Primename, kad registracija į Devynioliktąją Salų kalbotyros vasaros mokyklą „Academia Grammaticorum Salensis Undevigesima“ vyksta iki birželio 15 d., ir tuo pačiu kviečiame su Salomis susipažinti artimiau.
Daugiau informacijos apie registraciją ir šių metų mokyklą >
Pernai Salų kalbotyros vasaros mokykla „Academia Grammaticorum Salensis“ pasitiko pilnametystę – buvo surengta jau 18-ąjį kartą, kartu įvyko ir tradicija tapęs Salų muzikos festivalis. Mokykla rengiama Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto kartu su asociacija „Academia Salensis“, siekiant inicijuoti ir tęsti lietuvių kalbotyros atnaujinimo darbus. Tačiau per 18 metų ji išaugo į kur kas daugiau apimantį projektą – mokykla, kurią nuolatiniai dalyviai vadina tiesiog Salomis, davė ne tik daug vaisingų akademinių diskusijų, bet ir leido užmegzti tarpusavio draugystes, atgaivinti seną Salų dvarą bei įkurti muzikos festivalį, kartu suburiantį ir vietinius Salų miestelio gyventojus.
Salų pradžia ir modernios lingvistikos įsigalėjimas Lietuvoje
Kaip pasakoja pati iš Salų miestelio kilusi dr. Gina Kavaliūnaitė-Holvoet, Filologijos fakulteto mokslininkė ir viena pagrindinių mokyklos sumanytojų, idėja įkurti lingvistikos mokyklą kilo vieną vasarą bebraidant po Salų dvarą įkalinusius brūzgynus kartu su habil. dr. Axeliu Holvoetu, išskirtiniu Vilniaus universiteto profesoriumi ir dabartiniu mokyklos moksliniu vadovu. Mokykla pradėta rengti dar tuo metu, kai visuotinai buvo manoma, kad kalbininkas yra tas, kuris nurodinėja žmonėms, kaip reikia kalbėti – mintis apie šiuolaikinių kalbotyros metodų taikymą ir tyrimus, bent jau tarp lituanistų, buvo svetima, o vyraujanti veikla buvo kalbos norminimas. Nors Universitete būdavo skaitomos paskaitos apie šiuolaikines kalbotyros kryptis, visos jos būdavo apžvelgiamos bendrai, be galimybės įsigilinti, kas tai yra, o ir netaikant metodų praktiškai.
„Iš esmės tai buvo sovietinės stagnacijos padarinys, mūsų kalbotyra buvo paremta struktūralizmu ir indogermanistika, teigiant, kad lietuvių kalba yra „seniausia“ indoeuropiečių kalba, ir panašiai. O Akselis nutarė pakviesti žinomus skirtingų modernios lingvistikos krypčių mokyklų atstovus, kad šie iš pirmų lūpų paskaitytų paskaitų ciklus apie savo atstovaujamas mokyklas: leksinę, gramatinę ir fonetinę kalbų tipologiją, arealinę kalbotyrą, generatyvinę gramatiką, kognityvinę gramatiką, funkcinę gramatiką, laringalų teoriją ir kt.. Akseliui kažkaip pavyksta prisikalbint į Salas atvažiuoti savo srities meistrus, išties mylinčius savo darbą. Jų paskaitos ir diskusijos įkvėpė tikrai ne vieną jauną Salų dalyvį pasirinkti lingvistikos studijas ir rašyti disertacijas,“ – projekto pradžią prisimena dr. G. Kavaliūnaitė-Holvoet.
Greta itin kvalifikuotų pranešėjų paskaitų, mokykloje organizuojama ir konferencija, kur pranešimus gali skaityti visi norintys. Dėl to ilgainiui Salose išsivystė tikra jaunųjų mokslininkų kalvė – pradedantieji savo mokslinį kelią iš mokyklos kviestinių dėstytojų gauna pastabų apie savo idėjas ir darbo metodus. Tai pastebi ir Filologijos fakulteto dekanė prof. Inesa Šeškauskienė: „Mano supratimu, Salos pamažu tampa realia doktorantūros mokykla, vieta, kur galima diskutuoti apie rūpimus lingvistikos klausimus arba išklausyti kokio žinomo lingvisto kursą, tegul ir sutrumpinta forma. Man pačiai Salos pirmiausiai yra galimybė būti „mokslo tapsme“, t.y. idėjų generavimo, dalijimosi ir aptarimo procese.
Nors pernai į mokyklą Fakulteto dekanė grįžo jau dešimtus metus, šyptelėdama prisipažįsta, kad vasaromis ten važiuoja dėl kartais sau pačiai ne iki galo suvoktų priežasčių: „Mano pačios tyrimų sritis yra tik iš dalies susijusi su tuo, apie ką kalbame Salose; per 10 metų buvo gal kokie 5 pranešimai, tiesiogiai paliečiantys mano tyrimus. Visi kiti yra labiau bendram išsilavinimui, žinojimui, kas vyksta Fakulteto lingvistų darbuose. Kai tapau dekane, supratau, kad turiu mokyklą palaikyti, skatinti ten važiuoti tiek brandesnius mokslininkus, tiek doktorantus. Lingvistika visų mokslų kontekste yra gana specifinė sritis, ne visuomet ir / ar ne iš karto turinti aiškų taikomąjį aspektą, apie kurį dažnai klausia studentai ar kiti mano pašnekovai. Tačiau gilinantis į kalbas ir bandant suprasti jų veikimo mechanizmą, neabejotinai plečiasi pasaulio kultūrinio pažinimo ribos, ugdomas kritinis mąstymas, be kurio, sakyčiau, išsilavinusio žmogaus gyvenimas yra neįmanomas.
Būtent „Academia Grammaticorum Salensis“ turėtų būti siejama su modernios lingvistikos įsigalėjimu Lietuvoje ir lingvistikos reitingų iškilimu tarptautiniuose vertimuose.2021 m. Vilniaus universitete, Filologijos fakultete vykdoma lingvistikos studijų kryptis atsidūrė 251-300< pasaulio universitetų reitingų vietoje ir pralenkė visas kitas Vilniaus universiteto studijų kryptis.
Daugiau nei vien kalbotyros mokykla
Salų kalbotyros vasaros mokykla svarbi ne vien lingvistikos puoselėjimui: ji tapo būdu išsaugoti istorinį Salų dvarą, o taip pat vieta, kurioje kuriasi patys įvairiausi bendruomeniniai ryšiai. Anot dr. G. Kavaliūnaitės-Holvoet, pradžioje dvaras buvo apleistas, apaugęs brūzgynais, beveik nevalytas nuo sovietmečio: „Iš pradžių bijojome, kad dalyviai, ypač vakariečiai, bus nepatenkinti sąlygomis. Mūsų nuostabai, dėl to niekad nekilo problemų – žmonės klausė paskaitų, maudėsi ežere, dalyvavo atrakcijose ir nesuko galvos dėl buities. Kalbantis su Rokiškio savivaldybe dėl pokyčių, aplinka pamažu ėmė gražėti – buvo tvarkomas parkas, remontuotas stogas, pamatai ir langai.“ Prof. Inesa Šeškauskienė priduria, kad nors išties istorinis Salų dvaras ant ežero kranto yra nekokios būklės, buvimas jame tarsi leidžia prisiliesti prie istorijos, gal net būti jos dalimi. Buvimas dvare įpareigoja mąstyti ne tik apie lingvistiką, bet ir apie tokio puikaus istorinio paminklo išsaugojimą, apie šios vietos vertę regionui ir Lietuvai.
Vasaromis Salų dvare vyksta ne vien akademinės diskusijos, tačiau ir tradicija tapęs muzikos festivalis. Pirmaisiais metais dalyviai po paskaitų sėdėdavo prie laužo, Salų gyventojai arkliais kinkytais vežimais vežiodavo po apylinkes, būdavo vietos ansamblių vakaronių, tačiau vėliau rengėjai nusprendė greta mokyklos organizuoti ir profesionalios muzikos koncertus. Pirmieji buvo pakviesti Kauno styginių kvartetas, kuris su Salomis pasilieka iki šiol. Per daugelį metų čia koncertavo tokie žinomi dainininkai ir muzikantai kaip Virgilijus Noreika, Vilhelmas Čepinskis bei jo orkestras, Martynas Levickis, Liudas Mikalauskas, Chris Ruebens bei Baltijos gitarų kvartetas, ir daug kitų. Koncertai nemokami, todėl į juos kviečiami visi Salų miestelio ir apylinkių gyventojai, taip skleidžiant žinią ir apie patį Salų miestelį.
Jau aštuoniolika metų gyvuojanti iniciatyva leido užmegzti draugiškus ryšius su vietine bendruomene. Tiek mokyklos įkūrėja, tiek Filologijos fakulteto dekanė pamini, kad Salų miestelio bendruomenė laukia čia kasmet sugužančių mokslininkų – iš vietos gyventojų jie gauna medaus, sūrio, uogų ir žolelių arbatai, skolinamos valtys pasiplaukiojimams, o vienas iš gyventojų kasmet siūlo išsimaudyti savo pirtyje. Abi pusės vienodai džiaugiasi Salų pagyvėjimu.
Salų vardas su pagarba minimas tarptautiniu mastu
Nemažiau svarbūs ir mokyklos viduje gimstantys bendruomeniniai ir tarptautiniai ryšiai. Dėstytojų ir dalyvių geografija labai plati – žmonės atvyksta iš daugumos Europos šalių, Izraelio, JAV, šiemet sulaukta registracijos iš Peru. Deja, dėl vykstančios pandemijos ir pernai, ir šiemet mokykloje susirinko beveik vien lietuviai. Kaip teigia dr. Gina Kavaliūnaitė-Holvoet, užsieniečiai dalyvavo nuotoliniu būdu, nors atvykstantys gyvai jie sukurdavo ypatingą atmosferą.
Viena iš tokių ilgamečių svečių – docentė Anna Daugavet, dirbanti Sankt Peterburgo universitete. Kaip teigia ji pati, mokslininkei Salos – tai integracijos į Europą ir pasaulį vieta: „Tai tikriausiai keistokai skamba kalbant apie mažą lietuvišką miestelį, kur net autobusas nevažiuoja, ar bent jau anksčiau nevažiuodavo. Ta izoliacija ir gana paprastos buitinės sąlygos sudaro ryškų kontrastą su iš viso pasaulio atvykusiais dalyviais, tačiau skatina juos glaudžiau bendrauti tarpusavyje, ypač todėl, kad nemaža žmonių atvažiuoja daug metų iš eilės. Jausdavausi ten visiškai kaip namuose, ir kildavo net toks jausmas, kad tas dvaras vieną savaitę per metus priklauso mums, atvažiavusiems ten pasikalbėti apie šiuolaikinį lingvistikos mokslą. Niekada nesijausdavau užsieniete, nors kaip tokios mano laisvė keliauti į Europą šiaip labai smarkiai ribojama net be pandemijos – jausdavausi sava tarp dalyvių iš Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Ukrainos ir daugelio kitų šalių. Nebuvau praleidusi nė vienos Salų mokyklos pradedant nuo pačios pirmos, vykusios 2004 m., iki 16-osios 2019 m. Mano gyvenime per tą laiką nemaža dalykų buvo pasikeitę – pirmą kartą atvažiavau vos baigusi Sankt Peterburgo universitetą, o pastaraisiais metais buvau jau savo gimtojo universiteto docentė. Bet Salosišliko ta vieta, kur grįždavau nepaisant visų pokyčių, tarsi Šiaurinė Žvaigždė nuolat stovinti vienoje vietoje danguje.
Anot mokslininkės, pastaraisiais metais negalėti atvažiuoti gyvai buvo didelis smūgis. Nors sudalyvauti pavyksta dalyvauti nuotoliniu būdu, vis dėlto Salų mokykloje svarbiausia ne paskaitos ir pranešimai, o neformalioji dalis bendraujant tarp paskaitų prie kavos ar arbatos, ir vaikščiojant aplink ežerą – tai natūralus paskaitų ir pranešimų tęsinys, ir abidvi dalys gražiai papildo vieną kitą. Šią mintį šiltai pratęsia ir dr. G. Kavaliūnaitė-Holvoet – Salose kuriasi ne tik profesinės pažintys, bet ir klostosi istorijos apie šeimas, kurias sukūrė Salose susitikę žmonės. Visa tai mokyklos įkūrėjus itin džiugina.
Per aštuoniolika metų mokykla tapo gerai žinoma tarptautiniu mastu – garsiuose tarptautiniuose lingvistikos kongresuose ir konferencijose jau tapo įprasta girdėti su pagarba minint Salų, nedidelio Lietuvos miestelio, vardą.
Birželio 20 d., pirmadienį, 17 val. K. Donelaičio aud. kviečiame į akademinę diskusiją „Lietuva ir Maskva istorijos kryžkelėse: ką sako mūsų patirtys?“ ir Dariaus Kuolio knygos „Apie Respubliką: iš archyvų ir ambonų“ sutiktuves. 
