Dvidešimt pirmoji Salų kalbotyros vasaros mokykla Academia Grammaticorum Salensis Vigesima Prima šiais metais iš Salų (Rokiškio rajonas) keliasi į Antalieptę (Zarasų rajonas). Mokyklos rengėjai nekeičia mokyklos vardo ir tikisi, kad ateis laikas, kai jie vėl galės sugrįžti į Salų miestelį, su kurio bendruomene mokyklos veikla buvo susijusi du dešimtmečius.

Šių metų kalbotyros vasaros mokykla aktuali jauniems mokslininkams ir doktorantams, norintiems dalyvauti tarptautiniame moksliniame diskurse. Šiuolaikinėje kalbotyroje vis svarbesnis tampa siekis teorijas ir išsikeltas hipotezes tikrinti remiantis empiriniais kalbiniais duomenimis, kuriuos dažnai renka pats tyrėjas ar tyrėja. Tam reikalingi tvirti metodologiniai duomenų rinkimo, anotavimo ir kiekybinės analizės pagrindai.  Šių metų vasaros mokykloje siekiama padėti įgyti šiuos pagrindus. Vasaros mokyklos tikslas – dalyviams, pirmiausia doktorantams, suteikti esmines žinias, reikalingas atliekant duomenimis grindžiamus mokslinius tyrimus, nuosekliai vedant juos per minėtus tris darbo su duomenimis etapus, kurie universitetų programose ar vasaros mokyklose retai tebūna sujungiami į vientisą kursą. Salų vasaros mokyklos programa imituos kalbinių duomenų kelionę nuo jų rinkimo lauko tyrimuose, apdorojimo ir anotavimo iki jų kiekybinės analizės ir statistinio hipotezių tikrinimo R statistinės analizės programa. Šie etapai bus pristatomi trijuose paskaitų kursuose:

1. Lingvistiniai lauko tyrimai. Lektorė: Dr. Maria Khachaturyan, Helsinkio universitetas, Suomija.
2. Duomenų anotavimas. Lektorė: dr. Alena Witzlack-Makarevich, Jeruzalės hebrajų universitetas, Izraelis.
3. Kiekybiniai metodai. Lektorius: dr. Steven Moran, Nešatelio universitetas, Šveicarija.

Rengiant vasaros mokyklą daug dėmesio skirta programos vientisumui ir sąsajoms tarp šių trijų kursų: lektorių bendradarbiavimo dėka juose bus aptariami tie patys pavyzdžiai ir naudojami tie patys duomenys. Be to, lingvistinių lauko tyrimų kurso dalyviai galės praktiškai išbandyti, kaip renkami kalbiniai duomenys, ir juos panaudoti kituose dviejuose kursuose.

Salų kalbotyros vasaros mokyklos mokslinį lygį ir tarptautinę reikšmę rodo augantis mokyklos populiarumas tarp užsienio šalių jaunųjų mokslininkų. Dalyvių geografija šiemet labai išsiplėtė: laukiame atvykstant
dalyvių ne tik iš Lietuvos mokslo ir studijų institucijų, bet ir iš Palermo ir Bolonijos universitetų Italijoje, Sorbonos ir Lijono universitetų Prancūzijoje, Oksfordo universiteto Didžiojoje Britanijoje, Humboldtų, Potsdamo ir Diuseldorfo universitetų Vokietijoje, Ciuricho universiteto Šveicarijoje, Delfto technologijos universiteto Olandijoje, Orhuso universiteto Danijoje, Zagrebo universiteto Kroatijoje, Šegedo universiteto Vengrijoje, Helsinkio ir Turku universitetų Suomijoje, Adgerio universiteto Švedijoje, Graco universiteto Austrijoje, Varšuvos ir Liublino universitetų  bei iš Lenkijos mokslų akademijos, Latvijos universiteto ir net iš Irano mokslo ir technologijų universiteto bei Pekino normalinio universiteto Kinijoje.

Tradiciškai Salų vasaros mokyklą lydi ir Salų muzikos festivalis. Renginio metu vyks du koncertai:

liepos 21 d. Salų švento kryžiaus bažnyčioje po sekmadienio mišių 13 val. koncertuos Kauno styginių kvartetas.  Programoje Johann Sebastian Bacho, Wolfgango Amadeus Mozarto, Juozo Naujalio, Johanneso Brahmso, Teisučio Makačino, Astoro Piazzollos kūriniai.

Liepos 22 d. 18:30 Antalieptės šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje koncertuos Kauno styginių kvartetas ir akordeonininkas Laimonas Salijus. Programoje Astoro Piazzollos, Teisučio Makačino, Fausto Beccalosi kūriniai.

Daugiau informacijos www.academiasalensis.org

„Labai dažnai iš vardo galima atpažinti lietuvį, nes mūsų vardų galūnės ir jų formos mus išskiria iš kitų kalbų vardų. Daugelis užsienyje gimusių emigrantų iš Lietuvos vaikų vardų liudija lietuvių tapatybę, taigi emigracijoje gimusių vaikų tėvams, išvykusiems iš Lietuvos, yra labai svarbi lietuvių kalba“, – sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros profesorė Daiva Sinkevičiūtė, tirianti emigrantų iš Lietuvos vaikų vardus. Su asmenvardžių tyrėja kalbamės apie vaikų vardus emigracijoje ir jų lietuviškumą, įprastumą lietuvių kalbai.

Kodėl ėmėte tirti emigrantų vaikų vardus? Kodėl jie tapo Jums aktualūs?

Pasižiūrėti į emigrantų vaikų vardus vardyno tyrėjos žvilgsniu ketinau senokai, nes dirbant su lietuvių vardais ir juos analizuojant, tarp jų pasitaikydavo lietuvių kalbai nebūdingų vardų, taip pat specifinių lietuvių kalbos raidžių neturinčių asmenvardžių, pavyzdžiui, Azuolas, Sharlote. Man buvo įdomu, kaip plačiai šie vardai yra išplitę emigracijoje. Matant didelę anglų kalbos įtaką Lietuvoje, kur dominuojanti visuomenės dalis yra lietuviai, kur lietuvių kalba yra valstybinė kalba, natūraliai kyla klausimas, kaip užsienyje kitų kalbų ir kultūrų įtaką išgyvena iš Lietuvos išvykę žmonės, ar jie nori, ar jiems sekasi išlaikyti lietuvių kalbą. Juk vienas iš lietuviškumo rodiklių ir yra vaikams duodami lietuvių asmenvardžiai. Dėl to prieš trejus metus dalyvavau Valstybinės lietuvių kalbos komisijos skelbtame konkurse taikomiesiems kalbotyros mokslams vykdyti ir laimėjau projektą, skirtą pastarųjų trijų dešimtmečių emigrantų vaikų vardų, duotų užsienio šalyse, tyrimui.

Emigrantų iš Lietuvos elgseną analizavę kitų sričių tyrėjai yra minėję emigrantų problemas dėl jų lietuviškų vardų ir pavardžių. Dalis lietuvių asmenvardžių užsienyje dažnai yra nepatogūs tarti ir dėl to yra sunkesnė komunikacija kitomis kalbomis. Norėdami išvengti problemų, emigrantai pasivadina kitais, kitakalbei aplinkai priimtinais, vardais arba juos vartoja vien savo rate. Todėl vienas iš mano tikslų ir buvo pažiūrėti, kiek užsienyje gimusių Lietuvos piliečių vardai būdingi lietuvių kalbai, kreipiant dėmesį į jų formas, registravimo ypatybes. Mano supratimu, mums patiems yra svarbu suprasti ir įsivertinti ne tik Lietuvoje kylančius asmenvardžių užrašymo, sudarymo iššūkius, bet ir užsienio šalyse gyvenančių Lietuvos piliečių problemas, susijusias su asmenvardžiais, nes jų vardai taip pat yra lietuvių vardyno dalis.

Ar dažnai iš Lietuvos emigravę tėvai savo vaikus vadina kitų kalbų vardais, kurie neturi lietuvių kalbai būdingų galūnių, o jų formos yra įprastos kitoms kalboms?

Ištyrusi didžiosiose emigracijos iš Lietuvos šalyse – Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje ir Vokietijoje – registruotus Lietuvos piliečių vardus, kurie kartu su pasikartojusiais sudarė daugiau nei 53 tūkstančius vardų, pamačiau, kad lietuvių kalbai nebūdingi asmenvardžiai nedominuoja emigrantų iš Lietuvos vardyne. Tėvams apsisprendus duoti vaikui vieną vardą – tokia vardų davimo strategija, kai tėvai susitaria vaiką vadinti vienu vardu, dominuoja, nes apima maždaug devynis iš dešimties atvejų – jie dažniausiai išrenka lietuvių, o ne kitoms kalboms būdingos formos vardus. Daugelis emigrantų iš Lietuvos užsienyje vaikams duoda vardus, kurie turi lietuvių kalbai įprastas galūnes, užrašyti įprastomis formomis, pavyzdžiui, Emilija, Gabija, Goda, Amelija, Matas, Benas, Danielius, Domas. Kai kurie tėvai, vaikus vadindami lietuvių kalbai įprastais vardais stengiasi, kad jie būtų įprasti ir kitose kalbose. Pavyzdžiui, emigrantai Norvegijoje, Vokietijoje mėgsta vardą Jonas, nes jis įprastas ne tik Lietuvoje, bet ir šiose šalyse.

Dalis į užsienio šalis emigravusių tėvų duoda vaikams lietuvių kalbai nebūdingus vardus. Tokie vardai, kaip pavyzdžiui, mergaičių Elizabeth, Melani, berniukų Jacob, Nathan, yra dalies mūsų emigrantų vaikų vardai. Iš didžiųjų emigracijos šalių daugiausia tokių lietuvių kalbai nebūdingų vardų yra Vokietijoje, kur jie apima apie trečdalį mergaičių ir šiek tiek mažiau nei pusę berniukų vardų. Kitose šalyse jie yra retesni: Jungtinėje Karalystėje jų yra apie penktadalį, Airijoje – apie šeštadalį visų emigrantų duotų vaikų vardų, o Norvegijoje – dar mažiau.

Taip pat pasitaiko tėvų, kurie skirtingas kalbas ir kultūras derina duodami vaikui du, kartais daugiau, vardų ir vadina, pavyzdžiui, Jason Tomas, Noah Vytautas, Saulė Margaret, Anna Ieva. Kartais tą patį vardą dubliuoja, jį registruodami skirtingoms kalboms būdingomis formomis, pavyzdžiui, Dorotėja Dorothea. Vis dėlto tokia emigrantų vaikų vardų davimo strategija nėra dažna, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje taip pavadintas vienas iš dešimties vaikų.

Taigi Jūsų tyrimų rezultatai rodo, kad emigrantai iš Lietuvos vaikams dažniausiai duoda lietuvių kalbai įprastų formų vardus, kai nusprendžia vaiką vadinti vienu vardu. Ar dažni emigracijoje su lietuvių kalbos žodžiais siejami vardai, pavyzdžiui, Saulė, Aistis, nes ankstesniuose savo interviu esate minėjusi, kad lietuviai mėgsta gamtinius vardus?

Šiuo požiūriu išsamiai tyriau emigrantų iš Lietuvos vaikų vardus, duotus Jungtinėje Karalystėje. Kiekybiškai tokie šios šalies emigrantų asmenvardžiai nėra dažni – apima mažiau nei šeštadalį mergaičių vardų ir perpus retesni yra berniukų vardyne. Panašus santykis yra ir Norvegijoje, tik ten jų apimama dalis yra šiek tiek didesnė. Remiantis šių šalių atvejais matyti, kad lietuviški vardai yra būdingesni mergaitėms, bet nėra plačiai išplitę.

Emigrantai iš Lietuvos Jungtinėje Karalystėje dažniausiai duoda gamtinius vardus. Iš jų dažnai kartojasi mergaičių vardai Liepa, Smiltė, Saulė, Miglė, Rugilė, Luknė, gamtiniai berniukų vardai Ąžuolas, Tauras, Aidas – retesni. Emigravusiems lietuviams yra svarbi Lietuvos mitologija, istorija. Dėl to mergaites dažnai vadina pagoniškųjų deivių Austėja, Gabija, Milda, berniukus – Lietuvos kunigaikščių, kartais ir mitinių, karaliaus Mindaugas, Vytautas, Gediminas, Kernius, Šarūnas vardais, taip pat dažni iš Lietuvos upių, pajūrio vietovių pavadinimų atsiradę vardai Rusnė, Ūla, Nida. Šie vardai yra populiarūs ir Lietuvoje, taigi lietuviški emigrantų vardai yra panašūs į Lietuvoje duodamus vaikų vardus.

Kaip vardus vaikams renka mišrios emigrantų šeimos, kuriose vienas iš tėvų yra lietuvis, nes dalis Lietuvos piliečių būtent tokiose šeimose ir gimsta? Ar skiriasi jų vardai nuo lietuvių šeimose gimusių vaikų vardų?

Aš dirbau su nuasmenintais duomenimis ir nežinojau nei apie tirtus vardus davusius tėvus, nei šeimose vartojamas kalbas, vaikų gimimo eiliškumą ir kt. Tyrimo rezultatai gauti vien žinant, kad tai yra užsienyje gimusių Lietuvos piliečių vardai. Taigi dalis asmenvardžių galėjo būti duoti mišriose šeimose Lietuvos pilietybę turintiems vaikams.

Vis dėlto reikia nepamiršti, kad yra nemažai mišrių šeimų vaikų, kurių vienas iš tėvų yra lietuvis, bet vaikas neturi Lietuvos pilietybės. Įtraukus šiuos vardus į tyrimą, rezultatai galėtų būti kitokie. Nors mišriose šeimose užsienyje gyvenantys lietuviai namuose irgi kalba lietuviškai, moko vaikus lietuvių kalbos, bet jų elgsena ir vardų davimo strategijos gali būti kitos, nes turi susitarti nevienodos kultūrinės patirties, skirtingomis kalbomis kalbantys tėvai.

Mano supratimu, mūsų valstybė turėtų skirti didesnį dėmesį Lietuvos pilietybės neturintiems lietuviams. Turėtų vykti tikslinės plataus pobūdžio iš Lietuvos emigravusių žmonių apklausos, jų rezultatus naudojant ne vien tyrimams, bet ir kuo efektyviau siekiant susigrąžinti iš Lietuvos išvykusius žmones. Mane sužavėjo Vokietijos ekonominių tyrimų instituto vykdomos šios šalies emigrantų namų ūkių apklausos, kurių rezultatai yra reprezentatyvūs ir prieinami įvairių sričių šios šalies tyrėjams. Turbūt nereikia sakyti, kaip būtų naudinga tokiu būdu apklausti ir išvykėlius iš Lietuvos, ir pas mus atvykusius emigrantus, ne tik siekiant analizuoti susidariusią padėtį, bet ir ieškant susidariusių problemų sprendimo būdų.

Pastaruoju metu svarstant kitų kalbų, pavyzdžiui, vokiečių Günter, latvių Jānis ir kt., asmenvardžių užrašymo su lietuvių kalbai nebūdingais diakritiniais ženklais klausimus, mums patiems atrodo aktualūs užsienyje registruoti lietuvių kalbai būdingi vardai ir tėvų elgsena. Ar emigravę iš Lietuvos žmonės duoda vaikams vardus su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis?

Šis klausimas man taip pat buvo įdomus. Aš tyriau, ar dažnai emigrantai vaikus vadina vardais su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis. Mano tyrimo rezultatai parodė, kad daugelis didžiosiose emigracijos iš Lietuvos šalyse duotų mūsų piliečių vardų neturi raidžių su diakritikais. Vardai su diakritikus turinčiomis raidėmis būdingesni mergaitėms, pavyzdžiui, Augustė, Smiltė, Aušra, Mėja. Dažniausi jie yra Norvegijoje, kur sudaro apie trečdalį mergaičių vardų. Kitose tirtose šalyse jų yra mažiau: Junginėje Karalystėje, Airijoje – ketvirtadalis, Vokietijoje – septintadalis mergaičių vardų. Berniukams tokius vardus duoda labai retai. Nors daugiausiai berniukų vardų su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis yra taip pat Norvegijoje, mažiausiai – Vokietijoje, bet net ir Norvegijoje jie nesiekia keturių procentų visų šios šalies emigrantų iš Lietuvos berniukų vardų. Taigi vardų su specifinėmis raidėmis davimo tendencijos yra aiškios, jos matomos ir iš dažniausių emigrantų vardų, duotų mano tirtu 1990–2020 m. laikotarpiu. Tarp dvidešimties dažniausių Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir Airijos vardų yra Kamilė, Gabrielė, Lėja, Viltė, Austėja ir kt., o tarp dažniausių minėtose šalyse duotų berniukų vardų yra vien Jokūbas.

Jūs minėjote, kad yra atvejų, kai vaikai registruoti lietuvių kalbai įprastais vardais, kuriems trūksta raidžių su diakritikais. Ar tokie atvejai yra dažni? Galbūt jie ir didina vardų, duotų be specifinių lietuvių kalbos raidžių – ė, ū, š ir kt., skaičių?

Tyrimo rezultatai apie vardus su diakritikus turinčiomis raidėmis mane nustebino. Aš tikėjausi rasti didelę perdirbtų, netinkamai registruotų vardų įvairovę. Juk iš Lietuvos išvykę žmonės stengiasi įsitvirtinti kitose šalyse, nejaugi jiems svarbi lietuvių kalba. Vis dėlto lietuvių kalba emigrantams yra labai svarbi. Daugelis tėvų, pasirinkę lietuvių vardus, kurie turi specifines raides ė, ū, š ir kt., asmenvardžius su jomis ir registruoja. Netinkamai specifinių lietuvių kalbos raidžių požiūriu registruoti asmenvardžiai yra labai reti. Beveik visose šalyse jie nesiekia vieno procento, išskyrus Airiją, kur sudaro apie du procentus emigrantų duotų mergaičių vardų. Berniukų vardai su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis yra pavieniai.

Taigi emigrantams rūpi jų vaikų vardų formos – tėvai vardus renka ir registruoja atsakingai, o tobulėjant technologijoms specifinės lietuvių kalbos raidės, atrodo, nesukelia problemų. Didžioji dalis emigracijoje duotų vardų, kurie turi mums įprastas formas, specifinių lietuvių raidžių požiūriu yra registruoti tinkamai. Manyčiau, kad šis reiškinys atspindi ir dabarties žmonių dėmesį asmenvardžiams – dokumentuose registruoti tinkamas jų formas ir jas išlaikyti vartosenoje.

Sakėte, kad pasitaikė vardų, nors ir nedaug, kurie yra įprastų formų, bet juose nėra specifinių lietuvių kalbos raidžių. Kokių raidžių dažniausiai trūksta vardams?

Galima išskirti du būdus, kaip tėvai užsienyje registruoja vaikus vardais, kurių formos turėtų turėti specifines lietuvių raides, tačiau jų nėra. Tėvai dažniausiai registruoja vardus tų pačių formų raidėmis, kurios yra be diakritinių ženklų, pavyzdžiui, vietoj Ainė, Andrėja, Jokūbas yra Aine, Andreja, Jokubas. Kitais retais atvejais vietoj specifinių lietuvių kalbos raidžių yra kitos raidės ar jų deriniai, pavyzdžiui, vietoj Šarlotė yra Sharlote.

Kadangi tėvai mergaitėms dažniau duoda vardus su diakritikus turinčiomis raidėmis, tai ir atvejų, kai mergaičių varduose jų trūksta, yra gerokai daugiau. Užsienyje registruotuose emigrantų varduose dažniausiai trūksta raidės ė. Dažniausiai pasitaikanti pozicija yra vardų galūnės, pavyzdžiui, Deimante, Kamile vietoj Deimantė, Kamilė, rečiau – vardų baigmenys, pavyzdžiui, Austeja, Matejus vietoj Austėja, Matėjus, ar jų šaknys, pavyzdžiui, Leja, Rejus vietoj Lėja, Rėjus. Dėl kitų raidžių problemų kyla rečiau ir tai, sakyčiau, priklauso nuo to, kad kitos raidės su diakritikais nėra plačiai paplitusios varduose kaip ė. Tokie atvejai yra, pavyzdžiui, Anzelika, Timuras vietoj Anželika, Timūras. Vis dėlto tokie vardai, vertinant juos viso emigrantų vardyno kontekste, nėra dažni.

Ar pasitaikė atvejų, kai tėvai registravo kitoms kalboms būdingus vardus su diakritinius ženklus turinčiomis raidėmis?

Iš tiesų tokių atvejų yra ne tik emigrantų, bet ir pačios Lietuvos vardyne, nes dalis Lietuvos lenkų, rusų vardų yra lietuvių kalbai nebūdingi vardai su diakritikus turinčiomis raidėms, pavyzdžiui, Lukaš, Ričard, Ždan. Jie mums atrodo įprasti kitataučių vardai ir nekelia klausimų. Iš emigrantų vardų pastebėjau, kad užsienyje tėvai ir kitoms kalboms būdingiems vardams prideda raides su diakritikais, pavyzdžiui, yra Charlottė, Daniellė vietoj Charlotte, Danielle. Tai yra lietuvių kalbos poveikis kitų kalbų asmenvardžiams. Dar yra retų atvejų, kai tėvai perdirba lietuvių kalbai įprastus vardus, bet juose išlaiko raides su diakritikais, pavyzdžiui, Aristėia, Matėas vietoj Aristėja, Matėjas. Man šie vardai akivaizdžiai rodo, kad ne raidės su diakritikais, bet tėvų skonis, supratimas apie vardų grožį yra problema. Kad tėvams patinka tokie vardai, manau, yra ugdymo, visuomenės švietimo problemos.

Noriu pridurti, kad tirtas emigrantų specifinių lietuvių kalbos raidžių rašymo klausimas yra vienas iš daugelio. Taip pat aktualu būtų pasižiūrėti vardų su raidėmis j, y, taip pat, manau, nuo pastarųjų metų ir vardų su raidėmis x, w, q užrašymus, nors jų pasitaiko ir anksčiau, pavyzdžiui, Alexandra. Taigi tirtinų emigrantų vardų užrašymo klausimų yra daugiau.

Kas dar Jums atrodo įdomu emigrantų vardyne?

Šiuo metu toliau dirbu su emigrantų vaikų vardais ir siekiu nustatyti, kiek vardai ne tik jų formų, bet ir kamienų įprastumo požiūriu yra būdingi lietuvių kalbai. Kaip minėjau, lietuviški vardai, dažniau duoti mergaitėms, nėra išplitę. Tačiau emigracijoje, kaip ir Lietuvoje, duodama daug krikščioniškų vardų, kurie turi skirtingus kamienus, pavyzdžiui, šalia mums tradicinės formos Jokūbas pasitaiko iš anglų kalbos perimta bei sulietuvinta forma Džeikobas. Kuriuos variantus renkasi emigrantai? Su tradiciniais vardais siejant lietuvių tapatybės išlaikymą, labai svarbu įvertinti ir skolintų, vien lietuvių kalbai būdingų kamienų, vardų, pavyzdžiui, Gertrūda, Ignė, Juozas, Rapolas, dalį. Preliminarus emigrantų Norvegijoje vaikų vardų tyrimas parodė, kad jie būdingesni berniukams, taigi ir šiuo požiūriu skiriasi mergaičių vardai nuo berniukų. Man įdomus atrodo ir emigrantų gebėjimas visiškai suderinti lietuvių ir kitų kalbų vardus, duodant vardus, pavyzdžiui, Barbara, Laura, Aris, Marius. Kaip dažnai pagal šią strategiją emigrantai vadina vaikus? Šiandien man šie klausimai atrodo labai aktualūs, dėl to planuoju tyrimo tąsą.

Šiemet tarptautiniame onomastikos kongrese Helsinkyje pristatysiu emigrantų iš Lietuvos Jungtinėje Karalystėje taikomas dviejų vardų, iš kurių bent vienas yra būdingas lietuvių kalbai, davimo strategijas. Šie klausimai įdomūs ne tik mums, lietuviams, bet ir kitų šalių tyrėjams, svarstantiems emigrantų identiteto, tapatybės, integracijos ir kt. klausimus. Mes ir mūsų problemos, kaip ir kitų didelių ar mažų kalbų, taip pat rūpi kitiems. Labai svarbu mūsų kalboje, kultūroje vykstančius reiškinius matyti ir vertinti platesniame kitų kalbų, kultūrų reiškinių kontekste.

Taigi apibendrinant pokalbį galima teigti, kad emigrantų iš Lietuvos vardai dažniausiai būdingi lietuvių kalbai ir yra neatskiriama Lietuvos vardyno dalis. Kodėl emigrantai renka savo vaikams lietuvių kalbai būdingus vardus?

Taip, iš iki šiol atliktų tyrimo rezultatų aš taip matau dabartinius mūsų emigrantų vaikų vardus. Užsienyje duoti emigrantų vardai jų formų požiūriu dažniausiai yra įprasti lietuvių kalbai, jiems būdingi tie patys davimo polinkiai kaip ir Lietuvoje. Žinoma, yra skirtumų, kuriuos dažniausiai lemia kitakalbė aplinka. Vis dėlto mūsų emigrantų iš Lietuvos vaikų vardai išlaiko lietuviškumą, net ir patirdami stiprią kitų kalbų, kultūrų įtaką. Nesvarbu, kad vadindami vaikus tėvai vaikams duoda universalius vardus, tokius kaip Kaja ar Amanda, tinkančių kelioms kalboms, bet šie vardai tinka mūsų kalbai, jie užrašyti mums įprastomis raidėmis ir jų deriniais, mes juos puikiai galime linksniuoti.

Apskritai lietuviai yra unikalūs dėl savo vardų, kurie turi ir archajiškas, lietuvių kalbai būdingas galūnes. Dėl to užsienyje lietuviai atpažįstami kaip nevietiniai. Kitų kalbų emigrantų vardų tyrimai rodo, kad kitoms kalboms būdingus vardus turintys emigrantai, ypač moterys, atsiduria nepalankioje padėtyje – jiems sunkiau rasti darbą, išsinuomoti būstą. Nors tokių tyrimų apie lietuvių vardus kol kas neturime, bet tikėtina, kad ir mūsų emigrantai susiduria su tokiomis problemomis. Vis dėlto emigrantų duoti vaikams lietuvių vardai rodo, kad tėvai jiems priskiria lietuvio tapatybę. Kita vertus, tėvų išrinkti vaikams lietuvių kalbai būdingi vardai greičiausiai atspindi šeimų ketinimus ar tėvų vaikams priskiriamas viltis grįžti atgal į Lietuvą, kur jie yra įprasti.

Šis interviu yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiamo projekto „Lietuvos emigrantų vaikų vardai 1991-2020 m. “ Nr. K-12/2022 dalis.

Sveikiname Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių filologijos bakalauro studijų programos IV kurso studentą Liną Daugėlą ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Semiotikos magistrantūros studijų programos II kurso studentą Benediktą Vachniną gavus vardines Prezidento Antano Smetonos stipendijas.

Daugiau apie stipendijas: https://smsm.lrv.lt/lt/naujienos-1/pranesimai-ziniasklaidai-1/geriausiems-studentams-paskirtos-prezidentu-vardines-stipendijos/

Šie Vasaros lituanistikos kursai yra vieni didžiausių vasarą rengtų Lituanistinių studijų katedros kursų. Atvyko 108 dalyviai iš 28 šalių. Net 44 studentai atvyko iš JAV. 9 – iš Vokietijos. Po 4 – iš Kanados, Latvijos, Prancūzijos, Ukrainos.  Po vieną, du ar tris studentus atvyko iš Airijos, Argentinos, Australijos, Baltarusijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos, Kazachstano, Kolumbijos, Kipro,  Lenkijos, Lietuvos, Nyderlandų, Pietų Afrikos, Rusijos, Suomijos, Švedijos.

Į kursus atvyko 24 kursų dalyviai, gaunantys Švietimo mainų ir paramos fondo finansavimą.

Lietuvių kalbos studentus moko Lituanistinių studijų katedros dėstytojos Lina Vaškevičienė, Aušra Tamošaitienė, Elvyra Petračiūnienė, Vaida Našlėnaitė-Eberhardt, Rita Migauskienė, Eglė Gudavičienė, Aurelija Kaškelevičienė, Aušra Valančiauskienė, Eglė Žurauskaitė, Ieva Ancevičiūtė, Daiva Litvinskaitė, Aurelija Meškerevičiūtė.

Po pietų vyksta paskaitos apie Lietuvos kultūrą – istoriją, kalbą, literatūrą, socialinį ir politinį gyvenimą, kasdienio gyvenimo kultūrą, bitininkystę. Rengiamos ekskursijos po Vilniaus universitetą, Senamiestį. Studentai lankosi Valdovų rūmuose, KGB muziejuje, Sapiegų rūmuose, šoka ir dainuoja kartu su VU folkloro ansambliu „Ratilio“, mokosi tradicinių amatų.

Kursų dalyviai važiuoja į Kauną – aplanko senamiestį ir M. K. Čiurlionio muziejų. Vyksta į Rumšiškes apžiūrėti Lietuvos etnografijos muziejaus.

Dalinamės akademinio vasaros seminaro Literatūros salos 2024 programa. Paklausyti pranešimų kviečiame atvykti visus norinčius!

Seminare pranešimus skaitys ir Filologijos fakulteto dėstytojai: doc. dr. Nijolė Keršytė, prof. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Paulius V. Subačius, doktorantė Dovilė Gervytė bei fakulteto studentai – Iveta Ivanauskaitė, Linas Daugėla, Gabrielė Kaveckaitė, Eglė Tauraitė, Monika Kazabuckaitė, Marijus Gailius.

Maloniai kviečiame!

Kalbos ateitį bando nuspėti speciali disciplina – lingvistinė prognostika. Tačiau jos dėsniai yra per daug bendri, kad galėtume prisitaikyti savo kalbai, todėl turime patys mąstyti, kas yra mūsų kalbos gyvybės šaltinis, kas ją palaiko nuolat kintančiame pasaulyje ir leidžia jai išlikti. Žinome, kad kalba perteikia informaciją, sukuria bendravimo erdvę, buria žmones į tam tikras grupes, formuoja kolektyvinę sąmonę. Randasi tautos, formuojasi tautinė tapatybė.

Kaip teigia A. Sverdiolas, pasaulio nėra be kalbos, o kalbos be pasaulio, tame žmogaus pasaulyje ima kurtis tradicijos, kuriose bendra kalba vaidina ypatingą vaidmenį: priklausymas tradicijai pirmiausia reiškiasi tuo, kad kalbama tam tikra kalba. Kalboje iškyla savitos žmogaus egzistencijos klodai: praktiškumas ir teoriškumas, dorovė ir pažinimas. Kaip tik remiantis šiais dalykais kuriami pagrindiniai žmonių bendro buvimo pavidalai – šeima, valstybė ir kita. Kartu su kolegomis išnagrinėję konceptus KALBA, TAUTA, VALSTYBĖ padarėme išvadą, kad kalbai niekas negresia, kol šios trys grandys sujungtos į vienį: kalba yra tautos bendravimo priemonė, valstybės skiriamasis bruožas, raktas į tautos dvasinį pasaulį, jos pasaulio sampratą, kultūrą, vertybių sistemą.

Pasirodžius monografijai tokiu pat pavadinimu, vienas veikėjas savo feisbuke pasityčiojo, kad tai esąs nacių šūkis, šiandien nebetinkamas. Putinui užpuolus Ukrainą, ukrainiečiai savo tapatybę taip pat grindžia kalba, sako esantys atskira tauta ir siekia apginti valstybę. Laukiau, kol šis veikėjas už tai ukrainiečius taip pat išvadins naciais, kaip Putinas. Tyla. Kodėl? Gal pagaliau įsiklausė, kad, anot Vydūno, kalba tautai yra tas pat, kas gyvybė žmogaus kūnui. Papročiai, bendravimo būdas, įprastinė buvimo aplinka; istorinė atmintis, pasakos ir dainos, savoji literatūra ir visi kiti menai; peizažas ir klimatas, dangus, žemė, vandenys – tie dalykai formuoja žmogaus galvoseną ir jauseną, sieja jį su kitais savo tautos žmonėmis (V. Zaborskaitė). O valstybė yra ne kas kita, kaip organizuota tautos galia. Be savo valstybės tauta negali būti laisva, negali laisvai gyventi ir kurti tautinės kultūros (J. Girnius). Kalba yra valstybės protas – negalima pamiršti šios, nuo M. Daukšos ateinančios minties. Tik prigimtinė kalba leidžia valstybės protui, tai didžiajai metaforai, išsiskleisti pasaulyje, jame efektyviai veikti (V. Daujotytė). Taigi kalbos ateitis priklauso nuo tautos (ar ji norės vartoti savo kalbą, ar mesis prie svetimos) ir nuo valstybės (ar ji saugos savo kalbos statusą, sudarys sąlygas ją tirti, mokyti(s), studijuoti).

Kuo daugiau bendraujame su kaimynais lenkais, tuo labiau aiškėja, kad, pasitelkdami jų metodologiją ir tyrinėdami savo kalbą, galime pažinti savo tautos mąstyseną, vertybių sistemą. Nepakartojami atradimai slypi detalėse: kas lietuviui yra žemė, kodėl ji Motina, pradžia ir pabaiga, turto matas, kokios žemės spalvos ir kvapas; kaip lietuvis supranta laisvę, kiek jis už ją pasiryžęs paaukoti, kada atsirado šis žodis, o kas tada buvo prieš tai; kodėl lietuviui duona yra šeimos simbolis ir kodėl ji sakralumo nepraranda iki šiol; kas lietuviui yra namai, darbas, vanduo, ugnis, šeima, išmintis, tiesa ir melas, garbė ir t. t. Anot E. Gudavičiaus, kiekviena kalba – tautos sukaupto patyrimo lobynas, jos gyvenimo, istorijos, materialinių ir dvasinių vertybių atspindys, tautos pasaulio samprata – ypatingas, nepakartojamas reiškinys. Tokių tyrimų tik pradžia, norėdami pasivyti kaimynus lenkus, savo kalbą tyrinėsime dar ilgus metus, kol sudėliosime lietuvio pasaulėvaizdžio mozaiką. Žinoma, kalbą galima tirti įvairiais būdais ir metodais (tas ir daroma), jų nėra galutinio sąrašo, o kalbos faktų daugybė – tikrai visiems užteks vietos po saule.

Jau girdžiu balsų, kad „globalizacija ir kosmopolitiškumas tuoj sunaikins lietuvių kalbą, išeiviai užmiršta ją, vaikai jau nebemoka lietuviškai, kokia čia lietuviška tapatybė“. Iš tiesų, lazda visada turi du galus. Tikrai ir Lietuvoje yra šeimų, kuriose su vaikais specialiai kalbama angliškai, nes lietuvių kalba neprestižinė, taip, močiutės su savo kai kuriais anūkais nebesusikalba lietuviškai, taip, vienas iš buvusių premjerų siūlė įvesti antrą valstybinę kalbą anglų, tačiau iš kelių faktų negalima daryti apibendrinimų. Mokslininkai pastebi ir priešingų dalykų – kad nestabiliame, permainingame, globalizacijos procesų užvaldytame pasaulyje paradoksaliai stiprėja įsišaknijimo ir tapatumo poreikis (A. Samalavičius). Literatūros tyrinėtoja M. Kučinskaitė analizavo G. Grušaitės, V. Rykštaitės, U. Kaunaitės ir Z. Čepaitės romanus, išleistus 2010–2017 m. Jos pastebėjimu, aiškiai matyti kosmopolitiškumo ir lietuviškos tapatybės sandūra, tačiau labai abejotina, ar įmanoma gimtąją tapatybę ištrinti. Naujausi G. Grušaitės, V. Rykštaitės ir U. Kaunaitės romanai tik patvirtina, kad lietuvis vis dėlto ilgisi savo tėvynės, ją sapnuoja, nori išsaugoti lietuvišką pavardę, o su ja – ir savo šaknis bei istoriją. A. Šliogeris teigia, kad joks mirtingasis ar nemirtingasis negali – nebaudžiamas – nupjauti šaknų, jį siejančių su kosmopolio įsčiomis, ir tik globalizmo ar idealizmo kvailiai gali manyti, kad erinijos miega amžinu miegu ir nemato tų, kurie sako – išeisime ir nebegrįšime, nes mūsų tikroji tėvynė ten, kur mūsų melžiama Aukso Karvė. Taigi svarstyklės dar labiau nusvyra į kalbos teigiamos ateities pusę, nes kalba neišnyks, ji formuoja tapatybę.

Dar vienas įkyrus balsas vis klausia: „O kaip bus su norminimu?“ Mano įsitikinimu, dabar esame standartinės kalbos etape, o standartinės kalbos apibrėžtis aiškiai sako, kad tai kalba, kuriai būdinga kokybė, pastovumas, bendras vartojimas, įtvirtinimas, sunorminimas, tikimas raštui ir kalbėjimui. Taigi normos bus, institucijos, kurios jas įtvirtins, taip pat bus. Žinoma, norma yra sutartinis dalykas, visada galima apie tai diskutuoti, keisti, nusistatyti kitus norminimo principus. Tai nuolatinis procesas. Tik reikia tai daryti ne meluojant (kaip buvo su barsuku), ne žeminant tuos, kurie šį darbą dirba, o rašant argumentuotus straipsnius (turiu mintyje straipsnius apie „įtakoti“ ir „kad su padalyviu“), dalyvaujant diskusijose. Natūralu, kad esama skirtingų požiūrių, kad jie laisvai skleidžiasi čia, Mano Universitete, tačiau išlaikyti kultūros lygį diskutuojant ar rašant straipsnius – būtina. Dėl kalbos ateities. Mūsų visų kalbos.

Jeigu šiandien rankose laikyčiau mokyklos baigimo atestatą, vėl rinkčiausi lingvisto kelią. Kalboje dar tiek neatrastų ir neaprašytų dalykų…

Gerbiamas Rektoriau, gerbiamas Dekane, gerbiama Prodekane, brangūs Dėstytojai, Svečiai, Absolventų artimieji, visa Filologijos fakulteto Bendruomene ir Absolventai, kurie jau visai netrukus, su plačiomis šypsenomis, iš Šv. Jonų Bažnyčios žengs į Didįjį kiemą, savo rankose laikydami svarbų mokslo įvertinimą, noriu pasveikinti visus susirinkusius į šiandienos iškilmes, pažyminčias keletą metų trukusios įsimintinos studentų kelionės pabaigą.

Ši kelionė, kaip ir dauguma kitų, nebuvo monotoniška – joje netrūko kliūčių, iššūkių, išbandymų bei nuotykių, kurie paskatino mus tobulėti ir suformavo tvirtą moralinį pagrindą. Mūsų kartos kelionėje pasitaikė COVID-19 pandemija, pakitusi geopolitinė situacija bei dirbtinis intelektas, nejučia įsiliejęs ne tik į kasdienį, bet ir mokslo pasaulį. Kiekvienas iš šių išbandymų tik dar labiau mus sustiprino. Nuotolinės paskaitos paskatino gebėjimą lanksčiau prisitaikyti prie esamos situacijos; visai netoliese pakitusi geopolitinė situacija sustiprino vienybę, ryšį tarp žmonių, suteikė galimybę pajusti vidinę tvirtybę ir nubrėžė nenutrinamas laisvės suvokimo ribas; dirbtinis intelektas atvėrė naujas galimybes, tačiau kartu ir išbandė mūsų sąžiningumą. Kadangi visi esame čia, galime būti tikri – žinias bei vertybes tikrinančius egzaminus išlaikėme ir dėl to galime savimi didžiuotis.

Didžiuokimės, kad baigiame daugiakultūrį ir įvairiakalbį Filologijos fakultetą. Juk MES esame tikrieji žodžio žmonės. MES ne tik išmanome žodžio anatomiją ir gebame jį ištirti iki pat griaučių, o dar svarbiau, kad savo žodžių laikomės! Juk vieną rugsėjo dieną, įžengę pro Filologijos fakulteto duris, kiekvienas sau pažadėjome po keleto metų šias duris sėkmingai užverti. Tai, kad šiandieną visi esame čia ir yra pats tikriausias žodžio laikymosi įrodymas.

Žodžiai: morfemos, fonemos – tokie ir kiti terminai filologijos mokslų neparagavusiam žmogui atrodytų tarsi burtažodžiai, tačiau mūsų fakultete jų netrūksta ir dar ilgai netrūks. Kopdami Filologijos laipteliais, dar pirmuosiuose kursuose supratome, kokios svarbios yra atminties šukės, kad sintaksės medžiai bet kada ir bet kur neauga, kad tekstas turi būti audžiamas it pėdkelnės, o terminai kalba ir literatūra yra kur kas labiau kompleksiški nei juos apibrėžia Lietuvių kalbos žodynas.

Ne tik už atmintin įskiepytus žodžius, bet ir svarbias gyvenimo pamokas visada būsime dėkingi savo Dėstytojams. Už palydą kliūčių kupiname kelyje – savo artimiausiems. Už studentų balso atstovavimą bei darnesnės Bendruomenės kūrimą – Studentų atstovybei. I would also like to thank our international students and our international community for choosing our Faculty. We are grateful for the cultural exchange you bring, the languages you share, and the friendships you foster within our community. Your contribution helps us expand our knowledge and deepen our understanding of the meaning of philology. Galiausiai norisi tarti ačiū visam Fakultetui bei jo Bendruomenei už suteiktas galimybes studijuoti, už sutiktus žmones ir už mumyse išugdytus Filologus ir Filologes.

Šiandien užveriame vieno etapo duris, tačiau kelionė po gyvenimo vingrybes ties čia nesibaigia. Aristotelis sakė, kad be drąsos šiame pasaulyje nieko nepadarysime. Todėl nepaisant to, kur tolesnė kelionė mus nuves, drąsiai svajokit, nes drąsiausios svajonės pildosi, drąsiai klyskit, nes drąsiausios klaidos išmoko vertingiausių pamokų, drąsiai rinkitės ir nebijokite savo sprendimų.

Ir, svarbiausia, niekada nepamirškite šių žodžių: „Po dvidešimties metų tu būsi labiau nusivylęs dalykais, kurių nedarei, negu tais, kuriuos darei. Taigi, išplauk iš ramybės uosto. Pagauk pasatą savo burėms. Tyrinėk. Svajok. Atrask.“ – Markas Tvenas. Ačiū ir didžiausios sėkmės!

Lietuvių filologijos bakalaurė

Aušrinė Tverskytė

Mieli absolventai, gerbiami dėstytojai, brangūs šeimos nariai ir draugai. Šiandien mes čia susirinkome švęsti ypatingos akimirkos – mūsų brangių studentų universiteto baigimo šventės. Tai diena, kurios jūs visi ilgai laukėte ir dėl kurios sunkiai dirbote. Šiais metais Vilniaus universitetas ir gerbiami mano kolegos dėstytojai suteikė man naują pedagoginį – docentės – vardą. Tad aš esu jiems visiems labai dėkinga ir kartu su jumis švenčiu pergalę. Man yra didelė garbė pasidalinti su jumis šiuo ypatingu momentu.

Pirmiausia, noriu padėkoti jums, mieli absolventai, už jūsų atkaklumą ir darbą. Kiekvienas iš jūsų įdėjo daug pastangų, kad pasiektumėte šį rezultatą, ir tai verta didžiausios pagarbos. Taip pat noriu padėkoti mūsų nuostabiems dėstytojams ir administracijai už jų atsidavimą ir pastangas. Jūsų darbas ir parama padėjo šiems studentams augti ir tobulėti. Galiausiai, dėkoju šeimoms ir draugams, kurie visada buvo šalia, palaikė ir skatino. Jūsų parama yra neparastai brangi.

Per mokslo metus mes visi susidūrėme su iššūkiais ir išmokome daug vertingų pamokų. Kiekvienas iš mūsų turi savo unikalią patirtį. Kita vertus, ji yra panaši į visų mūsų, nes mes einame tuo pačiu mokslo keliu. Aš įstojau į Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos specialybę 1994 metais. Čia įgijau magistro ir daktaro laipsnius ir dėstau Vilniaus universitete „Lotynų kalbą“ ir „Antikinę literatūrą“ jau 24 metus. Pirmaisiais studijų metais dėstytojai mane, kaip ir jus, mokė daug lotyniškų sentencijų, panašiai kaip Seneka mokė savo jaunesnį draugą epikūrininką Lucilijų. Filosofas savo laiškus užbaigdavo dovana-sentencija, kurią Lucilijus turėjo tą dieną apmąstyti. Taip buvo mokomi Epikūro mokiniai: pirmiausia kiekvieną dieną apmąstydavo po vieną sentenciją, vėliau buvo mokomi analizuoti traktatus ir knygas, o galiausiai – patys rašyti mokslo veikalus. Taigi lotyniškos sentencijos, kurias ir jūs mokėtės universitete jums leido suvokti mokslo svarbą ir sunkų mokslo kelią.

Ar prisimenate Vilniaus universiteto šūkį: „hinc itur ad astra“ [iš čia kylama į žvaigždes]? Dažnai tas kelias būna sunkus, todėl reikėtų  apmąstyti ir kitą mintį: „per aspera ad astra“ [per sunkumus į žvaigždes]. Kai klausiame savęs, kodėl reikia taip sunkiai mokytis, mums gali padėti sentencija: „scientia potentia est“ [mokslas yra galia]. Kai kyla klausimas, kam mes mokomės? Galime atsakyti: „non scholae, sed vitae discimus“ [mokomės ne mokyklai, bet gyvenimui]. Kai atrodo užduotis yra neįveikiama, mums padeda kita sentencija: „labor omnia vincit“ [darbas nugali viską]. Jei jau netenkame vilties, tada padeda kita sentencija: „ora et labora“ [melskis ir dirbk] ir „nulla dies sine linea“ [nė dienos be eilutės]. Galiausiai mus pradžiugina užbaigtas darbas ir mes galime su džiaugsmu sakyti: „finis coronat opus“ [pabaiga vainikuoja darbą].

Šios sentencijos pabrėžia mokslo vertę, asmeninio tobulėjimo svarbą, sunkų mokymosi kelią. Jūs ne tik universitete, bet ir gyvenime susidursite su naujais iššūkiais ir jums reikės rinktis: priimti juos, kovoti, ar pasiduoti. Seneka Lucilijui rašė: „vivere, Lucili, militare est“ – gyventi, Liucilijau, reiškia kovoti. Kaip reikia kovoti ir laimėti mes galime pasimokyti iš Vilniaus universiteto. Ne veltui universiteto emblemoje pavaizduotas Vytis – ginkluotas raitelis su skydu ir kardu ir ranka, tiesianti knygą.

Jei trumpai apžvelgtume Vilniaus universiteto istoriją, mes matytume, koks sunkus buvo mūsų universiteto kelias. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitai 1570 metais įkūrė čia kolegiją, kuriai po aštuonerių metų karalius Steponas Batoras norėjo suteikti tokias pat teises, kokias turėjo universitetai, tačiau LDK kancleris kalvinistas Mikalojus Radvila Rudasis nepasirašė šio dokumento. Tad po metų, 1579 m. Steponas Batoras vėl pasirašė privilegiją ir sugebėjo priversti vicekanclerį Eustachijų Valavičių antspauduoti dokumentą ir taip ši privilegija įgavo teisinę galią. Greitai Vilniaus universitetas, tuo metu vadinamas Akademija, pradėjo klestėti. Čia buvo humanitarinių mokslų: filosofijos, teologijos, vėliau teisės ir medicinos fakultetai. Tvirtas klasikinių (graikų ir lotynų) kalbų mokymasis buvo įdiegtas jau jėzuitų kolegijoje ir tęsiamas Akademijoje. Tad klasikinės filologijos studijos yra viena seniausiai Vilniaus universitete dėstomų specialybių.

Senasis Vilniaus universitetas klestėjo iki 1655 m., kai Vilnių užėmus Maskvos kariuomenei nukentėjo visa Akademija: buvo sugriauti pagrindiniai Universiteto pastatai, sunaikinta biblioteka, žuvo nemažai dėstytojų ir studentų. Vilniaus akademija pradėjo atsigauti tik po dešimties metų, nors ankstesnės aukštos filologijos mokslo kokybės ilgai dar nepasiekė. 18 amžiaus pradžioje kilo didžiulis maras. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais Vilnius atiteko Rusijos imperijai ir galiausiai caro Nikolajaus I dekretu 1832 metais buvo uždarytas. Vilnių užėmę lenkai 1919 metais čia atidarė savo universitetą. 1939 metais iš lenkų perėmus ir Lietuvai grąžinus Vilniaus kraštą, lietuviams buvo grąžintas ir Viliaus universitetas. Tačiau 1941–1943 m. Vilnių užėmė Vokietija. Tad vėl vyko perversmai, karai. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą 1944 metais universitetas pervadintas „Vilniaus Vinco Kapsuko universitetu“. Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais, Vilniaus universitetas vėl atgavo savo autonomiją ir vardą.

Visos išorinės negandos: karai, marai, okupacijos, priverstinis universiteto uždarymas nesužlugdė Lietuvos intelektualų ir jų noro atkurti Vilniaus universitetą. Čia visada buvo ugdoma stipri dvasia, valia ir intelektas. Pats universitetas visada veikė Lietuvos kultūros raidą, ugdė Lietuvos elitą, kurio dalis jūs irgi esate. Daugelis žymiausių Lietuvos mokslininkų, kultūros ir politikos atstovų yra baigę Vilniaus universitetą. Tad ne veltui mūsų universiteto šūkis yra „Hinc itur ad astra“.

Jūs, siekdami bakalauro laipsnio, perėjote nemažą išbandymų kelią. COVID-19 pandemijos metu jums reikėjo baigti gimnazijas ir stoti į universitetą. 2020 metais ši pandemija išplito visame pasaulyje. Lietuva, kaip ir daugelis šalių įvedė karantiną ir socialinio atstumo taisykles. Buvo daug baimės ir panikos. Mokslas nevyko taip sklandžiai kaip anksčiau, ne visi sugebėjo laiku persitvarkyti ir pereiti prie nuotolinio mokymosi. 2021 metais prasidėjo masinė vakcinacija. Tad Covido baimę pakeitė skiepijimo baimė. Visi svarstė, kokia vakcina skiepytis, o gal visai nesiskiepyti. Kai kas atsisakė skiepų, tad reikėjo sugebėti dirbti ne tik nuotoliniu, bet ir hibridiniu būdu. Praėjus šiai negandai 2022 m. vasarį Rusija pradėjo karinę invaziją į Ukrainą. Vėl visus apėmė baimė, kad karas gali pasiekti ir mūsų šalį. Lietuva buvo viena iš aktyviausių Europos Sąjungos šalių, remiančių Ukrainą. 2023 metais atsiradus dirbtinio intelekto panaudojimo galimybėms, buvo svarstoma, ar studentai sugebės savarankiškai dirbti, išugdys kritinį mąstymą ir patys sugebės rašyti darbus, o gal už juos visus rašto darbus atliks Chat GPT. Tačiau visos šios krizės ir iššūkiai buvo įveikti. Šių metų baigiamieji bakalaurų ir magistrų darbai yra neprasteni nei anksčiau, daugelis gavo pačius aukščiausius įvertinimus.

Taigi jūs baigėte sunkų ir prasmingą gyvenimo etapą. Galite pasididžiuoti, kad baigėte patį geriausią Lietuvos universitetą, kuris atvers jums plačias galimybes ieškoti darbo, tęsti studijas čia, arba vykti studijuoti į užsienio universitetus.

Kai buvau studentė, mus motyvuodavo profesorė Eugenija Ulčinaitė garsių žmonių ir Vilniaus universiteto absolventų bei dėstytojų pavyzdžiais. Ji mokė siekti aukštų tikslų ir būti ambicingais. Viena iš iškilių Vilniaus universiteto asmenybių buvo 17 amžiaus poetas, Teologijos fakulteto profesorius Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kurio poeziją lotyniškai mano kartos klasikai skaitė su profesore E. Ulčinaite.

Sarbievijui buvo suteiktas daktaro laipsnis čia, Vilniaus universitete, 1636 metais liepos mėnesį. Poetas jau buvo išleidęs poezijos rinktinę „Trys lyrikos knygos“ lotyniškai, kurios buvo išverstos į lenkų ir anglų kalbas. Jo knygos antraštinį puslapį puošė Peterio Pauliaus Rubenso piešiniai. 17 amžiuje Oksfordo universitete buvo net atsisakyta skaityti Horacijų, o vietoj garsaus romėnų poeto eilių anglai skaitė Sarbievijaus poeziją. 17 amžiuje Vilniaus universiteto bakalauro, licenciato (dabar vadinamo magistro) ir daktaro diplomų teikimas buvo panašus į dabartinių absolventų diplomų teikimus šv. Jonų bažnyčioje. Į iškilmes atvykdavo aukšti bažnyčios ir valstybės pareigūnai, o Sarbievijų pasveikinti atvyko ir pats karalius Vladislovas IV, kuris jam įteikė žiedą.

Ilgainiui atsirado net formulė, kurią ištardavo rektorius, suteikdamas daktaro laipsnį. Naujajam daktarui sakydavo: „Priimkite knygą, o su ja ir teisę dėstyti teologiją, priimkite žiedą, kad žinotumėte, jog nuo šiol jūs esate susituokęs su teologija [...] ir apsisiauskite toga – autoriteto, pastovumo, saikingumo, santūrumo ir visokių kitokių dorybių simboliu [...], pakilkite į katedrą, kurią jūs pasiekėte per savo mokslingumą ir išauklėjimą, kad iš jos galėtumėte vykdyti savo pareigą – dėstyti“ („Vilniaus universiteto istorija 1579–1994“, red. Rolandas Pavilionis, Vilnius, 1994, 61 p.).

Taigi visais laikais aukštasis mokslas buvo didelė vertybė ir didelės pagarbos ženklas. Universitete jūs įgijote ne tik gilesnių specializuotų žinių, bet čia jūs turėjote galimybę siekti asmeninio tobulėjimo. Jūs lavinote kritinį mąstymą ir analitinius gebėjimus. Auštojo mokslo diplomas jums atveria plačias karjeros galimybes, jūs tampate lyderiais savo srityje. Universiteto studijų užbaigimas yra vienas iš daugelio jūsų  gyvenimo etapų. Tad visada siekite naujų iššūkių, nes tik per juos galite atskleisti savo tikrąjį potencialą. Naudokite savo žinias ir įgūdžius, kad padarytumėte teigiamą poveikį savo artimiesiems, Lietuvai ir pasauliui. Būkite drąsūs, kūrybingi ir ambicingi, koks buvo ir poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Siekite savo tikslų su užsispyrimu ir aistra, nes iš čia kylama į žvaigždes – „hinc itur ad astra“.

Pabaigai, noriu palinkėti jums visiems didžiausios sėkmės. Tegul jūsų kelias bus kupinas džiaugsmo ir nuotykių. Mes didžiuojamės jumis ir laukiame jūsų ateities pasiekimų. Sėkmės jums!

Doc. dr. Jovita Dikmonienė