Birželio 14-oji ir 15-oji – Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienos. Šia proga birželio 14 d. vyko renginiai, skirti tragiškoms netektims ir pasipriešinimui atminti. Rytas tradiciškai prasidėjo iškilmingu minėjimu Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.
Dalijamės VU Filologijos fakulteto profesoriaus Pauliaus Subačiaus kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti:
Ponia Pirmininke,
Gerbiamosios ir Gerbiamieji,
Mano seneliai turėjo būti išvežti kažkurią birželio pabaigos dieną, bet Vokietijos kariuomenė peržengė slaptaisiais protokolais nustatytą stalininės sovietijos sieną. Todėl sunkvežimis su kareiviais į jų kiemą nebeįsuko. Apie tai, kad yra įtraukti į tremiamųjų sąrašą, jiems pašnibždėjo prie okupantų prisidėjęs, valsčiaus raštinėje dirbęs pažįstamas. Sovietams grįžus ir išvežus artimiausius kaimynus, seneliai paliko ūkį su visu turtu giminaičiams ir, išsikėlę į Ignaliną, išvengė Sibiro. Nuo vaikystės girdėjau šį pasakojimą, kuris autentiškas ne faktų, bet istorinės atminties liudijimo prasme. Ilgainiui ėmiau mąstyti, kaip per kartas perduodama šeimos patirtis lemia skirtingą svarbiųjų praeities įvykių suvokimą. Pavyzdžiui, kodėl vieni hitlerinę okupaciją atsimena kaip pragaištį, kiti – kaip išsigelbėjimą. Šis „kodėl“ bei svarstymai apie anuomečių poelgių ir dabartinių jų vertinimų motyvus, o ne vienos teisingos interpretacijos steigimas, yra esminė gyvo tautos istorijos nervo, gyvo domėjimosi konkrečia artimiausios aplinkos praeitimi sąlyga.
Iš pažiūros įdomumas neatrodo tinkamas žodis kalbėti apie netektis ir kančias, tačiau sakyčiau, kad būtent jis yra raktinis. Kai 1988-ųjų rugpjūtį su Vilniaus universiteto kraštotyrininkais Papilio parapijoje pagal a. a. istoriko Aloyzo Petrašiūno įduotą anketą pirmą kartą užrašinėjau buvusių išvežtųjų atsiminimus, beveik iš kiekvieno pakalbintojo girdėjau liūdną: „taigi kam čia, vaikeli, beįdomu“. Vėliau, įpusėjus pirmam atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečiui, dažnas modernus publicistas atkaria intonacija piktinosi: „kiek čia galima rašyti apie tuos trėmimus, kam čia beįdomu“. O paaiškėjo, kad tas išstūmimo, atsikratymo, perkraustymo į sendaikčių palėpę impulsas tebuvo nepergalėtos asmeninės ir kolektyvinės traumos padarinys. Todėl, manau, prasminga čia paliudyti – šiandieniams studentams, tai yra trečiai, ketvirtai ar net penktai kartai nuo tųjų 1940-tųjų labai įdomu, ką veikė, kaip gyveno jų giminės žmonės per okupacijas, kas jiems nutiko Azijos speige, partizanų žeminėse ir sovietinio nuobodulio kasdienybėje.
Prieš kelias savaites mano pirmakursė studentė Marija Nordkvelle, seminaro apie bibliografinį kodą užduočiai iš milijoninės knygų įvairovės pasirinko tremtinių maldaknygės „Vilties maldos“ faksimilinį leidimą ir rašinio įžangoje papasakojo apie savo močiutę ir jos jaunystės bičiulį, per savo dėdę susijusį su šios relikvijos originalu. Kitos mano buvusios studentės ir diplomantės Živilės Kropaitės su Giedre Čiužaite parengtas laidų ciklas „Stipresni už Sibirą“ tapo bene klausomiausia radijo metų medžiaga, o Živilės knyga „Fainiausia pasauly močiut“ – bestseleriu. Todėl, kad įdomu ir įdomiai. Todėl, kad daugiau klausiama nei atsakoma ir peršama. Taip gija prie gijos, mazgas prie mazgo esame naujai susiejami į artimesnių ir tolimesnių, lyginamų ir kartais nepalyginamų, įvairiopai sužadintos atminties ryšių tinklą. Deja, taip jau yra, kad vakarykštė diena – tarsi dar ne istorija, o domesys išauga tuomet, kai belieka mažai galinčių tiesiogiai liudyti. Atidžiai išklausykime patyrusius tremtį, kol dar galime. Tačiau svarbu bei įdomu ir tai, ką jaunesni atsimena girdėję iš tėvų bei senelių, kokias istorijas pasakojo ar nutylėjo, perdavė ar nuslėpė kiekvieno iš mūsų šeimose. Ir kiekvienas iš mūsų.
Istorijas apie partizanus ir tremtinius, žydų gelbėtojus ir baltaraiščius, sovietų karininkus ir pogrindžio laikraščių platintojus, komjaunuolius ir komunistus. Nes visos šios istorijos yra okupacijos ir genocido, Lietuvos Respublikos gedulo, kurį reikia iki galo išgedėti, istorijos. Jos įdomios ne todėl, kad būtų puolama ar ginama, kaltinama ar teisinama, išsisukinėjama ar ciniškai atremiama: „o kas čia tokio“. Ne todėl, kad šiandien teisingai nuspręstume, kam ir kokius statyti paminklus. Jos įdomios, nes jos ir yra mes. Tokie, kokie esame. Su trapia viltimi ir, tikiu, iš visų jėgų sutelkta pastanga, kad nebepasikartotų.
Ačiū!
