„Mane žavi ten gyvenantys laisvi, progresyviau mąstantys žmonės, iš kurių galiu mokytis tolerancijos visiems žmonėms, visoms profesijoms, visiems pasirinkimams“, – atvirauja Šiaurės šalis gerai pažįstantis Vilniaus universiteto (VU) Skandinavstikos absolventas Jokūbas Kodoras. Kasdienybėje humoro nestokojantis suomių ir švedų kalbų bei kultūrų žinovas apie tarp šalių pastebėtus skirtumus kalba rimtai – Lietuvoje kiekvienas stengiamės siekti aukštumų, tačiau dažnai pamirštame esminius pagrindus – šeimą, laisvę, žmogiškumą.

Pažinti Skandinaviją ir iš jos mokytis

VU Filologijos fakultete Skandinavistikos studijas baigęs J. Kodoras pirmiausia paaiškina, kad „Skandinavijos“ terminas nurodo komplikuotą trijų šalių derinį, į kurį lietuviai visada bando „įsprausti“ ir Suomiją. Deja, ji nėra Skandinavijos šalis ir nesudaro šio geografinio regiono.

„Jeigu norime kalbėti apie Suomiją kaip reginio dalį, geriausia tada vartoti tikslesnį terminą „Šiaurės šalys“ arba mažiau girdėtą „Fenoskandija“. Erasmus stažuotės metu Stokholme ir Helsinkyje terminų skirtumo svarbą patyriau savo kailiu: kai manęs paklausdavo, ką Lietuvoje studijuoju, atsakius Skandinavistiką, žvilgsnis šiek tiek pakrypdavo į šoną. Tad tekdavo taisytis Šiaurės šalių studijos (suom. Pohjoismaiden opinnot, šved. nordiska studier) ir tada viskas būdavo aišku“, – prisimena J. Kodoras.

VU absolventui nesunku įžvelgti Šiaurės šalių privalumus: „Manau, Lietuvai Šiaurės šalys reikalingos kaip politinio profesionalumo ir aukštos švietimo kokybės pavyzdys. Šių šalių pasitikėjimas savo politikais yra daug aukštesnis negu mūsų tautiečių pasitikėjimas savo išrinkta valdžia“. O kalbėdamas apie aukštą Švietimo sistemos kokybę Šiaurės šalyse J. Kodoras teigia, kad švietimo sistemoje pastebi daugiau laisvės, mažesnius krūvius, protingesnius sprendimus: „Vaikai negauna krūvos namų darbų ir daugiau laiko gali praleisti su šeima ir draugais.“

Visada aktyvus ir naujoms patirtims atviras filologas sako, kad Šiaurės šalys, o ypač Suomija, atspindi, o kartu ir atsveria jo būdą: „Tiek kultūra, tiek kalba priverčia stabtelėti, kažkur pradingsta visas skubėjimas, jaučiuosi ramesnis. Tai įžemina ir suteikia balanso gyvenime. Mane žavi ten gyvenantys laisvi, progresyviau mąstantys žmonės, iš kurių galiu mokytis tolerancijos visiems žmonėms, visoms profesijoms, visiems pasirinkimams. Čia Lietuvoje kiekvienas stengiamės siekti aukštumų, tačiau dažnai pamirštame esminius pagrindus – šeimą, laisvę, žmogiškumą“, – taip Skandinavistikos studijų absolventas vertina visas Šiaurės šalių studijų metu išmoktas pamokas.

Ar Suomija geresnė šalis už Švediją?

Nors taip drąsiai teigti, kad Suomija geresnė šalis už Švediją J. Kodoras nedrįsta, vis dėlto atskleidžia, kad gilesnis domėjimasis Suomija, jos kultūra atsirado dėl vienos studijų ypatybės: suomių kalba ir kultūra buvo pagrindinės, o švedų kalba ir kultūra – gretutinės studijos.

„Dviejų kalbų mokymasis vienu metu – gana didelis iššūkis, o procesas vyksta tam tikrais etapais: vienu momentu stengiamasi plačiai domėtis apie vieną kalbą bei kultūrą, o po to dėmesys nukrypsta į kitą. Pradėjus nuo suomių kalbos pirmame kurse, vėliau mokėmės ir švedų, vis bandant sužinoti kuo daugiau apie abi šalis“, – sako absolventas.

Nors artimieji ir pažįstami pasirinkti labiau mėgiamos šalies neprašo, apie kalbų skirtumus kartais pasiteirauja: „Kai manęs paklausia, kuri kalba geresnė – suomių ar švedų – iki šiol negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Tokioje situacijoje jaučiuosi kaip suomių rašytojo Miiko Nousiaineno romano „Aviečių valties pabėgėlis“ (suom. Vadelmavenepakolainen) pagrindinis veikėjas, pasimetęs savo tapatybėje tarp suomio ir švedo. Tad čia – panašus atvejis: man labai patinka ir viena šalis, ir kita“, – šypsosi Jokūbas.

Šventos Liucijos šventė – mažai žinoma, bet unikali tradicija

Bakalauro studijas VU Filologijos fakultete baigęs J. Kodoras visus keturis metus prisimena kaip nuolatinį asmeninį tobulėjimą ir naujų žinių sėmimąsi, tačiau, jeigu reikėtų išskirti vieną įsimintiną patirtį – išskirtų šv. Liucijos dienos minėjimą.

Skandinavistikos studijų absolventas pasakoja, kad dėl savo tikėjimo persekiotos ir galiausiai nužudytos šv. Liucijos šventė, manoma, į Šiaurės šalis atkeliavo XVIII a. iš Vakarų Europos. Kaip tik tuo Švedijoje ėmė formuotis Liucijos su degančiomis žvakėmis ant galvos motyvas, o XX a. šventė pasipildė giesmėmis. „Ir šiais laikais gruodžio 13-tosios ryte ateina Liucija, pasipuošusi baltais rūbais, ant galvos degančia žvakių karūna, giedodama giesmes kartu su žvaigždėmis pasipuošusiu berniukų choru (šved. stjärngossar) bei nykštukais“ – pasakoja J. Kodoras pridurdamas, kad ši plačiai paplitusi šventė gyventojams yra lyg šviesus priminimas tamsiausiame metų laikotarpyje, kad neužilgo vėl ateis šviesesnės dienos, kuriomis bus galima ilgiau mėgautis.

„Niekada iki to nebuvau girdėjęs apie šv. Liuciją ir jos šventę, apie tai sužinojau tik Filologijos fakulteto Skandinavistikos centre. Čia susipažinau su šios šventės papročiais, o kai pirmą kartą žiemos tamsoje pamačiau ryškias žvakių šviesas ir išgirdau švediškas giesmes – tai prilygo Kalėdiniam stebuklui“, – pasakoja J. Kodoras ir visiems rekomenduoja apsilankyti šioje iškilmėje, ypač tiems, kurie nori pabėgti nuo kalėdinio dovanų pirkimo šurmulio.

„Skandinavistikos centras – be galo šilta ir maloni bendruomenė. Tai ne vien studijos ar kalba, bet ir vietinių bei iš užsienio atvykusių dėstytojų, studentų kuriama bendruomenė, į kurią vis norisi sugrįžti, net ir pabaigus studijas“, – sako J. Kodoras.

 Su artimu kurso draugu šmaikštų klipą apie suomių kalbos sunkumus ir užsieniečiams keistas suomiškas tradicijas sukūręs J. Kodoras ateityje norėtų išversti keletą knygų iš suomių į lietuvių kalbą, sėkmingai baigti magistro studijas ir toliau užsiimti rūpimomis veiklomis, kaip savanorystė kino festivaliuose.

Jau penkerius metus JAV Ilinojaus valstijoje įsikūręs Vydūno jaunimo fondas (Vydunas Youth Fund) remia Vilniaus universiteto pilietiškus, visuomeniškus, kultūriniu veiklumu pasižyminčius ir aukštų akademinių rezultatų siekiančius magistrantus. Kasmet VU atrinkdavo vieną magistrantę ar magistrantą, kuriam būdavo paskirta Sofijos Čiurlionienės vardinė stipendija, taip paskatinant magistrantus tolimesniems lietuvių kalbos ir literatūros mokslams bei pagerbiant rašytoją Sofiją Čiurlionienę už ilgametę jos pedagoginę ir kultūrinę veiklą.

Šią savaitę Filologijos fakultete apsilankė Vydūno jaunimo fondo valdybos pirmininkė Vida Brazaitytė. Rašytojos Sofijos Čiurlionienės vardinę premiją buvo nuspręsta skirti stipendijos laimėtojai Literatūros antropologijos ir kultūros magistrantei Evelinai Šimkevičienei. Įteikime taip pat dalyvavo fondo atstovė Lietuvoje Filosofijos fakulteto doc. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė ir Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto direktorė doc. Inga Vidugirytė-Pakerienė.

Paramos sutartis rašytojos Sofijos Čiurlionienės vardinei stipendijai gauti bus pratsta dar penkeriems metams!

Ekscelencijos Suomijos ambasadore Arja Makkonen, Švedijos ambasadoriau Larsai Wahlundai, Norvegijos ambasadoriaus pirmasis sekretoriau Eirikai Lybergai Bergene, magnificencija VU Rektoriau Rimvydai Petrauskai, FilF dekane Mindaugai Kvietkauskai, prodekane Gintare Judžentyte-Šinkūniene, gerbiamieji svečiai, viešnios, kolegos, kolegės.

Ką tik įneštos Filologijos fakulteto vėliavos logotipe, sukurtame talentingo dailininko Petro Repšio, įrašyta „Littera occidit, Spiritus vivificat“. Ar kada susimąstėte, ką šie žodžiai reiškia ir iš kur jie paimti. Tai šiek tiek patrumpinta ištrauka iš antro laiško korintiečiams, laiško, kurį apaštalas Paulius parašė 56 metais Makedonijoje, taigi prieš 1968 metus. Nepatrumpintas šis posakis lotyniškai skamba taip “Littera enim occidit, Spiritus autem vivificat“ (nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę), o graikų kalba parašytame originale „To gar gramma apokteinei, to de pneuma dzōopoiei“. Norint geriau suprasti posakį, reikėtų įsigilinti į laiško trečią  pastraipą, bent į jos fragmentą: „Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tartum iš savęs, bet mūsų tinkamumas yra iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“  (iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas).

Šis trumputis posakis akivaizdžiai liudija, kad europinė kultūra, terminologija paremta dviem stulpais – graikiškuoju ir romėniškuoju. Gramma asocijuojasi su gramatika, gramofonu ir kitais žodžiais, pneuma – su pneumatika, pneumokokais, dzōopoiei – su zoologija ir kitais mokslais, tiriančiais gyvūnus, su lingvistiniu terminu zoomorfizmas, t.y. kai žmogus apibūdinamas tam tikru gyvūnu, pvz., jis/ji tikras/ tikra lapė. Lot. littera slypi terminuose literatūra, literatas, Spiritus – spiritizmas, spirometras, spirografas, – visi paremti veiksmažodžiu spirare „dvelkti, pūsti, įkvėpti, kvėpuoti“. Lotyniškos ir graikiškos kilmės terminai savitai konkuruoja. Štai prietaisas plaučių talpai matuoti vadinamas spirometru, o plaučių liga, uždegimas – pneumonija.

Daugiau negu pusę amžiaus sukuosi tarp baltų kalbų ir tarmių, tarp dabarties ir praeities, tarp tyrimų, jų sklaidos ir tyrėjų, tarp dviejų epochų  – okupacijos ir laisvės. Apie kalbą kaip visą mūsų veiklą persmelkiantį reiškinį – ir šioje Lectionē Ultimā, skirtoje jums, mielosios filologės, mielieji filologai, netrukus gausiantys Vilniaus universiteto magistro ar bakalauro diplomus.

Turbūt neperdėsiu pasakęs, kad kiekvienas mūsų esame saviti kalbos kūriniai?! Prigimtinės, tėvų kalbos – tarmės, – šnektos, kurios niekas specialiai nemoko, o jos sudėtingiausią sistemą suima mažų vaikų galvos, imituodamos suaugusiųjų kalbą. Sakoma, kad gebėjimas imituoti būdingas tik žmonėms.

Kalba taip giliai įsismelkusi į mus, kad be jos negalime nei mąstyti, kurti, nei dirbti, galų gale – net sapnuoti. „Kalboje glūdi pirmapradė kūrybos esmė“ (Martinas Heideggeris). „Pradžioje buvo Žodis“, sakoma evangelijoje pagal Joną, tik po to veiksmas. Žodis – ne tik garsais artikuliuotas ar sutartiniais ženklais, raidėmis užrašytas, bet ir lūpų, rankų, pirštų judesiais ar galvos linktelėjimu, šokiu išreikštas. Visais atvejais tai yra KALBA, LINGUA, GLŌTTA, LANGUAGE, SPRACHE... Niekas iki šiol nesugebėjo paaiškinti, kodėl mes tiek daug kalbame, net ir tada, kai nėra jokių garsų, o tik pirštų šokis mobiliojo telefono ekrane.

Pasaulis suvokiamas, skaidomas, įsavinamas tarsi per kalbos prizmę. Kalbos pilna ten, kur iš tiesų lyg neturėtų būti. Kiek daug apie žmones galima spręsti iš jų kūno kalbos, menininkai diskutuoja apie vaizdų kalbą, šokėjai neišsiverčia be šokių kalbos, muzikai – be muzikos dialektų, o žiniasklaidoje kasdien girdime apie gerai ar blogai artikuliuotas mintis, nors artikuliacija šiaip jau yra „kalbos padargų veikimas tariant garsus“. Graikų kalbos daiktavardis logos „žodis, kalba, pasakymas“, kilęs iš veiksmažodžio legō „kalbu, sakau, šneku“, tapo svarbiausių mokslo sričių terminologijos kertiniu akmeniu: bio-, eko-,  geo-, mito-, psicho-, socio- ir t. t. -logija. Tiesą pasakius, ir paramokslai šį esminį žodį prisilipdo, kaipgi kitaip be jo gyvuos  astrologija...

Šimtai lingvistų, filosofų, rašytojų, mokslo ir kultūros šviesulių yra mėginę apibrėžti ir žodį, ir kalbą. Iš visų man iki šiol artimiausios Antano Baranausko – poeto ir talentingo filologo –  mintys, nusakančios esminius kalbos bruožus – ryšį su kalbančiųjų dvasia, intelektu, morale, asmeniniu ir visuomeniniu gyvenimu, dabartimi ir praeitimi. Įsiklausykime: „Kalba yra žmogaus dvasios organas. Žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektinių ir moralinių vertybių saugykla <...>, ryšys, siejantis visas kartas ir asmenybes, individus <...> ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis“. Ir kaip vargingai atrodo mėginimai kalbą apibrėžti tik  kaip vieną iš komunikacijos priemonių.

Mane ir kitus mano krašto žmones formavo, gludino ir sergėjo rytų aukštaičių uteniškių patarmė. Tarmių metams 2013 m. įsisiūbavus, šviesios atminties etnomuzikologės ir LRT laidų vedėjos Zitos Kelmickaitės paprašytas sutikau įkalbėti pusės minutės tekstą apie savo saitus su gimtine ir jos kalbiniu pasauliu. Kiek paredaguotas ir patrumpintas kūrinėlis atrodo taip: „Daunorių bažnytkaimy užgymįs, pā Tauragnų dungum baigįs mākyklį, pėršākau Ūtenų ir atsdūriau Vilniuj, kalbų ir tarmių maišalynēj. Nuo tal‘ teip ir blaškaus terp Vilniaus ir Daunorių. Tik inkertu Mālėtų kelian, širdy pasdarā ramu ir burnoj atgyja sava ūturka, tauragnyškių žodžiais žādeliais pradeda srūt‘, klevā sulu tekėt‘: autakājys, ragutēs, šulnys, žungsnys, ūgdžia, maitena, krykštamāčia. Akėt‘ –  ne tekėt‘, raikia mākėt‘, ē aust‘ – tai ne paklaust‘. Tās pačiās akys ir juokias, ir verkia. Ajagi ramūmas susiedų“.

Tai vis uteniškių ir artimesnių kaimynų žodžiai, jų skambėjimas ir prasmės. Baigus studijas Vilniaus universitete, netikėtai smigtelėjo mintis, kad vienas tų ištartųjų žodžių yra ypatingas, esminis, nusakantis gyvenimo pilnatvę. Tai ramus,  rami, ramu ir jo vediniai ramiai, ramumas, ramumėlis... Leksikografai, mėgindami išlukštenti šio visų lietuvių vartojamo žodžio semantiką, įsodino jam pluoštą reikšmių, iš kurių keturios priskirtos rytų aukštaičiams: 1) „geras, mielas, malonus, jaukus, džiuginantis“ (pvz., ramus kelias); 2) „linksmas, smagus“ (pvz., ramus gaidelis); 3) „patogus“ (pvz., ramūs kailiniai); 4) „drungnas, apyšiltis“ (pvz., vanduo). Betgi taip suskaidant reikšmes iš tikro sunaikinamas žodžio prasmės vientisumas, jo skleidžiama aura, kurią nusakyčiau kaip palaimą ar pilnatvę.

Kai sakau ar girdžiu ramu, tai ir gera, jauku, pakilu, patogu, bet nebūtinai linksma, tylu. Gali būti ir triukšmo, šėlsmo (rami gegužinė!). Ramus ežeras yra toks, prie kurio norisi sugrįžti, pabūti – savas ežeras, nesvarbu, tykus ar vėjų pašiauštas, ledų sukaustytas. Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ sakydamas „Oi būdavo, būdavo iš mūsų šilelio didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!“ turėjo galvoje šilelio teikiamą palaimą (leksikografai šį pavyzdį įmetė į reikšmės „linksmas, smagus“ krepšelį). Apie tą pačią „dūšios palaimą“ Baranauskas prasitarė ir kitoje garsiosios poemos vietoje: „Lyg tarytum ramumas teip dūšion intslinko, kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko“. Tik šįkart poeto sakiniu iliustruojama reikšmė „be rūpesčių, jaudinimosi, netrikdomas“.

Mielieji absolventai, mielosios absolventės, diplomai jums teikiami ypatingoje aplinkoje, kur prieš daugiau nei 400 metų įkvėptus lietuviškus pamokslus sakė studentų mėgstamas Konstantinas Sirvydas,  jėzuitas ir autorius pirmųjų lietuvių kalbos žodynų, trikalbių, skirtų studentams, rytų aukštaitis anykštėnas. Jis turėjo pasukti galvą,  kaip ramus, -i, -u ir ramumas perteikti lenkų ir lotynų kalbomis. Pirmajame žodyne aptinkame tik vedinį ramumas, kurį aiškina trimis lotyniškais daiktavardžiais – recreatio „jėgų atgavimas, pasveikimas“, oblectatio „palinksminimas, malonumas“ ir oblectamentum „malonumas, paguoda“ (žr. www.thesaurus.flf.vu.lt). Turbūt geriausiai ramus, -i, -u prasmę Sirvydas nusako antrojo žodyno  „Dictionarium trium linguarum“ žodžių junginyje Daržas ramus pirmo žmogaus. Kas tai yra? Ogi lotyniškai paradisus, lenkiškai ray (raj) – rojaus sodas ar tiesiog rojus. Taigi, ramus pirmo žmogaus sodas, rojus, galintis būti ir žemėje. Kažką labai panašaus į dalies rytų aukštaičių ramu, ramumas turi skandinavai, žodžiu-konceptu hygge išreiškiantys gerovę, gerą savijautą, pasitenkinimą, jaukumą, paprastumą, laimę, saugumą, draugystę, šilumą šaltu metu ir t.t. Tiek ramumas, tiek hygge yra priešingybė nerimui, stresui, įtampai, baimei, pykčiui, chaosui.

Šią trumpą Lectionem Ultimam noriu baigti iš jos išplaukiančiais palinkėjimais. Nenuilsdami ieškokite savojo esminio žodžio, kiekvieną dieną lavinkite  gebėjimus – mokykitės kalbų, kurkite, aštrinkite žodį ir sakinį, plunksną, nevenkite dienoraščio („Nulla dies sine linea“ –  nė dienos be brūkšnio, sakė Gajus Plinijus vyresnysis). Kalbų mokėjimas, išmokimas, pramokimas yra filologo kasdienybė. Tikroji filologija prasideda ėmus lyginti kalbas ir tomis kalbomis parašytus tekstus, autorius, to paties autoriaus kūrinius ar vieno kūrinio variantus. Filologu tampame tada, kai suvokiame, kad kiekviena kalba, tarmė turi ne tik savo ženklų sistemą, bet ir dvasią, kurią geriausiai perteikia arba paprasti žmonės, apsigimę filologai, arba išsilavinę talentingi kūrėjai. Aukščiausią lygį filologas pasiekia imdamas dalytis savo patirtimi, išmintimi su kitais. Dalijimasis išlaisvina ir turtina dvasią, dalydamiesi suvokiame, kad mokymui ir mokymuisi nėra pabaigos. Ir mokomės ne tik iš autoritetų, bet ir savo mokinių, vaikų. Jei žengtumėte mokslo keliu, įsidėmėkite žymiojo norvegų baltisto Christiano Stango žodžius: „Die Wissenschaft is ein Dialog  und niemand von uns kann den Anspruch erheben, auf allen Punkten zu einen bleibenden Ergebnis zu gelangen“ (Mokslas yra dialogas ir nė vienas iš mūsų negalime teigti, kad pasieksime ilgalaikį rezultatą visais klausimais). Atradimų, kritikos, prieštaravimų, dalijimosi kelias, amžinas dialogas. Tai ypač tinka humanitariniams mokslams ir menams.

Tik neatiduokite savojo gyvenimo vien skaitmenai, o esminių gebėjimų dirbtiniam intelektui. Jei tas intelektas užvaldys jūsų kognityvinius gebėjimus, smegenys atrofuosis. Kaip žmonės gyvenkite tarp žmonių – ir džiaugsme ir liūdesy, ir stiprybėje ir silpnume, ir tiesoje ir mele, ir drąsoje ir baimėje... Kas benutiktų, galite grįžti į savąją Almam Matrem Vilnensem, – jos durys jums visuomet bus atviros. Bakalaurai – ryžkitės siekti magistro diplomų, o magistrai –  rinkitės ir doktorantų dalią. Kas neketinate žengti mokslo keliu, užsukite atgauti pusiausvyros, susikaupti, junkitės į Vilniaus universiteto alumnų bendruomenę.

Gaudeamus, ita nos omnes Spiritus adjuvet (džiaukimės, tepadeda mums visiems Dvasia).

Birželio 28 d. Vilniaus universitetas iškilmingai baigė dar vienerius studijų metus. VU Šv. Jonų bažnyčioje vykstančiose tradicinėse „Finis anni academici“ iškilmėse pagerbti nusipelnę akademinės bendruomenės nariai, skirti apdovanojimai už reikšmingus mokslo pasiekimus ir iškilmingai įteikti simboliniai atminties diplomai nuo totalitarinių režimų nukentėjusiems ir iš universiteto pašalintiems VU bendruomenės nariams. Iškilmėse tylos minute taip pat buvo pagerbti išėję VU bendruomenės nariai.

Šiemet atminties diplomus VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas įteikė okupaciniu laikotarpiu neteisybę patyrusių VU studentų ir darbuotojų giminaičiams. Istorijos–filologijos fakulteto dėstytojo Jono Kruopo diplomą atsiėmė jo dukra Laima Kruopaitė Burneikienė, Istorijos–filologijos fakulteto dėstytojo Dmitrijaus Kopelmano diplomas įteiktas jo sūnui Henry Kopelman-Gidoni.

Geriausios socialinių ir humanitarinių mokslų sričių publikacijos kategorijoje apdovanojimą gavo Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto docentas Miguel Karl Villanueva Svensson.
VU rektorius prof. R. Petrauskas taip pat įteikė padėkas VU bendruomenės nariams. Padėkas už ilgametį vadovaujamąjį darbą gavo Filologijos fakulteto profesorė Inesa Šeškauskienė.
Padėkas už dalyvavimą bendruomenės, visuomeninėje ir savanorystės veikloje gavo Filologijos fakulteto docentas Diego Ardoino.

VU rektoriaus padėkos įteiktos absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais. Padėkas gavo 36 pirmosios ir 68 antrosios pakopos studijų programų absolventai. Filologijos fakulteto pirmosios pakopos absolventai: Gabrielė Brazaitytė, Gabija Kišonaitė, Daria Tsudikova, Irina Tišalovič. Padėkos įteiktos ir antrosios pakopos ir vientisųjų studijų programų absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais. Jas gavo Filologijos fakulteto absolventai: Laisvūnas Čekavičius, Kamilė Pavydytė, Grigory Skomorovskiy, Olga Fedorovskaya.

Plačiau apie renginį skaityti pateiktoje nuorodoje: https://bit.ly/3XDQXcB

Kviečiame registruotis į 33-iąją akademinių studijų savaitę „Baltos lankos“!

Akademinių studijų savaitė kasmet suburia iki šimto humanitarinių ir socialinių mokslų tyrėjų bei studentų atvykti į Druskininkus. Renginyje pristatomi naujausi Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai, svarstomos humanitarinės ir socialinės problemos, išmėginami įvairūs metodologiniai įrankiai, keliami klausimai ir diskusijos. Pritrūkę laiko auditorijoje, renginio dalyviai pokalbius tęsia neformalioje aplinkoje – miesto erdvėse bei tradicija tapusioje iškyloje ant Liškiavos piliakalnio.

Renginio tikslas – skatinti tarpdisciplininį ir tarpinstitucinį mokslininkų, dėstytojų ir studentų bendradarbiavimą, mokslinių idėjų ir projektų apykaitą, ugdyti diskusinę ir poleminę kultūrą.

Išankstinės registracijos anketa: https://forms.gle/7XNcDZhPhXYC85xWA.

Data: 2024 m. liepos 4-7 d.

Vieta: Druskininkai, viešbučio „Dainava“ konferencijų salė (Maironio g. 22) ir viešbučio „Europa Royale“ konferencijų salė (Vilniaus al. 7).

Daugiau informacijos rasite paspaudę čia bei

Baltos lankos / Akademinių studijų savaitė  „Facebook“ paskyroje.

Renginio programa.

Renginys organizuojamas VU Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro bei remiamas Filologijos fakulteto.

Pexels nuotr.

Prieš porą dienų pasibaigė tradiciniu tapęs kasmetinis Lietuvos prancūzų kalbos mokytojų asociacijos (ALPF) renginys „Vasaros universitetas“, tradiciškai sukviečiantis prancūzų kalbos mokytojus, norinčius pasisemti naujų žinių ir taip praturtinti mokymo(si) procesą.

Nors renginys skirtas daugiausia užsienio kalbos mokymo bei mokymosi naujienoms, kiekvieną kartą jis susiejamas su aktualijomis. Šį kartą vasaros universiteto temos ilgai ieškoti nereikėjo – ja tapo vasaros olimpinės ir paralimpinės žaidynės Paryžiuje.

Vasaros universiteto dalyvius pasveikinęs Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas mokytojo ir dėstytojo profesijoje įžvelgė ne vieną panašumą su profesionaliu sportu, J. E. Prancūzijos Ambasadorė Lietuvoje p. Alix Everard priminė, kad šių metų Olimpiada lietuviams yra jubiliejinė – lygiai prieš šimtą metų Lietuva dalyvavo pirmose savo Olimpinėse žaidynėse būtent Paryžiuje. Prancūzų Filologijos katedros studijų komiteto pirmininkas dr. Tomas Riklius pasveikino sportiškai nusiteikusius renginio dalyvius ir priminė apie dar kelis labai svarbius šių metų įvykius, siejančius Lietuvą su Prancūzija: Lietuvos sezoną Prancūzijoje ir Prancūzų kalbos bei kultūros studijų Vilniaus universitete 250 metų jubiliejų.

Intensyviai dirbę mokytojai išklausė dešimtį pranešimų, tobulino savo įgūdžius įvairiose dirbtuvėse, atliko simuliacines užduotis. Paskutinę dieną juos sveikinęs Prancūzų instituto direktorius Pascal Sliwanski žavėjosi jų pastangomis sakydamas, kad olimpinis šūkis „Citius, altius, fortius“ Lietuvos prancūzų kalbos mokytojams tikrai labai tinka, o darbus tęsiant su tokiu atsidavimu, ne už kalnų turėtų būti ir medaliai.

Rugpjūčio 4–10 d. Vilniaus universitete vyks tarptautinis lotyniško teatro festivalis THALIA 2024. Jo metu Vilnius sutrauks gyvosios lotynų kalbos ir antikinio teatro entuziastus iš visos Europos, o konkursinėje programoje bus parodytos keturios originalios pjesės lotynų kalba.

Festivalio metu Vilnius savaitei taps antikinio ir renesansinio teatro mėgėjų bei profesionalų traukos centru. Jo metu bus kalbama apie lotyniškąjį Lietuvos paveldą, antikinę dramą, kūrybiškumą, gyvosios lotynų kalbos iniciatyvas Europoje. Festivalis siekia susipažindinti dalyvius su antikinio bei renesansinio teatro tradicija ir jos istorine svarba Lietuvos kultūriniam gyvenimui.

„THALIA metu keturios mėgėjų ir profesionalų teatro trupės iš skirtingų Europos valstybių su originaliomis lotyniškomis pjesėmis varžysis konkursinėje festivalio programoje. Džiaugiamės, kad Vilnius pirmąkart taps šios festivalio namais. Šių metų festivalio tema – metamorfozės, žada spalvingus pasirodymus ir be galo įdomias paskaitas. Programoje taip pat daug dėmesio skirsime lotynų kalbos ir kultūros tradicijai Lietuvoje“, – teigia vienas iš THALIA kūrėjų ir lektorių Paolo Pezzuolo.

„Vilnius nuo seno buvo tarsi lotyniško teatro centras. Dar 1570 m. Vilniaus kolegijos (dabar – Vilniaus universiteto) kieme buvo suvaidinta lotyniška italo Stefano Tucci komedija „Heraklis“. Jėzuitiško teatro tradicija kelis šimtus metų buvo gyva visoje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijoje“, – pasakoja vienas iš festivalio organizatorių Tomas Riklius.

THALIA – tai septynias dienas trunkantis tarptautinis festivalis-konferencija, skirta antikinio ir renesansinio teatro paveldui puoselėti bei kultūriniam dialogui kurti. Festivalio tikslas yra suvienyti visuomenę, teatro atlikėjus ir tyrėjus į visiems atvirą antikinės tradicijos ir Renesanso kultūros festivalį, skirtą skatinti kultūrinius mainus, kultūrinę atmintį ir kurti platformą meninei skirtingų amžiaus grupių atstovų raiškai.

Festivalis THALIA pirmąkart buvo surengtas 2022 m. Vicenzoje, Italijoje. Jį rengia Italijoje veikianti švietimo organizacija „Schola Humanistica“. Antrąkart vykstantį tarptautinį renginį Vilniuje taip pat organizuoja Klasikų asociacija ir Vilniaus universitetas.

Vilniaus universiteto bendruomenė kviečiama nemokamai dalyvauti visose festivalio programoje. Kviečiame registruotis paspaudus [šią nuorodą: https://forms.gle/a3oknsFAyidX4MRp8]. Konkursinė teatro programa Vilniaus universiteto teatro salėje bus atvira visiems žiūrovams.

Daugiau informacijos el. paštu

Kviečiame į šio semestro paskutinį doktorantų-literatų seminarą, kuris vyks šį ketvirtadienį, birželio 27 d. 17-19 val. 111 aud. Jo metu bus aptarinėjamas Augusto Sireikio straipsnio rankraštis "Lažybos iš savasties" (dėl rankraščio kreipkitės į Nijolę Keršytę).

Recenzentai:

a) dr. prof. Paulius Subačius

b) dr. Paulius Jevsejevas

c) dokt. Izabelė Skikaitė

Maloniai lauksime.