio tapo kur kas mažiau ryški, nekalbant apie tai, kad kai kurie žmonės ilgainiui tapo alergiški medui – ir natūriniam, ir kultūriniam. Atsirado ir dirbtinio medaus. Vis dėlto ir šiandienos literatūroje galima įžvelgti dar sykį pakitusių šios apykaitos modelio pėdsakų. Toks pėdsakas – Rimvydo Stankevičiaus eilėraštyje „Pavėjui“ (Ryšys su vadaviete, 2012) pasirodantis spiečiaus įvaizdis, žymintis pirmiausia skvarbumo galią, galią peržengti ribas, išlaikant savastį:

Pavydėdavau spiečiams,
Gebantiems įsimesti į svetimas valdas
Su visu savo pasauliu – žaidimo
Taisyklėm, tautosaka, fizikos
Dėsniais –
[...]
Pavydėdavau galimybės prasispraust
Pro pasaulių sąsparas į pačią
Esmę ir
To įgimto gebėjimo pasakot
Apie tai, kur buvusios –

Sėdėdavom spiečium akis susmeigę
Į ugnį, stebėdavom, kaip vėjas
Liepsną pagauna, nusineša...

Dar tada sau tyliai pažadėjau –
Kada nors,
Kada nors išmoksiu ir aš.

Eilėraštyje pasirodantis „mes“ – tai ne bičiuliai, saistomi tiesiogiai išsakomo imperatyvo ar programos, ši bendruomenė sulyginama su spiečiumi, kurio narius jungia kiekvieno atskiras ir visą bendriją apimantis geismas, tartum sklindanti vėjo, gaudančio liepsną, energija. Eilėraštyje ši energija nusakoma kaip galia prasiskverbti į naujas valdas su savo pasauliu – toks yra kūrybinių mainų vaizdinys, kuriame siekis „pasakoti, kur buvus“ atlieka moralinės angažuotės vaidmenį, skvarbos ir ekspansijos judesį pratęsia saugos judesiu – pasakojimu, kurį galima laikyti savo–kito santykių moderavimo būdu.

Nėra neįmanoma, kad abu šie – ir Vaižganto įprasmintas modernusis, ir Stankevičiaus postmodernusis – kūrybinių mainų modeliai galėtų veikti šiuolaikinėje kultūroje vienas šalia kito. Galbūt ir jūs savo bei kitų talentams skleisti kursite bičiulių bendrijas su ambicingomis programomis, o gal, veikdami individualiai, pasijusite besą spiečiuje, pagautame tos pačios skvarbumo energijos. Gal ir šiandien, prisiminę tai, jog gaunate Vilniaus universiteto magistrų diplomus ypatingoje metų sankirtoje – Nepriklausomos Lietuvos Respublikos šimtmečio laiku, – akimirką pasijusite kaip Vaižganto pavaizduota andainykštė bičiulių bendruomenė:

Visų nuotaika pasidarė neapsakomai pakili ir tiršta. Visi savo širdyje neapsakomai džiaugėsi ir didžiavosi, kad pakliuvo į tokią kompaniją, ir drauge jautės kažin ko pilni, kas nepaprastai sotina ir tvirtina jų dvasią, drauge baugina slaptumu. Baisu tai baisu. Vis dėlto nei vienas iš jų nebūtų nė už kokią palaimą tos naštos išsižadėjęs.

Tad šią tirštos nuotaikos akimirką sveikinu, pakliuvus į Vilniaus universiteto magistrų, profesionalių filologų, kompaniją – ar spiečių, – ir tikiu, kad išsilavinimo ir talentų dovanos ar naštos „nė už kokią palaimą“ nenorėsite išsižadėti. Geriausios jums kloties.

prof. dr. Brigita Speičytė

Birželio 27 d. naujos kadencijos Vilniaus universiteto (VU) Senatas rinkosi į pirmąjį posėdį, kurio metu buvo išrinktas Senato pirmininkas. Iš posėdyje dalyvavusių Senato narių balsų dauguma nuspręsta vadovavimą naujajai Senato sudėčiai vėl patikėti prieš tai šias pareigas ėjusiai VU FLF LKTI prof. dr. Dainorai Pociūtei-Abukevičienei.

Renkant VU Senato pirmininką iš viso balsavo 35 posėdyje dalyvavę Senato nariai. Už prof. D. Pociūtės-Abukevičienės kandidatūrą balsavo 27 naujieji Senato nariai. Du biuleteniai buvo sugadinti, po tris balsus gavo į šias pareigas taip pat kandidatavę dr. Nerija Putinaitė (VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas) ir prof. Rimantas Vaicekauskas (VU Matematikos ir informatikos fakultetas).

Pasak naujai perrinktos Senato pirmininkės, jai šios pareigos anksčiau buvo netikėtas iššūkis, suteikęs daug patirties, o antrą kartą išreikštas Senato narių pasitikėjimas – dar labiau įkvepia darniai siekti bendrų tikslų.

Daugiau skaitykite naujienos.vu.lt

Prorector magnificens, prodecana aestimanda, praeses consilii facultatis, profesores sapientes, familiares omnes, collegae carissimi,

Džiaukitės, mes laimėjom, – su paskutiniu gyvasties kvapu ištarė Feidipidas. Bet juk po graikų pergalės Maratone niekas nevertė jo bėgti ir mirti. Feidipidas pats pasirinko pasidalinti pergalės džiaugsmu su kitais didžiausia kaina.

Tik Feidipidui niekas nesakė, kad kam jam reikia tiek bėgti, kad gal geriau bėgtų kokioj kitoj vietoj, kur esąs didesnis ekonominis efektyvumas, Feidipido niekas neklausė, ką jis dirbs po to, kai nubėgs. Graikų hoplitas be sustojimo bėgo, nes tai buvo pašaukimas. Kelio neužkirto mintis, kad gal neverta, gal verčiau nueisiu, o atėniečiai šiek tiek palauks gerosios žinios.

Ir nors Feidipidą kaip ir kiekvieną gyvą būtybę pasiglemžė baigtis, jis išliko kaip garsas, perduodamas iš lūpų į lūpas, pasakojant apie didvyrį. Vėliau virto užrašytu žodžiu, keičiančiu savo gramatines formas, pereinančiu iš kalbos į kalbą. Feidipidas pakeitė būtį ir žmogus tapo žodžiu. O žodžiai ir idėjos išlieka.

Mus visus ir kiekvieną humanitarą pasaulyje vienija tos pačios vertybės – kritiškumas kiekvienam faktui, siekis kiekvieną mintį pagrįsti įrodymais ir mąstymas. Nuolatinis tiesos siekis leidžia mums tekstuose kad ir trumpam prarasti save, kad grįžtume jau pasikeitę, tapę viso pasaulio, visos žmonijos dalimi. Verčiant knygų puslapius tarsi šaukiame sielas, įkerėtas lapuose, kad mus pačius mažiau slėgtų mūsų mirtingumas. Nuo šios akimirkos nė į vieną puslapį nebegalime žiūrėti be didžiausio kruopštumo, be pagarbos ir kritiškumo kiekvienam žodžiui, mat pradėję rinkti raidę po raidės nejučiomis atsiduriame apsupti kitų gyvenimų, išgyvenimų ir minčių, atsiduriame kituose laikuose ir nebūtose erdvėse.

Laisvė, demokratija ir pilietiškumas dažnai reikalauja to paties – atsisakyti, kas yra laikoma tikrove, pamiršti, kas yra priimta ir žinotina, ir leisti mūsų vaizduotėms skrajoti bei patirti. Tai prieš 100 metų padarė 20 mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrėjų ir prieš 28 metus pakartojo 124 signatarai. Nes jie leido sau mąstyti už okupacinio konteksto ribų, jie leido sau galvoti kitaip ir tuomet tas mintis materializuoti į laisvę.

Džiaukitės, mes laimėjom, – galiu pasakyti ir kiekvienam iš jūsų, brangūs kolegos, magistrai. Mes šiandien baigėm asmeninį kiekvieno savo Maratoną, kurio pabaigoje užplūs džiaugsmas, kad kitiems atnešėme gerą naujieną, jog humanitariniai mokslai dar turi savo vietą pasaulyje, gyvena puslapiuose ir mintyse, materializuojasi idėjomis ir tyrimais, suformuoja protingus ir sąmoningus Lietuvos piliečius, kurie kiekvienas, tuo neabejoju, kaip Feidipidas bėgtų net žinodami, kas laukia pasiekus tikslą. Užbaigėm paminklą, tad, Melpomene, dabar mums Delfų laurais džiugiai garbanas vainikuok.

Vardan Dievo, vardan Tėvynės, vardan kiekvieno iš 54 filologų, šiandien gaunančių magistro laipsnį, nes mes kuriame sąmoningą ateitį. Ačiū Jums.

Klasikinės filologijos magistras
Tomas Riklius